2017-10-04 Nr. AB-18044-3-64-3-01560-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4521-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01560-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija: 15.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens D. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. N. ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas), 2014 m. birželio 20 d. teismui pateikė pareiškimą, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Šiaulių skyriaus (toliau – ir atsakovas) vedėjo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių apskrities viršininko 1998 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. 31-8054 atkurti nuosavybės teises pagrindu P. B. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į 3,49 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), kuris suformuotas atliekant preliminarius matavimus (toliau – ir ginčo sklypas). 1998 m. rugsėjo 18 d. ir 1999 m. rugsėjo 17 d. sutartimis P. B. šį sklypą pardavė D. N.. Skundžiamu 2013 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 buvo pakeisti ginčo sklypo kadastro duomenys, t. y. plotas pakeistas iš 3,49 ha į 3,5838 ha. Pareiškėjas paaiškino, jog P. B., perleisdamas ginčo sklypą D. N., negalėjo perleisti kelio ir automobilių stovėjimo aikštelės, nes pats jų atkuriant nuosavybės teises neįgijo, jie jai nebuvo perduoti ir minėtomis sutartimis. Namų valdos žemės sklypas, priklausantis D. N. ir P. N., ribojosi ne su ginčo sklypu, o su keliu. Uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Altagis“ matininkas, atlikdamas ginčo sklypo kadastrinius matavimus, perkėlė žemės sklypo riboženklius, t. y. neteisėtai pakeitė ginčo sklypo ribas.

3. Pareiškėjo teigimu, 2013 m. kovo 14 d. žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo akte Nr. 31 KAM-18390 padaryta išvada, jog ginčo sklypo ribų atitiktis teritorijų planavimo dokumentams nustatyta teisingai, neatitiko nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtų dokumentų, todėl skundžiamas 2013 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 prieštaravo Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 daliai, Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (toliau – ir Kadastro nuostatai), 65.3 punktui ir Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos tikrinimo taisyklių, patvirtintų Tarnybos generalinio direktoriaus 2009 m. rugsėjo 33 d. įsakymu Nr. 1P-98 (toliau – ir Tikrinimo taisyklės), 6.2 punktui. Po atliktų kadastrinių matavimų D. N. be teisinio pagrindo įgijo kelią ir automobilių stovėjimo aikštelę, o Šiaulių rajono savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) turtą – 0,1681 ha kelio – prarado.

4. Pareiškėjas pažymėjo, jog Šiaulių apygardos prokuratūra K. G. prašymą gavo 2014 m. kovo 21 d., o pakankamai duomenų apie pažeistą viešąjį interesą surinkta tik iš Tarnybos Šiaulių skyriaus gavus žemės tvarkymo bei ginčo sklypo kadastrinių matavimų bylas, todėl termino pradžia pareiškimui paduoti skaičiuotina nuo 2014 m. gegužės 27 d.

5. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą prašė jį tenkinti.

6. Atsakovas paaiškino, kad 2013 m. vasario 6 d. D. N. Tarnybos Šiaulių skyriui pateikė prašymą pakeisti ginčo sklypo kadastro duomenis ir UAB „Altagis“ parengtą kadastrinių matavimų bylą. Skundžiamu 2013 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 buvo pakeisti ginčo sklypo kadastro duomenys, pakeičiant jo plotą iš 3,49 ha į 3,5838 ha. Pažymėta, jog grąžinamos natūra 3,49 ha ploto žemės sklypo plane, parengtame 1998 m. kovo 24 d., matyti, kad ginčo sklypas neapėmė kelio ir automobilių stovėjimo aikštelės. Pagal 1998 m. vasario 28 d. sudarytą žemės naudojimo plotų eksplikaciją, į ginčo sklypo plotą keliai nebuvo įskaičiuoti. Šioje eksplikacijoje nurodyta, kas žemės sklypą sudarė 1,10 ha žemės ūkio naudmenų ir 2,39 ha miško. Kontūrų plotų skaičiavimo žiniaraštyje, sudarytame 1998 m. vasario 19 d., įsiterpusių kontūrų plotų skiltyje nurodyti automobilių stovėjimo aikštelės ir bendro naudojimo kelių plotai. Taigi, atkuriant nuosavybės teises P. B., į suformuotą ginčo sklypą nei keliai, nei automobilių stovėjimo aikštelė nepateko ir jis D. N. negalėjo jų perleisti.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą prašė sprendimą priimti teismo nuožiūrą.

8. Administracija nurodė, kad 1998 m. rugsėjo 18 d. ir 1999 m. rugsėjo 17 d. sutartimis D. N. nebuvo perduotas kelias ir automobilių stovėjimo aikštelė, jai perduotas tik ginčo sklypas, kurį sudarė 1,10 ha pievos ir 2,39 ha miško žemė. Skundžiamu 2013 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 buvo pakeisti ginčo sklypo rodikliai. Šio sprendimo pagrindu D. N. įgijo nuosavybės teisę į didesnį žemės sklypą, o Savivaldybė turtą – 0,1681 ha kelio – prarado, todėl pareiškėjo pareiškimu ginamos pažeistos Savivaldybės turtinės teisės. Administracija atkreipė dėmesį į tai, jog Savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. T-132 „Dėl susisiekimo sistemos Šiaulių rajono specialiojo plano patvirtinimo“ buvo patvirtintas specialusis planas, pagal kurio sprendinius vietinės reikšmės vidaus kelias Nr. 01-144 „(duomenys neskelbtini)“ priklausė Savivaldybei.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. N. atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą prašė jį atmesti.

10. D. N. pabrėžė, kad nei kelias, nei atskirai neišskirta automobilių stovėjimo aikštelė niekada nebuvo registruota Nekilnojamojo turto registre kaip Savivaldybei priklausantis statinys. Šis kelias tik buvo pažymėtas kaip vietinės reikšmės vidaus kelias Šiaulių rajono savivaldybės susisiekimo specialiajame plane, patvirtintame Savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. T-132. Tai pažymėta ir Administracijos raštuose. Pažymėjimas plane tik parodė realiai esančią padėtį – faktinį kelio ir aikštelės buvimą, o ne jų priklausomumą konkrečiam asmeniui. Byloje pateikti dokumentai patvirtino, kad minėtas kelias su automobilių stovėjimo aikštele buvo Kurtuvėnų miškų urėdijos žinioje ir naudojami vietiniams poreikiams tenkinti. Tačiau šie statiniai niekada nebuvo įteisinti ir miškų urėdijos vardu. Todėl teiginys, jog D. N. nuosavybės teise priklausantis ginčo sklypas buvo padidintas kokio nors ūkio subjekto sąskaita, buvo visiškai nepagrįstas. Sprendžiant prašymą dėl šių statinių priklausomybės, buvo išaiškinta, kad jie buvo nedaloma ginčo sklypo visumos dalis ir jokio atskiro jų privatizavimo nereikėjo. D. N. įgijus nuosavybės teisę į visą šiuo metu jos vardu registruotą ginčo sklypą, buvo atlikti kadastriniai matavimai. UAB „Altagis“ matininkas žemės sklypo riboženklių niekur neperkėlė, o tik patikslino jai priklausančio žemės sklypo plotą.

11. Teismo posėdžio metu D. N. (jos atstovas) kėlė klausimą, ar šioje situacijoje galimas viešojo intereso gynimas, nes čia susikirto privačių asmenų verslo interesai. Ginčo kelias buvo akligatvis, kuris baigėsi įvažiavus į D. N. privačią valdą, kelias tenkino tik jos poreikius ir neturėtų būti viešojo intereso objektu. Keliu galėjo važiuoti tik vienas automobilis. Pabrėžta, jog bendro naudojimo kelias priskirtinas prie miško žemės ir todėl jis buvo įgytas nuperkant miško žemę (ginčo sklypą). Be to, kadastriniai matavimai buvo atlikti neviršijus įstatymo leidžiamos paklaidos. D. N. taip pat teigė, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis su pareiškimu į teismą, kadangi K. G., 2014 m. kovo 21 d. kreipdamasi į pareiškėją, pateikė visą turimą medžiagą, todėl jam nereikėjo atlikti papildomo tyrimo.

II. 12. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą tenkino.

13. Teismas pažymėjo, jog skundžiamas Tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 3 dalių normas. D. N. šio sprendimo pagrindu įgijo nuosavybės teises į kelią ir automobilių stovėjimo aikštelę, o Savivaldybė turtą – 0,1681 ha kelio – prarado, tai prieštaravo Žemės reformos įstatymo 5 straipsniui. Kai valstybės institucija – atsakovas – priėmė sprendimą viešajame sektoriuje, pažeisdama teisės aktų normas, buvo pakirstas piliečių pasitikėjimas valstybe, o kartu ir pažeistas viešasis interesas, todėl prokuroras privalėjo į tai reaguoti. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepraleido termino pareiškimui paduoti, nes K. G. prašymas Šiaulių apygardos prokuratūroje buvo gautas 2014 m. kovo 21 d., pareiškėjas nedelsdamas kreipėsi į Tarnybos Šiaulių skyrių bei į Administraciją dėl dokumentų pateikimo, jis pakankamai duomenų apie pažeistą viešąjį interesą gavo 2014 m. gegužės 27 d. ir į teismą kreipėsi 2014 m. birželio 20 d.

14. Teismas nustatė, kad Šiaulių apskrities viršininko 1998 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 31-8054 P. B. atkurtos nuosavybės teisės į J. S. iki nacionalizacijos valdytą 1,95 ha žemės ir 2,39 ha miško grąžinant natūra 1,4446 ha žemės ir 2,39 ha miško bei už 0,5054 ha žemės atlyginant pinigais. Šio sprendimo pagrindu P. B. įregistruotos nuosavybės teisės į 3,49 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kuris suformuotas atliekant preliminarius matavimus, ir į 0,7239 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį – 0,3446 ha (namų valda). 1998 m. rugsėjo 18 d. ir 1999 m. rugsėjo 17 d. sutartimis P. B. 3,49 ha žemės sklypą (ginčo sklypą) pardavė D. N.. Skundžiamu 2013 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 patvirtinti ginčo sklypo duomenys, nustatyti pagal UAB „Altagis“ matininko 2012 m. gruodžio 20 d. parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Šioje kadastro duomenų byloje nurodyta, kad ginčo sklypo plotas buvo 3,5838 ha, todėl skundžiamu sprendimu ginčo sklypo plotas pakeistas iš 3,49 ha į 3,5838 ha.

15. Teismas taip pat nustatė, jog, P. B. atkuriant nuosavybės teises, buvo suformuotas ir jam perduotas ginčo sklypas, į kurį kelias ir automobilių stovėjimo aikštelė nepateko. P. B., perleisdamas ginčo sklypą D. N., negalėjo perleisti kelio ir automobilių stovėjimo aikštelės, nes pats jų neįgijo, t. y. 1998 m. rugsėjo 18 d. ir 1999 m. rugsėjo 17 d. sutartimis D. N. nebuvo perduotas kelias ir automobilių stovėjimo aikštelė, o jai perduotą žemės sklypą sudarė tik 1,10 ha pievos ir 2,39 ha miško žemė. Namų valdos žemės sklypas, priklausęs D. ir P. N., ribojosi ne su ginčo sklypu, o su keliu. Savivaldybės tarybos 2012 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. T-132 patvirtintas specialusis planas, pagal kurio sprendinius vietinės reikšmės vidaus kelias Nr. 01-144 „(duomenys neskelbtini)“ priklausė Savivaldybei. UAB „Altagis“ matininkas, atlikdamas ginčo sklypo kadastrinius matavimus, perkėlė šio sklypo riboženklius, t. y. pakeitė šio žemės sklypo ribas, tuo pažeisdamas Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatas.

16. Teismas pastebėjo, kad atsakovui 2013 m. vasario 6 d. buvo pateikta, o 2013 m. vasario 25 d. – pakartotinai pateikta patikrinimui ginčo sklypo kadastro duomenų byla. Nors 2013 m. kovo 14 d. žemės sklypo kadastro duomenų bylos tikrinimo akte Nr. 31 KAM-18390 pažymėta, jog ginčo sklypo ribų atitiktis teritorijų planavimo dokumentams nustatyta teisingai, tai paneigė 1998 m. vasario 14 d. ginčo sklypo ribų nustatymo brėžinys, 1998 m. kovo 24 d. grąžinamos natūra žemės valdos Nr. 34 planas, 1998 m. vasario 19 d. ginčo sklypo kontūrų plotų skaičiavimo žinialapis, 1998 m. vasario 28 d. žemės naudojimo plotų eksplikacija. Taigi, skundžiamas 2013 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 31SK-(14.31.110.)-607, kuriuo pakeisti ginčo sklypo kadastro duomenys, t. y. žemės sklypas padidintas Savivaldybės kelio sąskaita, prieštaravo Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatoms. Po atliktų kadastrinių matavimų, D. N. be teisinio pagrindo įgijo kelią ir automobilių stovėjimo aikštelę (pagal kadastrinius matavimus, aikštelė neišskirta atskirai, ji priskaičiuota prie kelio ploto) savo nuosavybėn, o tai prieštaravo Žemės reformos įstatymo 5 straipsniui, numatančiam žemės įsigijimo nuosavybėn būdus. Tiek atliekant kadastrinius matavimus, tiek tikrinant ginčo sklypo kadastrinių matavimų bylą, nebuvo atsižvelgta į teritorijų planavimo dokumentus, t. y. į dokumentus, parengtus formuojant ginčo sklypą ir į jį atkuriant nuosavybės teises P. B.. Atsakovas, neatsižvelgdamas į tai, kad buvo pakeistos ginčo sklypo ribos, suderino UAB „Altagis“ matininko parengtą 3,5838 ha žemės sklypo planą bei kadastrinių matavimų bylą. Tokiu būdu buvo pažeisti Kadastro nuostatų 65.3 punkto bei Tikrinimo taisyklių 6.2 punkto reikalavimai. Taigi, skundžiamas 2013 m. kovo 14 d. sprendimas Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 buvo neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

III. 17. Trečiasis suinteresuotas asmuo D. N. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

18. D. N. atkreipia dėmesį į tai, jog Šiaulių apskrities viršininko 1998 m. liepos 1 d. sprendime jokių duomenų apie į grąžinamą žemės sklypą įsiterpusius plotus nėra. Kelias ir automobilių stovėjimo aikštelė minimi tik 1998 m. vasario 19 d. kontūrų plotų skaičiavimo žiniaraštyje. Be to, 949 m ilgio kelias baigiasi ne automobilių stovėjimo aikštelėje (visame jos ilgyje), o prieš ją. Šis kelias nebuvo įregistruotas kaip Savivaldybei priklausantis objektas, todėl negalima teigti, jog D. N. jį ir automobilių stovėjimo aikštelę įgijo be teisinio pagrindo. Šiaulių miškų urėdija 1999 m. balandžio 8 rašte Nr. 272 nurodė neprieštaraujanti, kad automobilių stovėjimo aikštelė priklausytų D. N., sklype esantys keliai urėdijai nereikalingi. D. N. taip pat pastebi, jog plotas, kuriuo neva nepagrįstai padidėjo ginčo sklypas, buvo ne 0,1681 ha, o 0,0938 ha. Plotų neatitikimas pateko į maksimalią leistiną paklaidą tarp Nekilnojamojo turto registre įregistruoto žemės sklypo ploto arba žemėtvarkos projekte ar kitame teritorijų planavimo dokumente suformuoto žemės sklypo ploto ir kadastrinių matavimų metu apskaičiuoto žemės sklypo ploto.

19. D. N. pabrėžia, jog, pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, miško žemei, be kita ko, priskiriami tame pačiame plote esantys miško keliai, kiti su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelė, todėl kelias ir automobilių stovėjimo aikštelė priskirtini miško žemei. Tai patvirtina ir Tarnybos Šiaulių skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 28 d. raštas Nr. 31SD-(14.31.104)-1611 „Dėl projekto patikrinimo“, kuriame nurodoma, jog Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje ginčo sklypas pažymėtas kaip vientisas ir, atliekant kadastrinius matavimus, sklypą skaidyti dalimis netikslinga. Nė vienas teisme apklaustas specialistas negalėjo nurodyti teisės akto, pagal kurį 1998 m. kovo 24 d. parengtame plane pažymėti bendro naudojimo keliai ir automobilių stovėjimo aikštelė. Pažymėtina, kad teritorijoje, kurioje yra ginčo sklypas, esantys keliai buvo padaryti kariškių tarybiniais metais ir laikytini savavališka statyba, kuri iki šiol nėra įteisinta ir savo buvimu pažeidžia Kurtuvėnų regioninio parko keliamus reikalavimus. Pastebėtina ir tai, kad kelias 49 m yra įsiterpęs į privačią D. N. valdą, jo plotis – tik 2,2 m. Teismas nevertino, ar visuomenė (jos dalis) turėjo interesą naudotis šiuo keliu, ir neatsižvelgė į tai, jog D. N. siekė sodybą pritaikyti paslaugų teikimui tai pačiai visuomenei.

20. Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens D. N. apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Pareiškėjas pabrėžia, kad iš nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtų dokumentų ir pirkimo-pardavimo sutarčių matyti, jog D. N. nebuvo perleista žemė, skirta keliui ir automobilių stovėjimo aikštelei. Atsižvelgiant į tai, atliekant kadastrinius matavimus kelias ir automobilių stovėjimo aikštelė negalėjo būti įtraukti į ginčo žemės sklypo plotą, net jei jų plotas ir neviršijo maksimalios leistinos paklaidos. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad turto registracija viešame registre atlieka teisių išviešinimo, o ne teises nustatančią funkciją. Tai, kad nei kelias, nei automobilių stovėjimo aikštelė nėra įregistruoti kaip Savivaldybei priklausantys objektai, matininkui nesuteikė teisės kelio ir aikštelės užimamą plotą įskaičiuoti į ginčo sklypo plotą.

22. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens D. N. apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Atsakovas paaiškina, kad P. B. kartu su ginčo sklypu D. N. negalėjo perleisti ne kelio, nei automobilių stovėjimo aikštelės, nes jie jam nuosavybės teise nepriklausė. Pareiškėjo pareiškimas buvo teisėtas ir pagrįstas, todėl teismas teisingai nusprendė jį tenkinti.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens D. N. apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Administracijos nuomone, D. N. apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

27. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog apeliacinis skundas netenkintinas.

28. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, tik papildo pirmosios instancijos teismo išvadas.

29. Šiam ginčui yra reikšmingas faktas, ar trečiasis suinteresuotas asmuo D. N. įgijo teisę į žemės plotą, kurį užima jos sklype esantis kelias ir aikštelė, kadangi, žemės reformos metu formuojant žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui, kelias bei aikštelė nebuvo tinkamai išskirti žemės sklypo plane ir tai lėmė šio ginčo atsiradimą.

30. Nėra svarbi aplinkybė, kad kelias ir automobilių stovėjimo aikštelė nustatyta tvarka neįregistruoti atitinkamame registre. Pakanka faktų konstatavimo, kad, formuojant ginčo žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui P. B., kurį vėliau įgijo D. N. (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), 1998 m. vasario 14 d. Ribų nustatymo brėžinyje (I t., b. l. 16) kelias ginčo sklype pažymėtas, tos pačios datos Kontūrų plotų skaičiavimo žinialapyje bei 1998 m. vasario 28 d. Žemės naudojimo eksplikacijoje (I t., b. l. 19-20) nurodyta, kad sklype yra kelias ir automobilių stovėjimo aikštelė, o jų užimtas plotas į bendrą ginčo žemės sklypo plotą neįskaičiuoti.

31. Pirmosios instancijos teismo surinkti įrodymai (I t., b. l. 15) taip pat patvirtina, kad D. N. nuosavybės teise valdomo žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) bendrą 3,49 ha žemės naudmenų plotą iki kadastrinių duomenų pakeitimo sudarė žemės ūkio naudmenos 1,10 ha ir miško žemės plotas 2,39 ha, kitų naudmenų nėra. Atsakovas 2013 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 (I t., b. l. 15) pagal D. N. prašymą pakeitė šio žemės sklypo kadastro duomenis. Duomenų pakeitimo apimtį patvirtina trečiojo suinteresuoto asmens D. N. 2012 m. rugsėjo 19 d. prašymas Tarnybos Šiaulių skyriui (I t., b. l. 116), kuriuo ji prašė panaikinti kelią ir stovėjimo aikštelę, esančius jos sklype. Po kadastro duomenų patvirtinimo minėtu atsakovo sprendimu (I t., b. l. 37), D. N. valdomo ginčo sklypo plotas padidėjo nuo 3,49 ha iki 3,5838 ha. Kadangi žemės sklypo ribos nebuvo keičiamos, daroma išvada, jog sklypo padidėjimą lėmė kelio ir automobilių stovėjimo aikštelės panaikinimas ir šio žemės ploto priskyrimas D. N. valdomam žemės sklypui.

32. Pagal Žemės reformos įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, vietovėje paženklintos žemės, miško sklypų ribos vėliau atliekant kadastrinius matavimus atliekamos, tikslinamos privačioje žemėje. Žemės įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad žemė įgyjama sandoriu, kurio formą nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir šis įstatymas. Byloje nėra duomenų ir trečiasis suinteresuotas asmuo D. N. nenurodo sandorio, kuriuo ji būtų įgijusi žemės plotą, kurį užima žemės sklype esantis kelias ir automobilių stovėjimo aikštelė. Todėl tame žemės plote, kuris nepriklauso D. N., negalėjo būti atliekami kadastriniai matavimai pagal jos prašymą ir tuo labiau žemės plotas, užimtas kelio ir automobilių stovėjimo aikštelės, be žemės įgijimo sandorio negalėjo tapti jos nuosavybe.

33. Nurodytos aplinkybes sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 31SK-(14.31.110.)-607 „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų pakeitimo“.

34. Kiti trečiojo suinteresuoto asmens D. N. apeliacinio skundo argumentai, įskaitant Miškų įstatymo nuostatų taikymą šiam ginčui, nėra aktualūs ir nėra susiję su teisingu bylos išsprendimu, todėl nevertinami.

35. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčo esmę sudarančias aplinkybes, ištyrė pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą ir iš esmės tenkindamas pareiškėjo pareiškimą priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens D. N. apeliacinį skundą atmesti.

Palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė