2024-09-25 Nr. AB-13820-3-61-3-02350-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-462-556/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02350-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. S. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. S. skundą atsakovui Lietuvos liaudies partijai dėl nutarimo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) pripažinti Lietuvos liaudies partijos (toliau – ir LLP) Tarybos 2024 m. vasario 21 d. nutarimą pašalinti pareiškėją iš visų LLP savivaldos organų neatitinkančiu LLP įstatuose 34 ir 44 straipsniuose įtvirtintas nuostatas ir neturinčiu teisinės galios nuo priėmimo momento; 2) pripažinti laikinai einančio LLP pirmininko pareigas T. J. nutarimą nušalinti LLP Valdybos pirmininką A. V. S. nuo LLP narių apskaitos tvarkymo ir duomenų valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Registrų centras teikimo neteisėtu ir prieštaraujančiu Įstatų 45 straipsnio 1 ir 2 dalims; 3) išsireikalauti iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pažymą apie laikinai einančio LLP pirmininko pareigas sprendimą nušalinti LLP Valdybos pirmininką nuo LLP narių apskaitos tvarkymo ir duomenų teikimo VĮ Registrų centras; 4) išsireikalauti iš LLP Tarybos 2024 m. vasario 21 d. Tarybos posėdžio protokolą; 5) teismo sprendimu sušaukti Lietuvos liaudies partijos suvažiavimą.

II. Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2024 m. gegužės 29 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, o nutarčiai įsiteisėjus, nutarė grąžinti sumokėtą žyminį mokestį.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nesutinka su LLP 2024 m. vasario 21 d. nutarimu pašalinti pareiškėją iš visų LLP savivaldos organų.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos politinių organizacijų įstatymo 12 straipsnyje pasisakyta, kad politinės organizacijos organų sprendimai gali būti pripažinti negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyta tvarka. Taigi juridinių asmenų organų kompetencija, funkcijos, juridinių asmenų organų sprendimų ginčijimas yra jau civilinės teisės reguliavimo dalyku (CK 2.81, 2.82 str.). Šioje srityje kylantys ginčai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr. pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 26 d. nutartį, priimtą byloje Lietuvos lenkų sąjunga v. R. M., UAB „Nasza gazeta“ ir kiti; 2004 m. gegužės 14 d. nutartį, priimtą byloje V. B. v. Pasvalio rajono „Pyvesos“ medžiotojų būrelis; kt.)

Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo pagrindas vertintinas kaip individualus teisės taikymo aktas, kurio teisėtumas nepatenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytą ginčų kategoriją ir pagal bendrąją taisyklę bei Specialiosios teisėjų kolegijos formuojamą praktiką gali būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 23 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-142/2015).

Teismas taip pat pažymėjo, jog politinių partijų steigimą, veiklą, teises ir kt. reglamentuoja Lietuvos Respublikos politinių partijų organizacijų įstatymas, kuriame nenumatyta teismo sprendimu sušaukti Lietuvos liaudies partijos suvažiavimą, todėl analogija su Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymu negali būti taikoma.

Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Teismas nurodė, kad pareiškėjas dėl ginčo išsprendimo turi teisę pareikšti ieškinį bendrosios kompetencijos teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 3 d.).

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo pripažinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 29 d. nutartį neteisinga; pripažinti pareiškėjo skundą teismingu pagal ABTĮ nuostatas; grąžinti pareiškėjo skundą nagrinėti Regionų administracinio teismo Kauno rūmams arba išnagrinėti skundą iš esmės.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartimi atskirajame skunde nurodo, kad politinė partija Politinių organizacijų įstatyme yra apibrėžiama ne kaip privatus asmuo arba įmonė, o kaip viešas juridinis asmuo, kurio tikslas tenkinti savo narių politinius interesus, padėti reikšti jų politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės ir Europos Sąjungos valdžią, savivaldos teisę, dalyvaujant Seimo, Respublikos Prezidento rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimuose. Visos politinės partijos veiklos ir paskirties sritys yra tiesiogiai sietinos su viešuoju administravimu ir todėl yra neatsiejama valstybės valdymo, t. y. viešojo administravimo dalis ir pamatas, ir todėl politinės partijos tiek vieša veikla yra viešojo administravimo subjektas, tiek vidaus veikla tiesiogiai sietina su viešuoju interesu. Visa tai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme numatytą viešojo administravimo sąvoką.

Pareiškėjas pažymi, kad į teismą kreipėsi ne dėl asmeninių nesutarimų arba turtinių prievolių vykdymo / nevykdymo, o dėl viešąjį, politinės partijos narių interesą atstovaujančios politinės organizacijos, įstatų pažeidimo ir šiems įstatams, t. y. norminiam aktui, prieštaraujančių sprendimų ir nutarimų pripažinimo neteisėtais.

Pareiškėjas sutinka, kad pirmosios instancijos teismas ne paviršutiniškai atsižvelgė į skundą dėl politinės organizacijos valdymo organo sprendimo pripažinimo negaliojančiu ir numato vadovautis CK numatyta tvarka, kaip į papildomą teisinę nuostatą, kuria administracinis teismas turi vadovautis pagal ABTĮ 12 straipsnio reikalavimą, kaip nuoroda į specialų įstatymą. Įstatymo leidėjas apibrėždamas ABTĮ paskirtį nedviprasmiškai 1 straipsnio 2 dalyje nurodo, kad „Nagrinėdamas bylas, administracinis teismas vadovaujasi šio įstatymo normomis, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – Civilinio proceso kodeksas) normomis, kai šis įstatymas jas tiesiogiai nurodo“, todėl, pareiškėjo įsitikinimu, ABTĮ 12 straipsnio tiesioginė nuoroda į klausimo sprendimą CK numatyta tvarka negali būti teisiniu pagrindu teismui atsisakyti nagrinėti skundą iš esmės administraciniame teisme, o tik aiškiai apibrėžta nuoroda į tai, kokių taisyklių ir būdų deriniais turi būti sprendžiamas kilęs administracinis teisinis ginčas.

Pareiškėjo teigimu, teismas vadovaujasi ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatomis, kurios su skunde išdėstytomis aplinkybėmis ir reikalavimais negali būti siejamos, nes yra taikytinos centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtiems sprendimams ir „VAT’ui teismingoms byloms“. Pareiškėjas vertina, kad atitinkamai daroma klaidinga išvada, jog „Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, kaip vienintelėje ir galutinėje instancijoje, nagrinėjamos bylos dėl politinių partijų priimtų bendro pobūdžio teisės aktų teisėtumo“, tačiau ABTĮ 17 straipsnio 2 dalis numato, kad „Įstatymu administracinių teismų kompetencijai gali būti priskiriamos ir kitokios bylos“.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos pagal atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 29 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad pareiškėjo skundo reikalavimas vertintinas kaip individualus teisės taikymo aktas, kurio teisėtumas nepatenka į ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytą ginčų kategoriją ir pagal bendrąją taisyklę bei Specialiosios teisėjų kolegijos formuojamą praktiką gali būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde iš esmės laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ginčijamų aktų teisinį pobūdį ir nepagrįstai vadovavosi ABTĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatomis, kurios su skunde išdėstytomis aplinkybėmis ir reikalavimais negali būti siejamos.

Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą yra viena pagrindinių asmens teisių, tačiau ši teisė gali būti įgyvendinta tik laikantis įstatymuose nustatytų kreipimosi į teismą sąlygų bei reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-288-502/2024). Dėl to teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, visų pirma turi patikrinti, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai yra negalimas, t. y. ar konkrečiu atveju nėra atsisakymo priimti skundą pagrindų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-126-520/2024).

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Viena tokių aplinkybių – jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (1 p.).

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Bylų, priskirtų administracinių teismų kompetencijai, sąrašas nurodytas ABTĮ 17 straipsnyje. Viešojo administravimo srityje priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas padavė pirmosios instancijos teismui skundą, iš esmės prašydamas: pripažinti LLP Tarybos 2024 m. vasario 21 d. nutarimą pašalinti pareiškėją iš visų LLP savivaldos organų neatitinkančiu LLP įstatų 34 ir 44 straipsniuose įtvirtintas nuostatas ir neturinčiu teisinės galios nuo priėmimo momento; pripažinti laikinai einančio LLP pirmininko pareigas nutarimą nušalinti LLP Valdybos pirmininką A. V. S. nuo LLP narių apskaitos tvarkymo ir duomenų VĮ Registrų centras teikimo neteisėtu ir prieštaraujančiu Įstatų 45 straipsnio 1 ir 2 dalims; išsireikalauti iš Teisingumo ministerijos pažymą apie laikinai einančio LLP pirmininko pareigas sprendimą nušalinti LLP Valdybos pirmininką nuo LLP narių apskaitos tvarkymo ir duomenų teikimo VĮ Registrų centras; išsireikalauti iš LLP Tarybos 2024 m. vasario 21 d. Tarybos posėdžio protokolą; teismo sprendimu sušaukti Lietuvos liaudies partijos suvažiavimą.

Pagal galiojantį nacionalinį teisinį reguliavimą, politinė partija – tai pagal Politinių organizacijų įstatymą įsteigtas pavadinimą turintis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti savo narių politinius interesus, padėti reikšti jų politinę valią, siekti dalyvauti įgyvendinant valstybės ir Europos Sąjungos valdžią, savivaldos teisę, dalyvaujant Seimo, Respublikos Prezidento rinkimuose, rinkimuose į Europos Parlamentą, savivaldybių tarybų ir savivaldybių merų rinkimuose (Politinių organizacijų įstatymo 2 str. 8 d.). Politinių organizacijų įstatymo 10 straipsnyje numatyta, jog visos politinės organizacijos Lietuvos Respublikos teritorijoje veikia laisvai ir savarankiškai. Valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, jų pareigūnams, kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims kištis į politinių organizacijų vidaus reikalus draudžiama.

Politinės organizacijos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Civiliniu kodeksu, ir kitais įstatymais, savo įstatais ir programa (Politinių organizacijų įstatymo 4 str. 1 d.). Politinės partijos steigėjai ir (arba) jų atstovai sušauktame politinės partijos steigiamajame suvažiavime (susirinkime, konferencijoje) turi priimti politinės partijos įstatus, programą ir išrinkti valdymo organus, taip pat priimti sprendimą dėl buveinės (Politinių organizacijų įstatymo 5 str. 3 d.). Politinių organizacijų įstatymo 12 straipsnyje pasisakyta, kad politinės organizacijos organų sprendimai gali būti pripažinti negaliojančiais Civilinio kodekso nustatyta tvarka.

Taigi, kaip tinkamai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, juridinių asmenų organų kompetencija, funkcijos, juridinių asmenų organų sprendimų ginčijimas yra jau civilinės teisės reguliavimo dalyku (CK 2.81, 2.82 str.). Pagal suformuotą Specialiosios teisėjų kolegijos praktiką, šioje srityje kylantys ginčai nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr. pvz., 2004 m. gegužės 26 d. nutartį, priimtą byloje Lietuvos lenkų sąjunga v. R. M., UAB „Nasza gazeta“ ir kiti; 2004 m. gegužės 14 d. nutartį, priimtą byloje V. B. v. Pasvalio rajono „Pyvesos“ medžiotojų būrelis; kt.).

ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl, be kita ko, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio teisės aktų teisėtumo. To paties įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo, taip pat šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytoms byloms. Vadinasi, pagal nurodytas procesinės teisės normas, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, kaip vienintelėje ir galutinėje instancijoje, nagrinėjamos bylos dėl politinių partijų priimtų bendro pobūdžio teisės aktų teisėtumo. Tokių bylų pradėjimui ir nagrinėjimui taikomos bendrosios procesą administraciniame teisme reglamentuojančios ABTĮ nuostatos ir specialiosios ABTĮ normos, nustatančios tvarką, pagal kurią nagrinėjami pareiškimai (prašymai) ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą (ABTĮ 112–119 str.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-32-662/2018; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. sausio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eR-1-556/2023).

Šioje byloje ginčijami politinės partijos – Lietuvos liaudies partijos priimti sprendimai, kurie yra individualaus pobūdžio sprendimai, jais nėra nustatoma kokių nors bendro pobūdžio taisyklių bei nėra priimti įgyvendinant viešojo administravimo funkcijas.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodyta suformuota teismų praktika ir Specialiosios teisėjų kolegijos (žr., 2015 m. lapkričio 23 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-142/2015) praktika, kuria tinkamai rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, pagrįstai yra daroma išvada, jog pareiškėjo skundo reikalavimas vertintinas kaip individualus teisės taikymo aktas, kurio teisėtumas nepatenka į ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytą ginčų kategoriją ir pagal bendrąją taisyklę gali būti nagrinėjamas bendros kompetencijos teisme. Taigi, pareiškėjas dėl ginčo išsprendimo turi teisę pareikšti ieškinį bendrosios kompetencijos teisme Civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 3 d.).

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Šioje byloje tokių aplinkybių nėra, todėl teismas remiasi esama (aukščiau paminėta) teismų praktika.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir taikė proceso teisės normas, pagrįstai ir teisėtai pripažindamas, jog pareiškėjo skundas yra nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Įvertinus tai, pareiškėjo atskirasis skundas yra atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. V. S. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Egidijus Šileikis