2017-12-20 Nr. AB-24154-3-63-3-01899-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2694-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01898-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos apskrities VPK), 10 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gegužės mėnesio buvo laikomas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje (toliau – ir areštinė) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teigė, kad areštinėje buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, kamerose buvo bloga ventiliacija, jose buvo šalta, drėgna, kamerų sienos įtrūkinėjusios, nuo sienų atsilupę dažai. Teigė, jog Klaipėdos apskrities VPK administracija niekada nebuvo išdavusi valymo priemonių. Atkreipė dėmesį, jog areštinė buvo įrengta rūsyje. Be to, gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengta priešgaisrinė signalizacija nei dūmų daviklis, todėl gaisro atveju būtų kilusi grėsmės pareiškėjo gyvybei. Teigė, jog teisės aktų pažeidimai areštinėje buvo nustatyti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriui atlikus Klaipėdos AVPK areštinės patikrinimą. Tvirtino, jog tokiu būdu buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, dėl to patyrė pažeminimą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus. Manė, kad buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatos.

3. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, jog pagal teisės aktų nuostatas dokumentų apie pareiškėjo laikymą Klaipėdos apskrities VPK areštinėje laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gegužės mėnesio atsakovas neprivalėjo išsaugoti, todėl jie yra sunaikinti.

II. 5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gegužės mėnesio, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities VPK nagrinėjamoje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismas vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo skundas surašytas ir išsiųstas 2016 m. rugsėjo 8 d., o teisme gautas 2016 m. rugsėjo 12 d., ir tai yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą visam ginčo laikotarpiui, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą (2010 – 2011 metai), nes ieškinio senaties netaikymas apimtų tik laikotarpį po 2013 m. rugsėjo 8 d., už kurį pareiškėjas šioje byloje neprašo priteisti neturtinės žalos.

7. Teismas taip pat rėmėsi CK 1.131 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2011 metais kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių dėl Klaipėdos apskrities VPK areštinės sąlygų ir pareigūnų veiksmų įvertinimo. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius nustatė, kad pareiškėjas Klaipėdos apskrities VPK areštinėje buvo laikomas atitinkamais periodais nuo 2010 m. gruodžio 22 d. iki 2010 m. gruodžio 29 d., nuo 2011 m. sausio 13 d. iki 2011 m. sausio 21 d., nuo 2011 m. vasario 21 d. iki 2011 m. kovo 3 d. pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Tai yra, buvo nustatyta, jog kai kuriose kamerose susidėvėjusi, išplyšusi grindų danga, nusilupę nuo sienų dažai, iškritęs tinkas, be to, kamerose Nr. 2 ir 5, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo neišlaikoma pakankama oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judrumas. Įvertinus Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2011 m. gegužės 4 d. pažymą Nr. 4D-2011/1-71, akivaizdu, kad pareiškėjas jau 2011 metais žinojo apie konkrečius teisės aktų pažeidimus, kuriuos nustatė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius, tačiau į teismą dėl šių pažeidimų nesikreipė. Tai yra, pareiškėjas elgėsi abejingai ir nerūpestingai, nesiekė kuo greičiau ir efektyviau pasirūpinti savo teisių gynimu (įgyvendinimu) per įstatymu nustatytą terminą. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teismas sprendė, jog nėra objektyvių priežasčių, dėl kurių būtų galima pareiškėjui atnaujinti ieškinio senaties terminą.

8. Remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis atsakovo atstovo prašymas taikyti ieškinio senatį tenkintas. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas, nes ieškinio senaties termino praleidimas yra pakankamas pagrindas pareiškėjo skundo atmetimui.

III. 9. Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo ir prašo pareiškėjo skundą tenkinti.

10. Nurodo, kad pareiškėjas nežinojo, kad galima dėl pažeidimų kreiptis į teismą, apie tai sužinojo tik 2016 m. birželio 1 d. Todėl prašo senaties termino netaikyti. Teigia, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – ir EŽTT) bylose, kuriose grubiai buvo pažeidžiamos žmogaus teisės, senaties terminai netaikomi. Konvencija taip pat nenumato jokių senaties terminų.

11. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

12. Apeliaciniame skunde nurodyta ieškinio senaties termino priežastis (pažeistų teisių gynybos būdo nežinojimas) vertintina kaip subjektyvi, neatitinkanti ieškinio senaties termino praleidimą pateisinančių priežasčių, dėl kurių terminas gali būti atnaujinamas. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. K. galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.

14. Nagrinėjamu atveju, visų pirma, pažymėtina, Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

15. Taigi, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Kaip matyti, ir EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi, ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų klausimas, turi būti sprendžiamas pagal nacionalinę teisę.

16. Pažymėtina, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

17. Pareiškėjo argumentai, kad nagrinėjamu atveju negalima taikyti ieškinio senaties, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato ieškinio senaties instituto, yra nepagrįsti. Kaip matyti, ieškinio senatis yra nustatyta Lietuvos nacionalinėje teisėje, todėl nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ją esant pagrindui taiko.

18. Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą netinkamomis sąlygomis areštinėje laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gegužės mėnesio. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2016 m. rugsėjo 8 d. (b. l. 9), t. y. pasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui, numatytam Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Klaipėdos AVPK prašė taikyti (b. l. 11–12).

19. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009).

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės nenurodo jokių priežasčių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytus jo atžvilgiu galimai padarytus teisės pažeidimus, t. y. tinkamų sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso laikymo areštinėje metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas laikymo sąlygas. Tuo labiau, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius dar 2011 m. gegužės 4 d. buvo parengęs pažymą dėl A. K. skundo prieš Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą Nr. 4D-2011/1-71 (b. l. 6–8). Taigi vien iš šios pažymos pareiškėjui buvo žinoma apie jo laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities VPK areštinėje pažeidimus. Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija taip pat nenustatė aplinkybių, kurios galėtų sudaryti pagrindą išvadai, jog pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Byloje taip pat nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimųsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

21. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė ieškinio senatį, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir dėl to atmetė pareiškėjo skundą.

22. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė