2025-05-21 Nr. AB-8893-3-61-3-00100-2023-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-382-968/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00100-2023-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 12.13.5; 12.15.7; 12.19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. J. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. J. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, ir Komisija) 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. S-177 (7-145/2022) (toliau – ir MGK sprendimas), 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, ir Inspekcija) 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 68-81 (toliau – ir VMI sprendimas), kuriuo patvirtintas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2022 m. birželio 20 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13Mr) FR0682-142, 3) Klaipėdos AVMI 2022 m. birželio 20 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13Mr) FR0682-142 (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Klaipėdos AVMI sprendimu nusprendė pakeisti Klaipėdos AVMI 2022 m. balandžio 21 d. patikrinimo aktą Nr. (27.13Mr)FR0680-128 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir atleisti pareiškėją nuo 703 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigių, 6 031,43 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių mokėjimo, neatleisti nuo likusios 468,66 Eur GPM delspinigių ir 4 020,96 Eur PVM delspinigių dalies mokėjimo; taip pat nurodyti pareiškėjui sumokėti 1 225,96 Eur GPM, 10 657,44 Eur PVM, 468,66 Eur GPM delspinigių, 4 020,96 Eur PVM delspinigių, 245 Eur GPM baudą, 2 131 Eur PVM baudą ir valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) bei privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokas. VMI sprendimu nutarė patvirtinti Klaipėdos AVMI sprendimą. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI sprendimu, apskundė jį Komisijai, tačiau MGK nusprendė patvirtinti VMI sprendimo dalį dėl nurodymo pareiškėjui sumokėti 1 225,96 Eur GPM, 468,66 Eur GPM delspinigių, 10 657,44 Eur PVM, 4 020,96 Eur PVM delspinigių, 2 820,09 VSD įmokas, 890,58 Eur PSD įmokas bei skirtas 245 Eur GPM baudą ir 2 131 Eur PVM baudą; pakeisti VMI sprendimo dalį ir vietoje nurodymo sumokėti 1 410,09 Eur VSD įmokų baudą ir 445 Eur PSD įmokų baudą nurodyti pareiškėjui sumokėti 564,01 Eur VSD įmokų baudą ir 178,11 Eur PSD įmokų baudą.

2.2. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmuose buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-4-714/2018, kurioje pareiškėjas buvo kaltinamas tuo, jog nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2013 m. kovo 14 d. Kauno mieste, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pažeisdamas: Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) Nr. IX-1007 (2002 m. liepos 2 d. redakcija) 35 straipsnio „Mokesčio mokėtojo pareigos“ 2 dalį „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka“; VMI viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 373 (redakcija nuo 2010 m. sausio 1 d.) patvirtintų „Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių“ 4 dalį „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios privalo apsilankyti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriuje pagal gyvenamąją vietą ir užpildyti fizinio asmens prašymo įregistruoti (išregistruoti) Mokesčio mokėtojų registre FR0039 formą“; Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintų Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus) buhalterinės apskaitos taisyklių reikalavimus, neįregistravęs įmonės, negavęs individualios veiklos vykdymo pažymos, neturėdamas verslo liudijimo, neturėdamas jokio mokesčio mokėtojo statuso versliškai, stambiu mastu vertėsi prekyba kiaulienos skerdiena, t. y. iš J. S. įgijęs šviežios kiaulienos skerdienos be apskaitos dokumentų, iš viso – 22 460 kg už 45 976,02 Eur (158 746 Lt), bei ją nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2013 m. kovo 14 d. realizavęs ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems fiziniams asmenims už 45 976,02 Eur (158 746 Lt) neišrašant jokių pardavimo dokumentų, nesumokant mokesčių valstybės biudžetui, neteisėtai versliškai, stambiu mastu vertėsi ūkine, komercine veikla, t. y. pareiškėjas buvo kaltinamas veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 202 straipsnyje, padarymu.

2.3. Pagal BK 202 straipsnio 1 dalį pareiškėjas buvo išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kauno apygardos teismas 2020 m. vasario 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-8-478/2020 pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria pareiškėjas buvo išteisintas dėl veikos, numatytos BK 202 straipsnyje, padarymo, paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priimdamas 2020 m. spalio 29 d. nutartį Nr. 2K-202-303/2020, nepakeitė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų. Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmai konstatavo, jog neįrodyta, kad pareiškėjas dalyvavo padarant nusikalstamą veiką ir nėra nustatytas nei vienas realiai įvykęs sandoris tarp pareiškėjo ir kitų kaltinamųjų, taip pat nenustatyta, kad jis realiai įgijo mėsą, o, jei įgijo, tai kokiais kiekiais ir kaina, galiausiai, kam konkrečiai ją realizavo, ar gavo iš to pajamų bei pelno. Teismas nurodė, kad kaltinimas iš esmės grindžiamas specialistų išvadomis, t. y. 2015 m. kovo 23 d. išvada Nr. 5-2/54 dėl N. J. ūkinės finansinės veiklos, 2016 m. gegužės 2 d. išvada Nr. 5-2/61 dėl J. S. ūkinės veiklos, tačiau išvados, kurias specialistės teikė, remdamosi pareigūnų joms suformuluotomis užduotimis, nuosprendyje buvo aptartos, todėl teismas tik dar kartą pažymėjo, kad specialistai neturėtų remtis ikiteisminio tyrimo pareigūnų iš anksto padarytomis išvadomis. Be to, pažymėjo, kad tokiais atvejais, kaip ir šioje baudžiamojoje byloje, specialistai išvadą teikia, netyrinėdami sandorių tikrumo, nesiremdami jokiais dokumentais, įskaitant ir buhalterinius.

2.4. Pareiškėjas buvo kaltinamas BK 202 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, o šiame straipsnyje numatyta atsakomybė už neteisėtą vertimąsi ūkine finansine, komercine ar profesine veikla. Nusikalstamos veikos objektas – Lietuvos Respublikos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatyta vertimosi komercine, ūkine, finansine ar profesine veikla tvarka. Šia nusikalstama veika žalos gali būti padaroma ir valstybės finansų sistemai (pavyzdžiui, nemokami mokesčiai), dėl jos gali kilti grėsmė visuomenės saugumui ar sveikatai, taigi fakultatyviniai šio nusikaltimo objektai gali būti finansų sistema, nuosavybė, visuomenės saugumas. Pagal šį straipsnį vertimasis ūkine, komercine, finansine veikla pripažįstamas neteisėtu neturint leidimo tokiai veiklai, taigi vertimasis individualia veikla, kaip nurodo Klaipėdos AVMI, šiuo konkrečiu atveju, neturint individualios veiklos pažymėjimo, sudaro nusikalstamos veikos sudėtį. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas nematė galimybės konstatuoti buvus sandorių tarp pareiškėjo ir kitų asmenų, tačiau VMI padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas sandorius sudarinėjo, todėl priėmė sprendimą dėl mokestinės prievolės. Šiuo atveju susiklostė situacija, kai bylą išnagrinėjęs teismas neįžvelgė nusikalstamos veikos sudėties ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o VMI įpareigoja pareiškėją sumokėti GPM, PVM ir delspinigius už veiką, kurios teismas konstatavo nesant.

2.5. Baudžiamojoje byloje VMI pripažinta civiline ieškove, buvo pareikšti civiliniai ieškiniai kaltinamiesiems, įskaitant ir pareiškėją, tačiau civilinis ieškinys buvo atmestas, o tai reiškia, jog klausimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu jau buvo nagrinėtas. Nors VMI sprendime nurodoma, kad Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. nuosprendyje Nr. 1A-8-478/2020 konstatuota, jog pareiškėjas nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2013 m. kovo 14 d. iš J. S. įgijo didelį kiekį kiaulienos (22 460 kg) skerdienos ir 200 kg kojų, tačiau, pareiškėjo įsitikinimu, Inspekcija klaidingai interpretuoja išteisinamojo nuosprendžio motyvuojamąją dalį ir naudojamas teiginys nevertinamas viso dokumento kontekste, kadangi Kauno apygardos teismas padarė išvadą, jog neįrodytas pareiškėjo vertimasis ūkine komercine veikla minėtu laikotarpiu. Būtent vertimasis ūkine komercine veikla ir užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kaip ir pareigą mokėti mokesčius, todėl nesant galimybės konstatuoti vertimosi ūkine veikla nėra galimybės ir apskaičiuoti mokėtinus mokesčius.

2.6. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl būtina įvertinti Klaipėdos AVMI sprendimo, kuris yra individualaus pobūdžio administracinis teisės aktas, atitikimą VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams.

2.7. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 98 straipsnis numato, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Vadovaujantis nurodytu reglamentavimu, delspinigiai negali būti skaičiuojami už ilgesnį laikotarpį nei 180 dienų.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo 2012–2013 m. laikotarpio PVM, GPM, VSD įmokų, PSD įmokų apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2022 m. balandžio 21 d. surašė Patikrinimo aktą. Patikrinimas atliktas remiantis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-714/2018, Kauno apygardos prokuratūros pateikta medžiaga, įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-8-478/2020 ir Kauno apygardos teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-58-813/2021.

3.2. Patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas iš individualios prekybos mėsa veiklos laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2013 m. kovo 14 d. gavo 74 328,66 Eur pajamų. Inspekcija konstatavo, kad pareiškėjas, pažeisdamas GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies, 3 straipsnio, 5, 6, 8, 10, 18 straipsnių, 25 straipsnio 1 dalies, 27 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 58 straipsnio 1 dalies, 63 straipsnio 1 dalies, 64 straipsnio, 71 straipsnio 1, 2, 4 dalių, 92 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 5 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 2 ir 4 dalių, 9 straipsnio 4 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir SDĮ) 6 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 4 dalies nuostatas, nuo gautų individualios veiklos pajamų neapskaičiavo, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo visų privalomų mokesčių bei įmokų. Kadangi pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo gautų pajamų, mokėtiną GPM ir PVM sumą apskaičiuoti įprasta tvarka nėra galimybės, todėl, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui mokestis apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant ekonominių modelių metodą.

3.3. Mokestinis ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar pareiškėjo vykdyta veikla, susijusi su mėsos įsigijimu ir realizavimu, pagrįstai buvo pripažinta individualia ir ekonomine veikla, esant išteisinamajam nuosprendžiui baudžiamojoje byloje, kurioje buvo vertinamos tos pačios kaip ir nagrinėjamame mokestiniame ginče su vykdyta veikla susijusios faktinės aplinkybės. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2013 m. kovo 14 d. per 24 kartus iš J. S. įsigijo didelį kiekį (22 460 kg) kiaulienos skerdienos ir 200 kg kiaulių kojų, įsigyta produkcija prekiavo Kauno turgavietėje. Baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo kaltinamas padaręs BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, t. y. kad neteisėtai vertėsi mėsos tiekimo veikla, neturėdamas licencijos. Minėtoje byloje Kauno apygardos teismas konstatavo, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, jog pareiškėjas vykdė mėsos tiekimo veiklą, o byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog jo veika atitinka BK 202 straipsnio 1 dalyje nustatytus versliškumo ar stambaus masto požymius, todėl pareiškėjas išteisintas dėl jam inkriminuotos veikos.

3.4. Aplinkybė, kad pareiškėjas buvo išteisintas baudžiamojoje byloje, savaime nepaneigia mokestinės atsakomybės atsiradimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, kad baudžiamojoje byloje padarytos išvados neturi įtakos asmens mokestinėms prievolėms, kadangi mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė kyla iš skirtingas teisės šakas reglamentuojančių teisės aktų normų. Tai reiškia, kad mokesčių administratorius turi ne tik pareigą, bet ir prievolę spręsti klausimą dėl mokestinės atsakomybės taikymo, neatsižvelgiant į baudžiamojoje byloje nustatytus faktus ir aplinkybes. Pareiškėjo teiginiai, jog įsigytą kiaulienos skerdieną jis parduodavo giminėms ir pažįstamiems į užsienį, negaudamas jokio pelno, prieštarauja logikai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš J. S. įsigyta kiauliena pareiškėjui buvo pristatoma prie vienos iš Kauno turgaviečių. Patikrinimo metu nustatyta, jog Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2018 m. vasario 5 d. pareiškėjui buvo išdavusi Maisto tvarkymo subjekto pažymėjimą, leidžiantį UAB „Miesto turgus“ turgavietėje Kaune vykdyti mažmeninę prekybą. Protokolu dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų ir priemonių atlikimo nustatyta, jog pareiškėjas iš J. S. įsigydavo kiaulienos skerdienos, kuria prekiaudavo Kauno „Stoties turgavietėje“. Visa tai suponuoja išvadą, jog pareiškėjas vykdė mėsos pardavimo veiklą, todėl Klaipėdos AVMI pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas vykdė mėsos tiekimo veiklą.

3.5. Vadovaujantis PVMĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatomis, ekonominė veikla – veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą ir kt.), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno). Kitaip tariant, ekonominė veikla apima bet kokią veiklą, kurią vykdo ūkio subjektas, siekdamas gauti bet kokių pajamų. Ekonominė veikla yra vienas iš pagrindinių požymių nustatant, ar konkreti veikla yra PVM objektas. Ekonominei veiklai yra būdingas savarankiškumas, versliškumas, ekonominės naudos siekimas bei pasikartojimas, tęstinumas, t. y. sandorius sudarantys asmenys turi turėti ketinimą veiklą vykdyti ir siekti iš jos gauti pajamų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 24 kartus iš J. S. įsigijo didelį kiekį (22 460 kg) kiaulienos skerdienos ir 200 kg kiaulių kojų, kiauliena buvo įsigyjama vidutiniškai kas 3–8 dienas po 938 kg. Vykdomos veiklos savarankiškumas yra apibūdinamas kaip gyventojo santykis su kita sandorių, sudaromų vykdant veiklą, šalimi, kuris iš esmės skiriasi nuo darbdavio ir darbuotojo santykių. Gyventojo veikla yra savarankiška, kai jo santykiuose su kita sandorio puse nėra būdingų darbo santykiams požymių (susitarimo dėl darbo apmokėjimo, darbo vietos ir funkcijų, darbo drausmės, atostogų ir pan.), gyventojas pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu), dengia savo išlaidas, susijusias su veiklos vykdymu, paskirsto ir naudoja gautas pajamas ir kita. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savarankiškai tarėsi dėl kiaulienos tiekimo, pastoviai ir intensyviai užsakinėjo kiaulienos skerdieną, savo transportu parsiveždavo mėsą, vykdė apdorojimo darbus, organizavo mėsos gaminių nuvežimą vartotojams. Pareiškėjas nebuvo susijęs darbo santykiais su kitais asmenimis, t. y. nebuvo samdomas, nebuvo niekam atskaitingas. Taigi, pareiškėjo veikla atitinka savarankiškumo požymius. Kadangi pareiškėjas nuolat, reguliariai ir dideliais kiekiais įsigydavo kiaulienos skerdieną iš J. S. ir realizuodavo, tai atitinka veiklos tęstinumo požymius.

3.6. Pareiškėjo teiginiai, kad jis realizuodavo produkciją negaudamas jokio pelno, prieštarauja patikrinimo metu nustatytiems faktams ir aplinkybėms. Pareiškėjas nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2013 m. kovo 5 d. niekur nedirbo ir jokių pajamų negavo, turėjo finansinių įsipareigojimų bankui, o jo sutuoktinės minėtu laikotarpiu gautos su darbo santykiais susijusios pajamos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) išmokos buvo nepakankamos net vartojimo išlaidoms padengti. Nustatyta ir tai, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 1 d. piniginių santaupų ne banke neturėjo. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, akivaizdu, kad tokio didelio kiekio kiaulienos skerdienos (22 260 kg) įsigijimas ir realizavimas per pakankamai trumpą laikotarpį buvo atliekamas siekiant gauti naudos, t. y. pajamų ir pelno, o tai atitinka dar vieną ekonominės veiklos požymį – versliškumą. Tai reiškia, kad visa pareiškėjo vykdyta veikla nuo pat jos vykdymo pradžios turėjo tikslą gauti pajamų, t. y. ekonominės naudos. Pareiškėjo vykdyta veikla pagrįstai pripažinta ekonomine veikla ir pareiškėjui PVMĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka tenka prievolė registruotis PVM mokėtoju, deklaruoti bei mokėti PVM į valstybės biudžetą.

3.7. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 98 straipsnio nuostatomis, neturėjo teisės skaičiuoti delspinigių už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį, tačiau, vadovaujantis MAĮ 97 straipsnio 2 dalies nuostatomis, delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos. To paties įstatymo 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Taigi, delspinigiai yra skaičiuojami už laikotarpį nuo tos dienos, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius teisės aktus turėjo būti sumokėtas iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, šiuo atveju – iki Klaipėdos AVMI sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmimo. Nagrinėjamu atveju delspinigių skaičiavimo trukmė nėra pažeista, todėl pareiškėjo teiginiai dėl delspinigių skaičiavimo trukmės nepagrįsti. Klaipėdos AVMI, atsižvelgusi į tai, jog patikrinimas pradėtas dar 2016 m., o sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo surašytas tik 2022 m. birželio 20 d., atleido pareiškėją nuo 60 proc. PVM delspinigių (6 031,41 Eur) ir nuo 60 proc. GPM delspinigių (703 Eur) sumokėjimo.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl MGK sprendimo, VMI sprendimo ir Klaipėdos AVMI sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nagrinėjamu atveju analizavo, ar VMI pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas 2012–2013 m. laikotarpiu iš mėsos pardavimo bei tiekimo veiklos sandorių gavo apmokestinamųjų ir su darbo santykiais nesusijusių pajamų, kurių nedeklaravo, mokesčių neapskaičiavo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo.

6. Teismas, įvertinęs MAĮ 70 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, LVAT praktiką dėl mokesčių administratoriaus teisės apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 (toliau – ir Taisyklės; aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2004 m. gegužės 29 d.), 4, 4.1–4.4, 6.1, 6.3.6, 25, 28 punktų nuostatas, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, nustatęs, jog pareiškėjas neapskaitė ir nedeklaravo pajamų, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, apskaičiavo mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, t. y. pritaikęs ekonominių modelių metodą. Pareiškėjas nekelia ginčo dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau skunde akcentavo, jog Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų, Kauno apygardos teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtais procesiniais sprendimais buvo išteisintas baudžiamojoje byloje, todėl, jo nuomone, VMI neturi teisės reikalauti jo sumokėti mokestinę prievolę.

7. Teismas pažymėjo, kad tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikalstamą veiką turi skirtingus įstatyminius pagrindus, todėl aplinkybė, jog pareiškėjas išteisintas dėl nusikalstamos veikos pagal BK 202 straipsnio 1 dalį padarymo, neužkerta kelio svarstyti klausimą, ar jam nekyla atsakomybė pagal mokesčių įstatymus. Teismas įvertino Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. spalio 26 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-714/2018, Kauno apygardos teismo 2020 m. vasario 3 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-8-478/2020, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202-303/2020 nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas.

8. Teismas akcentavo, kad mokesčių administratorius turi teisę remtis FNTT specialisto išvada, teismų sprendimais, taip pat ir spręsdamas klausimus dėl mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo taikymo. Nepaisant to, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalis įtvirtina įsiteisėjusio teismo nuosprendžio privalomumą administracinėje byloje, tačiau nei ši norma, nei MAĮ 72 straipsnis, nei kitos teisės normos neįtvirtina negalimumo remtis mokestinėje byloje (atliekant mokestinį patikrinimą) ar priimant administracinį sprendimą dėl mokestinės nepriemokos nustatymo valstybės institucijų dokumentais kaip rašytiniais įrodymais. LVAT praktikoje yra pripažįstama, jog FNTT pagal savo kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, todėl pagal MAĮ 72 straipsnį mokesčių administratorius turi teisę remtis FNTT dokumentais ir vadovaudamasis jais apskaičiuoti mokesčio mokėtojo nesumokėtus mokesčius bei delspinigius ir skirti jam baudas. LVAT praktikoje taip pat pripažįstama, jog mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui tenkančią mokestinę prievolę tam tikrais atvejais apskaičiuoja remdamasis teismų sprendimais. Pagal LVAT praktiką baudžiamojoje byloje surinkti faktiniai duomenys bei joje priimti procesiniai sprendimai gali būti įrodymais nagrinėjamoje administracinėje byloje. Teismas nurodė, kad aplinkybių vertinimas baudžiamosios teisės prasme ir apskaičiuojant pareiškėjo mokestines prievoles nėra tapatus. Todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi ne tik FNTT surinktais duomenimis, bet ir ikiteisminio tyrimo bei baudžiamosios bylos medžiaga. Šiuo atveju mokesčių administratorius vertino pateiktus dokumentus mokesčių įstatymų įgyvendinimo aspektu, o FNTT ir teismai – baudžiamosios atsakomybės aspektu, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, jog mokesčių administratorius ir teismai nepagrįstai skirtingai vertino pateiktus dokumentus.

9. Teismas pažymėjo, kad teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, nustatė, jog pareiškėjas įsigijo didelį kiekį kiaulienos skerdienos be jokių apskaitos dokumentų ir galbūt ją realizavo neišrašant jokių realizavimo dokumentų, tačiau teismas baudžiamojoje byloje konstatavo, kad be paties pareiškėjo abstrakčių paaiškinimų apie iš J. S. įsigytos mėsos realizavimą užsienyje gyvenantiems giminėms ir pažįstamiems, byloje nėra nustatyta jokių kitų faktinių aplinkybių ar surinkta įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytas aplinkybes, kada, kam ir kokiomis kainomis pareiškėjas iš J. S. įsigytą skerdieną realizavo. Todėl, atsižvelgiant į baudžiamojoje teisėje įtvirtintą principą, kad visos abejonės turi būti aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, pareiškėjas buvo išteisintas. Teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje nustatytos abejonės buvo įvertintos pareiškėjo naudai, tačiau nei teismų procesiniuose dokumentuose, nei paties pareiškėjo paaiškinimuose teisminio nagrinėjimo metu nebuvo įvardinta, kam, kada ir kiek konkrečiai mėsos pareiškėjas pardavė, tiekė, kitaip tariant, realizavo. Teismas pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje buvo sprendžiamas pareiškėjo inkriminuojamų nusikaltimų pagrįstumas ir baudžiamosios atsakomybės taikymo klausimas, kai tuo metu atliekant mokestinį patikrinimą buvo vertinama pareiškėjo mokestinė atsakomybė. Įvertinus Klaipėdos AVMI ir VMI sprendimus, nustatyta, kad juose detaliai išdėstytos faktinės aplinkybės ir pateiktas aiškus jų teisinis įvertinimas, išanalizuoti asmenų paaiškinimai ne tik duoti patikrinimo metu, tačiau ir duoti baudžiamojoje byloje.

10. Teismas įvertino MAĮ 67 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas, LVAT praktiką dėl įrodinėjimo pareigos. Teismas nurodė, jog mokestinio patikrinimo metu konstatuota, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo nustatyti faktai, jog pareiškėjas įsigijo didelį kiekį kiaulienos skerdienos be apskaitos dokumentų ir galbūt ją realizavo neišrašydamas jokių realizavimo dokumentų, tačiau teismas baudžiamojoje byloje konstatavo, kad nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kada, kam ir kokiomis kainomis pareiškėjas įsigytą skerdieną realizavo. Teismas pažymėjo, kad teismo nuosprendyje nustatyti minėti faktai iš esmės nepaneigia mokesčių administratoriaus padarytų išvadų teisingumo, o tai, kad nėra aišku, kur buvo realizuota įsigyta mėsa, nepaneigia mokesčių administratoriaus išvadų, jog vyko pats realizavimo procesas.

11. Teismas, įvertinęs visus byloje surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog mokesčių administratoriaus surinkti duomenys nekelia abejonių. Šiuo atveju pareiškėjas nepaneigė, kodėl mokesčių ir su jais susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai, kadangi iš pareiškėjo negauta duomenų, kurių visumos pagrindu būtų galima nuginčyti mokesčių administratoriaus poziciją ar bent suabejoti dėl papildomų mokesčių apskaičiavimo. Pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė duomenų, kam konkrečiai ir kada realizavo mėsą, t. y. neįvardijo asmenų, kuriems į užsienį siuntė mėsos gaminius, nenurodė, kokius konkrečiai gaminius gamindavo. Taip pat mokesčių administratorius nustatė, jog pareiškėjui Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2018 vasario 5 d. buvo išdavusi Maisto tvarkymo subjekto pažymėjimą, leidžiantį UAB „Miesto turgus“ turgavietėje Kaune vykdyti mažmeninę prekybą. Be to, mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2013 m. kovo 5 d. oficialiai nedirbo ir pajamų negavo, turėjo finansinių įsipareigojimų bankui, o jo sutuoktinės minėtu laikotarpiu gautos su darbo santykiais susijusios pajamos bei Fondo valdybos išmokos buvo nepakankamos net vartojimo išlaidoms padengti. Taigi, ir šių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėjas vykdė ekonominę veiklą, o nuo gautų individualios veiklos pajamų neapskaičiavo, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo visų privalomų mokesčių bei įmokų. Teismas akcentavo, kad MAĮ neįpareigoja mokesčių administratorių rinkti įrodymus, kad paneigtų pareiškėjo iškeltas abejones dėl mokesčių administratoriaus pateiktų skaičiavimų teisingumo arba kad pagrįstų pareiškėjo skundo teiginius, jog jis nevykdė tokios veiklos. Pareiškėjas turi pats šias abejones ir skundo teiginius pagrįsti, t. y. įrodyti, kad jis neturėjo pareigos mokėti PVM, GPM ir kitų jam apskaičiuotų mokesčių. Tik abstraktaus pobūdžio pareiškėjo argumentai dėl mokesčių administratoriaus netinkamai pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių vertinimo, nepagrįsti faktiniais duomenimis, negali paneigti mokesčių administratoriaus surinktų ir mokesčių byloje esančių įrodymų.

12. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad delspinigiai negali būti skaičiuojami už ilgesnį laikotarpį nei 180 dienų, įvertino MAĮ 98 straipsnio 2 dalies, 97 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas. Teismas nurodė, jog MAĮ 97 straipsnyje („Delspinigių skaičiavimo pradžia“) ir 98 straipsnyje („Delspinigių skaičiavimo trukmė“) yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti minėto įstatymo 97 straipsnyje nustatyta tvarka, skaičiuojami kiekvieną dieną ir baigiami skaičiuoti mokesčio sumokėjimo (sugrąžinimo) į biudžetą dieną (įskaitytinai) arba tą dieną, kai mokestinė prievolė pasibaigia kitais MAĮ 93 straipsnyje nustatytais pagrindais. Pareiškėjo nurodytas 180 dienų terminas numatytas MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje yra taikomas jame numatytiems atvejams. LVAT nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pastarasis 180 dienų terminas yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento. Kitaip tariant, šis terminas netaikomas situacijoms, kai delspinigiai apskaičiuojami už bet kokį kitą įstatyme nustatytą laikotarpį, kai dar nėra atsiradusi mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką. Pareiškėjo skunde nėra argumentų, įrodančių, kad jo atžvilgiu egzistavo paminėto 180 dienų termino taikymo atvejai. Šiuo atveju 180 dienų skaičiavimo terminas nebuvo prasidėjęs, nes mokestinė prievolė apskaičiuota patikrinimo metu priėmus mokesčių administratoriui sprendimą, kuris teisės aktų nustatyta tvarka buvo apskųstas, t. y. inicijuotas mokestinis ginčas ir nėra priimtas galutinis ir įsiteisėjęs sprendimas. Tokios praktikos laikomasi ir LVAT 2019 m. gruodžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2385-575/2019.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad delspinigių pagrindinė paskirtis yra ne nubausti, o kompensuoti valstybei dėl pavėluotai patekusių pinigų į biudžetą. Šiuo atveju nustatyta, kad mokesčiai laiku nebuvo sumokėti, o pinigai, turėję būti valstybės žinioje, buvo pareiškėjo žinioje, taigi kompensavimas valstybei dėl to delspinigių pavidalu yra teisingas.

14. Teismas priėjo prie išvados, jog mokesčių administratorius atliko išsamų mokestinį patikrinimą bei surinko pakankamai faktinių duomenų priimtiems sprendimams pagrįsti, o pareiškėjas mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių ir mokėtinų sumų apskaičiavimo objektyviais įrodymais nepaneigė. Teismas konstatavo, kad ginčijami Klaipėdos AVMI, VMI ir MGK sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka VAĮ 10 straipsnyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, nėra ABTĮ nustatytų pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti. Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

III. 15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti; priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines bylos aplinkybes ir argumentus išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodydamas ir akcentuodamas šiuos argumentus:

15.1. Teismas nukrypo nuo LVAT praktikos.

15.2. Teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodo, jog pareiškėjas iš kito kaltinamojo baudžiamojoje byloje J. S. įgijo šviežios kiaulienos skerdienos be apskaitos dokumentų, iš viso – 22 460 kg už 45 976,02 Eur (158 746 Lt) – šie duomenys yra nurodyti kaltinamajame akte, t. y. nurodoma, kuo pareiškėjas buvo kaltinamas, tačiau teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, padarė išvadą, kad byloje nėra nustatytas nei vienas realiai įvykęs sandoris tarp pareiškėjo ir kitų kaltinamųjų, nenustatyta, jog pareiškėjas realiai įgijo mėsą, jei įgijo, tai kokiais kiekiais ir kaina, galiausiai, kam konkrečiai ją realizavo, ar turėjo iš to pajamų, pelno. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, neteisingai vertino faktinę situaciją ir į pareiškėjo argumentus nebuvo atsakyta.

15.3. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse yra numatyti skirtingi išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindai. Šiuo konkrečiu atveju baudžiamąją bylą nagrinėję teismai aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, kad veikos, kuria buvo kaltinamas pareiškėjas, nepadarė, t. y. neatliko veiksmų, sudarančių nusikalstamos veikos sudėtį. Pareiškėjo įsitikinimu, dėl šių priežasčių jam negali kilti pareiga mokėti VMI apskaičiuotus mokesčius, kadangi neatlikus kaltinime nurodytų veiksmų ne tik nekyla baudžiamoji atsakomybė, tačiau negali kilti ir mokestinės prievolės, kadangi būtent tie veiksmai, kurie užtraukia baudžiamąją atsakomybę, turi būti atliekami ir mokestinei prievolei kilti, todėl yra betarpiškai susiję ir nesant nusikaltimo sudėties negali atsirasti mokestinė prievolė.

15.4. Teismas sprendime pažymėjo, jog teismo nuosprendyje nustatyti faktai iš esmės nepaneigia mokesčių administratoriaus padarytų išvadų teisingumo, o tai, kad nėra aišku, kur buvo realizuota įsigyta mėsa, nepaneigia mokesčių administratoriaus išvadų, jog vyko pats realizavimo procesas. Tai reiškia, kad mokestinė prievolė ir jos dydis yra preziumuojami, kadangi iš nurodytų aplinkybių matyti, jog nėra nustatytas nei vienas realiai įvykęs sandoris tarp pareiškėjo ir kitų asmenų.

15.5. MAĮ 98 straipsnis numato, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, - ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą šio įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas. Vadovaujantis nurodytu reglamentavimu, delspinigiai negali būti skaičiuojami už ilgesnį laikotarpį nei 180 dienų. Vertinimas, jog VMI gali skaičiuoti delspinigius ilgiau nei 180 dienų, reikštų lygiateisiškumo principo pažeidimą. Susiklosčiusi situacija nėra suderinama su teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais.

16. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė sprendimų pagrįstumą nuginčijančių argumentų. Sprendimai priimti pagrįstai pagal tuo metu egzistavusias aplinkybes, laikantis teisės aktuose nustatyto reglamentavimo, todėl naikinti jų nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos 2022 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. S-177 (7-145/2022), VMI 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 68-81 ir Klaipėdos AVMI 2022 m. birželio 20 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (27.13Mr) FR0682-142 teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų ginčijamiems sprendimams panaikinti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas padarė išvadą, jog mokesčių administratorius atliko išsamų mokestinį patikrinimą bei surinko pakankamai faktinių duomenų priimtiems sprendimams pagrįsti, o pareiškėjas mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių ir mokėtinų sumų apskaičiavimo objektyviais įrodymais nepaneigė.

19. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka. Jis apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, neteisingai vertino faktinę situaciją ir į pareiškėjo argumentus nebuvo atsakyta. Šiuo konkrečiu atveju baudžiamąją bylą nagrinėję teismai aiškiai ir nedviprasmiškai konstatavo, kad veikos, kuria buvo kaltinamas pareiškėjas, nepadarė, t. y. neatliko veiksmų, sudarančių nusikalstamos veikos sudėtį. Pareiškėjo įsitikinimu, nesant nusikaltimo sudėties, negali atsirasti ir mokestinė prievolė.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Mokestinis ginčas šioje byloje yra iš esmės kilęs dėl to, ar pareiškėjo vykdyta veikla, susijusi su mėsos įsigijimu ir realizavimu, pagrįstai buvo pripažinta individualia ir ekonomine veikla, esant išteisinamajam nuosprendžiui baudžiamojoje byloje (kurioje buvo vertinamos tos pačios kaip ir nagrinėjamame mokestiniame ginče su vykdyta veikla susijusios faktinės aplinkybės).

22. Patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2013 m. kovo 14 d. iš individualios prekybos mėsa veiklos gavo 74 328,66 Eur individualios veiklos pajamų, kurių nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo bei nesumokėjo privalomų mokesčių. Mokestinio ginčo medžiaga patvirtina, kad mokesčių administratorius atlikto patikrinimo metu pareiškėjo mokesčių bazę nustatė vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, pagal jo atliktą įvertinimą, pritaikęs ekonominių modelių metodą. Pareiškėjas nekelia ginčo dėl MAĮ 70 straipsnio taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau akcentavo, jog teismų priimtais procesiniais sprendimais buvo išteisintas baudžiamojoje byloje, todėl, jo nuomone, mokesčių administratorius neturi teisės reikalauti jo sumokėti mokestinę prievolę (žr. nutarties 15.3 p.).

23. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su išteisinamuoju nuosprendžiu ir jo reikšme mokestinių teisinių santykių vertinime, teismas pažymi, kad baudžiamojoje byloje teismai įsiteisėjusiu nuosprendžiu pareiškėjo veiksmus vertino baudžiamosios atsakomybės prasme. Baudžiamoji atsakomybė ir mokestinė atsakomybė yra savarankiškos teisinės atsakomybės rūšys. Šiuo klausimu paminėtina, jog pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jos pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-383-438/2015, 2021 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1994-968/2021). Taigi, nors pareiškėjas N. J. išteisintas baudžiamoje byloje pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos pareiškėjo mokestinėms prievolėms, nes mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė, kaip teisingai sprendė mokesčių administratorius ir pirmosios instancijos teismas, kyla iš skirtingas teisės šakas reglamentuojančių teisės aktų normų, todėl mokestinė atsakomybė gali kilti nepriklausomai nuo kitų bylų baigties.

24. Kauno apygardos teismas 2020 m. vasario 3 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-8-478/2020, išanalizavęs surinktų duomenų visumą, konstatavo, kad nors byloje buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad N. J. įsigijo iš J. S. kaltinime nurodytus kiaulienos skerdienos kiekius be jokių apskaitos dokumentų ir galimai ją realizavo taip pat neišrašant jokių realizavimo dokumentų, baudžiamoji atsakomybė jam buvo pritaikyta nenustačius visų būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, sudėtį sudarančių požymių. Nuosprendyje pažymėta, kad ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjas kaltę dėl inkriminuoto kaltinimo neigė, tačiau pripažino, jog yra ne kartą iš J. S. pirkęs kiaulienos skerdienos, nes jis pasiūlė pigiau, nei kiti tiekėjai. Jis iš nupirktos skerdienos gamindavo dešras, kumpelius, lašinius galutiniam vartojimui, šią produkciją realizuodavo išveždamas į Londoną, Airiją, parduodant ten gyvenantiems giminaičiams, draugams, pažįstamiems. Baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios paneigtų pačią vykdytą prekybos veiklą ar mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kurios naudotos pagrindžiant vykdytą individualią ir ekonominę veiklą mokestinio ginčo byloje.

25. Nustatytos faktinės aplinkybės, jog pareiškėjas nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2013 m. kovo 14 d. 24 kartus įsigijo didelį kiekį kiaulienos skerdienos, tai, jog pareiškėjui Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nuo 2010 m. liepos 10 d. iki 2018 vasario 5 d. buvo išdavusi Maisto tvarkymo subjekto pažymėjimą, leidžiantį UAB „Miesto turgus“ turgavietėje Kaune vykdyti mažmeninę prekybą, be to, finansinę pareiškėjo ir jo sutuoktinės padėtį apibūdinančios aplinkybės, kad pareiškėjas nuo 2011 m. vasario 25 d. iki 2013 m. kovo 5 d. oficialiai nedirbo ir pajamų negavo, turėjo finansinių įsipareigojimų bankui, o jo sutuoktinės minėtu laikotarpiu gautos su darbo santykiais susijusios pajamos bei Fondo valdybos išmokos buvo nepakankamos net vartojimo išlaidoms padengti, leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas, siekdamas gauti pajamų, vykdė mėsos pardavimo veiklą ir pagrindžia konstatuotą pajamų iš veiklos neapskaitymo faktą.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išdėstytiems motyvams, kad mokesčių administratorių sprendimuose detaliai išdėstytos faktinės aplinkybės ir pateiktas aiškus jų teisinis įvertinimas, išanalizuoti asmenų paaiškinimai ne tik duoti patikrinimo metu, tačiau ir duoti baudžiamojoje byloje.

27. Primintina, jog pagal MAĮ 67 straipsnio 1 dalį būtent mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Ir tik mokesčių mokėtojui nesutinkant su mokesčių administratoriaus jam apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, mokesčių mokėtojas privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (MAĮ 67 str. 2 d.). Aiškindamas minėtų teisės normų turinį, LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad jomis įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Pirmiausia būtent mokesčių administratorius turi pateikti pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą ir teisingumą. Tik nustačius, kad mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, o mokesčių mokėtojas neįvykdė pareigos nuginčyti mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012, 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-982-438/2017, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-514-968/2019, 2021 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1994-968/2021).

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus duomenis ir nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog mokesčių administratoriaus surinkti duomenys nekelia abejonių. Pareiškėjas nepaneigė, kodėl mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai. Iš pareiškėjo negauta duomenų, kurių visumos pagrindu būtų galima nuginčyti mokesčių administratoriaus poziciją, pagrįstą administracinėje byloje surinktais įrodymais. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą.

29. Dėl pareiškėjo argumentų, kad delspinigiai negali būti skaičiuojami už ilgesnį laikotarpį nei 180 dienų (žr. nutarties 15.5 p.), pritartina pirmosios instancijos teismo motyvams, kad delspinigių skaičiavimo trukmė nėra pažeista (žr. nutarties 12 p.). MAĮ 98 straipsnio 2 dalis, nustatanti pareiškėjo nurodomą 180 dienų ribojimą, taikoma tik nuo mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę prievolę atsiradimo momento, nurodyto to paties įstatymo 105 straipsnio 1 dalyje.

30. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegijos vertinimu, išsamiai pasisakyta tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime arba jie neturi esminės reikšmės sprendžiant ginčą, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.

31. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, dėl to šis prašymas atmetamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Arūnas Sutkevičius