2013-03-14 Nr. AB-524-3-64-3-00707-2011-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS492-36/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00707-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų I. J., L. B., R. B., E. J., R. P., V. S., Degaičių kaimo bendruomenės atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. J., L. B., R. B., E. J., R. P., V. S., B. Š., Degaičių kaimo bendruomenės skundą atsakovui Telšių rajono savivaldybei dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Anulėnų paukštynas“, kooperatinė bendrovė „Stanelių grūdai“, kooperatinė bendrovė „Europe eggs“, kooperatinė bendrovė „Telšių paukščiai“ ir kooperatinė bendrovė „Baltic egg production“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai I. J., L. B., R. B., E. J., R. P., V. S., B. Š., Degaičių kaimo bendruomenė Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. T1-180 „Dėl leidimo rengti žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v.) (duomenys neskelbtini) k., Degaičių sen., Telšių r., detalųjį planą“ (toliau – ir Sprendimas).

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 10 d. nutartimi (II t., b. l. 7–14) administracinę bylą nutraukė; trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Anulėnų paukštynas“ naudai iš pareiškėjų priteisė 2 247,50 Lt patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje A492-12/2011, pateiktais išaiškinimais ir padarė išvadą, kad Sprendimas yra dokumentas, kuriuo pradedamos (inicijuojamos) teritorijų planavimo procedūros, jis pareiškėjams sukelia tik procedūrines, bet ne materialiąsias teisines pasekmes, konkrečias teisines pasekmes teritorijų planavimo srityje paprastai sukelia sprendimas dėl teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo. Akcentavo, kad pareiškėjų ginčijamas sprendimas tėra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, t. y. tik vienas iš aptariamos administracinės procedūros (kurios pabaigoje paprastai priimamas konkrečias materialines teisines pasekmes sukeliantis sprendimas) metu priimamų dokumentų.

Todėl šio sprendimo teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks sprendimas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas. Nesutikdami su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), pareiškėjai šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydami galutinį sprendimą šioje teritorijų planavimo procedūroje. Taip pat pastebėjo, kad pareiškėjams, kaip suinteresuotiems asmenims dėl Sprendimo pagrindu leisto rengti detalaus plano, teisės aktai, tarp jų ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d.

įsakymu Nr. D1-239 patvirtintos Detaliųjų planų rengimo taisyklės (toliau – ir Detaliųjų planų rengimo taisyklės) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 1124 patvirtintas Žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, rengimo, derinimo ir tvirtinimo miestų teritorijose tvarkos aprašas, numato procedūras, kuriomis pareiškėjai turės teisę pasinaudoti, kad tiek rengiant detalųjį planą, tiek žemės sklypo planą nebūtų nepažeistos jų teisės bei teisėti interesai.

Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas konstatavo, jog Sprendimas negali būti pripažintas individualiu teisės aktu, nes jis nesukelia pareiškėjams jokių teisinių pasekmių, nepažeidžia pareiškėjų teisių ar teisėtų interesų, dėl to šis ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, o byla nutrauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas taip pat padarė išvadą, kad netenkinus pareiškėjų skundo, buvo apgintos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės. Teismas nustatė, kad maksimali suma, kuri gali būti priteistina už advokato paslaugas surašant skundą – 2 400 Lt (3 x 800 Lt). Teismas pažymėjo, kad advokato teismo posėdyje nurodyta 2 000 Lt suma už atsiliepimo surašymą neviršija maksimalaus Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyto dydžio, todėl priteistina iš pareiškėjų. Atsižvelgęs į tai, kad iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. minimali mėnesinė alga buvo 800 Lt, už atstovavimą 2012 m. kovo 16 d. ir 2012 m. gegužės 7 d. teismo posėdžiuose UAB „Anulėnų paukštynas“ teismas nutarė priteisti 120 Lt sumą (800 Lt*0,15), o už atstovavimą 2012 m. rugsėjo 20 d. teismo posėdyje – 127,50 Lt (850 Lt*0,15).

II. Pareiškėjai I. J., L. B., R. B., E. J., R. P., V. S., Degaičių kaimo bendruomenė padavė atskirąjį skundą ir prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkinti pareiškėjo skundą arba perduoti administracinę bylą nagrinėti iš naujo Šiaulių apygardos administraciniam teismui, sumažinti trečiajam suinteresuotam asmeniui iš pareiškėjų priteistą teismo išlaidų sumą. Pareiškėjai taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atskirąjį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Teigia, kad nutraukęs administracinę bylą pirmosios instancijos teismas nenurodė institucijos, į kurią kreiptis pareiškėjams ir taip pažeidė ABTĮ 102 straipsnio 1 dalį.

2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad administracinė byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, nes panašioje byloje Nr. A11-215/2007, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl leidimo rengti detalųjį planą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, kad tokio pobūdžio administracinės bylos yra priskiriamos administracinių teismų kompetencijai.

3. Dėsto argumentus, susijusius su Telšių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo Nr. T1-180 neteisėtumu ir nepagrįstumu.

4. Teigia, kad nutraukus bylą nėra sprendimo nei pareiškėjų, nei atsakovo, nei trečiojo suinteresuoto asmens naudai, todėl teismo išlaidų priteisimas trečiajam suinteresuotam asmeniui yra neteisėtas.

5. Mano, kad už atsiliepimo surašymui teismas be pagrindo pritaikė maksimalų koeficientą – 3, prašo apeliacinės instancijos teismo, jei bus palikta galioti pirmosios instancijos teismo nutartis, už atsiliepimo surašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui sumažinti koeficientą iki 1.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.

Pažymi, kad pareiškėjai neturi jokio identifikuojamo suinteresuotumo apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą, todėl paduoti skundą neturėjo teisinio pagrindo. Teigia, kad pareiškėjai pagal galiojančius įstatymus negali būti priskirti ir prie subjektų, galinčių kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Teigia, kad pareiškėjų nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kaip teismo precedentas, negali būti taikoma nagrinėjamu atveju, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Dėsto nesutikimo su pareiškėjų argumentais dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumu motyvus. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai trečiojo suinteresuoto asmens naudai priteisė 2 247,50 Lt patirtų teismo išlaidų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Anulėnų paukštynas“ taip pat nesutinka su pareiškėjų atskiruoju skundu ir prašo jo netenkinti.

Paaiškina, kad teismų praktikos vieningumą šiuo teisės klausimu patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-12/2011. Nurodo, kad net jeigu teismas nuspręstų, jog Sprendimas yra administracinis aktas, ir ginčas dėl jo teismingas administraciniam teismui, konstatuotina, jog skundas turėtų būti atmestas dėl to, kad pareiškėjai neįrodė savo teisių pažeidimo. Dėsto argumentus, kuriais nesutinka su pareiškėjų motyvais, susijusiais su ginčo esme. Teigia, kad nepagrįstą ir neteisėtą skundą pateikę pareiškėjai nepagrįstai siekia išvengti UAB „Anulėnų paukštynas“ patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartį, kuria nutraukta administracinė byla kaip nenagrinėtina teismų (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Nustatyta, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi su skundu, kuriuo prašė panaikinti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. T1-180 „Dėl leidimo rengti žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v.) (duomenys neskelbtini) k., Degaičių sen., Telšių r., detalųjį planą“ (I t., b. l. 7). Šiuo sprendimu Telšių rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 22 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais, Telšių rajono savivaldybės teritorijos bendruoju planu, nusprendė leisti rengti žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v., paskirtis žemės ūkio (naudojimo būdas – specializuoti sodininkystės, gėlininkystės, šiltnamių, medelynų ir kitų specializuotų ūkių žemės sklypai; naudojimo pobūdis – specializuotų augalininkystės ar gyvulininkystės ūkių), plotas – 28,6882 ha) (duomenys neskelbtini) k., Degaičių sen., Telšių r. detalųjį planą (Sprendimo 1 p.). Spendimu nustatė, kad planavimo tikslai – sklypo padalinimas; teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo nustatymas; detalusis planas rengiamas, derinamas ir tvirtinamas bendra tvarka; detaliojo plano organizatorius – Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius (Sprendimo 2 p.).

Atsižvelgusi į skundžiamo Sprendimo turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Sprendimu yra inicijuojama žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v.), esančio (duomenys neskelbtini) k., Degaičių sen., Telšių r., detaliojo plano rengimo procedūra, nustatomi planavimo tikslai, plano rengimo tvarka, planavimo organizatorius. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, ir vadovaudamasis Teritorijų planavimo įstatymo bei Detaliųjų planų rengimo taisyklių nuostatomis, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčijamas Sprendimas pareiškėjams sukelia tik procedūrines, bet ne materialiąsias teisines pasekmes, šis aktas tėra tik viena iš prielaidų pradėti teritorijų planavimo procedūrą.

Nagrinėdamas iš esmės analogiškas bylas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tokio pobūdžio sprendimų, kuriais inicijuojama detaliojo plano rengimo procedūra, kaip kad ir šiuo atveju, teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. tokie sprendimai negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas. Nesutikdamas su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu (veiksmu), pareiškėjas šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį sprendimą šioje teritorijų planavimo procedūroje (žr. pvz. 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, administracinėje byloje Nr. A492-12/2011, 2012 m. sausio 9 d. nutartis, administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011 (šios nutartys įtrauktos į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimą, publikuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 23 2012)).

Pareiškėjai atskirąjį skundą grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A11-215/2007 ir teigia, kad nurodytoje byloje administraciniai teismai ėmėsi nagrinėti ginčą dėl administracinio akto, kuriuo inicijuojamas detaliojo plano rengimo procesas, teisėtumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šia nutartimi vadovautis nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktika nėra statiškas dalykas. Ji gali būti koreguojama, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, šį būtinumą tinkamai motyvuojant (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą).

Teismų praktika ginčo klausimu yra iš esmės pasikeitusi, naujieji išaiškinimai buvo publikuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 23, 2012, P. 635 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimas). Vadovaujantis ABTĮ 13 straipsnio 2 dalimi – į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje paskelbtuose sprendimuose, nutarimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia teismai, valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus.

Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju aktualūs yra administracinėse bylose Nr. A492-12/2011 bei Nr. AS756-868/2011, kuriose priimti procesiniai sprendimai buvo paskelbti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje, pateikti išaiškinimai. Nagrinėjama byla iš esmės yra identiška nurodytoms Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloms ir teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti šioje byloje ginčijamu aktu sukeliamų teisinių pasekmių pobūdžio.

Taip pat akcentuotina, kad iš esmės visi pareiškėjų skunde bei atskirajame skunde dėstomi argumentai dėl pažeidžiamų teisių yra prevencinio pobūdžio – t. y. grįsdami reikalavimo pagrįstumą pareiškėjai iš esmės vadovaujasi prielaidomis, nes galimai jiems kilsiančias neigiamas pasekmes susieja ne su šioje byloje ginčijamu sprendimu, kuriuo yra tik inicijuojama detaliojo plano rengimo procedūra, bet su galutinio detaliojo teritorijų planavimo procedūros rezultatu – detaliuoju planu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog teisės aktais atitinkamoms institucijoms yra numatyta teisė ar pareiga atlikti tam tikrus veiksmus, nesudaro pagrindo išvadai, kad tokie veiksmai yra ar realiai bus atliekami. Todėl teismas iš anksto neturi teisinio pagrindo vertinti viešojo administravimo subjekto galimų veiksmų – t. y. iškelti ir paneigti ar patvirtinti įvairias prielaidas. Dar kartą pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje ginčijamu sprendimu yra tik inicijuojama detaliojo teritorijų planavimo procedūra, todėl dar net negalima daryti išvados, kad ginčijamame sprendime nurodytas detalusis planas bus pradėtas rengti ir apskritai bus patvirtintas, todėl šiuo teritorijos planavimo proceso etapu neįmanoma įvertinti, ar ateityje parengtu detaliuoju planu bus pažeidžiamos pareiškėjų teisės ar teisėti interesai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 102 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes pareiškėjams neišaiškino, į kurią instituciją kreiptis. Pažymėtina, kad atskiruoju skundu skundžiamoje nutartyje teismas pareiškėjams išaiškino, jog nesutikdami su tokio pobūdžio procedūriniu sprendimu, pareiškėjai šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydami galutinį sprendimą šioje teritorijų planavimo procedūroje. Taip pat nurodė, kad jiems, kaip suinteresuotiems asmenims dėl Sprendimu leisto rengti detalaus plano, teisės aktai numato procedūras, kuriomis pareiškėjai turės teisę pasinaudoti, kad rengiant detalųjį planą nebūtų nepažeistos jų teisės bei teisėti interesai.

Taip pat kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjų argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant trečiojo suinteresuoto asmens patirtų teismo išlaidų atlyginimo klausimą tuomet, kai administracinė byla buvo nutraukta jos neišnagrinėjus iš esmės (t. y. kai nėra aišku, kieno naudai būtų buvęs priimtas galutinis teismo sprendimas), pirmiausiai būtina įvertinti kelto ginčo turinį, taip pat nustatyti kaip pareiškėjo kelti reikalavimai yra susiję su trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis, nustatyti ar pareiškėjo prašymo patenkinimo atveju trečiojo suinteresuoto asmens teisės būtų pasikeitusios arba pasibaigusios, įvertinti kokioje bylos nagrinėjimo stadijoje byla buvo nutraukta bei nustatyti kas yra atsakingas dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų kreipimosi į administracinį teismą (kieno iniciatyva tretieji suinteresuoti asmenys buvo įtraukti į bylos nagrinėjimą), taigi, atitinkamai ir dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų patirtų išlaidų (2010 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-166/2010, įtraukta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas, apibendrinimą, publikuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 23, 2012). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjų pareikšto reikalavimo santykį su trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis ir pagrįstai konstatavo, jog nutraukus administracinę bylą trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Anulėnų paukštynas“ turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos atliktu UAB „Anulėnų paukštynas“ priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos apskaičiavimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso bei Rekomendacijų nuostatomis ir teisingai nustatė UAB „Anulėnų paukštynas“ priteistinų išlaidų dydį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais aptariamu klausimu ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad pareiškėjai nepateikė jokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą sumažinti UAB „Anulėnų paukštynas“ priteistų išlaidų dydį, kuris neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteistino dydžio už atitinkamas atstovavimo teisines paslaugas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo trečiajam suinteresuotam asmeniui priteistas bylinėjimosi išlaidų dydis atitinka protingumo bei teisingumo kriterijus.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, nutraukdamas byla pagal pareiškėjų skundą priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų I. J., L. B., R. B., E. J., R. P., V. S. ir Degaičių kaimo bendruomenės atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė