2022-05-17 Nr. BB-3463-1-01-1-05011-2020-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-143-788/2022

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-05011-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.6.2; 1.2.28.5.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme – 35 MGL dydžio bauda, ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams šešiems mėnesiams bei 35 MGL (1750 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 6 ir 8 punktais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant A. P. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 20 d. nutartis, kuria nuteistojo A. P. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinis skundas atmestas.

Šioje byloje taip pat nuteisti M. V. ir L. Š.. Dėl jų nuteisimo kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. P., M. V. ir L. Š. nuteisti už tai, kad, veikdami kartu, 2020 m. vasario 3 d. apie 13.40 val. Šiauliuose, ties Radviliškio g. 82 namu, prie prekybos centro „TAU“, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai, panaudodami fizinę ir psichinę prievartą, vykdė pripažįstamą, bet nerealizuotą A. P. tariamą teisę ir padarė didelę žalą nukentėjusiojo A. K. teisėms ir teisėtiems interesams. Nusikalstama veika padaryta tokiomis aplinkybėmis: A. P. reikalaujant už automobilio detalę grąžinti sumokėtus pinigus – 15 Eur, M. V. ir L. Š., laikydami nukentėjusįjį A. K., suėmę už rankų, reikalavo sėstis į jų automobilį ir važiuoti kartu su jais nežinoma kryptimi, dėl to nukentėjusiajam A. K. buvo sukeltas didelis išgąstis; po to A. P., sugriebęs nukentėjusiajam A. K. už striukės krūtinės srityje, galva smūgiavo nukentėjusiajam A. K. vieną kartą į smakrą ir paleidęs striukę sudavė jam du smūgius kumščiu į krūtinės sritį; po to L. Š., laikydamas nukentėjusiajam A. K. už kairės rankos, ją užlaužė už nugaros, o nukentėjusiajam išsilaisvinus ir bandant pabėgti į prekybos centrą pagalbos, M. V. laikė jį už rankos, kad šis nepabėgtų; A. P., bandydamas nukentėjusįjį A. K. sulaikyti, sugriebęs už striukės kairės rankovės, traukė link savęs, taip nuplėšdamas striukės rankovę, o L. Š., sugriebęs abiem rankomis nukentėjusiajam už dešinės rankos, nenustatytu aštriu daiktu ar nagais nudrėskė dalį odos ties nykščiu; po to, jiems tęsiant savo nusikalstamą veiką prekybos centre „TAU“, L. Š. pagrasinus, kad su nukentėjusiuoju A. K. susidoros, A. P. kartu su L. Š., sugriebę nukentėjusįjį bendrai už rankų, bandė ištempti jį iš parduotuvės. Tokiais bendrais tyčiniais veiksmais A. P., M. V. ir L. Š. sukėlė nukentėjusiajam A. K. fizinį skausmą, nepatogumų ir didelį išgąstį.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistojo A. P. gynėjas advokatas D. Vaičiulis prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. liepos 1 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 20 d. nutartį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį arba pakeisti A. P. paskirtą laisvės atėmimo bausmę arešto bausme. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė BK 294 straipsnio 2 dalį. A. P. neatliko veiksmų, įtvirtintų BK 294 straipsnyje, o jei kokius veiksmus ir atliko, nėra pagrindo juos vertinti kaip sukėlusius didelę žalą. Teismai neatsižvelgė į kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, kurioje nurodoma, kad savavališki veiksmai, nesukėlę didelės žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinio nusižengimo elementas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011). Teismai nevertino susiklosčiusios situacijos lygio ir pavojingumo, nepasisakė dėl galimos administracinės atsakomybės taikymo ar dėl civilinių teisinių santykių egzistavimo. Nagrinėjamoje byloje savavaldžiavimo padariniai (didelė žala) buvo konstatuoti formaliai, tačiau jie turi būti konstatuojami motyvuotai atskleidžiant jų pobūdį, turinį, pavojingumo laipsnį. Tai, kad A. P. reikalavo už parduotą nekokybišką detalę jam grąžinti sumokėtus pinigus, savaime nelemia baudžiamosios atsakomybės, nepaisant to, ar dalyvavo (galėjo dalyvauti) daugiau asmenų.

2.2. Byloje buvo būtina ištirti, ar realiai buvo panaudota fizinė prievarta prieš nukentėjusįjį ir ar veika atitinka psichinės prievartos požymius. Teismai neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis nenurodė, jog A. P. jam grasino, nebuvo grasinimo susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad kelių asmenų buvimas būtų turėjęs įtakos įvykio eigai, nukentėjusiojo teisėms ir interesams, o tai būtų lėmę didelę žalą. Taigi nebuvo panaudotas psichinis smurtas.

2.3. A. P., be kita ko, buvo nuteistas už tai, kad prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą – smūgiavo ranka į smakrą ir sudavė du smūgius į krūtinę, tačiau šie veiksmai jokiais leistinais įrodymais byloje nebuvo patvirtinti. Nukentėjusiajam po įvykio nereikėjo jokios pagalbos, nebuvo kviečiama greitoji medicinos pagalba, neprašyta apsaugos darbuotojo, kuris, pamatęs žodžiu konfliktuojančius asmenis, pareikalavo pasišalinti iš parduotuvės, pagalbos. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis po įvykio patyrė psichologinį diskomfortą, įtampą, kad jam buvo reikalinga medikų pagalba, kad nedrįso išeiti iš namų, kad pablogėjo jo sveikata ir pan. Nė vienas neutralus liudytojas nematė ir nepatvirtino jokių smurtinių veiksmų, tai neužfiksuota ir vaizdo įrašuose. Aplinkybė, kad nukentėjusiajam suplyšo striukės rankovė, pasak A. P., nereiškia, kad buvo panaudotas smurtas ar prievarta, nes, asmenims susikibus, audinys neatlaikė staigaus patempimo jėgos, pačiam nukentėjusiajam besukant ranką. Taigi nebuvo panaudotas fizinis smurtas.

2.4. A. P. nuteistas, be kita ko, už tai, kad nukentėjusįjį norėjo išvežti automobiliu nežinoma kryptimi, tačiau byloje nėra nė vieno įrodymo, pagrindžiančio, kad nukentėjusįjį išties būtų ketinta ir siekta prieš jo valią kur nors išvežti. Atliekant įrodymų tyrimą, nukentėjusysis parodė, kad iš bendro suvokimo ir supratimo spėjo, kad gali būti kažkas ne taip, kad galimai gali būti išvežtas, tačiau konkrečiai nė vienas asmuo jam nebuvo išreiškęs pozicijos, kad jis bus išvežtas ir kas nors bus su juo padaryta. Taigi pastaroji aplinkybė buvo nustatyta tik iš nukentėjusiojo nuomonės, kurios realumas nebuvo patvirtintas leistinais įrodymais.

2.5. Byloje nevertinta, ar A. P. suvokė savo veiksmų neteisėtą bei savavališką pobūdį ir ar numatė, kad dėl to bus padaryta didelė žala kito asmens teisėms, teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo, t. y. nebuvo nustatytas A. P. veikimas tyčia. Nors nukentėjusiajam buvo padaryta žala – suplėšyta striukės rankovė ir įdrėksta ranka, tačiau tai ne iš anksto suplanuotų veiksmų rezultatas, siekiant žalos, o spontaniško veikimo po to, kai asmenys apsižodžiavo, įsikibo vienas kitam į drabužius, rezultatas. Be to, žala padaryta neatsargiai.

2.6. Byloje netirta, kokią nusikalstamą veiką galėjo padaryti A. P., t. y. nurodytą BK 294 straipsnio 2 dalyje ar nurodytą BK 284 straipsnyje, kadangi A. P. parodė, kad konflikto priežastis – asmeninio pobūdžio įžeidimas, o ne reikalavimas atsiskaityti už automobilio detalę. Byloje nenustatyta, kad A. P. savo veiksmus būtų kartojęs, siekdamas žalos nukentėjusiajam, kad būtų nuolatos jam grasinęs, jį persekiojęs, nes A. P. susitikimas su nukentėjusiuoju įvyko turint aiškų tikslą – išspręsti nekokybiškos prekės grąžinimo klausimą, o ne pakenkti.

2.7. Teismai neatsižvelgė į kasacinės instancijos teismo išaiškinimus, kad savavaldžiavimo sudėtis suponuoja tik pačius pavojingiausius grasinimus, o įvertinus šios bylos įvykio aplinkybes, A. P. veiksmai nebuvo tiek pavojingi, kad būtų galima juos vertinti kaip psichinę ar fizinę prievartą. Įstatymas nedraudžia iš pardavėjo reikalauti pateikti mokėjimo dokumentus, reikšti pretenzijas dėl prekės kokybės, dėl paties asmens elgesio. Iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis nebuvo neigiamai paveiktas, turėjo ir laisvai naudojo savo telefoną, parduotuvėje nebuvo susiėmęs už jokių galimai jam skausmingų vietų, jeigu buvo patyręs prievartą, tuo nesiskundė ir neskambino į pagalbos centrą.

2.8. Jei ir buvo padaryti nusikalstami veiksmai, jie nebuvo tiek pavojingi, kad būtų pagrįsta ir teisinga taikyti baudžiamąją atsakomybę, todėl teismai turėjo pagrindą spręsti dėl BK 37 straipsnio taikymo. Be to, už BK 294 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymą galima skirti ir areštą, tačiau teismas nevertino galimo šios bausmės skyrimo.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. P. gynėjo advokato D. Vaičiulio kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Fizinės ir psichinės prievartos prieš nukentėjusįjį panaudojimas, didelės žalos jo teisėms ir teisėtiems interesams padarymas yra nustatyti ir atitinkamos išvados grindžiamos teismų posėdžiuose ištirtais įrodymais. Dėl nuteistųjų, įskaitant A. P., veiksmų nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, stresą ir baimę, jautėsi nesaugus ir įbaugintas, kadangi, būdamas vienas, buvo apstotas keturių asmenų, iš kurių trys siekė jį įsitempti į automobilį, naudodami tiek žodinius grasinimus, tiek fizinius veiksmus, dėl to A. K. turėjo trauktis į parduotuvę. Nusikalstamais nuteistųjų veiksmais nukentėjusysis patyrė tiek turtinę žalą (suplėšyta striukė, kuri nukentėjusiojo įvertinta 280 Eur), tiek neturtinę žalą (išgąstis, neigiami išgyvenimai, nesaugumo jausmas, skausmas).

3.2. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nuteistajam A. P. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nes jo veiksmuose yra visi būtini nusikalstamos veikos tiek objektyviosios, tiek subjektyviosios pusės požymiai. Abiejų instancijų teismai, įvertinę nuteistųjų atliktų veiksmų intensyvumą, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. P. veikė tiesiogine tyčia.

4. Nukentėjusysis A. K. ir jo įgaliotasis atstovas advokatas Aistis Damulevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. P. gynėjo advokato D. Vaičiulio kasacinį skundą atmesti ir iš nuteistojo A. P. priteisti nukentėjusiajam A. K. 400 Eur už advokato parengtą atsiliepimą į kasacinį skundą. Nukentėjusysis ir jo atstovas atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nustatė, kad buvo padarytas nusikaltimas, įtvirtintas BK 294 straipsnio 2 dalyje. A. P. ir kiti nuteistieji turėjo aiškų tikslą įbauginti nukentėjusįjį, siekdami patenkinti A. P. norą susigrąžinti pinigus už detalę. Jų veiksmai buvo intensyvūs, agresyvūs, tikslingi, buvo veikiama tiesiogine tyčia, jais A. K. buvo padaryta didelė žala.

4.2. Nukentėjusysis dėl pateikto kasacinio skundo patyrė išlaidų, nes buvo parengtas atsiliepimas. Išlaidos yra realios, protingo dydžio, todėl, atmetus kasacinį skundą, turi būti priteistas jų atlyginimas iš nuteistojo A. P..

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. P. gynėjo advokato D. Vaičiulio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 376 straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, įrodymų netiriant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-P-58-697/2019, 2K-43-489/2020 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl kasacinio skundo deklaratyvūs teiginiai, kad A. P. neatliko jam inkriminuotų veiksmų, paliktini nenagrinėti.

7. Paliktinas nenagrinėtas ir prašymas pakeisti A. P. paskirtą laisvės atėmimo bausmę (ją atidedant) į areštą, nes kasaciniame skunde nepateikta jokių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kad teismas, paskirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidėdamas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

8. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu nagrinėdama paduotą kasacinį skundą, tikrina, ar teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės teisingai kvalifikuotos pagal BK 294 straipsnio 2 dalį kaip savavaldžiavimas panaudojant psichinę ir fizinę prievartą, ar yra pagrindas padarytą veiką vertinti kaip mažareikšmę.

Dėl BK 294 straipsnio 2 dalies taikymo

9. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: įvykio dieną A. P. telefonu kreipėsi į nukentėjusiojo įmonę siekdamas grąžinti anksčiau pirktą automobilio detalę ir už ją atgauti pinigus, tačiau, nepaisydamas to, kad jam buvo nurodyta, jog pinigai nebus grąžinti, jis atvažiavo į įmonę ir su nukentėjusiuoju žodžiu konfliktavo. Tą pačią dieną A. P., pasitelkęs L. Š. ir M. V., nukentėjusįjį sekė, pamatę jį išeinantį iš parduotuvės, prie jo priėjo ir pareikalavo sėsti į jų automobilį – važiuoti pasivažinėti. Pastarajam šiuos žodžius supratus kaip grasinimą sumušti ir atsisakius tai daryti, A. P. liepė grąžinti pinigus – 15 Eur (už įsigytą, jo vertinimu, netinkamą detalę), o nukentėjusiajam pradėjus eiti link automobilio, kartu su L. Š. ir M. V. pastarąjį apsupo. Įvertindamas susiklosčiusią situaciją, A. K. atbulas ėmė artintis prie parduotuvės, tačiau buvo sulaikytas jį apstojusių asmenų. Po to A. P. galva sudavė A. K. į smakrą ir du kartus kumščiu į krūtinę, o L. Š., griebdamas nukentėjusiojo ranką, nudrėskė dalį odos ties nykščiu, tada L. Š. užlaužė nukentėjusiajam ranką, taip minėtais veiksmais sukeldami fizinį skausmą. Nukentėjusiajam pavykus išsilaisvinti, jį už rankos griebė A. P. ir suplėšė striukę. Tuo tarpu M. V. nukentėjusįjį laikė ir neleido jam pabėgti. Nukentėjusiajam pavykus ištrūkti ir atbulam patekus į parduotuvės vidų, asmenys bandė jį ištempti, tačiau jis buvo įsikibęs į turėklą. Tik pribėgus apsaugos darbuotojui ir nurodžius, kad patalpa filmuojama, A. K. tąsantys asmenys pabėgo, o L. Š. dar spėjo pagrasinti susidorojimu.

10. Pirmiau išdėstytų reikšmingų aplinkybių visuma yra įrodyta nukentėjusiojo, liudytojų ir iš dalies pačių nuteistųjų parodymais, vaizdo įrašais, o nuteistųjų pateiktos įvykio versijos motyvuotai atmestos. Kasacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo abejoti dėl teismų atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių aplinkybių įrodytumo.

11. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Įstatymas nepateikia didelės žalos masto nustatymo kriterijų, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti.

12. Kvalifikuojančiu savavaldžiavimo požymiu pripažintas smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas, t. y. psichinės ar fizinės prievartos nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui panaudojimas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad psichinė prievarta kaip savavaldžiavimo požymis pasižymi aiškiai priešišku, neetišku, žeminančiu ar įžeidžiančiu, agresyviu, užgauliu pobūdžiu Gali būti gąsdinama susidoroti, pakenkti nukentėjusiojo šeimai. Tai gali būti ir grasinimai panaudoti fizinę jėgą, nuo kurios nukentėjusysis neapsigins, sunaikinti ar sugadinti turtą ar kitokiu būdu padaryti didelę turtinę žalą. Kaltininkas, siekdamas savo tikslų, nukentėjusįjį gali įžeidinėti, šmeižti, šantažuoti, persekioti pats ar į tokią veiką įtraukti ir kitus asmenis. Toks psichinis spaudimas (agresija) jau savaime yra neteisėtas, baustinas. Tai gali sukelti nukentėjusiajam bejėgiškumo būseną, įtampą, dvasinius sukrėtimus ar nuolatinį psichologinį diskomfortą, depresiją ar kitokią liguistą būseną, sveikatos pablogėjimą ar net psichikos sutrikimą. Tokius padarinius (didelę žalą) nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti ir pavienis, bet itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. Suprantama, kad panaudotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis gali lemti ir atsiradusius padarinius, kita vertus, pagrindžiant kaltinamajam kaltinimą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį nepakanka tik konstatavimo, jog nukentėjusysis patyrė prievartą. Turi būti atskleistas ir tokios prievartos padarinių pobūdis bei turinys (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-183/2012).

13. Sutiktina su kasacinio skundo teiginiais, kad savaime reikalavimas grąžinti pinigus už galimai netinkamą įsigytą detalę negali būti pripažįstamas nusikalstamu, tačiau nagrinėjamoje byloje prieš asmenį, reikalaujant grąžinti pinigus, buvo panaudota fizinė ir psichinė prievarta, o tokie veiksmai pasižymi nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu. Abiejų instancijų teismai logiškai motyvavo tiek psichinės, tiek fizinės prievartos panaudojimo faktus. A. P., būdamas nepatenkintas klientas ir siekdamas realizuoti tariamą teisę (atgauti pinigus už galimai netinkamą įsigytą prekę), pasitelkė dar du asmenis – M. V. ir L. Š. – ir su jais kartu prieš A. K. naudojo psichinę prievartą: trijų asmenų grupė apsupo nukentėjusįjį, išėjusį iš prekybos centro (dėl to A. K. atbulas bandė grįžti į parduotuvę, įvertinęs tai kaip grėsmę), liepė sėstis į automobilį ir pasivažinėti (tai A. K. įvertino kaip grasinimą sumušti); L. Š. išsakė grasinimą susidoroti, tai A. K. įvertino kaip realų grasinimą jį sumušti. Be to, nuteistieji, veikdami kartu, panaudojo ir fizinę prievartą: A. P. sudavė nukentėjusiajam tris smūgius į galvos ir krūtinės sritis, L. Š. užlaužė ranką ir nudrėskė dalį odos prie nykščio, trise nukentėjusįjį tąsė ir su juo grūmėsi (dėl to buvo nuplėšta striukės rankovė), dėl šių veiksmų nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą. Tai, kad A. K. atsisakė medicinos pagalbos, nereiškia, kad fizinio skausmo jis nejuto. Pažymėtina, kad nukentėjusysis, vos pabėgus jį užpuolusiems asmenims, paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir nurodė, kad jį užpuolė, reketavo, reikalavo grąžinti pinigus, o tai patvirtina, kad A. K. prieš jį atliktus veiksmus laikė pavojingais ir keliančiais jam realią grėsmę. Kartu šių aplinkybių visuma patvirtina, kad bendrais trijų asmenų – A. P., M. V. ir L. Š. – agresyviais veiksmais, padarytais dienos metu viešoje vietoje ir pasireiškusiais kaip psichinė ir fizinė prievarta, A. K. teisėms ir teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala.

14. Turint galvoje pirmiau aptartas aplinkybes, pritartina ir abiejų instancijų teismų išvadai, kad A. P. suvokė pavojingą nusikaltimo pobūdį (t. y. kad veikia neteisėtai, nesikreipdamas į vartotojų teises ginančias institucijas ar kitas kompetentingas institucijas), savo interesus nusprendė realizuoti pats, agresyviu būdu, pasitelkdamas kitus asmenis, numatė, kad dėl naudojamos psichinės ir fizinės prievartos prieš A. K. pastarajam gali būti padaryta didelė žala (sukelta baimė, fizinis skausmas, nesaugumo jausmas), ir to norėjo. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad konflikto priežastis – reikalavimas grąžinti pinigus už galimai netinkamą įsigytą automobilio detalę, nustačius ir kitus nusikalstamo savavaldžiavimo būtinuosius požymius, nebuvo jokio pagrindo svarstyti dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį.

15. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad teismai, kvalifikavę A. P. ir kitų nuteistųjų padarytus veiksmus pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Dėl BK 37 straipsnio nuostatų taikymo

16. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo pripažinti padarytą veiką mažareikšme ir atleisti nuteistąjį A. P. nuo baudžiamosios atsakomybės.

17. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į objektyvias, tiek į subjektyvias padarytos veikos aplinkybes. Objektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijus reiškia, kad nusikalstama veika nesukėlė realios žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms arba padaryta žala yra nežymi. Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-90-788/2022).

18. Nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad egzistuoja objektyvusis ir subjektyvusis veikos mažareikšmiškumo kriterijai. Tokia išvada darytina įvertinus grupinį ir smurtinį nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad A. P. nusikaltimą padarė siekdamas patenkinti savo asmeninį turtinį interesą ir demonstratyviai rodydamas nepagarbą teisinei tvarkai, padarydamas didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, iš kurių galima būtų spręsti, kad padarytos veikos pavojingumas iš tiesų yra nedidelis ir A. P. būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo.

Dėl nukentėjusiojo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

19. Nukentėjusysis A. K. ir jo atstovas advokatas A. Damulevičius atsiliepime į nuteistojo A. P. gynėjo advokato D. Vaičiulio kasacinį skundą prašo nukentėjusiajam iš nuteistojo priteisti atlyginti patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, t. y. 400 Eur už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą. Kartu su atsiliepimu pateikta 2022 m. balandžio 8 d. 400 Eur sumos sąskaita už bylos Nr. 2K-143-788/2022 procesinių dokumentų analizę ir atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, taip pat 2022 m. balandžio 10 d. pinigų priėmimo kvitas, iš kurio matyti, kad už dokumento surašymą A. K. advokatui A. Damulevičiui sumokėjo 400 Eur.

20. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtų išlaidų atlyginimą advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr., 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-25-495/2020).

21. Baudžiamoji byla kasacine tvarka išnagrinėta rašytinio proceso tvarka pagal nuteistojo gynėjo kasacinį skundą, kuris pripažintinas nepagrįstu, todėl atmestas. Nukentėjusiojo A. K. atstovas advokatas A. Damulevičius pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą. Atsiliepimo surašymas ir pateikimas teismui yra viena nukentėjusiojo dalyvavimo ir savo teisių gynimo kasaciniame rašytiniame procese formų. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis prašė jį išteisinti, o toks prašymas yra susijęs su nukentėjusiojo interesais, nukentėjusysis savo procesinę teisę pateikti atsiliepimą realizavo kreipdamasis į advokatą profesionalios teisinės pagalbos. Atitinkamai nukentėjusysis turi teisę į patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą. Prašoma priteisti suma yra proporcinga ir priteistina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. P. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio kasacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo A. P. nukentėjusiojo A. K. naudai 400 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą.

Teisėjai Artūras Ridikas

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Olegas Fedosiukas