2021-01-20 Nr. AB-1318-3-61-3-02163-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-197-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02163-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.2; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti jai iš atsakovo Lietuvos valstybės 75 268 Eur turtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji su ieškiniu 2013 m. liepos 17 d. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai nuosavybės teises į turtą, priklausiusį J. B. (J. B.), t. y. į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, ir butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, bei 3 800 vnt. Lietuvos ir JAV akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Mažeikių nafta“ akcijų. Pareiškėja teigė, jog su J. B. gyveno kaip šeima nuo 1993 m. liepos 13 d. iki (duomenys neskelbtini), t. y. J. B. mirties. Pareiškėja su sugyventiniu santuokos nebuvo įregistravę, vedė bendrą ūkį, dalinosi išlaidomis bei pajamomis. Sugyventiniai kartu kaip šeima gyveno ilgą laiką, todėl susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, o pareiškėjai turėtų būti pripažinta dalinės nuosavybės teisė į sugyventinio turtą.

3. Pareiškėja nurodė, kad savo teises bendrosios kompetencijos teismuose gynė remdamasi jungtinės veiklos (partnerystės) institutu. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 28 straipsnio nuostata numatė, kad CK trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Nors partnerystė, kaip bendras gyvenimas kartu neįregistravus santuokos, numatyta 2001 m. įsigaliojusiame CK, tačiau realiai institutas neveikia, nes iki šiol nebuvo parengtas specialusis įstatymas. Pareiškėja teigė, jog kadangi Lietuva yra ratifikavusi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją (toliau – ir Konvencija), iki bus priimtas ir įsigalios specialus partnerystės įstatymas, ji turi perimti Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką dėl šeimos sampratos aiškinimo. Konvencijos 8 straipsnis yra taikomas visiems asmenims vienodai, šeimos samprata apima ne tik santuokos pagrindu sukurtus santykius, bet ir kitus šeimos ryšius, asmenims gyvenant ne santuokoje. Šeima yra aiškinama remiantis susiklosčiusiais faktiniais šeiminiais ryšiais tarp tėvų, vaikų ir kitų artimų giminaičių, o ne išimtinai formaliu juridiniu faktu – santuoka ar registruota partneryste.

4. Pareiškėja nurodė, kad reikalavimą atlyginti žalą ji sieja su Lietuvos Respublikos Vyriausybės neveikimu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2002 m. sausio 1 d. turėjo parengti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo projektą, tačiau dėl Vyriausybės neveiklumo šis projektas nėra parengtas. Lietuvoje partnerystė pagal įstatymą teisiškai nėra reglamentuojama, o registruotos partnerytės modelis yra ydingas, nes valstybė nėra priėmusi partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo. Jeigu gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nėra priimtas specialus partnerystės įstatymas, tai neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Pareiškėjos teigimu, ji ir J. B. būtų įregistravę partnerystę, tačiau įstatymo nebuvimas tokią galimybę užkirsto. Po CK įsigaliojimo iki pareiškėjos nurodytos datos – (duomenys neskelbtini) – praėjo daugiau nei vieneri metai, kurie pagal CK 3.229 straipsnį gali turėti atitinkamą juridinę reikšmę, tačiau tokio fakto vis tiek negalima nustatyti, kol nepriimtas įstatymas, reglamentuojantis partnerystės įregistravimo tvarką. Lietuvos valstybė, nepriimdama partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo, atima iš pareiškėjos teisę pasinaudoti CK trečiosios knygos XV skyriaus normomis ir paveldėti sugyventinio turtą.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Teisingumo ministerija nurodė, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą. Pareiškėja 2013 m. liepos 17 d. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai nuosavybės teises į turtą, kuris priklausė J. B. Taigi pareiškėja jau tuomet suprato, kad apginti nuosavybės teises į nekilnojamą turtą ir akcijas ji gali tik kreipdamasi į teismą. Tai buvo pareiškėjos pasirinkimas apginti savo teises teikiant ieškinį dėl turto paveldėjimo. Skundą dėl žalos priteisimo pareiškėja teismui pateikė tik 2018 m. rugpjūčio 10 d., todėl atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį turtiniam reikalavimui. Pareiškėja reikalavimą grindė turto kaina ir žalą prašė atlyginti dėl šio turto netekimo. Nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo civilinėje byloje, nepagrįsti pareiškėjos motyvai, kad jai kilo žala. Civilinėje byloje Nr. 2-2744-965/2018 vyksta ginčas dėl turto, kuris yra paveldėjimo objektas, todėl nėra įrodytas žalos kilimo faktas. Pareiškėjai neįrodžius žalos, vienos ir civilinės atsakomybės sąlygos, valstybei negali kilti pareiga atlyginti žalą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjos sugyventinis mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 14). Pareiškėja su ieškiniu pripažinti jai nuosavybės teises į turtą kreipėsi į teismą 2013 m. liepos 17 d., taigi ji jau 2013 m. liepos 17 d., besikreipdama į teismą, žinojo ar turėjo žinoti, jog ji savo teisių kitaip apginti negali, kaip tik teismine tvarka, taigi jai buvo žinoma ir suprantama, kad dėl CK įtvirtinto jungtinės veiklos (partnerystės) instituto nėra priimti jokie šį institutą įgyvendinantys teisės aktais, o tuo pačiu, kad jos teisės yra pažeidžiamos. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju sutrumpinto 3 metų ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina 2013 m. liepos 17 d. Pareiškėja į teismą su reikalavimu atlyginti žalą dėl galimai neteisėtų valdžios institucijų veiksmų kreipėsi tik 2018 m. birželio 28 d., po beveik 5 metų nuo sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie savo pažeistas teises. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėja praleido 3 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Teismas pažymėjo, kad atsakovas prašė teismo taikyti sutrumpintą ieškinio senatį.

9. Teismas sprendė, kad teismo posėdyje pareiškėjos atstovo įvardytos termino praleidimo priežastys – pareiškėjos senyvas amžius, ilgas bylinėjimosi laikotarpis – yra subjektyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Priešingai, tokios aplinkybės kaip bylinėjimasis teismuose įrodo, kad pareiškėja žinojo ar turėjo žinoti, kad jos teisės galimai yra pažeidžiamos atsakovo atstovų veiksmais. Pareiškėja iš esmės nepateikė objektyvių ir pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu ji nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Dėl to teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

III. 10. Pareiškėja M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

11. Pareiškėja nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog yra praleistas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjos teigimu, 2013 m. liepos 17 d. nesietina su pareiškėjos teisės pažeidimu šios administracinės bylos nagrinėjimu aspektu, nes ginčo butai buvo velionio J. B. asmeninė nuosavybė ir nebuvo perėję valstybės nuosavybėn, todėl pareiškėjos reikalavimo teisė pareikšti reikalavimus valstybei nebuvo atsiradusi. 2013 m. liepos 17 d. pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai nuosavybės teises ginčo butus. Palikimo perėjimo valstybei liudijimas buvo išduotas 2014 m. rugsėjo 22 d., tačiau ir ši data nelaikytina pareiškėjos teisių pažeidimo pradžia, nors nuo šios datos formaliai jai atsirado reikalavimo teisė dėl žalos atlyginimo.

12. Pareiškėjos įsitikinimu, ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2016 m. rugsėjo 22 d. (tokia data nurodyta apeliaciniame skunde), kai Klaipėdos apygardos teismas priėmė nutartį. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai 2015 m. rugsėjo 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-145-639/2015 atmetė pareiškėjos ieškinį dėl nuosavybės teisių pripažinimo. 2016 m. birželio 22 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi pirmos instancijos teismo sprendimas buvo paliktas galioti (civilinė byla Nr. 2A-128-460/2016). Tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, t. y. 2014 m. rugsėjo 22 d., tai teismas savo iniciatyva turėjo atnaujinti terminą ne tik dėl ankščiau nurodytų aplinkybių, bet ir dėl kitų aktyvių pareiškėjos veiksmų, jai aktyviai ginant savo pažeistas teises bendrosios kompetencijos ir administraciniuose teismuose. Pirmosios instancijos teismas tik formaliai vertino pareiškėjos bylinėjimosi teismuose faktą ir nepateikė jo analizės ir teisinio įvertinimo, o senaties termino skaičiavimo pradžią nustatė netinkamai. Be to, teismas nepasisakė dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Seimo, pozicijos.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

14. Teisingumo ministerija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą. Teismo sprendimas atitinka kasacinio teismo praktiką dėl ieškinio senaties termino pradžios momento.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja siekia, kad jai iš valstybės būtų priteista turtinė žala, jos teigimu, kilusi dėl to, kad nebuvo priimtas partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantis įstatymas, su kurio įsigaliojimu siejamas CK trečiosios knygos XV skyriaus normų dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigaliojimas. Pareiškėja teigė, kad gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį asmenų turtinės teisės lieka neapgintos vien dėl to, jog nėra priimtas specialus partnerystės įstatymas. Pareiškėjos įsitikinimu, Lietuvos valstybė, nepriimdama partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo, atima iš pareiškėjos teisę pasinaudoti CK trečiosios knygos XV skyriaus normomis ir paveldėti sugyventinio turtą.

16. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad pareiškėja į teismą su reikalavimu atlyginti žalą dėl galbūt neteisėtų valdžios institucijų veiksmų kreipėsi praleidusi 3 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.).

17. Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 straipsnio 1 dalyje. Šio pobūdžio ginčams taikytinos ir CK nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016). Aiškindamas ieškinio senatį reglamentuojančias normas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ieškinio senaties termino esmė – tai laiko tarpas, per kurį priverstinai, valstybės pagalba, galima įgyvendinti savo pažeistas teises. Šis terminas įgyja ieškininės senaties termino juridinę reikšmę tik tuo atveju, kai teisė, dėl kurios gynybos ieškovas kreipėsi į teismą, faktiškai egzistuoja ir yra pažeista. Ieškininės senaties termino pasibaigimas yra pagrindas atmesti pagrįstą ieškinį – ieškinį, kuriuo ginama nuo pažeidimo faktiškai egzistuojanti subjektinė teisė. Prieš atmesdamas ieškinį tuo pagrindu, kad suėjo ieškininės senaties terminas, teismas visų pirma turi nustatyti ieškovo nurodytos subjektinės teisės egzistavimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2001, „Teismų praktika“ Nr. 16, p. 9–6). Taigi, nagrinėjamoje byloje pirmiausia aktualu nustatyti, ar faktiškai egzistuoja (-avo) pareiškėjos subjektinė teisė, kuri galėjo būti pažeista jos skunde ir patikslintame skunde nurodytu neveikimu, t. y. nepriimant partnerystės registravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo.

18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 50 straipsnio 1 punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybei pasiūlyta iki 2002 m. sausio 1 d. parengti partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo projektą (f). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso trečios knygos XV skyriuje yra numatytas būtent registruotos partnerytės modelis: šio skyriaus normos nustato turtinius santykius tarp vyro ir moters, kurie, įregistravę savo partnerystę įstatymų nustatyta tvarka, bendrai gyvena ne mažiau kaip vienerius metus neįregistravę santuokos (sugyventiniai), turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius (CK 3.229 str.). Taigi, tam, kad priėmus partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantį įstatymą ir įsigaliojus trečios knygos XV skyriaus nuostatoms, jos būtų taikomos, būtina sąlyga, kad asmenys būtų įregistravę savo partnerystę.

19. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad pareiškėja ir jos sugyventinis siekė įregistruoti partnerystę. Pažymėtina, kad tokiam veiksmui būtina abiejų partnerių valia. Jos nepatvirtina vien pareiškėjos skundo teiginys, kad ji ir J. B. būtų neabejotinai įregistravę partnerystę, nes jis nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad vien faktinis gyvenimas kartu ir bendro ūkio vedimas savaime nereiškia siekio juridiškai įregistruoti partnerystę. Nesant duomenų, patvirtinančių pareiškėjos ir J. B., t. y. abiejų sugyventinių, siekį įregistruoti partnerystę, pareiškėjos teigimu pažeista jos teisė pasinaudoti CK trečiosios knygos XV skyriaus normomis laikytina hipotetine, o ne subjektine. Be to, pareiškėja, reikalaudama neturtinės žalos atlyginimo, teigia, kad valstybė, nepriimdama partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo, atėmė iš pareiškėjos teisę pasinaudoti CK trečiosios knygos XV skyriaus normomis ir paveldėti sugyventinio turtą. Tačiau pažymėtina, kad CK trečiosios knygos XV skyriaus nuostatos nereglamentuoja sugyventinio turto paveldėjimo, t. y. neįtvirtinta sugyventinio turto paveldėjimo pagal įstatymą. Šio skyriaus normose taip pat nėra numatyta, kad teisės paveldėjimui pagal įstatymą turėtų teisinę reikšmę partnerystės įregistravimo faktas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja pareiškėjos nurodoma prašoma apginti subjektinė teisė, kuri galėtų būti pažeista atsakovo neveikimu, pareiškėjos nurodytu kaip neteisėtu.

20. Nustačius, kad neegzistuoja gintina subjektinė teisė ir todėl jos pažeidimu pareiškėjos įvardintas atsakovo neveikimas negalėtų būti pripažintas subjektinės teisės pažeidimu, apeliacinio skundo motyvai, susiję su pirmosios instancijos teismo išvadomis ieškinio senaties termino klausimu, netenka teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Kai nėra konstatuotas subjektinės teisės, kuri galėtų būti pažeista, egzistavimo faktas, nėra jokių prielaidų ginti tariamai pažeistą teisę bei atitinkamai skaičiuoti senaties termino pradžią jos gynimui.

21. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl senaties termino taikymo, pirma turėjo įvertinti aplinkybes byloje ir nustatyti, ar egzistuoja gintina subjektinė teisė. Kai byloje nėra nustatyta, kad būtų realiai egzistavusi abiejų sugyventinių valia registruoti partnerystę, pareiškėjos byloje reikalaujama atlyginti žala apskritai negali būti siejama su nurodomais atsakovo neteisėtais veiksmais / neveikimu (partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojančio įstatymo nepriėmimu). Pareiškėjos reikalaujamos atlyginti žalos atsiradimo momentas, siejamas su galimybės paveldėti sugyventinio turtą netekimu, atsižvelgiant į skunde nurodomą žalos kilimo pagrindą (subjektinės teisės tariamo pažeidimo faktinius duomenis) negali būti laikomas senaties termino pradžia, nes, minėta, tokios žalos atsiradimas nesietinas su pareiškėjos skunde nurodomais subjektinės teisės pažeidimais.

22. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad, nors ir kitais motyvais, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė