2022-05-11 Nr. AB-11806-3-61-3-00548-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2341-781/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00548-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. F. N. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. F. N. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini)pilietis A. F. N. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2022 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 22S55800 (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Iš (duomenys neskelbtini) pareiškėjas pabėgo, nes ten jo sveikatai ir gyvybei egzistuoja grėsmė iš nežinomų asmenų, kadangi pareiškėjas nėra (duomenys neskelbtini), išpažįsta (duomenys neskelbtini) religiją. Iki 2021 m. gegužės 7 d. pareiškėjas grasinimų nesusilaukė, tačiau tą dieną jis buvo pagrobtas nežinomų asmenų ir kankintas. Po pareiškėjo pagrobimo buvo susisiekta su jo tėvu ir pareikalauta 40 000 JAV dolerių išpirkos. Pareiškėjo tėvui sumokėjus išpirką, šis buvo paleistas. Dėl šio incidento pareiškėjas kreipėsi į policiją, tačiau ši, neradusi užpuolikų, bylą nutraukė. Po šio įvykio pareiškėjas susilaukė grasinančių skambučių ir telefoninių žinučių, kuriose nežinomi asmenys teigė žinantys apie pareiškėjo turtą ir galimybę mokėti išpirkas.

2.2. Atsakovas neužtikrino žodinio pareiškėjo skundo nagrinėjimo, taip pažeisdamas pareiškėjo teisę būti išklausytam.

2.3. Migracijos departamento išvada, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįsta. Pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, pagrindžiančias baimę būti pagrobtam dėl religinių įsitikinimų. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų nespėjo patirti, nepaneigia potencialios jam grėsmės.

2.4. Migracijos departamentas Sprendimo dalį dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir uždraudimo atvykti argumentavo tuo, kad pareiškėjas neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

3. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Taip pat tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai. Todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

3.2. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Europos Sąjungos prieglobsčio agentūros (toliau – ir ESPA) gairėmis, kuriose nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei ir įvertinęs pareiškėjo individualias savybes, konstatavo, kad pareiškėjo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.3. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą, surinko bei įvertino visą su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste ir pripažino, kad pareiškėjo istorija savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Nors pareiškėjo pasakojimas atitinka kilmės valstybės informaciją apie (duomenys neskelbtini) religijos atstovus, tačiau jo turinys turėjo vidinių trūkumų, buvo neišsamus, nedetalus ir nenuoseklus.

3.4. Atsižvelgdamas į turimą informaciją, taip pat į tai, kad pareiškėjas pats teigė, jog iki pagrobimo jis nejautė grėsmės gyvendamas (duomenys neskelbtini), atsakovas konstatavo, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvas, susijęs su jo religine priklausomybe, laikytinas nepagrįstu. Pareiškėjo tariamas „persekiojimas“ nėra sąlygotas pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais, o tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas.

3.5. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą (sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 2 metų), 4 punktą (nurodė į C.SIS II įvesti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus), o ne 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos); kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

5. Teismas nustatė, kad Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių pasienio užkardos pareigūnai 2021 m. liepos 26 d. sulaikė keturių asmenų grupę neteisėtai pėsčiomis kirtusią Lietuvos-Baltarusijos sieną ir prisistačiusių (duomenys neskelbtini)piliečiais. Tarp šių asmenų buvo ir pareiškėjas. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 4 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2021 m. rugpjūčio 4 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas teigė, kad pabėgo iš (duomenys neskelbtini), kadangi ten egzistuoja grėsmė iš nežinomų asmenų, nes jis yra ne musulmonas. Jis buvo pagrobtas, tačiau tėvas sumokėjo išpirką ir jį paleido. Pareiškėjas bijo, kad jis vėl bus pagrobtas, kadangi grobikai pamatė, kad prieglobsčio prašytojo šeima turi pinigų. 2021 lapkričio 18 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad jis išpažįsta(duomenys neskelbtini)religiją. 2021 m. gegužės 7 d. jis buvo pagrobtas iš darbo. Pareiškėją paleido, kai tėvas sumokėjo pinigus. Pareiškėjas nuėjo į policiją ir parašė pareiškimą. Po to jis nusprendė bėgti iš (duomenys neskelbtini). Policija užpuolikų nerado. Po to, kai jį paleido, sulaukė grasinančių skambučių ir žinučių. Dėl šių grasinimų į policiją nesikreipė. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad iki 2021 m. gegužės 7 d. jam grasinta nebuvo. Pareiškėjas teigė, kad jo žmona yra (duomenys neskelbtini) pilietė, ji kreipėsi dėl šeimos susijungimo, tačiau procesas labai ilgai trunka. Paklausus, ar gali nurodyti jos adresą, pareiškėjas jo nežinojo, tik tai, kad ji gyvena (duomenys neskelbtini) pietuose. Jos tėvų adreso taip pat negalėjo nurodyti.

6. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Konvencija, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka) ir kitais teisės aktais, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

7. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu bei teismo posėdyje duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą aktualią informaciją, sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti.

8. Teismo manymu, nors pareiškėjo pasakojimas atitinka kilmės valstybės informaciją apie(duomenys neskelbtini) religijos atstovus, tačiau paaiškinimų turinys turi vidinių trūkumų, taip pat yra neišsamus, nedetalus ir nenuoseklus. Apklausos metu pareiškėjo motyvas, kuris turėjo pagrįsti jo tarptautinės apsaugos poreikį, vis keitėsi. Pirminės apklausos metu, prieglobsčio prašytojas teigė, kad nežinomi asmenys jį pagrobė, kadangi jis yra ne musulmonas, tačiau informacijos apie religijos ir pagrobimo sąryšį nepateikė. Vėliau pasakojo, kaip pagrobėjai siekė išsireikalauti pinigų iš jo tėvo. Teismo posėdžio metu pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis buvo pagrobtas dėl pinigų, o kalbėdamas apie religiją abstrakčiai nurodė, kad mažumų atstovams (duomenys neskelbtini) nėra gerai gyventi. Teismas, įvertinęs pareiškėjo išdėstytą informaciją, sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjo prašymo motyvas, susijęs su religine priklausomybe, yra nepagrįstas.

9. Teismas nepripažino įtikinamu pareiškėjo grobimo pasakojimo. Paklausus, kokia forma pareiškėjas gaudavo grasinimus, jis teigė, kad su juo susisiekdavo telefonu, o apie gautus laiškus neužsiminė. Be to, atsiųstuose dokumentuose minima, kad pareiškėjas patyrė didžiulį spaudimą pakeisti savo religiją, nors apklausoje teigė, kad iki pagrobimo jam niekas negrasino, o pagrindinis pagrobėjų motyvas buvo išsireikalauti iš pareiškėjo tėvo pinigų.

10. Teismas akcentavo, kad pagal pareiškėjo pateiktą informaciją, neįmanoma tinkamai įvertinti jam egzistuojančios grėsmės ateityje būti persekiojamam. Pareiškėjas nepateikė informacijos apie galimus užpuolikus, o jų motyvai buvo paaiškinti tik iš dalies. Ateities grėsmės tikėtinumą dar labiau sumažina tai, kad šiuo metu pareiškėjo tėvai, kurie, pagal jo pasakojimą, buvo asmenys, sumokėję išpirką pagrobėjams, turi pinigų ir dėl kurių netiesiogiai kyla grėsmė pačiam pareiškėjui, vis dar yra saugūs ir toliau gyvena (duomenys neskelbtini). Posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad susisiekė su tėvais, jie yra saugūs.

11. Teismas pažymėjo, kad atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjui galimai gresiančias individualias grėsmes ir nustatė, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl teismas sutiko ir su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė konkrečios informacijos, leidžiančios manyti, kad pareiškėjui iš esmės reikalinga tarptautinė apsauga nuo (duomenys neskelbtini) gresiančio persekiojimo.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė išskirtinių argumentų, kodėl jo skundas turėjo būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

13. Apskųstame sprendime nurodyta, kad teismas negali sutikti su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismo vertinimu, Sprendime nebuvo pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai bei kitų aplinkybių, kurios galėtų daryti įtaką maksimalaus draudimo atvykti termino taikymui. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų pareiškėjui taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl teismo vertinimu, toks terminas negalėjo būti laikomas proporcingu ir protingu. Teismas pažymėjo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl pareiškėjui nustatė 2 metų draudimo atvykti terminą.

14. Kadangi Migracijos departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 15. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą visa apimtimi. Pareiškėjas bylą apeliacinės instancijos teisme prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo:

16.1. Atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtino Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše (toliau – ir Tvarkos aprašas) numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

16.2. Vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nereikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs persekiojimą praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Kadangi religinių mažumų grupės pagal kilmės valstybės informaciją susiduria su persekiojimu, tokia grėsmė pagrįstai kyla ir pareiškėjui. Nurodytos aplinkybės pagrindžia, kad jam turėjo būti suteiktas prieglobstis.

16.3. Pareiškėjas yra paprastas žmogus, užaugęs ne europietiškoje kultūroje, neturintis gyvenimiškos patirties, todėl teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas jam yra pernelyg sudėtingas. Pareiškėjas, atvykęs ir pasiprašęs prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias jis subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui.

16.4. Pareiškėjas aiškiai įvardijo ir iš karto atskleidė, kad turi sutuoktinę (duomenys neskelbtini), todėl byloje aktualus vadinamo Dublinas III reglamento taikymas. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (ES) 604/2013 (toliau – ir Dublinas III reglamentas) numato, kad jei prašytojas turi šeimos narį, kuriam leista kaip tarptautinės apsaugos gavėjui gyventi kurioje nors valstybėje narėje, nepaisant to, ar šeima buvo anksčiau sukurta kilmės šalyje, ta valstybė narė ir yra atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, jei atitinkami asmenys tokį pageidavimą išreiškė raštu (9 straipsnis). Nuo pareiškėjo santuokos sudarymo momento (duomenys neskelbtini) jis su sutuoktine laikomi šeima.

16.5. Pareiškėjas turėjo būti raštu supažindintas su galimybe prašyti taikyti reglamento nuostatas jo atžvilgiu. Atsakovo pareigūnai to nepadarė, todėl atsakovo vykdyta procedūra pareiškėjo atžvilgiu buvo neteisinga ir netiksli, pažeidusi pareiškėjo teisę į vienodą jo ir jo sutuoktinės prašymo dėl prieglobsčio suteikimo svarstymą teisę, t. y. teisę į teisingą teismą.

16.6. Teismas visiškai nenagrinėjo padėties (duomenys neskelbtini), taip iš esmės nepasisakydamas dėl vienos iš esminių bylos aplinkybių, kurios nustatymas yra itin svarbus vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą, tačiau šios išvados nepagrindė argumentais.

16.7. Iš skunde pateiktos informacijos matyti, kad atsakovui nesurinkus pakankamai duomenų, leidžiančių daryti nekvestionuotiną išvadą, kad pareiškėjo išsiuntimo į kilmės valstybę atveju jis nepatirs galimų grėsmių, nebus žeminamas jo orumas bei nekils grėsmė sveikatai/gyvybei, yra tikimybė, jog pareiškėją išsiuntus į (duomenys neskelbtini), jo teisės ir pagrindinės laisvės būtų pažeistos.

17. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime pirmosios instancijos teismui.

18. Atsakovas papildomai nurodo, kad:

18.1. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, konstatavo, kad įžvelgiama grėsmė prieglobsčio prašytojui iš esmės siejama su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

18.2. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

18.3. Pareiškėjas apeliacinio skundo teiginių nepagrindžia argumentais, t. y. nors pareiškėjas ir nurodo, kad Migracijos departamentas tariamai pažeidė EŽTT praktiką, Įstatyme ir Tvarkos apraše nustatytas pareigas, tačiau plačiau nepaaiškina, kaip konkrečiai pasireiškė šie tariami pažeidimai, kokių pareigų Migracijos departamentas tariamai neįvykdė ir kokią įtaką tai turėjo tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui.

18.4. Nors pareiškėjo pasakojimas atitinka kilmės valstybės informaciją apie(duomenys neskelbtini)religijos atstovus, tačiau pasakojimo turinys turėjo vidinių trūkumų, buvo neišsamus, nedetalus ir nenuoseklus.

18.5. Nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį, vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste, todėl tai, kad pareiškėjo netenkina surinkta informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog Migracijos departamento sprendimas yra nepagrįstas.

18.6. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jo sutuoktinė gyvena (duomenys neskelbtini) (pateikta tik vedybinė sutartis ir santuokos liudijimas), ar kad ji turėtų (duomenys neskelbtini) pilietybę. Pagal šių įrodymų pobūdį, prieglobsčio procedūros specifiką, tokius įrodymus galėjo pateikti tik pats pareiškėjas, todėl priimtas atitinkamas sprendimas pagal byloje esančius įrodymus.

18.7. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne tik ESPA, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Naujesnės ESPA skelbiamos informacijos pareiškėjas skunde nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)bei uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

20. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjui atvykti, skundą tenkino iš dalies ir sutrumpino draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 2 metų.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismas netinkamai vertino jo pasakojimą ir pasakojimą patvirtinančią kilmės valstybės informaciją, o atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Pareiškėjas taip pat apeliavo į Dublinas III reglamento taikymą nagrinėjamu atveju.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

23. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A822-1321/2013).

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

25. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, kad proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

26. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 straipsnio 2 dalis).

27. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858‑10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA‑3776‑415/2021).

28. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

29. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo, ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

31. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą bei įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)) tyrimą, atsižvelgė į pareiškėjui galinčias kilti grėsmes. Migracijos departamentas nustatė, kad(duomenys neskelbtini)atstovai sudaro mažiausią etno-religinę grupę (duomenys neskelbtini). Ši religinė grupė susidūrė su persekiojimu iš abiejų islamo mokyklų atstovų, t. y. tiek(duomenys neskelbtini), tiek ir (duomenys neskelbtini). Buvo užfiksuota daug išpuolių prieš (duomenys neskelbtini)religijos narius, jų privačią nuosavybę ir garbinimo vietas, taip pat jie buvo verčiami laikytis islamo principų. Kadangi visuomenė (duomenys neskelbtini) narius laikė turtingais ir asocijavo su juvelyrikos verslu, jie tapdavo ekstremistinių ir nusikalstamų grupuočių taikiniais, siekiant prievarta paimti jų pinigus. (duomenys neskelbtini)religijos atstovai yra ypatingai asocijuojami su juvelyrika, kadangi didelė jų dalis dirba būtent šioje srityje. (duomenys neskelbtini) religijos principai draudžia jiems naudoti ginklus, netgi savigynai, tai yra dar viena priežastis, kodėl įvairios grupuotės taikosi būtent į šią religinę grupę. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nors prieglobsčio prašytojo pasakojimas atitinka kilmės valstybės informaciją apie (duomenys neskelbtini) religijos atstovus, pasakojimo turinys turėjo vidinių trūkumų, taip pat buvo neišsamus ir nenuoseklus. Pareiškėjas, kaip pagrindinį persekiojimo pagrindą nurodė būtent jo priklausomybę (duomenys neskelbtini) religijos atstovams, tačiau jis negalėjo paaiškinti, kas konkrečiai jį persekiojo, tai gali daryti ateityje, iš ko jis gali susilaukti grasinimų. Akcentuotina ir tai, kad, kaip nurodė pats pareiškėjas, jam gyvenant kilmės valstybėje, jokių grasinančių veiksmų dėl išpažįstamos religijos jis nebuvo patyręs.

32. Kalbant apie kitą pareiškėjo nurodytą prieglobsčio suteikimo prašymo motyvą – grėsmę būti pagrobtam, kadangi pagrobėjai išsiaiškino pareikėjo tėvų turtinę padėtį ir galimybę mokėti išpirkas, nurodytina, kad ir jis negali sąlygoti minėto prašymo tenkinimo. Nepaisant to, kad pareiškėjas pateikė rašytinius dokumentus, patvirtinančius jo ir jo tėvo kreipimąsi į policiją dėl pareiškėjo pagrobimo, tačiau pareiškėjas nepateikė konkrečios informacijos apie galimus užpuolikus, o iš pagrobimo detalių nurodė tik išpirkos dydį. Esant pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms, dėl kurių jis bijo grįžti į kilmės valstybę (gali būti vėl pagrobtas), pažymėtina, kad pareiškėjas turi kreiptis į savo kilmės valstybės teisėsaugos institucijas reikalaudamas apsaugos, o ne naudotis tarptautinės teisės institutu prašant prieglobsčio užsienio valstybėje.

33. Reziumuojant išdėstytą pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Nagrinėjamoje byloje nebuvo pateikta detalios, pakankamos informacijos, susijusios su galimais persekiojimo veiksmais. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į tai, asmuo neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir asmeniui pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo deklaruojama baimė yra mažai tikėtina.

34. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas, prašymą suteikti jam papildomą apsaugą grįsdamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti prieglobstį, neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.

35. Nors pareiškėjas, anot jo, priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kuri, atsakovo duomenimis, susidūrė su persekiojimu iš abiejų islamo mokyklų atstovų, t. y. tiek(duomenys neskelbtini), tiek ir (duomenys neskelbtini), tačiau kiekviena grėsmė prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo kontekste (kiekvienas individualus atvejis) turi būti vertinama individualiai, atsižvelgiant į paminėtus kriterijus. Šių argumentų kontekste pabrėžtina, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra nustatyta pareiškėjo baimę grindžiančių objektyvių veiksnių ir duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kiltų reali rizika patirti didelę žalą ir netinkamus veiksmus. Migracijos departamentas išsamiai ir tinkamai išnagrinėjo baimės patirti persekiojimą pagrįstumą tiek objektyviu, tiek subjektyviu, įvertinus individualias pareiškėjo savybes, aspektu ir realios rizikos patirti atitinkamus veiksmus neidentifikavo.

37. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie jo priklausomybę (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, jo tariamą pagrobimą sudaro pagrindą vertinti nurodytas sąlygas ar veiksmus kaip prilygstančius Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nurodytiems kankinimo, nežmoniško elgesio veiksmams.

38. Apeliaciniame skunde pareiškėjas vadovaujasi Dublinas III reglamento nuostatomis ir teigia, kad atsakovas, jo netaikęs pareiškėjo atžvilgiu, pažeidė prieglobsčio prašytojo teisę į vienodą jo ir jo sutuoktinės prašymo dėl prieglobsčio suteikimo svarstymą teisę, t. y. teisę į teisingą teismą. Anot pareiškėjo, Migracijos departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, tinkamai nesupažindino jo Dublinas III reglamentu, todėl atsakovo Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu bei teisėtu. Pirmosios instancijos teismas šios atsakovo klaidos neištaisė.

39. Sprendžiant, ar atsakovas turėjo vadovautis Dublinas III reglamentu, aktualu atsižvelgti į šio teisės akto, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva), Įstatymo, Tvarkos aprašo nuostatas, užtikrinančios teisėto ir pagrįsto sprendimo dėl užsieniečio prašymo suteikti prieglobstį priėmimą.

40. Dublinas III reglamento 9 straipsnis nustato, kad jei prašytojas turi šeimos narį, kuriam leista kaip tarptautinės apsaugos gavėjui gyventi kurioje nors valstybėje narėje, nepaisant to, ar šeima buvo anksčiau sukurta kilmės šalyje, ta valstybė narė ir yra atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, jei atitinkami asmenys tokį pageidavimą išreiškė raštu.

41. Dublinas III reglamente vartojama sąvoka „šeimos narys“ yra apibrėžta Dublinas III reglamento 2 straipsnio g) punkte, pagal kurį šeimos nariu yra laikytinas prašytojo sutuoktinis arba su juo pastovius santykius palaikantis nesantuokinis partneris tais atvejais, kai pagal atitinkamos valstybės narės teisę ar praktiką nesantuokinės poros jos teisės aktais dėl trečiųjų šalių piliečių prilyginamos santuokinėms poroms. Šeimos nariu asmuo laikytinas, jei šeima jau egzistavo kilmės šalyje.

42. Prašymą suteikti prieglobstį priimančios institucijos įgaliotas valstybės tarnautojas, pildydamas nustatytos formos prašymą suteikti prieglobstį: jeigu laisvos formos prašymas suteikti prieglobstį buvo pateiktas raštu – prideda laisvos formos prašymo skaitmeninę kopiją prie nustatytos formos prašymo suteikti prieglobstį; pilnamečiam prieglobsčio prašytojui pateikia informaciją, nurodytą Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 4 straipsnio 1 dalyje ir parengtą pagal Komisijos reglamento (EB) Nr. 1560/2003 su visais pakeitimais X priedo A dalį. <...> Šiame papunktyje nurodyta informacija pateikiama Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka; atlieka pirminę prieglobsčio prašytojo apklausą ir įrašo Aprašo 2 priede nurodytus duomenis nustatytos formos prašyme suteikti prieglobstį. Pirminės apklausos tikslas – surinkti duomenis apie prieglobsčio prašytoją bei kartu atvykusius prieglobsčio prašytojo šeimos narius, atvykimo į Lietuvos Respubliką maršrutą, duomenis, susijusius su Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymu, taip pat išsiaiškinti prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus bei prieglobsčio prašytojo padėtį trečiosiose valstybėse. Pirminės apklausos metu taip pat atliekamas prieglobsčio prašytojo pažeidžiamumo pirminis vertinimas (25.5.1–25.5.3 punktai).

43. Įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, įvertinęs nustatytos formos prašyme suteikti prieglobstį pateiktus duomenis, atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti <...> ar kita ES valstybė narė gali būti atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą. Įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atsižvelgdamas į atsakymą, gautą iš Eurodac sistemos, prieglobsčio prašytojo pateiktus duomenis, asmens tapatybės, kelionės ir kitus dokumentus, nustato, ar yra pagrindas kreiptis į kitą ES valstybę narę su prašymu perimti prieglobsčio prašytoją savo žinion remiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 8–14, 16 straipsniais ir 17 straipsnio 2 dalimi arba su prašymu atsiimti prieglobsčio prašytoją remiantis minėto reglamento 18 straipsnio 1 dalies b–d punktais ir 20 straipsnio 5 dalimi. Atlikdamas šį tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas remiasi tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais, nurodytais Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 22 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose bei išvardytais Komisijos reglamento (EB) Nr. 1560/2003 su visais pakeitimais II priede (Aprašo 36.2 punktas).

44. Įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, remdamasis Aprašo 36 punkte nurodyto tyrimo rezultatais, ne vėliau kaip per 2 dienas nuo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos pasirenka vieną iš žemiau nurodytų procedūrų: nustatoma už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą atsakinga ES valstybė narė. Tokia procedūra pasirenkama, jeigu atlikus Aprašo 35.2 papunktyje nurodytą tyrimą nustatoma, kad yra pagrindas kreiptis į kitą ES valstybę narę su prašymu perimti prieglobsčio prašytoją savo žinion remiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013 8–14, 16 straipsniais ir 17 straipsnio 2 dalimi arba su prašymu atsiimti prieglobsčio prašytoją remiantis minėto reglamento 18 straipsnio 1 dalies b–d punktais ir 20 straipsnio 5 dalimi. Pasirinkus šią procedūrą, atliekami Aprašo VI skyriuje nurodyti veiksmai (Aprašo 37.2 punktas).

45. Kaip matyti iš Dublinas III reglamento, galiojančio teisinio reglamentavimo, Migracijos departamento valstybės tarnautojas vieną iš procedūrų – ES valstybės narės, atsakingos už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nustatymą – inicijuoja tik turėdamas pakankamai duomenų apie tikslingumą prieglobsčio suteikimo klausimą perduoti svarstyti kitai valstybei. Pareigūnas turi disponuoti tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais, suponuojančiais išvadą apie būtinybę taikyti Dublinas III reglamentą.

46. Pareiškėjas apklausų metu atsakovui nurodė, kad turi sutuoktinę, gyvenančią (duomenys neskelbtini); pateikė santuoką patvirtinantį santuokos liudijimą, iš kurio matyti, kad 2019 m. vasario 22 d. pareiškėjas susituokė su R.A. A.. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius apie žmonos gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini); pareiškėjas negalėjo nurodyti sutuoktinės adreso, kontaktų. Taip pat nėra aiškus ir pareiškėjo žmonos buvimo šioje valstybėje statusas, t. y. ar ji atitinka Dublinas III reglamento 9 straipsnyje numatytą sąvoką „tarptautinės apsaugos gavėjas, kuriam leista gyventi kurioje nors valstybėje narėje“. Svarbu ir tai, kad pareiškėjas negalėjo patvirtinti savo teiginių apie sutuoktinės kreipimąsi į kompetentingas institucijas dėl šeimos sujungimo.

47. Įvertinus Dublinas III reglamento nuostatas ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl aplinkybių nepagrįstumo ir nepatikimumo, taip pat duomenų apie pareiškėjo sutuoktinę neturėjimo, nagrinėjamu atveju Dublinas III reglamentas yra netaikytinas. Su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai atmetami.

48. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nagrinėjant kilusį ginčą vadovautis pareiškėjo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1798-520/2022, kurioje nustatytos faktinės bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių. Pareiškėjo nurodytoje byloje buvo sprendžiamas prieglobsčio prašytojo ir Vokietijoje gyvenančio sutuoktinio santuokos pripažinimo klausimas, nuo ko priklausė Dublinas III reglamento nuostatų taikymas. Be to, prieglobsčio prašytoja į bylą buvo pateikusi santuokos liudijimą bei savo sutuoktinio 2019 m. spalio 4 d. oficialų gyvenamosios vietos deklaravimo patvirtinimo įrašą; sutuoktinis buvo atvykęs į Lietuvą susitikti su žmona. Nagrinėjamoje byloje santuokos sudarymo aplinkybės nekvestionuojamos, pareiškėjas negalėjo nurodyti jokių duomenų apie savo sutuoktinę, anot jo, gyvenančios (duomenys neskelbtini).

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, įvertino pareiškėjo individualią padėtį.

50. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijami Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. F. N. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Jūratė Varanauskaitė