2024-05-15 Nr. AB-7865-3-61-3-00054-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1600-502/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00054-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimo pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. 23S231920 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi“ (toliau – ir Sprendimas 1), 2023 m. gruodžio 22 d. (pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta šio sprendimo data laikytina rašymo apsirikimu) sprendimą Nr. 23S2232961 „Dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių“ (toliau – ir Sprendimas 2; toliau kartu – ir Sprendimai)).

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad Sprendimas 1 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, konstatavus, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybei.

2.2. Pareiškėjas Migracijos departamento klausimyne nurodė, kad 2008–2012 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą. Tačiau pareiškėjas teigė, kad negali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos, nes nuo 2019 m. yra išsiregistravęs ir turi dokumentą dėl išvykimo iš šalies, pareiškėjas yra lojalus Lietuvai, kuriai nekelia grėsmės.

2.3. Atlikęs karinę tarnybą pareiškėjas privalėjo įsidarbinti ir turėjo du pasirinkimus – darbą kolūkyje arba pasienio tarnyboje, kurią ir pasirinko. Pareiškėjas nebuvo įpareigotas būti lojalus kilmės šaliai ir palaikyti jos valdžią. Pareiškėjas dirbo vairuotojo–techniko pareigose, jo pagrindinės darbo funkcijos buvo automobilių priežiūra, paruošimas techninei apžiūrai, remontas ir dokumentacijos pildymas, taip pat, prireikus, jis vežiodavo asmenis.

2.4. Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjas leidimų laikinai gyventi galiojimo metu, laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 1 d. iki 2023 m. liepos 30 d., 320 kartų buvo išvykęs į Baltarusijos Respubliką. Pareiškėjas pabrėžia, kad Baltarusijoje gyvena jo mama, kuri yra garbingo amžiaus. Taip pat (duomenys neskelbtini) mirė jo tėvas, pareiškėjas privalėjo padėti su laidotuvėmis. Pareiškėjas buvo nutraukęs socialinį ryšį su Baltarusija, bet ne su mama.

2.5. Pareiškėjas nesutiko su Sprendime 1 nurodytais argumentais, kad pareiškėjas klausimyną užpildė ir apklausos metu kalbėjo ne valstybine kalba, o tai patvirtina jo nepakankamą integraciją į Lietuvos visuomenę. Pareiškėjo nuomone, nors jis ir išlaikė valstybinį egzaminą, tai nesuponuoja pareigos apklausos metu kalbėti lietuvių kalba, jeigu yra galimybė laisvai atsakinėti į klausimus kalba, kuria jam kalbėti yra paprasčiau.

2.6. Nors Sprendime 1 nurodyta, kad pareiškėjo teiginys, kad jis negali grįžti į kilmės valstybę dėl kylančios rizikos patirti persekiojimo veiksmus, yra tik deklaratyvus, nes dokumentų, įrodančių galimą valstybės institucijų persekiojimo riziką asmuo nepateikė, tačiau pareiškėjas Migracijos departamento pareigūnų buvo įtikintas, kad pateikti dokumentus galės tik tada, kai bus grįžęs į Baltarusiją. Tačiau, suprasdamas esamą situaciją, vertina, kad jam kyla grėsmė patirti persekiojimą.

2.7. Sprendime 1 nurodyta, kad pareiškėjas nėra pagrindinis šeimos išlaikytojas, jo gaunamos pajamos (minimalus darbo užmokestis) yra ženkliai mažesnės nei sutuoktinės, tačiau pareiškėjas su sutuoktine veda bendrą ūkį.

2.8. Migracijos departamento išvada, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) surinkti duomenys leidžia teigti, jog atsakovas turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą Sprendimą 1, nes VSD 2023 m. liepos 5 d. raštu Nr. 18-7390 (toliau – ir Išvada) pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, nėra pagrįsta. Išvadoje nėra pagrindžiama, kodėl pareiškėjas, dirbdamas kilmės šalies kariuomenėje mechaniku, palaikė šalies valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką. VSD ir Migracijos departamentas neatliko savarankiško vertinimo šiuo klausimu. Pareiškėjas taip pat nebuvo iškviestas žodinei apklausai į Migracijos departamentą, jo nebuvo prašoma duoti papildomus paaiškinimus, nors jo situacija turėjo būti įvertinta individualiai.

2.9. Pareiškėjas nurodė, kad byloje nėra pagrįstų įrodymų, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, nors pareiškėjas sieja savo gyvenimą ir ateitį su Lietuvos Respublika, o Migracijos departamentas rėmėsi prielaidomis ir nepagrįstais argumentais.

3. Pareiškėjas teismo posėdžio metu papildomai nurodė, kad Lietuvoje daugiau, nei 10 metų. Turi šeimą, namus, paskolą. Turi glaudžius ryšius su Lietuva. Kilmės šalies pasienio tarnyboje buvo atsakingas už automobilių aptarnavimą ir remontą, dirbdamas neturėjo nieko bendro su „kariniais reikalais“, tokiuose veiksmuose nedalyvavo, net neturėjo uniformos. Jokių priesaikų nebuvo davęs, su bendradarbiais jokių ryšių nepalaiko. Buvo išsiskyręs su žmona, bet vėl gyvena kaip šeima. Pareiškėjas išvykdavo į kilmės šalį prižiūrėti mamą. Pareiškėjas nurodė nekeliantis jokios grėsmės Lietuvai, jokių artimųjų Baltarusijoje neturi, jokių ryšių su niekuo nepalaiko, visi tolimi giminaičiai gyvena Lietuvoje. Pareiškėjo atstovas advokatas teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas supranta lietuvių kalbą ir pats kalba lietuviškai, yra išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą. Pareiškėjas daug metų gyvena Lietuvoje, yra glaudžiai susijęs su Lietuva. Duomenų, kad dirbo kariuomenėje, niekada neslėpė. Analogišką darbą (mechaniko) dirbo ir Lietuvoje. Migracijos departamentas anksčiau neįžvelgė jokių grėsmių dėl pareiškėjo darbo. Pareiškėjas išvykdavo 3 kartus per mėnesį ir tai nėra dažnas išvykimų skaičius. Nuo 2023 m. vasario mėnesio pareiškėjas į kilmės šalį nebevyksta.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, nurodė ginčui aktualias faktines aplinkybes bei rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Migracijos departamentas gavo VSD, t. y. institucijos, kurios sprendimais remiasi, Išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas kilmės šalies žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas valdžiai asmuo. Migracijos departamentas, įvertinęs Išvadą ir kitus duomenis, priėmė Sprendimus.

4.2. Išvada yra pagrįsta asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo tarnyba). Reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas.

4.3. Lojalumo valdžiai reikalavimas taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Nagrinėjamu atveju laiko tarpas, praėjęs nuo pareiškėjo tarnybos kariuomenėje pabaigos, nėra toks didelis, kad savaime lemtų tarnybos metu susiklosčiusių ryšių ir galimo poveikio išnykimą. Tai, kad pareiškėjas nuo 2019 m. yra išsiregistravęs iš valstybės institucijos ir turi „lapelį“ dėl išvykimo iš šalies, nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi. Aplinkybė, kad pareiškėjas iki šiol nėra užsiregistravęs kilmės šalies ambasadoje, esančioje Lietuvoje, nepatvirtina, kad jis yra lojalus Lietuvai ar nekeliantis grėsmės. Pareiškėjas nėra nutraukęs ryšių su kilmės šalimi, nes ten nuolat vyksta.

4.4. 2023 m. rugpjūčio 3 d. buvo atlikta pareiškėjo apklausa, kurios metu pareiškėjas pateikė savo paaiškinimus dėl tarnybos, eitų pareigų bei funkcijų. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimus, atsižvelgė į apklausos metu gautus pareiškėjo paaiškinimus.

4.5. Vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl grėsmės valstybės saugumui. Tai, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo reikalavimus (darbo pagrindu), nėra reikšminga, kadangi pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjas neturi teisėto pagrindo tikėtis, kad jam leidimas laikinai gyventi ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais, jeigu asmuo neatitinka Įstatymo reikalavimų ar jei toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

5. Atsakovo Migracijos departamento atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti remiantis Išvada. Atsakovo atstovė paaiškino, kad dažni pareiškėjo išvykimai negali panaikinti galimybės, kad jie gali būti susiję su grėsme Lietuvos saugumui. Faktas, kad pareiškėjas pats pasirinko darbą karinėse institucijose, gali būti vertinamas kaip grėsmė Lietuvai. Tai, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas gyventi, nereiškia, kad šis leidimas turi būti išduotas ir dabar, jeigu pareiškėjas neatitinka įstatymo reikalavimų. Argumentai, kad pareiškėjas anksčiau nebuvo pripažintas kaip keliantis grėsmę, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės. Tai, kad pareiškėjas išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, nori nuolat gyventi Lietuvoje, nepaneigia nei Išvados, nei Migracijos departamento Sprendimų, nei grėsmės Lietuvos saugumui.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

6.1. Migracijos departamento Sprendimai priimti vadovaujantis Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, įvertinus visus duomenis apie pareiškėją. Sprendimai atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

6.2. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

6.3. VSD vertinimu, priimant Sprendimus nebuvo pažeisti teisės aktai, Migracijos departamentas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

II. 7. Regionų administracinis teismas 2024 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Migracijos departamento Sprendimus.

8. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė šias aktualias aplinkybes:

8.1. Pareiškėjas 2023 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Pareiškėjas Migracijos departamento klausimyne nurodė, kad 2008–2012 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą.

8.2. Sprendimu 1 Migracijos departamentas atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendime 1 nurodyta, kad pareiškėjas 2008–2012 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą. Tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą, asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią. Tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

8.3. Sprendimu 2 Migracijos departamentas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

8.4. Priimdamas Sprendimus Migracijos departamentas vadovavosi VSD Išvada, kuria VSD, atsižvelgdamas į informaciją, susijusią su pareiškėju ir į šiandieninę geopolitinę situaciją, vertino, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Įstatymo (4 str. 3, 5 d., 35 str. 1 d., 133 str. 5 d.) nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pažymėjo, kad išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, ši išvada turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali. Galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas.

10. Teismas pažymėjo, kad pirmą kartą dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjas kreipėsi 2014 metais ir tuo metu nurodė kur dirbo ir kokias pareigas užėmė, pateikė visus turimus dokumentus. Tačiau tuo metu grėsmė nebuvo nustatyta, todėl, teismo teigimu, nėra aišku, kodėl šiuo metu, priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, iškilo grėsmė. Migracijos departamento atstovė teismo posėdžio metu negalėjo išsamiai atsakyti, kodėl pirmą kartą pareiškėjui išduodant leidimą laikinai gyventi grėsmė nebuvo nustatyta ir leidimas buvo išduotas, nors pareiškėjas neslėpė savo buvusios darbovietės. Migracijos departamento atstovė tik nurodė, kad jeigu leidimas laikinai gyventi buvo išduotas, tai grėsmė nebuvo nustatyta. Nors atsakovas nurodė, kad šiuo metu grėsmė yra nustatyta, teismui ši išvada kėlė pagrįstų abejonių. Teismo manymu, vertinant pareiškėjo situaciją, būtina atsižvelgti ne tik į aplinkybę, kad jis dirbo pasienio tarnyboje, bet ir į tai, kiek laiko jis dirbo, kokias pareigas užėmė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjo pareigos kilmės valstybėje nebuvo susijusios su tiesioginių strateginių, karinių ar panašių funkcijų atlikimu. Jis dirbo pagal įgytą specialybę, mechaniku. Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad jo pagrindinė funkcija buvo automobilių aptarnavimas ir remontas. Be to, dirbdamas pasienio tarnyboje jis net neturėjo uniformos. Taip pat pareiškėjas buvo sudaręs terminuotą darbo sutartį. Pareiškėjas kariuomenėje dirbo nuo 2008 iki 2012 m. Kaip nurodė pareiškėjas, jis išėjo iš darbo be jokių papildomų procedūrų, tiesiog parašė prašymą ir buvo atleistas savo noru. Taip pat pareiškėjas paaiškino, kad jokių ryšių su buvusiais bendradarbiais nepalaiko, jau gyvendamas Lietuvoje, į kilmės šalį grįždavo tik dėl šeiminių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo tėvais. Iš bylos duomenų (pareiškėjo apklausos transkripcijos) matyti, kad su pareiškėju, jam išėjus iš darbo, niekas nebandė susisiekti, jokių kontaktų neieškojo.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis buvimo Lietuvoje laikotarpiu lankėsi kilmės šalyje dėl mamos sveikatos problemų, jos slaugymo, taip pat dėl to, kad reikėjo pasirūpinti tėvo laidotuvėmis, be to, būdamas kilmės šalyje pareiškėjas patyrė traumą, dėl to turėjo ten gydytis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kitais tikslais būtų išvykęs iš Lietuvos į kilmės šalį, ar joje užsiimtų veikla, kuri galėtų suponuoti išvadą apie pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos saugumui. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra pagrįstos bei nekelia teismui abejonių, taip pat pateisina pakankami dažną pareiškėjo vykimą į kilmės šalį. Aplinkybės, kad pareiškėjas per 8 metus 320 kartų buvo išvykęs į kilmės valstybę, teismas nelaikė išskirtine ir galinčia turėti įtakos Sprendimams. Be to, pareiškėjo mamai išvykus gyventi iš Baltarusijos, pareiškėjas į minėtą šalį nebevyksta. Paskutinį kartą buvo išvykęs 2023 m. vasario mėnesį, dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje kreipėsi 2023 m. balandžio mėnesį.

13. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų ar įrodymų, patvirtinančių Išvadoje nurodytą grėsmę. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas dirbo mechaniku, rūpinosi automobiliais, jokių valdymo funkcijų neatliko, priesaikos nedavė, uniformos neturėjo. Todėl teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad pareiškėjas šiuo metu kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Taip pat nors atsakovas nurodė, kad šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį į geopolitinę situaciją, tačiau pareiškėjas apklausos metu itin neigiamai atsiliepė apie Rusijos veiksmus Ukrainoje bei Baltarusijos vykdomą politiką.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas jau 10 metų gyvena Lietuvoje, yra sukūręs šeimą su Lietuvos Respublikos piliete, augina mažametį sūnų. Pareiškėjas taip pat turi įsipareigojimus bankui, nes kartu su buvusia sutuoktine įsigijo nekilnojamąjį turtą Lietuvoje. Kaip paaiškino pareiškėjas, jis nuo atvykimo į Lietuvą dirbo, mokėjo mokesčius. Šiuo metu nedirba, nes neturi reikiamą dokumentų. Pareiškėjas taip pat yra išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą, kalba lietuviškai. Šios aplinkybės patvirtina pareiškėjo ryšį su Lietuva.

15. Teismo vertinimu, nei iš Išvados, nei iš Sprendimo 1 turinio negalima vienareikšmiškai spręsti, kad buvo atliktas kompleksinis visų pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimas. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo tolesnį darbą (tarnybą) jo kilmės šalies valdžios institucijose, nenustatyta pareiškėjo ryšių su valstybės valdžios institucijomis ar jose tarnaujančiais asmenimis, taip pat Migracijos departamentas neatsižvelgė į pareiškėjo poziciją dėl Ukrainoje Rusijos vykdomų veiksmų, kas, šios bylos kontekste, vertinant galimą pareiškėjo lojalumą Baltarusijos valdžiai, yra reikšminga aplinkybė. Migracijos departamentas neįvertino Išvadoje nurodytų aplinkybių. Teismas konstatavo, kad Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, kadangi jie nėra pakankamai motyvuoti, argumentuoti bei proporcingi.

III. 16. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą atmesti.

17. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei papildomai pažymi:

17.1. Pirmosios instancijos teismas per siaurai vertino situaciją ir užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. Aplinkybė, kad pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (lūkestį) tikėtis, jog jam šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėju susijusių aplinkybių vertinimas. Taip pat nepaisant to, kad pareiškėjas kilmės šalies kariuomenėje tarnavo 2008–2012 m., pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui buvo vertinama sprendžiant dėl pagrindo išduoti leidimą laikinai gyventi pagal pareiškėjo 2023 m. gegužės 22 d. prašymą. Dėl to nėra pagrindo abejoti, kad pareiškėjo tarnyba kariuomenėje susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste gali aktualizuotis, jo kilmės šalies žvalgybos bei saugumo institucijoms potencialiai siekiant verbuoti su šiomis institucijomis susijusį asmenį.

17.2. Lojalumo Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų. Pareiškėjas savanoriškai tarnavo kariuomenėje t. y. pats sudarė, jo teigimu, terminuotą darbo sutartį. Šį aplinkybė patvirtina pareiškėjo lojalumą Baltarusijos valdžiai. Be to, pareiškėjas žinojo, kad jam keliami griežti reikalavimai, o personalo politika nėra autonominė, nes ją formuoja Baltarusijos Respublikos valdžia. Ši informacija nėra bendro pobūdžio ir ji susijusi su pareiškėju. Šią informaciją įvertino tiek VSD, tiek ir Migracijos departamentas. Tai, kad pareiškėjas neatsisako ryšių su Baltarusija, patvirtina ir jo dažni vykimai į minėtą valstybę. Tikėtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje tarnyboje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijai lojaliais asmenimis, ar tokie ryšiai gali bet kada atsinaujinti. Aplinkybė, kad pareiškėjas buvo atleistas savo noru ir kad grįždavo į Baltarusiją tik dėl savo tėvų sveikatos problemų, nepatvirtina, kad grėsmė nacionaliniam saugumui yra išnykusi.

17.3. Nors Sprendimai yra grindžiami VSD pateikta informacija, tačiau iš jų turinio matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo šeiminių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika vertinimą. Migracijos departamentas įvertino visus turimus duomenis apie pareiškėją, taip pat ir kurie paaiškėjo pareiškėjo apklausos metu, t. y. dėl jo nekilnojamojo turto Lietuvoje, tarnybos pobūdžio, pareigų, tarnybos atsiradimo ir pasibaigimo pagrindų ir kt. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą abejoti VSD informacijos teisingumu ir pagrįstumu. Teismas tokių įrodymų taip pat nesurinko ir nenurodė. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą.

17.4. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo aktualios praktikos panašaus pobūdžio bylose. Sprendime 1 yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo tarnyba).

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

19. VSD pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos valstybei, geopolitinę situaciją, nesilaikė teismų praktikos, nepagrįstai suteikė prioritetą vieno Baltarusijos piliečio teisėms ir interesams, o ne visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams. Teismas nesilaikė imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

19.2. Iš į bylą pareiškėjo pateiktos Karo tarnybos sutarties (šį įrodymą pareiškėjas į bylą pateikė likus tik 3 darbo dienoms iki teismo posėdžio, todėl jis net nebuvo išsiųstas VSD susipažinti) matyti, kad pareiškėjas karo tarnybą atliko Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete. Šios įstaigos išskirtinumas pasireiškia tuo, kad ji ne tik vykdo bendrąsias pasienio tarnybos funkcijas, bet, kas ypač svarbu nagrinėjamos bylos ir susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste, jos žvalgybos padaliniai vykdo ir itin specifinę funkciją – žvalgybą prieš Lietuvą. Kadangi pildydamas MD klausimyną ir atsakydamas į klausimą dėl savo darboviečių pareiškėjas nenurodė darbovietės pavadinimo, o tik apsiribojo abstrakčiu įvardijimu „karinis pasienio dalinys“, VSD Išvadoje pareiškėjo keliama grėsmė siejama su jo tarnyba Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Tačiau paaiškėjus, kad pareiškėjas tarnavo žvalgybą prieš Lietuvą vykdančioje įstaigoje, pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl nurodytų šios įstaigos funkcijų specifiškumo vertintina kaip dar didesnė. Nors pareiškėjas klausimyne nurodė, kad Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete tarnavo 2008–2012 m., tačiau iš anksčiau paminėtos Karo tarnybos sutarties matyti, kad pareiškėjo tarnyba truko ne trumpiau kaip iki 2013 m. liepos 14 d. Įvertinus tai, kad prieš pradėdamas savo noru pasirinktą tarnybą pagal kontraktą karinėse pasienio pajėgose pareiškėjas dar 2 metus atliko privalomąją karinę tarnybą, darytina išvada, kad pareiškėjo betarpiška karinės tarnybos patirtis truko ne mažiau kaip nuo 2006 iki 2013 m.

19.3. VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numato, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos valstybiniu pasienio komitetu (tarnybos Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete). Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės.

19.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose, kuri paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas. Pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Sprendime 1 išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi.

19.5. Tai, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra pakankamas pagrindas paneigti VSD teisės reikšmingas užsieniečio biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas esant kitam geopolitiniam kontekstui, kuris yra pasikeitęs, taip pat ankstesnio leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui metu galiojo kitoks užsieniečių teisinės padėties procedūrų teisinis reglamentavimas.

19.6. Viena iš pareiškėjo funkcijų buvo valstybinio pasienio komiteto vadovybės vežiojimas. Ši aplinkybė, įvertinus pareiškėjo turėtą artimą ir betarpišką kontaktą su valstybinio pasienio komiteto vadovybe, vadovybės dienotvarkės žinojimu, ypač atsižvelgiant į šios įstaigos vykdomą žvalgybinę veiklą, ir kt., tik patvirtina, kad pareiškėjo lojalumas neturėjo kelti jokių abejonių. Todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas privalėjo įvertinti, kokias konkrečias pareigas (teismo vertinimu, nereikšmingas) pareiškėjas užėmė ir ar jam buvo taikomas lojalumo reikalavimas.

19.7. Teismas nepagrįstai pasigedo duomenų apie konkrečius pareiškėjo veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokias aplinkybes vertina kaip nepagrįstai taikomą pernelyg aukštą ir pernelyg rizikingą (esant tokiai geopolitinei situacijai) įrodinėjimo standartą.

19.8. Pareiškėjas VSD ir Migracijos departamento nurodytų aplinkybių įrodymais nepaneigė, todėl teismas nepagrįstai konstatavo pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui nebuvimą. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą klausimyną ar atsakydamas į privalomos žodinės apklausos klausimus, nesudaro pagrindo pripažinti Sprendimų neteisėtais. Be to, pareiškėjas tarnybą paliko ne dėl vertybinių įsitikinimų / moralinių priežasčių – pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad iš tarnybos pasitraukė, kai atsirado darbų statybose.

19.9. Nepriklausomai nuo vykimo į kilmės valstybę priežasčių, dėl labai didelės verbavimo rizikos vykstančių asmenų atžvilgiu, tokios kelionės, ypač jeigu į Baltarusiją vyksta Lietuvoje gyvenantys buvę kariškiai, pareigūnai, savaime sietinos su itin išaugusia grėsme Lietuvos nacionalinio saugumo interesams. Baltarusijos žvalgybos tarnybos gali šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijoje gyvenantiems. Pats pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad Baltarusijoje iki šiol gyvena jo (duomenys neskelbtini), kuris taip pat yra tarnavęs Baltarusijos Respublikos ginkluotosiose pajėgose. Be to, pareiškėjas gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu į Baltarusiją vyko itin dažnai (net 320 kartų). Pareiškėjas nenutraukė dažnų kelionių į Baltarusiją net ir po 2022 m. vasario 24 d. Rusijos pradėtos plataus masto karinės agresijos prieš Ukrainą.

19.10. Iš Sprendimų turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas neturi jokių tvirtų, ilgalaikių socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuva. Pareiškėjas 2020 m. nutraukė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, su kuria yra susilaukęs vaiko – Lietuvos Respublikos piliečio. Įvertinus tai, kad pareiškėjo gaunamos pajamos – tik minimalus mėnesinis atlyginimas, nors pareiškėjas yra darbingo amžiaus vyras, įgijęs net keletą profesijų (specialybių), kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo galimybių tinkamai prisidėti prie savo nepilnamečio vaiko išlaikymo, ypač atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas turi ir finansinių įsipareigojimų. Iš pareiškėjo atsakymų į klausimyno 2 klausimą matyti, kad pareiškėjas 2015–2016 m. dirbo statybose, tačiau jokia konkreti darbovietė nenurodyta, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl realios pareiškėjo veiklos nurodytu periodu. 2017–2019 m. laikotarpiu pagal klausimyną pareiškėjas niekur nedirbo. 2014, 2020, 2021–2023 metais pareiškėjas pakeitė 3 darbovietes. Pareiškėjas iki šiol nėra išmokęs lietuvių kalbos – klausimyną užpildė rusų kalba, žodinėje apklausoje ir nagrinėjamos bylos žodiniame teismo posėdyje pareiškėjas bendravo tik rusų kalba. Taigi, pareiškėjas nėra pasiekęs jokio ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjo asmeninis interesas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į VSD apeliacinį skundą su juo sutinka ir prašo jį tenkinti.

21. Pareiškėjas atsiliepime į Migracijos departamento ir VSD apeliacinius skundus su jais nesutinka ir prašo juos atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas taip pat prašo prijungti papildomus įrodymus (VSDFV duomenis)

22. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei papildomai pažymi:

22.1. Pareiškėjas sutinka su teismo argumentais, kad visi jo pateikiami įrodymai liudija, kodėl per ilgą 8 metų laikotarpį buvo nuvyktą 320 kartų į Baltarusiją ir fiksuota, kad po 2024 m. vasario 1 d. jau nebevykstama, nes pareiškėjo mama nebegyvena Baltarusijoje. Pareiškėjas tiek Migracijos departamente, tiek teisme patvirtino, kad neieškojo naujų kontaktų ir tiksliai nurodė priežastis dėl vykimo į Baltarusiją. Šiuo aspektu pareiškėjas laikėsi nuoseklios pozicijos, kurios nepaneigė nei VSD, nei atsakovas.

22.2. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kilmės šalyje dirbo mechaniku. Pareiškėjas niekada tiesiogiai pavaldžioms karinėms struktūroms neturėjo ir neturi jokių įsipareigojimų, todėl teismas iš pareiškėjo pateiktų duomenų ir dokumentų susidarę aiškią poziciją, o Migracijos departamentas šios pozicijos nepaneigė. Migracijos departamentas neatliko išsamaus tyrimo, rėmėsi nepagrįsta VSD informacija.

22.3. VSD apeliaciniame skunde retrospektyviai vertina ir abstrakčiai motyvuoja, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, tačiau nevertina faktų, kurie buvo nurodyti Sprendime 2, kad pareiškėjas dirbo techninį darbą ir neprisiimdamas atsakomybės. Taip pat informacija apie pareiškėjo darbines pozicijas nebuvo surinkta ir nagrinėjama, todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai turėtų būti vertinami kaip nepagrįsti. Pareiškėjas pateikė savo darbo knygelę su vertimu į lietuvių kalbą, kurioje aiškiai matėsi užimtos pareigybės. Nei VSD, nei atsakovas, neišreikalavo išreikalauti jokių papildomų dokumentų. VSD remiasi prielaidomis, kuriomis vėliau vadovaujasi ir Migracijos departamentas.

22.4. Pareiškėjas pabrėžia, kad kiekvieno užsieniečio situacija turi būti vertinama individualiai, todėl VSD nurodyta praktika šiuo atveju yra neaktuali. Migracijos departamento nurodytose bylose situacija nebuvo analogiška nagrinėjamai bylai. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi aktualia teismų praktika.

22.5. Į bylą buvo pateikta informacija apie pareiškėjo darbovietę, pareiškėjas dirbo Lietuvoje, todėl jo veikla yra ir buvo aiški. Šiuo metu pareiškėjas, neturėdamas pakeisto leidimo gyventi, negali tinkamai įsidarbinti. Pareiškėjas yra išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą, tačiau laisvai ir ypatingai teisine kalba posėdžio metu ar atsakant į klausimyno klausimus bendrauti dar negali, todėl jam lengviau ir be klaidų kalbėti yra savo gimtąja kalba. Be to, pareiškėjas prašo su prijungti papildomus duomenis, kadangi VSD nurodė neteisingus duomenis apie pareiškėjo nedirbtą laikotarpį.

22.6. Migracijos departamentas turėjo teisę apklausti pareiškėją arba pareikalauti papildomų duomenų dėl jo vykdytos veiklos.

22.7. Atsakovo argumentai suponuoja išvadą, kad Migracijos departamentui nebūtina rinkti ir vertinti jokių duomenų. Atsakovo Sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimų, kuriais atsakovas atsisakė pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir uždraudė atvykti į Lietuvą 30 mėnesių nuo sprendimo priėmimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

24. Teismas, nustatęs, kad Migracijos departamentas neatliko išsamaus ir visapusiško tyrimo, o tik formaliai rėmėsi VSD Išvada, skundžiamus Sprendimus panaikino.

25. Apeliaciniuose skunduose VSD ir Migracijos departamentas su pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir pažymi, kad teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei nukrypo nuo aktualios teismų praktikos, skundžiami Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl teismo sprendimas naikintinas.

26. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

27. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir (ar) dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023 ir kt.).

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017 ir kt.). Sprendžiant, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

30. Priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, be kita ko, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, 37 p.). Draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021).

31. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

32. Byloje nustatyta, kad Sprendimu 1 Migracijos departamentas nusprendė atsisakyti pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui. Šis sprendimas priimtas remiantis VSD Išvada, kad pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Sprendimu 2 atsakovas, remdamasis minėtomis aplinkybėmis, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo 30 mėnesių, nes pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas neatliko išsamaus tyrimo ir visapusiškai nepagrindė savo išvadų, skundžiamus Sprendimus panaikino.

33. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad VSD pripažino pareiškėją keliančiu grėsmę valstybei dėl jo tarnybos Baltarusijos Respublikos kariuomenėje 2008–2012 m. pagal kontraktą. Iš byloje pateikto Migracijos departamento klausimyno (pareiškėjo pateiktų atsakymų) matyti, kad pareiškėjas 2006–2007 m. tarnavo (būtinoji karinė tarnyba) „Pasienio sargyboje“, 2008–2012 – tarnyba „<...> pagal sutartį, karinis pasienio dalinys <...>“. Tačiau pareiškėjas 2024 m. kovo 7 d. pirmosios instancijos teismui, be kita ko, pateikė Kario tarnybos Baltarusijos Respublikos valstybės sienos apsaugos pajėgose sutartį, iš kurios matyti, kad ją sudarė pareiškėjas ir Baltarusijos Respublikos valstybės sienos apsaugos komitetas, atstovaujamas vado – pulkininko. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD apeliaciniame skunde nurodė, kad pateiktas įstaigos pavadinimas yra netikslus, kadangi pareiškėjas tarnybą atliko Baltarusijos Respublikos valstybiniame pasienio komitete. VSD pažymėjo, kad nurodytos institucijos žvalgybos padaliniai vykdo ir itin specifinę funkciją – žvalgybą prieš Lietuvą. Be to, aptariamoje sutartyje taip pat nurodyta, kad pareiškėjo tarnyba truko (turėjo trukti) iki 2013 m. liepos 14 d., o ne iki 2012 m., kaip nurodė pareiškėjas. Aptariamas įrodymas turi esminę reikšmę sprendžiant dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybei (t. y. ginčo esmei), tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio įrodymo nepasisakė, nors jis buvo pateiktas prieš teismo posėdį.

34. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl VSD Išvados ir Sprendimų pagrįstumo, o kartu ir pareiškėjo keliamos grėsmės valstybei (dėl pareiškėjo tarnybos kilmės šalyje), neįvertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, kurios yra itin reikšmingos keliamam ginčui (kad pareiškėjas dirbo institucijoje, kurios viena iš funkcijų – žvalgyba prieš Lietuvą), kadangi jos yra susijusios būtent su pareiškėjo tarnyba, jos pobūdžiu ir specifika, kuri gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Tik įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, įskaitant ir aptariamą Kario tarnybos Baltarusijos Respublikos valstybės sienos apsaugos pajėgose sutartį, taip pat visas ginčui aktualias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas galės tinkamai ir visapusiškai įvertinti Sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą.

35. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018).

36. Kadangi tokio pobūdžio pažeidimas, t. y. susijęs su įrodymų, kurių reikšmė šio pobūdžio byloje yra itin didelė, ištyrimu ir įvertinimu, negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, skundžiamas sprendimas yra naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

37. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, Migracijos departamento ir VSD apeliaciniai skundai tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

38. Perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, netikrinami kiti apeliacinių skundų argumentai ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai dėl ginčo esmės, nesprendžiamas pareiškėjo procesinis prašymas dėl įrodymų prijungimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė