2019-02-27 Nr. AB-5592-3-62-3-00743-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1616-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00743-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. balandžio 28 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad jis nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2017 m. gegužės 2 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučių tipo ir kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis. Patalpose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, dalį jo užėmė baldai ir kiti įrenginiai. Sąlygos patalpose buvo netinkamos: netvarkingi langai, purvinos sienos, atsilupusi danga krito ant asmeninių daiktų, surūdijusios, sulūžusios lovos, netvarkingos spintelės, nepakankamas natūralus apšvietimas ir netinkamas dirbtinis apšvietimas, netvarkinga vėdinimo sistema. Sanitarinis mazgas nepatogiai įrengtas, purvinas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas tvirtino, kad minimalaus gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, be to, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pravieniškių PN-AK teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje. Nuteistieji savo patalpų švara turi rūpintys patys, tam yra išduodamos priemonės, paskiriami budintieji. Kamerų tipo patalpose sumontuoti antivandaliniai šviestuvai. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas su skundais į Pravieniškių PN-AK administraciją nesikreipė. Ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose jokių ventiliacijos gedimų nebuvo užfiksuota. Kamerų tipo patalpos sanitariniai mazgai atskirti siena iki lubų (įrengta atskira patalpa). Patalpos yra dezinfekuojamos.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo D. J. skundą tenkino iš dalies, t. y. jam priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis apie gyvenamąsias patalpas, kuriose laikytas pareiškėjas, pažymėjo, kad atsakovas nepateikė savo teiginius, jog viso ginčo laikotarpiu 20 būryje 7 brigadoje 3 patalpoje buvo įrengtos 5 miegamosios vietos, pagrindžiančių rašytinių įrodymų (schemų, įsakymų ar kt. dokumentų), todėl vadovautasi pareiškėjo paaiškinimu, kad 20 būrio 7 brigados 3 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos (4 dviaukštės lovos). Nustatyta, kad pareiškėjui 224 paras teko 2,33 kv. m ploto, t. y. ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Tačiau atsižvelgta į atsakovo paaiškinimus, jog vienam asmeniui tenkantis bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, ir neatspindi faktinės padėties. Be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl jis turėjo judėjimo laisvę.

7. Teismas įvertino sąlygų patalpose, kuriose laikytas pareiškėjas, atitiktį higienos normų reikalavimams. Konstatuota, jog, esant galimybei patalpas vėdinti per langus, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo atmestini. Atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl netinkamo dirbtinio apšvietimo. Atsakovas nurodė, jog kamerų budėtojai yra aprūpinami visomis patalpų valymui būtinomis priemonėmis, o kadangi pareiškėjas drausmines nuobaudas kamerų tipo patalpose atlikinėjo vienas, būtent jam teko pareiga tvarkyti kameros patalpas, todėl jo argumentai dėl nešvarių patalpų, pelėsio, netvarkingo, nešvaraus sanitarinio mazgo nepagrįsti. Pareiškėjo teiginiai dėl lovų būklės yra deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais, byloje nėra duomenų apie jo kreipimusis į pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita.

8. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas į bylą nėra pateikęs duomenų apie sveikatos sutrikimus, bet nurodė skundęsis dėl pablogėjusio regėjimo, dėl kurio skirta gydytojo konsultacija, jam buvo atsiradę odos išbėrimai. Išanalizavus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją ginčo laikotarpiu nustatyta, jog pareiškėjas kelis kartus kreipėsi dėl blakių sukandžiojimo ir jam buvo skirtas gydymas, taip pat dažnai kreipėsi į medikus dėl bendro pobūdžio susirgimų (slogos, galvos skausmų, skrandžio skausmų ir t. t.), dėl sumušimų, badavimo.

9. Teismo vertinimu, konstatuoti pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Atsižvelgęs į ankščiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas priėjo išvadą, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 1 800 Eur.

III. 10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 21 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo D. J. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

11. Atsakovo nuomone, teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, nevisapusiškai įvertino pateiktus įrodymus. Atsakovas pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus apie nuteistiesiems suteikiamą judėjimo laisvę bei apie tai, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas yra tik santykinis dydis. Atsakovas teigia, jog pareiškėjo reikalavimai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžiai teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone. Atsakovas nesutinka, kad, jam nepateikus įrodymų apie patalpų atitiktį higienos normų reikalavimams, yra pagrindas konstatuoti šių reikalavimų pažeidimą. Pažymi, kad, pareiškėjui ar kitam asmeniui nereiškus skundų dėl laikymo sąlygų, jis atitinkamų įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti. Atsakovo vertinimu, teismas neturėjo pagrindo abejoti jo pažymoje nurodyta informacija apie gyvenamosiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, juolab kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie ginčo laikotarpiu šiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko per mažas gyvenamasis plotas. Atsakovas tvirtina, kad, jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų budėtojo pareigas, joje neatsirastų parazitų ir graužikų, o pareiškėjo blakių sukandžiojimą lėmė jo paties veiksmai. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Pravieniškių PN-AK yra sudaręs sutartis su kenkėjų kontrolės paslaugų teikėjais. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pažeistai pareiškėjo teisei apginti.

12. Pareiškėjas D. J. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo atmesti, nes, jo nuomone, skundžiamame teismo sprendime buvo aiškiai nustatyti įstatymų pažeidimai, susiję su jo kalinimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2017 m. gegužės 2 d., atlyginimo priteisimo.

14. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl kamerų vėdinimo, švaros, pelėsio, lovų būklės yra nepagrįstos, tačiau atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas bendrabučio tipo patalpose ir tinkamas apšvietimas. Apeliaciniame skunde atsakovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, neatsižvelgė į jo paaiškinimus apie kenkėjų kontrolę, nesutinka su konstatuotais minimalios ploto normos, apšvietimo pažeidimais, mano, jog neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui buvo priteistas nepagrįstai. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, lyginant su ta, kuri nustatyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl įrodymo vertinimo, dėl pareiškėjo teisių į minimalų gyvenamąjį plotą ir higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas (tinkamą apšvietimą) pažeidimo bei dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo būdo bei dydžio.

16. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad suimtajam / nuteistajam buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, pastebėtina, jog, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2015 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-858/2015). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui.

17. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

18. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2017 m. kovo 14 d. (išskyrus laikotarpius, kai jis buvo laikomas kamerų tipo patalpose) buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 7 brigados 3 gyvenamąją patalpą, kurioje, atsakovui neįrodžius kitaip (nepateikus schemų, įsakymų ar kt. dokumentų), buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi pareiškėjui 224 paras teko 2,33 kv. m ploto. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo remtis Pravieniškių PN-AK pažymose pateikta informacija, jog minėtoje 3 gyvenamojoje patalpoje įrengtos 5 miegamosios vietos, juolab kad pareiškėjo teiginiai apie buvusį miegamųjų vietų skaičių yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, kaip matyti iš bylos medžiagos ir 2017 m. rugsėjo 20 d. ir 2018 m. sausio 31 d. teismo posėdžių medžiagos (garso įrašų), byloje atsakovo atstovo pateikti duomenys buvo netikslūs, todėl ne kartą buvo taisomos pareiškėjo nurodytos klaidos, teikiami papildomi dokumentai. Nors Pravieniškių PN-AK savo raštuose ir pažymose ne kartą tvirtino, jog 20 būrio 7 brigados 3 patalpoje visą ginčo laikotarpį buvo įrengtos 5 miegamosios vietos, jis, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, jokių tai patvirtinančių duomenų nepateikė, pavyzdžiui, patvirtintų aukšto, lokalinio sektoriaus ar pan. schemų, įsakymų, kuriais nustatomas miegamųjų vietų patalpose skaičius. Byloje yra pateiktos kai kurių patalpų, kuriose laikytas pareiškėjas, nuotraukos (b. l. 75–80), bet ne minėtos 3 gyvenamosios patalpos. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti byloje esančius duomenis ir nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovas, kuriam šiuo atveju teko įrodinėjimo našta, nepateikė pakankamų įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 7 brigados 3 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos būtent 8 miegamosios vietos, todėl ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai.

20. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas teismui nepateikė jokių duomenų apie kamerų, kuriose laikytas pareiškėjas, dirbtinės apšvietos atitiktį higienos normų reikalavimams, todėl pareiškėjo teiginiai apie netinkamą apšvietimą pripažintini pagrįstais. Atsakovas teigia, kad, pareiškėjui ar kitam asmeniui nesikreipus į Visuomenės sveikatos centrą ar Pravieniškių PN-AK administraciją su nusiskundimas dėl kalinimo sąlygų ar prašymais kamerose atlikti patikrinimus, atsakovas ir neturi tokių įrodymų. Pastebėtina, kad, nors apeliaciniame skunde šiuo aspektu nurodoma neva cituojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika – 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-246-624/2015, – byla tokiu numeriu neegzistuoja. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi anksčiau aptartomis įrodinėjimo taisyklėmis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog apšvietimas patalpose, kuriose laikytas pareiškėjas, atitiko teisės aktų reikalavimus.

21. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į su kenkėjų kontrole Pravieniškių PN-AK susijusius atsakovo paaiškinimus. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas dėl parazitų patalpose nesiskundė, o pirmosios instancijos teismas kalinimo sąlygų šiuo aspektu neanalizavo ir pažeidimo nenustatė. Taigi, šie atsakovo argumentai atmestini.

22. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs nepatogumus, orumo pažeminimą, emocinę depresiją ir kt. Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus, skundus dėl nagrinėjamame skunde nurodytų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms įstaigoms. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

23. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Pravieniškių PN-AK padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (224 parą neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. birželio 4 d. iki 2017 m. gegužės 2 d.) neužtikrintas tinkamas apšvietimas), šios pataisos įstaigos specifiką, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį (1 800 Eur), juolab apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

24. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės norams, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė