2016-02-03 Nr. AB-2510-3-61-3-03113-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-95-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03113-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. L. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant E. L., V. S. (V. S.) ir I. B., dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja S. L. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2015 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. 30-1423 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ir sklypo (duomenys neskelbtini) gatvėje formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.1 ir 2.1 punktus bei priteisti pareiškėjai iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, jog Įsakymo 1.1 punktu Administracija nustatė, kad pradedamas rengti 30 194 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektas, kurio tikslas – pasiūlyti nustatyti kelio ir inžinerinių tinklų servitutą (toliau – ir Projektas). Pareiškėjai ir E. L. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso patalpa-parduotuvė, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas). Pastatas yra žemės sklype, kurio Projektas buvo pradėtas rengti Įsakymo 1.1 punkto pagrindu.

Pareiškėja paaiškino, kad 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 851 Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) perdavė Vilniaus miesto savivaldybei minėtą žemės sklypą valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise ūkinei komercinei veiklai (turgavietei statyti, rekonstruoti ir eksploatuoti). Pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.551 straipsnio 2 dalimi, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintomis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėmis.

Pareiškėja nurodė, jog 2012 m. vasario 21 d. sprendimu, kuris buvo išdėstytas Administracijos Miesto plėtros departamento (toliau – ir Departamentas) 2012 m. vasario 21 d. rašte Nr. A-51-10262 (2.14.2.12-MP8) (toliau – ir Sprendimas), Administracija nusprendė Pastatui išskirti 285 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo dalį, atvaizduotą SĮ „Vilniaus planas“ inžinieriaus A. M. 2012 m. sausio 6 d. parengtame žemės sklypo plane (toliau – ir Planas). Pareiškėjos įsitikinimu, žemės sklypo dalis Pastatui eksploatuoti Sprendimu ir jį „lydinčiu“ Planu buvo išskirta pažeidžiant taisyklių reikalavimus, visų pirma, 8 ir 33 punktus (nes vos 285 kv. m ploto Valstybinės žemės sklypo dalis yra nepakankama tinkamam Pastato naudojimui pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jo tiesioginę prekybos paskirtį, nebuvo išskirtos automobilių stovėjimo vietos, netinkamai buvo užtikrintas patekimas (privažiavimas) nuo įvažiavimo į žemės sklypą į Pastatui eksploatuoti išskirtą atskirą sklypo dalį ir t. t.).

Nepaisant to, kad pareiškėja nėra išsinuomojusi atitinkamos valstybinės žemės sklypo dalies, ji yra faktinė valstybinės žemės naudotoja, dėl ko Įsakymo 1.1 punktas turi įtakos jos teisinei padėčiai (teisėms ir pareigoms). Pareiškėjos manymu, Įsakymo 1.1 punkte nurodytas Projekto tikslas – pasiūlyti nustatyti kelio ir inžinerinių tinklų servitutą, prieštarauja taisyklių 8 bei 33 punktams, nes, vadovaujantis šiomis nuostatomis, Administracija privalo užtikrinti patekimą (privažiavimą) nuo įvažiavimo į valstybinės žemės sklypą į kiekvienam statiniui eksploatuoti išskirtą atskirą žemės sklypo dalį sklypo plane suprojektuodama tam skirtą bendro naudojimo plotą (o ne pasiūlydama nustatyti kelio servitutą) ir kiekvieno statinio savininkui išnuomodama proporcingą tokio bendro naudojimo ploto dalį.

Pareiškėja pabrėžė, jog Administracija anksčiau pati buvo patvirtinusi aplinkybę, kad Pastatui eksploatuoti pagal jo paskirtį yra reikalinga ir turi tekti atitinkama bendro naudojimo ploto dalis. Departamento 2011 m. gegužės 12 d. rašte pažymima, jog valstybinės žemės sklype yra išskirta 2 700 kv. m ploto bendrojo naudojimo dalis (kuri vėliau Plane nepagrįstai buvo pažymėta ir įvardinta kaip kelio servitutas), o apskaičiavus proporcingai pareiškėjai tuo metu asmeninės nuosavybės teise priklausiusios patalpos–parduotuvės plotui bendrojo naudojimo dalyje jai tenka 50 kv. m.

Pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 1997 m. spalio 24 d. iki 2000 m. balandžio 26 d., 18 straipsnio 2 dalimi, 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir nurodė, jog Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 678V patvirtintame teritorijos tarp (duomenys neskelbtini) gatvių nedidelių veiklos mastų detaliajame plane (detaliojo plano bylos registro Nr. 522) (toliau – ir Detalusis planas) jokie servitutai žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nenumatyti.

Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 369V patvirtintoje žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, naudotojui išduodamoje pažymoje apie sklypo savininko (nuomininko) žemės naudojimo teisės apribojimus taip pat nurodyta, kad žemės sklypo tikslinė paskirtis yra „bendram naudojimui ir kitiems savivaldybės poreikiams“, o žemės paskirtis, naudojimo būdas ir pobūdis – „bendro naudojimo teritorija“. 2001 m. kovo 8 d. Departamento gamybinės grupės parengtame žemės sklypo plane, kuriuo buvo nustatytos žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išorinės ribos, žemės servitutai nenubraižyti. 2001 m. kovo 8 d. buvo sudarytas ir žemės sklypo ribų paženklinimo aktas, kurio 10.2 punkte nurodyta, kad žemės sklypui (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatytų žemės servitutų nėra.

Pareiškėja vadovavosi Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 8 dalimi ir teigė, jog Stoginių statybos, parduotuvių (8E1p, 14E1p, 10E1ž, 20E1p) rekonstravimo į prekybos paviljonus, (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., projekto, pagal kurį 2013 m. lapkričio 26 d. buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas Nr. 13-3057, rengimo metu nebuvo koreguojami jokie planuojamos teritorijos aprūpinimo inžineriniais tinklais būdai ir susisiekimo komunikacijų išdėstymo principai, joms funkcionuoti reikalingų servitutų poreikis. Pareiškėja atkreipė dėmesį, jog detalusis planas iki šiol yra nepilnos apimties, iš detaliojo plano bylos originalo (kuris šiuo metu yra Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1073-129/2015) buvo išplėštas ir iki šiol nėra rastas vienas iš dokumentų, t. y.

„Pagrindinis brėžinys. Sklypų ribų planas“, 2013 m. balandžio 10 d. buvo pradėtas ir iki šiol nėra užbaigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 12-1-01187-13, kurį atliekant aiškinamasi, ar Vilniaus miesto savivaldybės naudojama Departamento Žemės duomenų administravimo skyriaus Žemės kadastro duomenų poskyrio vyr. specialistės 2011 m. liepos 18 d. patvirtinta dokumento pavadinimu „Pagrindinis brėžinys. Sklypų ribų planas“ kopija, nėra suklastota, vien dėl minėtų priežasčių, pareiškėjos teigimu, Projektas negalėjo būti pradėtas rengti.

Pareiškėja pažymėjo, kad Departamentas 2012 m. birželio 26 d. raštu Nr. A51-40347(2.14.2.12-MP8) kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) dėl kelio servituto žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatymo, tačiau Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi, 2012 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. 49SJN-(14.49.105.)-1508 sprendimo dėl kelio servituto nustatymo sklype priėmimą sustabdė iki tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu bus išspręstas ginčas tuo pačiu klausimu Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1073-129/2015.

Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Administracija minėto sprendimo dėl kelio servituto nustatymo procedūros sustabdymo neginčijo. Vadovaudamasi Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu ir taisyklių 6 punktu, pareiškėja nurodė, jog Administracijai 2012 m. birželio 26 d. raštu kreipiantis į Tarnybą dėl kelio servituto žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatymo, jau turėjo būti parengtas ir pateiktas teritorijų planavimo dokumentas arba žemės valdos projektas. Pareiškėjos manymu, pripažinus nepagrįstu ir neteisėtu bei panaikinus Įsakymo 1.1 punktą, nebelieka pagrindo Įsakymo 2.1 punkto galiojimui.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5, 22 straipsniais, atkreipė dėmes į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad pareiškėja neturi teisinio suinteresuotumo ginčyti Įsakymo dalį. Atsakovo teigimu, pareiškėja skunde nenurodė, kokios jos subjektinės teisės Įsakymu buvo pažeistos ir kokios teisės bei teisėti interesai bus apginti teismui panaikinus skundžiamą Įsakymo dalį. Atsakovas nurodė, jog dėl valstybinės žemės sklypo dalies nuomos su pareiškėja nėra sudaryta nuomos sutartis, pareiškėja nesutinka ir ginčija Vilniaus miesto savivaldybės nustatytą žemės sklypo dalį, išskirtą pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio pastato eksploatacijai, ir pažymėjo, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriame būtų konstatuota, jog pareiškėjai išskirta žemės sklypo dalis yra neteisėta, todėl teigti, jog ginčijamas Įsakymas turės įtakos pareiškėjos teisėms, nėra jokio pagrindo.

Atsakovas nurodė, jog servituto galiojimo ribos sklype (duomenys neskelbtini) buvo nustatytos tvirtinant 2000 m. kovo 23 d. detalųjį planą, kuris parengtas pagal tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojusi nuo 1997 m. spalio 24 d. iki 2000 m. balandžio 26 d.), todėl nesutiko su pareiškėja, jog servitutas žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje nebuvo numatytas. Pareiškėja nurodė, jog tvirtinant Detalųjį planą galiojo Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ redakcija, kurioje nebuvo atskirais objektais įregistruotiems pastatams eksploatuoti reikalingų žemės sklypo dalių išskyrimo ir bendro naudojimo ploto dalių išskyrimo taisyklių, vadovaujantis Detaliojo plano tvirtinimo metu galiojančiais teisės aktais, buvo nustatyta ne bendro naudojimo teritorija, o servitutas.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja neginčija Detaliojo plano, todėl tiek servitutas, tiek kiti sprendiniai, nustatyti Detaliajame plane, yra taikomi teisėtai. Būtent šio plano pagrindu buvo sudarytas 2012 m. sausio 6 d. žemės sklypo planas, kuriame yra nustatytas servitutas, pareiškėjos nurodomas žemės sklypo planas yra skirtas užfiksuoti kadastrinius matavimus, o ne nustatyti žemės sklypo naudojimo reglamentą. Atsakovas pažymėjo, jog Vyriausybė, perduodama Vilniaus miesto savivaldybei žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), sutiko su kadastriniame plane nustatytu dalių skyrimu, taigi, taip pat sutiko, jog nėra būtinas bendros naudojimo dalies išskyrimas.

Atsakovas nurodė, kad nei apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrius, nei VĮ Registrų centras ir Vyriausybė dėl pastatams eksploatuoti išskirtų dalių plotų ir ribų pastabų nepateikė – Vyriausybės nutarimas buvo priimtas, žemės sklypas perduotas, klausimų dėl kitų sklypo dalių naudojimo nebuvo. Atsakovas pažymėjo, jog priimant Įsakymą ir rengiant valstybinės žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo planą, nėra vadovaujamasi Detaliuoju planu, nes tai nėra Detaliojo plano koregavimas, o atskira procedūra – rengiamas žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas siekiant nustatyti kelio ir inžinerinių tinklų servitutą.

Vadovaudamasis Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių 4.5 punktu bei Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 6 dalies 3 punktu, 38 straipsnio 10 dalimi, atsakovas nurodė, jog 2015 m. birželio 17 d. parengtiems žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilnius, formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo reikalavimams Nr. A648-315/15(2.14.2.12-MP8) netaikomi Detaliojo plano sprendiniai. Atsakovo teigimu, tai, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurį atliekant yra aiškinamasi, ar teismui pateiktos Detalaus plano „Pagrindinis brėžinys.

Sklypų ribų planas“ kopija nėra suklastota, nesudaro pagrindo abejoti Įsakymo teisėtumu, taip pat nėra priimta jokių procesinių sprendimų stabdyti teritorijos planavimo / projektavimo procedūras ir pan., todėl atsakovas nebuvo apribotas priimti Įsakymą ir pradėti rengti formavimo ir pertvarkymo projektą. Aplinkybė, kad Tarnyba yra sustabdžius procedūrą ir kol kas nepriima sprendimų dėl servituto nustatymo, nereiškia, kad atsakovas negali rengti formavimo ir pertvarkymo projekto siekiant pasiūlyti nustatyti kelio ir inžinierinių tinklų servitutą.

Atsakovas pažymėjo, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1073-129/2015 iškilo naujų aplinkybių ir pasikeitus faktinei situacijai bei iškilus būtinybei išskirti ne tik kelio, bet ir inžinierinių tinklų servitutą, buvo imtasi veiksmų ir inicijuotas Projekto rengimas. Atsakovas pabrėžė, kad teisės aktai nenumato draudimo inicijuoti procedūrą dėl žemės sklypo projekto servitutui nustatyti rengimo bei pakartotinai teikti Tarnybai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. S. atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog atsakovo planuojamas servitutas yra neišvengiamai reikalingas pastatų eksploatacijai, kelio statybos darbais yra patenkintas. Jei pareiškėjos prašymas būtų patenkintas, jis negalėtų patekti prie savo pastato ir jo eksploatuoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė kaip nepriskirtą administracinių teismų kompetencijai.

Teismas rėmėsi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovavosi žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) II dalies 24, 24.2 punktais ir darė išvadą, kad Įsakymas yra priskiriamas parengiamiesiems projekto rengimo darbams. Teismas vadovavosi Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Žemės įstatymo 23 straipsniu, Taisyklių II dalies 24 punktu ir konstatavo, kad pavedimas parengti projekto rengimo reikalavimus sudaro sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų parengiamąjį etapą.

Sprendimo pradėti rengti sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą priėmimas, projekto rengimo reikalavimų nustatymas priskiriami parengiamiesiems darbams (Taisyklių II dalis). Teismas pažymėjo, jog sprendimas pradėti rengti sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus pareiškėjai jokių pasekmių nesukelia, nes galutinį sprendimą dėl servitutų nustatymo priims Tarnyba. Būtent šis sprendimas sukeltų pareiškėjai tam tikras teisines pasekmes. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja nenurodė, kokios jos teisės skundžiamu Įsakymu buvo pažeistos.

Teismas sutiko su atsakovu ir pažymėjo, kad pareiškėja neginčija, jog ji nėra sudariusi žemės sklypo dalies nuomos sutarties, o ginče dėl nustatyto žemės sklypo dalies dydžio galutinis sprendimas iki šiol nėra priimtas (civilinė byla Nr. 2-1073-129/2015). Pareiškėja nenurodė kokios konkrečiai aplinkybės daro Įsakymą neteisėtu ir nepagrįstu, o tik pateikia savo subjektyvią nuomonę, kuri grindžiama minėtoje civilinėje byloje keliamu ginču, t. y. kad buvo netinkamai nustatyta žemės sklypo dalis, kuri turi būti išnuomojama pareiškėjai.

Teismas pažymėjo, kad Tarnyba yra sustabdžiusi sprendimo dėl kelio servituto nustatymo procedūrą, todėl Įsakymu pradedami rengti sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai pareiškėjos teisių niekaip neįtakos iki Tarnyba nepriims galutinio sprendimo dėl kelio servituto nustatymo. Teismas nenagrinėtinais laikė pareiškėjos argumentus dėl Įsakymo prieštaravimo atitinkamoms teisės aktų nuostatoms, nes minėtiems punktams gali prieštarauti tik galutinis sprendimas, kuriuo nustatomi servitutai, o Įsakymas nėra galutinis sprendimas nustatyti servitutus (pačiam ginčijamame Įsakymo 1.1 p. nurodyta „pasiūlyti nustatyti“) ir nesukelia pareiškėjai jokių teisinių pasekmių.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, teismui negali būti paduotas skundas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų. Tokiais tarpiniais dokumentais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas galutinio sprendimo priėmimui. Tokie dokumentai viešojo administravimo procedūroje paprastai turi tarpinę, aptarnaujančią, pagalbinę reikšmę, jais galutiniai kompetentingų pareigūnų sprendimai klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra, nėra įforminami. Nurodyto pobūdžio dokumentais paprastai sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, kurie nėra tiesiogiai susiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar pasibaigimu. Teismas darė išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), įtakojančių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo. Tuo atveju, kai skundžiamas aktas ar veiksmas jokių materialių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Nustatęs, kad Įsakymas yra ne galutinis sprendimas, sukeliantis pareiškėjai teisines pasekmes, teismas administracinę bylą nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.). Atsižvelgęs į tai, jog nagrinėjamu atveju byla nutrauktina, teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėja S. L. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja pabrėžia, kad Įsakymo 1.1 punktas sukelia jai materialines teisines pasekmes, t. y. daro įtaką jos teisėms ir (ar) įstatymų saugomiems interesams, todėl gali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Pareiškėja paaiškina, jog jai ir E. L. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso patalpa–parduotuvė, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pastatas yra valstybinės žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja remiasi Civilinio kodekso 6.551 straipsnio 2 dalimi ir daro išvadą, jog ji kartu su E. L. turi teisę ne aukciono tvarka išsinuomoti valstybinės žemės sklypo dalį, reikalingą parduotuvei eksploatuoti. Pareiškėja remiasi Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 33, 8 punktais ir pabrėžia, kad žemės sklypo plane nurodyta žemės sklypo dalis nuo įvažiavimo į žemės sklypą iki kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui eksploatuoti išskirtos atskiros žemės sklypo dalies laikoma visiems žemės sklype esantiems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams reikalingu bendro naudojimo plotu.

Jis paskirstomas proporcingai kiekvienam statiniui išskirtos atskiros žemės sklypo dalies plotui ir išnuomojamas šių statinių savininkams, o jeigu statiniai priklauso keliems asmenims – šių statinių bendraturčiams. Administracija 2012 m. vasario 21 d. sprendimu, kuris buvo išreikštas Administracijos Miesto plėtros departamento 2012 m. vasario 21 d. rašte Nr. A-51-10262 (2.14.2.12-MP8), išskirdama pastatui 285 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo dalį, atvaizduotą SĮ „Vilniaus planas“ inžinieriaus 2012 m. sausio 6 d. parengtame žemės sklypo plane, tinkamai neužtikrino patekimo (privažiavimo) nuo įvažiavimo į Valstybinės žemės sklypą į kiekvienam statiniui eksploatuoti išskirtą atskirą žemės sklypo dalį, nes Plane nurodytos tam skirtos sklypo dalies nenustatė kaip bendro naudojimo ploto ir šiame plote neišskyrė proporcingai pastatui išskirtos sklypo dalies plotui tenkančios dalies.

Vietoj to plane buvo nubraižytas kelio servitutas, tačiau Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse nenumatyta, kad tokiu atveju yra galima alternatyva, t. y. arba kelio servitutas, arba bendro naudojimo plotas. Įsakymo 1.1 punkto pagrindu buvo pradėtas rengti projektas, kurio tikslas – pasiūlyti nustatyti kelio ir inžinerinių tinklų servitutą. Esant nustatytam tokiam projekto tikslui, pareiškėjos įsitikinimu, negali ir negalės būti tinkamai įvykdytas Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 8 punkte įtvirtintas reikalavimas užtikrinti patekimą (privažiavimą) nuo įvažiavimo į valstybinės žemės sklypą į kiekvienam statiniui eksploatuoti išskirtą atskirą žemės sklypo dalį, nustatant jį kaip visiems sklype esantiems statiniams reikalingą bendro naudojimo plotą (nes jį siūloma nustatyti kaip kelio servitutą).

Valstybinės žemės sklype esančių statinių savininkai atitinkamai negalės įgyvendinti savo teisės išsinuomoti proporcingą tokio bendro naudojimo ploto dalį. Pareiškėja darė išvadą, kad yra akivaizdu, jog Įsakymo 1.1 punktas, kuriuo iš esmės yra užkertamas kelias pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka išsinuomoti valstybinės žemės sklypo dalį, sukelia jai tiesiogines materialines teisines pasekmes, patenka į skųstino administracinio teisės akto sąvoką ir gali būti bylos nagrinėjimo dalyku. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pasisakyta, jog savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas, kuriuo leista pradėti rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, negali būti laikomas vien tarpiniu (procedūriniu) dokumentu, priešingai, gali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Pareiškėjos teigimu, Įsakymo 1.1 punktas, kuriuo nustatyta, kad pradedamas rengti Projektas, savo turiniu ir teisinėmis pasekmėmis yra beveik identiškas administracinis teisės aktas, todėl jis negali būti laikomas vien tarpiniu (procedūriniu) dokumentu. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-269/2013.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėja nenurodo, kokios jos teisės buvo pažeistos skundžiamu Įsakymu. Atsakovo manymu, pareiškėja neturi jokio teisinio suinteresuotumo ginčyti Įsakymo 1.1 ir 2.1 punktų galiojimą. Pareiškėja skunde nenurodė, kokios jos subjektinės teisės yra pažeistos, atsakovui priėmus Įsakymą, ir kokios teisės bei teisėti pareiškėjos interesai bus apginti, jei teismas galimai tenkintų pareiškėjos reikalavimus. Atsakovas pabrėžia, kad dėl žemės sklypo dalies nuomos su pareiškėja nėra sudaryta nuomos sutartis. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1073-129/2015 dėl galimai netinkamai nustatytos žemės sklypo dalies dydžio nėra priimta galutinio teismo sprendimo. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad pavedimas parengti projekto rengimo reikalavimus sudaro sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų parengiamąjį etapą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad buvo priimtas Įsakymas dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ir sklypo (duomenys neskelbtini) gatvėje formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo, bet ne projekto tvirtinimo. Ginčijamu Įsakymu joks žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektas ir jo sprendiniai nebuvo patvirtinti. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo nurodytos bylos aplinkybės skiriasi nuo teismo nagrinėtų faktinių aplinkybių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutarties, kuria teismas bylą pagal pareiškėjos skundą nutraukė, teisėtumas ir pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto, pagal kurį teismas bylą nutraukia, jei byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, pagrindu. Apygardos administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundžiamas Įsakymas nėra galutinis sprendimas, sukeliantis jai teisines pasekmes. Pareiškėja atskirajame skunde tvirtina, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, Įsakymo 1.1 punktas jai sukelia materialines teisines pasekmes, t. y. daro įtaką jos teisėms ir (ar) įstatymų saugomiems interesams, todėl gali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad administraciniai aktai, dėl kurių galima pateikti skundą, pagal ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktą ir 22 straipsnio 1 dalį yra visi viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (pvz., 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. 30-1423 „Dėl sklypo (duomenys neskelbtini) ir sklypo (duomenys neskelbtini) gatvėje formavimo ir pertvarkymo projekto rengimo“ 1.1 ir 1.2 punktų teisėtumo ir pagrįstumo. Šio įsakymo 1.1 punktu nustatyta, kad pradedami rengti sklypų formavimo ir pertvarkymo projektai: 30194 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio tikslas – pasiūlyti nustatyti kelio ir inžinerinių tinklų servitutą. Įsakymo 3.1 punktu pavesta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui parengti 1 punkte nurodyto projekto rengimo reikalavimus.

Kaip matyti iš Įsakymo, pareiškėjos siekiamos nuginčyti jo nuostatos nustatytos, vadovaujantis, be kita ko, žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintomis Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklėmis. Šių taisyklių 21 punkte nustatyta, kad organizatorius prašymą organizuoti projekto rengimą išnagrinėja ir priima sprendimą pradėti rengti projektą arba motyvuotai atsisako organizuoti projekto rengimą. Taisyklių 24 punkte nustatyta, kad kai priimamas sprendimas pradėti rengti žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, organizatorius, atsižvelgdamas į projekto tikslus, per Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinę sistemą parengia projekto rengimo reikalavimus.

Organizatorius dėl reikalavimų pateikimo per Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinę sistemą kreipiasi į Nacionalinės žemės tarnybos teritorinį padalinį, kai organizatorius yra savivaldybės administracijos direktorius ir projekto teritorijoje (ar jos dalyje) yra Nacionalinės žemės tarnybos patikėjimo teise valdomos valstybinės žemės (24.2 p.). Taisyklių V skirsnis reglamentuoja visuomenės informavimą ir supažindinimą su žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektu, jo derinimą, tikrinimą ir tvirtinimą.

Kaip matyti, projektas gali būti tvirtinamas tik gavus Nacionalinės žemės tarnybos struktūrinio padalinio, atsakingo už priežiūrą, išvadą dėl tikslingumo projektą tvirtinti (Taisyklių 67 p.). Atkreiptinas dėmesys, kad pati pareiškėja atskirajame skunde pažymi, jog Įsakymo 1.1 punkto pagrindu tik buvo pradėtas rengti projektas. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad pareiškėjos siekiamas apskųsti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus priimtas Įsakymas nėra galutinis administracinis aktas, tiesiogiai susijęs su pareiškėjos teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar pasibaigimu, ir pagal pareiškėjos skunde pateikiamų nesutikimo su šio Įsakymo atitinkamomis nuostatomis pobūdį, negali būti nagrinėjamas teismų administracinio proceso tvarka.

Toks aktas, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, yra pavedimas parengti projekto rengimo reikalavimus, o tai sudaro sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų parengiamąjį etapą. Pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, kad sprendimas pradėti rengti sklypų formavimo ir pertvarkymo projektus pareiškėjai jokių pasekmių nesukelia.

Atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS552-269/2013, kuria pareiškėja remiasi ir akcentuoja grįsdama argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nukrypimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, buvo keliamas ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo įsakymo, kuriuo buvo leista pradėti rengti atitinkamo žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, teisėtumo ir pagrįstumo. Aptariamoje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje susiklostė specifinė situacija, ir skundžiamą įsakymą negalėjo laikyti vien tarpiniu (procedūriniu) dokumentu. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pastarosios bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės reikšmingai skiriasi, todėl negalima konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo pareiškėjos nurodomoje byloje formuojamos praktikos.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja šioje byloje siekia inicijuoti ginčą dėl atsakovo įsakymo, savarankiškai nesukeliančio pareiškėjai teisinių pasekmių, todėl teismas pareiškėjos teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, pareiškėjos teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Pareiškėjos atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutarties laikyti neteisėta, todėl ji paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. L. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius