2017-05-15 Nr. AB-10371-3-61-3-05035-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-501-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05035-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Č. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl tarnybinio patikrinimo išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. Č. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) 2015 m. rugsėjo 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-IS3-86 „Dėl Vilniaus aps. VPK Trakų r. PK VPS PP tyrėjo D. Č. sveikatos sutrikdymo tarnybos metu“ (toliau – ir Išvada); 2) pripažinti, kad pareiškėjas sveikatos sutrikdymą patyrė esant Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas, Vidaus tarnybos statutas) 40 straipsnio 3 dalyje nustatytoms sąlygoms ir jam priklauso kompensacija; 3) įpareigoti atsakovą siųsti D. Č. į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) Medicinos centro Centrinės medicininės ekspertizės komisiją sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti.

Paaiškino, kad 2015 m. birželio 30 d. tarnybos metu vykdydamas tarnybines pareigas, nuvykęs į (duomenys neskelbtini), Trakuose, patikrinti informacijos apie neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus ir ginklo paėmimo, patyrė sveikatos sutrikdymą – jam buvo sutrikdyta klausa, diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad pareiškėjas kartu su kolega D. K., iš Vilniaus AVPK Licencijavimo skyriaus gavę informaciją, kad mirė šaunamojo ginklo savininkas, 2015 m. birželio 30 d., apie 17.00 val., nuvykę adresu (duomenys neskelbtini), Trakai, turėjo paimti R. I. vardu registruotą šaunamąjį ginklą – dujinį pistoletą ZORAKI 914, kal. 9 mm PAK, Nr. 074414 bei neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus. Buto šeimininkė parodė spintos stalčiuje gulintį, R. I. priklausantį, dujinį ginklą. Pareiškėjui paėmus minėtą dujinį pistoletą ir šovinius, D. K. pastebėjo dar vieną neaiškios kilmės ir paskirties ginklą. S. I. nurodė, kad nežino, koks tai ginklas, ir jį mato pirmą kartą. D. K. paėmus šį ginklą, jis netikėtai iššovė ir paskleidė stiprų garsą. Apie šį įvykį ir ginklo iššovimą iš karto nebuvo pranešta, kadangi pareiškėjas jautė tik zvimbimą ausyse. Ilgainiui zvimbimas ausyse stiprėjo ir pareiškėjui pradėjo silpnėti klausa, todėl jis nuvyko į gydymo įstaigą, kur jam buvo nustatytas ausų nervų pažeidimas, jis buvo hospitalizuotas tolesniam gydymui.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Išvadoje pripažinta, jog jo sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau sveikatos sutrikdymas nesusijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai, ar statusu vykdant tarnybines pareigas. Pareiškėjas su Išvada nesutiko ir manė, kad jo sveikatos sutrikdymas atitinka Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlygas, todėl jam priklauso kompensacija.

Pastebėjo, kad Išvadoje nustatyta, jog D. Č. sveikata sutrikdyta tarnybos metu, einant tarnybines pareigas, vykdant iš Lietuvos Respublikos Policijos veiklos įstatymo (toliau – ir Policijos veiklos įstatymas) 5 straipsnio 1, 2, 4 punktų kylančius policijos uždavinius. Pažymėjo, kad ginklo paėmimas savaime laikytinas darbu padidėjusio pavojaus sąlygomis, nes kiekvienu atveju vykstant pagal pranešimus dėl ginklo, nėra žinoma, koks bus ginklas, kokiomis sąlygomis jis laikomas, kokia jo techninė būklė. Radę ginklą, kuris nebuvo ginklų apyvartoje, pareigūnai privalėjo jį paimti, o neaiški ginklo kilmė dar labiau padidino sąlygų pavojingumą. Tokio ginklo nei pareiškėjas, nei jo kolega nebuvo matę, todėl negalėjo numatyti, kokį poveikį jis gali sukelti. Ginklas yra laikomas padidėjusio pavojaus šaltiniu. Pareiškėjo nuomone, iššovęs neaiškios kilmės ginklas galėtų būti priskirtinas signalinių ginklų kategorijai.

Pasak pareiškėjo, tai, kad jo atliekamos tarnybinės funkcijos buvo susijusios su padidėjusiu pavojumi, patvirtina Pavojingų darbų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 (toliau – ir Pavojingų darbų sąrašas), 1 punktas ir 3.2 punktai. Tam, kad įvyktų šūvis, būtina cheminė reakcija, kurios metu skeltuvas kerta į kapsulę. Per sekundės dalį užtaisas sprogsta ir uždega parako užtaisą tūtelėje. Dėl tuo metu susidariusios cheminės reakcijos tūtelėje susidaro labai didelis slėgis, nes šovinys uždaras iš abiejų galų. Darbas su potencialiai pavojingomis sprogiomis medžiagomis, susijęs su padidinto pavojaus šaltiniu, savaime sudarė padidėjusio pavojaus jo gyvybei ir sveikatai situaciją, kurioje pareiškėjas negalėjo numatyti išorinių aplinkybių.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad dėl iššovusio ginklo paskleisto garso patirto klausos sutrikimo D. Č. buvo nedarbingas nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. liepos 31 d. Atkreipė dėmesį, kad pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas, pareiškėjo sveikatos sutrikdymą sukėlęs startinis įtaisas IJ SPL 01 nėra ginklas šio įstatymo prasme.

Nurodė, kad nelaimingo atsitikimo tyrimas 2015 m. rugpjūčio 18 d. baigtas, konstatavus, jog D. Č. sveikata sutriko tarnybos metu. 2015 m. rugsėjo 17 d. patvirtintoje tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-IS3-86 konstatuota, kad 2015 m. birželio 30 d. pareiškėjas sveikatos sutrikdymą patyrė tarnybos metu, tačiau sužalojimas neatitinka Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, todėl kompensacijos mokėjimo klausimas nespręstinas. Siekiant įvertinti D. K. elgesį atliktas neigiamos informacijos patikrinimas, kuris 2015 m. rugpjūčio 4 d. baigtas nustačius, jog negauta duomenų, leidžiančių konstatuoti tyrėjo D. K. veiksmuose tyčios požymius, kadangi pareigūnas laikėsi visų saugumo technikos reikalavimų.

Pažymėjo, kad žala pareigūnui gali būti kompensuota tik tais atvejais, jei žala atsirado vykdant tarnybinę veiklą, kurios pobūdis atitinka šioje teisės normoje nurodytas sąlygas. Jei tarnybinės veikios pobūdis neatitinka minėtų sąlygų, žala pareigūnui šia tvarka negali būti kompensuota, tai turi būti daroma kitais būdais (pavyzdžiui, Statuto 49 straipsnio 1 dalis). Policijos uždavinių įgyvendinimas savaime nesuponuoja padidintos rizikos ar pavojaus egzistavimo, todėl būtina gilintis į konkrečią situaciją. Šiuo atveju pareigūnus pasitikęs asmuo buvo nusiteikęs nekonfliktiškai, nurodė, kur laikomas mirusiam asmeniui priklausęs dujinis ginklas, neprieštaravo, kad ginklą paimtų. D. Č. sveikatai padaryta žala kompensuota Statuto 49 straipsnio 1 dalyje nustatytu būdu – Vilniaus AVPK viršininko 2015 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 10-TE-723 išmokėta 420,63 Eur draudimo suma. Pareigūno gyvybei ar sveikatai padaryta žala kompensuojama tokiu būdu, jei žala padaryta dėl nelaimingo atsitikimo. Kadangi startinis įtaisas nelaikytinas ginklu, jis nėra padidinto pavojaus šaltinis. Padidinto pavojaus šaltinis Statuto 40 straipsnio 3 dalies kontekste gali būti pripažintas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ar gyvybei tik tuo atveju, jei pagal faktines aplinkybes būtų nustatyta, kad buvo atliekamos tokio pobūdžio tarnybinės užduotys, kurių atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Savaime ginklų išėmimo procedūra nėra susijusi su padidintu pavojumi (dujinio ginklo paėmimas, kas buvo pavesta padaryti, ir nesukėlė sveikatos sutrikdymo pareiškėjui). Nežinodamas, kas tai per daiktas ar įrenginys, panašus į ginklą, pareigūnas galėjo rinktis kitokius elgesio variantus (prieš paimdamas daiktą į rankas, išsiaiškinti, kas tai yra ir kaip veikia, ar galima tai imti nesukeliant pavojaus sau ir aplinkiniams) ir tai nebūtų pakenkę tarnybinės užduoties įvykdymui. Pareiškėjo sužalojimas buvo nulemtas aplinkybių, kurios betarpiškai nesusijusios su tarnyba. Negalima konstatuoti priežastinio ryšio tarp tarnybinių funkcijų atlikimo ir sveikatos sutrikdymo bei padidėjusio pavojaus ar rizikos.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2015 m. lapkričio 23 d. apžiūros akte konstatuota, kad įtaisas negali būti priskiriamas prie D kategorijos ginklų, o įtaiso panaudojimui reikalinga padaryti stiprų fizinį poveikį. Jeigu pareiškėjas jaučia sveikatos sutrikimus, jis gali Vilniaus AVPK pateikti gydytojų išvadą ir prašyti pasiųsti jį į Centrinę medicinos ekspertų komisiją, kuri įvertins jo tinkamumą tarnybai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjo D. Č. skundą atmetė.

Nagrinėdamas bylą, teismas atsižvelgė į Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 patvirtintomis Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės).

Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas įrodinėja, jog jo atžvilgiu turi būti taikoma pirmoji sąlyga ir jam turi būti mokama kompensacija kaip pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Pažymėjo, kad šios sąlygos buvimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai įrodoma, jog tos aplinkybės, kuriomis buvo sužalotas pareigūnas, buvo susijusios su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Teismas vertino nagrinėjamo atvejo atitikimą Statuto 40 straipsnio 3 dalies pirmajai alternatyvai. Pažymėjo, kad žalos atlyginimui pagal nurodytas aplinkybes svarbios dvi sąlygos, kad asmuo būtų sužalotas atliekant tarnybines pareigas ir tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Nurodė, kad tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjo sužalojimas įvyko, jam atliekant tarnybines pareigas, todėl teismas dėl šios aplinkybės plačiau nepasisakė. Pabrėžė, kad šalys nesutaria dėl to, ar pareiškėjas veikė padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos aplinkybėmis.

Iš byloje surinktų įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 30 d. vykdė eilinę tarnybinę užduotį. Jis atvyko paimti dujinio pistoleto, buto šeimininkė šį ginklą nesipriešindama atidavė. Nenumatyta aplinkybe teismas vertintino kito įtaiso, kuris po apžiūros nebuvo identifikuotas kaip atitinkantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 6 straipsnį, radimas bei panaudojimas. Tarnybinės užduoties vykdymo metu situacija buvo rami, nei vienas asmuo pareiškėjui jokios grėsmės nekėlė.

Teismas, įvertinęs Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2015 m. lapkričio 23 d. išvadoje dėl pramoninės gamybos startinio įtaiso „IJSPL01“ Nr. H6175P, skirto garsiniam signalui paduoti panaudojant „Gevelot“ tipo centrinio skėlimo kapsules, nurodytas aplinkybes ir padarytas išvadas, pažymėjo, kad ši išvada patvirtina, jog startinis įtaisas negali būti laikomas ginklu, todėl jo pavojingumas vertintinas kaip bet kurio kito daikto. Pažymėjo, kad apžiūros metu buvo nustatyta, jog rastas įtaisas nepriklauso D kategorijos ginklams, nurodytiems Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 6 straipsnio 1 punkte.

Nurodė, kad policijai priskirtų pareigų vykdymas negali būti laikomas veikla, kuri susijusi su padidėjusiu pavojumi. Pažymėjo, kad tokiu atveju, jei įstatymų leidėjas būtų pripažinęs visą policijos veiklą kaip keliančią padidintą pavojų, jis nebūtų Statuto 40 straipsnio 3 dalyje išskyręs šios aplinkybės, kaip sudarančios pagrindą žalai atlyginti.

Teismo vertinimu, ginklo panaudojimas, dėl kurio pareiškėjas patyrė traumą, kilo ne dėl tarnybinių pareigų atlikimo metu buvusios grėsmės, bet išimtinai dėl pareiškėjo kolegos D. K. neatsargių veiksmų. Laikyti kartu dirbančio pareigūno elgesį keliančiu padidėjusį pavojų pareigūno sveikatai, nepagrįsta. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus AVPK Trakų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencinio poskyrio viršininko 2015 m. rugpjūčio 4 d. tarnybiniame pranešime dėl neigiamos informacijos patikrinimo apie tyrėjo D. K. veiksmus Nr. 10-PR2-43844 jokios neigiamos informacijos, rodančios, kad D. K. būtų turėjęs ketinimų sukelti neigiamą poveikį aplinkiniams, nebuvo nustatyta. Taip pat teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad policijos pareigūnai, radę jiems nežinomą ginklą, galėjo imtis kitų priemonių, kad išsiaiškintų ginklo rūšį bei jo veikimo principus, galėjo kreiptis į kitus kolegas, kurie turi reikiamų žinių.

Teismas sprendė, kad pareiškėjo sveikatos sutrikdymo priežastis Išvadoje teisingai buvo pripažinta nesusijusia su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika. Sveikata buvo sutrikdyta dėl nelaimingo atsitikimo, kuris kilo dėl kito pareigūno veiksmų.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad prašoma panaikinti Vilniaus AVPK 2015 m. rugsėjo 17 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-IS3-86 „Dėl Vilniaus aps. VPK Trakų r. PK VPS PP tyrėjo D. Č. sveikatos sutrikdymo tarnybos metu“ priimta nepažeidžiant teisės aktų nuostatų, pagrindinių procedūrų, savo turiniu ji neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo sveikata buvo sužalota padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos sveikatai sąlygomis. Atsižvelgęs į Taisyklių 14 punktą ir į tai, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo sužeidimo sąlygos neatitinka įstatymo reikalavimų, sprendė, jog nebuvo pagrindo pareiškėjo siųsti į Centrinę medicinos ekspertų komisiją. Tuo remdamasis atmetė ir kitus pareiškėjo reikalavimus.

III. Pareiškėjas D. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas situaciją, kurios metu pareiškėjas patyrė sužalojimą, nepagrįstai padidintą pavojų ar padidėjusią riziką siejo iškirtinai su trečiųjų asmenų poveikiu, tiksliau su tokio poveikio nebuvimu. Pareiškėjas su tuo nesutikdamas nurodo, kad toks faktinių aplinkybių vertinimas pernelyg ribotas, siaurinamai aiškinantis padidėjusio pavojaus ar padidintos rizikos aplinkybes. Teigia, kad pareigūnas gali būti sužalotas ne vien tik dėl trečiųjų asmenų poveikio. Nagrinėjamu atveju padidėjusį pavojų pareiškėjo sveikatai lėmė neaiškios kilmės ginklo paėmimas, kuomet šis ginklas netikėtai iššovė, paskleisdamas stiprų garsą. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo LVAT suformuota praktika, aiškinant padidėjusio pavojaus ar padidintos rizikos sampratą (žr., LVAT 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-142/2010, 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146- 1149/2010, 2009 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-263/2009).

Apeliaciniame skunde, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nurodo tuos pačius argumentus dėl nagrinėjamu atveju jo atliktų tarnybinių funkcijų priskyrimo pavojingiems darbams, pažymėdamas, kad jo darbo sąlygos buvo susijusios su pavojingomis cheminėmis medžiagomis ir preparatais.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2 straipsnio ir 6 straipsnio nuostatas, susijusias su ginklų, jų priedėlių ir šaudmenų klasifikacija. Nurodo, kad jo manymu, iššovęs startinis įtaisas, priskirtinas prie signalinių ginklų kategorijos, ką patvirtina ir byloje pateiktas Vilniaus AVPK Trakų rajono policijos komisariato Viešosios policijos prevencijos poskyrio tyrėjo D. K. nutarimas nutraukti administracinę teiseną dėl startinio įtaiso IJSPL01, kuriame šis įtaisas priskirtas D kategorijos ginklams. Pabrėžia, kad minėtas nutarimas nebuvo apskųstas ar panaikintas, todėl mano, kad minėto startinio įtaiso priskyrimas D kategorijos ginklams byloje nebuvo paneigtas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas padidėjusį pavojų siejo su trečiųjų asmenų poveikiu, o tiksliau su tokio poveikio nebuvimu, ir nurodo, kad jis yra nepagrįstas ir pateiktas subjektyviai, neįvertinus visų pirmosios instancijos teismo motyvų ir argumentų. Nagrinėjamu atveju pareigūnui nebuvo grėsmės ar poreikio skubėti, nes pats savaime startinis įtaisas negali sukelti pavojaus sveikatai, net ir savo garso signalu. Pažymi, kad startinis įtaisas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį ir būti nekontroliuojamos apyvartos objektas, jei keltų kokį nors pavojų, be to, toks įrenginys negalėtų būti eksploatuojamas, jei keltų savo veikimu pavojų sportininkams, t. y. duotų starto signalą sporto treniruočių ar varžybų metu.

Atsakovo vertinimu, apeliaciniame skunde nurodytos LVAT 2010 m. sausio 21 d. nutartimi išnagrinėtos administracinės bylos Nr. A822-142/2010 aplinkybės ir nagrinėjamos bylos aplinkybės yra visiškai skirtingos, todėl minėta LVAT nutartimi nagrinėjamoje byloje negali būti vadovaujamasi.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su padidinto pavojaus kildinimu iš cheminės reakcijos, atsakovas pažymi, kad ginklo iš asmens gyvenamosios vietos paėmimas – savaime nesuponuoja ginklo naudojimo toje patalpoje pareigos ar galimybės, jei tokia tikimybė ir yra, tai ji labai nedidelė, ir priklauso nuo pareigūno atsargaus ir saugaus elgesio su ginklais, kas būtina visais atvejais. Nurodo, jog nagrinėjamu atveju žalą pareiškėjo sveikatai sukėlė ne šaunamasis ginklas, o startinis įrenginys/įtaisas, kurio paėmimas pareiškėjui nebuvo suformuluotas kaip tarnybos užduotis, pareigūnai tuo daiktu susidomėjo savo iniciatyva, dėl pareigūnų nežinojimo startinio įrenginio veikimo principų įvyko minėtas nelaimingas atsitikimas tarnyboje. Pabrėžia, kad pareiškėjo aprašyta cheminė reakcija galima tik panaudojant ginklą ir vienintelė jos pasekmė – garsas, todėl tai visiškai nesusiję su nurodytu rizikų sąrašu, ir laikytina tiesiog siekiu bandyti suklaidinti teismą.

Pažymi, kad apeliacinio skundo motyvai dėl startinio įtaiso IJ SPL 01 priskyrimo D kategorijos ginklams, remiantis specialių žinių neturinčio ir savo tiesioginiais veiksmais šūvį sukėlusio pareigūno sprendimais, prieštaraujančiais 2015 m. lapkričio 23 d. byloje pateiktam specialisto atliktam apžiūros protokolui, laikytini atmestinais. Nutarimas nutraukti administracinio teisės pažeidimo teiseną šiuo atveju negali būti laikomas turinčiu prejudicinę res judicata galią, nes buvo sprendžiami klausimai tarp skirtingų šalių ir subjektų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. ABTĮ Nr. XII-2399). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas prasidėjo dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, nustatančia šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į ABTĮ, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Šioje byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus AVPK 2015 m. rugsėjo 17 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-IS3-86, kuria nustatyta, kad tarp D. Č. patirto sužalojimo ir jo tarnybinių funkcijų vykdymo, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, tiesioginio priežastinio ryšio nėra. Pareiškėjas nesutinka su Išvada, kad tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai ir teigia, kad patyrė sužalojimą, dirbdamas su padidinto pavojaus šaltiniu – sprogia medžiaga.

Ginčydamas Išvadą, pareiškėjas siekia gauti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytą kompensaciją, numatytą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dėl jų sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo. Pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą vidaus tarnybos pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis (Statuto 3 straipsnio 7 dalis). Vidaus tarnybos statute numatytas tarnybos ypatumų kompensavimo principas įgyvendinamas Statuto nustatytomis sąlygomis, kurių įgyvendinimo tvarką detalizuoja atitinkami su šio Statuto įgyvendinimu susiję poįstatyminiai teisės aktai. Padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai yra vienas iš vidaus tarnybos ypatumų, tačiau tai savaime nėra pagrindas mokėti statutiniam valstybės tarnautojui kompensaciją kiekvienu sužalojimo, susižalojimo ar sveikatos sutrikdymo atveju. Pagal Statuto 40 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą šio straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos gali būti mokamos, jei teisės aktų numatyta tvarka yra nustatoma (Statuto 40 straipsnio 5 dalis), kad vidaus tarnybos sistemos pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas priskirtinas vienam iš šio Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų ir nėra aplinkybių, numatytų Statuto 40 straipsnio 6 dalyje, kurioms esant kompensacijos nemokamos.

Ar pareigūno susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, nustatoma vidaus reikalų ministro patvirtinta tvarka (Statuto 40 straipsnio 5 dalis). Įgyvendinant šią Statuto nuostatą, vadovaujantis Taisyklėmis vidaus reikalų statutinėje įstaigoje turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas. Tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareigūno susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas priskirtinas kuriam nors iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų, pareigūnas siunčiamas į CMEK sveikatos sutrikdymo sunkumo mastui nustatyti (Statuto 40 straipsnio 8 dalis). Taigi Taisyklėse numatyta tarnybinio patikrinimo išvada lemia, ar pradedama kompensacijos skyrimo procedūra (pareigūnas siunčiamas į CMEK sveikatos sutrikdymo laipsniui nustatyti ir kt.). Tuo atveju, jei tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatoma, kad pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar jo sveikatos sutrikdymas nepriskirtinas nei vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytų atvejų, kompensacijos skyrimo procedūra galima tik tuo atveju, jei teisės aktų nustatyta tvarka panaikinama pareigūnui nepalanki tarnybinio patikrinimo išvada.

Šiuo atveju pareiškėjas pasinaudojo teise apskųsti teismui jam teisines pasekmes sukeliantį administracinį aktą – neigiamą tarnybinio patikrinimo išvadą, kadangi ji paneigia pareiškėjo teisę gauti kompensaciją, numatytą Statuto 40 straipsnio 3 dalyje. Todėl nagrinėjamo ginčo esmė – ar faktinė situacija, kurioje buvo sužalotas pareiškėjas, gali būti priskirta kuriam nors iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytų atvejų, suteikiančių teisę į kompensaciją.

Byloje nagrinėjamu atveju aktuali yra Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad „Pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai <...> išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų (nuo 1 mėnesio iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija.“

Administracinių teismų praktikoje aiškinant šią teisės normą yra konstatuota, kad Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos (tuo pačiu ir visos Statuto 40 straipsnio 3 dalies) taikymo klausimą yra būtina išaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; antra, ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai (2010 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-145/2010, 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-193/2010, 2010 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-235/2010, 2010 m. gruodžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-1509/2010, 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3312/2011, 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3508/2011, 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-2/2012, 2012 m. birželio 21 d. nutartis administracinė byloje Nr. A552-2000/2012 ir kt.).

Be to, administracinėse bylose Nr. A143-145/2010 ir A146-1149/2010 dėl minėtos Statuto 40 straipsnio 3 dalies sąlygos- ar tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai, buvo taip pat konstatuota, jog aiškinant šią aplinkybę būtina nustatyti, kiek konkrečiai situacijai buvo būdingi padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai, t. y. nustatyti, ar nurodyti faktoriai pagal pareigūno atliekamų (tuomet, kai buvo patirtas sveikatos sužalojimas ar kitoks sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažintini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais, ar, priešingai, tokių pareigų atlikimas savaime nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai bei kad atliekamų tarnybinių pareigų sąsajos su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai buvimas ar nebuvimas priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių, kurios susiklosto atliekant atitinkamus tarnybos uždavinius.

Apibendrindamas šią teismo jurisprudenciją, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1346/2014 padarė išvadą, kad tarnybinių pareigų atlikimui, kuris yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, priskirtinos tokios situacijos, kai pats atliekamų pareigų pobūdis yra sąlygotas didesnės rizikos ir pavojaus žmogaus sveikatai ir gyvybei. Pavyzdžiui, nusikaltusių asmenų sulaikymas, persekiojimas, įvairių konfliktinių situacijų malšinimas, ir pan. Paprastai tai yra išskirtinės ir trumpalaikio pobūdžio situacijos, į kurias patenka pareigūnas, vykdydamas jam priskirtas funkcijas ar pavestas konkrečias užduotis. Šios situacijos kyla, kai atsiranda aplinkybės susijusios su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Ir priešingai, kol tokios aplinkybės neatsiranda, pareigūno atliekamos tarnybinės funkcijos, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, paprastai nepatenka į Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies veikimo sritį, o patirti tokio pobūdžio tarnybos metu sveikatos sužalojimai kompensuojami Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnio tvarka ir sąlygomis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodomus padidėjusio pavojaus ar rizikos faktorius sieja su tiesioginiu Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 bei 4 punktuose nustatytų pagrindinių policijos uždavinių (asmens, visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimas bei nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevencija) vykdymu, teigdamas, jog jis ir jo kolega, netikėtai radę į šaunamąjį ginklą panašų daiktą, privalėjo imtis priemonių, kad tokį objektą išimtų iš civilinės apyvartos, ir tai atliko neįprastomis aplinkybėmis, kurios būtent kėlė padidėjusį pavojų ar padidėjusią riziką sveikatai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui kartu su kitu policijos pareigūnu tiesioginio vadovo buvo pavesta paimti šaunamąjį ginklą iš asmens gyvenamosios vietos, mirus to ginklo savininkui. 2015 m. birželio 30 d., šios užduoties vykdymo metu, pareiškėjui prie numatyto paimti šaunamojo ginklo radus neaiškios paskirties įtaisą, panašų į šaunamąjį ginklą, ir jo apžiūros metu įvykus specialios sprogstamosios garsinio poveikio kapsulės suveikimui, pareiškėjo klausai buvo pakenkta, t.y. jo sveikata buvo sutrikdyta.

Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas aptariamo įvykio metu vykdė neaiškios paskirties įtaiso, panašaus į šaunamąjį ginklą, paėmimo funkcijas, kurios pagal savo pobūdį potencialiai yra susijusios su didesne rizika žmogaus gyvybei ir sveikatai, nes, vykdant tokias funkcijas, betarpiškai kontaktuojama su sprogiomis medžiagomis. Tokio vertinimo nepaneigia ir faktas, kad rastas įtaisas specialisto nuomone nėra priskiriamas prie šaunamųjų ginklų Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 6 straipsnio prasme. Tiek šaunamųjų ginklų, tiek šaudmenų ir sprogmenų, tiek ir panašių įtaisų veikimo principas ir galimos neigiamos pasekmės yra panašios. Pareiškėjo kolegos veiksmai – rasto panašaus į šaunamąjį ginklą įtaiso apžiūra, buvo tiesiogiai susiję su policijos pareigūnams priskirtų funkcijų atlikimu bei buvo adekvati ir priimtina priemonė šiai funkcijai pagal to įvykio aplinkybes, atlikti. Tai savo ruožtu suponuoja išvadą, kad sužalojimą pareiškėjas patyrė, kai jis vykdė pareigas susijusias su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Byloje nėra nustatyta, kad pareigūno kolega, paimdamas ir apžiūrėdamas įtaisą, elgėsi itin neatsargiai, priešingai, paties atsakovo dėl šių pareigūnų veiksmų atliktas tarnybinis patikrinimas baigėsi išvada, kad D. K. elgėsi tinkamai, be to, šio kolegos veiksmų su ginklu ir galimų pasekmių pareiškėjas negalėjo numatyti, įtakoti ar pasirinkti kitokį elgesio variantą.

Teisėjų kolegija, atkreipia dėmesį, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Taigi teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą).

Šioje byloje nagrinėjama faktinė situacija, labai panaši į ankstesnėje teismų praktikoje aptartas situacijas, todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos.

Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad D. Č. atlikdamas tarnybines pareigas veikė padidėjusio pavojaus ir rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai sąlygomis, todėl atsakovas skundžiamu aktu nepagrįstai atsisakė spręsti Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos išmokėjimo klausimą

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo ir atsakovo pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, naikinant skundžiamą atsakovo sprendimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, panaikinus skundžiamą aktą, atsakovas teisės aktų tiesiogiai yra įpareigotas iš naujo imtis veiksmų dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytos kompensacijos išmokėjimo pareiškėjui, todėl įpareigoti tai padaryti papildomai teismo sprendimu nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo D. Č. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

D. Č. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2015 m. rugsėjo 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 10-IS3-86 „Dėl Vilniaus aps. VPK Trakų r. PK VPS PP tyrėjo D. Č. sveikatos sutrikdymo tarnybos metu“.

Kitų pareiškėjo reikalavimų netenkinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Arūnas Dirvonas Ramūnas Gadliauskas