2016-08-31 Nr. AB-16523-3-62-3-00192-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-350-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00192-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka nagrinėjo pareiškėjos V. F. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. F. skundą atsakovui Kauno apygardos prokuratūrai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. B., P. O., Marcelinai G. P., A. P., uždarosioms akcinėms bendrovėms „Sauga“ ir „Tistera“ dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. F. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) įpareigoti Kauno prokuratūrą atlikti tiriamuosius padarytų nusikaltimų veiksmus pagal Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnį; 2) priteisti pusę milijono eurų neturtinės žalos už išsisukinėjimą bandant ją kvailinti; 3) skirti apsaugą name, esančiame (duomenys neskelbtini); 4) nustatyti savo nuožiūra papildomą moralinės žalos sumą finansinių nusikaltimų tyrimo skatinimui. Taip pat pareiškėja prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: 1) įpareigoti Kauno prokuratūrą atleisti iš pareigų V. Č.; 2) įpareigoti Kauno prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą; 3) įpareigoti G. B., R. P., P. O., J. K., A. P. ir M. P., kol vyksta tyrimas, neišvykti iš Lietuvos arba suimti; 4) įpareigoti P. O. ir G. B. niekam neperparduoti jokio jų vardu ir sutuoktinių bei šeimos narių vardu esamo turto; 5) išduoti įsakymą įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją iki bylos išnagrinėjimo ir sprendimo priėmimo dienos suteikti jos šeimai liudytojų apsaugos programą, nes jau buvo kėsintasi į ją ir jos vaikus kelis kartus.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 15 d. nutartimi pareiškėjos V. F. skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, t. y. administracines bylas, nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnyje, kai pareiškėjas ar atsakovas yra teritorinis valstybinio administravimo ar savivaldybių administravimo subjektas, ir nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams, taip pat netiria prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pateiktais dokumentais, nustatė, kad pareiškėja nesutinka su Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2016 m. sausio 25 d. raštu Nr. 3S-5570, kuriuo pareiškėjos skundas, vadovaujantis Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo, patvirtinto generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. I-3 (toliau – Aprašas), 49.1 ir 49.2 punktais, paliktas nenagrinėtu dėl nesuprantamo jo turinio, negalėjimo nustatyti, apie kokią konkrečią nusikalstamą veiką pranešama (ar pranešama apskritai). Teismas nurodė, kad pagal Aprašo 75 punktą, kai asmuo mano, jog jo prašymas, pareiškimas ar skundas nepagrįstai išnagrinėtas Aprašo tvarka ir dėl jo turi būti priimtas nutarimas Baudžiamojo proceso kodekso tvarka ar proceso sprendimas dėl viešojo intereso gynimo priemonių taikymo, gautą atsakymą jis turi teisę skųsti aukštesniajam prokurorui vieną kartą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėja prašo teismą įpareigoti Kauno prokuratūrą atlikti tiriamuosius padarytų nusikaltimų veiksmus, konstatavo, jog pareiškėja kelia ginčą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, kurie gali būti skundžiami aukštesniajam prokurorui ir siekia jog būtų atlikti Baudžiamojo proceso kodekse numatyti ikiteisminio tyrimo veiksmai, todėl toks ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad baudžiamajame procese dalyvaujantiems liudytojams, kitiems subjektams, taikytinos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės yra numatytos Baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatyme; šias priemones gali taikyti minėtame įstatyme nurodyti subjektai, bet ne teismas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja skunde nenurodė ir nepridėjo įrodymų pagrindžiančių, jog ji kreipėsi dėl prašomos liudytojų apsaugos programos (namo apsaugos) taikymo ir buvo atsisakyta jos prašymą tenkinti, todėl ginčas dėl apsaugos skyrimo (neskyrimo) dar nėra kilęs ir negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros (vyriausiojo prokuroro pavaduotojo V. Č.), generalinės prokuratūros veiksmų, netiriant, nenagrinėjant jos skundų (pareiškimų), tačiau žalos, padarytos atitinkamais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtais veiksmais, atlyginimo klausimus reglamentuoja Civilinio kodekso 6.272 straipsnis ir tokie ginčai yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (Civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis).

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Atsisakęs priimti skundą, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo teismas nesprendė.

II. Pareiškėja V. F. padavė atskirąjį skundą, kuriuo nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartimi.

Pareiškėja nesutinka, kad ginčas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Pareiškėjos teigimu, tokiu atveju, prokuratūrai nepagrįstai atsisakius tirti nusikaltimą, taptų neįmanoma vykdyti teisingumą. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemones turi teisę paskirti tik Baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatyme nurodyti subjektai. Pareiškėja paaiškino, kad šiuo atveju būtent šie subjektai, prokuratūra, ir kelia grėsmę jai ir jos šeimai. Pareiškėjos teigimu, prokuratūra yra susijusi su pareiškėjos turto prievartautojais, dėl šių priežasčių ji negalinti kreiptis į prokuratūrą dėl liudytojų apsaugos programos. Pareiškėja pažymi, kad tik žalos atlyginimas gali kompensuoti susidariusią situaciją, kai prokuratūra sudaro sąlygas B.įteisinti neteisėtą pareiškėjos šeimos būsto įsigijimą. Pareiškėja nesutinka, kad dėl žalos atlyginimo ji turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, nes, jos teigimu, neturtinė žala kilo būtent dėl administravimo subjekto, prokuratūros, neveikimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Atskiruoju skundu ginčijama Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens procesinė subjektinė teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Ji priklauso nuo tam tikrų įstatyme nurodytų faktinių aplinkybių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, nereiškia, kad teisę kreiptis į teismą asmuo turi bet kokiu atveju. Konstitucijoje įtvirtinta tik galimybė kiekvienam asmeniui tokią subjektinę teisę įgyti esant įstatyme nustatytiems pagrindams. Ši teisė turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos.

Pagal ABTĮ administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 2 str. 16 d., 3 str. 1 d.). ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Taigi administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės, o viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d., 3 str. 1 d.).

Pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos), Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus sprendimų (rekomendacijų).

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį.

Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui prašė įpareigoti Kauno prokuratūrą atlikti tiriamuosius veiksmus Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šis pareiškėjos reikalavimas yra susijęs su prokuroro atsisakymu nagrinėti pareiškėjos skundą dėl neteisėtų tam tikrų pareigūnų veiksmų tyrimo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja iš esmės siekia, kad jos nurodytų asmenų atžvilgiu būtų pradėtas baudžiamasis procesas ir atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą reglamentuoja specialusis įstatymas – Baudžiamojo proceso kodeksas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad visas baudžiamasis persekiojimas, įskaitant ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar atsisakymo pradėti tvarką, reglamentuojamas išimtinai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normomis, todėl darytina išvada, kad visi ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir atsisakymo jį pradėti klausimai turi būti sprendžiami remiantis Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis. Sprendžiant ikiteisminio tyrimo pradėjimo ar nepradėjimo klausimus prokuratūra veikia kaip teisėtumą užtikrinanti institucija, o ne kaip viešojo administravimo subjektas. Administraciniai teismai jokių klausimų, susijusių su ikiteisminiais tyrimais, nesprendžia. Apibendrindama aptartą teisinį reglamentavimą, šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėja prašo įpareigoti prokuratūrą atlikti veiksmus, susijusius ne su viešuoju administravimu, o su ikiteisminiu tyrimu, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundas nepriskirtinas administraciniam teismui ir turi būti paduotas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.

Pareiškėja taip pat prašė skirti apsaugą jos šeimos būstui ir nurodė, kad kreiptis į prokuratūrą dėl apsaugos skyrimo negalinti, nes būtent prokuratūra esą ir kelia grėsmę jos ir jos šeimos saugumui. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonių, tarp jų – ir fizinio asmens bei jo turto apsaugos, taikymą reglamentuoja Baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas. Sprendimą dėl šių priemonių taikymo priima nurodyto įstatymo 15 straipsnyje numatyti subjektai. Šio įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimas neskirti konkrečių saugotino asmens pageidaujamų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonių per 5 darbo dienas nuo supažindinimo su juo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Remdamasi nurodytomis nuostatomis, teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją,o šiuo atveju įstatymas nenumato teismui teisės skirti atitinkamų priemonių, todėl toks reikalavimas negali būti reiškiamas. Kita vertus, kaip minėta, atitinkamo subjekto sprendimas neskirti tokios priemonės gali būti ginčijamas administraciniame teisme. Nagrinėjamu atveju pareiškėja atskirajame skunde pati nurodo, kad ginčas dėl atsisakymo skirti jai namo apsaugą iš esmės nėra kilęs, nes tokio prašymo prokuratūrai ji nereiškė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks reikalavimas negali būti nagrinėjamas administraciniuose teismuose.

Pareiškėja, kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą, taip pat siekia neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jos manymu, kilo iš neteisėtų Generalinės prokuratūros veiksmų (neveikimo), netiriant pareiškėjos nurodytų galimų nusikalstamų veikų. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjos keliamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš esmės yra siejamas su jos siekio pradėti ikiteisminį tyrimą neįgyvendinimu.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad administraciniai teismai nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), o ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-124/2015). Taigi baudžiamajame procese atliktais procesiniais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo klausimas nepatenka į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinių teismų nagrinėjamų bylų kategoriją. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja nei skunde, nei atskirajame skunde nenurodė konkrečių prokuratūros, kaip viešojo administravimo subjekto, galbūt neteisėtų veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje, dėl kurių pareiškėjai atsirado neturtinė žala. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-348-552/2016).

Pareiškėja atskirajame skunde taip pat prašo teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tačiau jų taikymo ar netaikymo klausimas gali būti sprendžiamas tik tada, kai skundas byloje jau yra priimtas ir teisme pradedama nagrinėti administracinė byla. Nagrinėjamu atveju nepriėmus pareiškėjos skundo, nėra pagrindo spręsti klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-428/2010, 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1244-556/2015).

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas, Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. F. atskirojo skundo netenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan