2016-08-11 Nr. AB-15793-3-64-3-01387-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1532-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01387-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, jog Šiaulių TI buvo kalinamas 2014-2015 metais. Skunde paaiškino, kad kameros buvo perpildytos, vienam asmeniui tekdavo mažiau gyvenamojo ploto, nei numatyta teisės aktuose. Dėl tokių nežmoniškų kalinimo sąlygų patyrė nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, tapo dirglus, nervingas, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą vertina 5 000 Eur suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai kamerose kalinamų asmenų sąrašai nesudaromi, todėl pateikti tikslių kamerose kartu su pareiškėju laikomų asmenų sąrašų negalima. Pabrėžė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam, o vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnis. Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visada turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m plotą, nustatytą Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Kita vertus, suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovas nurodė, kad kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas jo buvimo metu, atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai nebuvo atlikti. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, kiekvienam asmeniui skiriamas inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo priemonės skiriamos pagal suimtųjų ar nuteistųjų prašymus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo likusio kameros ploto ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Kameros įrengtos vadovaujantis galiojančių teisės aktų reikalavimais. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra abstraktūs ir nepakankamai detalizuoti.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nepateikia jokių duomenų apie patirtą neturtinę žalą, nedetalizavo aplinkybių, kuriomis įrodinėja neturtinės žalos atsiradimą. Dėl nurodytų motyvų atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo M. V. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas M. V. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas periodiškai nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2015 m. gegužės 15 d., iš viso 33 dienas, iš jų 22 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų plotas atitiko minimalius reikalavimus, 10 dienų buvo pastoviai mažesnis, nei nustatyta norma, o vieną dieną – iš dalies mažesnis. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo atlikta patikrinimų, ar kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, reikalavimus, kitų įrodymų dėl netinkamos kameros būklės byloje nėra, todėl sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Kita vertus, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad pažeidimas buvo trumpalaikis ir nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjas kamerose, kuriose jam teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, buvo laikomas 10 dienų, be to, teismas nenustatė, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pažymėjo, jog tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Teismas rėmėsi CK 1.138 straipsnio 8 punktu, kuriame numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Pažymėjo, kad EŽTT neretai konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014).

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. Pareiškėjas M. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu.

Pareiškėjas nurodė, kad EŽTT praktikoje laikoma, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra reikšmingas faktorius, sprendžiant, ar tokios kalinimo sąlygos buvo žeminančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją, 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Anonyev ir kiti prieš Rusiją). Pareiškėjas pažymėjo, kad kameros Šiaulių TI buvo perpildytos, todėl patyrė žeminančias, nepriimtinas sąlygas, dėl to jam priteistina neturtinė žala pinigais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniu skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pažymėjo, kad atsakovas veikė taip, kaip privalėjo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, todėl neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. liepos 25 d. iki 2015 m. gegužės 15 d. priteisimo.

Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų argumentų nepateikia, iš esmės neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau mano, kad jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti - tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą).

Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008).

Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1490/2012).

Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, nustatęs, jog pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu 10 dienų jam tekęs gyvenamasis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m, o vieną dieną šis plotas kito nuo 9,23 kv. m ryte 7.30 val. iki 3,07 kv. m vakare 19.30 val.

Teisėjų kolegija sutinka, kad EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT taip pat ne kartą yra nurodęs, kad tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau negu trys kvadratiniai metrai grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas tokiu dideliu, kad savaime pateisina Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Tačiau, vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, 2009 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prieš Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr., pvz., EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją).

Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. EŽTT, vienoje iš bylų įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimą laikė pakankama bei teisinga satisfakcija už jo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas M. V. pažeidžiant teisės aktų reikalavimą dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto Šiaulių TI buvo laikomas 11 parų, tačiau iš jų vieną dieną jam tekęs kameros plotas svyravo nuo 3,07 kv. m iki 9,23 kv. m, taigi dalį laiko ženkliai viršijo nustatytą minimalią ploto normą, be to, dalį laiko pareiškėjui tekęs plotas buvo tik nežymiai mažesnis (0,08 kv. m–0,52 kv. m) ir tik 5 dienas pareiškėjui teko gerokai mažesnis plotas (1,08 kv. m–1,40 kv. m). Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant dėl aptariamo pažeidimo masto, reikšminga aplinkybė yra ir tai, kad pareiškėjas pažeidžiant vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normą buvo laikomas periodiškai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, atsižvelgdama į gana trumpalaikio pobūdžio teisės pažeidimą, sukeltą nedidelio laipsnio nepatogumą, skundų pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvimą, nenustačius kitų pareiškėjo padėtį apsunkinusių aplinkybių ar sveikatos sutrikimų, susijusių su pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI sąlygomis, administracinę jurisprudenciją tokio pobūdžio bylose, sprendžia, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, jog nagrinėjamu atveju būtų galima priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo atveju teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui. Apeliaciniame skunde neįvardinti argumentai, kurie galėtų sąlygoti kitokio procesinio sprendimo priėmimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė