2019-06-05 Nr. AB-12401-3-62-3-00659-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1791-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00659-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Kauno tardymo izoliatoriaus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. spalio 28 d. iš Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN) turėjo būti vežamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir Ligoninė), tačiau buvo nuvežtas į Kauno TI, kur buvo patalpintas į 205 kamerą. Pareiškėjas 2016 m. spalio 28 d. Kauno TI administracijai pateikė skundą dėl netinkamo Kauno TI pareigūnų elgesio. 2016 m. spalio 31 d. ryte į kamerą atėjo penki ar šeši pareigūnai ir pasakė, jog pareiškėjui skirtos 5 minutės susidėti daiktus ir išeiti iš kameros. Pareiškėjas atsisakė tai padaryti, tuomet pareigūnai jį užpuolė, užlaužė rankas, pradėjo spardyti, keikti, išvilko iš kameros į koridorių. Keturi pareigūnai pareiškėją pagriebė už rankų ir kojų ir nunešė į rūsį. Rūsyje pareigūnai pareiškėją numetė ant žemės, o Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST) pareigūnai užlaužė rankas už nugaros ir uždėjo antrankius. Pareiškėjas buvo nutemptas į automobilį ir pusiau nuogas buvo vežamas į Ligoninę, į kurią atvykus pareiškėjo gydytojai neapžiūrėjo. 2016 m. lapkričio 7 d. pareiškėjas vėl buvo atvežtas į Kauno TI ir uždarytas vienas 213 kameroje. Pareiškėjas parašė skundą dėl neteisėto pareigūnų elgesio. 2016 m. lapkričio 8 d. pareiškėjas buvo etapuotas į Kybartų PN, kur kreipėsi į medikus. 2016 m. lapkričio 14 d. Kauno TI Kriminalinės žvalgybos skyrius gavo iš Kybartų PN tarnybinį pranešimą dėl pareiškėjo sužalojimų, tačiau 2016 m. lapkričio 23 d. nutarimu Kauno TI kriminalinės žvalgybos skyrius atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2016 m. spalio 28 d. iki 2016 m. lapkričio 8 d. su juo buvo elgiamasi žiauriai, jis buvo sumuštas, per prievartą etapuotas į Ligoninę, dėl tokių Kauno TI pareigūnų veiksmų jis patyrė sužalojimus, stipriai pablogėjo jo emocinė būklė, tapo dirglus, jį kankino nemiga, baimė. Dėl nurodytų neteisėtų Kauno TI pareigūnų veiksmų pareiškėjas skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), tačiau atsakymo negavo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Kauno TI nurodė, kad pareiškėjas Kauno TI nuo 2016 m. spalio 28 d. iki 2016 m. spalio 31 d. kalėjo 205 kameroje, kurioje buvo laikomi du asmenys, pareiškėjui teko 7,72 kv. m ploto. Antrą kartą vykdamas etapu iš Ligoninės, pareiškėjas atvyko į Kauno TI 2016 m. lapkričio 7 d. ir išvyko 2016 m. lapkričio 8 d. Tuo metu pareiškėjas buvo vienas laikomas 233 kameroje, jam teko 15,40 kv. m ploto. Todėl pareiškėjo kalinimo sąlygos Kauno TI buvo geros. Būdamas Kauno TI, 2016 m. spalio 28 d. pareiškėjas pateikė Kauno TI administracijai skundą, kuriame nurodė, kad jam buvo atlikta krata, jį išrengiant nuogai šaltoje kameroje, o atėjus pareigūnui į kamerą, jis buvo verčiamas atsistoti, aparatūra paimta patikrinimui, kameros sanitariniame mazge buvo tik šaltas vanduo.

Kauno TI teigė, kad visi veiksmai, susiję su pareiškėjo atvykimu į įstaigą buvo atliekamai tiksliai laikantis teisės aktų reikalavimų: visuminė krata atlikta vykdant Laisvės vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 153.1 papunkčio reikalavimą; pareiškėjui priklausantys elektros prietaisai paimti patikrinimui vykdant Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo 12 punkto reikalavimus, jie buvo grąžinti pareiškėjui išvykstant į Ligoninę 2016 m. spalio 31 d.; suimtieji ir nuteistieji privalo atsistoti vykdydami Suimtųjų ir nuteistųjų patikrinimo kamerose tvarkos aprašo nuostatas, o pareiškėjo sveikatos būklė netrukdė jam vykdyti šio reikalavimo.

Į kameras tiekiamas tik šaltas vanduo, tai nustatyta Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse. Iš pareiškėjo 2016 m. spalio 28 d. skundo turinio matyti, kad būtent reikalavimą atsistoti įeinant pareigūnui į kamerą pareiškėjas vertino kaip tyčiojimąsi iš jo. Pareiškėjo 2016 m. lapkričio 7 d. skundo teiginiai dėl 2016 m. spalio 31 d. sužalojimo rengiant konvojavimui buvo ištirti Kauno TI Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų. Tyrimo metu nustatyta, jog pareiškėjo atžvilgiu nepadaryta nusikalstama veika, todėl atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą.

Kauno TI nuomone, pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, o jo neigiami išgyvenimai yra sąlygoti jo paties veiksmų – neteisėto priešinimosi teisės aktuose nustatytai tvarkai ir jos pažeidimų. Laikytina, kad pareiškėjo skundo tikslas yra ne patirtos neturtinės žalos kompensavimas, o siekimas gauti pinigų. Tai patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą daugiau, nei po penkerių mėnesių nuo jo aprašytų galbūt neteisėtų veiksmų pasibaigimo.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo P. D. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 28 d. buvo atvežtas iš Kybartų PN į Kauno TI, iš kur 2016 m. spalio 31 d. buvo konvojuotas į Ligoninę. 2016 m. spalio 31 d. pareiškėjas atsisakė vykdyti Kauno TI pareigūnų nurodymą susidėti asmeninius daiktus ir pasiruošti konvojavimui, nes laukia VST pareigūnai, t. y. atsisakė vykti konvojumi į Ligoninę. Pareiškėjas atsigulė ant grindų, o Kauno TI pareigūnams pakartotinai pareikalavus atsikelti, pasiruošti konvojui ir netrukdyti pareigūnams atlikti savo pareigų, pareiškėjas ir toliau nesikėlė nuo grindų, reikalavo uždėti antrankius. Kadangi pareiškėjas atsisakė eiti pats, siekiant užtikrinti sklandų įstaigos darbą, jis buvo nuneštas į Priėmimo ir paskirstymo skyrių bei perduotas VST konvojaus žinion. Tokiu elgesiu pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimus, Kauno TI direktoriaus 2014 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1-259 patvirtintų Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų elgesio taisyklių 5.1, 5.2 punktų reikalavimus, todėl jam Kauno TI direktoriaus 2016 m. lapkričio 9 d. nutarimu Nr. 35/188 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ paskirta nuobauda – papeikimas. Pareiškėjui buvo išaiškinta teisė BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka apskųsti nuobaudą, tačiau byloje nenustatyta, kad šią nuobaudą pareiškėjas būtų skundęs.

7. Teismas nurodė, kad pagal BVK (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 21 d.) 12 straipsnį nuteistieji privalo vykdyti: įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių (1 d.), bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus (2 d.) ir aptarė BVK nustatytus specialių priemonių panaudojimo pagrindus bei tvarką.

8. Teismas nustatė, kad Kauno TI pareigūnai, specialiųjų priemonių prieš pareiškėją nenaudojo. Pastarajam atsisakius pačiam išeiti iš kameros, Kauno TI direktoriaus budinčiojo padėjėjo pavaduotojo D. P. nurodymu, Kauno TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresnysis prižiūrėtojas G. P. ir Kauno TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus korpuso skyriaus vyresnysis V. D. pareiškėją nunešė į Priėmimo paskirstymo skyrių ir perdavė jį VST konvojaus žinion. Analogiškos aplinkybės nurodytos ir Kauno TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo specialisto M. M. 2016 m. lapkričio 30 d. protokole Nr. 62-1065 „Dėl vaizdo medžiagos peržiūrėjimo“.

9. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 12 d. su skundu dėl Kauno TI pareigūnų veiksmų pristatant jį į Kauno TI atvykusiam VST konvojui į Kalėjimų departamentą, kuris 2017 m. sausio 26 d. sprendime Nr. 2S-470 nurodė, jog išnagrinėjus visą pateiktą medžiagą ir pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, apklausus liudytojus, peržiūrėjus vaizdo stebėjimo kameromis fiksuotus vaizdo įrašus, nenustatyta, jog Kauno TI pareigūnai savo veiksmais pažeidė teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas minėto Kalėjimų departamento sprendimo įstatymo nustatyta tvarka apygardos administraciniam teismui neskundė.

10. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2016 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į Kybartų PN Sveikatos priežiūros tarnybą dėl patirtų sužalojimų. Kybartų PN 2016 m. lapkričio 8 d. Sužaloto asmens medicininės apžiūros pažymoje Nr. 11/1-294 nurodytas kūno sužalojimų pobūdis: dešinio smilkinio srityje gelsvos spalvos (sena) mėlynė, kairės plaštakos viršutiniame paviršiuje nedidelė (nežymi) mėlynė, dešinio žasto srityje kelios senos mėlynės, kairio kelio sąnario srityje, kairės blauzdos viršutiniame trečdalyje nubrozdinimai – šašai, senos mėlynės. 2016 m. lapkričio 14 d. Kauno TI Kriminalinės žvalgybos skyriuje gavus Kybartų PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo A. K. tarnybinį pranešimą dėl pareiškėjo P. D. medicininės apžiūros, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kauno TI Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2016 m. lapkričio 23 d. nutarimu tyrimo medžiagoje Nr. M-0-11-00073-16 nutarta atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus sveikatos sutrikdymas), nenustačius pareiškėjo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos.

11. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, jog jis buvo sumuštas Kauno TI pareigūnų, kadangi pareiškėjas nei Kauno IT Kriminalinės žvalgybos skyriaus atliekamo tyrimo metu, nei teismo posėdžio metu nenurodė pareigūnų, kurie jį sužalojo vardų ir pavardžių, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo patirti sužalojimai atsirado dėl Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų. Teismas vertino, kad Kauno TI neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo spręsti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

12. Teismas nustatė, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius 2018 m. kovo 5 d. pateikė į bylą pažymą dėl 300,72 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2018 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-18-P-462-4231 nuspręsta P. D. pratęsti antrinės teisinės pagalbos teikimą administracinėje byloje dėl Kauno TI veiksmų apskundimo, paskiriant advokatą R. L.. Kadangi teismas pareiškėjo skundo netenkino, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40–42 straipsniais, netenkino ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo.

III. 13. Pareiškėjas P. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimą ir jo skundą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba tenkinti skundą visiškai.

14. Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir naikintinas, juo buvo pažeista pareiškėjo teisė į Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą teismą. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo skundo esmės, t. y. nenagrinėjo deliktą sudarančių aplinkybių – mušimo, kankinimo, žmogiškojo orumo žeminimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime koncentravosi į pasisakymus dėl pareiškėjo nešimo, perdavimo VST žinion, specialiųjų priemonių nenaudojimo, kad jis neskundė Kalėjimų departamento sprendimo dėl jam paskirtos nuobaudos, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Pareiškėjas tvirtina, kad buvo mušamas, velkamas žeme, spardomas, buvo nurengtas, jam buvo surakintos rankos, todėl buvo kankinamas ir žeminamas jo žmogiškas orumas, taigi jo atžvilgiu buvo įvykdytas kriminalinis nusikaltimas, o pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį kriminaliniu nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimas yra privalomas. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas sąmoninga tyčia priėmė žinomai neteisingą sprendimą, tuo pažeidė pareiškėjo absoliučią teisę į teisingą teismą. Skundžiamas sprendimas sudaro ir deliktą, nagrinėtiną civilinio proceso teisena, o išdėstytos aplinkybės sudaro absoliučius pagrindus skundžiamam sprendimui panaikinti.

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Kauno TI nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo priežasčių, kodėl pirmosios instancijos sprendimas turėtų būti naikinamas arba pakeičiamas, tačiau deklaratyviai išdėsto subjektyvaus pobūdžio samprotavimus, kurie neturėtų būti vertinami kaip pagrindas tenkinti apeliacinį skundą. Teismas visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, pagrįstai nenustatė Kauno TI neteisėtų veiksmų, todėl pagrindo spręsti dėl kitų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo nėra. Toks teismo vertinimas yra pagrįstas ištirtų aplinkybių visetu, todėl pareiškėjo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas sąmoninga tyčia priėmė neteisingą sprendimą, tuo sąmoningai tyčia pažeisdamas pareiškėjo teisę į teisingą teismą yra visiškai nepagrįstas, o deklaratyvus teisės normų citavimas nepagrindžia pareiškėjo reikalavimo naikinti priimtą sprendimą.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, įrodymus įvertino laikydamasis ABTĮ nuostatų. Pareiškėjas nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Kalėjimų departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas atmetė skundą. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, remdamasis teismų praktika priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas P. D. sieja su neteisėtais Kauno TI pareigūnų veiksmais, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Kauno TI pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu neteisėtų veiksmų neatliko, todėl nėra būtinos sąlygos valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

21. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodyti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai bei aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

22. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

23. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, išanalizavo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl Kauno TI pareigūnų veiksmų, su kuriais pareiškėjas sieja prašomos atlyginti neturtinės žalos atsiradimą, atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

24. Kaip nustatyta byloje pateiktais įrodymais, pareiškėjas 2016 m. spalio 31 d., apie 9 val., kameroje Nr. 205 atsisakė vykti konvojumi į Ligoninę, nevykdė teisėtų pareigūnų nurodymų susidėti asmeninius daiktus ir pasiruošti konvojavimui, atsigulė ant grindų, todėl Kauno TI pareigūnai išnešė pareiškėją iš kameros. Kauno TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. lapkričio 30 d. protokolas Nr. 62-1065 „Dėl vaizdo medžiagos peržiūrėjimo“ patvirtina, kad pareiškėjas buvo nuneštas į Priėmimo ir paskirstymo skyrių ir 9.08 val. perduotas VST konvojaus pareigūnams. Pareiškėjas po aptartų įvykių į sveikatos priežiūros specialistus dėl galbūt patirtų sužalojimų nesikreipė. Gavus duomenis Kybartų pataisos namų, iš jų – ir 2016 m. lapkričio 8 d. slaugytojos pažymą, kurioje nurodyta, jog matyti senos mėlynės įvairioje srityje, nubrozdinimai – šašai, Kauno TI kriminalinės Žvalgybos skyrius atliko tyrimą, kurio metu, nustačius, kad Kauno TI prieš pareiškėją nei specialiųjų priemonių, nei kovinių veiksmų nenaudojo, pareiškėjas jokių pretenzijų dėl patirtų sužalojimų neturi, 2016 m. lapkričio 23 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus sveikatos sutrikdymas).

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju Kauno TI pareigūnai pareiškėjo atžvilgiu neteisėtų veiksmų neatliko. Pažymėtina, kad pareiškėjo nusiskundimai iš esmės grindžiami abstrakčiais teiginiais dėl jo žeminimo, kankinimo, pareiškėjas nepateikė jokių Kauno TI pareigūnų neteisėtus veiksmus pagrindžiančių įrodymų. Pareiškėjo skundą dėl Kauno TI pareigūnų veiksmų nustatyta tvarka išnagrinėjo Kauno TI direktorius, kurio sprendimą pareiškėjas 2016 m. gruodžio 12 d. skundu apskundė Kalėjimų departamentui. Kalėjimų departamentas 2017 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 2S-470 pareiškėjo skundą atmetė. Nors pareiškėjas teigia, kad atsakymo iš Kalėjimų departamento negavo, Kalėjimų departamento 2017 m. gegužės 22 d. raštas Nr. 1S-2074 (b. l. 26) patvirtina, kad pareiškėjui minėtas atsakymas buvo išsiųstas ir Kybartų PN gautas 2017 m. vasario 3 d. Duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęs Kauno TI direktorius 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 49-353 ir Kalėjimų departamento 2017 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 2S-470 teismui, o 2016 m. lapkričio 23 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą – prokurorui, nėra.

26. CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

27. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

28. Nenustačius neteisėtų Kauno TI veiksmų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Kauno TI, pagrįstai netenkintas.

29. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų taip pat matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jo skundą, pažeidė jo teisę į teisingą teismą. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

30. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai: iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Taigi byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į teisingą teismą pažeidimą.

31. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pagrindai naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra nustatyti, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo P. D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė