2022-05-18 Nr. AB-13130-3-62-3-00070-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2527-602/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00070-2022-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. L. L. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. L. L. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė) pilietis O. L. L. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 21S43516 (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 6K-2592 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva) iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėjas draugavo su vaikinu vardu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir vaikinas), jie kartu leisdavo laiką, ateidavo vienas pas kitą į namus, sportuodavo, jų santykiai buvo draugiški, broliški. Pareiškėjo artimieji tokiai pareiškėjo ir vaikino draugystei nepritarė, todėl uždraudė pareiškėjui bendrauti su vaikinu. Pareiškėjo giminaičiai išmetė pareiškėją iš klano, viską atėmė dėl blogos nuomonės apie jį, todėl grįžus į kilmės valstybę pareiškėjui kiltų grėsmė būti nužudytam savo artimųjų. Pareiškėjas negali pasilikti kilmės valstybėje, nes joje yra smerkiamas ir persekiojamas savo šeimos dėl draugystės su vaikinu.

2.2. Departamentas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio prašymo aplinkybes kilmės valstybės kontekste. Kilmės valstybės informacija patvirtina, kad LGBT asmenims kilmės valstybėje yra nesaugu, nes vyriausybinės saugumo pajėgos nesugeba ištirti diskriminacijos prieš LGBT veiksmų ir veiksmingai neužkerta kelio diskriminacijai prieš LGBT bendruomenei priklausančius asmenis. Vyriausybinės institucijos ir susijusios ginkluotosios grupuotės yra atsakingos už 53 proc. nusikaltimų prieš LGBT asmenis. Ši aplinkybė patvirtina, kad LGBT asmenys ne tik nėra ginami valstybės, priešingai, pati valstybė toleruoja ir didžiąja dalimi prisideda prie nusikaltimų prieš LGBT. Pareiškėjui dėl santykių su vaikinu gresia ne tik išvarymas iš šeimos, bet ir garbės nusikaltimo grėsmė. Pareiškėjo šeima, siekdama apginti šeimos garbę, kuriai tariamai kenkia pareiškėjo palaikomi ryšiai su vaikinu, gali sužaloti arba net nužudyti pareiškėją.

2.3. Komisija neužtikrino pareiškėjo teisės būti išklausytam.

2.4. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, apsiribodama vertinimu, jog Departamento sprendimas teisėtas, o pareiškėjas neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuva. Tačiau vien tai neturėtų būti pagrindas pareiškėjui skirti tokio pobūdžio apribojimus, kokie paskirti skundžiamu Departamento sprendimu dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos ir draudimo atvykti. Valstybės sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad:

3.1. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui kilmės valstybėje patirti persekiojimą tikimybės. Nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Kilmės valstybėje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų apsaugoti pareiškėjo nuo tariamo persekiojimo ar nuo iš kitų visuomenės narių kylančios diskriminacijos ir kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinių“ priežasčių (pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Be to, pareiškėjas nelaiko savęs homoseksualiu. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų ar nuoseklių paaiškinimų, kurie patvirtintų jo teiginius apie tai, kad jį siekia nužudyti dėl jo tariamos broliškos draugystės su vaikinu. Pareiškėjo paaiškinimai buvo nenuoseklūs, abstraktūs, pareiškėjas nenurodė konkrečių veiksmų, kokiais būdais jam buvo grasinama. Tai leido konstatuoti, kad pareiškėjas neatitinka ne tik pabėgėlio statuso, bet ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

3.2. Pagrindinė pareiškėjo atvykimo į Lietuvą priežastis yra bendro pobūdžio ekonominės priežastys, noras laisvai gyventi. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su Departamento išvadomis, nedaro pareiškėjo atžvilgiu priimtų jam nepatinkančių sprendimų neteisėtais ir nepagrįstais. Pareiškėjas jokių įrodymų, kurie paneigtų Departamento išvadas nepateikė.

3.3. Pareiškėjas nenurodė, o Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negalėjo būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas buvo būtinas.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, pakeitė Departamento sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; pakeitė Departamento sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė tokias faktines aplinkybes:

5.1. Pareiškėjas 2021 m. lapkričio 23 d. apklausos metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

5.2. Departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, priimdamas Departamento sprendimą nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos.

5.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento sprendimu, skundė jį Komisijai, kuri pareiškėjo skundą atmetė, nusprendusi, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra pagrindo.

6. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalies nuostatas, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų nuostatas įgyvendinančio Įstatymo nuostatas (83 str., 86 str., 87 str.), Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtino Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas (99 p.), aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

7. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus, apibendrino, kad pareiškėjas į kilmės valstybę negali grįžti dėl grėsmės būti nužudytam giminaičių dėl pareiškėjo seksualinių santykių (giminaičiai galvoja, kad jis yra gėjus).

8. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo paaiškinimai apie jam gresiantį giminaičių persekiojimą savaime nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo, kadangi tariamas persekiotojas (pareiškėjo giminaičiai) nėra valstybinis subjektas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo paaiškinimai apie tai, jog jis negali pasilikti kilmės valstybėje, nes kyla grėsmė jo visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą, yra bendro pobūdžio, abstraktus ir nedetalus. Teismas pažymėjo, kad ir teismo posėdyje pareiškėjas į užduotus konkrečius klausimus dėl grėsmės kilmės valstybėje atsakinėjo abstrakčiai, konkrečiai neįvardydamas faktinių aplinkybių, nenurodydamas konkrečių veiksmų, pagrindžiančių jo baimę būti nužudytam. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie jo užpuolimą, sumušimą, grasinimus (pvz., medicininių išrašų, nuotraukų ar pan.). Teismo vertinimu, pagrindinė pareiškėjo atvykimo į Lietuvą priežastis yra ekonominės priežastys, t. y. noras laisvai gyventi. Teismas nustatė, kad nebuvo nustatytos identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios lemtų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Teismas kritiškai įvertino pareiškėjo argumentus, kuriais pareiškėjas grindė tariamą grėsmę būti persekiojamam kilmės valstybėje. Teismo vertinimu, pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvoje.

9. Teismo vertinimu, byloje pateikti duomenys įrodo, jog Departamentas atliko išsamų tyrimą, pareiškėjo situacija įvertino individualiai, atliko apklausas, detaliai išanalizavo ir įvertino visus pareiškėjo nurodytus argumentus. Surinkta informacija apie kilmės valstybę, sritis, kur minėjo gyvenęs pareiškėjas, patvirtina, kad nors kilmės valstybėje vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės nuostatų vertinimo kontekste, tačiau šiuo metu nė vienoje kilmės provincijoje, kurioje gyveno pareiškėjas, beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Departamento surinkta kilmės valstybės informacija gauta iš keleto įvairių šaltinių, o priešingos informacijos pareiškėjas nepateikė, todėl teismas pripažino, kad Departamento surinktos informacijos nėra pagrindo vertinti kritiškai aktualumo, išsamumo ar patikimumo aspektais.

10. Nors teismas sutiko su Departamento pozicija, kad nors pareiškėjo šeima mano, kad pareiškėjas yra gėjus, nes artimai bendravo su vaikinu, tačiau teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas tiek apklausos metu, tiek teismo posėdyje teigė, kad jis nėra ir nebuvo gėjus. Todėl teismas konstatavo, kad negalima priskirti pareiškėjo prie asmenų, galinčių susidurti su padidėjusia rizika patirti smurtą, grupės. Pareiškėjas nenurodė jam kylančios grėsmės ar diskriminacijos. Įvertinęs tai, ir atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas yra kilmės valstybės pilietis, visą gyvenimą praleidęs kilmės valstybėje, todėl jis yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra, padarė išvadą, kad nenustatyta, jog egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Byloje esanti medžiaga nepatvirtina, kad pareiškėjas siekė teisėtu būdu patekti į Lietuvos teritoriją. Pareiškėjas pripažino, kad Lietuvos sieną kirto nelegaliai, prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai buvo sulaikytas ir buvo pristatytas į užkardą. Tai, teismo vertinimu, nelaikytina teisėtu, rūpestingu ir atsakingu elgesiu. Įvertinęs visa tai, teismas sutiko, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

11. Pareiškėjo skundo argumentai neleido teismui suabejoti Departamento sprendime ir Komisijos sprendime padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes, teismo vertinimu, vien tariama grėsmė, kuri yra išimtinai subjektyvi ir abejotina, nėra pagrindu suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

12. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į kilmės valstybę, teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatas (6 str. 1 d., 7 str. 2, 4 d.), Įstatymo nuostatas (133 str.), Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos nuostatomis (5 p.). Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvą yra proporcinga ir adekvati priemonė padarytam pažeidimui. Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvoje, padaręs dar kokių nors teisės pažeidimų. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę, ar kitų aplinkybių, kurios lemtų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl nurodytam tikslui pasiekti (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą maksimalų terminą. Todėl teismas Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos dienos, pripažino akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl pakeitė, nustatęs, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos dienos.

13. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria nutarta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos dienos, teismas apžvelgė Įstatymo nuostatas (133 str.), Lietuvos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą, nacionalinio sąrašo ir tvarkymo taisyklių nuostatas (12 p., 15 p.), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 nuostatas (24 str., 25 str.). Teismas, nustatęs, kad pareiškėjui teisėtai ir pagrįstai pritaikytas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvoje, konstatavo, kad aptariami duomenys pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Tačiau, įvertinęs tai, ką konstatavo dėl maksimalaus termino, draudžiančio pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Lietuvoje, teismas pripažino, kad Departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos dienos, keistina, nustatant, kad į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį bus įvestas 2 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos dienos.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka Komisijoje, teismas apžvelgė vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo nuostatomis (222 p.). Teismas padarė išvadą, kad aktualus teisinis reglamentavimas neįpareigoja Komisijos visais atvejais organizuoti žodinio skundo nagrinėjimo. Šiuo atveju Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų reikalingas. Tokių aplinkybių neįvardijo ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas tik nurodė, kad turėjo būti užtikrinta asmens teisė būti išklausytam skundą nagrinėjant ikiteisminėje stadijoje, tačiau nenurodė, kokią svarbią bylai informaciją jis galėjo nurodyti Komisijai, jeigu jo skundas būtų nagrinėtas žodžiu. Teismo posėdis vyko žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu), tad pareiškėjas turėjo galimybę visus savo argumentus tiesiogiai išsakyti teismui ir jo teisė būti išklausytam buvo užtikrinta, o jis ja pasinaudojo. Todėl teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl žodinio skundo nenagrinėjimo.

15. Kitus pareiškėjo skundo argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus, nenustatęs pagrindų panaikinti Komisijos sprendimo. Dėl to teismas, atmetęs pareiškėjo skundo pagrindinį ir išvestinius reikalavimus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius argumentus ir aplinkybes, išdėstytas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

17.1. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo paaiškinimus apie jo individualią situaciją, kurią patvirtina informacija apie bendrą situaciją kilmės valstybėje apie tai, kad joje yra smerkiami homoseksualūs santykiai, kadangi jie vertinami kaip šeimos gėda ir dėl to pareiškėjui kyla garbės nusikaltimo grėsmė, kurie yra toleruojami kilmės valstybės. Departamentas neatsižvelgė į tai, kad LGBT yra priskiriami padidintos rizikos asmenų grupei. Dėl to Departamento išvada, kad pareiškėjas neįrodė jam kylančios individualios grėsmės, nepagrįsta.

17.2. Pareiškėjui kyla ne tik garbės nusikaltimo dėl seksualinių santykių su vaikinu rizika, bet ir (duomenys neskelbtini) milicijos persekiojimas. Homoseksualius asmenis kilmės valstybėje persekioja (duomenys neskelbtini) milicija ir politinė partija (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini). Ši grupė susijusi su daugybe sektinio smurto veiksmų ir galimų karo nusikaltimų kilmės valstybėje ir (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) yra įtariama vykdanti karo nusikaltimus, grobimus, kankinimus ir žudymus, pripažinta teroristine organizacija.

17.3. Pareiškėjui kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, todėl jam turėjo būti suteikta papildoma apsauga. Departamentas nepagrįstai savo išvadas dėl beatodairiško smurto kilmės valstybės teritorijoje, kurioje gyveno pareiškėjas, grindė Europos prieglobsčio pagalbos biuro 2021 m. ataskaita, nes ji yra tik rekomendacinio pobūdžio. Be to, minėta ataskaita yra 2020 m. spalio mėnesio senumo, vadinasi – neaktuali. Departamentas aptariamu klausimu neatliko individualaus, objektyvaus ir nešališko tyrimo. Departamentas nesurinko naujausios ir aktualiausios kilmės valstybės informacijos, jos individualiai neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių kontekste. Dėl to Departamento išvada, kad pareiškėjui kilmės valstybėje nekyla pavojus dėl beatodairiško smurto, nėra pagrįsta.

17.4. Pareiškėjo išvykimo priežastys nepagrįstai laikytinos tik ekonominėmis, nes skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus. Kai ekonominės priemonės sunaikinta tam tikros gyventojų dalies ekonominį egzistavimą (kilmės valstybėje yra ekonominė krizė, aukštas nedarbo lygis), aukos, atsižvelgdamos į aplinkybes gali tapti pabėgėliais.

17.5. Departamento sprendimo dalys išsiųsti pareiškėja ir taikyti draudimą atvykti yra neproporcingos, užkertančios kelią pareiškėjui gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

18. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

19. Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė tas pačias aplinkybes ir jų vertinimą, kurį išdėstė pirmosios instancijos teismui paduotame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakydamas į pareiškėjo apeliacinį skundą, Departamentas nurodo:

19.1. Departamentas, pagrįstai konstatavo, kad nenustatytas pareiškėjo persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jos rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjo paaiškinimai apie įvykius, paskatinusius jį išvykti iš kilmės valstybės (artimųjų agresija, grasinimai), yra bendro pobūdžio, neišsamūs. Pareiškėjas nenurodė konkrečių veiksmų, kokiais būdais jam buvo grasinama, apklausoje jis netiksliai, neaiškiai atsakinėjo į pateiktus klausimus, jo paaiškinimai buvo nenuoseklūs, nedetalūs, jis nenurodė jokių konkrečių faktų, pagrindžiančių jo baimę būti nužudytam. Be to, pats pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad jis nėra homoseksualus, kad jį „traukia moterys, o ne vyrai“, kas iš esmės tik patvirtino, kad jo nurodytos išvykimo priežastys nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Departamento išvada, kad pareiškėjas neatitinka reikalavimų gauti pabėgėlio statusą, pagrįsta.

19.2. Nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog pareiškėjui dėl santykių su kitu vyru gresia ne tik išvarymas iš šeimos, bet ir garbės nusikaltimo grėsmė. Pareiškėjas nelaiko savęs homoseksualiu, tą galėjo įrodyti ir savo šeimos nariams. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų ar nuoseklių paaiškinimų, kurie patvirtintų jo teiginius apie tai, kad jį siekia nužudyti dėl jo tariamos broliškos draugystės su vaikinu. Vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su Departamento išvadomis, nedaro pareiškėjo atžvilgiu padarytų jam nepatinkančių išvadų neteisėtomis ar nepagrįstomis. Jokių įrodymų, kurie paneigtų Departamento išvadą, pareiškėjas nepateikė.

19.3. Nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Departamentas, vertindamas pareiškėjo individualią situaciją, nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad LGBT yra priskiriami padidintos rizikos asmenų grupei. Pareiškėjo šeima mano, kad pareiškėjas yra gėjus, nes artimai bendravo su vaikinu, bet pats pareiškėjas savęs gėjumi nelaiko. Todėl pareiškėjas negali būti priskirtas asmeniu, galinčiu susidurti su padidinta rizika patirti smurtą. Be to, vien patenkant į aptariamą grupę, ne visi individai susiduria su padidinta rizika patirti beatodairišką smurtą. Būtina atsižvelgti į konkrečią kiekvieno žmogaus situaciją. Šiuo atveju, pareiškėjas nenurodė jam kylančios grėsmės ar diskriminacijos aptariamu aspektu. Pareiškėjas yra kilmės valstybės pilietis, visą gyvenimą praleidęs kilmės valstybėje, todėl jis yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra. Visa tai įvertinus, pagrįstai nenustatyta, kad egzistuoja individualios aplinkybės, lemiančios padidintos grėsmės rizikos tikimybę.

19.4. Departamentas neturi pareigos įrodinėti neiginius. Tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą dėl papildomos apsaugos suteikimo. Pareiškėjas nepaneigė, kad šiuo metu nė vienoje kilmės valstybės provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tyrimo metu nenustatyta ir individualių aplinkybių, kurios pagrįstų papildomos apsaugos suteikimą. Tokių aplinkybių nepateikė ir pareiškėjas.

19.5. Nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl rėmimosi Europos prieglobsčio pagalbos biuro informacija, kuri, pareiškėjo nuomone, neaktuali ir nenauja. Aptariama informacija yra aktualus ir patikimas šaltinis, kuriuo turėjo pagrindą vadovautis tiek Departamentas, tiek teismas. Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi ne tik aptariama informacija, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjos individualios situacijos kontekste. Jokios naujesnės patikimos kilmės valstybės informacijos, leidžiančios daryti kitokias nei Departamento sprendime, išvadas, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė, o vien deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai, kad Departamento sprendimas priimtas, vadovaujantis tariamai neaktualia ir nenauja informacija, laikytini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija. Pareiškėjas galėjo ir turėjo pateikti informaciją, kuri iš esmės pakeistų Departamento pateiktas išvadas, tačiau tokių duomenų nepateikė nei teikiant skundą pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinei instancijai, o apeliaciniame skunde vadovaujasi išimtinai Departamento tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija.

19.6. Nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl neproporcingų Departamento sprendimo dalių, kurias pakeitė pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai, netenkinus prašymo suteikti prieglobstį, išsiunčiamas, nustatant terminą, draudžiantį atvykti ir gyventi Lietuvoje.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tokį prašymą grįsdamas siekiu būti išklausytas tiesiogiai ir betarpiškai.

21. Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

22. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė, kad yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra nemotyvuotas, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių šiuo konkrečiu atveju turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Nustatyta, kad pareiškėjas buvo apklaustas Departamentui nagrinėjant jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, Departamento sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintas Komisijoje, proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose, pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, pareiškėjas ir advokatas dalyvavo nagrinėjant bylą teismo posėdyje, tiek pareiškėjas, tiek advokatas teikė žodinius paaiškinimus. Atsižvelgus į tai, kas nustatyta, pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkinamas.

V. 23. Byloje ginčas iš esmės kilo dėl Departamento sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjui ((duomenys neskelbtini) piliečiui) prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvoje, išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvą 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo dienos, Komisijos sprendimo, kuriuo Departamento sprendimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu, teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį Lietuvoje, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvą yra neproporcingas. Atsižvelgęs į tai, teismas pakeitė Departamento sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvą 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos dienos ir kad 2 metus į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą bus įvestas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį. Teismas kitą pareiškėjo skundo dalį (dėl atsisakymo suteikti prieglobstį ir Komisijos sprendimo) atmetė kaip nepagrįstą.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas visiškai. Apeliaciniame skunde teigiama, kad Departamentas ir teismas netinkamai įvertino pareiškėjo individualią situaciją, kurią patvirtina informacija apie kilmės valstybę; Departamentas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad pareiškėjui kyla grėsmė ne tik dėl padaryto garbės nusikaltimo, bet ir (duomenys neskelbtini) milicijos persekiojimo; Departamentas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybė, kad LGBT bendruomenės nariai yra priskiriami prie padidintos rizikos asmenų grupės patirti persekiojimą; teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį motyvuojamas tik ekonominėmis priežastimis; Departamentas ir teismas rėmėsi neaktualia ir nenauja informacija apie kilmės valstybę, jos saugumo lygį, nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui papildomos apsaugos.

VI. 26. 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Konvencija dėl pabėgėlių statuso, ji buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso. Pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti.“

27. Remiantis 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 2 straipsnio d punktu, pabėgėlis – visų pirma trečiosios šalies pilietis, kuris yra ne savo pilietybės šalyje „dėl pagrįstos persekiojimo“ dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei „baimės“ ir negali arba „dėl tokios baimės“ nepageidauja pasinaudoti tos šalies „globa [apsauga]“. Taigi atitinkamas pilietis dėl kilmės valstybėje esančių aplinkybių ir persekiojimo dalyvių veiksmų turi pagrįstai baimintis persekiojimo dėl bent jau vienos iš penkių direktyvoje ir Ženevos konvencijoje išvardytų priežasčių (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimo Shepherd, C-472/13, 24 p. ir jame nurodytą jurisprudenciją).

28. Direktyvos 2011/95/ES nuostatas įgyvendina Įstatymas, kuriame, be kita ko, nustatyta, jog: pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (Įstatymo 86 str. 1 d.); papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d.).

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1449-822/2022; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę; toks persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).

30. Pagal Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 3 dalies a–c punktus, tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su kilmės šalimi, sprendimo dėl prašymo priėmimo momentu, atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentaciją, taip pat į jo asmeninę padėtį ir aplinkybes (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimo EZ prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, C-238/19, 23 p.).

31. Pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) 10 straipsnio (Prašymo nagrinėjimo reikalavimai) 3 dalį valstybės narės užtikrina, kad sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami po tinkamo nagrinėjimo. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad: <...> b) būtų gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš EPPB (Europos pabėgėlių fondo ir Europos prieglobsčio paramos biuras) ir JTVPK (Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro) ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias jie kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams <...>.

32. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje dėl Direktyvos 2005/85/EB, kuri buvo pirmoji su prieglobsčio suteikimo tvarka susijusi priemonė, 8 straipsnio (Prašymų nagrinėjimo reikalavimai) 2 dalies b punkto pažymėta, kad pagal minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalį, nors paprastai prašytojas privalo pateikti visą jo prašymui pagrįsti būtiną informaciją, atitinkama valstybė narė privalo bendradarbiauti su prašytoju nustatant atitinkamą su šiuo prašymu susijusią informaciją (žr. 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Airiją, byloje C-277/11, 65 p.). Šis valstybei narei nustatytas reikalavimas bendradarbiauti konkrečiai reiškia, kad jeigu dėl kokių nors priežasčių tarptautinės apsaugos prašytojas pateikė ne visą, neaktualią arba nereikšmingą informaciją, reikia, kad atitinkama valstybė narė šioje procedūros stadijoje aktyviai bendradarbiautų su prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją. Be kita ko, valstybei narei gali būti paprasčiau nei prašytojui gauti tam tikrus dokumentus ir su jais susipažinti (2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Airiją, byloje C-277/11, 66 p.). Be to, pirmesniame punkte nurodytas aiškinimas patvirtinamas Direktyvos 2005/85 8 straipsnio 2 dalies b punktu, pagal kurį valstybės narės užtikrina, kad būtų gaunama tiksli naujausia informacija apie bendrą padėtį prieglobsčio prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias jie kirto tranzitu (2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M. prieš Minister for Justice, Equality and Law Reform, Airiją, byloje C-277/11, 67 p.).

33. Tvarkos aprašo (redakcija galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 7 punkte nustatyta, kad priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo iš esmės, prieglobsčio suteikimo ir panaikinimo, Departamentas vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas Europos Sąjungos valstybes nares, Europos prieglobsčio paramos biurą, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybą, Europos Tarybą, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones bei kitus šaltinius.

34. Tai, kad Departamentas, vertindamas prašymą suteikti prieglobstį, turi surinkti informaciją apie kilmės valstybę yra pabrėžiama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz. 2022 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1222-502/2022; 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021).

35. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybės institucijai, nagrinėjančiai tarptautinės apsaugos prašymą, t. y. Departamentui surinkta informacija apie kilmės valstybę turi atitikti esminius kriterijus, kurie yra įtvirtinti aptartų teisės aktų nuostatose: turi būti atsižvelgiama į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės valstybe sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; turėtų būti gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš Europos pabėgėlių fondo, Europos prieglobsčio paramos biuro, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės valstybėje ir, jei būtina, šalyse, kurias tarptautinės apsaugos prašytojai kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams. Jeigu konkrečioje tarptautinės apsaugos prašymo byloje nustatoma, kad surinkta informacija apie kilmės valstybę neatitinka esminių kriterijų, kuriuos ji turėtų atitikti pagal minėtus teisės aktus, valstybės institucijos pareiga bendradarbiauti su tarptautinės apsaugos prašymo prašytoju ir surinkti pagrindžiančią informaciją, negali būti laikoma tinkamai įvykdyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1685-968/2022).

36. Apibendrinus, darytina išvada, kad, nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Konvencijoje, turi būti surinkta tiksli ir naujausia informacija apie kilmės valstybę.

VII. 37. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad bijo būti nužudytas giminaičių, nes jie, klano atstovai susidarė neteisingą nuomonę apie pareiškėją dėl jo seksualinės orientacijos. Pareiškėjas nelaiko savęs homoseksualiu.

38. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, kurį pareiškėjas grindė aplinkybe, kad jo artimieji, klano nariai priskiria jam homoseksualaus asmens savybes, konstatavo, kad tariamas pareiškėjo persekiotojas (giminaičiai) nėra valstybinis subjektas, pareiškėjas neįrodė, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo, ar kad toks negalėjimas būtų sąlygotas konvencinėmis priežastimis, ir pripažino, kad pareiškėjo paaiškinimai apie artimųjų agresiją ir grasinimus yra bendro pobūdžio, neišsamūs, nedetalūs. Tuo remdamasis, Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Nenustatęs realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, Departamentas konstatavo, jog pareiškėjas neatitinka ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Nenustatęs, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui grėstų (gresia) pavojus dėl beatodairiško smurto, nustatęs, kad šio lygis pareiškėjo gyvenamojoje vietoje nėra toks aukštas, kad vien dėl buvimo toje teritorijoje kiltų grėsmė asmens sveikatai, saugumui ar laisvei, Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto papildomos apsaugos suteikimo kriterijaus.

39. Pirmosios instancijos teismas sutiko su Departamentu, konstatavo, kad Departamentas atliko išsamų tyrimą, pareiškėjo situacija įvertino individualiai, detaliai išanalizavo ir įvertino visus pareiškėjo nurodytus argumentus.

VIII. 40. Nustačius, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė baime grįžti į kilmės valstybe, kuri kyla dėl to, jog pareiškėjo giminaičiai, klano nariai pareiškėja priskiria prie homoseksualių asmenų, nors pareiškėjas savęs tokiu nelaiko, aktualu pažymėti, kad persekiojimo vykdytojais gali būti taip pat ir nevalstybiniai subjektai, taigi šis faktas savaime nepaneigia visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlygos, kaip ši sąlyga suprantama pagal Įstatymą (Direktyvos 2011/95/ES 6 str.).

41. Atitinkamai Direktyvos 2011/95/ES preambulės konstatuojamojoje 30 dalyje pažymėta, kad: „Apibrėžiant tam tikrą socialinę grupę turėtų būti deramai atsižvelgiama į klausimus, susijusius su prašytojo lytimi, įskaitant lyties tapatybę ir seksualinę orientaciją, kurie gali būti susiję su tam tikromis teisinėmis tradicijomis ir papročiais, kurių laikantis, pvz., žalojami lyties organai, vykdoma prievartinė sterilizacija ar daromi prievartiniai abortai, tiek, kiek jie yra susiję su prašytojo visiškai pagrįsta baime būti persekiojamam.“ Atitinkamai Direktyvos 2011/95/ES 10 straipsnio d dalyje nustatyta, kad valstybės narės, vertindamos persekiojimo priežastis, turi įvertinti, kad: „Atsižvelgiant į aplinkybes kilmės šalyje, tam tikrai socialinei grupei gali priklausyti grupė, susidariusi dėl būdingos seksualinės orientacijos. <...> Siekiant pripažinti priklausymą prie tam tikros socialinės grupės arba nustatyti tokios grupės savybes, turi būti tinkamai atsižvelgiama į su lytimi susijusius aspektus, įskaitant lyties tapatybę.“ To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

42. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, įvertinęs aptartas normas, yra išaiškinęs, kad seksualinė orientacija yra savybė, kuria remiantis galima nustatyti prašytojo priklausymą tam tikrai socialinei grupei, kaip ji suprantama Direktyvos 2011/95 2 straipsnio d punktą, kai tos pačios seksualinės orientacijos asmenų grupė aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga (šiuo klausimu žr., pvz. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo X ir kt., C‑199/12–C‑201/12, 46–47 p.), kaip tai, be kita ko, patvirtinama ir Direktyvos 2011/95 10 straipsnio 1 dalies d punkte. Tačiau, <...> kai valstybės narės vertina, ar prašytojas pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar jis iš tikrųjų turi savybę, dėl kurios priskiriamas prie tam tikros persekiojamos socialinės grupės, jei tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimo F prieš Bevándorlási és Allampolgársági Hivatal, C-473/16, 30–32 p.).

43. Vadinasi, vertinant prašymą suteikti prieglobstį, ne visada aktualu ir būtina vertinti, ar prieglobsčio prašytojas tikrai yra tam tikros seksualinės orientacijos, jeigu prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas tuo, kad tokias savybes jam priskiria persekiojimo vykdytojas.

IX. 44. Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento sprendimo turinį ir Departamento tyrimo medžiagą, nustatė, kad, nors Departamentas, vertindamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko pakankamai daug informacijos apie saugumo lygį kilmės valstybėje, tačiau nesurinko tikslios ir naujos informacijos apie tai, kokia yra kilmės valstybėje situacija dėl seksualinės orientacijos vertinimo, t. y. dėl priežasčių, kuriomis pareiškėjas grindė savo prašymą suteikti prieglobstį. Tai reiškia, kad pareiškėjo individuali situacija (prašyme suteikti prieglobstį nurodytos priežastys, paaiškinimai pirminės apklausos ir apklausos metu) nebuvo įvertinta kilmės valstybės kontekste. Departamentui nesurinkus tikslios ir naujos informacijos apie kilmės valstybę aptariamu aspektu teisės aktų nustatyta tvarka liko neišnagrinėti esminiai pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį aspektai, t. y. dėl pareiškėjo priskyrimo socialinei grupei fakto; dėl pareiškėjo vykdyto persekiojimo vykdytojų; dėl pareiškėjo vykdyto persekiojimo veiksmų ir priežasčių buvimo.

45. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nustačius, jog Departamentas neįvykdė pareigos surinkti tikslią ir naują informaciją apie kilmės valstybę, dėl ko Departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo esminių pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį aspektų, Departamento sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes priimtas, pažeidžiant taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.).

46. Nustačius tai, likusių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų vertinimas neaktualus, todėl dėl jų atskirai šioje bylos stadijoje nepasisakoma.

47. Dėl nurodytų motyvų, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.) ir priimamas naujas sprendimas – Departamento sprendimas ir Komisijos sprendimas naikinami, įpareigojant Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvoje.

Vadovaudamasi Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo O. L. L. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo O. L. L. L. skundą tenkinti visiškai.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 21S43516.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. 6K-2592.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė