2018-11-28 Nr. AB-21891-3-61-3-01365-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-831-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01365-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 13.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PML ISKRA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „PML ISKRA“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „PML ISKRA“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2016 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. S-54(7-3/2016); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 1A-534; 3) panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2015 m. rugpjūčio 14 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 5KM19/31-0676S (toliau – ir Ataskaita) ta apimtimi, kuria nuspręsta nepripažinti UAB „PML ISKRA“ importuotų prekių, deklaruotų elektroninėje importo deklaracijoje (toliau – ir EID): Nr. 15LTKR2000IM003DA9 (2015 m. sausio 30 d.), Nr. 15LTKR2000IN004957 (2015 m. vasario 3 d.), Nr. 15LTKR2000IM004930 (2015 m. vasario 3 d.), muitinės vertės; nustatyti UAB „PML ISKRA“ importuotų prekių, deklaruotų EID: Nr. 15LTKR2000IM003DA9 (2015 m. sausio 30 d.), Nr. 15LTKR2000IN004957 (2015 m. vasario 3 d.), Nr. 15LTKR2000IM004930 (2015 m. vasario 3 d.), muitinę vertę vadovaujantis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 31 straipsnio 1 dalies nuostatomis, remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Bendrijoje; perskaičiuoti importo muitą (A00) ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apmokestinamąją vertę ir atitinkamai pataisyti EID: Nr. 15LTKR2000IM003DA9 (2015 m. sausio 30 d.), Nr. 15LTKR2000IN004957 (2015 m. vasario 3 d.), Nr. 15LTKR2000IM004930 (2015 m. vasario 3 d.), duomenis; įregistruoti muitinėje UAB „PML ISKRA“ už importuotas prekes, deklaruotas EID, mokestinę nepriemoką: importo muitą (A00) – 11 361 Eur ir baudą (894) – 1 136 Eur.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis importavo į Bendrijos muitų teritoriją prekes, kurias Kauno teritorinėje muitinėje deklaravo EID: Nr. 15LTKR2000IM003DA9 (2015 m. sausio 30 d.), Nr. 15LTKR2000IN004957 (2015 m. vasario 3 d.), Nr. 15LTKR2000IM004930 (2015 m. vasario 3 d.), pateikdamas Kauno teritorinei muitinei prekių pardavimo sąskaitas ir tarptautinius krovinių važtaraščius bei dokumentus apie finansinį atsiskaitymą grynaisiais pinigais. Bendrovės ir Kauno teritorinės muitinės ginčo nagrinėjimo metu pareiškėjas papildomai pateikė kontrahento Honkongo įmonės „Star Glory Limited“ 2015 m. vasario 13 d. prašymą, ketinimų protokolą bei derybinio susitikimo protokolą, išsamiai atskleidžiančius Bendrovės ir Honkongo įmonės „Star Glory Limited“ derybų dėl sandorio kainos eigą. Iš minėtų dokumentų vienareikšmiai galima nustatyti sandorio vertę, o tai reiškia, kad Kauno teritorinei muitinei nustatant Bendrovės importuotų prekių, deklaruotų EID: Nr. 15LTKR2000IM003DA9 (2015 m. sausio 30 d.), Nr. 15LTKR2000IN004957 (2015 m. vasario 3 d.), Nr. 15LTKR2000IM004930 (2015 m. vasario 3 d.), muitinę vertę, nebuvo pagrindo netaikyti Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio.

3. Bendrovė teigė, kad vietos mokesčių administratorius atlikdamas pakartotinį patikrinimą turėjo atsižvelgti į pareiškėjo pateiktus ketinimų protokolą ir derybinio susitikimo protokolą nepaisant to, kad šie dokumentai nebuvo pateikti pirminio patikrinimo metu. Pareiškėjas nesutiko su Komisijos pozicija, jog todėl, kad komercinėje sutartyje Nr. 14/10/2014, 2014 m. rugsėjo 5 d. ketinimų protokole, 2014 m. lapkričio 6 d. derybinio susitikimo protokole nenurodytas Honkongo įmones „Star Glory Limited“ vardu sandorį sudaręs atstovas (konkretus asmuo), šie dokumentai negali būti laikomi pagrindžiančiais deklaruotą sandorio vertę. Sandorį sudarančios šalies atstovo tapatybės neatskleidimas nėra pagrindas sandoryje nedalyvavusiam trečiajam asmeniui sandorį traktuoti kaip negaliojantį.

4. Pareiškėjo manymu, aplinkybė, jog Bendrovė pirminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje pateikė du komercinės sutarties Nr. 14/10/2014 vertimus į lietuvių kalbą su skirtinga informacija apie nuolaidų taikymą, nesudaro kliūčių nustatyti sandorio vertę ir tuo pačiu nesudaro pagrindo netaikyti sandorio vertės metodo nustatant prekių muitinę vertę. Komercinė sutartis Nr. 14/10/2014 pagal turinį laikytina ne pirkimo pardavimo sutartimi, o organizacine sutartimi. Šioje sutartyje nebuvo nustatytos konkrečios prekių kainos ir parduodami kiekiai. Minėta sutartis buvo pagrindas šalims derėtis dėl konkrečių prekių pardavimo apimčių ir jų kainos. 2014 m. lapkričio 6 d. derybinio susitikimo protokole buvo fiksuotas šalių susitarimas dėl aštuonių siuntų asortimento ir kiekvienos siuntos kainos. Pareiškėjo teigimu, tai, kad mokėjimas yra atliktas ne tiesiogiai pardavėjui, o pardavėjo nurodytam kitam subjektui, negali būti pagrindu netaikyti Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio. Prekių gabenimo maršrutas ar prekių gabenimo išlaidos nėra tos aplinkybės, su kuriomis ginčo santykius reglamentuojantys teisės aktai sietų prekių muitinės vertės nustatymą.

5. Bendrovė nurodė, jog Kauno teritorinė muitinė, nustatydama importuojamų prekių muitinę vertę pagal Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalį, naudojosi muitinės prekių muitinio įforminimo duomenų bazėje (toliau – ir PREMI duomenų bazė) sukauptais duomenimis apie prekių muitinę vertę. Tai reiškia, kad naudodamasi PREMI duomenų baze, Kauno teritorinė muitinė galėjo ir privalėjo nustatyti importuojamų prekių muitinę vertę pagal Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalį, t. y. taikyti tapačių bei panašių prekių sandorio vertės metodus. Ataskaitoje nepateikiami duomenys apie tai, kad Kauno teritorinė muitinė, nustatydama importuojamų prekių muitinę vertę, laikėsi Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių 9 punkte numatytų reikalavimų.

6. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas importuotos avalynės žemą kainą grindė tuo, jog importuota avalynė buvo nekokybiška, su defektais. Įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus, apibūdinančius importuotos avalynės kokybę, nustatyta, kad nėra pateikta prekių kokybę patvirtinančio dokumento (kokybės sertifikato), kuris nurodytų importuotų prekių kokybę. Vertinant pareiškėjo pateiktus dokumentus, apibūdinančius importuotą avalynę, matyti, kad iš juose pateiktos prieštaringos informacijos negalima daryti vienareikšmės išvados, kokius defektus turėjo (ir ar išvis turėjo) importuota avalynė, t. y. muitinės deklaracijose prekė aprašyta „su galimais defektais“; Konkongo įmonės „Star glory limited“ išrašytose sąskaitose yra įrašas „dėvėtos, B klasė“; pareiškėjo Lenkijos įmonei išrašytose sąskaitose nėra jokio įrašo apie tai, jog prekės turi defektų; pareiškėjo papildomai pateiktame dokumente „Derybinio susitikimo protokolas“ yra nurodomi kiekvienos siuntos avalynės defektai (morališkai pasenę modeliai, prekės, netekusios estetinės išvaizdos, spalvos skirtumai, pastebimi klijai, nekokybiškos siūlės).

8. Atsakovas nurodė, jog vertinant pareiškėjo pateiktus dokumentus, kuriais grindžiama sandorio vertė, nustatyta, kad pateiktose sąskaitose yra nurodytos tik pristatymo sąlygos „DDU Kaunas“, tačiau sąskaitoje nėra išskirta, kokią kainos dalį sudaro transportavimo išlaidos. Dokumentai, pagrindžiantys prekių transportavimo, draudimo ir prekių pakrovimo, iškrovimo išlaidas, faktiškai patirtas gabenant prekes iš Kinijos į Kauną, nepateikti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti prekių gabenimo maršrutą bei faktiškai patirtas išlaidas gabenant importuotas prekes iš Kinijos į Kauną, laikytina, kad nėra objektyvių ir kiekybiškai įvertinamų duomenų apie patirtas prekių pristatymo išlaidas.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

10. Kauno teritorinė muitinė teigė, kad Bendrovė nepateikė muitinei dokumentų, kurie pagrįstų mažą prekių įsigijimo kainą, o pateiktuose dokumentuose yra neišsami ir prieštaringa informacija, todėl muitinei nėra galimybės nustatyti sumokėtos kainos už prekes, įsigytas iš Honkongo įmonės „Star glory limited“, deklaruotas patikrintomis EID, ir muitinė nėra įtikinta, kad deklaruota sandorio vertė atspindi sumokėtą arba mokėtiną bendrą sumą Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio prasme.

11. Kauno teritorinė muitinė nurodė, kad vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies (b) punktu, nagrinėjamu atveju importuotų prekių muitinei vertei apskaičiuoti panašių prekių muitinio įvertinimo metodas netaikytinas, kadangi pagal turimus dokumentus ir juose esančią informaciją nėra galimybės nustatyti, ar prekės turi panašias savybes, ar sutampa jų kokybė, rūšis, taip pat nėra objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima atlikti patikslinimą dėl kiekio skirtumo, skirtingo apyvartos lygio. Tuo tarpu, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalies (c) punktu, importuotų prekių muitinės vertės nustatyti pagal prekių vieneto kainą, už kurią importuotų prekių arba importuotų tapačių ar panašių prekių didžiausias kiekis, tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu kaip ir vertinamos prekės, parduotas su pardavėjais nesusijusiems asmenims, nėra galimybės, kadangi Bendrovė importuotas prekes pardavė tik vienam pirkėjui – Lenkijos įmonei „SK Logistic Spolka Z Ograniczona Odpowiedzialnoscia“.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad Kauno teritorinė muitinė 2015 m. rugpjūčio 14 d. priėmė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 5KM19/31-0676S, kuria nusprendė pakeisti importuotų prekių kodus, nepripažinti deklaruotos prekių sandorio vertės muitine verte ir ją nustatyti vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio nuostatomis bei pareiškėjui apskaičiuoti ir įregistruoti mokestinę prievolę: 11 361 Eur muito mokesčio ir 1 136 Eur baudą (b. 1. 12–22). Muitinės departamentas 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 1A-534 patvirtino Ataskaitą (b. 1. 26–29). Pareiškėjas, nesutikdamas su Muitinės departamento 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. 1A-534, pateikė skundą Komisijai (Komisijos byla, l. 2–12), kuri 2016 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. S-54(7-3/2016) patvirtino Muitinės departamento 2015 m. lapkričio 27 d. sprendimą Nr. 1A-534 (b. 1. 32–38).

14. Atsižvelgęs į Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies b punkto, 29 straipsnio 2 dalies a, b, c punktų, 30 straipsnio 1 dalies, 31 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 1332 patvirtintų 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodekso, ir 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas, taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punkto nuostatas, teismas nurodė, kad tik tuo atveju, kai apmokėjimo už prekes sąlygos yra aiškios ir pagrįstos konkrečiais įrodymais, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis – nustačius konkrečią faktiškai sumokėtą (mokėtiną) kainą, galima taikyti sandorio vertės metodą.

15. Teismas įvertino Kauno teritorinės muitinės nustatytas aplinkybes, t. y., kad pareiškėjo EID importuotų prekių (avalynės) deklaruota sandorio vertė buvo 5-8 kartus mažesnė, nei kitų importuotų prekių; pareiškėjas finansiniam atsiskaitymui už įsigytas prekes pagrįsti pateikė mokėjimo nurodymą užsienio valiuta, tačiau mokėjimą atliko ne prekių pardavėjui – Honkongo įmonei „Star glory limited“, o trečiajam asmeniui Kinijos įmonei „Taizhou Linski Import Export“; pareiškėjas pateikė du komercinės sutarties Nr. 14/10/2014 vertimus į lietuvių kalbą su skirtinga informacija apie nuolaidų taikymą; importuotų prekių vieneto kaina buvo nustatyta Kauno teritorinės muitinės, nes pareiškėjo pateiktuose dokumentuose buvo nurodyta tik pakuočių kaina, nepateikti dokumentai, patvirtinantys prekių transportavimo draudimo, pakrovimo išlaidas. Teismas atkreipė dėmesį, kad prekės buvo gabenamos iš tolimos valstybės (Kinija), prekių (avalynės) vertė buvo pakankamai nedidelė, todėl transportavimo išlaidos turėtų daryti ženklią įtaką importuojamųjų prekių vertei. Aplinkybė, jog supaprastinto patikrinimo metu pareiškėjas fiziškai neturėjo prekių (buvo pardavusi), nepaneigia galimybės pareiškėjui pateikti reikalingus duomenis apie prekių įsigijimą, vertę, transportavimą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo importuotų prekių apmokėjimo sąlygos negali būti pripažintos aiškiomis, todėl jam pagrįstai buvo pritaikytos Bendrijos muitinės kodekso 31 straipsnio nuostatos.

16. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad naudodamasi PREMI duomenų baze, Kauno teritorinė muitinė galėjo ir privalėjo nustatyti importuojamų prekių muitinę vertę pagal Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalį, t. y taikyti tapačių bei panašių prekių sandorio vertės metodus. Teismas nurodė, jog vien ta aplinkybė, kad prekės yra tapačios arba panašios, kaip jas apibrėžia 1993 m liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Nuostatos) 142 straipsnis, nesudaro besąlyginio pagrindo taikyti tapačių ar panašių prekių muitinio įvertinimo metodų. Bendrijos muitinės kodekso 30 straipsnio 2 dalis bei Nuostatų 151 bei 152 straipsniai reglamentuoja, kad tapačių ar panašių prekių muitinio įvertinimo metodų taikymui būtinas toks pat prekių apyvartos lygis, taip pat jos turi būti eksportuotos tuo pačiu metu kaip ir prekės, kurių vertė nustatinėjama.

III. 17. Pareiškėjas UAB „PML ISKRA“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, netinkamai nustatė faktines aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentais, kurie buvo išdėstyti pareiškėjo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui.

19. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas argumentais, kurie buvo išdėstyti atsakovo atiliepime į pareiškėjo skundą.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas argumentais, kurie buvo išdėstyti trečiojo suinteresuoto asmens atiliepime į pareiškėjo skundą, papildomai akcentuojant, kad pradinėje ginčo stadijoje pareiškėjas deklaruotą muitinę vertę grindė tuo, kad prekės buvo nekokybiškos, tačiau nepateikė prekių kokybės sertifikatų, ir buvo nustatyta prieštaravimų įvairiuose dokumentuose dėl importuotų prekių kokybės, o nuolaidos taikymas prieštarauja komercinei sutarčiai Nr. 14/10/2014. Prieštaringa informacija dėl nuolaidų taikymo skirtingais apelianto pateiktais vertimais, tai vertinant kitų įrodymų kontekste, pagrįstai kelia abejones dėl pareiškėjo importuotų prekių apmokėjimo sąlygų. Apeliantas tik Muitinės departamentui pateikė ketinimų protokolą ir derybinio susitikimo protokolą, nors pagal jų sudarymo datą šie dokumentai galėjo būti pateikti ir Kauno teritorinei muitinei mokestinio patikrinimo metu. Vertinant įrodymų visetą taip pat svarbi aplinkybė, kad pareiškėjas mokėjimą atliko ne pardavėjui, kaip nurodyta komercinės sutarties Nr. 14/10/2014 3.3 punkte, o trečiajam asmeniui. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių prekių transportavimo, draudimo, pakrovimo, iškrovimo išlaidas. Šios išlaidos įvardytos Muitinės kodekso 32 straipsnio 1 dalies e punkte, todėl negalima sutikti su apelianto pozicija, kad minėtų išlaidų teisės aktai nesieja su muitinės vertės nustatymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Apeliacinės instancijos teismas remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą patikrino neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų, kadangi nėra aplinkybių, nustatytų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių turėtų būti nepaisoma apeliacinio skundo ribų.

22. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl ginčijamų aktų teisėtumo iš esmės sutampa su skundo argumentais, pateiktais pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktines aplinkybes bei neteisingai taikė ir aiškino teisės aktus šio ginčo santykiams, tačiau nesutikimo argumentai skunde nėra pateikti. Todėl apeliacinės instancijos teismas tik patikrina, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka bendruosius teisėtumo bei pagrįstumo reikalavimus.

23. Dėl faktinių aplinkybių nustatymo apimties bei jų vertinimo yra aktuali teismų praktika suformuota panašiose bylose, kuriose buvo aptartas įrodymų vertinimas bei įrodinėjimo naštos paskirstymas mokestinių ginčų bylose.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007; 2008 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-765-76/2008) yra nustatęs, kaip yra paskirstoma įrodinėjimo našta mokestinių ginčų bylose.

25. Konstatuota, kad ikiteisminio nagrinėjimo metu mokestinio ginčo dalyvių įrodinėjimo pareigos yra paskirstytos Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo 67 straipsnyje. Šiuo straipsniu yra nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (1 dalis). Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (2 dalis). Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 1 dalies 3 punktu, mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus sprendimu, privalo skunde nurodyti aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus.

26. Ginčo nagrinėjimo metu teisme, remiantis ABTĮ 56 straipsnio 4 dalimi, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Tokiu būdu ginčą nagrinėjant teisme šalims suteiktos vienodos galimybes teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus.

27. Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio apimtyje pareiškėjas nepaneigė, kodėl mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, turėjo remtis ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucijų ištirtais įrodymais. Nepateikus teismui naujų įrodymų, susijusių su ūkinės operacijos faktinėmis aplinkybėmis bei nenurodžius tokių įrodymų buvimo vietos pirmosios instancijos teismas pagrįstai tikrino skundžiamų aktų teisėtumą toje įrodymų apimtyje, kurie buvo nagrinėjami mokestinio ginčo nagrinėjimo institucijose.

28. ABTĮ įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.). Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012).

29. Pareiškėjas nenurodė pagrindo, kuriam esant reikėtų tirti nustatytas aplinkybes iš naujo bei jas vertinti kitaip nei įvertino pirmosios instancijos teismas. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi įrodymų tyrimo bei vertinimo nuostatų pažeidimo, sutinka su pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimu bei jų tyrimo apimtimi.

30. Pareiškėjo nesutikimas dėl teisės taikymo grindžiamas importuotų prekių vertės nustatymą reglamentuojančiomis teisės normomis, nurodant savo poziciją dėl šių normų taikymo ginčo santykiams.

31. Muitinės kodekso 29 straipsnis reglamentuoja įprastą importuojamų prekių muitinės vertės nustatymo būdą, vadinamą sandorio vertės metodu. Jis remiasi sandorio verte, tiksliai aprašyta Muitinės kodekso nuostatose.

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija panašioje byloje yra pažymėjusi, kad įprasto pardavimo sandorio atveju pardavėjas perleidžia importuojamas prekes su juo nesusijusiam pirkėjui, o pirkėjas kaip atlygį už jas pardavėjui sumoka šalių suderintą kainą. Jei egzistuoja ypatingos sąlygos, kurios nukrypsta nuo tokio įprasto pardavimo sandorio modelio, jos gali turėti poveikį importuojamų prekių pardavimui ar kainai. Atitinkamai gali kilti pagrįsta abejonė, ar deklaruota importuojamų prekių kaina gali būti sandorio vertės pagrindu. Tokias ypatingas sąlygas apibrėžia minėti Muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalies a-d punktai. Kitaip tariant, šie punktai nustato keturis savarankiškus atvejus, kuriems pasitvirtinus, sandorio vertės metodas negali būti taikomas (žr., 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-709/2013).

33. Muitinė nepripažino pareiškėjo importuotų prekių deklaruotos sandorio vertės ir nustatė vertę vadovaujantis Muitinės kodekso 31 straipsnio 1 dalimi, remiantis Muitinės departamento PREMI duomenų bazėje sukauptomis panašių prekių vertėmis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad muitinės abejonės dėl deklaruotos vertės tikrumo yra pagrįstos įrodymais ir jos nėra paneigtos kitais įrodymais, todėl sandorio verte pagrįstai nebuvo remtasi.

34. Muitinė, apskaičiuodama muitinę vertę, pakankamai pagrindė, kodėl netaikė sandorio vertės importuotų prekių muitinei vertei nustatyti, taip pat argumentavo prekių vertės nustatymą remiantis PREMI bazės duomenimis, o pareiškėjo argumentai nepaneigia muitinės nurodytų aplinkybių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčijami aktai yra teisėti bei pagrįsti.

35. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, pilnai ištyrė faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės UAB „PML ISKRA“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius