36a89d60-0f2a-45b2-91e6-4a37a72f05fa · Vilniaus apygardos administracinis teismas

? Administracinė byla Nr. I2-3783-860/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01848-2020-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 10.6; 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2020 m. spalio 9 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Faustos Vitkienės, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjų I. B. (B.), N. B., D. R. (B.) skundÄ (pareiÅ¡kimÄ ) atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Teisėjų kolegija nustatė:

1. PareiÅ¡kėjai I. B., N. B. ir D. R. (B.) pateikė teismui skundÄ (pareiÅ¡kimÄ ), kuriame praÅ¡o panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. gegužės 4 d. įsakymÄ Nr. 1V-431 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkÅ«rimo“ (toliau – ir Ä®sakymas) ir įpareigoti atsakovę atkurti pareiÅ¡kėjams Lietuvos Respublikos pilietybę (toliau – ir LR pilietybė). Nurodo, kad jie kreipėsi į Migracijos departamentÄ prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), praÅ¡ydami atkurti LR pilietybę pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Ä®statymas) 2 straipsnio 7 dalį.

PraÅ¡ymÄ grindė dokumentais, kurių pagrindu LR pilietybė buvo atkurta pareiÅ¡kėjų seneliui Z. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir motinai T. (T.) B., gim. (duomenys neskelbtini). Z. S. 2003 m. kreipėsi į Migracijos departamentÄ , kuris po trejų metų priėmė sprendimÄ nelaikyti jo Lietuvos Respublikos piliečiu. Pažymi, kad jo dukters T. B. atžvilgiu buvo priimtas sprendimas taip pat neatkurti jai LR pilietybės. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė sprendimus panaikinti minėtus Migracijos departamento sprendimus ir grÄ Å¾inti praÅ¡ymus dėl LR pilietybės pripažinimo nagrinėti iÅ¡ naujo.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2013 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. IV-302 vis dėlto atkÅ«rė LR pilietybę T. B. ir Z. S.. PareiÅ¡kėjai daro iÅ¡vadÄ , kad atkurdamas LR pilietybę Z. S. ir T. B. ministras vadovavosi tuo pačiu įstatymu, kuris galioja ir dabar, bei tais pačiais dokumentais, kurie buvo pateikti įrodinėjant, jog P. G., kuri yra Z. S. motina ir T. B. senelė, yra Lietuvos Respublikos pilietė. Nors Ä®sakyme nenurodyta, kokios redakcijos Pilietybės įstatymu ministras vadovavosi, tačiau mano, kad buvo vadovautasi tuo pačiu įstatymu, kuriuo vadovaujantis buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė pareiÅ¡kėjų seneliui ir motinai, tad remiantis tomis pačiomis galiojančio įstatymo normomis iÅ¡ esmės buvo priimti skirtingi sprendimai.

PareiÅ¡kėjai, teikdami praÅ¡ymÄ dėl pilietybės atkÅ«rimo, kartu pateikė ir archyvo pažymas bei kitus dokumentus, pagrindžiančius, kad, be kita ko, (duomenys neskelbtini) susituokė D. Å ., P. sÅ«nus, gimęs (duomenys neskelbtini), ir P. V., I. duktė; taip pat, kad D. Å . galima iÅ¡duoti užsienio pasÄ ir vizÄ su 35 procentų nuolaida. Be to, pareiÅ¡kėjai pridėjo dokumentus, įrodančius, kad jie yra Lietuvos Respublikos pilietės P. G. proanÅ«kiai, ir nurodė, kad nėra jokių duomenų, įrodančių, jog P. G. buvo kitos valstybės pilietė.

Tačiau Migracijos departamentas, atmesdamas pareiÅ¡kėjų praÅ¡ymÄ dėl LR pilietybės, nurodė, kad P. G. 1940 m. birželio 15 d. neturėjo LR pilietybės, kadangi buvo įgijusi Latvijos Respublikos pilietybę. PareiÅ¡kėjai pažymi, kad nėra jokių duomenų, paneigiančių, kad 1940 m. birželio 15 d. P. G. buvo bÅ«tent Lietuvos Respublikos pilietė. Be to, nėra ir duomenų, kokiu bÅ«du P. G. galimai įgijo kitos valstybės pilietybę, t. y. automatiÅ¡kai ar kitu bÅ«du. Nurodo, kad ginčas yra kilęs dėl teisės normose vartojamos frazės „iki 1940 m. birželio 15 d.

Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“ aiškinimo, t. y. ar tokia formuluotė apima asmenis, kurie bent dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę priėmimo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ar taikoma tik tiems asmenims, kurie, nepriklausomai nuo pilietybės įgijimo momento, būtent 1940 m. birželio 15 d. vis dar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjai pažymi, kad iš turimų dokumentų matyti, jog P. G. (duomenys neskelbtini) susituokė su D.

V., gimusiu (duomenys neskelbtini). Jos sÅ«naus V. Å . gimimo liudijime įraÅ¡yta, jog jis gimė (duomenys neskelbtini), motinos valstybė – Latvija. Pabrėžia, kad gimimo liudijime nurodytas žodis „valstybė“, o ne „pilietybė“. 1935 m. P. G. iÅ¡vyko į PalestinÄ , dėl to ginčo byloje nėra. Tačiau pareiÅ¡kėjai nurodo, kad esant toms pačioms aplinkybėms jų seneliui ir motinai LR pilietybė buvo atkurta, o jų praÅ¡ymas atmestas, todėl mano, kad Migracijos departamentas skirtingai vertino tas pačias faktines aplinkybes ir priėmė nepagrįstÄ sprendimÄ neatkurti pareiÅ¡kėjams LR pilietybės.

2. Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir Ministerija) pateikė teismui atsiliepimÄ Ä¯ skundÄ , kuriame nurodo, kad nesutinka su pareiÅ¡kėjų skundu ir praÅ¡o jį atmesti. Nurodo, kad nėra ginčo dėl to, jog pareiÅ¡kėjų prosenelė P. V. Å . G. XX amžiaus trečiajame deÅ¡imtmetyje buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Tuo metu Lietuvos valstybės piliečiui nereikėjo leidimo tam, kad jis apsigyventų Lietuvoje. 1935 m. P. Å . pateikė Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamentui praÅ¡ymÄ iÅ¡duoti jai leidimÄ apsigyventi Lietuvoje, kuriame nurodė, kad yra Latvijos pilietė.

Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamentas 1935 m. gruodžio 6 d. GrinkiÅ¡kio policijos nuovados virÅ¡ininkui nurodė patikrinti, ar svetimÅ¡alė P. Å ., 1935 m. lapkričio 26 d. pasibaigus jos leidimui apsigyventi Lietuvoje, tebegyvena Lietuvoje, ir, jei taip, suraÅ¡yti teisės pažeidimo protokolÄ . Tai rodo, kad tuo metu P. Å . nebebuvo Lietuvos Respublikos pilietė ir nėra jokių duomenų, kad ja vėl tapo iki 1940 m. birželio 15 d. Kadangi pareiÅ¡kėjų prosenelė nebuvo asmuo, kuris iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo LR pilietybę, tai ji nebuvo ir Ä®statymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo, todėl atitinkamai ir jos palikuonys, t. y. pareiÅ¡kėjai, nėra asmenys, turintys teisę atkurti LR pilietybę.

Atsakovė nurodo, kad pareiškėjų lūkesčiai nebuvo teisėti, kadangi jie neatitiko Įstatymo turinio, kurį yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT).

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimÄ Ä¯ skundÄ , kuriame nurodo, kad nesutinka su pareiÅ¡kėjų skundu ir praÅ¡o jį atmesti. Nurodo, kad ta aplinkybė, jog pareiÅ¡kėjų motinai T. B. ir jos tėvui Z. S. buvo atkurta LR pilietybė, vertinant tuos pačius dokumentus, neturi įtakos ginčijamo teisės akto teisėtumui ir pagrįstumui, kadangi sprendimas dėl pareiÅ¡kėjų motinos ir senelio LR pilietybės atkÅ«rimo buvo priimtas dar 2013 m. balandžio 5 d., t. y. iki LVAT 2017 m. spalio 31 d. priimtos nutarties administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, kurioje buvo iÅ¡aiÅ¡kintos Ä®statymo taikymo nuostatos.

Atsakovė Å¡iuo metu savo teikimuose vadovaujasi naujai suformuota LVAT praktika, kuri nebuvo taikoma, sprendžiant LR pilietybės atkÅ«rimo klausimÄ pareiÅ¡kėjų motinai ir seneliui. Taip pat nurodo, kad, remiantis LVAT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktika, atsakovė turėjo nustatyti, ar pareiÅ¡kėjų prosenelė P. G. buvo LR pilietė bÅ«tent 1940 m. birželio 15 d. PareiÅ¡kėjai P. G. turėtai LR pilietybei įrodyti pateikė dokumentus, įskaitant ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. rugsėjo 27 d. pažymÄ Nr. R4-2526.

Joje nurodyta, kad iÅ¡ Vidaus reikalų ministerijos Administracijos departamento archyviniame fonde esančios Å . P. asmens bylos 1935 m. rugsėjo 25 d. praÅ¡ymo kopijos matyti, jog ji prašė iÅ¡duoti jai leidimÄ apsigyventi Lietuvoje du mėnesius, be kita ko, nurodydama, kad jos pilietybė – latvių, gimimo vieta – GrinkiÅ¡kio miest. ir valsč., Kėdainių apskr.; (duomenys neskelbtini) atvykusi iÅ¡ Rygos; atvykusi į LietuvÄ su Latvijos užsienio pasu Nr. (duomenys neskelbtini), iÅ¡duotu (duomenys neskelbtini);

Lietuvoje gyvena pagal leidimÄ Nr. (duomenys neskelbtini), iÅ¡duotÄ (duomenys neskelbtini) Latvijos užsienio reikalų ministerijos ir galiojusį iki 1935 m. spalio 5 d. Departamentas sutinka, kad nėra oficialių dokumentų, patvirtinančių, kad P. G. buvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau yra duomenų, įrodančių, jog P. G. faktiÅ¡kai neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi Lietuvoje ji buvo laikoma svetimÅ¡ale. Be to, pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad P. G. vis dar turėjo LR pilietybę 1940 m. birželio 15 d. ar kad Lietuvos Respublikos institucijos jÄ laikė ne svetimÅ¡ale, o bÅ«tent LR piliete.

Departamentas pažymi, kad P. G. iš tiesų buvo LR pilietė, kadangi 1928 m. jai išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas, tačiau tuo pačiu ji buvo įgijusi ir Latvijos pilietybę, o Lietuvos Respublikoje nuo 1935 m. jau gyveno kaip svetimšalė, t. y. tuometinių Lietuvos Respublikos institucijų ji buvo laikoma ne Lietuvos Respublikos, bet kitos valstybės piliete. Be to, ne tik Lietuvos Respublikos institucijos laikė P. G. Latvijos piliete, tačiau ir ji pati save laikė būtent Latvijos piliete.

Atkreipia dėmesį, kad tiek 1922 m. rugpjūčio 1 d., tiek 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijose buvo įtvirtintas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas, o 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje nustatyta, kad „pilietis, įgijęs svetimÄ pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės“. Tad nuo 1918 m. vasario 16 d., t. y. Lietuvos Valstybės atkÅ«rimo dienos, iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. Lietuvos okupacijos dienos, teisės aktuose buvo laikomasi nuostatos, kad Lietuvos pilietis negali bÅ«ti ir kitos valstybės pilietis, iÅ¡skyrus iÅ¡imtis.

Kadangi pagal turimus duomenis P. G. nebuvo laikoma Lietuvos Respublikos piliete 1940 m. birželio 15 d., todėl pareiškėjai negali būti laikomi asmens palikuoniais pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, tad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės. Nors pareiškėjai akcentuoja, kad D. Š. buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas ir viza su 35 procentų nuolaida, tačiau nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad D.

Å ., kuriam 1935 m. liepos 25 d. leista iÅ¡duoti užsienio pasÄ , ir D. Å ., P. G. vyras, yra tas pats asmuo. Abejonių kelia ir tai, kad D. Å . 1938 m. gegužės 7 d. Londone iÅ¡duotame Latvijos Respublikos pase yra nuoroda į 1933 m. rugsėjo 18 d. Rygoje iÅ¡duotÄ pasÄ , tačiau Latvijos Respublikos pase nėra žymos apie tai, kad D. Å . buvo kartu ir Lietuvos Respublikos pilietis, o pareiÅ¡kėjai taip pat nepateikė dokumentų, patvirtinančių Å¡iÄ aplinkybę. Taigi Departamentas mano, kad atsakovė priėmė teisėtÄ sprendimÄ , todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

4. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. gegužės 4 d. įsakymo Nr. 1V-431 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo pareiškėjams I. B., N. B. ir D. R. (B.) buvo atsisakyta atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Byloje nustatyta, kad pareiÅ¡kėjai - (duomenys neskelbtini) piliečiai I. B., N. B. ir D. R. (B.), 2019 m. sausio 10 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrÄ su praÅ¡ymais atkurti jiems Lietuvos Respublikos pilietybę. PraÅ¡ymuose nurodė, kad jų tėvas yra E. B., gim. (duomenys neskelbtini), o motina – T. B., gim. (duomenys neskelbtini). PareiÅ¡kėjai pažymėjo, kad iki 1940 m. birželio 15 d. jie nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiai, o jų tėvai, seneliai ar proseneliai buvo, tačiau pasitraukė iÅ¡ Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. į PalestinÄ (1935 metais). Kartu su praÅ¡ymais pareiÅ¡kėjai pateikė (duomenys neskelbtini) piliečių pasų kopijas, pažymas iÅ¡ archyvų, patvirtinančius jų prosenelės P. Å . (P. G., Å ., V., V., V., V., V.) Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimÄ ir ryšį su Lietuva.

6. Migracijos departamentas, iÅ¡nagrinėjęs pareiÅ¡kėjų praÅ¡ymus ir prie jų pridėtus dokumentus, nustatė, kad jų prosenelė P. G. neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi 1940 m. birželio 15 d. ji buvo Latvijos pilietė. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas pasiÅ«lė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei netenkinti pareiÅ¡kėjų praÅ¡ymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo, nes jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sÄ lygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.

7. Skundžiamu įsakymu nuspręsta netenkinti pareiškėjų I. B., N. B. ir D. R. (B.) prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėjai su Įsakymu nesutinka ir skundžia jį teismui.

8. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas Å¡io įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka (10 dalis); teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Å¡io įstatymo nustatyta tvarka (17 dalis). Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki Å¡io įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotÄ teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (2 straipsnio 7 dalis). Ä®statymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Å¡io straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal Å¡io įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktÄ gali bÅ«ti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

Ä®statymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nustatyta, jog Lietuvos Respublikos pilietis gali bÅ«ti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu jis atitinka bent vienÄ iÅ¡ Å¡ių sÄ lygų: yra asmuo, iÅ¡tremtas iÅ¡ okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (2 punktas); yra asmuo, iÅ¡vykęs iÅ¡ Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (3 punktas); yra Å¡io straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis (4 punktas). Asmens, iÅ¡vykusio iÅ¡ Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. sÄ voka apibrėžta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje.

Asmuo, iÅ¡vykęs iÅ¡ Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra suprantamas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. iÅ¡vykę iÅ¡ dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitÄ valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Naujai įtvirtinta sÄ voka neapima asmenų, kurie po 1940 m. birželio 15 d. iÅ¡vyko iÅ¡ Lietuvos teritorijos į buvusiÄ Sovietų SÄ jungos teritorijÄ .

Taip pat Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra:

1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.;

2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.;

3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybÄ Lietuvos kariuomenėje ar darbÄ valstybės tarnyboje;

4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė;

5) asmens liudijimai, iÅ¡duoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, iÅ¡duoti pagal dokumentus, iÅ¡duotus iki 1940 m. birželio 15 d. Jeigu Å¡io straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali bÅ«ti pateikiami dokumentai apie mokymÄ si, darbÄ , gyvenimÄ Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (38 straipsnio 5 dalis). Be to, Ä®statymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali bÅ«ti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Å¡ie duomenys gali bÅ«ti nustatomi teismo tvarka.

9. Byloje nustatyta, kad I. B., N. B. ir D. R. (B.) yra (duomenys neskelbtini) piliečiai; jie iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nebuvo įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės. PareiÅ¡kėjai siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę tuo pagrindu, kad jų prosenelė P. G. (P. Å ., Å ., V., V., V., V., V.) iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Tuo tikslu jie kreipėsi į atsakovę dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimo, tačiau gavo neigiamÄ atsakymÄ .

10. Nagrinėjamu atveju yra ypač aktualu, ar pareiškėjų prosenelė P. G. gali būti laikoma asmeniu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Tam be kita ko svarbu išsiaiškinti apskritai, kaip turi būti suprantama Pilietybės įstatyme minima formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“, t. y. ar tokia įstatymo formuluotė turėtų būti suprantama kaip:

1) apimanti asmenis, kurie bent dalį laikotarpio nuo 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę priėmimo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę; ar 2) taikoma tik tiems asmenims, kurie, nepriklausomai nuo pilietybės įgijimo momento, būtent 1940 m. birželio 15 d. vis dar turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

11. LVAT 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, aiÅ¡kindamas Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 ir 17 dalyse esančias formuluotes „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens“ ir „iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens“, yra nurodęs, jog lingvistinis ir sisteminis anksčiau pacituotų teisės normų aiÅ¡kinimas suponuoja iÅ¡vadÄ , kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkÅ«rimÄ , kartu pasiliekant ir turimÄ kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie bÅ«tent 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų SÄ jungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys.

Tas pats buvo pakartota ir LVAT 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018. LVAT iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinė byloje Nr. eA-2915-602/2019, be kita ko, pažymėjo, kad nenustatytas pagrindas nukrypti nuo minėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos (nutarties 66 punktas). Taigi, pagal paminėtÄ teismų praktikÄ akivaizdu, kad asmuo turi bÅ«ti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę bÅ«tent 1940 m. birželio 15 d.; jeigu asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę anksčiau nei 1940 m. birželio 15 d., tačiau suėjus Å¡iai datai – Lietuvos Respublikos pilietybės jau neturėjo, tai jis negali bÅ«ti laikomas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę Ä®statymo 9 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

Tad tinkamam šio ginčo išsprendimui, svarbu išsiaiškinti, ar pareiškėjų prosenelė P. G. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę būtent 1940 m. birželio 15 d.

12. Pareiškėjai akcentuoja, kad jų prosenelė P. G. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo išsaugojusi Lietuvos Respublikos pilietybę, o jeigu buvo įgijusi kitos valstybės pilietybę, neprarado Lietuvos pilietybės.

13. Tačiau teisėjų kolegija su šiais pareiškėjų argumentais nesutinka. 13.1. Kaip matyti iš bylos, pareiškėjai turėtai prosenelės P. G. Lietuvos Respublikos pilietybei iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinti pateikė šiuos dokumentus:

1) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2020-11-21 pažymÄ , kurioje nurodyta, kad Kauno gubernijos rabinato archyviniame fonde GrinkiÅ¡kio žydų bendruomenės gimimo aktų įrašų knygoje įraÅ¡yta, jog (duomenys neskelbtini) gimė I. ir F. iki santuokos M. V. duktė vardu P.;

2) Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2003-08-12 pažymėjimÄ Nr. (P1-10082)P2-10015, kuriame nurodyta, kad Žydų bendruomenių archyviniame fonde, Krakių žydų bendruomenės gimimo aktų įrašų knygoje įraÅ¡yta, jog (duomenys neskelbtini) susituokė D. Å ., P. sÅ«nus (gimęs (duomenys neskelbtini)) ir P. V., I. duktė (23 metų);

3) Rygos piliečių registracijos skyriaus 2003-04-23 pažymÄ apie gimimo registracijÄ Nr. 1.7/1319, kurioje nurodyta, kad Å . V. gimė (duomenys neskelbtini); tėvas – Å . D.; motina – Å . P., mergautinė V.; 4) (duomenys neskelbtini) valstybės santuokos liudijimÄ Nr. H69262, kuriame nurodyta, kad 1944-10-20 P. Å . V. (34 m. a.) sudarė santuokÄ su M. (M.) G. (31 m.a.); 5) (duomenys neskelbtini) valstybės Vidaus reikalų ministerijos Herzliya gyventojų aptarnavimo ir migracijos biure 2012-05-21 (duomenys neskelbtini) pilietybę patvirtinantį liudijimÄ , kurioje nurodyta, kad P. G., gim. (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) pilietė;

6) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002-07-18 raÅ¡tu Nr. T-1897-V pateiktus Prekybos departamento 1930-12-02 klausiamo lapÄ , savininko I. V. vandens ir garo malÅ«no su lentpjÅ«vės bei elektros stotimi Kėdainių aps., GrinkiÅ¡kio mstl. planÄ ir GrinkiÅ¡kio mstl. elektros tinklo planÄ , patvirtintÄ 1931-01-29 GrinkiÅ¡kio nuovados virÅ¡ininko 1940-03-14 raportÄ , kuriose nurodoma, kad GrinkiÅ¡kio elektros stotis priklauso Lietuvos piliečiui I. V., jo įmonei ir lentpjÅ«vei veikti yra Prekybos departamento leidimas Nr. 6496, iÅ¡duotas 1931-05-09;

7) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018-09-27 pažymÄ Nr. R4-2525, kurioje nurodyta, kad Kauno apskrities virÅ¡ininko archyviniame fonde, piliečiams iÅ¡duotų užsienio pasų 1922 m. registracijos knygoje įraÅ¡ytas V. I., 55 m. amžiaus, 1922 m. gavęs užsienio pasÄ ;

8) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018-09-27 pažymÄ Nr. R4-2526, kurioje nurodyta, kad Kauno apskrities virÅ¡ininko archyviniame fonde, piliečiams iÅ¡duotų užsienio pasų 1928 m. registracijos knygoje įraÅ¡yta V. P., g. (duomenys neskelbtini), 1928 m. gavusi užsienio pasÄ <...>. Kartu su Å¡ia pažyma pateiktus dokumentus:

a) P. Å . 1935-09-25 praÅ¡ymÄ , kuriame nurodyta, kad ji praÅ¡o duoti leidimÄ apsigyventi Lietuvoje du mėnesius, apie save suteikdama tokias žinias: vardas – P.; pavardė – Å .; pilietybė – Latvių; gimus – (duomenys neskelbtini); gimimo vieta –GrinkiÅ¡kių miest. ir valsč., Kėdainių apskr.; 1935 m. rugpjūčio 4 d. atvykusi iÅ¡ Rygos; atvykusi į LietuvÄ su Latvijos užsienio pasu Nr. (duomenys neskelbtini), duotas (duomenys neskelbtini); Lietuvoje gyvena pagal leidimÄ Nr. (duomenys neskelbtini), duotÄ 1935 m. liepos 5 d. Latvijos užsienio reikalų ministerijos;

b) Kėdainių apskrities policijos GrinkiÅ¡kio nuovados virÅ¡ininko 1935-09-26 pristatymÄ svetimÅ¡alių reikalais, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad pristato Latvijos pilietės P. Å . 1935 m. rugsėjo 25 d. praÅ¡ymÄ duoti jai leidimÄ apsigyventi Lietuvoje ir praneÅ¡a, kad jos praÅ¡yme iÅ¡dėstytos žinios jo patikrintos; pažymima, kad svetimÅ¡alis atvyko Lietuvon gyventi pas savo tėvÄ V. I.;

c) suteiktas leidimas gyventi Lietuvoje du mėnesius;

d) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Administravimo departamento, vykdančio svetimÅ¡alių kontrolę, 1935-12-10 iÅ¡siųstas GrinkiÅ¡kio policijos nuovados virÅ¡ininkui įpareigojimas patikrinti, kuriame, be kita ko, nurodoma, kad jų žiniomis Latvijos pilietės Å . P. leidimas apsigyventi Lietuvoje išėjo iÅ¡ galios 1935 m. lapkričio 26 d; tad prašė patikrinti, ar Å¡is svetimÅ¡alis dar tebegyvena Lietuvoje ir jei jis nėra dar iÅ¡vykęs iÅ¡ Lietuvos ir gyvena be leidimo, tai siÅ«lė jam suraÅ¡yti protokolÄ ir nubausti, taip pat siÅ«lė suraÅ¡yti protokolÄ ir nubausti asmenis, kurie laiko svetimÅ¡alį be leidimo, taip pat imtis kitų reikiamų priemonių, jeigu svetimÅ¡alis ir toliau be leidimo gyvens Lietuvoje. 13.2.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiÅ¡kėjų pateikti dokumentai iÅ¡ esmės patvirtina, kad P. G. buvo Lietuvos Respublikos pilietė tam tikru laikotarpiu, nes ji buvo gimusi Lietuvoje ir jai 1928 m. buvo iÅ¡duotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas. Tačiau pareiÅ¡kėjų dokumentai patvirtina ir tai, kad P. G. buvo įgijusi Latvijos pilietybę ir Lietuvoje nuo 1935 m. gyveno kaip svetimÅ¡alė, t. y. tuometinių Lietuvos Respublikos institucijų ji buvo laikoma ne Lietuvos Respublikos, tačiau kitos valstybės, konkrečiai Latvijos, piliete; jai atvykus į LietuvÄ buvo taikomi apribojimai kaip svetimÅ¡aliui, t. y. jai buvo duotas leidimas du mėnesius apsigyventi Lietuvoje, be teisės dirbti, vėliau buvo duotas pavedimas patikrinti, ar pasibaigus leidimui svetimÅ¡alė iÅ¡vyko iÅ¡ Lietuvos, jÄ nubausti ir pan.

Be to, ne tik Lietuvos Respublikos institucijos P. G. laikė Latvijos piliete, bet ir ji pati save identifikavo bÅ«tent kaip Latvijos pilietę; jos 1935 m. rugsėjo 25 d. raÅ¡ytame praÅ¡yme dėl laikino leidimo gyventi Lietuvoje gavimo nėra net užsimenama, kad ji be Latvijos pilietybės dar turėtų ir Lietuvos pilietybę. 13.3. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad nors byloje ir nėra tiesioginių dokumentų, pvz., oficialių Lietuvos Respublikos institucijų raÅ¡tų dėl atleidimo iÅ¡ Lietuvos Respublikos pilietybės ir pan., kurie patvirtintų, jog P. G. buvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau byloje esantys kiti minėti objektyvÅ«s dokumentai, kurie neabejotinai patvirtina, kad P. G. 1935 metais jau faktiÅ¡kai buvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės, nes, minėta, ji Lietuvoje buvo laikoma svetimÅ¡ale, tai patvirtina byloje esantys objektyvÅ«s duomenys.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, jeigu pareiÅ¡kėja įgijusi Latvijos pilietybę, dėl ko nėra jokio ginčo, bÅ«tų iÅ¡saugojusi ir Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. turėdama dvigubÄ pilietybę, tai jai 1935 m. atvykus į LietuvÄ pas savo tėvus nebÅ«tų reikėję leidimo apsigyventi Lietuvoje, ji nebÅ«tų laikoma svetimÅ¡ale ir pan. 13.4. Kas dar labai svarbu nagrinėjamu atveju, tai, kad minėti objektyvÅ«s duomenys nėra tarpusavyje prieÅ¡taringi, jie yra nuoseklÅ«s ir pakankamai iÅ¡samÅ«s bei informatyvÅ«s; pagal juos akivaizdu, kad pareiÅ¡kėjų prosenelė P. G. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, vėliau įgijo Latvijos pilietybę ir jau 1935 metais Lietuvos pilietybės nebeturėjo, nes Lietuvoje ji buvo laikoma svetimÅ¡alė, jai buvo taikomi svetimÅ¡alių apribojimai.

Tad juose pateikiama informacija nėra pagrindo abejoti. 13.5. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, yra konstatavęs, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkÅ«rimÄ siejama su Å¡ių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimÄ , galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijoje, priimtoje 1922 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatytas absoliutus dvigubos pilietybės draudimas, t. y. 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad niekas negali bÅ«ti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis. 1928 m. gegužės 15 d.

Konstitucija taip pat numatė dvigubos pilietybės draudimÄ . Galiausiai 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijoje, t. y. jos 13 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimÄ pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės. Taigi, tarpukario Lietuvos Konstitucijos iÅ¡ esmės draudė dvigubÄ pilietybę, t. y. tuo pačiu metu bÅ«ti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, iÅ¡skyrus iÅ¡imtinius atvejus; tad įgijus kitos valstybės pilietybę, bÅ«davo prarandama Lietuvos pilietybė.

14. Apibendrinant Å¡io sprendimo 13 punkte iÅ¡dėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiÅ¡kėjų prosenelė P. G. 1935 m. iÅ¡ Latvijos atvykusi į LietuvÄ jau neturėjo Lietuvos pilietybės, ji Lietuvoje buvo svetimÅ¡alė; P. G. buvo Latvijos pilietė. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad P. G. nuo 1935 metų iki 1940 m. birželio 15 d. vėl tapo Lietos piliete.

15. Taigi, nustačius, kad P. G. nebuvo Lietuvos Respublikos pilietė 1940 m. birželio 15 d., tad pareiškėjai negali būti laikomi palikuoniais asmens pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalį, t. y. jie neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir neturi teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybės.

16. PareiÅ¡kėjai dar nurodė, kad 1935 m. liepos 25 d. L.e. Pilietybės referento p. Martinėno raÅ¡te Kauno apskr. virÅ¡ininkui raÅ¡oma, kad siunčiamas Lietuvos žydų sporto ir Gimnastikos sÄ jungos „Makabi“ praÅ¡ymas, Vidaus reikalų ministerijai ir kad p. D. Å . (pareiÅ¡kėjų pastaba: P. G. vyrui) duoti užsienio pasÄ ir visÄ už 35 proc. kainos. Visų pirma, neaiÅ¡ku, kaip tai yra susiję su nagrinėjama byla; pareiÅ¡kėjai to nepaaiÅ¡kina. Antra, kaip matyti iÅ¡ bylos, pareiÅ¡kėjai savo teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę grindė jos prosenelės P. G. iki 1940 m. birželio 15 d. turėta Lietuvos pilietybe, bet ne su prosenelio.

Be to, neaišku, ar pareiškėjų prosenelis D. Š. ir minėtame rašte minimas D. Š. yra vienas ir tas pats asmuo, nes rašte nėra jokių anketinių duomenų. Bet kokiu atveju, jei pareiškėjai turi dokumentus, patvirtinančius, kad jų prosenelis D. Š. buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., tai jie gali Pilietybės statymo nustatyta tvarka kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

17. Pareiškėjai taip pat teigia, kad esant toms pačioms aplinkybėms ir veikiant tam pačiam Įstatymui jų seneliui Z. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir motinai T. B., gim. (duomenys neskelbtini), buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė. Tad pareiškėjai irgi tikėjosi, kad jų atžvilgiu Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo klausimas bus išspręstas taip pat, t. y. jų, kaip ir kitų P. G. palikuonių, prašymai atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę bus patenkinti. Visų pirma pažymėtina, kad byloje nėra ginčo, jog teisės aktai nesikeitė, tačiau atsakovas priėmė skirtingus sprendimus P. G. palikuonių atžvilgiu; kitaip tariant, susidarė situacija, kad esant toms pačioms (nepasikeitusioms) faktinėms aplinkybėms ir galiojant nepakeistiems teisės aktams, vieniems P. G. palikuoniams Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta, o kitiems (pareiškėjams) – ne.

Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, pasikeitė bylai aktualios Pilietybės įstatymo nuostatos aiÅ¡kinimas, kuris ir lėmė minėtos situacijos susidarymÄ . Taigi nors teisės aktai ir nebuvo pakeisti, tačiau pasikeitė vienas iÅ¡ teisės Å¡altinių – priimtas teismo precedentas, turintis reikÅ¡mės minėtų teisės normų aiÅ¡kinimui. LVAT iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje (87 nutarties punktas) administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019 konstatavo, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. spalio 31 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, kurioje buvo iÅ¡aiÅ¡kinta, kaip turi bÅ«ti taikomos Pilietybės įstatymo nuostatos, t. y.

Ä®statyme minima formuluotė „iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo“, valstybės institucijoms kyla pareiga vadovautis Å¡ia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika; taigi po minėtos nutarties įsigaliojimo Migracijos departamentas pagrįstai teikimuose vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais Pilietybės įstatymo nuostatų iÅ¡aiÅ¡kinimais. IÅ¡plėstinė teisėjų kolegija padarė iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjų teisėti lÅ«kesčiai nebuvo pažeisti (nutarties 88 punktas).

Taigi, remiantis minėtais LVAT iÅ¡aiÅ¡kinimais, darytina iÅ¡vada, kad ir Å¡ioje byloje, vien tai, jog pareiÅ¡kėjų seneliui ir mamai buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė, o pareiÅ¡kėjams – ne, nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad buvo pažeisti pareiÅ¡kėjų teisėti lÅ«kesčiai.

18. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad skundžiamas įsakymas, kurio turinį sudaro ir Migracijos departamento 2020 m. balandžio 23 d. teikimas „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkÅ«rimo“ iÅ¡ esmės atitinka Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus; jis yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o motyvacija yra pakankama ir adekvati. SkundžiamÄ Ä¯sakymÄ priėmė kompetentingas subjektas (Ä®statymo 32 straipsnio 2 punktas); jį priimant iÅ¡ esmės buvo laikytasi esminių procedÅ«rinių reikalavimų.

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jo naikinti nėra jokio pagrindo; netenkinus skundo pagrindinio reikalavimo dėl Įsakymo panaikinimo, netenkinamas ir išvestinis pareiškėjų reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Taigi, pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

20. ABTÄ® 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso Å¡alis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iÅ¡ kitos Å¡alies savo iÅ¡laidų atlyginimÄ . PareiÅ¡kėjų skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne pareiÅ¡kėjų naudai, tad jiems bylinėjimosi iÅ¡laidos nepriteistinos (ABTÄ® 40 straipsnis). Remdamasi tuo, kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a :

PareiÅ¡kėjų I. B. (B.), N. B., D. R. (B.) skundÄ (pareiÅ¡kimÄ ) atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atmesti. Sprendimas per 30 (trisdeÅ¡imt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundÄ paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėjai Saulius Jakaitis Iveta Pelienė Fausta Vitkienė