2022-11-30 Nr. AB-29379-3-61-3-02943-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-372-629/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02943-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.6; 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan, Mildos Vainienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui AS „Latvijas tilti“ dėl nutarimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2020 m. rugpjūčio 11 d. nutarimą „Dėl G. K. 2019-08-03 skundo“ (toliau – ir Nutarimas) dalį, kuria: 1) atsisakyta informuoti pareiškėją apie atliktus asmens duomenų tvarkymo veiksmus bei įpareigoti Tarybą informuoti pareiškėją apie asmens duomenis, kurie yra tyrimo medžiagoje, bei leisti susipažinti su tuo, kokia informacija buvo užslaptinta; 2) pripažinta, kad Nutarime nustatyta tvarka nėra diskriminacinė ir nutarta, kad pareigūnas nėra įpareigotas leisti pareiškėjui susipažinti su Taryboje esančia informacija ir pateikti prašymą dėl asmens duomenų apsaugos bei įpareigoti Tarybą sudaryti galimybę pareiškėjui susipažinti su bylos medžiagoje esančia su pareiškėju susijusia informacija bei pateikti prašymą dėl asmens duomenų apsaugos; taip pat pareiškėjas prašė įpareigoti Tarybą pateikti tyrimo bylos medžiagą, kurioje yra pareiškėjo asmens duomenys, nuasmeninti AS „Latvijas tilti“.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu Taryba tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir įpareigojo Tarybos įgaliotus pareigūnus įvertinti tyrimo bylos medžiagą bei nuasmeninti ar kitaip užslaptinti pareiškėjo asmens duomenis ir privataus pobūdžio informaciją, kuri nėra būtina galimam draudžiamam susitarimui įrodyti ir įtariamoms įmonėms veiksmingai įgyvendinti teisę į gynybą. Pareiškėjo nuomone, Nutarimas neteisėtas ir nepagrįstas.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. rugsėjo 13 d. nutarimo pagrindu Taryba pradėjo tyrimą dėl AS „Latvijas tilti“ galimo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimo. Pareiškėjas, kaip fizinis asmuo, yra kaltinamas baudžiamojoje byloje. Taryba disponuoja baudžiamosios bylos bei ikiteisminio tyrimo, kuriame figūruoja pareiškėjas, medžiaga. Baudžiamasis procesas iš esmės yra susijęs su aplinkybėmis, kurios yra tiriamos Tarybos tyrime. Taryba 2020 m. birželio 8 d. AS „Latvijas tilti“ (toliau – ir Bendrovė) pateikė prašymą dėl bylos medžiagoje esančios komercinių paslapčių apsaugos, prašymu taip pat siekė gauti nekonfidencialias pridėtų dokumentų versijas.

Bendrovei nurodyta, kad ji gali pateikti prašymą dėl asmens duomenų apsaugos. Sužinojęs tai, pareiškėjas 2020 m. liepos 16 d. pateikė prašymą dėl asmens duomenų, esančių tyrimo bylos medžiagoje, apsaugos. 2020 m. liepos 24 d. Tarybos Draudžiamų susitarimų tyrimo grupės vyresnioji patarėja sprendime nurodė, kad asmens duomenys yra atskleidžiami ribotai grupei subjektų (asmenų), jų gynybos dėl kaltinimų padarius konkurencijos teisės pažeidimą tikslu; Taryba neturi pagrindo pašalinti asmens duomenų ar kitos asmeninio pobūdžio informacijos iš tyrimo bylos medžiagos, o ikiteisminio tyrimo metu užfiksuoti asmenų pokalbiai savaime nereiškia, kad juos sudaro asmens duomenys, ar kad ši informacija turėtų būti šalinama iš tyrimo bylos medžiagos.

Pareiškėjas 2020 m. rugpjūčio 3 d. pateikė skundą Tarybai, dėl kurio 2020 m. rugpjūčio 11 d. buvo priimtas ginčijamas Nutarimas. Nutarime pritarta, kad privataus pobūdžio informacija bei asmens duomenys turi būti apsaugoti, jeigu nėra būtina jų atskleisti teisės į gynybą tikslais, tačiau nebuvo patenkintas pareiškėjo reikalavimas informuoti jį apie atliktus asmens duomenų apsaugos veiksmus bei pareiškėjui suteikti galimybę, peržiūrėjus bylos medžiagą, kurioje yra pareiškėjo asmens duomenų ar asmeninio pobūdžio informacijos, pateikti konkretų prašymą dėl tokių duomenų užslaptinimo.

Kadangi pareiškėjas Tarybos tyrime nėra nei „procedūros dalyvis“, nei „suinteresuotas asmuo“, jis neturės galimybės dalyvauti tolimesniuose tyrimo ar bylos nagrinėjimo veiksmuose, susipažinti su bylos medžiaga, apskųsti šiame tyrime priimtą galutinį Tarybos nutarimą ir pan. Atitinkamai Nutarimas pareiškėjo atžvilgiu yra galutinis sprendimas, kadangi Nutarimas sudaro prielaidą tretiesiems asmenims susipažinti su pareiškėjo asmens duomenimis bei kita asmeninio pobūdžio informacija.

4. Pareiškėjas teigė, kad siekia apsaugoti tyrimo medžiagoje esančius savo asmeninius duomenis, kurie nėra susiję su tyrimu: asmens kodas, vardas bei pavardė, taip pat kita asmeninio pobūdžio informacija – pokalbiai su trečiaisiais asmenimis, jų turinys ar kitos asmeninio gyvenimo aplinkybės, kurias gali turėti Taryba. Nutarimas lemia, kad tik Taryba turės galimybę iš anksto įvertinti bylos medžiagoje esančius asmens duomenis, apribojama pareiškėjo galimybė įsitikinti, kaip yra realizuojama asmens duomenų apsauga, o pareiškėjas apie asmens duomenų atskleidimą sužinos tik po jų atskleidimo.

5. Pareiškėjo nuomone, Taryba neturėjo teisinio pagrindo apriboti jo teisę būti informuotam apie asmens duomenų tvarkymą. Europos Parlamento ir Tarybos 2016 m. balandžio 27 d. reglamentas (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – ir BDAR) įtvirtina teisę būti informuotam apie asmens duomenų tvarkymą. Konkurencijos įstatymo pakeitimu, kuris įsigalios nuo 2020 m. lapkričio 1 d., be kitų įstatymo nuostatų pakeitimo ir papildymo, yra siekiama reglamentuoti BDAR numatytų duomenų subjekto teisių ribojimą. Asmens teisės ir laisvės, įskaitant teisę į privatumą bei asmens duomenų apsaugą, gali būti ribojamos tik įstatymais, o ne Tarybos nutarimais. Taryba apribojo pareiškėjo teisę, taip pažeisdama BDAR, Konstituciją bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija, EŽTK). Taryba turi suteikti galimybę susipažinti su tyrimo bylos dalimi, kurioje gali būti pareiškėjo asmens duomenų, bei parengti prašymą dėl šių duomenų apsaugos, nes tik Nutarime nurodytas įpareigojimas negali užtikrinti tinkamos asmens duomenų apsaugos, kadangi buvo nesilaikyta proporcingumo principo. Nutarime Taryba pažymėjo, kad asmens duomenys bus užslaptinti, tačiau apie tokios informacijos užslaptinimą pareiškėjas nebus informuotas. Pareiškėjo manymu, apie tai, kokia informacija buvo užslaptinta, pareiškėjas sužinotų tik po to, kai visa informacija jau būtų išviešinta arba apskritai nesužinotų, nes jis nėra Tarybos atliekamo tyrimo „procedūros dalyvis“. Nutarimas apriboja jo teises labiau, nei yra būtina tam tikriems tikslams pasiekti. Pareiškėjui neaišku, kodėl supažindinimas su tam tikra tyrimo byloje esančia medžiaga gali pakenkti tyrimui, kai toks pats veiksmas, atliktas įtariamų pažeidėjų atžvilgiu, tokios rizikos nesukelia. Be to, prieigos prie tyrimo bylos suteikimas nesuvaržytų galimybių atlikti tyrimą.

6. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu nustatyta tvarka diskriminuoja fizinius asmenis bei nesuteikia jiems analogiškų galimybių apsaugoti asmens duomenis kaip juridiniams (arba ūkinę veiklą vykdantiems) asmenims. Pareiškėjas neginčija, jog tam tikra konfidenciali informacija gali būti atskleista tretiesiems asmenims tais atvejais, kai tai būtina teisei į gynybą realizuoti. Tačiau negali būti atskleidžiamos visos ūkio subjektų komercinės paslaptys ar visi asmens duomenys, nes teisės į asmens duomenų apsaugą realizavimas praranda bet kokią prasmę. Tarybos administracijos darbuotojams suteikta diskrecija neužtikrina tinkamos asmens duomenų apsaugos. Neįtraukus pareiškėjo į jo paties asmens duomenų apsaugos procedūrą, sudaromos prielaidos situacijai, kai Tarybos pareigūnai, kurie net nemanė, kad turi apsaugoti asmens duomenis, savo nuožiūra bandys vertinti su pareiškėju susijusios informacijos jautrumą, o pareiškėjas neturi galimybės kreiptis į Tarybą, siekdamas išvengti neigiamų galbūt netinkamo sprendimo pasekmių. Ginčas kilo ne tik dėl įprastai Tarybos renkamos informacijos, bet ir dėl teisėsaugos institucijų, kurios klausėsi pareiškėjo pokalbių, Tarybai perduotos informacijos. Nors Konkurencijos įstatymas suteikia Tarybai teisę kopijuoti įmonės kompiuteriuose esančią informaciją bei gauti informaciją iš trečiųjų asmenų, įstatymas konkrečiai nereglamentuoja Tarybos pareigų tais atvejais, kai tarp tokių duomenų pasitaiko asmens duomenys.

7. Pareiškėjo nuomone, Nutarime nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjo supažindinimas su informacija gali pakenkti tyrimo eigai, strategijai ir tikslams. Nutarime konkrečiai nepaaiškinta, kaip pareiškėjo teisės realizavimas pakenktų tyrimo tikslams, juolab, kad analogiška procedūra jau buvo realizuota pažeidimu įtariamų asmenų atžvilgiu. Be to, tokioje vėlyvoje tyrimo stadijoje (t. y. sudarius ūkio subjektams galimybę susipažinti su tyrimo medžiaga, apklausos protokolais susijusiais su jų darbuotojais) pareiškėjo teisių užtikrinimas negali pakenkti tyrimo eigai. Nutarime taip pat pažymėta, kad Taryba turėtų atskleisti, kuriuos konkrečiai dokumentus ir duomenis naudoja Konkurencijos įstatymo pažeidimo įrodymui. Tačiau tokia informacija jau yra atskleista pažeidimu įtariamiems ūkio subjektams. Be to, tokios informacijos atskleidimas asmeniui, kuris nėra įtariamas pažeidimu, tokio lygio grėsmės tyrimo eigai ar tikslams nesukeltų, o tyrimo objektu yra viešieji pirkimai, kurie vyko 2015–2017 m.

8. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimas yra nepagrįstas, nes nesilaikoma Tarybos teisės aktuose įtvirtinto įpareigojimo ūkio subjektams, iš kurių informacija buvo paimta, nuasmeninti pateiktus duomenis. Asmens duomenų tvarkymo Taryboje taisyklių, patvirtintų Tarybos 2019 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 1S-4(2019) (toliau – ir Taisyklės), 18 punkte pažymėta, kad Tarybos raštuose, kuriuose prašoma pateikti dokumentus ir kitą informaciją, taip pat nurodomas reikalavimas pateikti nuasmenintus dokumentų išrašus. Ši taisyklė įpareigoja Tarybą prašant bet kokios papildomos informacijos arba pateikiant dokumentus, pateikti prašymą dėl komercinių paslapčių apsaugos taip pat įpareigoti ūkio subjektus pateikti nuasmenintas dokumentų versijas. Vidaus teisės aktai įpareigoja Tarybą reikalauti, kad duomenų šaltiniu esantys ūkio subjektai saugotų ne tik komercines paslaptis, bet ir savo darbuotojų ar kitų fizinių asmenų asmens duomenis. Nutarime nesivadovaudama šiuo punktu, o Taryba, neįpareigodama įgaliotų pareigūnų kreiptis į ūkio subjektus dėl asmens duomenų užslaptinimo, pablogino pareiškėjo padėtį, t. y. Nutarimu nurodoma, kad Tarybos darbuotojai patys nuasmenins pateiktus duomenis bei kreipsis į pareiškėją tik esant poreikiui. Taryba privalėjo įpareigoti pareigūnę, kurios veiksmai buvo apskųsti, pirmiausia kreiptis į ūkio subjektus, iš kurių informacija yra gauta ir įpareigoti juos pateikti nuasmenintus dokumentų išrašus. Tačiau net ir įpareigojus ūkio subjektą pateikti nuasmenintus dokumentų išrašus, Tarybai liktų galioti reikalavimas, kad jos dokumentai, kuriuose yra asmens duomenis sudarančios informacijos, būtų nuasmeninami prieš juos perduodant tretiesiems asmenims, neturintiems teisės susipažinti su šiais asmens duomenimis.

9. Atsakovas Taryba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teisės ir jų ribojimai, šiuo metu įtvirtinti BDAR, egzistavo ir buvo taikomi iki BDAR įsigaliojimo. BDAR iš esmės nepakeitė asmens duomenų apsaugos režimo tokių institucijų, kaip Taryba, veikloje, o duomenų subjektų teisių ribojimai, pavyzdžiui, informavimo teisės, buvo ir yra taikomi. Ginčas yra kilęs ne dėl to, kad Taryba tiesiog apribojo pareiškėjo teises, tačiau dėl to, kad šių teisių ribojimas nustatytas Konkurencijos įstatymo pažeidimo procedūros (Tyrimo) metu ir Tarybai siekiant tinkamai įvykdyti jai pavestas funkcijas bei yra būtinas konkurencijos įstatymo pažeidimu įtariamų subjektų teisės į gynybą tikslais.

Šiuo atveju turi būti tinkamai įvertinti ne tik išimtinai BDAR reikalavimai, tačiau ir tai, kad turi būti suderinta ir pasiektas tinkamas dviejų teisių apsaugos balansas. Taryba turėjo teisę taikyti apribojimus pareiškėjo teisei žinoti (būti informuotam) apie asmens duomenų tvarkymą Taryboje. Atsakovas teigė suteikęs esminę informaciją pareiškėjui apie turimus duomenis ir jo asmens duomenų bei privataus pobūdžio informacijos tvarkymą Taryboje. Patvirtinta, kad tyrimo bylos medžiagoje yra pareiškėjo pokalbių išklotinės, gautos iš teisėsaugos institucijos ir kokios jo asmens duomenų kategorijos, kokiu tikslu ir kokiems subjektams turi būti atskleidžiamos.

Atitinkamai informacija, reikalinga įvertinti Tarybos atliekamus asmens duomenų tvarkymo veiksmus ir apsaugos standartą, pareiškėjui buvo suteikta. Be to, pareiškėjas, vadovaudamasis Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 12 dalimi, gali susipažinti su Tarybos turimais dokumentais ir kita informacija kai priimamas galutinis Tarybos nutarimas ar kitoks sprendimas dėl nagrinėjamo klausimo. Nors pareiškėjas nėra atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimus subjektas, jis įtariamo pažeidimo laikotarpiu buvo vienas iš Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimu įtariamų ūkio subjektų darbuotojų.

Juridiniai asmenys realizuoja savo teisnumą ir veiksnumą per fizinius asmenis, o konkurencijos teisės pažeidimų veiksmai yra atliekami fizinių asmenų – dažniausiai juridinio asmens darbuotojų. Teigti, jog pareiškėjas niekaip nėra susijęs su Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimu ar nėra jokio aukštesnio intereso, pagrindžiančio tiek informacijos apie jį reikalingumą tyrimui, tiek jo teisių ribojimą, nėra pagrindo. Taryba, apribodama pareiškėjo teises, laikėsi proporcingumo principo, apribojimus taikė tik labai konkrečiu tikslu ir apimtimi, t. y. kiek tai reikalinga pažeidimu įtariamoms įmonėms veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą ir pateikti paaiškinimus dėl joms pateikiamų kaltinimų konkurencijos teisės pažeidimu.

Atsakovas vertino, kurios konkrečiai pareiškėjo asmens duomenų kategorijos yra reikalingos teisei į gynybą ir turi būti atskleistos pažeidimu įtariamiems ūkio subjektams. Atitinkamai duomenys, kuriuos Taryba nurodė kaip būtinus atskleisti teisės į gynybą tikslais pažeidimu įtariamiems ūkio subjektams, atitinka proporcingumo principą ir nepažeidžia pareiškėjo teisių labiau, nei yra būtina ir pripažinta teismų praktikoje. Dėl pokalbių išklotinių atsakovas atsižvelgė į tai, jog juose gali būti į asmeninio gyvenimo sritį patenkanti informacija.

Tačiau juose yra aptariami verslo santykiai (dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose), kurie aktualūs vertinant konkurencijos teisės pažeidimą. Tai, kad tyrimo medžiagos dalį sudaro pokalbių stenogramos, gali lemti, jog asmens duomenų ir asmeninio pobūdžio informacijos gali būti daugiau nei kituose dokumentuose (pvz., sutartyse ar komerciniuose pasiūlymuose). Tačiau atsižvelgiant į tiriamo konkurencijos teisės pažeidimo pobūdį, pažeidimo sudėtį ir konkrečias faktines aplinkybes, tam tikros asmens duomenų kategorijos turi būti atskleistos teisės į gynybą tikslais.

Pokalbių stenogramos nėra tokio pobūdžio dokumentai, kad Taryba turėtų apskritai jų neatskleisti ar jų atžvilgiu taikyti iš esmės skirtingas duomenų apsaugos taisykles. Jei tyrimas yra pasistūmėjęs ir yra atliekami procedūriniai bylos tvarkymo darbai, nereiškia, kad pareiškėjo prašymo įgyvendinimas negali pakenkti tyrimui. Taryba turėtų atskleisti, kuriuos konkrečiai dokumentus ir duomenis naudoja Konkurencijos įstatymo pažeidimo įrodymui, tai pareikalautų neproporcingų laiko ir žmogiškųjų išteklių, skirtų pažeidimų nustatymui ir tyrimų atlikimui.

Todėl asmenims informacija apie asmens duomenų tvarkymą ir apsaugą gali būti suteikiama priėmus galutinį Tarybos nutarimą, kai išnyksta grėsmė tyrimo tikslams ir rezultatams. Tai, kad ūkio subjektams sudaroma galimybė susipažinti su dalimi tyrimo medžiagos komercinių paslapčių apsaugos tikslais, reiškia, kad tyrimo bylos medžiaga dar tvarkoma, galutinis sprendimas nėra priimtas, dėl to bylos medžiaga neteikiama susipažinti kitiems asmenims.

11. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo asmens duomenims nėra taikomas menkesnis apsaugos standartas ar mažiau palanki tvarka. Nepriklausomai nuo pareiškėjo prašymo buvimo ar nebuvimo, Taryba privalo tinkamai tvarkyti ir saugoti jo asmens duomenis bei asmeninio pobūdžio informaciją. Tokios garantijos neturi ūkio subjektai, nes komercinių paslapčių apsauga taikoma tik ūkio subjektams įvykdžius Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 1–4 dalyse nurodomus reikalavimus. Taryba nėra įpareigota asmens duomenų apsaugai taikyti analogiškos procedūros.

Tai, kad Taryba riboja tam tikras duomenų subjekto teises, nereiškia, kad šie veiksmai yra neteisėti, nėra galimi ar padarys žalos asmeniui. Nutarime yra pateiktas Tarybos sprendimas dėl asmens duomenų apsaugos, ir įgalioti pareigūnai privalo juo vadovautis. Tarybos viešai skelbiami nutarimai ar leidžiant susipažinti su dokumentais, kuriuose yra asmens duomenis sudarančios informacijos, asmenims, neturintiems teisės susipažinti su šiais asmens duomenimis, yra nuasmeninami. Taisyklėse numatyta, kad, atsižvelgiant į tyrimų tikslus, susipažinimas su Tarybos dokumentais gali būti ribojamas, kuo vadovavosi tiek įgalioti pareigūnai sprendime, tiek Taryba Nutarime.

Pagal Taisyklių 12 punktą Tarybos darbuotojai turi teisę tvarkyti, pavyzdžiui, rinkti, analizuoti, peržiūrėti, perduoti, saugoti, naikinti ar kitaip naudoti, asmens duomenis atlikdami savo tiesiogines funkcijas, teisės aktų nustatyta tvarka bei Taisyklėse nurodytiems tikslams pasiekti. Taisyklių 18 punktas nepanaikina Tarybos pareigos užtikrinti tiek asmens duomenų apsaugą, tiek ir teisės į gynybą įgyvendinimą. Net ir nesant pareiškėjo prašymo saugoti asmens duomenis, ar atitinkamo ūkio subjekto, įtariamo padarius pažeidimą, Taryba bei jos darbuotojai turi įvertinti ir priimti sprendimus dėl asmens duomenų apsaugos.

Ši situacija lemia, kad tam tikri asmens duomenys turi būti atskleisti teisės į gynybą tikslais. Dėl Taisyklių 17 punkto, pagal kurį Tarybos dokumentai, kuriuose yra asmens duomenis sudarančios informacijos, turi būti nuasmeninami prieš juos perduodant tretiesiems asmenims, neturintiems teisės susipažinti su šiais asmens duomenimis –pažeidimu įtariami ūkio subjektai turi teisę susipažinti su šiais duomenimis teisės į gynybą tikslais. Tokiu atveju taikomas Taisyklių 19 punktas, kuris detalizuoja, kad pažeidimu įtariamiems ūkio subjektams ir jų atstovams gali būti leidžiama susipažinti su asmens duomenis sudarančia informacija siekiant užtikrinti jų teisę į gynybą.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo AS „Latvijas tilti“ atsiliepime į skundą prašė jį tenkinti.

13. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, bylos medžiagoje esantys asmens duomenys turi būti pirmiausia identifikuojami ir tik po to Taryba turėtų spręsti, kokia apimtimi jie turi būti atskleisti trečiųjų asmenų teisės į gynybą realizavimo tikslais. Asmens duomenys, kurie neturi reikšmės trečiųjų asmenų teisės į gynybą realizavimui negali būti atskleidžiami šiems asmenims. Pareiškėjo prašymas sudaryti jam galimybę efektyviai apsaugoti asmens duomenis neprieštarauja skundžiamame Nutarime akcentuojamam argumentui, jog teisė į asmens duomenų apsaugą nėra absoliuti. Jeigu medžiaga parodoma pažeidimu įtariamam asmeniui, kurio komercinių paslapčių yra toje medžiagoje, nėra priežasčių, kodėl ji negali būti parodoma asmeniui, kuris nėra įtariamas pažeidimo padarymu bei kurio asmens duomenys yra atitinkamoje medžiagoje. Atsisakiusi patenkinti pareiškėjo prašymą, Taryba sukūrė ginčą situacijoje, kuri galėjo arba nekilti, arba būti jau išspręsta. Nutarimas suponuoja, jog pareiškėjas savo teises galės ginti tik po to, kai tyrimas jau bus užbaigtas ir visa tyrimo bylos medžiaga jau bus atskleista kitiems proceso dalyviams. Nutarimu Taryba pavedė savo pareigūnams realizuoti pareiškėjo teisę į jo asmens duomenų apsaugą, nors pareiškėjo prašymo patenkinimas būtų racionalesnis Tarybos išteklių panaudojimo prasme. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, įvertinimą, kuri bylos medžiaga sudaro pareiškėjo asmens duomenis geriausiai galėtų padaryti pats pareiškėjas. Nutarime nepagrįstai spręsta, kad pareiškėjas galės įvertinti, ar jo asmens duomenys yra apsaugoti, ar ne, tik tada, kai bylos medžiaga bus atskleista. Tai, kad komercinių paslapčių apsauga yra eksplicitiškai paminėta ginčo situacijai aktualioje Konkurencijos įstatymo redakcijoje, o asmens duomenų apsauga – ne, taip pat nesudaro teisinio pagrindo ignoruoti asmens duomenų apsaugos, ar nustatyti žemesnį tokių duomenų apsaugos standartą. Pareiškėjas prašo įpareigoti Tarybą pateikti tyrimo bylos medžiagą, kurioje yra pareiškėjo asmens duomenys, nuasmeninti AS „Latvijas tilti“. Toks prašymas suformuluotas atsižvelgiant į Taisyklių 18 punktą, kuris suteikia Tarybai teisę kreipiantis į ūkio subjektus juos įpareigoti nuasmeninti informaciją, tačiau Taisyklių 18 punkto nuostata nesudaro pagrindo apsaugoti pareiškėjo asmens duomenis pilna apimtimi.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimu pareiškėjo G. K. skundą atmetė.

15. Teismas nustatė, kad Taryba ginčijamame Nutarime aiškiai konstatavo, jog ji: pirma, atlieka savo funkcijas užtikrindama konkurenciją, antra, saugo asmens duomenis ir privataus pobūdžio informaciją, kuriuos diferencijuoja: a) duomenis, kurie nėra būtini atlikti jos funkcijoms užtikrinant konkurenciją – jie turi būti nuasmeninami ar kitaip užslaptinami, b) kitus duomenis, kurie yra būtini galimam draudžiamam susitarimui įrodyti ir įtariamoms įmonėms veiksmingai įgyvendinti teisę į gynybą. Tokie atsakovės atliekami pareiškėjo asmens duomenų ir privataus pobūdžio informacijos skirtumai, teismo manymu, yra neabejotinai proporcingi, t. y. pasverti asmens duomenų apsaugos, viena vertus, ir konkurencijos užtikrinimo, kita vertus, taip pat teisėti, pagrįsti Tarybos atliekamomis viešąjį interesą ginančiomis funkcijomis (BDAR 6 straipsnio 1 dalies e punktas). Teismas taip pat sutiko su Tarybos pozicija, kad tyrimo metu dar nėra aišku, kokie duomenys turi įrodomąją galią, kokie yra būtini įtariamoms įmonėms veiksmingai įgyvendinti teisę į gynybą. Be kita ko, nurodyta, kad tokios duomenų, potencialiai galėsiančių turėti įrodomąją galią, taigi, atitinkančių sąsajumo su tyrimu pobūdį, vertinimo pozicijos nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

16. Teismas pažymėjo, kad bendrosios teisės nuostatos (be kita ko, suformuluotos BDAR), kuriomis rėmėsi Taryba, priimdama Nutarimą, detalizuotos Konkurencijos įstatymo papildymais, įsigaliojusiais nuo 2020 m. lapkričio 1 d. (Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 15‑16 dalyse). Apžvelgęs minėtas nuostatas, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Nutarimą dalyje, kuria atsisakyta informuoti pareiškėją apie atliktus asmens duomenų tvarkymo veiksmus bei įpareigoti Tarybą informuoti pareiškėją apie asmens duomenis, kurie yra tyrimo medžiagoje, bei leisti susipažinti su tuo, kokia informacija buvo užslaptinta, negali būti tenkinamas, nes, nepasibaigus tyrimui, tai būtų neproporcinga, galėtų pakenkti tyrimui. Atitinkamai, teismo manymu, nėra jokio teisinio pagrindo įpareigoti Tarybą pateikti tyrimo bylos medžiagą, kurioje yra pareiškėjo asmens duomenys, nuasmeninti AS „Latvijas tilti“.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo, kaip fizinio asmens, diskriminacijos gynybos teisių naudojimosi atžvilgiu (lyginant su juridiniais asmenimis), pabrėžė, kad pareiškėjas nėra atsakomybės už konkurencijos teisės pažeidimus subjektas. Jis įtariamo pažeidimo laikotarpiu buvo vienas iš Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimu įtariamų ūkio subjektų darbuotojų. Juridiniai asmenys realizuoja savo teisnumą ir veiksnumą per fizinius asmenis, o konkurencijos teisės pažeidimų veiksmai yra atliekami fizinių asmenų – dažniausiai juridinio asmens darbuotojų. Atitinkamai, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas niekaip nėra susijęs su Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimu ar nėra jokio aukštesnio intereso, pagrindžiančio tiek informacijos apie jį reikalingumą tyrimui, tiek jo teisių ribojimą.

18. Šiame kontekste teismas taip pat pažymėjo, kad Taryba privalo tinkamai tvarkyti ir saugoti pareiškėjo asmens duomenis bei asmeninio pobūdžio informaciją. Tokios garantijos neturi ūkio subjektai, nes komercinių paslapčių apsauga taikoma tik ūkio subjektams, įvykdžius Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 1–4 dalyse nurodomos reikalavimus. Tai, kad Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 1–4 dalyse numatyta speciali tvarka ir reikalavimai komercinių paslapčių apsaugai, o asmens duomenų apsaugos atveju, tokie reikalavimai nekyla, taip pat lemia, kad Taryba nėra įpareigota asmens duomenų apsaugai taikyti analogiškos procedūros. Tai, kad Taryba riboja tam tikras duomenų subjekto teises, nereiškia, kad šie veiksmai yra neteisėti, nėra galimi ar padarys žalos asmeniui. Teismo vertinimu, Taryba išsamiai paaiškino ir pagrindė savo veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą. Vis dėlto, jeigu pareiškėjas su tuo nesutinka ir jam gali būti padaryta žala, jo teisių gynimo priemonės yra įtvirtintos, jis gali jomis pasinaudoti prašydamas žalos atlyginimo. Todėl teismas sprendė, jog nėra pagrindo naikinti Nutarimo dalies, kuria pripažinta, kad Nutarime nustatyta tvarka nėra diskriminacinė ir nutarta, jog pareigūnas nėra įpareigotas leisti pareiškėjui susipažinti su Taryboje esančia informacija ir pateikti prašymą dėl asmens duomenų apsaugos bei įpareigoti Tarybą sudaryti galimybę pareiškėjui susipažinti su bylos medžiagoje esančia su pareiškėju susijusia informacija bei pateikti prašymą dėl asmens duomenų apsaugos.

19. Teismas taip pat vertino, kad pareiškėjo teiginiai, jog Taryba pažeidė pareiškėjo teises, nes netinkamai taikė Taisykles, nėra pagrįsti, nes Taisyklių 19 punktas detalizuoja, kad pažeidimu įtariamiems ūkio subjektams ir jų atstovams gali būti leidžiama susipažinti su asmens duomenis sudarančia informacija, siekiant užtikrinti jų teisę į gynybą.

III. 20. Pareiškėjas G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, panaikinant Tarybos nutarimą dalyje, kurioje atsisakyta informuoti pareiškėją apie atliktus asmens duomenų tvarkymo veiksmus, bei įpareigoti Tarybą informuoti pareiškėją apie asmens duomenis, kurie yra tyrimo medžiagoje, bei leisti susipažinti su tuo, kokia informacija buvo užslaptinta; taip pat dalyje, kurioje pripažinta, kad Nutarime nustatyta tvarka nėra diskriminacinė ir nutarta, kad pareigūnas nėra įpareigotas pareiškėjui leisti susipažinti su Taryboje esančia informacija ir pateikti prašymą dėl asmens duomenų apsaugos bei įpareigoti Tarybą sudaryti galimybę pareiškėjui susipažinti su bylos medžiagoje esančia su pareiškėju susijusia informacija bei pateikti prašymą dėl asmens duomenų apsaugos. Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Tarybą pateikti tyrimo bylos medžiagą, kurioje yra pareiškėjo asmens duomenys, nuasmeninti AS „Latvijas tilti“.

21. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime neatsižvelgta, jog Taryba neturėjo teisinio pagrindo riboti pareiškėjo teisių. Nors konstitucines asmens teises ir laisves yra galima riboti tik įstatymu, pirmosios instancijos teismas sprendimu iš esmės pritarė tokių teisių ribojimui neturint tinkamo įstatyminio pagrindo. Pačiame skundžiamame sprendime yra nurodyta, kad bendrosios teisės nuostatos, kuriomis rėmėsi Konkurencijos taryba, dar tik įsigalios 2020 m. lapkričio 1 d., t. y. tokios normos nebuvo įsigaliojusios pareiškėjui ginčijant tyrėjų veiksmus ar priimant Tarybos Nutarimą. Todėl pareiškėjas daro išvadą, kad iš esmės skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas patvirtino, jog konstitucinės teisės ir laisvės gali būti ribojamos ne įstatymu, o Tarybos priimtais poįstatyminiais teisės aktais ar kitais ad hoc priimtais sprendimais. Pareiškėjo manymu, toks sprendimas yra nepagrįstas bei prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai bei yra nesuderinamas su BDAR.

22. Net jeigu būtų laikoma, kad Taryba gali riboti pareiškėjo teises, susijusias su asmens duomenų apsauga, pirmosios instancijos teismo sprendime, pareiškėjo manymu, nepagrįstai teigiama, kad jo reikalavimų tenkinimas būtų neproporcingas ar pakenktų tyrimui. Skundžiamame sprendime pažymėta, jog tyrimo metu nėra aišku, kurie duomenys yra būtini įmonėms veiksmingai įgyvendinti teisę į gynybą. Vis dėlto, vertinant tokį išaiškinimą šio ginčo faktinių aplinkybių kontekste, pareiškėjo manymu, matyti, kad bent dalis pažeidimu įtariamų ūkio subjektų jau buvo supažindinti su tyrimo medžiaga, t. y. Taryba nebematė poreikio tokios informacijos saugoti nuo tokių ūkio subjektų, todėl nepagrįsta teigti, kad informavimas apie asmens duomenų tvarkymą galėtų iš tiesų pakenkti tyrimui. Pareiškėjas pabrėžia, kad Taryba Nutarime apskritai atsisakė suteikti jam informaciją, t. y. galėdama priimti sprendimą suteikti atitinkamą informaciją toje tyrimo stadijoje, kai grėsmės tyrimui nekils, Taryba be jokių išlygų atsisakė pateikti nurodytą informaciją.

23. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad informavimas apie asmens duomenų tvarkymą, užslaptinimą, leidimas susipažinti su tyrimo medžiaga neužimtų neproporcingai daug laiko, kadangi priešingu atveju, t. y. atsisakiusi patenkinti pareiškėjo prašymą, Taryba pati turi atlikti tą pačią procedūrą (peržiūrėti informaciją, ją vertinti ir užslaptinti), kitaip tariant, atlikti tuos pačius veiksmus, vertindama informaciją bei identifikuodama ar dokumentuose yra asmens duomenų.

24. Be to, pareiškėjo vertinimu, Tarybos Nutarimas yra diskriminacinio pobūdžio, kadangi Tarybos procedūra, neva užtikrinanti asmens duomenų apsaugą, neužtikrina tokių pačių galimybių apsaugoti jautrią informaciją kaip ir ūkinę veiklą vykdantiems asmenims. Pirmosios instancijos teismo sprendime pateikti argumentai, pareiškėjo manymu, iš esmės nepaneigia pareiškėjo keliamų abejonių dėl tinkamo asmens duomenų apsaugos proceso, kadangi tame sprendime yra tiesiog bendrai įvertinama, jog: i) Taryba turi pareigą apsaugoti asmens duomenis; ii) Konkurencijos įstatymas numato specialią tvarką komercinių paslapčių apsaugai, t. y. pripažįstama, kad apsaugos tvarkos skiriasi bei nurodyta kokie pagrindai pirmosios instancijos teismo nuomone tai lemia, bei detaliai neanalizuojami ūkio subjektams bei ne ūkio subjektams (iš esmės – juridiniams ir fiziniams asmenims) taikomos apsaugos skirtumai, kuriems nėra pagrindo atsirasti. Pareiškėjo vertinimu, toks skundžiamame sprendime pateiktas išaiškinimas yra netinkamas, kadangi: i) neįvertina, kad Konkurencijos įstatymas taip pat numato Tarybos pareigą saugoti komercines paslaptis; ii) specialus Konkurencijos įstatyme numatytas reglamentavimas savaime neturėtų būti laikomas tinkamu pagrindu diferencijuoti komercinių ir asmens duomenų apsaugos modelį, kadangi šiuo metu taikoma asmens duomenų apsauga neužtikrina tokių pačių garantijų fiziniams asmenims kaip yra užtikrinama juridiniams asmenims; iii) poreikį taikyti tokius pačius apsaugos garantus pagrindžia Konkurencijos tarybos veiksmai.

25. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nenustatė, kad Nutarimas neprieštarauja proporcingumo principui. Nutarimas, pareiškėjo manymu, nepagrįstai apriboja jo galimybes susipažinti su duomenimis, kurie buvo užslaptinti, prieš atskleidžiant juos tretiesiems asmenims, o tokia taisyklė nėra proporcinga Tarybos siekiamiems tikslams, kadangi siekiant Tarybos tikslų nėra būtina neinformuoti pareiškėjo apie atliktus asmens duomenų apsaugos veiksmus ar nesudaryti galimybės jam norint pateikti prašymą dėl konkrečių asmens duomenų apsaugos. Šiame kontekste pareiškėjas ypač pabrėžia esamą situaciją, kuomet yra siekiama įvertinti ir apsaugoti ne tik iš pareiškėjo darbdavio patikrinimo metu paimtus ir galimai su pareiškėjo darbine veikla susijusius dokumentus ar elektroninę komunikaciją, bet ir iš teisėsaugos institucijų gautas išsamias pareiškėjo telefoninių pokalbių išklotines ir įrašus, kuriuose fiksuojant ištisinius telefoninius pokalbius gali būti ir ypač jautrios su pareiškėjo asmeniu susijusios informacijos.

26. Pareiškėjas, be kita ko, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs, jog asmens duomenų atskleidimo atveju visada galima prašyti žalos atlyginimo, iš esmės užkirto kelią imtis prevencinių priemonių ir apribojo pareiškėjo galimybes: (i) identifikuoti, kokiais su juo susijusiais asmens duomenimis disponuoja Taryba, bei pateikti prašymo užtikrinti šių duomenų konfidencialumą, (ii) sužinoti, kaip jo asmens duomenis užslaptino Taryba dar prieš tokios informacijos išviešinimą ir esant poreikiui pasinaudoti įstatyme numatytomis teisės gynimo priemonėmis dar prieš tai, kai informacijos išviešinimas bet kokius bandymus kvestionuoti šiuos institucijos sprendimus padaro praktiškai beprasmiais. Kitaip tariant, pareiškėjo vertinimu, skundžiamu sprendimu nepagrįstai apribojamos asmens duomenų apsaugos gynybos priemonės.

27. Pareiškėjo manymu, skundžiamame sprendime taip pat neįvertinta, kad Nutarime yra ignoruojamas pačios Tarybos teisės aktuose įtvirtintas įpareigojimas ūkio subjektams nuasmeninti pateiktus duomenis. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas iš esmės kuria precedentą, jog Tarybos darbuotojai gali nesivadovauti Asmens duomenų tvarkymo taisyklėmis, bei taip savo Nutarimu pablogina pareiškėjo padėtį.

28. Atsakovas Taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Tarybos vertinimu, nors nacionalinio įstatymo lygmenyje tuo metu dar nebuvo tiesiogiai įtvirtinta Tarybos teisė tam tikrais atvejais riboti asmens duomenų subjektų teises, tokią teisę patvirtina tiek BDAR nuostatos, tiek ir Konvencijos nuostatos bei teismų praktika. BDAR reikalavimai, įskaitant 23 straipsnį, Tarybos teigimu, šiuo atveju turėtų būti vertinami atsižvelgiant į šių nuostatų tikslus, taikymo kontekstą, įskaitant ir tai, kaip tokie reikalavimai buvo ir yra taikomi tam tikrų priežiūros institucijų veikloje. Pabrėžiama, kad pareiškėjo teisės, jų užtikrinimo reikalavimai ir kartu šių teisių ribojimai (asmens duomenų subjektų teisių įgyvendinimo būdas ir apimtis), kurie šiuo metu yra įtvirtinti BDAR, egzistavo ir buvo taikomi dar iki BDAR įsigaliojimo, t. y. BDAR iš esmės nepakeitė asmens duomenų apsaugos režimo tokių institucijų, kaip Taryba, veikloje, o duomenų subjektų teisių ribojimai, pavyzdžiui, informavimo teisės, buvo ir yra taikomi.

30. Tarybos manymu, nepriklausomai nuo to, ar asmens duomenų subjektų teisių ribojimai, remiantis BDAR 23 straipsniu, yra įtvirtinti nacionaliniuose įstatymuose, tam tikrų asmens duomenų subjektų teisių įgyvendinimo pobūdis ir tvarka priklauso nuo konkrečios situacijos, pavyzdžiui, institucijos ir jos veiklos, tvarkymo tikslų. Tokiu atveju asmens duomenų subjektų teisių įgyvendinimas ir jų suvaržymai skiriasi nuo taikytinų kitose srityse ar kitų institucijų arba subjektų veikloje, o asmens duomenų subjekto teisės nebūtinai įgyvendinamos būtent tokiu pat būdu ir tvarka.

31. Taryba taip pat nurodo, kad siekiant užtikrinti valstybės narės svarbius tikslus, susijusius su bendrais viešaisiais interesais, ir kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugą, asmens duomenų subjekto teisės gali būti ribojamos, kiek tokiu apribojimu gerbiama pagrindinių teisių ir laisvių esmė, ir tai demokratinėje visuomenėje yra būtina ir proporcinga priemonė. Šiuo atveju, pareiškėjo teisių įgyvendinimas buvo ribojamas laikantis šių reikalavimų ir atsižvelgiant į Tarybos atliekamų funkcijų svarbą, viešąjį interesą, kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugą. Pareiškėjo teisių ribojimas nustatytas Konkurencijos įstatymo pažeidimo procedūros metu ir yra pagrįstas Tarybos siekiu tinkamai įvykdyti jai pavestas funkcijas (viešąjį interesą) – veiksmingą konkurencijos priežiūrą, bei yra būtinas konkurencijos įstatymo pažeidimu įtariamų subjektų teisės į gynybą tikslais.

32. Taryba teigia, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) konkurencijos bylose taip pat derina teisę į gynybą su kitais (potencialiai konkuruojančiais) interesais (principais), paprastai su komercinėms paslaptims ir kitai konfidencialiai informacijai suteikiama apsauga. Nurodomas ir Europos Komisijos sprendimas, kuriame nustatyta, kad ši institucija individualiai neinformuoja duomenų subjektų apie tai, kokius konkrečius jų duomenis tvarko, kai vykdo savo priežiūros funkcijas, ir gali apriboti duomenų subjektų teises apie tai neinformuodama duomenų subjektų, t. y. informacija apie apribojimo taikymo priežastis gali būti neteikiama, jei tai pakenktų apribojimo tikslui.

33. Dėl pareiškėjo argumentų, kad tyrimas yra beveik užbaigtas ir Taryba jau leido susipažinti su dalimi tyrimo medžiagos ūkio subjektams, pareiškėjas su asmens duomenimis susipažintų bei prašymą dėl jų apsaugos pateiktų greitai, tai neišeikvotų daug Konkurencijos tarybos išteklių, nepakenktų tyrimo eigai, strategijai ar tikslams, Taryba nurodo, kad pareiškėjas neįvertina pažeidimo procedūros tikslų ir Tarybos atliekamų veiksmų pobūdžio ir apimties. Tarybos vertinimu, nepaneigiant reikalavimų, kurių Taryba turi laikytis tvarkydama asmens duomenis, Tarybos pareiga yra užtikrinti tinkamą, savalaikį konkurencijos teisės pažeidimo Tyrimo veiksmų atlikimą, Tyrimui reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą, teisinio vertinimo atlikimą, ir procedūrų, susijusių su pažeidimu įtariamų ūkio subjektų teisių, t. y. teisės į gynybą, būti išklausytiems, įgyvendinimu, užtikrinimą. Šių veiksmų atlikimas, priklausomai nuo Tyrimo ir jo bylos medžiagos apimties, reikalauja esminių išteklių, kurių paskirstymas turi atitikti tiek viešąjį interesą (operatyvų ir tinkamą tyrimų atlikimą), tiek ir pažeidimu įtariamų įmonių interesus (teisę į gynybą). Tiesiogiai su Tyrimo procedūros tinkamu atlikimu nesusiję ir nebūtini veiksmai neturėtų apsunkinti Tarybos darbo, kad Tarybos galimybės adekvačiu lygiu atlikti savo pagrindinę veiklą – konkurencijos teisės pažeidimų nustatymą, būtų apribotos. Be to, net jeigu tyrimas yra pasistūmėjęs ir atliekami procedūriniai bylos tvarkymo darbai, pavyzdžiui, tvarkomos ūkio subjektų komercinės paslaptys, tai, Tarybos vertinimu, nereiškia, kad pareiškėjo prašymo įgyvendinimas negali pakenkti tyrimui.

34. Taryba pabrėžia, kad tai, jog įvertinusi svarbius viešuosius interesus bei kitų asmenų teises ir laisves, ši institucija riboja tam tikras duomenų subjekto teises, nereiškia, kad šie veiksmai yra neteisėti, nėra galimi ar padarys žalos asmeniui. Pareiškėjo asmens duomenys atskleidžiami pažeidimu įtariamoms įmonėms, su kuriomis (jų darbuotojais) bendravo pats pareiškėjas, kurio veiksmai galimai prisidėjo prie konkurencijos teisės pažeidimo padarymo. Bet kuriuo atveju, tokių duomenų atskleidimas šiai grupei subjektų nereiškia, kad pareiškėjo asmens duomenys yra atskleidžiami viešai, pavyzdžiui, Tarybos nutarime dėl pažeidimo. Nėra pagrindo teigti, kad Tarybos veiksmai tvarkant asmens duomenis būtų neteisėti ar nepagrįsti, ar kad pareiškėjui būtų padaryta žala. Vis dėlto, jeigu pareiškėjas su tuo nesutinka, jis turi galimybę pasinaudoti įvairiomis teisių gynimo priemonėmis, ir jomis naudojasi (pateikė skundą teismui, du kartus prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones).

35. Taryba nurodo suteikusi esminę informaciją pareiškėjui apie jo duomenis, kuriuos ji turinti, ir jų tvarkymą. Buvo patvirtinta, kad tyrimo bylos medžiagoje yra pareiškėjo pokalbių išklotinės, gautos iš teisėsaugos institucijos, ir kokios jo asmens duomenų kategorijos, kokiu tikslu ir kokiems subjektams turi būti atskleidžiamos. Atitinkamai, Taryba mano, kad informacija, reikalinga įvertinti Konkurencijos tarybos atliekamus asmens duomenų tvarkymo veiksmus ir apsaugos standartą, pareiškėjui buvo suteikta.

36. Tarybos teigimu, nors tiek komercinės paslaptys, tiek asmens duomenys patenka į specialių kategorijų informaciją, kuriai suteikiama papildoma apsauga, tai nereiškia, kad šių duomenų apsaugai ir atskleidimui taikoma analogiška tvarka, ar kad jos netaikymas diskriminuoja kažkurį iš specialių duomenų kategorijų savininkų. Be to, priešingai, nei teigia pareiškėjas, jo asmens duomenims nėra taikomas menkesnis apsaugos standartas ar mažiau palanki tvarka. Tai, kad yra galimas tam tikrų pareiškėjo, kaip asmens duomenų subjekto, teisių ribojimas, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas yra prastesnėje padėtyje ar yra diskriminuojamas lyginant su ūkio subjektų komercinių paslapčių apsaugai nustatyta tvarka: asmens duomenų apsaugą tiesiog reglamentuoja kiti teisės aktai. BDAR ir Taisyklės išsamiai reglamentuoja asmens duomenų tvarkymą, asmens duomenų subjektų turimas teises ir jų įgyvendinimą, todėl, Tarybos teigimu, pareiškėjas nepagrįstai sudaro įspūdį, kad ši sritis mažiau reglamentuota ir jai turėtų būti taikomos papildomos taisyklės, pavyzdžiui, perkeliamos iš komercinių paslapčių apsaugos.

37. Taryba nurodo nesutinkanti su pareiškėjo teiginiu, kad Nutarime yra ignoruojamas pačios Tarybos teisės aktuose įtvirtintas įpareigojimas ūkio subjektams nuasmeninti pateiktus duomenis. Šiuo aspektu Taryba nurodo, kad Taisyklių 17 ir 18 punktai nepagrindžia, kad Taryba ir jos administracijos darbuotojai pareiškėjo asmens duomenis tvarko nesilaikydami Taisyklių reikalavimų. Tarybos nuomone, pareiškėjo argumentai iš esmės paremti netinkamu Taisyklių reikalavimų aiškinimu ir taikymu.

IV.

38. Nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str.), išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad 2021 m. birželio 1 d. atsakovas priėmė nutarimą „Dėl ūkio subjektų veiksmų, dalyvaujant krantinių ir kitų objektų rekonstravimo ir statybos darbų viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams procedūros nutraukimo“.

Minėtame nutarime nurodyta, kad įvertinęs Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 10 d. nutartį, kurioje konstatuota, jog Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroro sprendimas leisti Specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdybos pareigūnams perduoti Konkurencijos tarybai dalį ikiteisminio tyrimo byloje buvusių duomenų buvo neteisėtas, taip pat minėtą nutartį pateikusios įmonės AS BMGS prašymą, atsakovas nusprendė iš Konkurencijos tarybos 2018 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 1S-132(2018) pradėto tyrimo bylos medžiagos tokius duomenis pašalinti.

Taip pat įvertinęs tyrimo bylos medžiagoje likusius duomenis, minėtame 2021 m. birželio 1 d. nutarime atsakovas konstatavo, kad tokie duomenys nėra pakankami pripažinti, kad tarp nagrinėtų ūkio subjektų buvo sudaryti draudžiami susitarimai Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme. Tokiomis aplinkybėmis atsakovas nutarė nutraukti procedūrą dėl ūkio subjektų veiksmų, dalyvaujant krantinių ir kitų objektų rekonstravimo ir statybos darbų viešuosiuose pirkimuose, atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams.

Įvertinusi minėtas aplinkybes pareiškėjo apeliaciniame skunde formuluojamų prašymų kontekste ir atsižvelgdama į teismo pareigą teisingai, visapusiškai bei išsamiai išnagrinėti administracinę bylą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 str., ABTĮ 6 str.), 2021 m. spalio 8 d. išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra būtina atsakovą įpareigoti pateikti informaciją apie tyrimo bylos medžiagą sudariusių duomenų statusą ir subjektus, kuriems buvo sudaryta galimybė su tokiais duomenimis susipažinti.

Pareiškėjui buvo pasiūlyta patikslinti apeliaciniame skunde suformuluotus prašymus.

39. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teikdamas patikslintą apeliacinį skundą, nurodė tebeturintis interesą sužinoti, kas buvo daroma su jo asmens duomenimis, t. y. ar jie buvo atskleidžiami tretiesiems asmenims ir, jei taip, tai kokia apimtimi ir ar jie buvo tinkamai apsaugoti. Konkurencijos tarybos tyrimo nutraukimas, pareiškėjo manymu, gali turėti įtakos tik apeliacinio skundo reikalavimams, kadangi dalis reikalavimų (i) gali būti neįvykdomi dėl to, kad tyrimo procedūra yra pasibaigusi, arba (ii) jų vykdymas būtų netikslingas, nes nutraukus tyrimą G. K. asmens duomenys jau nebus atskleidžiami tretiesiems asmenims didesne apimtimi, negu tai buvo padaryta iki tyrimo nutraukimo. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas nurodė patikslintame apeliaciniame skunde palaikantis savo 2020 m. lapkričio 30 d. apeliacinio skundo 5 dalies „Prašymai“ 1.1. punkte suformuluotą reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2020‑08‑11 nutarimą „Dėl G. K. 2019-08-03 skundo” toje dalyje, kurioje atsisakyta informuoti G. K. apie atliktus asmens duomenų tvarkymo veiksmus bei įpareigoti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą informuoti G. K. apie asmens duomenis, kurie yra tyrimo medžiagoje, bei leisti susipažinti su tuo, kokia informacija buvo užslaptinta. Šiuo reikalavimu pareiškėjas nurodė siekiantis realizuoti savo teisę būti tinkamai informuotu apie savo asmens duomenų tvarkymą Konkurencijos taryboje bei gautos informacijos pagrindu įvertinti, ar tyrimo metu nebuvo padaryta jo asmens duomenų tvarkymo reikalavimų pažeidimų. Pareiškėjas taip pat nurodė atsisakantis savo apeliacinio skundo 5 dalies „Prašymai“ 1.2. ir 1.3. punktuose suformuluotų reikalavimų, kadangi nutraukus tyrimą prašymo dėl asmens duomenų apsaugos pateikimas ar pareiškėjo asmens duomenų nuasmeninimas prarado savo praktinę reikšmę.

40. Atsakovas pateiktame atsiliepime į patikslintą apeliacinį skundą iš esmės pakartojo argumentus, teiktus atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašė atmesti pareiškėjo patikslintą apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

41. 2021 m. spalio 27 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjui ir atsakovui pasiūlė apsvarstyti galimybę šioje byloje sudaryti taikos sutartį ir apie savo poziciją šiuo klausimu informuoti teismą. Atsakovas šiuo klausimu laikėsi pozicijos, kad jo veiksmai nepažeidė ir atitiko asmens duomenų apsaugos tvarkymo standartą bei reikalavimus, numatytus priežiūros institucijoms, vykdančioms viešo intereso funkcijas, todėl taikos sutartis neturėtų to paneigti. Atitinkamai, atsakovas informavo, kad sutiktų sudaryti taikos sutartį, kurioje būtų atsižvelgta į tokias aplinkybes ir situacijos pasikeitimus lyginant su ta, kuri buvo pareiškėjui pateikus skundą pirmosios instancijos teismui (nutrauktą pažeidimo tyrimo procedūrą ir didelės dalies tyrimo bylos medžiagos sunaikinimą). Pareiškėjas nurodė neįžvelgiantis prielaidų ginčą spręsti taikos sutartimi. Tinkamas jo asmens duomenų tvarkymas bei privataus gyvenimo apsauga, pareiškėjo teigimu, yra esminės svarbos klausimai, todėl jis siekiantis, kad jo asmeninės teisės ir interesai šiais aspektais būtų apsaugoti vadovaujantis imperatyviomis teisės aktų normomis.

V. 42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2022 m. vasario 9 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir nutarė pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, siekiant nustatyti, ar Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2019 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 1S-4 (2019) „Dėl Asmens duomenų tvarkymo Lietuvos Respublikos konkurencijos taryboje taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Asmens duomenų tvarkymo Lietuvos Respublikos konkurencijos taryboje taisyklės (su paskutiniais pataisymais, padarytais 2020 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 1S-68 (2020)) pagal priėmimo pagrindą neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) 3 straipsnio 1 punktui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (2012 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. XI-2220 redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismas sustabdė bylos nagrinėjimą iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinės šia nutartimi pradėtą norminę bylą.

43. Išnagrinėjęs norminę administracinę bylą Nr. eI-5-502/2022, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. birželio 22 d. sprendime konstatavo, kad Taisyklės pagal priėmimo teisinį pagrindą prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) 3 straipsnio 1 punktui.

44. 2022 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi atnaujinus šios administracinės bylos nagrinėjimą ir paskyrus ją nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, atsakovas į bylą pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus. Atsakovo manymu, atsižvelgiant į tai, kad asmens duomenų tvarkymui Taryboje tiesiogiai taikomas BDAR, net ir konstatavus, jog Taisyklės priimtos neturint tam tinkamo įstatyminio teisinio pagrindo, kaip to reikalauja nacionalinė teisės sistema, pareiškėjo skundžiamo Nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas BDAR reikalavimų atžvilgiu.

Atkreiptas dėmesys, kad dauguma Taisyklių nuostatų buvo pagrįstos BDAR nuostatomis ir jame išdėstytais principais, t. y. atkartojo BDAR reglamentavimą, todėl Taisyklių panaikinimas, atsakovo vertinimu, savaime nereiškia Tarybos pozicijos ar sprendimų tvarkant pareiškėjo asmens duomenis ir vertinant jo prašymus dėl tam tikrų jo teisių įgyvendinimo neteisėtumo. Tarybos veiksmai ir sprendimai pareiškėjo atžvilgiu dėl jo, kaip duomenų subjekto, teisių įgyvendinimo, pasak atsakovo, atitiko BDAR reikalavimus (buvo paremti BDAR nuostatomis), todėl nėra pagrindo tenkinti Pareiškėjo apeliacinio skundo.

Referuodamas į BDAR 14 straipsnio 5 dalį, atsakovas pažymėjo, kad susipažinimas su Konkurencijos tarybos tyrimo byloje esančiais asmens duomenimis galėtų pakenkti kitų asmenų teisėms, susijusioms su komercinių paslapčių apsauga, prašymų atleisti nuo baudų ar sumažinti baudas, pripažinimo pareiškimų apsauga. Pasak atsakovo, nagrinėjamu atveju tyrimo bylos medžiagoje buvo dokumentų su ūkio subjektų komercinėmis paslaptimis, todėl teisės susipažinti su asmens duomenimis, esančiais šiuose dokumentuose, įgyvendinimas turėtų neigiamą poveikį kitų asmenų saugotinai informacijai.

Šios teisės įgyvendinimas, atsakovo teigimu, apskritai turėtų neigiamą poveikį ir Tarybos viešajai funkcijai, nes, pavyzdžiui, prašymų atleisti nuo baudų atskleidimas gali nepaskatinti pažeidimą padariusių ūkio subjektų pranešti apie pažeidimą, prisipažinti jį padarius ir pateikti pažeidimo įrodymus. Taip pat tokios teisės įgyvendinimas pareikalautų neproporcingų išteklių duomenų subjektų prašymams nagrinėti. Pasak atsakovo, Tarybos vykdomų priežiūros funkcijų svarba ir jų metu gautos informacijos bei tokią informaciją pateikusių subjektų teisių ir interesų apsaugos tikslai lemia, kad informavimo pareiga nėra įgyvendinama.

Referuodamas į BDAR preambulės 62 konstatuojamąją dalį atsakovas nurodė ir tai, kad individualus informavimas kiekvieno duomenų subjekto, kurių priklausomai nuo tyrimo gali būti gausu, pavyzdžiui, įtariamų ūkio subjektų vadovai, kolegialių valdymo ir priežiūros organų nariai, darbuotojai, kiti atstovai, galimai atlikę konkurencijai priešingus veiksmus, kiti fiziniai asmenys, pateikę reikšmingos informacijos ir pan. reikalautų neproporcingų pastangų. Atsakovas taip pat pabrėžė kitas taikomas asmens duomenų apsaugos priemones, t. y. kad viešai skelbiamuose nutarimuose asmens duomenys neatskleidžiami (nuasmeninami), asmens duomenys pažeidimu įtariamiems ūkio subjektams atskleidžiami tik ribota apimtimi – tik tiek, kiek jie reikalingi teisei į gynybą įgyvendinti, prieiga prie asmens duomenų pačioje Taryboje ribojama ir nesuteikiama su konkrečiu tyrimu nesusijusiems Tarybos darbuotojams.

Dėl pareiškėjo prašymo pašalinti tam tikrus jo asmens duomenis iš tyrimo bylos medžiagos pažymėta, kad dokumentai, kuriuose buvo pareiškėjo asmens duomenų, buvo reikalingi tyrimui, todėl jie objektyviai negalėjo būti pašalinti iš tyrimo bylos neigiamai nepaveikiant tyrimo kokybės, nesutrukdant nustatyti konkurencijos teisės pažeidimus, taip pat nepaveikiant pačių dokumentų tikslumo (aiškumo), tuo labiau – jo vientisumo ir integralumo, galinčio turėti įtakos dokumentų įrodomosios vertės nustatymui. Apibendrindamas, atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teisių ribojimas atitiko BDAR reikalavimus ir buvo proporcingas, ribojimai buvo pagrįsti kitų subjektų teisių ir viešųjų interesų apsauga.

Neatsižvelgiant į pareiškėjo teisių ribojimus, atsakovas suteikė pareiškėjui esminę informaciją apie jo asmens duomenų tvarkymą, t. y. kokiu tikslu ir kokiais principais yra tvarkomi jo asmens duomenys, taip pat užtikrino, kad prieiga prie pareiškėjo asmens duomenų buvo ribota, t. y. asmens duomenys suteikti tik tiems Tarybos darbuotojams ir procedūros dalyviams, kuriems yra būtina, ir tik tiek, kiek būtina teisėms ir pareigoms tinkamai įgyvendinti.

45. Pareiškėjas savo pateiktuose paaiškinimuose dėl Tarybos pateiktų papildomų paaiškinimų nurodė nesutinkantis, kad ginčijamas Nutarimas yra teisėtas dėl to, jog juo tariamai tiesiogiai buvo įgyvendintos BDAR nuostatos. Pareiškėjo manymu, BDAR įtvirtina bendrą principą, jog duomenų subjektas turi teisę būti informuotas apie savo asmens duomenų tvarkymą, o ši teisė gali būti ribojama tik siekiant specifinių tikslų kai tai numato teisėkūros priemonės, t. y. BDAR neįtvirtina taisyklės, leidžiančios automatiškai riboti duomenų subjekto teises. BDAR 23 straipsnio nuostatos, pareiškėjo supratimu, pačios neapriboja asmens duomenų subjektų teisių, bet suteikia galimybę valstybėms narėms tokį apribojimą numatyti tik įstatyme. Pareiškėjas taip pat nurodė nesutinkantis su atsakovo paaiškinimuose dėstoma pozicija, jos ginčijamas Nutarimas yra pateisinamas tuo, jog pareiškėjo informavimas apie jo asmens duomenų tvarkymą yra neįmanomas ar reikalautų neproporcingų pastangų:

i) atsakovas suponuoja, jog pareiškėjo teisių įgyvendinimas galėtų pakenkti tyrimui, nors pareiškėjas į atsakovą kreipėsi tuo metu, kai tyrimas jau faktiškai buvo baigtas. Šiuo aspektu atkreiptas dėmesys, kad siekdamas, jog nebūtų pakenkta kokiems nors tyrimo veiksmams, atsakovas, pareiškėjo vertinimu, galėjo atitinkamą informaciją pateikti ir po tyrimo veiksmų atlikimo (bet prieš atskleisdamas pareiškėjo asmens duomenis kitiems į tyrimą įtrauktiems asmenims), informuodamas apie tai pareiškėją. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl informavimas apie jo duomenų tvarkymą ir apsaugą būtų tiek sudėtingas, kad galėtų pakenkti tyrimui; ii) atsižvelgiant į tai, kad atsakovas informavo pažeidimu įtariamus ūkio subjektus apie tyrimo bylos medžiagą, kurioje gali būti jų komercinės paslaptys, bei sudarė jiems galimybę pateikti prašymus dėl komercinių paslapčių apsaugos, pareiškėjo teigimu, nėra aišku, kodėl panašios procedūros realizavimas pareiškėjo atžvilgiu būtų iš esmės apsunkinęs atsakovą; iii) atsižvelgiant į tai, kad atsakovas disponavo pareiškėjo baudžiamosios bylos medžiaga, taigi, tokiais duomenimis, kurie paprastai nėra prieinami administracinėms institucijoms, pareiškėjo vertinimu, atriboja nagrinėjamą situaciją nuo atsakovo argumentų dėl jo veiklos apsunkinimo, jeigu į Tarybą imtų kreiptis įvairūs tiriamų ūkio subjektų darbuotojai; iv) pareiškėjo teigimu, atsakovo patvirtintas Darbo reglamentas leidžia įpareigoti ūkio subjektą, iš kurio buvo gauta informacija su asmens duomenimis, nuasmeninti asmens duomenis, todėl bent jau dalį pareiškėjo asmens duomenų, kuri buvo tiesiogiai iš AS „Latvijas tilti“ gautoje medžiagoje, atsakovas galėjo apsaugoti apskritai be reikšmingų pastangų;

v) dėl atsakovo argumentų, susijusių su pareiškėjo naudojimosi teise susipažinti su savo duomenimis ribojimu todėl, kad tokios teisės įgyvendinimas turėtų neigiamą poveikį kitų asmenų saugotinai informacijai, pareiškėjas nurodė esąs įsitikinęs, jog asmens duomenų ir komercinių paslapčių apsaugą galima suderinti, pavyzdžiui, įpareigojant patį ūkio subjektą, teikiant dokumentų išrašus be komercinių paslapčių, nuasmeninti ir asmens duomenis. Dėl atsakovo nurodytos grėsmės prašymą atleisti nuo baudos pateikusių subjektų tapatybės atskleidimui pareiškėjas pastebėjo, kad teisė būti informuotam gali būti realizuojama panašiai kaip ir teisė į komercinių paslapčių apsaugą, t. y. toje tyrimo stadijoje, kai nėra pavojaus pakenkti tyrimui ir (arba) informacija apie asmens prašymą atleisti nuo baudos yra atskleidžiama tretiesiems asmenims.

Pastebėta ir tai, kad tokius prašymus teikia ūkio subjektai, todėl atsakovas tokioje situacijoje galėtų pasinaudoti teise įpareigoti ūkio subjektą pateikti ir nuasmenintą dokumentų versiją (ta apimtimi, kuri netrukdytų tyrimui); vi) pabrėžta ir tai, kad jei, atsakovo vertinimu, kažkuri pareiškėjo asmens duomenis sudaranti informacija negalėjo būtų tinkamai apsaugota, pareiškėjas turėjo būti apie tai informuotas, tuo pačiu suteikiant galimybę įvertinti, ar tokia atsakovo pozicija yra pagrįsta. Apibendrindamas pareiškėjas teigia manantis, kad atsakovo papildomi paaiškinimai nepagrindžia ginčijamo Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjo vertinimu, pateiktų paaiškinimų turinys suponuoja, jog atsakovas iš esmės nenori savęs apsunkinti užtikrindamas trečiųjų asmenų teises ir jam yra patogiau, kai asmens duomenimis sudarančia informacija jis gali disponuoti be jokios kontrolės ir atskaitomybės.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 46. Pareiškėjui patikslintu apeliaciniu skundu atsisakius dalies savo reikalavimų, reikštų pirmosios instancijos teisme, nagrinėjamos bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, kiek buvo sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Tarybos Nutarimo dalį, kurioje atsisakyta pareiškėją informuoti apie atliktus asmens duomenų tvarkymo veiksmus bei įpareigoti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą informuoti pareiškėją apie asmens duomenis, kurie yra tyrimo medžiagoje, taip pat leisti susipažinti su tuo, kokia informacija buvo užslaptinta. Tokį pareiškėjo skundo reikalavimą pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

47. Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime pabrėžė, kad ginčijamas Nutarimas yra itin apibrėžtas: jame nurodyta, kad „[d]ėl Pareiškėjo prašymo informuoti apie atliktus asmens duomenų tvarkymo veiksmus ir galimybės susipažinti su Konkurencijos taryboje tvarkomais asmens duomenimis, pažymėtina, kad kol vyksta Tyrimas ir nėra priimtas galutinis Konkurencijos tarybos nutarimas dėl Tyrimo, asmens duomenų subjektų informavimo apie savo duomenų tvarkymą ir kitų teisių įgyvendinimas padarytų neigiamą poveikį Tyrimo eigai, strategijai ir tikslams, pavyzdžiui, Konkurencijos taryba turėtų atskleisti, kuriuos konkrečiai dokumentus ir duomenis naudoja Konkurencijos įstatymo pažeidimo įrodymui, kas pareikalautų neproporcingų laiko ir žmogiškųjų išteklių, skirtų pažeidimų nustatymui ir tyrimų atlikimui. Atsižvelgiant į tai, asmenims informacija apie asmens duomenų tvarkymą ir apsaugą gali būti suteikiama priėmus galutinį Konkurencijos tarybos nutarimą Tyrime, kai išnyksta grėsmė Tyrimo tikslams ir rezultatams.“ Pirmosios instancijos teismas sutiko su tokia Tarybos pozicija ir ją laikė proporcinga. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad tyrimo metu dar nėra aišku, kokie duomenys turi įrodomąją galią, kokie yra būtini įtariamoms įmonėms veiksmingai įgyvendinti teisę į gynybą. Pirmosios instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad bendrosios teisės nuostatos (be kita ko, suformuluotos BDAR), kuriomis rėmėsi Taryba, priimdama ginčijamą Nutarimą, detalizuotos nuo 2020 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiais Konkurencijos įstatymo papildymais – konkrečiai, teismas nurodė minėtos Konkurencijos įstatymo redakcijos 21 straipsnio 15 ir 16 dalių turinį. Tuomet pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Nutarimą dalyje, kuria atsisakyta informuoti pareiškėją apie atliktus asmens duomenų tvarkymo veiksmus bei įpareigoti Tarybą informuoti pareiškėją apie asmens duomenis, kurie yra tyrimo medžiagoje, bei leisti susipažinti su tuo, kokia informacija buvo užslaptinta, negali būti tenkinamas, nes, kaip minėta, nepasibaigus tyrimui, tai būtų neproporcinga, galėtų pakenkti tyrimui.

48. Skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, pareiškėjas iš esmės teigia, kad sprendimas yra nepagrįstas bei prieštarauja: i) Lietuvos Respublikos Konstitucijai; ii) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai; bei iii) yra nesuderinamas su BDAR, kadangi sudaro pagrindą asmens teises riboti ne įstatymu. Nors konstitucines asmens teises ir laisves galima riboti tik įstatymu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, pareiškėjo vertinimu, iš esmės pritarė tokių teisių ribojimui neturint tinkamo įstatyminio pagrindo: be kita ko, pastebėta, kad pirmosios instancijos teismas nurodė bendrąsias teisės nuostatas, kurios nebuvo įsigaliojusios pareiškėjui skundžiant tyrėjų veiksmus ar priimant ginčijamą Nutarimą. Pareiškėjas pabrėžia, kad BDAR įtvirtina, jog duomenų subjektas turi teisę būti informuotas apie savo asmens duomenų tvarkymą (šiuo aspektu pareiškėjas nurodo BDAR 13 ir 14 straipsnius), o ši teisė gali būti ribojama tik siekiant specifinių tikslų, kai tai numato teisėkūros priemonės. BDAR įtvirtintos duomenų subjektų teisės, duomenų valdytojų pareigos ir su asmens duomenų tvarkymu susiję principai, anot pareiškėjo, gali būti visiškai ar iš dalies apriboti teisėkūros priemonėmis, kai tokiu apribojimu gerbiama pagrindinių teisių ir laisvių esmė ir jis demokratinėje visuomenėje yra būtina ir proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti tam tikrus BDAR 23 straipsnio 1 dalies a – j punktuose įtvirtintus tikslus. Taigi, BDAR 23 straipsnio nuostatos, pareiškėjo manymu, pačios neapriboja asmens duomenų subjektų teisių, bet suteikia galimybę valstybėms narėms tokį apribojimą numatyti nacionalinėje teisėje.

49. Nesutikdamas su pareiškėjo pozicija atsakovas pabrėžia, kad turėjo teisę, kylančią iš Taisyklių, BDAR ir kitų teisės aktų, taikyti apribojimus pareiškėjo – asmens duomenų subjekto, teisėms, įskaitant teisei žinoti (būti informuotam) apie asmens duomenų tvarkymą Taryboje. Dėl BDAR 14 straipsnio, kuris reglamentuoja informavimą ir teisę susipažinti su asmens duomenimis, kai asmens duomenys yra gauti ne iš paties duomenų subjekto (kaip, Tarybos teigimu, buvo ir šiuo atveju), atsakovas, referuodamas į minėto straipsnio 5 dalį, nurodo, kad Konkurencijos tarybos vykdomų priežiūros funkcijų svarba ir jų metu gautos informacijos bei tokią informaciją pateikusių subjektų teisių ir interesų apsaugos tikslai lemia, kad informavimo pareiga nėra įgyvendinama. Pažymėdamas, kad asmens duomenų subjektų teisių įgyvendinimas nėra absoliutus ir turi būti derinamas su kitais tikslais, atsakovas taip pat remiasi BDAR 15 straipsnio 4 dalimi, Taisyklių 52 punktu, pagal kuriuos asmens duomenų subjekto teisė reikalauti susipažinti su duomenimis gali būti ribojama, jeigu tai daro neigiamą poveikį kitų teisėms ir laisvėms, BDAR 17 straipsnio 3 dalimi, Taisyklių 63 punktu, pagal kuriuos asmens duomenų subjekto teisė reikalauti ištrinti duomenis ribojama, jeigu duomenys yra būtini įgyvendinant teisės aktuose nustatytą teisinę prievolę ar siekiant atlikti užduotį, vykdomą viešojo intereso labui. Atsakovo teigimu, tokie ribojimai ir jų tikslai (priežastys) aktualūs ir šiuo atveju, nes pareiškėjo teisių įgyvendinimas buvo ribojamas atsižvelgiant į Tarybos atliekamų funkcijų svarbą, viešąjį interesą, kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugą ir laikantis reikalavimų gerbti pagrindinių teisių ir laisvių esmę, taip pat būtinumo ir proporcingumo principų.

Dėl nagrinėjamos administracinės bylos ribų

50. Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

51. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgia į apeliacinio skundo (taip pat patikslinto apeliacinio skundo) 21 pastraipoje dėstomus argumentus ir išvadoje Nr. 7 nurodytas BDAR normas (13 ir 14 straipsnius), kurie iš esmės pakartoti pareiškėjo papildomų paaiškinimų dėl atsakovo papildomų paaiškinimų 3 pastraipoje, taip pat lydraštyje dėl patikslinto apeliacinio skundo 2 puslapio pirmosios įtraukos dėl reiškiamų pareiškėjo reikalavimų formuluotę „<...> G. K. siekia realizuoti savo teisę būti tinkamai informuotu apie savo asmens duomenų tvarkymą Konkurencijos taryboje bei gautos informacijos pagrindu įvertinti, ar tyrimo metu nebuvo padaryta jo asmens duomenų tvarkymo reikalavimų pažeidimų“. Atitinkamai, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad BDAR nustatyto reguliavimo kontekste pareiškėjas skundžia jo teisių, nustatytų BDAR 13 ir 14 straipsniuose, ribojimo teisėtumą ir pagrįstumą. Tokią išvadą pagrindžia ir pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui 20 pastraipa, kurioje pareiškėjas teigė, kad „<...> Konkurencijos taryba Nutarimu iš esmės neturėdama teisinio pagrindo apribojo jo teisę būti informuotam apie asmens duomenų tvarkymą“.

52. BDAR 13 ir 14 straipsniai (taip pat 15 straipsnis) yra įtvirtinti BDAR 2 skirsnyje, kuris reglamentuoja informavimą ir teisę susipažinti su asmens duomenimis. BDAR 13 straipsnis yra skirtas informacijai, kuri turi būti pateikta, kai asmens duomenys renkami iš duomenų subjekto, o 14 straipsnis – informacijai, kuri turi būti pateikta, kai asmens duomenys yra gauti ne iš duomenų subjekto. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip teigia atsakovas, nagrinėjamo ginčo atveju informacija apie pareiškėją buvo surinkta ne iš paties duomenų subjekto, šioje administracinėje byloje aktualus BDAR 14 straipsnis.

53. Atitinkamai, siekiant įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (ta apimtimi, kuri nurodyta šio procesinio sprendimo 46 punkte) pagrįstumą ir teisėtumą, išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, būtina išanalizuoti BDAR 14 straipsnį ir nustatyti jame įtvirtintos duomenų subjekto teisės apimtį bei naudojimosi ja apribojimo pagrindus. Kadangi byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas tvarkė pareiškėjo asmens duomenis ir apribojo, be kita ko, jo teisę žinoti (būti informuotam) apie asmens duomenų tvarkymą Taryboje, išvadai dėl pareiškėjui taikyto apribojimo teisėtumo ir pagrįstumo padaryti, būtina nustatyti pagal BDAR nuostatas taikytinus reikalavimus, siekiant apriboti naudojimąsi aptariama teise, ir jų kontekste įvertinti byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes.

Dėl BDAR 14 straipsnio 1 dalies

54. Apeliacinio skundo ribose išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia išnagrinės BDAR 14 straipsnyje nustatytos teisės į informavimą apimtį, kuri yra neabejotinai reikšminga, siekiant nustatyti, ar nagrinėjamos bylos aplinkybėmis pareiškėjas pagrįstai ja remiasi.

55. Pareiškėjas 2020 m. liepos 16 d. prašyme „Dėl Konkurencijos tarybos turimuose dokumentuose esančių asmens duomenų ir asmeninės informacijos apsaugos“ nurodė esąs įsitikinęs, kad atsakovo atliekamo tyrimo bylos medžiagoje turėtų būti dokumentų, kuriuose yra jo asmens duomenų. Atitinkamai, pareiškėjas suformulavo klausimus, kuriais inter alia atsakovo teiravosi, kokio tipo [atsakovo disponuojama] informacija laikoma asmens duomenimis ir kaip ji bus apsaugota nuo atskleidimo, ar trečiosioms šalims bus suteikta prieiga prie tokių duomenų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas neturėjo tam tikros BDAR 14 straipsnio 1 dalies nuostatose nurodytos ir jam, kaip duomenų subjektui, suteiktinos informacijos bei aktyviai siekė savo teisę į tokią informaciją realizuoti.

56. Pastaruoju aspektu (dėl teisės realizavimo būdo) pastebėtina, jog minėtame 2020 m. liepos 16 d. prašyme pareiškėjas atsakovo prašė pašalinti visą pareiškėjo asmeninio pobūdžio informaciją, ypač visas jo telefoninių pokalbių transkripcijų dalis, kurios nėra tiesiogiai naudojamos atsakovo prieštaravimuose ar galutiniame sprendime. Tuomet pareiškėjas nurodė, kad jei atsakovui pareiškėjo prašymą patenkinti pasirodytų sudėtinga, jis pasiruošęs į atsakovo biurą atvykti pats ar atsiųsti savo teisinį atstovą, siekiant nustatyti kokia bylos medžiagoje esanti informacija yra pareiškėjo asmens duomenys bei jautri asmeninio pobūdžio informacija.

57. 2020 m. rugpjūčio 3 d. skunde „Dėl Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pareigūno sprendimo dėl asmeninio pobūdžio informacijos ir asmens duomenų apsaugos“ pareiškėjas pabrėžė prieš tai pateiktame prašyme prašęs inter alia sudaryti galimybę identifikuoti asmens duomenis ir asmeninio pobūdžio informaciją (skundo 7 pastraipa).

58. Priimdamas ginčijamą Nutarimą, atsakovas nurodė, kad Taryba asmens duomenis tvarko ir jų apsaugą užtikrina be atskiro duomenų subjekto prašymo, todėl pareiškėjo atvykimas į Tarybą, asmens duomenų nurodymas ir prašymas juos saugoti nėra būtinas (Nutarimo 23 pastraipa). Taip pat Nutarimo nuostatos atskleidžia, kad pareiškėjas buvo informuotas, jog kaltinamieji ir išteisinamieji tyrimo bylos dokumentai suteikiami pažeidimu įtariamoms įmonėms kartu su teisei į gynybą būtinų asmens duomenų kategorijomis (vardu, pavarde, pareigomis), o kiti tyrimo bylos dokumentai nesuteikiami arba juos suteikiant susipažinti, nuasmeninami ir užslaptinami juose esantys asmens duomenys (Nutarimo 22 pastraipa). Dėl pareiškėjo prašymo informuoti apie atliktus duomenų tvarkymo veiksmus ir galimybes susipažinti su Taryboje tvarkomais asmens duomenimis atsakovas pažymėjo, kad kol vyksta tyrimas ir nėra priimtas galutinis Tarybos nutarimas dėl tyrimo, asmens duomenų subjektų informavimo apie duomenų tvarkymą ir kitų teisių įgyvendinimas padarytų neigiamą poveikį tyrimo eigai, strategijai ir tikslams. Asmenims informacija apie asmens duomenų tvarkymą ir apsaugą gali būti suteikiama priėmus galutinį Tarybos nutarimą tyrime, kai išnyksta grėsmė tyrimo tikslams (Nutarimo 28 pastraipa).

59. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu nebuvo patenkintas jo reikalavimas informuoti pareiškėją apie atliktus asmens duomenų apsaugos veiksmus bei pareiškėjui suteikti galimybę, peržiūrėjus bylos medžiagą, kurioje yra pareiškėjo asmens duomenų ar asmeninio pobūdžio informacijos, pateikti konkretų prašymą dėl tokių duomenų užslaptinimo. Atitinkamai, pareiškėjas teismo prašė panaikinti Nutarimą dalyje, kurioje atsisakyta informuoti G. K. apie atliktus asmens duomenų tvarkymo veiksmus bei įpareigoti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą informuoti G. K. apie asmens duomenis, kurie yra tyrimo medžiagoje, bei leisti susipažinti su tuo, kokia informacija buvo užslaptinta. Pirmosios instancijos teismui tokio pareiškėjo prašymo netenkinus, patikslintame apeliaciniame skunde pareiškėjas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašė, panaikinus skundžiamą sprendimą, priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas ir Nutarimas atitinkamoje dalyje panaikintas.

60. Išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad BDAR nustato taisykles, susijusias su fizinių asmenų apsauga tvarkant jų asmens duomenis, ir taisykles, susijusias su laisvu asmens duomenų judėjimu, taip pat saugo fizinių asmenų pagrindines teises ir laisves, visų pirma jų teisę į asmens duomenų apsaugą (BDAR 1 straipsnio 1 – 2 dalys).

61. Pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 straipsnį kiekvienam asmeniui užtikrinama teisė į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir komunikacijos slaptumas. Chartijos 8 straipsnio 1 dalimi kiekvienam asmeniui aiškiai suteikiama teisė į jo asmens duomenų apsaugą. Teisingumo Teismo vertinimu, prieiga prie asmens duomenų, siekiant juos saugoti ar naudoti, daro poveikį asmens pagrindinei teisei į privatų gyvenimą, užtikrinamai Chartijos 7 straipsnyje; ši teisė susijusi su bet kokia informacija apie fizinį asmenį, kurio tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta. Minėtam duomenų tvarkymui taikomas ir Chartijos 8 straipsnis, nes tai yra asmens duomenų tvarkymas, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, taigi jis būtinai turi atitikti šiame straipsnyje numatytus duomenų apsaugos reikalavimus (2020 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendimo Data Protection Commissioner prieš Facebook Ireland Ltd, Maximilian Schrems, C‑311/18, EU:C:2020:559, 169-170 p. ir ten nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencija).

62. Teisingumo Teismo didžioji kolegija taip pat yra apibendrinusi, kad „pagal Direktyvos 95/46 1 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 10 konstatuojamąja dalimi, ir BDAR 1 straipsnio 2 dalį, siejamą su jo 4 ir 10 konstatuojamosiomis dalimis, šios direktyvos ir šio reglamento tikslas, be kita ko, yra užtikrinti aukštą fizinių asmenų pagrindinių laisvių ir teisių apsaugos lygį tvarkant asmens duomenis. Šiuo tikslu Direktyvos 95/46 II skyriuje ir BDAR II ir III skyriuose nustatyti asmens duomenų tvarkymo principai ir duomenų subjekto teisės, kurių privalu paisyti tvarkant duomenis“ (2022 m. rugpjūčio 1 d. Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendimas OT prieš Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, C‑184/20, EU:C:2022:601, 61-62 p.).

63. Reikalavimas informuoti duomenų subjektus apie jų asmens duomenų tvarkymą yra svarbus tuo, kad jis yra viena iš sąlygų, būtinų tam, kad šie asmenys pasinaudotų BDAR numatyta teise gauti informaciją apie tvarkomus duomenis ir teise juos ištaisyti, taip pat teise pateikti prieštaravimą dėl minėtų duomenų tvarkymo (dėl atitinkamų Direktyvos 95/46 nuostatų žr. 2015 m. spalio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Smaranda Bara ir kt., byla C-201/14, EU:C:2015:638, 33 p.).

64. BDAR 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kai asmens duomenys yra gauti ne iš duomenų subjekto, duomenų valdytojas pateikia duomenų subjektui informaciją apie: a) duomenų valdytojo ir duomenų valdytojo atstovo, jei taikoma, tapatybę ir kontaktinius duomenis; b) duomenų apsaugos pareigūno, jei taikoma, kontaktinius duomenis; c) duomenų tvarkymo tikslus, kuriais ketinama tvarkyti asmens duomenis, taip pat duomenų tvarkymo teisinį pagrindą; d) atitinkamų asmens duomenų kategorijas; e) jei jos yra, asmens duomenų gavėjus arba asmens duomenų gavėjų kategorijas; f) kai taikoma, apie duomenų valdytojo ketinimą asmens duomenis perduoti gavėjui trečiojoje valstybėje arba tarptautinei organizacijai ir Komisijos sprendimo dėl tinkamumo buvimą ar nebuvimą, o 46 ar 47 straipsniuose arba 49 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodytų perdavimų atveju – tinkamas arba pritaikytas apsaugos priemones ir būdus, kaip gauti jų kopiją arba kur suteikiama galimybė su jais susipažinti.

65. 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB įsteigtos Asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis darbo grupės (29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupės) Gairėse dėl skaidrumo pagal Reglamentą 2016/679 (toliau – Skaidrumo gairės) akcentuojama, kad vienas iš pagrindinių skaidrumo principo aspektų yra tas, jog duomenų subjektas turėtų galėti iš anksto nustatyti, kokia yra duomenų tvarkymo aprėptis ir pasekmės, ir kad vėliau jam neturėtų būti netikėta, kaip naudojami jo asmens duomenys (Skaidrumo gairių 10 paragrafas). Šių gairių priede detalizuojama ir paaiškinama informacija, kuri turi būti pateikta duomenų subjektui pagal BDAR 13 ir 14 straipsnius. Pavyzdžiui, dėl BDAR 14 straipsnio 1 dalies d punkte nustatyto įpareigojimo pateikti informaciją apie atitinkamų asmens duomenų kategorijas nurodoma, kad „[š]ią informaciją reikalaujama pateikti 14 straipsnyje nustatyta tvarka, nes asmens duomenys buvo gauti ne iš duomenų subjekto, todėl jis nėra pakankamai informuotas apie tai, kokių kategorijų asmens duomenis duomenų valdytojas gavo“.

66. BDAR 14 straipsnio 1 dalies analizės kontekste reikšmingas ir šio teisės akto 12 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad duomenų valdytojas imasi tinkamų priemonių, kad visą 13 ir 14 straipsniuose nurodytą informaciją ir visus pranešimus pagal 15 – 22 ir 34 straipsnius, susijusius su duomenų tvarkymu, duomenų subjektui pateiktų glausta, skaidria, suprantama ir lengvai prieinama forma, aiškia ir paprasta kalba, ypač jei informacija yra konkrečiai skirta vaikui. Informacija pateikiama raštu arba kitomis priemonėmis, įskaitant, prireikus, elektronine forma. Duomenų subjekto prašymu informacija gali būti suteikta žodžiu, jeigu duomenų subjekto tapatybė įrodoma kitomis priemonėmis.

67. Taigi, svarbus ne tik 13 ir 14 straipsniuose reikalaujamos informacijos turinys, bet ir forma bei būdas, kuriais ji turėtų būti pateikta. Skaidrumo gairėse paaiškinama, kad BDAR nėra nustatyta, kokia forma ar būdu tokia informacija turėtų būti pateikiama duomenų subjektui, tačiau aiškiai nurodyta, kad duomenų valdytojas privalo imtis „tinkamų priemonių“, kuriomis, siekiant užtikrinti skaidrumą, būtų pateikta reikiama informacija. Tai reiškia, kad duomenų valdytojas, priimdamas sprendimą dėl tinkamų informacijos pateikimo būdų ir formato, turėtų atsižvelgti į visas duomenų rinkimo ir tvarkymo aplinkybes (Skaidrumo gairių 24 paragrafas).

Reikalavimas, kad informacija ir pranešimai duomenų subjektams būtų teikiami „glausta ir skaidria“ forma, reiškia, kad duomenų valdytojai informaciją ir (arba) pranešimą turėtų teikti veiksmingai ir trumpai, siekdami nesukelti informacinio nuovargio (Skaidrumo gairių 8 paragrafas). „Lengvai prieinama forma“ reiškia, kad duomenų subjektams neturi reikėti ieškoti informacijos; jiems iš karto turėtų būti aišku, kur ir kaip galima susipažinti su ta informacija (Skaidrumo gairių 11 paragrafas). Reikalavimas vartoti aiškią ir paprastą kalbą reiškia, kad informacija turėtų būti pateikiama kuo paprasčiau, vengiant sudėtingų sakinio ir kalbos struktūrų.

Informacija turėtų būti konkreti ir tiksli; ji neturėtų būti išdėstyta abstrakčiais arba dviprasmiškais žodžiais, jos neturėtų būti galima skirtingai suprasti. Visų pirma, turėtų būti aiškiai nurodyti asmens duomenų tvarkymo tikslai ir teisinis pagrindas (Skaidrumo gairių 12 paragrafas). Visa duomenų subjektams skirta informacija jiems turėtų būti pateikta vienoje vietoje arba viename išsamiame (skaitmeniniame arba popieriniame) dokumente, kuris duomenų subjektui būtų lengvai prieinamas, norint susipažinti su visa jam skirta informacija (Skaidrumo gairių 17 paragrafas).

Pabrėžtina, kad duomenų valdytojas privalo imtis aktyvių veiksmų, jog duomenų subjektui pateiktų aptariamą informaciją arba aktyviai nukreiptų duomenų subjektą į vietą, kurioje ta informacija yra. Duomenų subjektas tokiame straipsnyje nurodytos informacijos neturi aktyviai ieškoti tarp kitos informacijos, pvz., svetainės, taikomosios programos ar programėlės naudojimo nuostatose ir sąlygose. Gairėse rekomenduojama, kad visa duomenų subjektams skirta informacija jiems turėtų būti pateikta vienoje vietoje arba viename išsamiame dokumente, kuris jiems būtų lengvai prieinamas, norint susipažinti su visa informacija (Skaidrumo gairių 33 pastraipa).

68. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad BDAR 14 straipsnio 1 dalies turinys ar šioje normoje nustatytos teisės įgyvendinimui reikšminga BDAR 12 straipsnio 1 dalis neimplikuoja duomenų subjekto teisės reikalauti užtikrinti jam teisę į BDAR 14 straipsnio 1 dalies a – f punktuose nurodytą informaciją konkrečiai suteikiant prieigą prie duomenų valdytojo turimos medžiagos, kurioje net ir neginčijamai yra to duomenų subjekto asmens duomenų. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad aiškindamas BDAR 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą duomenų subjekto teisę susipažinti su duomenimis, Teisingumo Teismas savo praktikoje, kuri mutatis mutandis reikšminga ir nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, yra aiškiai nurodęs: „jei šios teisės susipažinti tikslas gali būti visiškai pasiektas kitokia pranešimo forma, duomenų subjektas neturėtų remtis nei Direktyvos 95/46 12 straipsnio a punktu, nei Chartijos 8 straipsnio 2 dalimi siekdamas gauti dokumento ar rinkmenos originalų, kuriuose yra šie duomenys, kopiją. Siekiant duomenų subjektui nesuteikti galimybės susipažinti su informacija, kuri nėra asmens duomenys apie jį, jam gali būti pateikta dokumento ar rinkmenos originalų kopija, kurioje ši kita informacija padaryta neįskaitoma“ (2014 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Y.S. prieš Minister voor Immigratie, Integratie en Asiel, sujungtose bylose C-141/12 ir C-372/12, EU:C:2014:2081, 58 p.). Kitaip tariant, atsižvelgiant į Tarybai tenkančią pareigą užtikrinti tinkamą, savalaikį konkurencijos teisės pažeidimo tyrimo veiksmų atlikimą, tyrimui reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą, teisinio vertinimo atlikimą, ir kitų asmenų teisių bei laisvių veiksmingą užtikrinimą, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, kad vykdydamas savo įsipareigojimus pagal BDAR 14 straipsnio 1 dalį, atsakovas, kaip duomenų valdytojas, privalo duomenų subjektui suteikti prieigą prie konkrečių dokumentų, kuriuose esama to duomenų subjekto asmens duomenų, originalų. Vis dėlto, spręsdamas dėl tinkamų priemonių, kaip jos suprantamos BDAR 12 straipsnio 1 dalies prasme, skirtų duomenų valdytojo pareigai pagal BDAR 14 straipsnio 1 dalį įgyvendinti, toks duomenų valdytojas turi atidžiai įvertinti, ar jo pasirinkta priemonė iš tiesų leidžia veiksmingai pasiekti iš šia norma nustatyto reguliavimo kylančius tikslus.

69. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta pareiškėjo argumentus dėl leidimo susipažinti su tyrimo medžiaga, kurioje yra pareiškėjo asmens duomenų.

70. Kita vertus, atsakovas neginčija, kad pareiškėjo teisė gauti BDAR 14 straipsnio 1 dalies nuostatose nurodytą informaciją nagrinėjamos bylos aplinkybėmis buvo apribota. Vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, jau vien asmens duomenų saugojimas ir prieiga prie tų duomenų, kai juos siekia panaudoti valdžios institucijos, nepaisant to, ar atitinkama su privačiu gyvenimu susijusi informacija yra jautri ir ar dėl šio suvaržymo suinteresuotieji asmenys patyrė nepatogumų, laikoma Chartijos 7 ir 8 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių teisių suvaržymu, nesvarbu, kaip perduota informacija bus naudojama vėliau (minėto Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendimo Data Protection Commissioner prieš Facebook Ireland Limited ir Maximillian Schrems, C-311/18, 171 p.). Taigi, darytina išvada, kad atsakovo veiksmai pareiškėjo atžvilgiu laikytini Chartijos 7 ir 8 straipsnyje įtvirtintų pagrindinių teisių suvaržymu.

71. Šiame kontekste svarbu priminti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintos teisės nėra absoliučios išimtinės teisės, bet turi būti vertinamos atsižvelgiant į jų socialinę funkciją (minėto Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendimo Data Protection Commissioner prieš Facebook Ireland Limited ir Maximillian Schrems, C-311/18 172 p. ir ten nurodyta Teisingumo Teismo jurisprudencija).

72. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad siekiant įvertinti, ar pareiškėjo naudojimosi teise į BDAR 14 straipsnio 1 dalies nuostatose nurodytą informaciją apribojimas, lemiantis Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų teisių suvaržymą, šios bylos aplinkybėmis buvo teisėtas ir pagrįstas, būtina išnagrinėti, ar atsakovo veiksmai konkrečiu atveju atitiko BDAR nustatytus reikalavimus, kaip jie yra išaiškinti Teisingumo Teismo praktikoje. Šiuo aspektu aktualios BDAR 14 straipsnio 5 dalies ir 23 straipsnio nuostatos.

Dėl BDAR 14 straipsnio 5 dalies taikymo

73. Į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškėjas iš esmės teigia, kad jo, kaip asmens duomenų subjekto, BDAR nustatytos teisės, pavyzdžiui, teisė žinoti, kokius jo asmens duomenis turi Konkurencijos taryba, teisė pateikti prašymą dėl duomenų tvarkymo (užslaptinimo, pašalinimo ir pan.), susipažinti su Konkurencijos tarybos turima, su juo susijusia informacija, buvo apribotos nepagrįstai, be įstatyminio teisinio pagrindo.

74. Remdamasis BDAR 14 straipsnio 5 dalimi, atsakovas su pareiškėjo argumentais nesutinka, nurodydamas, kad jo atliekami tyrimai yra konfidencialūs, jų metu gali būti surenkama ir analizuojama įvairi, įskaitant ir specialių saugotinų kategorijų, informacija (komercinės paslaptys, asmens duomenys, profesinės paslaptys, atleidimo nuo baudų prašymų turinys, pripažinimo pareiškimų turinys ir pan.), kuri neturėtų būti atskleidžiama ar kitaip prieinama taip ne tik apsunkinant tyrimo vykdymą, bet ir pažeidžiant kitų subjektų teises, pavyzdžiui, subjektų, pateikusių prašymus atleisti nuo baudos. Referuodamas į BDAR preambulės 62 konstatuojamąją dalį, atsakovas taip pat pabrėžia, kad individualus informavimas kiekvieno duomenų subjekto, kurių priklausomai nuo tyrimo gali būti gausu, pavyzdžiui, įtariamų ūkio subjektų vadovai, kolegialių valdymo ir priežiūros organų nariai, darbuotojai, kiti atstovai, galimai atlikę konkurencijai priešingus veiksmus, kiti fiziniai asmenys, pateikę reikšmingos informacijos ir pan., reikalautų neproporcingų pastangų.

75. BDAR 14 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad to straipsnio 1–4 dalys netaikomos, jeigu ir tiek, kiek: a) duomenų subjektas jau turi informacijos; b) tokios informacijos pateikimas yra neįmanomas arba tam reikėtų neproporcingų pastangų, visų pirma kai duomenys tvarkomi archyvavimo tikslais viešojo intereso labui, mokslinių ar istorinių tyrimų tikslais arba statistiniais tikslais laikantis 89 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų ir apsaugos priemonių arba jeigu dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos gali tapti neįmanoma arba ji gali labai sukliudyti pasiekti to tvarkymo tikslus. Tokiais atvejais duomenų valdytojas imasi tinkamų priemonių duomenų subjekto teisėms ir laisvėms ir teisėtiems interesams apsaugoti, įskaitant viešą informacijos paskelbimą; c) duomenų gavimas ar atskleidimas aiškiai nustatytas Sąjungos arba valstybės narės teisėje, ir kurie taikomi duomenų valdytojui ir kuriuose nustatytos tinkamos teisėtų duomenų subjekto interesų apsaugos priemonės; arba d) kai asmens duomenys privalo išlikti konfidencialūs laikantis Sąjungos ar valstybės narės teise reglamentuojamos profesinės paslapties prievolės, įskaitant įstatais nustatytą prievolę saugoti paslaptį.

76. Atsižvelgdama į atsakovo argumentus, kuriais procesiniuose dokumentuose aiškintas pareiškėjo naudojimosi savo teise į BDAR 14 straipsnio 1 dalyje numatytą informaciją apribojimas, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad, siekdamas pagrįsti nagrinėjamą apribojimą, atsakovas remiasi BDAR 14 straipsnio 5 dalies b ir d punktais.

77. Skaidrumo gairėse nurodoma, kad teisės į informaciją pagal BDAR 14 straipsnį išimtys turėtų būti aiškinamos ir taikomos siaurai (Skaidrumo gairių 57 pastraipa). Taip pabrėžiama ES duomenų apsaugos teisės skaidrumo svarba ir dar kartą akcentuojama, kad nepaisant sunkumų, su kuriais susiduriama netiesioginio (ne iš paties duomenų subjekto) asmens duomenų rinkimo atveju, siekiant skaidrumo duomenų subjekto atžvilgiu, tikimasi, kad duomenų valdytojai ras informacijos apie duomenų tvarkymą teikimo sprendimus (Kuner, Ch., Bygrave, L. Docksey, CH. „The EU General Data Protection Regulation (GDPR). A Commentary“, Oxford University Press, 2020, p. 447.).

78. Aiškinant BDAR 14 straipsnio 5 dalies b punktą, Skaidrumo gairėse nurodyta: „[k]adangi 62 konstatuojamojoje dalyje ir 14 straipsnio 5 dalies b punkte pabrėžiama, kad šios išimties taikymas siejamas su archyvavimo, mokslinių tyrimų ir statistiniais tikslais, 29 straipsnio darbo grupės pozicija yra tokia, kad šia išimtimi paprastai neturėtų naudotis duomenų valdytojai, kurie asmens duomenis tvarko ne archyvavimo tikslais viešojo intereso labui, mokslinių ar istorinių tyrimų tikslais arba statistiniais tikslais“ (Skaidrumo gairių 61 paragrafas). Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis itin reikšminga, kad „duomenų valdytojas, norėdamas pasinaudoti 14 straipsnio 5 dalies b punkte nustatyta išimtimi, nes informacijai pateikti reikėtų neproporcingų pastangų, turėtų atlikti pusiausvyros tyrimą – įvertinti pastangas, kurias jis turėtų įdėti, norėdamas pateikti informaciją duomenų subjektui, ir jas palyginti su poveikiu, kuris būtų padarytas, ir pasekmėmis, kurių atsirastų, jei informacija jam nebūtų pateikta. Atsižvelgdamas į jam nustatytas atskaitomybės prievoles, šį vertinimą duomenų valdytojas turėtų patvirtinti dokumentais. 14 straipsnio 5 dalies b punkte nustatyta, kad tokiu atveju duomenų valdytojas privalo imtis tinkamų priemonių duomenų subjekto teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams apsaugoti. Šis reikalavimas taip pat taikomas tokiu atveju, kai duomenų valdytojas nustato, kad informacijos pateikimas yra neįmanomas arba kad pateikus informaciją gali tapti neįmanoma arba gali būti labai kliudoma pasiekti to tvarkymo tikslus“ (Skaidrumo gairių 64 paragrafas).

79. Dėl BDAR 14 straipsnio 5 dalies d punkto, nustatančio duomenų valdytojams keliamo informacijos reikalavimo išimtį, kuri taikytina, jei asmens duomenys „privalo išlikti konfidencialūs laikantis Sąjungos ar valstybės narės teise reglamentuojamos profesinės paslapties prievolės, įskaitant įstatais nustatytą prievolę saugoti paslaptį“ Skaidrumo gairėse aiškinama, kad norėdamas pasinaudoti šia išimtimi, duomenų valdytojas privalo sugebėti įrodyti, kad jis tinkamai įvertino šios išimties taikymo sąlygas ir kad jam tiesiogiai taikoma prievolė saugoti profesinę paslaptį, draudžianti duomenų subjektui pateikti visą informaciją, nurodytą 14 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse (Skaidrumo gairių 67 paragrafas).

80. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje atsakovas apsiribojo bendro pobūdžio argumentais, tačiau į bylą nepateikė jokių konkrečių duomenų, pagrindžiančių prašymų atleisti nuo baudų (kurių konfidencialumą atsakovas teigia siekiantis užtikrinti) egzistavimą nagrinėjamu atveju, nei reikšmingų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pagrįstai įvertinti atsakovui tenkančios prievolės suteikti pareiškėjui BDAR 14 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją tuo pačiu apsaugojus (nuasmeninus) specialių saugotinų kategorijų informaciją (inter alia komercines, profesines ir kt. paslaptis) proporcingumo klausimą. Pastaruoju aspektu neginčytina, kad duomenų subjekto teisė į BDAR 14 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją bei kitų asmenų, kurių duomenys laikytini specialių saugotinų kategorijų informacija, teisė į atitinkamų duomenų konfidencialumo užtikrinimą aiškiai konkuruoja. Atitinkamai, duomenų valdytojas turėtų siekti tinkamo šių konkuruojančių teisių veiksmingo užtikrinimo balanso ir tik jo neradęs spręsti, kuriai iš tų teisių teikti pirmenybę. Vis dėlto išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, minėto balanso turėtų būti ieškoma atidžiai vertinant kiekvieną konkretų atvejį, a priori nesuteikiant pirmenybės BDAR 14 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo pagrindams, juo labiau, šios normos taikymo būtinybės negrindžiant abstrakčiais argumentais, susijusiais, pavyzdžiui, su byloje esančiais saugotinais nuo atskleidimo duomenimis, duomenų valdytojo patiriamais laiko, žmogiškaisiais ir kitais kaštais ir pan. Pastaruoju aspektu, be kita ko, atkreiptinas dėmesys, kad Teisingumo Teismo didžioji kolegija taip pat yra nurodžiusi, jog viešosios valdžios institucijų turimų išteklių stoka niekaip negali būti teisėtas motyvas, galintis pateisinti Chartijoje garantuojamų pagrindinių teisių pažeidimą (minėto Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendimo OT prieš Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, C-184/20, 89 p.).

81. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamos bylos aplinkybėmis pareiškėjo naudojimasis teise į BDAR 14 straipsnio 1 dalies nuostatose nurodytą informaciją, ribojimas galėtų būti pagrįstas BDAR 14 straipsnio 5 dalies nuostatomis.

Dėl BDAR 23 straipsnio taikymo

82. Į bylą teiktuose procesiniuose dokumentuose pareiškėjas nurodo manantis, kad BDAR 23 straipsnio nuostatos pačios neapriboja asmens duomenų subjektų teisių, bet suteikia galimybę valstybėms narėms tokį apribojimą numatyti nacionalinėje teisėje. Atsižvelgdamas į tokių teisių reikšmę bei Lietuvos Respublikos Konstituciją bei EŽTK, jos gali būti apribotos tik įstatymu.

83. Nesutikdamas su pareiškėjo argumentais, atsakovas nurodo, kad BDAR reikalavimai, įskaitant 23 straipsnį, turėtų būti vertinami atsižvelgiant į šių nuostatų tikslus, taikymo kontekstą, įskaitant ir tai, kaip tokie reikalavimai buvo ir yra taikomi tam tikrų priežiūros institucijų veikloje. Akcentuojama, kad pareiškėjo teisės, jų užtikrinimo reikalavimai ir kartu šių teisių ribojimai (asmens duomenų subjektų teisių įgyvendinimo būdas ir apimtis), kurie šiuo metu yra įtvirtinti BDAR, egzistavo ir buvo taikomi dar iki BDAR įsigaliojimo, t. y. BDAR iš esmės nepakeitė asmens duomenų apsaugos režimo tokių institucijų, kaip Taryba, veikloje, o duomenų subjektų teisių ribojimai, pavyzdžiui, informavimo teisės, buvo ir yra taikomi. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar asmens duomenų subjektų teisių ribojimai, remiantis BDAR 23 straipsniu, yra įtvirtinti nacionaliniuose įstatymuose, tam tikrų asmens duomenų subjektų teisių įgyvendinimo pobūdis ir tvarka, atsakovo manymu, priklauso nuo konkrečios situacijos, pavyzdžiui, institucijos ir jos veiklos, tvarkymo tikslų. Tokiu atveju asmens duomenų subjektų teisių įgyvendinimas ir jų suvaržymai, pasak atsakovo, skiriasi nuo taikytinų kitose srityse ar kitų institucijų arba subjektų veikloje, o asmens duomenų subjekto teisės nebūtinai įgyvendinamos būtent tokiu pat būdu ir tvarka. Atitinkamai tai, kad asmens duomenų apsaugos reikalavimai taikomi kitaip nei to pageidauja konkretus asmuo, atsakovo teigimu, nereiškia, kad asmens duomenų subjektų teisės buvo nepagrįstai ir neteisėtai apribotos.

84. BDAR 23 straipsnio 1 dalies e punkte nustatyta, kad Sąjungos ar valstybės narės teise, kuri taikoma duomenų valdytojui arba duomenų tvarkytojui, teisėkūros priemone gali būti apribotos 12–22 straipsniuose ir 34 straipsnyje, taip pat 5 straipsnyje tiek, kiek jo nuostatos atitinka 12–22 straipsniuose numatytas teises ir prievoles, nustatytos prievolės ir teisės, kai tokiu apribojimu gerbiama pagrindinių teisių ir laisvių esmė ir jis demokratinėje visuomenėje yra būtina ir proporcinga priemonė siekiant užtikrinti to straipsnio a-j punktuose nurodytus svarbius Sąjungos ar atitinkamos valstybės narės bendrojo intereso tikslus.

85. Europos duomenų apsaugos valdybos 2021 spalio 13 d. paskelbtose Gairėse 10/2020 dėl apribojimų pagal BDAR 23 straipsnį (versija 2.0; toliau – ir Gairės dėl apribojimų) paaiškinama, kad apribojimai turėtų būti laikomi BDAR nustatytų taisyklių, leidžiančių naudotis teisėmis ir nustatančių įpareigojimus, išimtimis. Iš esmės apribojimai turėtų būti aiškinami siaurai, taikomi tik konkrečiomis aplinkybėmis ir tik tada, kai tenkinamos tam tikros sąlygos (Gairių dėl apribojimų 3 pastraipa).

86. Kai ES ar nacionalinių teisės aktų leidėjas nustato apribojimus, remdamasis BDAR 23 straipsniu, turi būti užtikrinta atitiktis Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams. Kad apribojimai būtų teisėti, jie turi būti: numatyti teisės akte, susiję su ribotu skaičiumi BDAR 23 straipsnyje nurodytų duomenų subjektų teisių ir (arba) duomenų valdytojo pareigų, jais turi būti gerbiama pagrindinių teisių ir laisvių esmė, priemonė turi būti būtina ir proporcinga demokratinėje visuomenėje siekiu apsaugoti vieną iš BDAR 23 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų (Gairių dėl apribojimų 6 ir 9 pastraipos).

87. Teisės akto (teisėkūros priemonės) reikalavimas reiškia, kad duomenų valdytojai gali remtis BDAR 23 straipsnyje numatytu apribojimu tik tiek, kiek šis apribojimas nurodytas Sąjungos ar valstybės narės teisėje. Be atitinkamos teisėkūros priemonės duomenų valdytojai negali tiesiogiai remtis BDAR 23 straipsnio 1 dalyje išvardytais pagrindais (Gairių dėl apribojimų 16 pastraipa).

88. BDAR preambulės 41 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad kai šiame reglamente nurodomas teisinis pagrindas arba teisėkūros priemonė, tai nebūtinai reiškia, kad parlamentas turi priimti teisėkūros procedūra priimamą aktą, nedarant poveikio reikalavimams, taikomiems pagal atitinkamos valstybės narės konstitucinę tvarką. Tačiau toks teisinis pagrindas ar teisėkūros priemonė turėtų būti aiškūs ir tikslūs, o jų taikymas turėtų būti numatomas tiems asmenims, kuriems jie turi būti taikomi, pagal Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką. Atsižvelgdamas į tai ir primindamas, kad BDAR yra paisoma visų Chartijoje pripažintų ir Sutartyse įtvirtintų pagrindinių teisių ir laisvių bei principų, tarp kurių, be kita ko, yra teisė į asmens duomenų apsaugą, Teisingumo Teismas savo praktikoje atkreipia dėmesį į Chartijos 52 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį, kuriame nurodyta, jog bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių, tarp kurių, be kita ko, yra Chartijos 7 straipsnyje įtvirtinta teisė į privatų gyvenimą ir jos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į asmens duomenų apsaugą, apribojimas turi būti numatytas įstatymo, o tai visų pirma reiškia, kad pačiame teisiniame pagrinde, kuriuo leidžiamas šių teisių suvaržymas, turi būti apibrėžta atitinkamos teisės įgyvendinimo apribojimo apimtis (žr. pvz., 2020 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendimo Privacy International, C-623/17, EU:C:2020:790, 65 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją).

89. Iš Teisingumo Teismo praktikos aišku ir tai, kad teisės normose, kuriose numatyta priemonė, leidžianti tokį suvaržymą, turi būti nustatytos aiškios ir tikslios taisyklės, reglamentuojančios nagrinėjamos priemonės apimtį ir taikymą bei nustatančios minimalius reikalavimus, kad asmenys, kurių asmens duomenys buvo perduoti, turėtų pakankamai garantijų, leidžiančių veiksmingai apsaugoti šiuos duomenis nuo piktnaudžiavimo pavojų (žr. pvz., 2021 m. kovo 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo H. K., C-746/18, EU:C:2021:152, 48 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi bet kuri pagal Reglamento 2016/679 23 straipsnį priimta priemonė, kaip šio reglamento 41 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo Sąjungos teisės aktų leidėjas, pasak Teisingumo Teismo, turi būti aiški ir tiksli, o jos taikymas turėtų būti numatomas tiems asmenims, kuriems ji turi būti taikoma. Konkrečiai kalbant, tokie asmenys turi galėti nustatyti aplinkybes ir sąlygas, kuriomis gali būti apribota šio reglamento jiems suteikiamų teisių apimtis (2022 m. vasario 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo „SS“ SIA prieš Valsts ieņēmumu dienests, byla C‑175/20, EU:C:2022:124, 53‑56 p.).

90. Teisėkūros priemonių, kuriomis siekiama apriboti duomenų subjekto teisių ar duomenų valdytojo pareigų apimtį, numatomumo svarba, vadovaujantis BDAR ir ESTT bei EŽTT praktika, pabrėžiama ir Gairėse dėl apribojimų. Šiuo aspektu, be kita ko, pažymima, kad EŽTK 8-11 straipsniuose vartojamas terminas „nustatyta įstatymų“ reiškia ne tik atitikties vidaus teisei reikalavimą, bet yra susijęs ir su tos teisės kokybe, kai neatsižvelgiant į akto pobūdį, reikalaujama, kad jis būtų suderinamas su teisinės valstybės principu (Gairių dėl apribojimų 17 pastraipa).

91. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija nepagrįstu laiko atsakovo argumentą, kad Tarybos veiksmai ir sprendimai pareiškėjo atžvilgiu dėl jo, kaip duomenų subjekto, teisių įgyvendinimo tiesiogiai remiasi BDAR nuostatomis, atitinka BDAR reikalavimus, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinio skundo. Kaip jau buvo konstatuota šio procesinio sprendimo 80 punkte, nagrinėjamos bylos aplinkybėmis pareiškėjo teisė į BDAR 14 straipsnio 1 dalies nuostatose nurodytą informaciją apribojimas negali būti pagrįstas BDAR 14 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Tuo metu aiškiai išplėtota Teisingumo Teismo praktika leidžia pagrįstai tvirtinti, kad, siekiant apriboti duomenų subjekto naudojimąsi minėta teise, remiantis, pavyzdžiui, valstybei narei svarbiu tikslu, susijusiu su bendrais viešaisiais interesais, kuo inter alia remiasi atsakovas (toks tikslas numatytas BDAR 23 straipsnio 1 dalies e punkte), atitinkamas ribojimas turi būti numatytas ES ar nacionalinėje teisėkūros priemonėje, kuriai, be kita ko, keliami aiškumo, tikslumo ir numatomumo reikalavimai, kaip juos savo jurisprudencijoje aiškina Teisingumo Teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas.

92. Tokiame kontekste, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, itin svarbu atkreipti dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 9 d. nutartimi inicijavo norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, siekdamas nustatyti, ar Taisyklės pagal priėmimo teisinį pagrindą neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI‑283 redakcija) 3 straipsnio 1 punktui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo (2012 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. XI‑2220 redakcija) 3 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatoms. Minėtos nutarties 49 punkte buvo konstatuota, kad išanalizavus Konkurencijos įstatymo (nagrinėjamai bylai aktuali 2019 m. birželio 13 d. įstatymo Nr. XIII-2219 redakcija) turinį matyti, jog šiame teisės akte nebuvo nuostatų, kurios leistų Konkurencijos tarybai, atliekančiai įstatymų priežiūros funkcijas, apriboti tam tikras asmens duomenų subjektų teises, kai toks apribojimas yra būtinas Konkurencijos tarybos funkcijoms tinkamai atlikti. Taip, be kita ko, expressis verbis nurodoma ir Konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 1, 3, 11, 16, 17, 18, 19, 21, 22, 25, 26, 27, 29, 32, 33, 35, 36, 37, 38, 381, 40, 53, 57 straipsnių ir Įstatymo priedo pakeitimo, Įstatymo papildymo 391 straipsniu ir VIII skyriumi įstatymo projekto Nr. XIIIP-4815, kuriuo siūlyta atitinkamą status quo (padėtis, kuri yra) taisyti, aiškinamajame rašte.

93. Atitinkamai išplėstinė teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta atsakovo argumentus, kuriuose remiamasi bylai aktualios Konkurencijos įstatymo redakcijos 21 straipsnio 12 dalimi, nustatančia, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, bendro pobūdžio asmenų teisę susipažinti su Konkurencijos tarybos turimais dokumentais ir kita informacija, kurią pagal šią nuostatą įgyja ne anksčiau, negu priimamas galutinis Konkurencijos tarybos nutarimas ar kitoks sprendimas dėl nagrinėjamo klausimo. Pastebėtina ir tai, kad minėta norma atsakovas nesirėmė, priimdamas ginčijamą Nutarimą. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad nuo 2020 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Konkurencijos įstatymo redakcijos nuostatos, kuriomis rėmėsi ir atsakovas ginčijamame Nutarime, ir pirmosios instancijos teismas, šiuo aspektu nereikšmingos, nes ginčijamo Nutarimo priėmimo metu dar negaliojo.

94. Išnagrinėjęs norminę administracinę bylą Nr. eI-5-502/2022, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. birželio 22 d. sprendime konstatavo, kad Taisyklės pagal priėmimo teisinį pagrindą prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) 3 straipsnio 1 punktui. Taigi, Taisyklės, kurių nuostatomis atsakovas rėmėsi, priimdamas ginčijamą Nutarimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje netaikytinos.

95. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nėra pagrindo pripažinti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu nacionalinėje teisėje galiojo teisėkūros priemonė (BDAR 23 straipsnio 1 dalies prasme), kuri pagal minėtą nuostatą galėtų būti laikoma tinkamu pagrindu suvaržyti pareiškėjo naudojimąsi teise į BDAR 14 straipsnio 1 dalies nuostatose nurodytą informaciją. Atitinkamai, konstatuotina, kad minėtos pareiškėjo teisės suvaržymas negali būti pagrįstas BDAR 23 straipsnio 1 dalimi.

96. Apibendrindama, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas panaikinti Nutarimą dalyje, kuria atsisakyta informuoti pareiškėją apie atliktus asmens duomenų tvarkymo veiksmus bei įpareigoti Tarybą informuoti pareiškėją apie asmens duomenis, kurie yra tyrimo medžiagoje, bei leisti susipažinti su tuo, kokia informacija buvo užslaptinta, negali būti tenkinamas. Kitaip tariant, atmetęs nagrinėtoje dalyje pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Nutarimo atitinkamos dalies teisėtumo ir pagrįstumo, todėl pareiškėjo patikslintas apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

97. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija išsprendžia apeliacinio skundo dalies atsisakymo klausimą. Pareiškėjas atsisakė apeliacinio skundo 5 dalies „Prašymai“ 1.2. ir 1.3. punktuose suformuluotų reikalavimų. ABTĮ 103 straipsnio 4 punktas nustato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo, pareiškimo), išskyrus šio įstatymo 55 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Kadangi nėra pagrindo išvadai, kad apeliacinio skundo dalies atsisakymas prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, taip pat nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėjui yra žinomos ABTĮ 104 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nutraukimo pasekmės (t. y. kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama), remdamasi ABTĮ 103 straipsnio 4 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija bylą minėtose apeliacinio skundo dalyse nutraukia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

98. Teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

99. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

100. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidas, kurias patvirtinantys dokumentai bus pateikti ABTĮ nustatyta tvarka. Byloje pateikti įrodymai, kad pareiškėjas sumokėjo žyminį mokestį 22,50 Eur už skundo padavimą.

101. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias patvirtinantys dokumentai bus pateikti ABTĮ nustatyta tvarka. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra pateikęs įrodymus apie sumokėtą 11,25 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą.

102. Duomenų apie pareiškėjo patirtas kitas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose ABTĮ nustatyta tvarka pateikta nėra.

103. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 33,75 Eur (22,50 Eur + 11,25 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 41 straipsnio 3 dalimi, 103 straipsnio 4 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. K. (G. K.) patikslintą apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo G. K. (G. K.) skundą tenkinti iš dalies, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2020 m. rugpjūčio 11 d. nutarimą „Dėl G. K. 2019‑08-03 skundo” toje dalyje, kurioje atsisakyta informuoti G. K. apie atliktus asmens duomenų tvarkymo veiksmus bei įpareigoti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą informuoti G. K. apie asmens duomenis, kurie yra tyrimo medžiagoje, bei leisti susipažinti su tuo, kokia informacija buvo užslaptinta, panaikinti. Kitą skundo dalį atmesti.“

Kitą administracinės bylos dalį nutraukti.

Priteisti pareiškėjui trisdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis centus bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė

Skirgailė Žalimienė