2016-07-05 Nr. AB-14000-3-61-3-03502-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1413-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03502-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) po 500 Lt už kiekvieną iš 159 parų, praleistų netinkamomis kalinimo sąlygomis.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2011 m. balandžio 23 d. iki 2011 m. liepos 13 d. Buvo kalinamas su dar 3 asmenimis kamerose, kurių plotas 8 kv. m, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinėje kamerose nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1. punktą. 2013 m. gegužės 24 d. pareiškėjas buvo grąžintas iš Švedijos į Lukiškių TI-K ir kalinamas kamerose su dar 8–11 asmenų. Tokiomis sąlygomis jis buvo kalinamas iki 2013 m. liepos 29 d. Kamerose buvo dviejų (karantino kamerose trijų) aukštų lovos, kurios užėmė po 2 kv. m gyvenamojo ploto. Kamerose taip pat buvo įrengtas sanitarinis mazgas, kuris buvo surūdijęs. Pastatytas tualetas buvo atitvertas 1,5 m pertvara. Į grindis įmontuotas staliukas su dviem atsilenkiančiomis kėdėmis. Kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, drėgna, todėl nuo sienų ir lubų luposi tinkas, kuris krisdavo į lėkštes ir ant galvos. Pareiškėjui kamerose nebuvo galimybės pavalgyti prie stalo, nes jose įrengti labai maži staliukai. Kamerose buvo pilna tarakonų. Pareiškėjas per mėnesį gaudavo tik vieną ruloną tualetinio popieriaus, kuris buvo labai prastos kokybės. Dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus ir diskomfortą, pablogėjo gyvenimo kokybė ir sveikata, tapo nervingas, jautė baimę aplinkai, padidėjo nervinė įtampa, todėl jam buvo padaryta neturtinė žala.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K pareiškėjo reikalavimui nagrinėjamoje byloje prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Paaiškino, kad tam tikru pareiškėjo kalinimo metu jam tenkantis plotas atitiko reikalavimus. Taip pat nuo 2011 m. liepos 13 d. iki 2013 m. gegužės 24 d. pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad netinkamomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Sudaro galimybes kalinamiems asmenims pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, lankytis bibliotekoje ir koplyčioje, žiūrėti kamerose įrengtą kabelinę televiziją, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Kiekvienam kalinamajam yra skiriama atskira lova ir švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Už tvarkos palaikymą kamerose yra atsakingi patys kalinamieji, todėl jiems išduodamas visas reikalingas inventorius švaros palaikymui bei kalcinuota soda, o karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose yra sudaryta sutartis su įmone, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Kameros Lukiškių TI-K yra vėdinamos atidarius langus. Kalinami asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K tualetinis popierius vyrams išduodamas du kartus per mėnesį ir tai atitinka nustatytas normas. Taip pat suimtiesiems pagal nustatytas normas išduodamas dantų šepetėlis ir pasta, vienkartiniai skustuvai. Apibendrindamas Lukiškių TI-K teigė, kad, nenustačius žalos padarymo fakto pareiškėjui, valstybei civilinė atsakomybe pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti negali.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti. Bylą dalyje dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 23 d. iki 2011 m. liepos 13 d. nutraukė.

Atsižvelgęs į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, teismas konstatavo, kad pareiškėjas visą jo kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, tačiau, skundą teismui pateikė tik 2014 m. liepos 14 d. Lukiškių TI-K ieškinio senatį prašė taikyti. Teismo posėdyje nurodytos aplinkybės, kad dėl kalinimo Švedijoje pareiškėjui nebuvo reikalo ir galimybės kreiptis dėl žalos atlyginimo, teismas nelaikė svarbia priežastimi, sutrukdžiusia laiku kreiptis į teismą. Todėl nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, teismas taikė pareiškėjo reikalavimui dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 23 d. iki 2011 m. liepos 13 d. ir bylą šioje dalyje nutraukė. Tačiau pažymėjo, kad reikalavimui pateikti dėl kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2013 m. liepos 13 d. 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Remdamasis bylos faktinėmis aplinkybėmis, teismas nustatė, kad nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2013 m. liepos 29 d. pažeidžiant ploto reikalavimus pareiškėjas buvo kalinamas tik 2013 m. gegužės 24 d. vakare. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo kalinimo metu buvo patikrintos tik kameros Nr. 252 ir 257, kai tuo tarpu kameros Nr. 121 ir 253 nebuvo tikrintos. Kamera Nr. 252 buvo patikrinta 2013 m. gegužės 28 d. (tuo metu pareiškėjas buvo kalinamas šioje kameroje). Patikrinimo metu nustatyta, kad šios kameros santykinė oro drėgmė ir oro temperatūra atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 26 punkto reikalavimus. Todėl pareiškėjo argumentą dėl kameroje Nr. 252 esančios drėgmės teismas pripažino nepagrįstu. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų dėl kamerų Nr. 121 ir 253 būklės bei įrodymų, jog visose kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, yra tinkama ventiliacija, sienų ir lubų tinkas yra geros būklės, o sanitariniai mazgai nesurūdiję. Taip pat Lukiškių TI-K neįrodė, kad tualetinis popierius pareiškėjui buvo išduodamas du kartus per mėnesį. Todėl teismas visas abejones vertino pareiškėjo naudai ir konstatavo, kad visą nagrinėjamą laikotarpį buvo pareiškėjo nurodyti higienos normos reikalavimų pažeidimai. Tačiau pareiškėjo argumentą, kad kamerose buvo tarakonų, remdamasis bylos duomenimis, teismas laikė nepagrįstu. Atisižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė tam tikrus neigiamus išgyvenimus ir moralinę žalą.

Teismas atsižvelgė į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką. Įvertino byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba. Atkreipė dėmesį, kad kamerose tualetas atitvertas 1,5 m sienele, todėl nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas dėl kameroje nuolat kartu esančių kitų asmenų. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas priteisė neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjui.

III. Pareiškėjas pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui po 100 Eur už kiekvieną iš 141 paros, praleistos netinkamomis kalinimo sąlygomis.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai taikė ieškinio senaties terminą, nes tokio pobūdžio reikalavimams Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenustato ieškinio senaties instituto. Į teismą pareiškėjas ankščiau negalėjo kreiptis dėl to, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose išaiškinta, kokios kalinimo sąlygos yra tinkamos, nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Todėl pareiškėjas nežinojo, kad pažeidžiamos jo teisės. Taip pat nurodo, kad nuo pat pirmų dienų laisvės atėmimo vietoje pareiškėjui pareigūnai grasindavo, kad jei skųsis dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jam pagal suklastotus kaltinimus bus skirtos nuobaudos, nebus paleistas į laisvę lygtinai. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo laikomas per mažo ploto sąlygomis – iš tiesų tas laikotarpis buvo daug ilgesnis, nes teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą, neišskaičiavo baldų ir sanitarinio mazgo užimamo kameros ploto. Pareiškėjas pažymi, kad teismas turėtų nesiremti paslaugių teikėjų duomenimis apie atliktus ūkio darbus Lukiškių TI-K kaip neobjektyviais ir šališkais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jam dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo padaryta neturtinė žala.

Pažymėtina, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už periodišką kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 23 d. iki 2011 m. ir nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2013 m. liepos 29 d. Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 28–34) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2011 m. balandžio 21 d. iki 2013 m. liepos 29 d. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2014 m. liepos 14 d. (b. l. 7). Todėl nagrinėjamu atveju daliai pareiškėjo reikalavimo yra pasibaigęs 3 metų senaties terminas, numatytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Lukiškių TI-K prašė taikyti.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą nustatymas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo priėmimo. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose numatyta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties nustatymas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Taigi pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis ieškinio senatimi, nes Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties terminų, yra nepagrįsti. Kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties nustatymo nacionalinėje teisėje galimumą. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo reikalavimui yra pagrindas taikyti senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013).

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso kalinimo Lukiškių TI-K metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą ir higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti. Todėl nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą jis praleido, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai, kuriuose išaiškinta, kokios kalinimo sąlygos yra tinkamos, nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kad pareiškėjo teiginys, jog Lukiškių TI-K jam pareigūnai grasindavo, kad jei skųsis dėl netinkamų kalinimo sąlygų, jam pagal suklastotus kaltinimus bus skirtos nuobaudos, nebus paleistas į laisvę lygtinai, yra pagrįstas. Kitų argumentų, kurių pagrindu būtų galima atnaujinti praleistą senaties terminą pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalį pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už galimai netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 23 d. iki 2011 m. liepos 13 d. taikomas senaties terminas.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2013 m. liepos 29 d., buvo kalinamas 60,5 paros. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Lukiškių TI-K informacija apie pareiškėjo kamerų plotą bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju skaičių, konstatuoja, kad iš 60,5 paros 0,5 paros pareiškėjas buvo kalinamas vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis, kurios neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatytos 3,6 kv. m minimalios ploto normos.

Pirmosios instancijos teismas savo sprendime (b. l. 89–94) pripažino, kad pareiškėjas tam tikru kalinimo Lukiškių TI-K metu buvo laikomas kamerose, kuriose buvo netinkama ventiliacija, byrėjo sienų ir lubų tinkas, o sanitariniai mazgai buvo surūdiję. Taip pat konstatavo, kad pareiškėjui naudojantis tualetu kamerose nebuvo užtikrinta jo teisė į privatumą.

Pažymėtina, kad teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti byloje pateiktų duomenų pagrįstumu (b. l. 59–73), kad Lukiškių TI-K buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) kontrolės ir naikinimo darbai buvo vykdomi pareiškėjo kalinimo laisvės atėmimo įstaigoje metu. Pareiškėjas ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes dėl jam tekusio kalinimo ploto ir byloje esančių duomenų pagrįstumą dėl buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) kontrolės ir naikinimo darbų. Tačiau duomenų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytas aplinkybes dėl jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, pareiškėjas nepateikia. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjui tam tikru jo kalinimo Lukiškių TI-K metu nebuvo užtikrintas tinkamas kalinimo plotas, pareiškėjas kalėjo kamerose, kuriose buvo netinkama ventiliacija, byrėjo sienų ir lubų tinkas, kamerų sanitariniai mazgai buvo surūdiję, pareiškėjui naudojantis tualetu nebuvo užtikrinta jo teisė į privatumą, o tačiau kitų pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu nebuvo padaryta.

Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Konstatuota, kad pareiškėjas tam tikru kalinimo Lukiškių TI-K metu kalėjo kamerose, kuriose buvo netinkama ventiliacija (HN 76:2010 21 punkto pažeidimas), byrėjo sienų ir lubų tinkas (HN 76:2010 62 punkto pažeidimas), o sanitariniai mazgai buvo surūdiję (HN 76:2010 punkto 62 punkto pažeidimas). Taip pat pripažinta, kad pareiškėjui naudojantis tualetu kamerose nebuvo užtikrinta jo teisė į privatumą. Todėl Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui nagrinėjamu atveju, būtina atsižvelgti į byloje nustatytas aplinkybes apie tai, kad pareiškėjas mažesnėmis nei 3,6 kv. m ploto sąlygomis Lukiškių TI-K buvo kalinamas tik 0,5 paros. Nustatyti HN 76:2010 pažeidimai, padaryti pareiškėjo atžvilgiu, nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, kad pareiškėjas dėl jų galėjo patirti didelę neturtinę žalą. Nors pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, tačiau nenustatyta, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, pavyzdžiui, sveikatos sutrikimai. Pažymėtina, kad pareiškėjas į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi praėjus beveik 2 metams po išvykimo iš Lukiškių TI-K. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui yra pakankamas jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, daliai pareiškėjo reikalavimo pritaikęs ieškinio senaties terminą, tuo pagrindu bylą dėl minėto reikalavimo dalies nutraukė. Pažymėtina, kad Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas yra materialinės teisės terminas. Priešingai nei procesinis terminas, ieškinio senaties terminas reiškia, kad asmuo gali neribotą laiką kreiptis į teismą ir teismas, nesant atsakovo reikalavimo, šio materialinio termino negali taikyti. Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punktas, kuriame numatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu paaiškėja, jog skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, yra norma, kuri taikoma praleidus ne materialinius terminus, o procesinius terminus, numatytus Administracinių bylų teisenos įstatyme bei kituose įstatymuose. Todėl minėtas 101 straipsnio 7 punktas ieškinio senaties termino taikymo atveju negali būti taikomas ir byla negali būti tokiu pagrindu nutraukiama.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes ir iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, daliai pareiškėjo reikalavimo pritaikęs ieškinio senaties terminą, nepagrįstai dalį bylos nutraukė. Teismas, pritaikęs ieškinio senaties terminą, dalį pareiškėjo skundo tuo pagrindu turėjo atmesti. Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra keičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo M. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys