2019-05-22 Nr. AB-11705-3-61-3-01661-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-739-415/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01661-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų R. J. ir J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą atsakovams R. J. ir J. J. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Vilniaus rajono savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su prašymu priteisti iš atsakovų R. J. ir J. J. 2 601,64 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojo ir atliekų tvarkymą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovams nuosavybės teise priklauso 6/10 negyvenamosios patalpos-gamybinės patalpos, esančios Vilniaus r. sav., Avižienių sen., Avižienių k., (duomenys neskelbtini) (590,60 kv. m), todėl atsakovai yra vietinės rinkliavos mokėtojai ir jiems tenka pareiga mokėti vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą į savivaldybės biudžetą pagal Vilniaus rajono savivaldybės administracijos siunčiamus mokėjimo pranešimus. Atsakovams kartu su mokėjimo pranešimais buvo siunčiami priminimai dėl skolos sumokėjimo. Be to, atsakovai nesikreipė į Vilniaus rajono savivaldybę dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymą lengvatos taikymo. Pareiškėjo teigimu, atsakovai galbūt tyčiniais veiksmais nevykdo savo įsipareigojimų, t. y. nemoka vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.

3. Atsakovai R. J. ir J. J. atsiliepime su pareiškėjo prašymu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovai paaiškino, kad jiems priklauso ne 6/10, o 10/10 dalių minėto nekilnojamojo turto. Atsakovai teigė, kad pareiškėjo reglamentavimas dėl vietinės rinkliavos, kuris nustato, kad vietinė rinkliava turi būti mokama ne pagal faktinį atliekų kiekį, o pagal patalpos plotą bei paskirtį, kelia abejones, be to, pareiškėjas grindžia skolą negaliojančiais vietinės rinkliavos nuostatais ir dydžiais. Atsakovai savo poziciją grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose A525-471/2010 ir Nr. A143-1592/2012.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendimu pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą patenkino ir priteisė Vilniaus rajono savivaldybės administracijai iš atsakovų R. J. ir J. J. 2 601,64 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

6. Teismas vadovavosi Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punkto, 54 straipsnio 4 dalies, Atliekų tvarkymo įstatymo 25, 30 ir 32 straipsnių nuostatomis, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtintais Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais (toliau – ir Rinkliavos nuostatai), kurie 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 buvo išdėstyti nauja redakcija.

7. Teismas, remdamasis pareiškėjo pateiktu 2017 m. kovo 6 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, nustatė, kad atsakovams priklauso negyvenamosios patalpos-gamybinės patalpos, esančios Vilniaus r. sav., Avižienių sen., Avižienių k., (duomenys neskelbtini) (590,60 kv. m). Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad atsakovai laikytini vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėtojais.

8. Susidariusios vietinės rinkliavos įsiskolinimo ir pareiškėjo prašomos priteisti sumos dydį patvirtino atsakovui suformuoti ir siųsti mokėjimo pranešimai, kuriuose nurodyti priminimai dėl skolos sumokėjimo. Mokėtina vietinė rinkliava atsakovui apskaičiuota remiantis 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95 patvirtintais Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiais ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis apie atsakovų naudojamo turto plotą. Byloje nebuvo duomenų, kad atsakovams būtų suteikta lengvata ir jie neprivalo mokėti vietinės rinkliavos. Be to, nebuvo duomenų, kad įsiskolinimą atsakovai būtų sumokėję.

9. Teismas, vertindamas atsakovo argumentą, kad pareiškėjo reglamentavimas dėl vietinės rinkliavos, kuris nustato, kad vietinė rinkliava turi būti mokama ne pagal faktinį atliekų kiekį, o pagal patalpos plotą bei paskirtį, kelia abejones, be to, pareiškėjas grindžia skolą negaliojančiais vietinės rinkliavos nuostatais ir dydžiais, paminėjo teismo sprendimą, kuriuo nuspręsta pripažinti, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. T3-301 2 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai pakeisti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3-38 ir Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T3-14 bei Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. T3-301 3 punktu patvirtinti Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai pakeisti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95, nuo šių teisės aktų priėmimo tiek, kiek jie nenustato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 302 straipsnio 1 ir 2 dalims (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-9695-331/2015). Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2017 m. vasario 20 d., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus Vilniaus rajono savivaldybės tarybos apeliacinį skundą.

10. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar sprendimas dėl norminio teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui galioja retroaktyviai, vertintina, ar administraciniai aktai, priimti remiantis norminiu teisės aktu, prieštaraujančiu įstatymui, yra įgiję galutinį teisinį stabilumą. Teismas konstatavo, kad vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą apskaičiavimo procedūra iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. nutarimo administracinėje byloje Nr. eA-394-662/2017 oficialaus paskelbimo buvo užbaigta. Pažymėta, kad atsakovai, gaudami mokėjimo pranešimus nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. dėl vietinės rinkliavos apskaičiavimo procedūros reglamentuojančių teisės aktų ir priskaičiuotų sumų nei į pareiškėją, nei į teismą nesikreipė. Galimybė koreguoti vietinės rinkliavos apskaičiavimą išnykusi, nes vietinės rinkliavos apskaičiavimo teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovų 2016 m. gruodžio 31 d. susiklostė galutinai – buvo apskaičiuota vietinės rinkliavos suma ir išrašyti mokėjimo pranešimai. Todėl buvo padaryta išvada, kad teismas, nagrinėdamas bylą po to, kai atitinkami norminiai administraciniai aktai buvo pripažinti neteisėtais, turi vadovautis ir remtis tomis normomis, kurios ginčo laikotarpiu buvo galiojančios.

11. Teismas konstatavo, jog vien tai, kad Rinkliavos nuostatuose nebuvo numatyta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, nepaneigia atsakovų pareigos mokėti šią rinkliavą. Todėl mokėtina rinkliava už ginčo laikotarpį pareiškėjo buvo pagrįstai apskaičiuota pagal nekilnojamojo turto plotą ir šio turto naudojimo paskirtį.

12. Teismas darė išvadą, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovai nebuvo vietinės rinkliavos mokėtojai ar tinkamai vykdė pareigą mokėti vietinę rinkliavą nustatytu laiku, taip pat nesant duomenų, kad atsakovai buvo pateikę prašymą taikyti rinkliavos lengvatą ir toks prašymas buvo tenkintas, pareiškėjo prašymas iš atsakovo priteisti 2 601,64 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusios laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., laikytas pagrįstu ir tenkintas.

III. 13. Atsakovai J. J. ir R. J. pateikė apeliacinį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą ir Vilniaus rajono savivaldybės prašymą atmesti.

14. Atsakovų teigimu, pareiškėjo pateiktų mokėjimo pranešimų pagrindas yra ne suteiktų paslaugų ar darbų apimtys, o vietinės rinkliavos nuostatai. Savivaldybės tarybai pripažinus Rinkliavos nuostatus netekusiais galios, yra panaikinamas pareigos mokėti vietinę rinkliavą pagrindas, mokėjimų pranešimai parengti šių Rinkliavos nuostatų pagrindu taip pat netenka galios. Pirmosios instancijos teismas pripažino teisėtais tik tuos Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimus, kuriais buvo patvirtinti vietinės rinkliavos nuostatai, o savivaldybės tarybos sprendimų, kuriais nuostatai buvo pripažinti negaliojančiais, teisinių pasekmių nevertino.

15. Pareiškėjas Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16. Nurodo, jog atsakovams nuosavybės teise priklauso nekilnojamas turtas, todėl šioje byloje nekyla abejonių, jog atsakovai yra laikytini vietinės rinkliavos mokėtojais.

17. Pareiškėjas sutinka su teismo pozicija, jog nagrinėdamas bylą po to, kai norminiai administraciniai aktai buvo pripažinti neteisėtais, turi būti vadovaujamasi tomis normomis, kurios ginčo laikotarpiu buvo galiojančios. Todėl vien tai, kad Rinkliavos nuostatuose nebuvo numatyta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, nepaneigia atsakovų pareigos mokėti šią rinkliavą. Pareiškėjas pažymi, jog atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų nustatyti jų ginčo laikotarpiu į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų komunalinių atliekų kiekį. Nuo 2012 m. iki šiol atsakovai nerodė iniciatyvos deklaruoti atliekas ir vietinę rinkliavą mokėti atsižvelgiant į deklaruotą atliekų kiekį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Ginčui aktualiu laikotarpiu nagrinėjamus santykius, be kita ko, reglamentavo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. T3-301 patvirtintos Vilniaus rajono savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo taisyklės ir Vilniaus rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžiai (toliau – ir Rinkliavos dydžiai; suvestinė redakcija, galiojusi nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.), tačiau iš esmės savivaldybės tarnybos nustatytas teisinis reglamentavimas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu ginčo laikotarpiu nesikeitė ir numatė, kad rinkliavos dydis priklauso nuo nekilnojamojo turto paskirties, imant vietinės rinkliavos dydžio parametrą 100 kv. m.

19. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-394-662/2017 konstatavo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. T3-301 2 punktu patvirtinti Rinkliavos nuostatai, pakeisti atsakovo 2013 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. T3‑38 ir 2014 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. T3-14, bei 3 punktu patvirtinti Rinkliavos dydžiai, pakeisti atsakovo 2012 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. T3-95, nuo šių teisės aktų priėmimo tiek, kiek jie nenustatė galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal atliekų tvarkymo srityje taikomą principą „teršėjas moka“, prieštaravo Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir 30‑2 straipsnio 1 ir 2 dalims.

20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendime, įvertinęs Rinkliavos nuostatuose įtvirtintas normas, nustatė, jog konkrečiam mokėtojui (komunalinių atliekų turėtojui) tekusios vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydis buvo susietas tik su atitinkamo nekilnojamojo turto paskirtimi ir šio turto bendruoju naudingu plotu, plotą iš esmės laikant pagrindiniu kriterijumi, lėmusiu mokėtinos metinės vietinės rinkliavos dydį. Rinkliavos nuostatuose ir Rinkliavos dydžiuose nebuvo nustatyta galimybė vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų išvežimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą rinkliavos mokėtojams mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį ar kitus kriterijus.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, konstatavo, jog Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“ bei sąvoka „atliekų turėtojas“ savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį. Nepaisant to, principas „teršėjas moka“ minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuota pagal nurodytą atliekų kiekį, priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti.

Teismas sprendė, kad naujos redakcijos Rinkliavos nuostatų 33 punkto įtvirtinimas nepaneigė atsakovo pareigos, esant objektyviai galimybei, nustatyti būdą mokėtiną rinkliavos sumą apskaičiuoti įvertinus realiai pateiktų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį. Teismas įvertino Rinkliavos nuostatų ir Rinkliavos dydžių nuostatų turinį pasikeitusio teisinio reguliavimo kontekste ir konstatavo, kad rinkliavos apskaičiavimas pagal nekilnojamojo turto paskirtį ir plotą, neįtvirtinant kitų kriterijų, leidžiančių labiau užtikrinti, kad gautos pajamos neviršytų komunalinių atliekų tvarkymo sistemos būtinųjų sąnaudų, negalėjo būti laikomas tinkamu principo „teršėjas moka“ įgyvendinimu.

Teismo vertinimu, Vilniaus rajono savivaldybės pasirinktas vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas, kai nebuvo įtvirtinta sąlygų ar papildomų kriterijų, leidžiančių vietinę rinkliavą apskaičiuoti kitu nei vien pagal nekilnojamojo turto paskirtį ir plotą būdu, tinkamai neužtikrino principo „teršėjas moka“ įgyvendinimo. Atsakovo priimti poįstatyminiai teisės aktai tinkamai nerealizavo įstatyminiu lygmeniu įtvirtintos nuostatos komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų kainą pagrįsti būtinosiomis su komunalinių atliekų tvarkymu susijusiomis sąnaudomis.

Tai, kad Atliekų tvarkymo įstatymą papildžius 302 straipsniu atsakovas nekoregavo savo priimtų poįstatyminių teisės aktų, nebuvo pateisinama. Todėl Rinkliavos nuostatuose ir Rinkliavos dydžiuose nustatyta tvarka negalėjo užtikrinti pakankamai tikslaus atliekų tvarkymo išlaidų apskaičiavimo.

21. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą priėmė galutinio teisino stabilumo neįgijusius teisinius santykius kvalifikuodamas remdamasis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui. Tuo tarpu dominuojančioje administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (pvz., vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, Administracinė jurisprudencija Nr. 27, 2014, p. 172–184; 2013 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-1020/2013; 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-778/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013, p. 258–272; ir kt.).

22. Tai nagrinėjamu atveju suponuoja teismo pareigą, nustačius, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl to, jog nenustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikant ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia (be kita ko) bendruosius teisės principus. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc (esant konkrečiai situacijai; tik šiuo atveju), teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 261–275; 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 22, 2011, p. 318–325).

23. Šiuo aspektu pastebėtina, kad vien tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta aptariamą vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Iš tiesų atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu (principas „teršėjas moka“; žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad šios rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 55–91).

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 (Administracinė jurisprudencija Nr. 27, 2014, p. 172–184) vertino, kad nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Pastaruoju atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą.

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl teisės taikymo (Nutarties 10 punktas) galutinio teisinio stabilumo neįgijusius teisinius santykius kvalifikuodamas remdamasis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui (Nutarties 21 p.).

26. Dėl neteisingo teisės aiškinimo turi būti dar kartą, remiantis Nutarties 22–24 punktuose pateikiamomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės, dėl jų vertinimo pasisakyta sprendime, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti tam pačiam Vilniaus apygardos administraciniam teismui (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų R. J. ir J. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti tam pačiam Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Arūnas Sutkevičius