2020-01-29 Nr. AB-1833-3-64-3-00513-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-121-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00513-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriaus apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. B. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Pakruojo skyriui dėl praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į A. M. turėtą 4,10 ha žemės sklypą, Pakruojo valsčiuje (duomenys neskelbtini), atnaujinimo bei termino pateikti giminystės ryšį su A. M. patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas J. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į A. M. turėtą 4,10 ha žemės sklypą, Pakruojo valsčiuje (duomenys neskelbtini), ir giminystės ryšį su buvusiu savininku su A. M. patvirtinančius dokumentus.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis su 2015 m. kovo 12 d. pareiškimu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, siekdamas, jog teismas atnaujintų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo močiutei A. M. nuosavybės teise priklausiusį ir iki 1940 m. nacionalizacijos Pakruojo valsčiuje (duomenys neskelbtini), valdytą 8,20 ha žemės sklypą.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1‑1762-394/2015 jo pareiškimą tenkino ir nurodytus terminus atnaujino. Minėtoje byloje pareiškėjas suformulavo reikalavimą, susijusį su nuosavybės teisių atkūrimu į visą 8,20 ha ploto žemę, nes manė, jog visas šias teises turėjo A. M.. Įsiteisėjus teismo sprendimui, pareiškėjas kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 8,20 ha ploto žemę, tačiau NŽT 2015 m. lapkričio 2 d. rašte Nr. 29SD-3123-1429.104 nurodė, kad yra du 8,20 ha bendro ploto žemės sklypo, esančio Pakruojo valsčiuje (duomenys neskelbtini), savininkai – M. ir A.

M.. Atsižvelgiant į tai, kad buvo pateikti tik su A. M. giminystės ryšį įrodantys dokumentai, likusi nuosavybės teisė galėtų būti atkurta tik įrodžius giminystės ryšį su M. M.. Kitos aplinkybės minėtame NŽT rašte nebuvo nurodytos. Taigi, ši aplinkybė pareiškėjui iš esmės tapo žinoma tik po minėto teismo sprendimo priėmimo, o aplinkybės, susijusios su termino praleidimu iki šio sprendimo priėmimo, yra analogiškos išnagrinėtoms administracinėje byloje 1-1762-394/2015, todėl pareiškėjas jų nekartojo, prašydamas vadovautis minėtoje byloje nustatytais faktais kaip prejudiciniais.

Pareiškėjas pažymėjo, kad tik renkant duomenis dėl nuosavybės teisių atkūrimo A. M. atžvilgiu, išaiškėjo aplinkybės, susijusios su kitu žemės sklypo bendrasavininku – M. M., taip pat buvo gauta duomenų apie tai, kad A. M. perėmė nuosavybės teises iš M. M.. Šios aplinkybės pareiškėjui nebuvo žinomos, todėl jis negalėjo jų nurodyti teismui prašyme administracinėje byloje 1-1762-394/2015.

3. NŽT atsiliepime prašė pareiškėjo prašymo netenkinti.

4. NŽT paaiškino, kad 8,2 ha žemės plotą Pakruojo rajone (duomenys neskelbtini), bendrai nuosavybės teise valdė M. (M.) M. (pareiškėjo prosenelis) ir A. M. (pareiškėjo močiutė). M. (M.) M. mirė 1937 m., t. y. iki 1940 m. liepos 22 d. įvykusios visuotinės žemės nacionalizacijos, nėra duomenų, kas buvo nacionalizuoto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. Pagal 1936 m. lapkričio 30 d. priimto Ipotekos įstatymo 3 ir 30 punktų nuostatas nekilnojamojo turto nuosavybės perėjimas turėjo būti įregistruotas ipotekos knygose, ir jis laikomas perleistu nuo įrašymo laiko. M. (M.) M. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra dokumentų, įrodančių, kas yra M. (M.) M. įpėdiniai ir kokiomis dalimis jie paveldėjo žemę. Atkreipė dėmesį į tai, kad iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų terminų pabaigos pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymų atkurti nuosavybės teises nei į A. M., nei į A. M. iki nacionalizacijos turėtą žemę, taip pat nebuvo pateikęs giminystės ryšį su paminėtais buvusiais žemės savininkais įrodančių bei savininkų žemės valdymą nuosavybės teise patvirtinančių dokumentų. Praleistus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus pateikti prašymą NŽT atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės A. M. iki nacionalizacijos turėtą žemę, taip pat pateikti giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku bei žemės valdymą nuosavybės teise patvirtinančius dokumentus pareiškėjui atstatė Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1762-394/2015. Pareiškėjas NŽT Pakruojo skyriui kartu su paminėtu teismo sprendimu pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į A. M. iki nacionalizacijos turėtą žemę, taip pat kitus reikiamus dokumentus. Nuosavybės teisės į visą buvusios žemės savininkės turėtą žemės plotą atkurtos NŽT 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 29S-26-(14.29.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. B.“.

5. Jei dėl kokių nors priežasčių teismas laikytųsi nuomonės, kad pareiškėjas turėjo teisę į A. M., kaip buvusio žemės savininko, nuosavybės teisių atkūrimą, NŽT prašė atsižvelgti į tai, kad subjektyvaus pobūdžio priežastys, kurios priklausė nuo paties pareiškėjo valios, nepripažįstamos pagrindu atnaujinti praleistą terminą. Pareiškėjo nurodyta priežastis – nežinojimas apie turėtą teisę laikotarpiu nuo teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsiradimo iki įstatyme nustatyto termino paduoti prašymą ir dokumentus pabaigos – nelaikytina svarbia, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Pareiškėjas, visą šį laikotarpį gyvenęs Lietuvos Respublikoje, turėjo turėti informacijos apie savo tėvus ir senelius, todėl objektyviai turėjo visas galimybes pasidomėti ir gauti duomenis apie jo senelių iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę. Pareiškėjas turėjo galimybę nustatyta tvarka kreiptis dėl informacijos į archyvą ir išsiaiškinti jam reikšmingus faktus. Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose, siekdamas sukurti atitinkamas teisines pasekmes, turi ne tik teises, bet ir pareigas. Nurodoma termino praleidimo priežastis – sužinojimas iš kitų asmenų apie senelių turėtą žemę, yra subjektyvaus pobūdžio, nes tokios informacijos gavimas yra siejamas su atsitiktinumo faktoriumi, kurio atsiradimas nėra nulemtas paties asmens aktyvių veiksmų, bei liudija apie asmens pasyvumą. Pareiškėjas iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatytų terminų pabaigos neatliko jokių aktyvių veiksmų – nesidomėjo senelių valdyta nuosavybe, neieškojo duomenų archyvuose iki pat 2015 m. Pareiškėjo pasyvus elgesys reiškia jo paties subjektyvų apsisprendimą, ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir atnaujino pareiškėjui terminą pateikti NŽT Pakruojo skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises į A. M. turėtą 4,10 ha žemės sklypą, Pakruojo valsčiuje (duomenys neskelbtini), taip pat atnaujinti terminą paduoti giminystės ryšį su buvusiu savininku su A. M. patvirtinančius dokumentus.

7. Teismas nustatė, kad administracinėje byloje 1-1762-394/2015 pareiškėjas nurodė, jog jis apie savo močiutės A. M. turėtą žemę sužinojo iš jos kaimynės V. L., gyvenančios (duomenys neskelbtini), Pakruojo rajone, tik 2015 m. vasario mėn., ir iš karto kreipėsi į NŽT Pakruojo skyrių, kur jam buvo suteikta informacija apie močiutės nuosavybės teise valdytą žemę, ir paaiškinta, kad jis praleido įstatyme numatytus terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti, todėl turi kreiptis į teismą dėl šių terminų atnaujinimo. Anksčiau dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjas kreiptis negalėjo, nes nežinojo apie močiutės turėtą žemę, močiutė ir mama mirė dar tarybiniais laikais, o tada apie žemę niekas nekalbėjo, jo motina buvo vienintelė A. M. dukra, brolių ir seserų neturėjo, pareiškėjas anksčiau net negalvojo, kad jo seneliai galėjo turėti žemės. Pareiškėjas anksčiau domėtis nuosavybės teisių atkūrimo reikalais negalėjo ir dėl savo sveikatos būklės, nes prieš devynerius metus patyrė infarktą, ilgai gydėsi ir šiuo metu yra iš dalies nedarbingas.

8. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog mirus šio straipsnio pirmojoje dalyje nurodytiems asmenims, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus dėl nuosavybės teisių atstatymo, nuosavybės teisės atstatomos mirusiojo vardu, o grąžintinas turtas paveldimas įstatymo nustatyta tvarka. Atstatant nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą mirusiojo vardu, mirusiajam atstovauja jo turtinių teisių perėmėjai (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1995 m. liepos 19 d.).

9. Teismas įvertino, kad byloje nėra rašytinių įrodymų, jog NŽT būtų informavusi pareiškėją apie tai, kad būtina pateikti ir giminystės ryšį patvirtinantį dokumentą, todėl, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-801/2014, pripažino, jog šios aplinkybės laikytinos svarbiomis termino atnaujinimo priežastimis. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, galinčių paneigti pareiškėjo paaiškinimą teismui, jog tik prieš keletą metų iš V. L. sužinojo, kad trūksta giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinančio dokumento, jog dėl A. M. iki nacionalizacijos valdytos žemės turi būti pateiktas atskiras prašymas.

10. Teismas nurodė, kad minėtos termino praleidimo priežastys negali būti sietinos su asmens pasyviu, subjektyvaus pobūdžio elgesiu, todėl atnaujino terminą pateikti dokumentus, patvirtinančius pareiškėjo giminystės ryšį su buvusiu 4,10 ha žemės Pakruojo valsčiuje, (duomenys neskelbtini), savininku A. M., taip pat ir atitinkamą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

III. 11. NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

12. NŽT, kartodamas atsiliepimo į pareiškėjo prašymą argumentus, nurodo, kad NŽT Pakruojo skyrius 2015 m. vasario 11 d. raštu Nr. 29SD-399-(14.29.31.) informavo pareiškėją, jog 8,2 ha žemės plotą Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini), bendrai nuosavybės teisėmis valdė M. M. (pareiškėjo prosenelis) ir A. M. (pareiškėjo močiutė). NŽT Pakruojo skyriaus 2015 m. lapkričio 19 d. išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į jo močiutės A. M. nuosavybės teise nacionalizavimo metu valdytą 4,1 ha ploto žemę; likusi žemės dalis pagal turimus nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentus A. M. nepriklausė. M. (M.) M. mirė 1937 m., t. y. iki 1940 m. liepos 22 d. įvykusios visuotinės žemės nacionalizacijos, nėra duomenų, kas buvo nacionalizuoto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. M. (M.) M. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra dokumentų, įrodančių, kas yra M. (M.) M. įpėdiniai ir kokiomis dalimis jie paveldėjo žemę.

13. Jokie rašytiniai įrodymai nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nepatvirtina, kad pareiškėjo senelis A. M. žemės nacionalizavimo metu buvo žemės, į kurią pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises, savininkas. Pareiškėjo prašymo atnaujinti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytus terminus tenkinimas jam iš esmės negali sukurti jokių teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas nesprendė klausimo dėl ginčo žemės statuso (priklausomybės) iki nacionalizacijos.

14. Pareiškėjas teismui nenurodė jokių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo terminai buvo praleisti dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė apie atsitiktinį sužinojimą iš kitų asmenų apie senelių turėtą žemę tik 2015 m. vasario mėn. yra neabejotinai subjektyvaus pobūdžio, nesudaranti pagrindo atnaujinti praleistus terminus. Be to, Pakruojo rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2YT-222-284/2017 konstatavo, kad aplinkybę, jog pareiškėjas apie turėtą savo močiutės A. M. žemę sužinojo iš jos kaimynės V. L., gyvenančios Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini), tik 2015 m. vasario mėn., paneigė jo apklausa teismo posėdžio metu. 2017 m. gegužės 16 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas paliudijo, kad „senelė buvo uždara, kaip jis sakė. Senelis pasakė, kad jis turėjo žemės, tik įdomu, kodėl pareiškėjas nesikreipė anksčiau dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jeigu jis iš senelio buvo girdėjęs, kad tos žemės buvo daug“. Pareiškėjo senelis A. M. mirė 1974 m., o tai reiškia, kad pareiškėjas dar iki 1974 m. žinojo apie senelių turėtas žemes.

15. NŽT Pakruojo skyriaus 2015 m. kovo 23 d. raštu Nr. 29SD-775 pareiškėjui ir jo atstovui buvo paaiškinta, jog, atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatas, asmuo, praleidęs terminus, turi teisę kreiptis į teismą dėl praleistų terminų nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Ši aplinkybė paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą, kad NŽT neinformavo pareiškėjo, jog būtina pateikti ir giminystės ryšį patvirtinantį dokumentą. Be to, pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir pareiga domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą, tenka patiems pretendentams.

16. Pareiškėjo pateikti duomenys apie jo ligą įrodo, kad jis sirgo vėlesniu laikotarpiu, negu Atkūrimo įstatyme buvo nustatytas terminas pateikti prašymą ir surinkti reikalingus dokumentus. Tačiau pagal teismų praktiką svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti terminai, turi egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo, todėl priežastys, kurios atsirado po šių terminų pasibaigimo, jokios įtakos šių terminų atnaujinimui neturi.

17. Pareiškėjas atsiliepime prašo NŽT apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti jam iš NŽT patirtas bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjas, pritardamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, nurodo, kad NŽT keldama klausimą dėl žemės statuso nacionalizavimo metu, taip pat dėl A. M. statuso teikia prieštaringas pozicijas – akcentuoja, kad prašymą gali teikti tik asmuo, kuris nacionalizavimo metu buvo žemės savininkas, kas ginčo atveju yra įmanoma tik nustatant juridinę reikšmę turinį faktą, tačiau nagrinėjant civilinę bylą Pakruojo rajono apylinkės teisme, kuriame pareiškėjas iniciavo procesą dėl minėto juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teigė, kad procedūra negalima, nes nepradėta nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūra, o jai pradėti būtina atnaujinti Atkūrimo įstatyme nustatytą praleistą terminą.

19. Pakruojo rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2YT-222-284/2017, kurioje dalyvavo ir NŽT, konstatavo, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, o norint ją pradėti yra būtina atnaujinti terminą pareiškimui pateikti, kas ginčo atveju ir buvo padaryta.

20. Pareiškėjo į bylą pateikti duomenys patvirtina ne tik jo aktyvų elgesį, bet ir preliminariai pagrindžia aplinkybes, susijusias tiek su A. M. ryšiu su ginčo žeme, tiek su pačiu pareiškėju. Nustačius pagrindą atnaujinti praleistą terminą nuo 2015 m., o pareiškėjo sunkiai sveikatos būklei esant jau 9 metus, šia aplinkybe yra grindžiamos termino praleidimo priežastys, buvusios ne tik po 2015 m., bet ir iki šios datos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 21. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – klausimas dėl praleisto termino paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui atnaujinimo.

22. Pareiškėjas J. B. kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti praleistą terminą prašymui nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui į A. M. turėtą 4,10 ha žemės sklypą, Pakruojo valsčiuje (duomenys neskelbtini), ir giminystės ryšį su buvusiu savininku A. M. patvirtinančius dokumentus, paduoti.

23. Pirmosios instancijos teismas pripažino priežastis, dėl kurių pareiškėjas praleido įstatyme nustatytą terminą tokiems veiksmams atlikti, svarbiomis ir nepriklausiusiomis nuo pareiškėjo valios, todėl tenkino prašymą.

24. Apeliaciniu skundu NŽT kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės tuo aspektu, kad teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus apie pareiškėjo elgesį viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu, neatsižvelgė į tai, kad termino atnaujinimas nesukels teisinių pasekmių.

25. Akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

27. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbi ta aplinkybė, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1‑1762-394/2015 atnaujino pareiškėjui terminus pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo močiutei A. M. nuosavybės teise priklausiusį ir iki 1940 m. nacionalizacijos Pakruojo valsčiuje (duomenys neskelbtini), valdytą 8,20 ha žemės sklypą. Minėtoje administracinėje byloje yra aptartos ir įvertintos priežastys, trukdę pareiškėjui įstatymo nustatytais terminais pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentus, patvirtinančius šias teises bei giminystės ryšį su savininku: Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, galiojantis ir jo pagrindu buvo atliekami tolesni nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui veiksmai.

28. Šioje byloje nagrinėjamas prašymas atnaujinti terminą yra sąlygotas tuo, kad pareiškėjui tik nuosavybės teisių atkūrimo procese paaiškėjo iki nacionalizacijos buvę tikrieji turto savininkai, jų nuosavybės teisių apimtys. Dėl šios priežasties apeliacinio skundo argumentai, skirti pareiškėjo elgesio modeliui iki įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo, nebėra teisiškai reikšmingi, ypač atsižvelgiant į šios nutarties 27 punkte minėtą aplinkybę.

29. Antroji apeliacinio skundo argumentų grupė, susijusi su įrodymais, kas buvo tikrasis nacionalizuoto turto savininkas bei su galimomis teisinėmis termino atnaujinimo pasekmėmis, yra hipotetinė, nes tik atnaujinus pareiškėjo prašomus terminus ir teisės aktų nustatyta tvarka NŽT pateikus reikalingus dokumentus, bus galima nustatyti, ar A. M. buvo turto savininkas nacionalizacijos metu, ar pareiškėjas gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą ir į kokį nekilnojamąjį turtą bus galima atkurti nuosavybės teises.

30. Šių išvadų negali pakeisti ir aplinkybės, kad NŽT tinkamai vykdė savo funkciją informuoti pareiškėją, konstatavimas. Pats apeliantas pripažįsta, jog gali būti atnaujinti tik Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybes teises į nekilnojamąjį turtą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybes teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo. Ir priešingai, priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi, todėl aplinkybės, egzistavusios po įstatymo nustatytų terminų pasibaigimo, nenagrinėtinos.

31. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų bei nenukrypo nuo suformuotos administracinių teismų praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

32. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl jo prašymas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė