2022-06-22 Nr. AB-16991-3-62-3-00284-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2883-781/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00284-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ivetos Pelienės ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. I. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. S. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas I. S. I. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 21S47869 (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis negali pasilikti savo kilmės šalyje, nes valdančioji partija ir vyriausybė ketina jį nužudyti. Pareiškėjas visiškai pagrįstai bijo nukentėti nuo perversmą įvykdžiusios chuntos vykdomų prievartinių veiksmų. Jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga ir bijo į ją sugrįžti, nes masines civilių represijas, kankinimus ir persekiojimą vykdo teisėsaugos institucijos.

3. Pareiškėjo manymu, atsakovas netinkamai ištyrė ir įvertino situaciją, susidariusią jo kilmės šalyje, taip pat nebuvo ištirta esama pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje veikiančių vyriausybės represinių organizacijų prievartos problematika. Nebuvo tinkamai įvertinta kilmės valstybės informacija, susijusi su bendra teisės taikymo ir pareiškėjo individualios persekiojimo rizikos tikimybe.

4. Pareiškėjo teigimu, jis nurodė konkrečius faktus, kodėl jis negali grįžti į kilmės valstybę, tačiau šie faktai nebuvo visapusiškai ir teisingai įvertinti. Tiek iš pareiškėjo pasakojimo, tiek iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio rizika, ir bendra smurtinė aplinka šalyje tai įrodo.

5. Pareiškėjas nesutiko su ginčijamo Sprendimo dalimi, kuria nuspręsta jį išsiųsti į kilmės valstybę, kadangi nenustatytos būtinos jo išsiuntimo sąlygos. Ši Sprendimo dalis yra nepagrįsta, grindžiama tik hipotetinio pobūdžio įsitikinimu, kad užsienietis gali slėptis. Vien tai, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas atmestas, negali būti savaime pakankama aplinkybe taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Taip pat Migracijos departamentas, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, nors ir ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tačiau tinkamai neįvertino pareiškėjo paaiškinimų ir, atsižvelgdamas į juos, nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę.

6. Pareiškėjas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pažymėjo, kad kilmės valstybės vyriausybė kovoja prieš paprastus gyventojus ir juos žudo. Pareiškėjas nurodė, kad jo mama taip pat buvo nužudyta vyriausybės. Jis negali grįžti į (duomenys neskelbtini), kadangi ten vyksta nuolatiniai konfliktai, todėl kyla pavojus jo gyvybei.

7. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

8. Atsakovas apžvelgė Sprendime nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas bei pažymėjo, kad jo išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Lietuvą nulėmė ekonominė situacija, tačiau tokia išvykimo iš kilmės šalies priežastis nelemia tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Pareiškėjo nurodytos išvykimo priežastys neprilygsta „persekiojimui“, o bendra saugumo padėtis nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės asmeniui dėl jo asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti asmenį, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju asmeniui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

9. Atsakovas pabrėžė, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko ir įvertino visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Be to, asmuo patvirtino, kad asmeniškai jam grėsmės nebuvo, niekas jo neieškojo, jam negrasino. Pareiškėjo baimė grįžti į kilmės šalį nėra visiškai pagrįsta.

10. Anot atsakovo, pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

11. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą nurodytus argumentus.

II. 12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. gegužės 10 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, t. y. pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punkte nurodytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, jį sumažindamas iki 2 metų ir pakeitė Sprendimo 4 punktą jį išdėstydamas taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. spalio 11 d. vykusios apklausos metu nurodė, jog šalies vyriausybė yra nusiteikusi prieš pietrytinę (duomenys neskelbtini). 2019 m. jis „kaip ir daugelis kitų“ išėjo protestuoti prieš (duomenys neskelbtini) norėdami naujos valdžios, naujo valdytojo. Į protestantus buvo šaudoma, tačiau pareiškėjui nieko nenutiko. 2020 m. spalio mėn. (duomenys neskelbtini) vėl organizavo protestus, kuriuose dalyvavo ir jis, ir kuriuose buvo vėl žudomi žmonės. Jo mama vėliau taip pat buvo nušauta. Ypač baisu yra (duomenys neskelbtini) etninei grupei, kuriai jis, kaip krikščionis, priklauso ir gali būti bet kada nušautas. Jis nepriklauso (duomenys neskelbtini) organizacijai, tačiau jo dėdė yra (duomenys neskelbtini) narys, taip pat jis nepriklauso jokiai kitai politinei partijai ar organizacijai. Pareiškėjui asmeniškai niekas negrasino, tačiau pavojų ir grėsmę jis jaučia dėl bendros situacijos.

14. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką. Ištyręs byloje pateiktus dokumentus, teismas konstatavo, kad atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jo nurodyti argumentai, Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į jo kilmės valstybės informaciją. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prašymo suteikti prieglobstį. Pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai tik subjektyviu situacijos suvokimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais, be to, pareiškėjas pats nurodė nesulaukęs tiesioginių grasinimų. Atsakovas nenustatė individualios asmeninės grėsmės pareiškėjui grįžti į kilmės šalį. Teismas konstatavo, kad „visiškai pagrįstos baimės“ sąlyga nėra įvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

15. Įvertinęs pareiškėjo Migracijos departamente apklausos metu duotus paaiškinimus ir skunde nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjo išvykimo iš kilmės šalies priežastis yra geresnių gyvenimo sąlygų, o ne apsaugos nuo persekiojimo, paieška. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas iš kilmės šalies buvo priverstas bėgti dėl prieš jį valstybės naudojamų ekonominio pobūdžio priemonių.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas atvykimo priežastimi nurodė tai, jog kilmės šalyje vyriausybė jo nekenčia, tačiau nenurodė, ir tyrimo metu nenustatyta aplinkybių, kad jis yra ir realiai gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

17. Teismo vertinimu, pareiškėjas gręsiančio pavojaus aplinkybes įvardijo abstrakčiai, jų nedetalizavo, negalėjo individualizuoti, kaip konkrečiai persekiojimas pasireiškė ir pasireikštų ateityje jo atžvilgiu. Pareiškėjas pats patvirtino, kad asmeniškai jam grėsmės nebuvo, niekas jo neieškojo, jam negrasino. Taigi, jo pasakojimas apie valdžios persekiojimą ir persekiojimo priežastis nepasižymi informatyvumu, nuoseklumu, pasakojimui trūksta konkrečių detalių, aplinkybių tikslumo ir individualaus ryšio su pačiu pareiškėju. Pareiškėjo pasakojimas nepatvirtintas daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso ir vaizdo įrodymais. Pareiškėjo paaiškinimas, kad iš kilmės valstybės jis išvyko dėl šalyje jam kylančios grėsmės, teismo manymu, nėra įtikinamas, kadangi prieglobstis kaip apsauga yra suteikiamas dėl realiai gresiančio, bet ne dėl hipotetiškai galimo persekiojimo, grindžiamo nenuosekliais ir išimtinai subjektyviais pareiškėjo asmeniniais vertinimais.

18. Apskųstame sprendime pažymėta, kad byloje nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Apklausų metu pareiškėjas negalėjo įvardyti, kaip šalies vyriausybė konkrečiai veikė prieš jį, kokiais būdais ir priemonėmis jis buvo persekiojamas, iš ko būtų galima spręsti, kad grįžus į kilmės šalį jam toliau kiltų vyriausybės persekiojimo grėsmė. Teismui nekilo abejonių, kad atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo nuodugniai ir išsamiai. Įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, prieglobsčio prašytojo pasakojimą, teismas nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios grėsmės prieglobsčio prašytojui grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atitinkamai nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Bylos medžiaga taip pat nepatvirtina, kad pareiškėjo nurodytoje kilmės šalyje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl, kaip akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, jam negali būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

20. Įvertinęs pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtęs Lietuvos – Baltarusijos sieną, prašymą pateikė sulaikytas pasienio pareigūnų ir pristatytas į užkardą), teismas pripažino, kad Sprendimo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo yra pagrįsta ir teisėta. Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad yra tikimybė, jog užsienietis gali bandyti pasislėpti.

21. Teismas, atsižvelgdamas į Departamento nurodytus pagrindus, dėl kurių pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, konstatavo, kad nustatytas penkerių metų uždraudimo atvykti terminas yra nemotyvuotas ir neproporcingas. Migracijos departamentas formaliai ir neargumentuotai taikė minėtos tvarkos nuostatas bei nepagrįstai uždraudė pareiškėjui penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl ši Sprendimo dalis keičiama, t. y. pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo dienos.

III. 22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą visa apimtimi, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

23. Pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Pareiškėjas teigia, kad jis nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Pareiškėjas visiškai pagrįstai bijo nukentėti nuo perversmą įvykdžiusios chuntos vykdomų prievartinių veiksmų.

24. Pareiškėjas nesutinka su skundžiamu sprendimu ir mano, kad buvo netinkamai ištirta ir įvertinta pareiškėjo situacija, susidariusi jo kilmės šalyje, taip pat nebuvo ištirta esama pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje veikiančių vyriausybės represinių organizacijų prievartos problematika. Nebuvo tinkamai įvertinta kilmės valstybės informacija, susijusi su bendra teisės taikymo ir pareiškėjo individualios persekiojimo rizikos tikimybe.

25. Pareiškėjas kritikuoja ginčijamo Sprendimo dalį, kuria nuspręsta jį išsiųsti į savo kilmės valstybę, kadangi nenustatytos būtinos jo išsiuntimo sąlygos. Ši sprendimo dalis yra nepagrįsta, o grindžiama tik hipotetinio pobūdžio įsitikinimu, kad yra pagrindas manyti, jog užsienietis gali slėptis.

26. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

27. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

28. Atsakovas papildomai nurodo, kad vien tai, jog pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nepatvirtina jų nepagrįstumo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad jo problemos prasidėjo 2019 m. po jo dalyvavimo demonstracijoje prieš (duomenys neskelbtini). Tačiau asmens išsakomos grėsmės, baimė dėl savo gyvybės, jo nurodytais pagrindais, nelaikytinos realiomis. Asmuo, žinodamas savo šalies bendrą padėtį, nesugebėjo įrodyti jam kilusios grėsmės realumo. Asmuo nedėjo pastangų nei kreiptis pagalbos į teisėsaugą (žuvus artimiems žmonėms), nei pakeisti gyvenamąją vietą šalies viduje. Asmuo apsisprendė palikti savo kilmės valstybę ieškodamas saugesnės šalies, todėl atvyko į Lietuvos Respubliką.

29. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste, ir pripažino, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Be to, asmuo patvirtino, kad asmeniškai jam grėsmės nebuvo, niekas jo neieškojo, jam negrasino.

30. Pagal pareiškėjo paaiškinimus ir surinktą informaciją atsakovas atliko išsamų ir visapusišką tyrimą. Ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų kriterijų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Apeliaciniame skunde pareiškėjas suformulavo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir byloje keliamus klausimus, atsižvelgdama į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, o apeliaciniame skunde nenurodytos priežastys, dėl kurių byla ir apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, netenkina šio prašymo.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Sprendime atsakovo padarytos išvados atitinka byloje esančius duomenis. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde išdėstytus argumentus, deklaratyviai tvirtindamas, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

35. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

36. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

37. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

38. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

39. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

40. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

41. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

42. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

43. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

44. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pirmiau nurodytose Įstatymo nuostatose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

46. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo baimę būti persekiojamu grindė dalyvavimu demonstracijose, vykusiose jo kilmės valstybėje.

47. Pirmosios instancijos teismas pritarė Sprendime padarytai išvadai, kad pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais, be to, akcentuota, kad pareiškėjas apklausoje nurodė nesulaukęs tiesioginių grasinimų. Taigi, nebuvo pagrindo konstatuoti individualią asmeninę grėsmę pareiškėjui kilmės valstybėje.

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia įrodęs savo teisę į prieglobstį, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, šio teiginio nepagrindė ir nepaneigė atsakovo Sprendime nurodytų išvadų. Atsakovas tyrimo metu nustatė, kad prieglobsčio prašytojas chronologiškai teisingai pasakoja apie vykusius įvykius, pakankamai tiksliai žino žmonių aukų, suimtųjų skaičius, politinių lyderių vardus, bei organizacijų, įvairių grupių vardus, jis cituoja prezidento žodžius, kuriuos pastarasis paskelbė Twiter platformoje. Tačiau paties asmens, kaip tų įvykių dalyvio, vaidmuo abejotinas, ypač byloje nustačius tam tikrus loginius pasakojimo neatitikimus. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiai išvadai.

49. Remiantis paties pareiškėjo pasakojimu, matyti, kad 2019 m. jis dalyvavo demonstracijoje prieš (duomenys neskelbtini), tačiau, pasakodamas apie 2020 m. įvykius sako, kad dalyvavo minėtos organizacijos surengtoje demonstracijoje. Pareiškėjas, pasakodamas apie motinos nužudymą turgaus aikštėje, kurį įvykdė armija, nepaaiškino, iš kur jis turi duomenų, kad šį nusikaltimą įvykdė būtent kareiviai, kodėl jis buvo įvykdytas turguje. Abiem atvejais asmuo deklaravo, kad dėl dalyvavimo demonstracijose jam kilo grėsmė iš vyriausybės pusės, jis jautė baimę dėl savo gyvybės. Tačiau, tokiu atveju, atsiranda prieštaravimas tarp asmens deklaruojamos grėsmės ir šalies kilmės informacijos. (duomenys neskelbtini) yra pripažinta teroristine organizacija, kodėl asmeniui, kuris 2019 m. dalyvavo demonstracijoje prieš šią organizaciją kiltų grėsmė iš tos pačios vyriausybės pusės, kuri ir kovoja su šios organizacijos veikla bei siekiais. Asmuo patvirtino, kad jis nėra šios organizacijos narys. Apklausos pabaigoje asmens buvo paprašyta patikslinti, kada paskutinį kartą jis dalyvavo demonstracijoje. Asmuo atsakė, kad tai buvo 2019 m. Toks asmens pasakojimo ir patikslintos informacijos neatitikimas sukelia abejonių asmens vaidmeniu aptariamuose įvykiuose ir dėl to iškilusių grėsmių asmens gyvybei realumu.

50. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad asmens gyvenamojoje valstijoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo šioje teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, todėl atsakovo, pirmosios instancijos teismo pagrįstai konstatuota, kad asmuo neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose.

51. Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir atsakovo surinktą kilmės šalies informaciją, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas atitinka kriterijus pabėgėlio statusui ir / ar papildomai apsaugai gauti (Įstatymo 86 ir 87 straipsniai).

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nepateikia konkrečių šias išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų. Pareiškėjas abstrakčiai prieštarauja pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas, nenurodo tokį persekiojimą patvirtinančių aplinkybių. Pareiškėjas savo poziciją grindžia bendro pobūdžio teiginiais, kad jis įrodė prieglobsčio suteikimo pagrindą, kilmės šalyje jam nesaugu pasilikti, tačiau nepaaiškina, kaip jo įvardytos aplinkybės kelia grėsmę būtent jo saugumui. Kaip minėta, pareiškėjo teigimu, būtent jo dėdė, o ne jis pats, priklausė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas tyrimo metu patvirtino, kad tiesioginių grasinimų nebuvo.

53. Vadovaudamasi išdėstytu, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti, kad atsakovo surinkta informacija neatitinka jai keliamų kriterijų ar nėra pakankama pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį teisingai išnagrinėti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ar konkrečių argumentų, sudarančių pagrindą abejoti atsakovo surinktos informacijos patikimumu bei nenurodė konkrečių faktinių aplinkybių, kurių atsakovas neįvertino arba įvertino netinkamai.

54. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su sprendimu išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos, nesutikimo teisinių pagrindų nenurodė. Nagrinėjamu atveju nenustačius prielaidų suteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso, jis turi būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Todėl pareiškėjo apeliavimas į išsiuntimo sąlygų, nurodytų Sprendime, deklaratyvumą, neturi įtakos galutiniam išnagrinėjimo rezultatui ir negali suponuoti išvados apie būtinybę suteikti pareiškėjui prieglobstį.

55. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. S. I. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Iveta Pelienė

Jūratė Varanauskaitė