2021-01-07 Nr. BB-82-1-01-1-12897-2017-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-42-628/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12897-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.6.3.1; 1.2.6.3.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 22 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nuosprendžiu V. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios V. T. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiojo V. K. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios R. K. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios V. C. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios J. A. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios O. B. atžvilgiu) laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

V. D. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios J. J. atžvilgiu) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, iš dalies jas sudedant, ir V. D. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams. Į bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. bei bausmės dalis, atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendį.

Iš V. D. priteista: D. Ž. – 2638,96 Eur turtinei bei 3480 Eur neturtinei žalai atlyginti, E. Ž. – 2714,15 Eur turtinei bei 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti, V. T. – 1892,19 Eur turtinei žalai atlyginti, V. K. – 1737,72 Eur turtinei žalai atlyginti, R. K. – 5498,91 Eur turtinei žalai atlyginti, V. C. – 6986,03 Eur turtinei žalai atlyginti, J. A. – 5295,50 Eur turtinei žalai atlyginti, O. B.– 965 Eur turtinei žalai atlyginti. Iš nuteistojo V. D. priteista 2753,88 Eur proceso išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 11 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nuosprendis pakeistas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nuosprendžiu V. D. paskirta laisvės atėmimo šešeriems metams bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu jam paskirta laisvės atėmimo bausme vieneriems metams dešimčiai mėnesių ir V. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš V. D. priteista: V. C. – 6986,03 Eur turtinei žalai atlyginti, V. T. – 1892,19 Eur turtinei žalai atlyginti, V. K.– 1737,72 Eur turtinei žalai atlyginti, R. K. – 5498,91 Eur turtinei žalai atlyginti, J. A. – 5295,50 Eur turtinei žalai atlyginti, O. B. – 965 Eur turtinei žalai atlyginti.

Palikta teisė nukentėjusiesiems V. C., V. T., V. K., R. K., J. A., O. B. pareikšti civilinius ieškinius dėl V. D. nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka. Iš V. D. priteista 2753,88 Eur proceso išlaidų suma sumažinta iki 2035,41 Eur. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 26 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 11 d. nuosprendžio dalis, kuria buvo atmestas nuteistojo V. D. apeliacinis skundas dėl jo nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, panaikinta ir byla dėl V. D. nuteisimo pagal šį straipsnį perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 22 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nuosprendis pakeistas. V. D. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuota į BK 147(1) straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį šešerių metų laisvės atėmimo bausmė; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, V. D. šiuo nuosprendžiu pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės bei Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl šešių nusikalstamų veikų) paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir paskirta subendrina bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė apėmimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžiu paskirta vienerių metų dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausme ir V. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. gegužės 24 d. iki 2018 m. gegužės 24 d. ir nuo 2020 m. kovo 24 d. iki 2020 m. birželio 22 d., taip pat bausmė, visiškai atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendį.

Pakeista nuosprendžio dalis dėl D. Ž. ir E. Ž. iš V. D. priteisto turtinės žalos dydžio ir iš V. D. priteista D. Ž. 2638,96 Eur suma turtinei žalai atlyginti sumažinta iki 2588,96 Eur, E. Ž. priteista 2714,15 Eur suma turtinei žalai atlyginti sumažinta iki 2554,15 Eur. Iš nuteistojo V. D. valstybei priteista 2753,88 Eur proceso išlaidų suma už antrinės teisinės pagalbos teikimą nukentėjusiesiems sumažinta iki 2035,41 Eur. Iš V. D. priteista 462,62 Eur proceso išlaidų valstybei už antrinės teisinės pagalbos suteikimą nukentėjusiajam D. Ž. apeliacinės instancijos teisme.

Kita nuosprendžio dalis, kuri pakeista Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 11 d. nuosprendžiu, palikta galioti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. V. D. apeliacinės instancijos teismo pakeistu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį už tai, kad išnaudojo žmogų priverstiniam darbui kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis, t. y. jis, turėdamas tikslą išnaudoti žmogų priverstiniam darbui, 2016 m. lapkričio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, interneto svetainėje www.dirbu.lt radęs skelbimą apie ieškomą vairuotojo darbą, skelbime nurodytu telefonu susisiekė su D. Ž. ir pasiūlė dirbti vairuotojo darbą. 2016 m. lapkričio 18 d., tiksliai nenustatytu laiku, Vilniaus mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, susitikęs su D.

Ž. ir panaudojęs apgaulę, kuri pasireiškė žadėtu vairuotojo darbu suderinant su mokslo studijų grafiku, tinkamu ir sutartu 400 Eur atlyginimu per mėnesį, ir D. Ž. sutikus nuo 2016 m. lapkričio 18 d. dirbti asmeniniu V. D. vairuotoju, surašė fiktyvią darbo sutartį ir taip sudaręs patikimo darbdavio įvaizdį įtikino D. Ž. dirbti jo asmeniniu vairuotoju. Tęsdamas nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. kovo 10 d. V. D. sistemingai naudojo prieš D. Ž. psichinę prievartą, pasireiškusią nuolatiniu bauginimu ir grasinimu susidoroti su juo ir jo artimaisiais, bei sistemingai kėlė jam fizinį skausmą, pasireiškusį ne mažiau kaip keturis kartus naudojamu smurtu dėl menkaverčių priežasčių, t. y. 2016 m. lapkričio 18 d. be priežasties Kauno rajone, Rumšiškėse esančioje automobilių aikštelėje, sudavė D.

Ž. nuo 5 iki 10 smūgių į galvą, krūtinę, smakrą; 2016 m. gruodžio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, Vilniuje, Švitrigailos gatvėje esančiame bute, kurio tikslus adresas nenustatytas, dėl menkavertės priežasties sudavė D. Ž. iki 5 smūgių į galvą, krūtinę, smakrą; 2016 m. gruodžio pabaigoje kelionės metu į Klaipėdą dėl menkavertės priežasties sudavė D. Ž. iki 10 smūgių į galvą, krūtinę, smakrą, jų metu sulaužė 100 Eur vertės akinius; 2017 m. vasario mėnesį, nenustatytą dieną, Vilniuje, Architektų gatvėje esančiame bute, kurio tikslus adresas nenustatytas, dėl menkavertės priežasties sudavė D.

Ž. iki 5 smūgių į galvą, krūtinę, smakrą. Taip siekdamas palaužti D. Ž. valią ir pasipriešinimą, V. D. sudavė tiksliai nenustatytą skaičių smūgių kumščiu nukentėjusiajam į veido sritį ir į kitas kūno vietas ir, padaręs nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukėlęs fizinį skausmą, įbauginęs D. Ž. paklusti jo reikalavimams, atėmė galimybę priešintis bei faktiškai kontroliavo jį laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. kovo 10 d., atimdamas galimybę D. Ž. bendrauti su artimaisiais, bendrakursiais, draugais, neišleisdamas jo į paskaitas (duomenys neskelbtini) universitete, pasinaudojęs nukentėjusiojo pažeidžiamumu dėl charakterio savybių, kad yra nuolaidus, patiklus, ramus, vertė D.

Ž. vežioti jį po įvairius miestus (Uteną, Elektrėnus, Kauną, Klaipėdą, Mažeikius) ir Vilniaus vietoves nežmoniškomis sąlygomis, t. y. reikalaudamas nakvoti kartu su juo automobilyje „Toyota Rav4“, neužtikrindamas D. Ž. teisės į tinkamą poilsį ir asmeninį bei socialinį gyvenimą. Tokiais savo veiksmais V. D. laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. kovo 10 d. vertė nukentėjusįjį D. Ž. dirbti vairuotoju, įbaugino jį naudodamas psichinį ir fizinį smurtą, pasinaudojo nukentėjusiojo pažeidžiamumu ir jo paties sukurtu priklausomumu dėl darbo santykių, privertė jį nežmoniškomis sąlygomis neatlygintinai dirbti priverstinį darbą vairuotoju.

2. Be to, V. D. apeliacinės instancijos teismo pakeistu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo D. Ž. ir E. Ž. atžvilgiu). Dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų negauta.

3. Taip pat V. D. šioje byloje nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios V. T. atžvilgiu), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiojo V. K. atžvilgiu), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios R. K. atžvilgiu), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios V. C. atžvilgiu), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios J. A. atžvilgiu), pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios O. B. atžvilgiu), išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo nukentėjusiosios J. J. atžvilgiu). V. D. baudžiamosios atsakomybės dėl šių veikų klausimas galutinai išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 26 d. nutartimi.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

4. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl V. D. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas V. D. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nuteistojo padaryta veika atitinka ne BK 147 straipsnio 1 dalyje, bet BK 147(1) straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikaltimo sudėčių požymius. Teismas nurodė, kad nuteistojo veika pasireiškė neteisėtu nukentėjusiojo D. Ž. vertimu dirbti vairuotojo darbą. Nuteistasis buvo linkęs siekti savo turtinių ir neturtinių tikslų panaudodamas apgaulę, kuri jam padėjo palenkti nukentėjusįjį sudaryti darbo sutartį ir pradėti darbą. Dažnas fizinio smurto naudojimas prieš nukentėjusįjį dėl menkaverčių priežasčių buvo nuteistojo kontrolės prieš nukentėjusįjį išraiška, tokiu būdu jis siekė įbauginti nukentėjusįjį ir palenkti jo valią toliau jam dirbti. Nuteistasis taip pat palenkė nukentėjusiojo valią panaudodamas prieš jį psichinį smurtą bei pasinaudojo nukentėjusiojo priklausomumu, susiklosčiusiu dėl darbo santykių. Be to, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusysis dirbo nežmoniškomis sąlygomis, kurios jam sukėlė fizines ir dvasines kančias.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

5. Kasaciniu skundu nuteistojo V. D. gynėjas advokatas P. Ravluševičius prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeisti: V. D. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į BK 147(1) straipsnio 1 dalį ir skirti jam bausmę, atitinkančią šio straipsnio sankcijos ribas. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Apeliacinės instancijos teismas nuteistajam V. D. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 147(1) straipsnio 2 dalį, nes neteisingai nustatė, kad nukentėjusysis D. Ž. buvo verčiamas nuteistojo naudai dirbti vergijos ar kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Kasatoriaus teigimu, nuteistasis neneigia, kad ieškojo asmens vairuotojo darbui, žadėjo mokėti už darbą, tačiau dėl įvairių priežasčių negalėjo savo pažadų realizuoti. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad pats nukentėjusysis buvo įdėjęs skelbimą dėl ieškomo darbo, nuteistasis su juo susisiekė telefonu ir iš karto sutarė dėl darbo. Byloje nustatyta, kad nuteistasis neieškojo sunkiomis sąlygomis gyvenančių asmenų, kuriuos būtų galima išnaudoti priverstiniam darbui, taip pat nėra duomenų, kad nuteistajam dar iki susitarimo dėl darbo su nukentėjusiuoju būtų buvę žinoma dėl jo pažeidžiamumo (itin sunkios ar beviltiškos ekonominės ar socialinės padėties) ir kad jis būtų tuo pasinaudojęs. Nuteistasis nevertė nukentėjusiojo dirbti prieš jo valią, tik laiku nemokėjo atlyginimo už darbą, paaiškindamas, kad trūksta apyvartinių lėšų, jis dirba aplaidžiai, padarė žalos nuteistojo turtui, be to, į darbo užmokestį buvo įskaičiuojamas maistas ir kitos paslaugos. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad išnaudojimo tikslais buvo panaudotas fizinis smurtas, grasinimai, apgaulė. Tačiau nagrinėjamos bylos kontekste tai nėra vergijos ar nežmoniškų sąlygų požymiai. Teismas nuosprendyje nurodė, kad darbo sutarties sudarymo metu nuteistasis nepasinaudojo nukentėjusiojo pažeidžiamumu, tačiau vėliau pasinaudojo – pirmą darbo dieną jį sumušė, liepė miegoti automobilyje, neišleido į paskaitas. Tai neleidžia konstatuoti, kad visas nukentėjusiojo darbas buvo vergijos ar nežmoniškomis sąlygomis. Dėl to, kasatoriaus įsitikinimu, V. D. veiksmai labiau atitinka BK 147(1) straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius.

5.2. Kvalifikuojant veiką pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį būtina nustatyti, kad asmuo veikė tiesiogine tyčia, t. y. siekė sudaryti nukentėjusiam asmeniui vergijos ar kitokias nežmoniškas sąlygas. Kasatoriaus teigimu, šis subjektyvusis požymis nuteistojo veikoje nenustatytas. Byloje nustatyta, kad nuteistasis V. D. kartu su nukentėjusiuoju dirbo ir gyveno tomis pačiomis sąlygomis, t. y. nakvojo automobilyje, prausėsi dušinėje, valgė maistą iš degalinių ir kt. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis sudarė nežmoniškas (vergijos) sąlygas sau ir nukentėjusiajam. Kasatoriaus teigimu, nuteistasis nukentėjusįjį kvailino, o ne kankino sudarydamas vergijos ar kitokias nežmoniškas sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad tokiomis sąlygomis nuteistasis buvo savo noru, o nukentėjusysis jomis būti buvo priverstas, jo valia buvo palaužta, todėl jis negalėjo palikti nuteistojo. Tačiau byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis buvo verčiamas nakvoti mašinoje ar per prievartą maudytis degalinės dušinėje. Priešingai, nustatyta, kad nuteistasis mokėdavo už automobilio degalus, nakvynę, maistą ir kitas išlaidas. Be to, nukentėjusiojo bendravimo galimybės nebuvo varžomos, jis turėjo mobiliojo ryšio telefoną, galėjo skambinti, laisvai bendrauti su kitais asmenimis ir bet kada pasišalinti, nuteistajam neprieštaraujant pasiėmė draugą į kelionę po Lietuvą. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino nuteistojo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį, nes nuteistasis neigia, kad sistemiškai mušė nukentėjusįjį, ir byloje negalima aiškiai konstatuoti aplinkybių, dėl kurių galėjo kilti smurtas.

5.3. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas, nes byloje nustatytos nuteistajam palankios aplinkybės ir nepašalintos abejonės įvertintos jo nenaudai. Teismas nuosprendyje nurodė, kad nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog nuteistasis ėmėsi aktyvių veiksmų, kad palenktų nukentėjusįjį dirbti jo asmeniniu vairuotojo, t. y. jį verbuotų. Be to, teismas nustatė, kad nukentėjusiojo finansinė padėtis nebuvo sunki, jis nuolat bendravo su motina, gaudavo iš jos lėšų pragyventi, ieškojo darbo norėdamas papildomai gauti pinigų. Tačiau nuosprendyje padaryta išvada, kad nuteistasis naudojosi nukentėjusiojo pažeidžiamumu, o nukentėjusiojo darbas apibūdinamas kaip vergija. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusysis nelaikytinas pažeidžiamu asmeniu ir byloje liko nepaneigtos aplinkybės, kad jis turėjo tikslą išmokti dirbti vairuotoju, užsidirbti, išmokti bendrauti ir kt.

5.4. Apeliacinės instancijos teismas byloje nepašalintas abejones privalėjo vertinti nuteistojo naudai, nuteistojo parodymus nepagrįstai atmetė kaip jo gynybos versiją ir rėmėsi išimtinai nukentėjusiojo parodymais ir subjektyviu jų interpretavimu, prieštaringais paaiškinimais, prielaidomis ir spėlionėmis, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir nuteistajam paskyrė neproporcingą jo veikai bausmę.

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Eglė Matuizienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

6.1. Kasacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiojo galimybės pasirinkti darbą laisva valia yra nepagrįsti, nes nuteistojo V. D. veiksmuose nustatyti neteisėto nukentėjusiojo valios palenkimo būdai patvirtina, kad nukentėjusiojo valia pasirinkti darbą buvo suvaržyta. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pateiktu neteisėto nukentėjusiojo valios palenkimo fakto ir būdo vertinimu, tačiau vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip kasatorius, savaime Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) normų nepažeidžia. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje apgaulės, fizinio ir psichologinio smurto panaudojimo požymiai yra nustatyti ir išsamiai aptarti. Be to, nors kasaciniame skunde nesutinkama su nuteistojo veiksmų kaip naudojimosi priverstiniu darbu vertinimu, ginčijant priverstinumo požymį, tačiau kasatorius prašo nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 147(1) straipsnio 2 dalies į BK 147(1) straipsnio 1 dalį, t. y. tik pašalinti veiką kvalifikuojantį požymį.

6.2. Nuteistojo padaryta veika apeliacinės instancijos teismo pagrįstai kvalifikuota pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį. BK 147(1) straipsnio 1 dalyje nustatyta naudojimosi priverstiniu darbu nusikalstamos veikos sudėtis neapima darbo sąlygų, kuriomis asmuo verčiamas dirbti. Jei nukentėjusysis verčiamas dirbti vergiškomis ar nežmoniškomis sąlygomis, tokie veiksmai vertinami kaip kvalifikuota nusikaltimo sudėtis. Šiuo atveju kvalifikuojantis nusikalstamą veiką požymis – darbas vergijos ar nežmoniškomis sąlygomis – nuteistajam inkriminuotas pagrįstai, motyvuotas ir aprašytas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

6.3. Kasaciniame skunde nenurodomi jokie BK pažeidimai skiriant bausmę, o prašymas švelninti bausmę yra siejamas su prašymu perkvalifikuoti nuteistojo nusikalstamą veiką į lengvesnę. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nuteistojo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį, nėra pagrindo švelninti bausmę. Nuteistajam paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį, yra tinkamai individualizuota ir užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą. Kadangi baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, keisti teismų sprendimus dėl paskirtos bausmės dydžio nėra teisinio pagrindo.

7. Nukentėjusioji E. Ž. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusioji atsiliepime į kasacinį skundą nurodo, kad dėl nuteistojo V. D. veiksmų nukentėjo tiek morališkai, tiek ir materialiai, kai nežinojo, kas atsitiko su jos sūnumi, ir kai išvydo jį sumuštą. Teigia, kad sūnui dėl patirto streso ir nutraukto studijų lankymo, kai vergavo nuteistajam, teko palikti studijų programą (duomenys neskelbtini) universitete. Dėl to nukentėjusioji nesutinka, kad nuteistajam būtų sušvelninta bausmė.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistojo V. D. gynėjo advokato P. Ravluševičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 147(1) straipsnio 2 dalies taikymo

9. Kasatorius, nesutikdamas su nuteistojo V. D. padarytos veikos kvalifikavimu pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog nuteistasis vertė nukentėjusįjį D. Ž. dirbti nežmoniškomis sąlygomis. Šie kasatoriaus argumentai nepagrįsti.

10. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato. Kasacinės instancijos teisme tikrinama, ar, vertindami byloje surinktus įrodymus, nustatydami bylos aplinkybes, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

11. Pagal BK 147(1) straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą, grasinimus, apgaulę arba kitus BK 147 straipsnyje nurodytus būdus neteisėtai vertė žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas, įskaitant elgetavimą, o pagal šio straipsnio 2 dalį – tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką versdamas žmogų dirbti ar teikti paslaugas vergijos ar kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms yra žmogaus neteisėtas vertimas dirbti darbą (ar teikti paslaugas), kurio dirbti jis nenori, t. y. vertimas dirbti prieš jo valią. Šios nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai: 1) neteisėtas vertimas žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas, įskaitant elgetavimą; 2) fizinio smurto, grasinimų, apgaulės ar kitų BK 147 straipsnyje nurodytų būdų panaudojimas. BK 147(1) straipsniu ginama vertybė – asmens laisvė pasirinkti veiklą (dirbti darbą ar teikti paslaugas) nepriklausomai nuo kitų valios. Kaltininko nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal šį baudžiamojo įstatymo straipsnį, būtina nustatyti neteisėtą asmens vertimą užsiimti viena iš veiklos formų. Aiškinant tokį neteisėtą vertimą, svarbi Tarptautinės darbo organizacijos 1930 m. birželio 28 d. konvencijos Nr. 29 „Dėl priverstinio ar privalomojo darbo“ 2 straipsnio 1 dalies nuostata, kad priverstinis ar privalomasis darbas reiškia bet kokį darbą ar tarnybą, kurių buvo išreikalauta prievarta, grasinant nuobauda ir kurių asmuo nesutiko atlikti sava valia. Taigi neteisėtas vertimas žmogų dirbti tam tikrą darbą ar teikti tam tikras paslaugas sietinas su jo laisvės pasirinkimo užsiimti tam tikra veikla varžymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-648/2018). Šiame straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia, kad panaudodamas vieną iš alternatyvių nusikaltimo padarymo būdų neteisėtai verčia nukentėjusįjį dirbti tam tikrą darbą (ar teikti tam tikras paslaugas), ir nori taip veikti.

12. Nagrinėjamoje byloje V. D. nuteistas pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2017 m. kovo 10 d. vertė nukentėjusįjį D. Ž. dirbti vairuotoju, įbaugino jį naudodamas psichinį ir fizinį smurtą, pasinaudojo nukentėjusiojo pažeidžiamumu ir jo paties sukurtu priklausomumu dėl darbo santykių, privertė jį nežmoniškomis sąlygomis neatlygintinai dirbti priverstinį darbą vairuotoju.

13. Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad V. D. įdarbino nukentėjusįjį D. Ž. dirbti jo asmeniniu vairuotoju panaudojęs apgaulę, kuri pasireiškė nukentėjusiojo suklaidinimu dėl ketinamo mokėti atlyginimo bei darbo grafiko suderinimo su studijomis, kai nuteistasis iš tikrųjų neketino legaliai įdarbinti nukentėjusiojo, mokėti jam už darbą, tik siekė, kad šis jam nuolat dirbtų už tai negaudamas atlyginimo. Prieš nukentėjusįjį panaudota apgaulė buvo esminė ir tai lėmė, kad nukentėjusysis priėmė nuteistojo darbo pasiūlymą. Nors susitarimo dėl darbo momentu nukentėjusiojo laisvė pasirinkti kitą darbą nebuvo atimta ar suvaržyta, tačiau, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas patikimai nustatė, kad po darbo sutarties sudarymo nukentėjusysis nuteistojo buvo neteisėtai, panaudojant BK 147 straipsnyje nurodytus būdus, verčiamas dirbti prieš savo valią.

14. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, nuteistasis V. D., siekdamas įbauginti nukentėjusįjį ir palenkti jo valią toliau jam dirbti, ne mažiau kaip keturis kartus dėl menkaverčių priežasčių (dėl netinkamo vairavimo, kad nepažadino laiku, nepriminė apie paliktą telefoną) prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą – ne kartą sudavė nukentėjusiajam į galvą, krūtinę, smakrą, taip sukėlė jam fizinį skausmą. Be to, nuteistasis palenkė nukentėjusiojo valią taip pat sistemingai naudodamas prieš jį psichinį smurtą, gyrėsi turimomis pažintimis, grasino susidorojimu, jei nukentėjusysis nepaklus, taip nuolat baugino nukentėjusįjį, kad šis bijotų nuo jo pabėgti ir toliau jam dirbtų, kūrė nuolatinę įtampą, siekė parodyti, kad kontroliuoja nukentėjusįjį. Kasaciniame skunde su tokiomis aplinkybėmis nesutinkama, tačiau šios aplinkybės nustatytos iš nukentėjusiojo D. Ž. parodymų, kad nuteistasis jau pirmąją jo darbo dieną prieš jį panaudojo fizinį smurtą – apkaltino pavogus pinigus ir sumušė, vėliau sumušė už tai, kad nukentėjusysis nepriminė jam pasiimti telefono, ne kartą sulaužė jo akinius, mušdavo beveik kasdien; dėl tokio nuteistojo elgesio nukentėjusysis jautė baimę, tačiau toliau dirbo, nes bijojo, kad, pasakius apie išėjimą iš darbo, nuteistasis vėl naudos fizinį smurtą. Iš nukentėjusiojo parodymų taip pat nustatyta, kad nuteistasis jį nuolat gąsdino, gyrėsi, kad turi draugų policijoje, nurodė nebandyti bėgti ar kitaip skųstis, nes suras jį ir sumuš, grasino susidoroti su juo ir jo artimaisiais, jeigu jis atsisakys dirbti, buvo uždaręs jį kambaryje, neišleido į paskaitas, neleido laikyti egzamino, todėl nukentėjusysis nuolat jautėsi įbaugintas; paskutinį kartą ryžosi pabėgti, kai nuteistasis jį ir vėl sumušė; kai pagaliau ištrūko, bijojo kreiptis į policiją, manė, kad nuteistasis jo ieškos. Šie nukentėjusiojo parodymai apie nuteistojo prieš jį panaudotą fizinį ir psichinį smurtą yra detalūs, nuoseklūs, patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais (nukentėjusiųjų E. Ž., R. K., liudytojų J. A., A. S. parodymais, rašytine bylos medžiaga), kuriuos apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išsamiai aptarė ir įvertino tiek atskirai, tiek ir kaip visumą.

15. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad nuteistasis jau pirmosiomis darbo dienomis suprato, kad nukentėjusysis yra ramaus, nuolankaus, nekonfliktiško būdo (pirmą darbo dieną panaudojus prieš jį fizinį smurtą, nukentėjusysis tęsė darbą, taikstėsi su nuteistojo reikalavimu miegoti automobilyje, vėliau ir su tuo, kad nuteistasis neišleido į paskaitas, nemokėjo atlyginimo), ir tuo naudojosi. Kartu nuteistasis suprato nukentėjusiojo siekį susirasti legalų, apmokamą darbą ir tuo naudojosi, žadėjo sumokėti atlyginimą, įkalbėjo nukentėjusįjį parduoti jam, jo motinai priklausantį turtą teigdamas, kad pinigus investuos ir vėliau grąžins, sumokės atlyginimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistasis V. D., siekdamas palenkti nukentėjusįjį D. Ž. toliau jam dirbti, taip pat pasinaudojo jo pažeidžiamumu bei priklausomumu, susiklosčiusiais dėl darbo santykių. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti šioms apeliacinės instancijos teismo išvadoms, nes jos yra logiškos, atitinka byloje nustatytas aplinkybes ir yra išsamiai motyvuotos.

16. BK 147(1) straipsnio 2 dalyje nustatytas nusikalstamos veikos kvalifikuojamasis požymis – vertimas žmogų dirbti ar teikti paslaugas vergijos ar kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Pažymėtina, kad baudžiamajame įstatyme nėra detalizuota, kokios sąlygos BK 147(1) straipsnio 2 dalies prasme laikomos nežmoniškomis, šis požymis yra vertinamasis. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas.

Aiškinant darbo nežmoniškomis sąlygomis sąvokos turinį, atkreiptinas dėmesys į savo turiniu analogiškos ypatingai išnaudojamo darbo sąlygų sąvokos apibrėžimą, pateiktą 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2009/52/EB, kuria nustatomi sankcijų ir priemonių nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbdaviams būtiniausi standartai. Pagal šios direktyvos 2 straipsnio i punktą ypatingai išnaudojamo darbo sąlygos – tai darbo sąlygos, įskaitant tas sąlygas, kurios atsiranda dėl diskriminacijos dėl lyties ar kitų priežasčių, kai yra labai didelė disproporcija, palyginti su teisėtai dirbančių darbuotojų darbo sąlygomis, ir kai jos, pavyzdžiui, daro poveikį darbuotojų sveikatai bei saugai ir yra nesuderinamos su žmogaus orumu.

Kad būtų galima taikyti šį apibrėžimą, turėtų būti nustatytas faktas, jog nukentėjusysis buvo išnaudojamas ir jam buvo sukeliamos dvasinės ar fizinės kančios, nesuteikiant galimybės patenkinti būtinųjų žmogiškųjų poreikių, tokių kaip miegas, poilsis, pavalgymas, gamtinių reikalų atlikimas, laisvalaikis po darbo valandų, bendravimas su šeima, artimaisiais ir kt. Vertimas dirbti nepriimtinomis sąlygomis (pavyzdžiui, dideliame karštyje, šaltyje, toksiškoje, radioaktyvioje aplinkoje be apsaugos priemonių, antisanitarinėmis sąlygomis, be darbo saugos reikalavimų, pernelyg didelį valandų skaičių, be pertraukų, be atostogų, be tinkamo apmokėjimo ir kitaip stipriai pažeidžiant minimalias darbo saugos, higienos, darbo garantijų sąlygas, žeminant asmens garbę ar orumą ir pan.) taip pat pripažintinas vertimu dirbti nežmoniškomis sąlygomis.

Kaip jau minėta, požymis „nežmoniškos sąlygos“ yra vertinamasis, todėl ar konkrečias sąlygas, kuriomis asmuo buvo verčiamas dirbti ar teikti paslaugas, pripažinti nežmoniškomis, kiekvieną kartą sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes.

17. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodytos sąlygos nustatytos šioje byloje. Byloje ištirtais įrodymais (nukentėjusiojo D. Ž., kitų nukentėjusiųjų ir liudytojų, iš dalies paties nuteistojo parodymais) apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nuteistasis V. D. nemokėjo nukentėjusiajam D. Ž. atlyginimo už asmeninio vairuotojo darbą, neužtikrino normalių gyvenimo sąlygų, socialinių garantijų, laisvalaikio, ribojo nukentėjusiojo galimybę lankyti paskaitas, aplankyti artimuosius, su jais bendrauti, grįžti namo ir ateiti į darbą sutartu laiku, nukentėjusiojo darbo valandos buvo neįprastai ilgos, jis didžiąją dalį laiko praleido su nuteistuoju, kentėjo nuteistojo naudojamą fizinį bei psichinį smurtą.

Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes nekyla abejonių, kad dirbdamas tokiomis darbo sąlygomis, patirdamas nuolatinį nuteistojo fizinį ir psichinį smurtą, grasinimus nukentėjusysis buvo išnaudojamas ir tai jam sukėlė fizines ir dvasines kančias. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis vertė nukentėjusįjį dirbti nežmoniškomis sąlygomis, ir nuteistojo nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad dėl nuteistojo gynėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktų argumentų, kurie pakartojami kasaciniame skunde, jog nuteistasis kartu su nukentėjusiuoju dirbo ir gyveno tomis pačiomis sąlygomis (nakvojo automobilyje, prausėsi dušinėje, valgė maistą iš degalinių ir kt.), todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis sudarė nežmoniškas sąlygas sau ir nukentėjusiajam, apeliacinės instancijos teismas tinkamai pasisakė ir padarė išvadą, kad nuteistasis tokį gyvenimo būdą pasirinko laisva valia, tuo tarpu nukentėjusysis dirbti šiomis sąlygomis buvo priverstas, dirbo neatlygintinai.

Šiame kontekste svarbu ir tai, kad nukentėjusysis ne tik gyveno bei buvo verčiamas dirbti nepriimtinomis sąlygomis, bet, kaip jau buvo minėta, nuolat kentė nuteistojo fizinį ir psichinį smurtą, grasinimus, bijojo atsisakyti dirbti ar kitaip nepaklusti nuteistajam. Kasatoriaus teiginiai, kad byloje nėra duomenų, jog nukentėjusysis buvo verčiamas nakvoti mašinoje ar per prievartą maudytis degalinės dušinėje, kad nukentėjusiojo bendravimo galimybės nebuvo varžomos, jis turėjo mobiliojo ryšio telefoną, galėjo skambinti, laisvai bendrauti su kitais asmenimis ir bet kada pasišalinti, prieštarauja byloje surinktiems bei išsamiai išnagrinėtiems įrodymams ir apeliacinės instancijos teismo išvadoms.

Apeliacinės instancijos teismo pakeistame nuosprendyje padaryta aiški ir motyvuota išvada, kad nukentėjusysis buvo verčiamas dirbti nežmoniškomis sąlygomis. Teisėjų kolegija pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus neturi pagrindo daryti priešingos išvados. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio taip pat matyti, kad šis teismas, įvertinęs nuteistojo V. D. veiksmų pobūdį ir tikslą, išsamiai atskleidė jo kaltės turinį ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis suvokė, jog panaudodamas apgaulę, fizinį ir psichinį smurtą, pasinaudodamas nukentėjusiojo pažeidžiamumu ir priklausomumu neteisėtai verčia nukentėjusįjį D.

Ž. dirbti nežmoniškomis sąlygomis, ir norėjo taip veikti, taigi veikė tiesiogine tyčia. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje nustatytas tiek neteisėtas nukentėjusiojo vertimas dirbti nežmoniškomis sąlygomis, tiek ir V. D. tyčia taip veikti.

18. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas byloje nepašalintas abejones privalėjo vertinti nuteistojo naudai, nuteistojo parodymus nepagrįstai atmetė kaip jo gynybos versiją, rėmėsi išimtinai nukentėjusiojo parodymais ir subjektyviu jų interpretavimu, prieštaringais paaiškinimais, prielaidomis ir spėlionėmis, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, yra deklaratyvūs ir iš esmės pagrįsti vien tik nesutikimu su apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Iš apeliacinės instancijos teismo pakeisto nuosprendžio matyti, kad šio teismo išvados dėl bylos duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir teismų išnagrinėtą bylos medžiagą. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip, nei to pageidavo nuteistasis ir jo gynėjas, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir (ar) in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principas.

19. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes V. D. veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį, jo padarytai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

20. Kasaciniame skunde teigiama, kad nuteistajam paskirta šešerių metų laisvės atėmimo bausmė yra neproporcinga nuteistojo padarytai veikai.

21. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė, dominuojanti reikšmė.

22. Iš apeliacinės instancijos teismo pakeisto nuosprendžio turinio matyti, kad šis teismas, skirdamas nuteistajam V. D. bausmę pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį, išdėstydamas bausmės skyrimo motyvus bei nustatydamas skiriamos bausmės dydį, atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes (iš jų į nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, baudžiamojo proceso trukmę) ir baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies (BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio) nuostatų nepažeidė. Skundžiamu apeliacinės instancijos teismo pakeistu nuosprendžiu V. D. pagal BK 147(1) straipsnio 2 dalį paskirta bausmė individualizuota tinkamai.

23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina bendra išvada, kad pagal byloje paduotą kasacinį skundą pagrindas naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį (BPK 369 straipsnis) nenustatytas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. D. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Arvydas Daugėla

Olegas Fedosiukas

Sigita Jokimaitė