2013-06-25 Nr. BB-1278-1-45-1-01005-2011-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-340/2012 Teisminio proceso Nr. 1-45-1-01005-2011-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.8; 1.2.26.2.1; 2.1.2.7; 2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžio, kuriuo T. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams dviem mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. L. galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Iš T. L. nukentėjusiajam V. M. priteista 16 660 Lt turtinės žalos ir 12 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 3338,68 Lt turtinės žalos atlyginimo, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui – 867,02 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 451,11 Lt proceso išlaidų valstybei.

Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo T. L. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

T. L. nuteistas už tai, kad 2011 m. rugsėjo 25 d., apie 03.15 val., viešoje vietoje, Panevėžyje, naktinio kokteilių baro „P“, esančio (duomenys neskelbtini), patalpose, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės tvarką, t. y. UAB „T“ apsaugos darbuotojui V. M. siekiant T. L. išvesti iš baro dėl trukdymo prižiūrėti tvarką, vartojo necenzūrinius žodžius ir pirmame aukšte, prie išėjimo į lauką, trenkė kumščiu V. M. į krūtinę, smūgio sudavimo metu sugadindamas jam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną NOKIA 6300i, 300 Lt vertės. Po to, veikdami bendrininkų grupe viešoje vietoje, Panevėžyje, prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), apie 3.17 val., O. L., kuriam baudžiamasis procesas nutrauktas dėl mirties, dėl chuliganiškų paskatų sudavė vieną kartą kumščiu V. M. į veidą ir spyrė ne mažiau kaip tris kartus kojomis į galvą bei kitas įvairias kūno vietas, T. L. dėl chuliganiškų paskatų spyrė ne mažiau kaip penkis kartus kojomis V. M. į galvą ir kitas kūno vietas, po to O. L. spyrė dar ne mažiau kaip du kartus į galvą. Tokiais bendrais veiksmais V. M. buvo sukeltas fizinis skausmas dešinėje rankoje bei nugaros srityje, padaryti odos nubrozdinimai, paviršinės žaizdos veido dešinėje pusėje, taip pat apatinio žandikaulio abiejų pusių lūžiai, t. y. nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, o baro „P“ darbuotojams bei baro klientams sukeltas išgąstis, sutrikdytas įprastinis baro darbas.

Kasaciniu skundu nuteistasis T. L. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 20 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad jo baudžiamąją bylą nagrinėję teismai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją. Teismai nepaisė praktikoje suformuotų nuostatų, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagristos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, asmens kaltė nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais abejonių duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2006, 2K-283/2008). Taip pat teismai nesilaikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, neatliko savo pareigos bylos nagrinėjimo metu nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes – tiek kaltinamąjį teisinančias, tiek jo kaltę pagrindžiančias, todėl priimti sprendimai turi būti pripažinti iš esmės pažeidžiančiais baudžiamojo proceso įstatymą bei rodančiais, jog baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai.

Kasatorius nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik kategoriškai, neginčytinai ir neabejotinai byloje surinktais įrodymais nustačius kaltinamojo kaltę dėl inkriminuotos veikos padarymo, o nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų viseto nepakanka įrodyti, kad T. L. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. T. L. kaltę apeliacinės instancijos teismas grindė ne ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o prielaidomis, spėliojimais ir samprotavimais, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Byloje esančias ir jos nagrinėjimo metu nepašalintas abejones bei prieštaravimus teismas vertino nuteistojo nenaudai, tuo pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą ir netinkamai pritaikydamas baudžiamąjį įstatymą.

Apeliacinės instancijos teismas atmetė nuteistojo apeliacinį skundą, nurodydamas, kad nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, yra pagrįstas, tačiau, pasak kasatoriaus, pats teismas nurodė teiginį, kuris verčia abejoti tokios išvados pagrįstumu. Nutartyje nurodoma, jog neatmestina galimybė, kad pagrindinį sužalojimą – žandikaulio lūžį padarė būtent O. L., taip pat išdėstyta prielaida, kad įvykio vietoje galėjo būti tik V. M., O. L., T. L. ir R. D.; byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad smurtą naudojo R. D.. Remdamasis tuo teismas padarė išvadą, jog nukentėjusįjį galėjo sužaloti tik O. L. ir T. L.. Pasak kasatoriaus, tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas kategoriškai nebuvo įsitikinęs T. L. kaltumu padarius V. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, kuriuos pripažino nuosekliais. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo nukentėjusiojo parodymų skirtingose proceso stadijose, kurie yra prieštaringi. Apklaustas 2011 m. lapkričio 2 d. nukentėjusysis nurodė, kad vijosi asmenį, kuris, pasak jo, klube jam sudavė į krūtinę, tada sustojo, papurškė dujų ir tuo pačiu metu pajuto smūgį ranka į dešinės pusės žandikaulį, kurį sudavė asmuo jam iš užnugario, nukentėjusysis suklupo ir neteko sąmonės. Kasatoriaus teigimu, iš šių nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis kaip asmenį, kurį vijosi, įvardijo T. L., o asmenį, kuris jam sudavė smūgį į žandikaulį – O. L.. Tačiau teisiamajame posėdyje V. M. jau tvirtino, kad jį mušė ne vienas žmogus, nes iš abiejų pusių buvo suduodami smūgiai. Šie nukentėjusiojo parodymų prieštaravimai nebuvo aiškinami nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme, nors nuteistasis savo apeliaciniame skunde atkreipė teismo dėmesį į tai, kad V. M. iki O. L. mirties davė vienokius parodymus, o po jo mirties parodymus pakeitė tam, kad iš nuteistojo T. L. galėtų nepagrįstai prisiteisti žalos atlyginimą.

Liudytojas A. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad po to, kai jo brolį V. M. mušė vaikinas baltos spalvos marškinėliais (O. L. ), pribėgo T. L. ir kojomis pradėjo spardyti V. M.. A. M. nurodė matęs, kaip jo brolį spardė į veidą, kuris tuo metu buvo uždengtas rankomis, todėl visi T. L. spyriai buvo pataikyti nukentėjusiajam į ranką. Šiuos parodymus liudytojas patvirtino ir teisiamajame posėdyje, nurodęs, kad T. L. spyrė du kartus V. M. į stuburą ir kojas. Kasatoriaus teigimu, net ir tikint šiais nukentėjusiojo ir liudytojo parodymais, įvertinus specialisto G. Serbentos paaiškinimus, nuteistojo suduotais smūgiais į stuburą bei kojas, sužalojimai, sukėlę nesunkų sveikatos sutrikdymą V. M. negalėjo būti padaryti. Liudytojo A. M. parodymai niekuo neįrodo, kad T. L. sudavė smūgius nukentėjusiajam V. M. į veidą ir jį nesunkiai sužalojo, sulaužydamas žandikaulį. Kasatorius pažymi, kad šiuo atveju, jam neigiant sudavus nukentėjusiajam smūgius, o liudytojui A. M. duodant priešingus parodymus, teismai turėjo didelį dėmesį skirti šio liudytojo parodymų patikimumui. Liudytojo A. M. , bare „P“ dirbusio be darbo sutarties, parodymai, siekiant pavaizduoti savo veiksmus kaip atliktus būtinosios ginties sąlygomis (nors bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad klube T. L. buvo be pagrindo užsipultas ir išmestas iš jo), negali būti vertinami kaip patikimi.

Apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai nurodė, kad nėra jokio pagrindo netikėti iš esmės nuosekliais A. ir V. M. parodymais, nes juos tiesiogiai ir netiesiogiai patvirtina vaizdo kamerų užfiksuoti ir aptarti vaizdai, liudytojo K. R. ir L. V. parodymai. Tačiau teismas nenurodė, kokius T. L. nusikalstamus veiksmus prieš V. M. užfiksavo vaizdo kameros ir kokie minėtų liudytojų parodymai įrodo jo kaltę padarius nusikalstamas veikas. Vaizdo kameros neužfiksavo tos vietos, kurioje O. L. sužalojo V. M.. Liudytojas K. R. į lauką iš baro išėjo jau po to, kai V. M. buvo sužalotas, todėl negalėjo įvardyti tai padariusių asmenų. Liudytojas L. V. nurodė, kad jis matė tolumoje besimušančius, tačiau nenurodė, kad T. L. būtų sudavęs V. M. į veidą.

Pirmosios instancijos teismas liudytojų R. D. ir M. J. parodymus įvertino kaip siekį padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės, tačiau nenurodė, kokie šių asmenų parodymai yra neteisingi ir kokie bylos duomenys juos paneigia. Kaip motyvą nesiremti šių liudytojų parodymais, teismas nurodė jų pažintį su nuteistuoju T. L.. Kasatoriaus nuomone, jeigu teismas šių asmenų parodymus vertino kaip žinomai melagingus, tai turėjo spręsti klausimą dėl jų patraukimo atsakomybėn pagal BK 235 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad liudytojų R. D. ir M. J. parodymais nesiremia, nes juos paneigia vaizdo įrašas. Tačiau nei šių liudytojų parodymai, nei vaizdo įrašas nepatvirtino kaltinimo dalies dėl nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo, t. y. apatinio žandikaulio abiejų pusių lūžių. Liudytoja M. J. nurodė, kad ji matė ant žemės gulintį apsaugos darbuotoją, tačiau nematė, kad T. L. būtų mušęs apsauginį. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad liudytoja M. J. pagal vaizdo kamerų įrašus buvo trumpam nukreipusi žvilgsnį, todėl ji galėjo nepamatyti visų vaizdų. Kasatoriaus teigimu, tokia hipotetinė išvada yra padaryta nepatikrinus bylos duomenų, neapklausus pačios M. J., ji neparemta patikrintais ir neabejotinais bylos duomenimis. Teismas nevykdė savo pareigos ištirti esmines bylos aplinkybes, pašalinti esamus prieštaravimus, imtis visų priemonių, siekiant patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, ir nepasinaudojo teise, numatyta BPK 324 straipsnio 6 dalyje, – atlikti įrodymų tyrimą.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pateisinti dėl jo priimtą nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, ignoravo akivaizdų baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimą ir neišdėstė jokių motyvų, kodėl, nors ir pripažino, jog pagrindinį sužalojimą – žandikaulio lūžį padarė O. L., už šį nusikaltimą nuteisė T. L. . Laikydamas įrodyta, kad T. L. tą vakarą naudojo fizinę jėgą, už O. L. padarytą veiką kaltu pripažino ir bausmę paskyrė jam. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl atsakomybės už bendrininkų padarytą veiką, tačiau teismai nesivadovavo BK 26 straipsnio 1 dalies nuostata, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad T. L. nukentėjusįjį sužalojo veikdamas bendrininkų grupe. BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas (kuris nenurodė jokių motyvų dėl bendrininkavimo buvimo) nenustatė, kad tarp T. L. ir O. L. buvo susitarimas sumušti nukentėjusįjį ir padaryti jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad T. L. veikė sutartinai su O. L. ir nukentėjusįjį sutartinai mušė, tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad smūgį priėjęs iš nugaros nukentėjusiajam pirmas sudavė O. L., tuo metu, kai kasatorius traukėsi nuo link jo artėjančio nukentėjusiojo. Tai rodo, kad jokio susitarimo sumušti nukentėjusįjį nebuvo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tais atvejais, kai smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys, būtina nustatyti bendrininkų susitarimo turinį ir ribas, ar kiekvienas iš bendrininkų turėjo apibrėžtą (ar neapibrėžtą) tyčią padaryti nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423/2006).

Pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje išdėstydamas motyvus dėl veikos kvalifikavimo, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“, kurio 8 punkte nurodyta, kad tuo atveju, jeigu nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.

Kasatoriaus teigimu, remiantis šia nuostata, teismas jį galėjo pripažinti kaltu tik už tas pasekmes, kurios padarytos kaltais jo veiksmais. BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, sudėtis yra materiali, todėl taikant šį įstatymą būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padarytos veikos ir padarinių. Nuteistasis nurodo nesudavęs smūgių nukentėjusiajam V.

M. į veido sritį ir nesukėlęs jam specialisto išvadoje nurodytų padarinių, todėl nuteistas nepagrįstai. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam nesunkus sveikatos sutrikdymas nustatytas dėl apatinio žandikaulio lūžio, kurį padarė O. L., be to, net ir pripažinus, jog T. L. nukentėjusiajam sudavė smūgius, jais nebuvo sukelti padariniai, lėmę nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą. Teismų sprendimuose nenurodyta, kuo pasireiškė T. L. tyčia nesunkiai sužaloti nukentėjusįjį. Kasatorius nurodo, kad jo tyčia nebuvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą, jis nesuvokė ir negalėjo suvokti, kad muštynių metu nukentėjusiajam gali būti padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o pagal byloje esančius įrodymus šį smūgį sudavė tikrai ne T.

L.. Tarp nuteistojo ir O. L. susitarimo sumušti ir sužaloti nukentėjusįjį nebuvo, todėl kasatorius negalėjo būti pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Nuteistais nurodo šiuos argumentus išdėstęs ir apeliaciniame skunde, tačiau teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nutartyje dėl jų nepasisakė.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistojo apeliacinio skundo tiek, kiek buvo prašoma. Nuteistasis nurodo apeliaciniame skunde kėlęs klausimą apie nukentėjusiojo V. M. parodymų prieštaringumą ir nenuoseklumą, jų neaptarimą skundžiamame nuosprendyje, taip pat dėl to, kad jis nepagrįstai nuteistas tiek pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, tiek pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Nuteistasis nurodė neatlikęs jokių chuliganiškų veiksmų, kuriais būtų sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Iš G. B. parodymų akivaizdžiai matyti, jog klube jokio konflikto T. L. nesukėlė ir jame nedalyvavo, tai apsaugos darbuotojui ir mėgino paaiškinti O. L.. Šie argumentai, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismo nutartyje visiškai nutylėti. Nors įstatymas nereikalauja, kad teismas detaliai atsakytų į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, tačiau tai nesuteikia teisės apeliacinės instancijos teismui neišdėstyti motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo esmės. Neužtenka vien tik atkartoti pirmosios instancijos teismo išvadas, neatsakant į apeliacinio skundo argumentus, juos nutylint ar tik nemotyvuotai pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms. Kasatorius pažymi, kad jo bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo apsiribota tik trafaretiniais teiginiais, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsakyti ne į dalį, o į visus apeliacinio skundo argumentus, išdėstyti motyvuotas išvadas dėl nusikaltimo sudėties T. L. veikoje buvimo, ištaisyti kitus nuosprendžio trūkumus (kasacinės bylos Nr. 2K-18/2004, 2K-336/2009). Pasak kasatoriaus, nevykdydamas šios pareigos, teismas pademonstravo ir savo šališkumą.

Nuteistasis T. L. kasaciniame skunde daro išvadą, kad dėl jo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir jį palikusi galioti nutartis nepagrįsti, priimti netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, todėl naikintini. Taip pat naikintini ir visi priimti sprendimai, susiję su civiliniais ieškiniais ir proceso išlaidų atlyginimu.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo šį skundą atmesti.

Prokurorės teigimu, T. L. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą bei nukentėjusiojo V. M. sveikatos nesunkų sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų, o jo padaryti nusikaltimai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Atsiliepime nurodoma, kad veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį lemia padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – viešoji vieta, t. y. viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent – gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Teismų praktikoje laikoma, kad nusikalstama veika padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos (kasacinės nutartys bylose Nr.2K-58, 2K-241/2009, 2K-266/2009). Kai viešosios tvarkos pažeidimas susijęs su fizinio smurto panaudojimu prieš kitą asmenį, veika kvalifikuojama atsižvelgiant į teisės normų konkurencijos įveikimo taisykles: viešosios tvarkos pažeidimo metu padarius nesunkų sveikatos sutrikdymą, veika kvalifikuojama kaip BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnyje numatytų nusikaltimų sutaptis.

Teismo nustatytos nusikaltimų, už kuriuos T. L. nuteistas, aplinkybės patvirtina, kad šias nusikalstamas veikas kasatorius padarė viešoje vietoje – kokteilių baro „P“ patalpose ir šalia pastato, kuriame įsikūręs šis baras. Nusikaltimai padaryti baro darbo metu, kai pačiame bare ir šalia jo buvo žmonių, taip pat ten buvo ir įstaigos darbuotojai, tarp jų ir nukentėjusysis V. M.. Kasatorius nepakluso apsaugos darbuotojo V. M. , siekusio palaikyti tvarką klube, reikalavimams, viešai vartojo jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius ir pirmas pradėjo naudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, suduodamas kumščiu V. M. į krūtinę. Smūgio metu sugadino nukentėjusiajam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, po to savo veiksmais toliau provokavo muštynes su apsaugos darbuotoju ir pasinaudojęs tuo, kad O. L. smūgiais parbloškė V. M. ant žemės, spardė jį gulintį. Bendrais T. L. ir O. L. smurtiniais veiksmais nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, tokiu įžūliu kasatoriaus elgesiu buvo pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir sutrikdyta visuomenės tvarka: į barą teko iškviesti policijos pareigūnus ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojus, buvo apžiūrima įvykio vieta, įprasta baro darbo tvarka buvo sutrikdyta. Sprendžiant klausimą, ar padaryti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Iš paties nuteistojo T. L. ir nukentėjusiojo V. M. parodymų matyti, kad anksčiau jie tarpusavyje nebuvo pažįstami ir jokių asmeninių paskatų kasatorius neturėjo. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo smurtiniams veiksmams mažareikšmę dingstį, taip pat rodo, kad kaltininko veika pirmiausia buvo nukreipta viešajai tvarkai pažeisti.

Prokurorė nesutinka su kasatoriaus argumentais dėl teismo padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų vertinant įrodymus. Kaip matyti iš nuosprendžio ir nutarties, teismas nuteistojo T. L. kaltę pagrindė ne prielaidomis (kaip jis nurodo skunde), o teismo posėdžio metu tinkamai ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu: nukentėjusiojo V. M. , liudytojų A. M., L. V., K. R. parodymais, specialisto išvada, teismo medicinos eksperto G. Serbentos parodymais, kokteilių baro „P“ vaizdo kamerų įrašais, daiktiniais įrodymais, asmenų parodymo atpažinti protokolais ir kitais bylos dokumentais. Šie duomenys gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, nėra prieštaringi, vieni kitus patvirtina ir papildo, t. y. atitinka BPK 20 straipsnio reikalavimus. Paties kasatoriaus ir liudytojų R. D. bei M. J. parodymus abiejų instancijų teismai taip pat vertino tinkamai, sugretindami juos su kitais bylos įrodymais, ir, atsižvelgę į tai, kad jie prieštaravo kitoms objektyviai nustatytoms bylos aplinkybėms, pagrįstai juos atmetė. Atsiliepime pažymima, kad pagal įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Dėl to kasatoriui nepriimtinos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Atsiliepime taip pat nesutinkama su kasatoriaus teiginiais, kad teismas nenustatė tarp T. L. ir O. L. buvus susitarimą sumušti nukentėjusįjį V. M. , ir jį nepagrįstai nuteisė už O. L. padarytus veiksmus. Pasak prokurorės, iš T. L. ir O. L. veiksmų akivaizdu, kad jie veikė sutartinai, nukentėjusįjį mušė ir spardė tuo pačiu metu, matydami ir suvokdami vienas kito veiksmus ir jų pavojingumą. Be to, iš specialisto išvados ir paaiškinimų teisme matyti, kad iš viso nukentėjusiajam sužalojimai padaryti ne mažiau kaip šešiais smūgiais, o apatinio žandikaulio abiejų pusių lūžiai padaryti dviem smūgiais iš skirtingų pusių. Teismų praktikoje apie kaltės turinį sprendžiama ne vien iš subjektyvių paties kaltininko paaiškinimų, bet ir iš kitų – objektyvių bylos duomenų: atliktų veiksmų, jų pobūdžio ir intensyvumo, būdo, pastangų ir kt.. Taip pat teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, kaip yra šiuo atveju. O esant susitarimui visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus jie padarė, atsako pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį, todėl teismas BK 25 ir 26 straipsnių nuostatas dėl bendrininkavimo šioje byloje pritaikė tinkamai.

Atsiliepime nurodoma, jog kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nepagrįstas. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo ir nutarties akivaizdu, kad nuteistojo T. L. apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas išsamiai. Teismas patenkino nuteistojo prašymą ir atliko įrodymų tyrimą: ištyrė 2011 m. rugsėjo 25 d. baro „P“ apsaugos kamerų vaizdo įrašus, apklausė T. L. ir sugretino jo parodymus su vaizdo įrašuose užfiksuotais duomenimis. Nutartyje teismas išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl visų esminių nuteistojo skundo argumentų, dėl apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo, taip pat ir dėl nukentėjusiojo V. M., liudytojų A. M., L. V., K. R., R. D., M. J., G. B. parodymų bei vaizdo kamerų įrašų vertinimo. Prokurorė pažymi, kad BPK 320 straipsnio 3 dalis neįpareigoja apeliacinės instancijos teismo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, teismas privalo išdėstyti motyvuotas išvadas tik dėl apeliacinio skundo esmės. Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir teismo nutarties matyti, kad nuteistojo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso 320–324 straipsnių, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, nuostatų.

Kasacinis skundas atmestinas

Dėl T. L. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje išaiškinta, kad viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Pagal teismų praktiką visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-563/2009 ir kt.).

Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė, tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus tokiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tačiau, jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį.

Jei viešosios tvarkos pažeidimas padaromas dėl chuliganiškų paskatų ir dėl to kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad naktiniame bare „P“ buvęs T. L. elgėsi agresyviai, įžūliai, nepakluso apsaugos darbuotojo nurodymui išeiti iš baro, konfliktavo su juo, o išvestas iš baro, provokavo muštynes, be jokios priežasties smogė V.

M. į krūtinę, taip sugadindamas jam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, ir pabėgo. Nukentėjusiajam vejantis T. L., siekiant jį sulaikyti, O. L., priėjęs iš už nugaros, trenkė V. M. į veidą. Pasinaudodami tuo, kad nukentėjusysis nuo smūgio pargriuvo, O. L. ir T. L. pradėjo jį spardyti, padarydami nukentėjusiajam sužalojimus, specialisto įvertintus kaip nesunkų sveikatos sutrikdymą. Visa tai įvyko gatvėje, netoli baro, kuriame tuo metu buvo lankytojų, aplinkiniams stebint kilusį konfliktą. Įvertinę šias aplinkybes, teismai padarė išvadą, kad šie T.

L. veiksmai atitinka BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį.

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog neatmestina galimybė, kad pagrindinį sužalojimą – žandikaulio lūžį padarė būtent O. L., nepagrįstai už jo veiksmus nuteisė T. L.. Byloje nustatyta, kad T. L. ir O. L. veikė bendrininkų grupe. Bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika įvykdoma bendromis kelių asmenų pastangomis. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, jog kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme.

Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas) – jis nagrinėjamoje byloje nenustatytas. Kasatorius teisus, kad būtinas bet kurios bendrininkavimo formos (BK 25 straipsnis) požymis yra kaltininkų tarpusavio susitarimas. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje.

Taigi, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kaip padarytą bendrininkų grupės, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma (pvz., sudarant detalų nusikalstamos veikos įvykdymo planą), taip pat nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, kad tarp jų buvo glaudūs ryšiai, ir pan., nes tai nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai.

Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-636/2011). Išnagrinėję byloje esančius duomenis, teismai nustatė, kad O. L. ir T. L. veikė bendru sutarimu, išreikštu konkliudentiniais veiksmais, t. y. abu naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, matė vienas kito veiksmus, jiems pritarė, siekė bendro rezultato – bet kokio nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo, t. y. veikė neapibrėžta tyčia, nė vienas iš bendrininkų nepareiškė prieštaravimo dėl kito atliekamų veiksmų, nebandė jų nutraukti.

Todėl konstatuotina, kad nepriklausomai nuo to, kieno smūgiais V. M. buvo sulaužytas žandikaulis, esant bendrininkavimui, dėl kilusių padarinių atsakingi abu smurtą naudoję asmenys.

Taip pat atmestini kasatoriaus teiginiai, kad jis nenaudojo smurto prieš V. M. ir nežino, kas tai padarė, neatliko jokių chuliganiškų veiksmų. Šiais teiginiais kasatorius ginčija teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria ir nevertina, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, teismas skundžiamus nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu: ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Faktinių bylos aplinkybių nustatymas, pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo patikrinimas, naujas jų vertinimas bei padarytų procesinių pažeidimų šalinimas yra bylos apeliacinio nagrinėjimo dalykas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Jeigu bylą nagrinėjęs ir teisėtu bei pagrįstu pirmosios instancijos teismo nuosprendį pripažinęs apeliacinės instancijos teismas pats nepadarė esminių BPK pažeidimų ar baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti žemesnių instancijų teismų išvadomis. Byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad T. L. atliko jam kaltinimu inkriminuotus veiksmus, kuriuos teismai tinkamai kvalifikavo.

Dėl įrodymų vertinimo ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklių pažeidimo

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad jo bylą nagrinėję teismai pažeidė BPK 44 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, visas nepašalintas abejones ir prieštaravimus vertindami nuteistojo nenaudai, taip pat pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, jo kaltę pagrindė prielaidomis, spėliojimais ir samprotavimais, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių. Teiginiai apie nekaltumo prezumpcijos pažeidimą deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais. Nurodydamas BPK 20 straipsnio pažeidimus, kasatorius ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą ir padarytas išvadas, pateikdamas sau palankią bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių interpretaciją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 2 ir 5 dalys įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą – nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Nagrinėjamos bylos medžiaga, teismų priimtų sprendimų turinys patvirtina, kad bylos duomenis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tyrė bei vertino laikydamiesi BPK įtvirtintų reikalavimų. Teismų sprendimuose pateikti išsamūs įrodymų vertinimo motyvai – paaiškinta, kodėl tam tikrais duomenimis teismai nesiremia, taip pat nurodyta, kokie duomenys pripažinti įrodymais ir kokias aplinkybes jie patvirtina, pašalinti prieštaravimai ir abejonės, nurodyta, kokie bylos duomenys paneigia kasatoriaus iškeltas versijas ir patvirtina jo kaltę padarius inkriminuotus nusikaltimus. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su teismų išvadomis.

Teisėjų kolegijos nuomone, kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. atsakė ne į visus apeliacinio skundo argumentus, bylos nepatikrino tiek, kiek buvo prašoma skunde, taip pat kad nevykdė pareigos ištirti esmines bylos aplinkybes, nepasinaudojo teise atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalį).

Priimdamas sprendimą, ar atlikti įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į proceso dalyvių prašymus, nagrinėjamos bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismas turi ištirti tik anksčiau byloje teismų netirtas aplinkybes ir prieštaringus įrodymus, jei šie nebuvo pašalinti, tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos duomenų tyrimo, kai to nereikia. Nagrinėjamoje byloje buvo prašoma apeliacinės instancijos teismo posėdyje peržiūrėti vaizdo kamerų įrašus. Šis prašymas buvo patenkintas, taip pat buvo išklausyti T. L. paaiškinimai. Iš naujo įvertinęs šiuos ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus duomenis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas dėl esminių bylos aplinkybių, kurių išsamūs motyvai išdėstyti nutartyje.

Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, nuteistojo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, grindžiamas ne apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų nebuvimu, o kasatoriaus nesutikimu su tomis išvadomis. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir jeigu teismas nusprendžia apeliacinius skundus atmesti, pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus priimamoje nutartyje nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo T. L. apeliaciniame skunde, į esminius skundo argumentus priimtoje nutartyje yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami. T. L. apeliaciniame skunde iš esmės buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir jo išvados dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus. Atsakydamas į šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismas išsamiai aptarė bylos duomenis, nurodė, kokias aplinkybes jie patvirtina, itin daug dėmesio skirdamas vaizdo kamerų užfiksuotų duomenų analizei, nes su jais susijusius klausimus kėlė nuteistasis savo apeliaciniame skunde. Teismas detaliai aptarė šiuos įrašus, lygindamas juos su liudytojų parodymais ir jų pagrindu darydamas išvadas. Nutartyje nurodydamas, kad įvykio vietoje galėjo būti tik O. L., T. L. ir R. D., apeliacinės instancijos teismas paneigė nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltą versiją, kad šalia nukentėjusiojo galėjo būti kitų pašalinių žmonių, kurie jį sužalojo. O įvertinęs tai, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo R. D., taip pat kitus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad smurtavo O. L. ir T. L.. Tokios išvados grindžiamos ne prielaidomis, o yra išsamaus įrodymų vertinimo rezultatas, todėl su jomis nesutikti teisėjų kolegija neturi pagrindo. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismo nutartyje aiškiai nurodyta, kokie duomenys patvirtina T. L. kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, nepadarė esminių BPK pažeidimų, taip pat tinkamai pagal byloje nustatytas aplinkybes pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo T. L. kasacinį skundą.

Teisėjai

Gintaras Goda Vladislovas Ranonis Armanas Abramavičius