2017-03-23 Nr. AB-6643-3-61-3-02168-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-109-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02168-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovo atstovas) 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl blogų įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d.

Nurodė, kad nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d. atskirais periodais buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI) nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis. Pagal įstatymus negalėjo būti laikomas Lukiškių TI, nes buvo parvežtas iš Norvegijos, kur atliko bausmę, ir jį turėjo laikyti Kauno tardymo izoliatoriuje. Pažymėjo, kad dėl psichologinio išsekimo, dvasino išgyvenimo, emocinio sukrėtimo, galimybių sumenkinimo puolė į emocinę depresiją, bandė nusižudyti. Per šį incidentą pareigūnai jį išvilko iš kameros ir ėmė mušti.

Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas mažesnio nei teisės aktuose nustatyta ploto sąlygomis, tačiau tai nulėmė objektyvios, ne nuo įstaigos administracijos valios priklausiusios priežastys. Įstaiga stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį laikomiems asmenims, sudarydama jiems galimybę pasivaikščioti kiemelyje, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba, be to, kamerose įrengta kabelinė televizija.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo priteisė 200 Eur neturtinę žalą atlyginti.

Pagal atsakovo atstovo pateiktus duomenis teismas nustatė, jog pareiškėjui kalint Lukiškių TI teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas 68 paras (individualaus gyvenamojo ploto norma svyravo nuo 2,43 kv. m iki 2,69 kv. m). Teismo vertinimu, tokie atsakovo atstovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kitų teisės aktų pažeidimų teismas nenustatė, taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas į atsakovo atstovą dėl jo teisių pažeidimų nesikreipė.

Įvertinus pateiktų įrodymų visetą, teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis – t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią teismas įvertino 200 Eur suma.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti visą skunde prašomą neturtinės žalos sumą – 9 000 Eur.

Dėsto panašias faktines aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo išdėstytų aplinkybių dėl parazitų sukandžioto kūno, pareiškėjui esant kameroje Nr. 297. Nurodo, kad apšvietimas, drėgmė ir kitos sąlygos ne visuomet atitikdavo teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo įsitikinimu, 1,5 m sienelė, kuri nuo kameros skiria sanitarinį mazgą, nėra pakankama, jog nebūtų pažeidžiamas pareiškėjo orumas. Pareiškėjas tvirtina, kad buvo apribotos jo galimybės kalbėti gimtąja kalba, kadangi tiek kaliniai, tiek pareigūnai kalbėjo rusų kalba.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo E. G. skundas tenkintas iš dalies ir jam priteista 200 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjas į su skundu į teismą kreipėsi, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl blogų įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 4 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto nebuvo užtikrintas 68 paras, šį trunkamąjį teisės aktų pažeidimą, sukėlusį pareiškėjui neturtinį žalą, pirmosios instancijos teismas įvertino 200 Eur suma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ; redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.)) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą nagrinėjamu atveju aktualių teisės aktų kontekste, sutinka su dalimi pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų tinkamai ir detaliai išnagrinėjus aktualų teisinį reguliavimą bei bylos faktines aplinkybes, dėl nustatytų kalinimo sąlygų Lukiškių TI pažeidimų, todėl jų nekartoja.

Teisėjų kolegija plačiau pasisako dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pakankamo ploto kameroje neužtikrinimu.

Lukiškių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto – šis reikalavimas nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Taigi, šio ginčo atveju byloje nustatyta, kad Lukiškių TI pareiškėjo sąlygų neužtikrinimo maždaug 68 paras per šiek tiek daugiau nei trijų mėnesių laikotarpį (b. l. 15–16), t. y. neveikė taip, kaip to reikalavo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas. Šie Lukiškių TI neteisėti veiksmai sukėlė pareiškėjui atitinkamų neigiamų pasekmių (kamerų perpildymo sukeltus esminius nepatogumus, galimybės judėti apribojimą, žmogaus orumo pažeminimą, kuris truko itin ilgą laiką), kurios patenka į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, kuri priežastiniu ryšiu susijusi su minėtais atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo teiginius apie parazitus kameroje Nr. 297 ir parazitų įkandimų sukeltus padarinius pareiškėjui.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad dėl parazitų kameroje pareiškėjas 2014 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos (b. l. 6). Kalėjimų departamentas, atlikęs pareiškėjo išdėstytų aplinkybių analizę, nustatė, kad Ambulatorinių ligonių registracijos žurnale 2014 m. gruodžio 12 d. yra padarytas įrašas, kad pareiškėjui 2014 m. gruodžio 12 d. diagnozuotas viso kūno išbėrimas. Po apžiūros pareiškėjui paskirtas sanitarinis švarinimas, pareiškėjas iš kameros Nr. 297 perkeltas į kamerą Nr. 118.

Šios Kalėjimų departamento nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, būdamas kameroje Nr. 297, dėl sanitarinių aplinkybių buvo išbertas, t. y. nagrinėjamu atveju yra pagrindas spręsti, kad Lukiškių TI tinkamai nekontroliavo sanitarinės aplinkos kamerose, dėl ko kameroje Nr. 297 galėjo atsirasti parazitų, sukėlusių pareiškėjui bėrimų. Atsakovo atstovas šių aplinkybių, teikdamas įrodymus į bylą, nepaneigė. Pažymėtina, kad vien pats faktas, jog su juridiniu asmeniu buvo sudaryta sutartis dėl patalpų priežiūros (b. l. 30), nepaneigia aplinkybės, kad pareiškėjui dėl kameroje neužtikrintos švaros atsirado sveikatos sutrikimų ir jis dėl šių aplinkybių buvo perkeltas į kitą kamerą. Atsižvelgus į tai, yra pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, konkrečiai – neveikimą.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad kalint kameroje Nr. 158 dėl psichologinio išsekimo, negalėjimo bendrauti lietuvių kalba, bandė žudytis. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šią aplinkybę.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2014 m. spalio 23 d. pareiškėjas bandė sau atimti gyvybę, tačiau tai pastebėjo pareigūnai (b. l. 5). Pareiškėjui diagnozuotos kaklo kairės ir dešinės pusės kraujosruvos. Šie nustatyti faktai paneigia pareiškėjo teiginius, jog pareigūnai, išvilkę pareiškėją iš kameros į koridorių, prieš pareiškėją ėmėsi agresyvių veiksmų – mušimo žymių per pareiškėjo apžiūrą nustatyta nebuvo.

Savo rašytiniame paaiškinime pareiškėjas nurodė, kad nusižudyti bandė dėl Šakių rajono policijos komisariato kaltinimų ir dėl to, jog prarado tai, kas jam brangiausia. Šias aplinkybes, t. y. pareiškėjo neigiamą nusiteikimą dėl gautų dokumentų iš komisariato, apklaustas patvirtino ir kartu kameroje kalėjęs A. K. (b. l. 5). Atsižvelgus į tai, pareiškėjo vėliau pateikti savižudybės motyvai – dėl netinkamų sąlygų Lukiškių TI, negali būti vertinami kaip objektyvūs ir pagrįsti.

Vertinant pareiškėjo teiginius apie tai, kad buvo kalinamas su rusakalbiais asmenimis, dėl ko sumažėjo jo bendravimo galimybės ir pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, pažymėtina, kad aktualius teisinius santykius reguliuoja Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) teisės normos.

BVK 70 straipsnyje įtvirtinti nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimai. Nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 str. 1 d.). Atskirose pataisos įstaigose turi būti laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai (BVK 70 str. 2 d.). Izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose, jei yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; nuteistieji užsieniečiai; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos (BVK 70 str. 3 d.). Pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, asmenis, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. (BVK 70 str. 4 d.). Jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda (BVK 70 str. 6 d.).

Šiuo atveju, vertinant galimybę skirtingomis kalbomis kalbančius asmenis laikyti atskirai, svarbi tampa BVK 70 straipsnio vidinė struktūra. Būtent – BVK 70 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kokios grupės nuteistųjų turi būti laikomos atskirose pataisos įstaigose. Tuo tarpu BVK 70 straipsnio 3 dalis numato, kokios grupės nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose įstaigose gali būti (tai suponuoja normos formuluotė „jei yra tokia galimybė“) laikomos atskirai. Pastarosios teisės normos dispozicijoje nėra įtvirtinta galimybė atskirai laikyti asmenis, kalbančius skirtingomis kalbomis. Vis dėlto, pareiškėjas, jausdamas itin didelį diskomfortą sumažėjus galybei bendrauti gimtąja kalba, turėjo teisę, vadovaudamasis BVK 70 straipsnio 6 dalimi, kreiptis į įstaigos administraciją dėl jo perkėlimo į kitą kamerą.

Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas su tokio pobūdžio prašymu būtų kreipęsis į Lukiškių TI administraciją. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo spręsti, jog pareigūnai atliko tam tikrus neteisėtus veiksmus, neatsižvelgdami ir nevertindami pareiškėjo prašymo dėl perkėlimo į kamerą, kurioje pareiškėjas galėtų kabėti gimtąja kalba.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog 1,5 m aukščio sienelė buvo pakankama atskirti sanitarinį mazgą nuo bendro kameros ploto tokiu būdu, jog būtų užtikrinamas asmens privatumas.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Nagrinėjamu atveju aktualūs EŽTT praktikoje pateikti vertinimai, susiję su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu. Pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimų ir nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma kalinčių nuteistųjų, pareigūnų (žr. EŽTT sprendimą Glotov prieš Rusiją, sprendimą A. M. prieš Rusiją, sprendimą Grishin prieš Rusiją).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad sanitariniai mazgai Lukiškių TI kamerose buvo įrengti pagal minėtų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus (b. l. 19). Tačiau byloje nėra duomenų ir atsakovas nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo užtikrinta, taip pat kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto – pareiškėjas tvirtino, kad sienelė atskyrė sanitarinį mazgą nuo praustuvo, bet ne nuo likusios kameros dalies. Akcentuotina, kad atsakovas, teikdamas įrodymus į bylą, nepateikė duomenų apie tai, kaip nuo bendro kameros ploto buvo atskiras sanitarinis mazgas ir ar kamerose įrengta 1,5 m aukščio sienelė užtikrino pareiškėjo privatumą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015) ir į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog aptartas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą, sprendžia, kad pareiškėjo teisė į privatumą, jam naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Vertinant pirmosios instancijos teismo priteistos sumos dydžio pagrįstumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, būtina atsižvelgti į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę, intensyvumą ir mastą. Nagrinėjamu laikotarpiu 68 paras per neilgą 3 mėnesių laikotarpį pareiškėjui teko mažesnis kameros plotas nei 3,6 kv. m. Kamerų plotas taip pat buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, sanitariniu mazgu, dėl ko pareiškėjui realiai tekęs plotas buvo itin mažas. Be to, kamerose buvo neužtikrintas asmens privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjas patyrė sveikatos sutrikimų dėl švaros kameroje Nr. 297 neužtikrinimo. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šis aplinkybe priteisdamas neturinę žalą. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 200 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 700 Eur.

Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui E. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 700 Eur (septyni šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas