2022-09-21 Nr. AB-23433-3-61-3-01128-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-538-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01128-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 13.7.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. Š. skundą atsakovui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. Š. (buv. pavardė – N.) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2021 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 5MA-34-48 „Dėl E. Š. prašymo“ ir 2021 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 5MA-34-61 „Dėl E. Š. prašymo“ (toliau – ir 2021 m. sprendimai) bei priimti naują sprendimą – Kauno teritorinės muitinės 2014 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 4PM190951 „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ (toliau – ir 2014 m. sprendimas) įregistruotą mokestinę nepriemoką ir su ja susijusias sumas pripažinti beviltiškomis.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. sprendimu jis buvo pripažintas solidariu skolininku dėl mokestinės nepriemokos ir, pagal Muitinės pateiktą informaciją, šiuo metu jo skola yra 12 073,31 Eur. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas kreipėsi į Muitinę, prašydamas įregistruotą mokestinę nepriemoką ir su ja susijusias sumas pripažinti beviltiškomis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 113 straipsnio pagrindu, tačiau atsakovas 2021 m. sprendimais netenkino jo prašymų. Pareiškėjas manė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, paviršutiniškai įvertino jo turtinę padėtį, netinkamai taikė teisės normas, nepaisė mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo termino, nesulaukė jo nuomonės dėl ketinamo priimti nepalankaus sprendimo. Pareiškėjas taip pat akcentavo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, 8 straipsnio nuostatas ir tvirtino, kad ginčijami sprendimai neatitinka iš šių teisės normų kylančių reikalavimų.

3. Pareiškėjo įsitikinimu, jis atitinka MAĮ 113 straipsnyje nurodytas sąlygas. Nuo pat mokestinės nepriemokos atsiradimo iki šiol pareiškėjas neturėjo turto ar galimybių jį įsigyti, jis nedirbo ir negavo pajamų. Jis 2021 m. vasario 8 d. užsiregistravo Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tačiau iki šiol negavo pasiūlymų į priemones ar laisvas darbo vietas. Pareiškėjo galimybes įsidarbinti dar labiau apsunkino pandemija ir su ja susiję ribojimai (apžvelgė informaciją apie pandemiją, jos poveikį nedarbo lygiui ir pan.). Be to, potencialiems darbdaviams sužinojus, kad pareiškėjas turi mokestinę nepriemoką, jie nenorėdavo priimti jį į darbą. Negalėdamas įsidarbinti, pareiškėjas praranda teisę į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytas socialines garantijas, senatvės pensiją ir orų gyvenimą.

4. Pareiškėjas teigė, kad ginčo mokestinė prievolė yra pasibaigusi (MAĮ 93 str. 1 d. 8 p., 107 str. 1 d.). Kadangi 2014 m. sprendimas įsiteisėjo 2014 m. lapkričio 3 d., mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas suėjo 2019 m. lapkričio 3 d. Pareiškėjo nuomone, tokiame kontekste atsakovo argumentas, kad antstolė vykdo ginčo mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjo, atmestinas. Suėjus senačiai, mokestinės nepriemokos išieškojimas įgyja ne kompensacinę ir prievolės įvykdymo reikšmę, bet baudžiamąją reikšmę, kai asmuo dėl turimos nepriemokos negali oriai gyventi, rasti darbo, yra stumiamas į visuomenės užribį, netenka savo teisės į Konstitucijoje numatytas socialines garantijas, senatvės pensiją.

5. Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

6. Atsakovas apžvelgė ginčo aplinkybes ir pažymėjo, kad, išnagrinėjus pareiškėjo prašymus, nustatyta, jog pareiškėjas, būdamas jauno ir darbingo amžiaus, ilgą laikotarpį ir šiuo metu nedirba, jo sąskaitoje kredito įstaigoje nėra lėšų, jis yra vedęs (sudaryta vedybų sutartis). Nėra duomenų, kad pareiškėjas yra neįgalus ar jam reikalinga valstybės parama arba tokia parama jam teikiama, taip pat nėra duomenų, kad jam reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas neatitinka MAĮ 113 straipsnio sąlygų, kurioms esant mokestinė nepriemoka galėtų būti pripažinta beviltiška.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pretenzijomis dėl teisės normų (įskaitant reguliuojančiąsias išieškojimo senaties terminą) pažeidimo. Teigė, kad teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką Muitinei atsirado 2014 m. gruodžio 23 d., nes 2014 m. sprendimas pareiškėjui įteiktas 2014 m. gruodžio 12 d., o mokestinės prievolės įvykdymo terminas nustatytas iki 2014 m. gruodžio 22 d., pareiškėjas neįvykdė mokestinės prievolės per nustatytą terminą (MAĮ 105 str.). Atsakovas priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą pradėjo 2015 metais, paduodamas nurodymus kredito įstaigoms nurašyti lėšas iš skolininko sąskaitų, bet, kadangi jose nebuvo lėšų, per antstolių kontorą išieškojimas buvo nukreiptas į pareiškėjo turtą. Taigi, Muitinės sprendimai atitinka MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje išvardytus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdus, o priverstinis išieškojimas pradėtas nepraleidus 5 metų senaties termino. Atsakovas akcentavo, kad, vadovaujantis MAĮ 107 straipsnio 5 dalimi, Muitinė neturi pagrindo nutraukti priverstinio išieškojimo veiksmus, suėjus šiam 5 metų terminui. Pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, mokesčių administratorius neturi teisės pradėti išieškojimo veiksmus, tačiau gali tęsti jau pradėtas išieškojimo procedūras.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo E. Š. skundą.

9. Teismas nustatė, kad Kauno teritorinė muitinė 2014 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 4PM190951 pripažino du asmenis, vienas iš jų – pareiškėjas E. N. (dab. pavardė – Š.), solidariais skolininkais muitinei ir už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas cigaretes įregistravo 12 113,64 Eur mokestinę prievolę. Šiuo sprendimu ir 2014 m. spalio 15 d. pranešimu Nr. (l 1.73/4)-1 B-15178, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 748 (2004 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 404 redakcija) patvirtintų Mokesčių mokėjimo muitinėje taisyklių 10 punktu, asmenys buvo įpareigoti sumokėti apskaičiuotą ir įregistruotą mokestinę prievolę muitinei per 10 dienų nuo sprendimo gavimo dienos.

10. 2014 m. sprendimas buvo grąžintas muitinei kaip neįteiktas adresatui. Muitinė, vadovaudamasi MAĮ 164 straipsnio 5 dalimi, Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto svetainėje www.vmi.lt 2014 m. gruodžio 12 d. paskelbė pranešimą, kuriame nurodė pareiškėjui iki 2014 m. gruodžio 22 d. atvykti pas mokesčių administratorių atsiimti minėto sprendimo. Jeigu mokesčių mokėtojas per nustatytą terminą neatvyksta, dokumentas laikomas įteiktu minėto pranešimo paskelbimo Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto svetainėje dieną. Pareiškėjas neatsiėmė dokumento iki nustatyto termino, todėl pripažintina, kad 2014 m. sprendimas jam įteiktas 2014 m. gruodžio 12 d., o mokestinės prievolės įvykdymo terminas nustatytas iki 2014 m. gruodžio 22 d.

11. 2014 m. sprendimu įregistruota mokestinė prievolė per nustatytą terminą nebuvo sumokėta. Pareiškėjas taip pat neapskundė minėto sprendimo įstatymų nustatyta tvarka, todėl šis sprendimas yra vykdytinas.

12. Muitinė, vadovaudamasi tuo metu galiojusio 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 232 straipsnio 1 dalies (a) punktu bei MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pradėjo taikyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą ir pateikė kredito įstaigai sprendimus Nr. 10000297835 (2015 m. sausio 20 d.), Nr. 10000300129 (2015 m. vasario 5 d.), Nr. 1000301943 (2015 m. vasario 24 d.) nurašyti lėšas iš pareiškėjo sąskaitų ne ginčo tvarka. Muitinė, negavusi lėšų iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose, vadovaudamasi MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis, tolesnį mokestinės nepriemokos išieškojimo vykdymą nukreipė į pareiškėjo turtą, antstolei pateikdama vykdymui sprendimus Nr. 10000304561 (2015 m. kovo 18 d.) ir Nr. 10000319100 (2015 m. rugpjūčio 5 d.).

13. Muitinė 2020 m. gruodžio 23 d. ir 2021 m. kovo 4 d. gavo pareiškėjo prašymus dėl mokestinės nepriemokos, įregistruotos 2014 m. sprendimu, pripažinimo beviltiška. Muitinė ginčijamais 2021 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 5MA-34-48 ir 2021 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 5MA-34-61 nusprendė netenkinti šių prašymų.

14. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, kad ginčo atveju aktualu, ar mokesčių administratorius mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą pradėjo per 5 metus nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos bei ar pasirinktas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdas atitiko MAĮ 106 straipsnyje išdėstytus būdus. Iš bylos medžiagos matyti, kad Muitinė 2015 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 10000297835 pradėjo priverstinį išieškojimą iš pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigoje, po to, kai pareiškėjas savanoriškai neįvykdė 2014 m. spalio 15 d. pateikto raginimo sumokėti jam apskaičiuotą mokestinę nepriemoką. Priverstinis išieškojimas buvo vykdomas MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nustatytais būdais. Muitinė 2014 m. gruodžio 23 d. priėmė sprendimą nurašyti pareiškėjo mokestinę nepriemoką nuo sąskaitos kredito įstaigoje, vadovavosi MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Kadangi pareiškėjo sąskaitoje kredito įstaigoje nebuvo lėšų mokestinei nepriemokai padengti, Muitinė 2015 m. kovo 18 d. ir 2015 m. rugpjūčio 5 d. priėmė sprendimus vykdyti priverstinį išieškojimą iš turto, kurį vykdo antstolis (MAĮ 106 str. 1 d. 4 p.).

15. Teismas akcentavo, kad Muitinė teisę pradėti vykdyti mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą įgijo MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatyta tvarka MAĮ 106 straipsnio nustatytais būdais 2014 metais įsiteisėjus sprendimui mokestinėje byloje, kadangi pareiškėjas nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų, kurios buvo nurodytos Kauno teritorinės muitinės raginime (MAĮ 105 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisė išieškoti mokestinę nepriemoką atsirado 2014 m. gruodžio 23 d., kai 2014 m. sprendimas buvo įteiktas pareiškėjui įstatymų nustatyta tvarka, t. y. 2014 m. gruodžio 12 d., o mokestinės prievolės įvykdymo terminas nustatytas iki 2014 m. gruodžio 22 d. Minėtu sprendimu pareiškėjui įregistruota mokestinė prievolė per nustatytą terminą nebuvo sumokėta. Tokiu būdu mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai ją išieškoti, pritaikydamas MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nustatytus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdus (MAĮ 105 str.).

16. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Muitinė priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą pradėjo 2015 metais, paduodama nurodymus kredito įstaigoms nurašyti lėšas iš skolininko sąskaitų, o, nesant jose lėšų, per antstolių kontorą išieškojimas buvo nukreiptas į pareiškėjo turtą. Šiuo metu dar nėra išieškota visa ginčo mokestinė nepriemoka. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad mokestinės nepriemokos išieškojimas iš pareiškėjo turto gali būti tęsiamas, kadangi yra pradėtas nepraleidus 5 metų išieškojimo senaties termino. Muitinės sprendimai atitinka MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje išvardytus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdus. Atsakovas mokestinės nepriemokos išieškojimo procese tiksliai laikėsi mokesčių teisės aktų ir pagal kompetenciją atliko jam pavestas funkcijas.

17. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo sprendimų atsisakyti pripažinti ginčo mokestinę nepriemoką ir su ja susijusias sumas beviltiškomis pagal MAĮ 113 straipsnį teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėjo, jog pareiškėjas pirmąjį prašymą grindė sunkia finansine padėtimi, taip pat nurodė, kad jam labai sunku susirasti darbą, jis neturi nekilnojamojo turto, sutuoktinė nepageidavo prisiimti jo prievolių, todėl su ja sudaryta vedybinė sutartis. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė VĮ Registrų centro 2020 m. gruodžio 23 d. elektroninio dokumento nuorašą „Paieška pagal fizinį asmenį“, Swedbank, AB sąskaitos išrašą 2019 m. sausio 1 d. – 2020 m. gruodžio 23 d. laikotarpiui apie turimas lėšas, Vilniaus miesto 16-jame notaro biure sudarytą 2020 m. spalio 7 d. vedybų sutartį. Pareiškėjas kartu su kitu prašymu papildomai pateikė išrašą iš Užimtumo tarnybos tinklapio apie asmens dabartinį statusą bei pareiškė savo nesutikimą dėl Muitinės ketinimo priimti jam nepalankų sprendimą. Minėtą prašymą irgi motyvavo sunkia materialine padėtimi. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog jam reikia valstybės paramos ir / arba jam yra teikiama tokia parama, kaip ji suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą). Pareiškėjas yra jauno ir darbingo amžiaus, ilgą laikotarpį ir šiuo metu nedirba, jo sąskaitoje kredito įstaigoje nėra lėšų, jis yra vedęs ir turi sudarytą vedybų sutartį. Nėra duomenų, kad pareiškėjas yra neįgalus ar jam reikalinga valstybės parama arba tokia parama jam teikiama, taip pat duomenų, kad pareiškėjui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, kaip tai nustatyta MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

18. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2021 m. kovo 1 d. sprendimo neteisėtumą grindė ir aplinkybe, kad šis sprendimas buvo priimtas nesulaukus jo nuomonės, tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina priešingai. Byloje nustatyta, kad Muitinė, vadovaudamasi 2015 m. liepos 28 d. Komisijos deleguoto reglamento (ES) 2015/2446 8 straipsnio 1 dalimi, 2021 m. sausio 28 d. pranešimu Nr.(12.23/12)-2V-1175 informavo pareiškėją apie galimo nepalankaus sprendimo priėmimą pagal nagrinėjant prašymą nustatytas aplinkybes bei prašė per 30 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos pateikti nuomonę dėl priežasčių, kuriomis ketinama pagrįsti nepalankų sprendimą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška. Pareiškėjas per nustatytą terminą nepareiškė nuomonės dėl minėto Muitinės pranešimo apie galimą nepalankų sprendimą, todėl Muitinė 2021 m. kovo 1 d. sprendimą priėmė atsižvelgdama į jo pateiktus įrodymus. Vėliau, t. y. 2021 m. kovo 4 d., Muitinė gavo pareiškėjo advokato prašymą dėl galimai nepalankaus sprendimo. Atsižvelgiant į tai, kad su prašymu buvo pateikti dokumentai apie pranešimo dėl galimo nepalankaus sprendimo priėmimo įteikimo pareiškėjui datą, pateiktas prašymas dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška buvo išnagrinėtas pakartotinai.

19. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos pripažinti ginčo mokestinę nepriemoką beviltiška. Įvertinus pareiškėjo nurodytas jo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes, sutiktina su atsakovo argumentais, kad, vadovaujantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nebuvo pagrindo atleisti pareiškėją nuo akcizų mokėjimo, nes nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys aplinkybes, jog jo ekonominė (socialinė) padėtis yra tokia sunki, kad jam reikalinga valstybės parama arba tokia parama jam yra teikiama, kaip tai apibrėžta MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčijami 2021 m. sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo juos naikinti. Atitinkamai, netenkintas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 20. Pareiškėjas E. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundo reikalavimus.

21. Pareiškėjas teigia, kad nei atsakovas, nei teismas neatsižvelgė į jo argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus, todėl jo skundas buvo išnagrinėtas netinkamai. Atsakovas ir teismas paviršutiniškai įvertino pareiškėjo turtinę padėtį, netinkamai taikė teisės normas bei neatsižvelgė į mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminą. Pareiškėjas pakartoja skundo teiginius apie savo prastą finansinę padėtį, sunkumus susirasti darbą (pandemijos ir su ja susijusių ribojimų įtaką), pažeidžiamas jo konstitucines teises, taip pat pakartoja savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus, jog mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas pasibaigė 2019 m. lapkričio 3 d., todėl po šios datos jokie išieškojimo veiksmai nebegali būti atliekami (MAĮ 107 str.), o ginčijami 2021 m. sprendimai neatitinka VAĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio reikalavimų.

22. Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

23. Atsakovas apžvelgia ginčo aplinkybes, pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo išvadomis ir jų motyvais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Muitinės sprendimų, kuriais įregistruotą mokestinę nepriemoką ir su ja susijusias sumas atsisakyta pripažinti beviltiška, pagrįstumo ir teisėtumo.

25. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ginčijami Muitinės sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, pareiškėjo skundą atmetė. Pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, kad egzistuoja teisinės sąlygos pripažinti ginčo mokestinę nepriemoką beviltiška, nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys aplinkybes, jog jo ekonominė (socialinė) padėtis yra tokia sunki, kad jam reikalinga valstybės parama arba tokia parama jam yra teikiama, kaip tai apibrėžta MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

27. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

28. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

29. Apeliaciniu skundu pareiškėjas pažymi, jog atsakovas ir teismas paviršutiniškai įvertino jo turtinę padėtį, netinkamai taikė teisės normas bei neatsižvelgė į mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminą. Pareiškėjo įsitikinimu 5 metų senaties terminas yra taikomas išieškojimui, o ne tinkamai neįvykdytos prievolės priverstinio išieškojimo pradėjimui, jis pasibaigė 2019 m. lapkričio 3 d., todėl po šios datos jokie išieškojimo veiksmai nebegali būti atliekami

30. Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis reglamentuota MAĮ 107 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad: mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai (1 dalis); mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos (2 dalis); mokesčių administratorius, pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, neturi teisės imtis jokių išieškojimo veiksmų, taip pat be mokesčių mokėtojo prašymo ar sutikimo įskaityti mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) mokestinei nepriemokai, kurios pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, padengti (4 dalis).

31. MAĮ 107 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog pradėjus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras, MAĮ 106 straipsnyje nurodytais būdais, jos užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas. Tuo atveju, kai nurodytais atvejais išieškoti mokestinės nepriemokos visiškai ar iš dalies nepavyksta, pakartotinai inicijuoti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą galima tik tuo atveju, jei nepasibaigęs mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas.

32. LVAT, aiškindamas MAĮ 107 straipsnio 5 dalies nuostatą, yra pažymėjęs, jog įstatymų leidėjas yra suteikęs teisę mokesčių administratoriui nepaisyti 5 metų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties termino, jei procedūros buvo pradėtos MAĮ 106 straipsnyje numatytais būdais. Todėl <...> aktualu, ar mokesčių administratorius mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrą pradėjo per 5 metus nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos bei ar pasirinktas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdas atitiko MAĮ 106 straipsnyje išdėstytus būdus (LVAT 2021 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-324-556/2021).

33. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad Muitinė priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą pradėjo 2015 metais, pateikdama nurodymus kredito įstaigoms nurašyti lėšas iš skolininko sąskaitų (MAĮ 106 str. 1 d. 1 p.), o 2015 m. kovo 18 d. ir 2015 m. rugpjūčio 5 d. priėmė sprendimus vykdyti priverstinį išieškojimą iš turto, kurį vykdo antstolė (MAĮ 106 str. 1 d. 4 p.) (žr. šios nutarties 12 punktą). Minėti Muitinės sprendimai atitinka MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nustatytus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdus, o priverstinis išieškojimas buvo pradėtas nepraleidus 5 metų senaties termino. Byloje nėra duomenų leidžiančių spręsti, jog antstolės vykdomosios bylos būtų nutrauktos ir atsakovo vykdomieji sprendimai būtų grąžinti išieškotojui.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatinėjo, ar įregistruotos mokestines nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūra buvo pradėta per 5 metus nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos, taip pat, ar atsakovo pasirinktas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdas atitiko MAĮ 106 straipsnyje numatytus būdus. Nustatęs, kad Muitinė priverstinio ginčo mokestinės nepriemokos išieškojimą vienu iš MAĮ 106 straipsnyje įtvirtintų būdų pradėjo 2015 m., t.y. nesuėjus 5 metų mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūros iš pareiškėjo turto gali būti užbaigiamos nepaisant to, jog jų vykdymo metu pasibaigia mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino jo turtinę bei socialinę padėtį, todėl nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog jis atitinka MAĮ 113 straipsnio 1 dalies nuostatas.

36. MAĮ 113 straipsnio 1 dalis nustato baigtinį sąrašą aplinkybių, kurioms esant mokesčio mokėtojo turima mokestinė nepriemoka gali būti pripažinta beviltiška. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nustatyta, kad beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus) arba priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką. Pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką priverstinai išieškoti netikslinga, kai sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis.

37. LVAT praktikoje nurodoma, jog tam, kad būtų galima remtis MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turi būti neginčytinai įrodyta, kad fiziniam asmeniui reikalinga valstybės parama (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-254/2011; 2011 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-221/2011 ir kt.). MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimą beviltiška sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo jo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.) (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-807/2010).

38. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė duomenų patvirtinančių, kad jam reikia valstybės paramos ir/arba yra teikiama tokia parama, kaip ji suprantama pagal 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija). Nors pareiškėjas pateikė Užimtumo tarnybos duomenis apie jo dabartinį statusą ir nurodė, jog nuo 2021 m. vasario 8 d. yra registruotas Užimtumo tarnyboje, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas yra jauno ir darbingo amžiaus (gimęs 1988 metais), nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų neįgalus ar jam būtų reikalingas gydymas ar teikiama valstybės parama, o galimybes įsidarbinti apsunkinusi pandemija ir su ja susiję ribojimai baigėsi.

39. Be jau išnagrinėtų apeliacinio skundo argumentų, pareiškėjas taip pat nurodo, kad ginčijami Muitinės sprendimai neatitinka VAĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio reikalavimų, nes Muitinė sprendimą priėmė nesulaukusi jo nuomonės. Teisėjų kolegija su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas bei pirmosios instancijos teismas sprendimuose akcentavo ir atsižvelgė į tai, jog 2021 m. kovo 4 d. Muitinėje buvo gautas pareiškėjo advokato prašymas dėl galimai nepalankaus sprendimo, todėl pateiktas prašymas buvo išnagrinėtas pakartotinai. Todėl pareiškėjo argumentai, kad sprendimas priimtas nesulaukus jo nuomonės yra nepagrįsti, nes kaip minėta, pareiškėjo pateiktą nuomonę vertino tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas.

40. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl formalaus jo skundo išnagrinėjimo ir dėl to, kad esą nebuvo atsižvelgta į jo nuomonę atmetami kaip nepagrįsti.

41. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl skundžiamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismo sprendimas yra pagrįstas faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė