2016-12-20 Nr. AB-24311-3-61-3-02030-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2382-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02030-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 8–9) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio iki 2010 m. kovo mėnesio bei nuo 2011 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. vasario mėnesio buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose ploto norma vienam asmeniui neatitiko nustatytų reikalavimų, todėl patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, depresiją. Pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas. Dėl nuolatinio asmeninės erdvės pažeidinėjimo sumažėjo jo pasitikėjimas savimi, kilo tiek fiziniai skausmai, tiek psichologiniai sukrėtimai.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas dėl tariamai jam laikotarpiais nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio iki 2010 m. kovo mėnesio bei nuo 2011 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. vasario mėnesio padarytų pažeidimų skundą parašė tik 2015 m. balandžio 23 d., todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Atsakovas pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu (b. l. 74–76) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiais nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio iki 2010 m. kovo mėnesio bei nuo 2011 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. vasario mėnesio, tačiau Lukiškių TI-K pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį.

Teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo siejo su laikotarpiais nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio iki 2010 m. kovo mėnesio bei nuo 2011 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. vasario mėnesio. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgęs į minėtas teisės aktų nuostatas, ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Teismas pažymėjo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 23 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpius nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio iki 2010 m. kovo mėnesio bei nuo 2011 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. vasario mėnesio. Lukiškių TI-K prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, teismui konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, todėl nenustatė pagrindo šį terminą atnaujinti.

Teismas akcentavo, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Teismas konstatavo, jog pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo paduoti, todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 83–84) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą nurodė, kad stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį bausmę atliekantiems asmenims. Tokiu savo pasisakymu Lukiškių TI-K pripažino, kad kalinami asmenys laikomi sąlygomis, kurios vertinamos kaip blogos. Šias aplinkybes patvirtina ir daug išnagrinėtų bylų dėl padarytos žalos asmenims, kurie buvo įkalinti. Žalą prisiteisė asmenys, kurie bausmę atlikinėjo kartu su pareiškėju, tačiau teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Pareiškėjas mano, kad jis yra diskriminuojamas, nes ilgą laikotarpį buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, tačiau jo skundas nebuvo tenkintas.

2. Senatis netaikoma, jeigu nusikalto patys pareigūnai. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1. 126 str.). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, karią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalis nurodo, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veikimo ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pareiškėjas mano, kad jis neprivalėjo žinoti ar domėtis savo teisėmis, nes paskirta penkiolikos metų bausmė jam sukėlė didelį stresą, o netinkamos kalinimo sąlygos tik dar labiau gniuždė. Apie padarytą žalą pradėjo galvoti tik perkeltas iš Lukiškių TI-K. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui buvo padaryta didelė dvasinė skriauda.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia iš esmės argumentais, kad teismas nepagrįstai apribojo ginčo laikotarpį ieškinio senaties terminu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).

Nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K. Įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Tikrinamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 1 d., tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už ginčo laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio iki 2010 m. kovo mėnesio bei nuo 2011 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. vasario mėnesio. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjo argumentai, kad būdamas Lukiškių TI-K neprivalėjo žinoti ar domėtis savo teisėmis, nes patyrė didelius sukrėtimus dėl paskirtos penkiolikos metų bausmės, nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino ar, jog dėl to turėtų būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kad tai galėjo padaryti tik išvykęs iš Lukiškių TI-K. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau, iki sueinant senaties terminui, būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises. Papildomai pažymėtina, kad kalinamas asmuo faktines kalinimo sąlygas ar jų pasikeitimus jaučia ir jas suvokia kiekvieną dieną, t. y. negali nežinoti (nesuvokti) kokiomis sąlygomis (perpildytose kamerose, ar ne) jis kalinamas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apribojo ginčo laikotarpį ieškinio senaties terminu (CK 1.131 str. 1, 2 d.).

Dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie, atmetus pareiškėjo skundą dėl praleisto senaties termino, nagrinėjamoje byloje nebeaktualūs.

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius