2017-01-04 Nr. AB-395-3-65-3-00562-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-85-556/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00562-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Panevėžio teritoriniam poskyriui dėl pretenzijos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. lapkričio 10 d. pateikė skundą ir prašė panaikinti Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Panevėžio teritorinio poskyrio 2016 m. spalio 10 d. pretenziją Nr. S-5K-00-41 „Dėl žalos atlyginimo už nuostolius padarytus aplinkai (miškui)“.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas konstatavo, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ įtvirtintas teisės normas, administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, atsirandančių viešojo administravimo subjektams vykdant viešąjį administravimą. Viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinamas administraciniuose teismuose.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotą teisės normų nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, nuoseklų sisteminį aiškinimą, į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Remiantis ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 23 straipsnio 1 dalimi, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas tik dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 2 straipsnio 11 dalį, administracinis sprendimas – tai administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje administracinis aktas apibrėžiamas kaip viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas. Administracinių teismų praktikoje suformuotas aiškinimas, kad tam tikro akto priskyrimą administraciniam aktui nulemia ne dokumento (akto) pavadinimas, jame nurodyta apskundimo tvarka ir vartojamos sąvokos, bet tikrasis akto turinys, nustatomas pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1287/2012 ir kt.).

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, individualus teisės aktas suprantamas kaip vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, jame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisiniam statusui, t. y. teisėms ir pareigoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-201/2009, 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011 ir kt.).

Individualiame administraciniame akte yra aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos, t. y. šio teisės akto sukeliamos pasekmės turi materialų, o ne procedūrinį pobūdį. Tuo atveju, kai skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011).

Be to, skundas negali būti teikiamas dėl subjekto priimamų tarpinių dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Tokie dokumentai turi pagalbinį vaidmenį, jais sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar pasibaigimu. Dėl šios priežasties tokio pobūdžio dokumentai suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – ir Miškų įstatymas) 23 straipsnio 1 dalis nustato, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, padarę žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, kitam turtui ir teisėtiems interesams ar miškui, kaip aplinkos objektui, privalo visiškai ją atlyginti arba, jeigu yra galimybė, atkurti iki pažeidimo buvusią būklę.

To paties straipsnio 2 dalis nurodo, kad pareikšti ieškinius dėl neteisėta veika padarytos žalos turi teisę miško valdytojai, savininkai ir naudotojai, kurių miškui, turtui ar teisėtiems interesams padaryta žala, ir valstybiniai miškų pareigūnai, kai žala yra padaroma miškui, kaip aplinkos objektui. Pagal Miškų įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos veikianti Valstybinė miškų tarnyba yra skirta įgyvendinti valstybės politiką aplinkos ministrui pavestoje gamtos išteklių, t. y. miškų, valdymo srityje bei šio įstatymo priežiūrą užtikrinančias funkcijas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. D1-464 patvirtintų Valstybinės miškų tarnybos nuostatų 12.5 punktas šiam subjektui suteikia teisę nustatyta tvarka teikti ieškinius dėl miškuose padarytos žalos aplinkai atlyginimo. Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą, padaryta išvada, kad miškuose padaryta žala aplinkai, kaltiesiems asmenims nesutinkant jos atlyginti savo noru, išieškoma teismine tvarka. Taigi, pagal nurodytą teisinį reguliavimą, įgaliotas subjektas pirmiausia imasi priemonių gera valia spręsti žalos atlyginimo klausimą.

Išanalizavus pareiškėjo skundžiamos pretenzijos turinį, nuspręsta, kad šiame dokumente Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Panevėžio teritorinis poskyris konstatavo faktus apie susidariusios žalos dydį, jos susidarymo laikotarpį ir priežastis, nurodė susiklosčiusius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, ši pretenzija negali būti laikoma administraciniu aktu, kuriame pareiškėjui suformuluoti tam tikri privalomi vykdyti administraciniai nurodymai ar nustatomos tam tikros pareigos.

Teismo vertinimu, pareiškėjui atsisakius gera valia atlyginti aplinkai (miškui) padarytą žalą, t. y. kilus ginčui, įgaliotam Valstybinės miškų tarnybos struktūriniam padaliniui ar pareigūnui atsiras pagrindas teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Bylą nagrinėjantis teismas, vykdydamas teisingumą, spręs ginčą teisės aktų nustatyta tvarka. Teismine tvarka nagrinėjant bylą dėl žalos atlyginimo, pareiškėjas turės teisę pateikti visus savo atsikirtimus, prieštaravimus, samprotavimus, kuriais bus grindžiamas nesutikimas atlyginti prašomą priteisti žalą.

Nustačius, kad Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Panevėžio teritorinio poskyrio 2016 m. spalio 10 d. pretenzija Nr. S-5K-00-41 „Dėl žalos atlyginimo už nuostolius padarytus aplinkai (miškui)“ tėra tarpinis dokumentas, kuriame išspręsti ikiteisminėje ginčo stadijoje kilę procedūriniai klausimai, padaryta išvada, kad ginčas dėl tokio pobūdžio dokumento nenagrinėjamas ABTĮ nustatyta tvarka. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundą atsisakyta priimti (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

III. Pareiškėjas prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti pareiškėjo skundą dėl Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Panevėžio teritorinio poskyrio 2016 m. spalio 10 d. pretenzijos Nr. S-5K-00-41 panaikinimo; priteisti iš atsakovo pareiškėjo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vadovaujantis ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 23 straipsnio 1 dalimi, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas tik dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalį, administracinis sprendimas – tai administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje administracinis aktas apibrėžiamas kaip viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas. Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Panevėžio teritorinio poskyrio vedėjo sprendimu yra priimta 2016 m. spalio 10 d. pretenzija Nr. S-5K-00-41 dėl žalos atlyginimo už nuostolius padarytus aplinkai (miškui). Pareiškėjo manymu, jo atžvilgiu yra priimtas individualus administracinis aktas, kuriuo pareiškėjas įpareigotas atlyginti žalą aplinkai, individualiame administraciniame akte yra nustatyta konkreti žalos atlyginimo suma, konkretizuotas nupjautų medžių skaičius ir rūšis.

2. Pretenzija Nr. S-5K-00-41 yra priimta pareiškėjo atžvilgiu, joje išreikštas teisės normų taikymo rezultatas, kuris turi tiesioginę įtaką pareiškėjo teisėms ir pareigoms, kadangi minėtu individualiu administraciniu aktu yra nustatyta pareiškėjo pareiga atlyginti konkrečią žalą aplinkai. Pareiškėjo manymu, pretenzija negali būti vertinama, kaip tarpinis dokumentas, nesukuriantis pareiškėjui teisių ir pareigų iš esmės. Nors Miškų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis nurodo, kad pareikšti ieškinius dėl neteisėta veika padarytos žalos turi teisę miško valdytojai, savininkai ir naudotojai, kurių miškui, turtui ar teisėtiems interesams padaryta žala, ir valstybiniai miškų pareigūnai, kai žala yra padaroma miškui, kaip aplinkos objektui, žalos atlyginimo klausimas nagrinėjamu atveju sprendžiamas administracine tvarka, kuomet viešojo administravimo subjektas yra priėmęs pareiškėjo atžvilgiu individualų administracinį aktą. Pažymėtina tai, kad pareiškėjas buvo pateikę analogišką skundą Vilniaus apygardos administraciniame teismui, kuris 2016 m. lapkričio 15 d. nutartimi nutarė atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, kadangi šis skundas gali būti paduotas Panevėžio apygardos administraciniam teismui remiantis ABTĮ 31 straipsnio 1 dalimi, pagal teritorinio padalinio buveinės vietą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, nenustatė ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindo, t. y. nesprendė, jog skundas nenagrinėtas administraciniame teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Tikrinamoje byloje pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti.

Iš ginčijamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Panevėžio teritorinio poskyrio 2016 m. spalio 10 d. pretenzijos Nr. S-5K-00-41 „Dėl žalos atlyginimo už nuostolius padarytus aplinkai (miškui)“ panaikinimo priimti atsisakė, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t. y. dėl to, kad pareiškėjo skundžiama pretenzija negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku. Teismas nurodė, kad šiame dokumente Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Panevėžio teritorinis poskyris konstatavo faktus apie susidariusios žalos dydį, jos susidarymo laikotarpį ir priežastis, nurodė susiklosčiusius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, todėl ši pretenzija negali būti laikoma administraciniu aktu, kuriame pareiškėjui suformuluoti tam tikri privalomi vykdyti administraciniai nurodymai ar nustatomos tam tikros pareigos.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina, jog administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka.

Taigi apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė minėtąją ABTĮ nuostatą, nepadarant procesinės teisės pažeidimų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 23 straipsnio 1 dalies nuostatų, reguliuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (pvz., 2016 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-913-552/2016). Administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 23 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Šiuo aspektu pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės miškų tarnybos Miškų kontrolės skyriaus Panevėžio teritorinio poskyrio 2016 m. spalio 10 d. pretenziją Nr. S-5K-00-41 „Dėl žalos atlyginimo už nuostolius padarytus aplinkai (miškui)“.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjo siekiamą nuginčyti pretenziją, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus bei pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ši pretenzija pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, joje išdėstytas pasiūlymas pareiškėjui gera valia atlyginti aplinkai padarytą žalą, jokie privalomai vykdytini nurodymai jam nesuformuluoti, todėl ši pretenzija negali būti administracinės bylos ginčo objektas. Pareiškėjas nesutikimo su pretenzijoje nurodytomis aplinkybėmis argumentus galės išdėstyti tuo atveju, jeigu atsakovas kreipsis į teismą su ieškiniu. Teisės aktai taip pat nenumato galimybės ginčyti minėtą pretenziją, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl pretenzijos panaikinimo ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius