364f7d75-827d-41c8-97bb-a1ae7d4ad3ef · Panevėžio apygardos teismas

Teisėjas

Artūras Ridikas                                          B..

byla Nr. 1A-200-349/2010

                                                                                   Â

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2

 (S)

                                                                        Â

N U T A R T I S

2010 m. gegužės 17 d.

 Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų

kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Sigito Bagdonavičiaus,

sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei,

dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui,

gynėjui advokatui S. K.,

nuteistajam

L. Ž.,

vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Panevėžio miesto apylinkės prokuratÅ«ros prokurorės, nuteistojo L. Ž. ir nukentėjusiojo A. U. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo L. Ž. nuteistas pagal BK 228 str. 1 d. teisės dirbti valdžios ir valdymo įstaigose atėmimu 3 metams.

Priteista iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui – 1 228,21 Lt , Valstybinei ligonių kasai – 152,90 Lt, A.

U. – 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, G. U. – 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,

N U S T A T Ė :

L. Ž., būdamas valstybės tarnautoju – P. apskrities Vyriausiojo policijos

komisariato Patrulių kuopos patruliu, 2008 m. gruodžio 6 d., laikotarpyje nuo 20.56 val. iki 21.06 val., piktnaudžiaudamas tarnybine

padėtimi, pažeisdamas Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje ir 24 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, panaudojo psichinę ir fizinę prievartÄ G. U. ir A. U. atžvilgiu: Priėmimo skyriaus koridoriuje parklupdytam G. U. sudavė du smÅ«gius ranka į pečių – nugaros sritį bei vienÄ smÅ«gį į galvos sritį, po to, pamatęs iÅ¡ Priėmimo skyriaus iÅ¡bėgusį A. U., papurÅ¡kė jam į veidÄ dujų, A. U. susiėmus už akių ir veido ir einant link priėmimo skyriaus durų, spyrė A. U. į kairio Å¡ono ir pilvo sritį, parversdamas nukentėjusįjį ant žemės prie turėklų ties priėmimo skyriaus durimis, gulinčiam spyrė ne mažiau, kaip septynis kartus į krÅ«tinės, pilvo sritį ir kojas, padarydamas A. U. krÅ«tinės lÄ stos ir pilvo apačios sumuÅ¡imÄ , odos nubrozdinimus alkÅ«nėse, poodines kraujosruvas kairėje blauzdoje ir Å¡launyse, taip nesunkiai sutrikdydamas A.

U. sveikatÄ , tokiu bÅ«du virÅ¡ydamas policijos pareigÅ«nui suteiktus įgaliojimus, numatytus Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse, padarė didelės žalos Lietuvos Respublikos valstybei, nes iÅ¡kraipė valstybinės teisėsaugos institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos institucijos prestiÅ¾Ä , diskreditavo policijos pareigÅ«no vardÄ , bei padarė fizinę ir moralinę žalÄ A. U. ir G. U..

Apeliaciniu skundu Panevėžio miesto apylinkės

prokuratÅ«ros prokurorė praÅ¡o pakeisti apylinkės teismo nuosprendį: panaikinti L. Ž. atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę, kad jis nusikaltimÄ

padarė dėl nukentėjusiojo provokuojančio elgesio ir nuteistajam skirti laisvės atėmimo bausmę 3 metams.

Prokurorė skunde teigia, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, jog prievartÄ jis vartojo, ketindamas apginti save nuo gresiančio pavojaus, tai yra vadovaudamasis LR policijos veiklos įstatymu. Teismas nuosprendžiu nepagrįstai konstatavo, jog L. Ž. neteisėtÄ elgesį iÅ¡provokavo nukentėjusiųjų veiksmai. Nei viena iÅ¡ liudytojų, tuo metu dirbusių VÅ Ä® ,,P apskrities ligoninė“, nepatvirtino kaltinamojo duotų parodymų apie tai, jog jaunuoliai įžeidinėjo atvykusius policijos pareigÅ«nus, nenurodė ir fakto,

jog nukentėjusieji keikėsi ar vartojo necenzūrinius žodžius. Liudytoja N. B., kuri parodė mačiusi policijos pareigūnų suduodamus

smÅ«gius priėmimo skyriaus koridoriuje, negirdėjo, kad kas grasintų ar keiktųsi, prieÅ¡ingai - ji nurodė mačiusi, kad jau parklupdytam vienam iÅ¡ jaunuolių policininkas spyrė. Å eÅ¡ių liudytojomis apklaustų medicinos personalo darbuotojų parodymai apie tai, jog jos negirdėjusios jokių grasinimų, paneigia nuteistojo versijÄ apie tai, jog fizinis smurtas nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo panaudotas siekiant apginti save nuo tiesiogiai gresiančio pavojaus ir teismo padarytÄ iÅ¡vadÄ - jog nuteistojo veiksmus iÅ¡provokavo nukentėjusiųjų elgesys. Juolab, paties nuteistojo parodymai nėra pagrįsti veiksmais, kuriuos jis atliko nusikaltimo padarymo metu. Nuteistasis teigė smurtavęs prieÅ¡ A. U., nes Å¡is grasino jį padurti ar papjauti, o kita ranka grabaliojo

kišenėje. Kaip matyti iš vaizdo medžiagos, kuria rėmėsi teismas L. Ž. lauke prie priėmimo skyriaus durų A.

U. papurÅ¡kė dujų į veidÄ tuo metu, kai pastarasis stovėjo rankomis atsirėmęs į laiptų turėklus, rankose nieko nelaikė, o papurÅ¡kus dujų, iÅ¡ karto susiėmė už veido ir rankų į kiÅ¡enes net nebuvo įkišęs. Nuosprendyje pagrįstai nustatyta, jog A. U. jokios grėsmės nekėlė, nes rankose jis nieko neturėjo. Tokiu bÅ«du, kaip teismas nurodė, vaizdo įraÅ¡as paneigia tokius kaltinamojo parodymus ir įrodo, jog kaltinamasis savo veiksmais virÅ¡ijo jam, kaip policijos pareigÅ«nui suteiktus įgaliojimus. Tačiau iÅ¡ nuosprendžio apraÅ¡omosios dalies matyti, kad teismas, pripažindamas L. Ž. atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę - jog veika padaryta dėl provokuojančio nukentėjusiojo elgesio, rėmėsi nuteistojo parodymais, jog A. U. grasino jį papjauti ar panaÅ¡iai. Teismas padarė prieÅ¡taringÄ iÅ¡vadÄ , jog nuteistojo parodymus pavirtina liudytojo policijos pareigÅ«no A. P. bei liudytojo S. M. parodymai. Teismas nemotyvavo, kodėl priimdamas sprendimÄ pripažinti lengvinančiÄ atsakomybe aplinkybę, rėmėsi nuteistojo ir kelių liudytojų parodymais, atmesdamas vaizdo įraÅ¡Ä , liudytojų - medicinos personalo darbuotojų, nukentėjusiųjų parodymus. IÅ¡ vaizdo įraÅ¡o matyti, kad nuteistasis intensyviai spardė nukritusį A. U. į įvairias kÅ«no vietas ir net nežiÅ«rėjo, ar nukentėjusysis kažkÄ grabalioja kiÅ¡enėje. O tai, jog spyriai sekė vienas po kito, tik paneigia nuteistojo

versijÄ , jog tokioje bÅ«klėje nukentėjusysis kažkÄ sakė ar grasino. Kaip teigė L. Ž., jis liovėsi spardyti tuomet, kai A.

U. nusiramino, nebekaiÅ¡iojo rankų į kiÅ¡enę ir nebegrasino, tačiau tolimesni jo veiksmai, jog jis neapieÅ¡kojo A. U., kÄ ir pats nuteistasis patvirtino, leidžia pagrįstai teigti, jog Å¡ie jo parodymai yra pasirinktas gynybos bÅ«das. Be to, pareigÅ«nas A. P. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, jog ligoninės priėmimo skyriuje jokių grasinimų nebuvo, o vydamas bėgantį G. U., kažkÄ girdėjo apie pjovimÄ . Prokurorės teigimu, Å¡ių iÅ¡vardintų duomenų visuma leidžia abejoti

liudytojo A. P. parodymais bei analogiškais S. M. parodymais, kuris teigė ėjęs pro šalį ir girdėjęs

nukritusio žmogaus grasinimus policijos pareigÅ«nui. Minėtų liudytojų parodymai prieÅ¡tarauja ne tik kitų liudytojų bei nukentėjusiojo parodymams, bet ir visai surinktai medžiagai, tame tarpe ir vaizdo įraÅ¡ui. S. M. parodymai iÅ¡ esmės skiriasi kartu su juo atvykusios į ligoninę K. S., apklaustos ikiteisminio tyrimo metu, parodymams. K. S. nurodė, kad ji kartu su S. M. iÅ¡ ligoninės išėjo pro priėmimo skyrių, o S. M. - pro kitame ligoninės pastate esantį išėjimÄ ir ėjo link priėmimo skyriaus, K. S. nurodė, jog skyriuje nematė nieko, o tik išėjus pro juos prabėgo du jaunuoliai ir du policininkai, o vienas jaunuolis bėgdamas grasino papjauti. S.

M. teigė, jog jaunuolis grasino papjauti gulėdamas ant žemės. IÅ¡ vaizdo įraÅ¡o matyti, kad į P apskrities ligoninės priėmimo skyrių vyras ir moteris, galimai S. M. ir K. S., į priėmimo skyrių įėjo jau po nusikalstamos veikos įvykdymo, A. U. medicinos personalui jau iÅ¡vedus. Esant tokioms aplinkybėms, teismui nebuvo pagrindo nuteistojo atsakomybę lengvinančia pripažinti tai, jog nusikaltimÄ iÅ¡provokavo nukentėjusiųjų elgesys.

Prokurorė skunde teigia, kad teismas nuteistajam skyrė aiÅ¡kiai per Å¡velniÄ bausmę. Å velniausia sankcijoje numatyta bausmės rÅ«Å¡is nuteistajam parinkta, nurodžius vienintelį motyvÄ â€“ pareigÅ«no veika padaryta, bÅ«nant valstybės tarnautoju ir vykdant įgaliojimus. Tačiau Å¡ios veikos subjektas yra specialusis ir piktnaudžiavimas gali bÅ«ti padaromas tik valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, todėl teismo nurodytas motyvas negali bÅ«ti laikomas pagrįstu parenkant bausmės rūšį.

2009-02-20, atlikus tarnybinį patikrinimÄ , nuteistasis yra atleistas iÅ¡ vidaus tarnybos už pareigÅ«no vardo pažeminimÄ . Remiantis Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. DC-1538, į vidaus tarnybÄ jis nebegali bÅ«ti priimtas nei per terminÄ , kurį teismas nustatė, nubausdamas teisės dirbti valdžios ir valdymo įstaigose atėmimu, nei pasibaigus Å¡iam terminui. Nuteistasis bylos nagrinėjimo metu niekur nedirbo, pajamų neturėjo, todėl jam netikslinga bÅ«tų skirti baudÄ . Atsižvelgiant į tai, kokiais veiksmais jis piktnaudžiavo tarnyba, į tai, jog tarnyboje vienÄ kartÄ buvo baustas, per Å¡velni bausmė bÅ«tų ir areÅ¡tas. Veiksmais, už kuriuos jis nuteistas, padaryta moralinė ir fizinė žala ne ik nukentėjusiesiems, bet ir diskredituotas policijos pareigÅ«no vardas, sumenkintas valstybės tarnybos autoritetas bei įvaizdis visuomenėje ir tuo padaryta didelė žala valstybei. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nukentėjusieji buvo atvykę į gydymo įstaigÄ ir laukė medicininės pagalbos, po policijos pareigÅ«no, kurio viena užduočių - žmogaus teisių ir laisvių apsauga, atvykimo, sveikatos priežiÅ«ros paslaugų prireikė žymiai didesnių. Nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, kaltinamojo vaidmuo, nusikaltimo pobÅ«dis, padaryta žala valstybei ir asmenims, rodo, kad tik skyrus laisvės atėmimo bausmę bus pasiekti bausmės tikslai. Laisvės atėmimo bausmės dydis nustatytinas didesnis nei sankcijoje numatytas Å¡ios bausmės rÅ«Å¡ies vidurkis, atsižvelgiant į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nebuvimÄ ir kaltinamojo asmenybę.

Apeliaciniu skundu nuteistasis L. Ž. praÅ¡o panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti, nes jis nepadaręs veikos, už kuriÄ nuteistas. Skunde teigia, jog įvykio dienÄ kartu su kolega A. P. iÅ¡ VÅ¡Ä® P ligoninės ruošęsi į vežti į policijos komisariatÄ du triukÅ¡mavusius jaunuolius už (duomenys neskelbtini) str. padarytÄ pažeidimÄ . Jis ėjo link jaunuolio, Å¡i atsitraukė, jis griebė jaunuoliui už rankos ir pargriovė, tada pribėgo kitas,

sužalotasis jaunuolis ir ėmė keiktis, todėl jį paguldė ant žemės ir paprašė A. P. iÅ¡kviesti pagalbÄ . Sveikasis jaunuolis tuo metu iÅ¡bėgo į

laukÄ , jam vejantis, sužalotasis grasino papjauti ir nudurti. Pasisukęs pamatė A. P., verčiantį ant žemės sveikÄ jį jaunuolį, todėl leidosi

žemyn jam padėti.

Apeliantas teigia, kad jo veiksmai atitiko Policijos veiklos įstatymo nuostatas, pagal kurias policijos pareigÅ«nas turi teisę panaudoti fizinę prievartÄ , gindamas save, kitÄ asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojaus gyvybei ar sveikatai, sulaikyti teisės pažeidimÄ

padariusį asmenį, aktyviais veiksmais vengiantį sulaikymo. Jis su A. P. buvo iškviesti į Priėmimo skyrių dėl daromo teisės

pažeidimo ir turėjo teisę spręsti klausimÄ dėl G. U. pristatymo į policijos komisariatÄ . Apeliantas pažymi, kad dėl įvykio Å¡iuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje pagal BK 286 str., kurioje jis pripažintas nukentėjusiuoju. Jo veiksmai turėtų bÅ«ti vertinami pagal BK 29 str.

1 d. ir 30 str. 1 d. nuostatas, kaip padaryti sulaikant asmenį, padariusį nusikalstamÄ veikÄ ir vykdomi, atliekant profesines pareigas.

Apeliantas nurodo, kad nukentėjusieji davė neiÅ¡samius parodymus, nes įvykio metu buvo neblaivÅ«s. Prie bylos prijungti trijų kamerų vaizdo įraÅ¡ai neinformatyvÅ«s, nes juose nesimato jo, apelianto, veiksmų. Teismas nuosprendyje nurodė, kad jis spyrė A. U. į pilvo sritį ir tarpkojį, kai tuo tarpu jis tik kilstelėjo sulenktos kojos keliÄ . Apeliantas daro iÅ¡vadÄ , kad byloje, be nukentėjusiųjų parodymų ir vaizdo įrašų, nėra kitų jo kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl jis turi bÅ«ti iÅ¡teisintas.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A.

U. prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio ir visiškai tenkinti jo ieškinį dėl neturtinės žalos.

Nukentėjusysis skunde nurodo, kad teismas, vertindamas jam padarytos neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis jį mušė ir purÅ¡kė į veidÄ dujas, nors tam nebuvo jokios bÅ«tinybės. Nuteistasis, jį sužalojęs ir stengdamasis nuslėpti nusikaltimÄ , jį nuvežė į areÅ¡tinę, kurioje jis buvo laikomas antisanitarinėmis sÄ lygomis. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nuteistasis patyrė Å¡okÄ dėl jo, nukentėjusiojo, veiksmų, kuomet jis bėgo artyn ir tiesė rankÄ , nes jis tik prašė pareigÅ«no nemuÅ¡ti brolio. Nuteistasis savo kaltės nepripažino, jo neatsiprašė. Apeliantas daro iÅ¡vadÄ , kad jam iÅ¡ nuteistojo priteistos atlyginti žalos dydis aiÅ¡kiai per mažas, todėl turi bÅ«ti padidintas iki 15 000 Lt.

Teismo posėdyje, nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, prokuroras prašė prokurorės apeliacinį skundÄ tenkinti, nuteistojo ir nukentėjusiojo A. U. apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusysis A. U. prašė jo apeliacinį skundÄ tenkinti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.

Â

Apeliaciniai skundai atmestini.

Â

Dėl nuteistojo apeliacinio skundo

Teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Apkaltinamuoju nuosprendžiu motyvuotai konstatuota, kad L. Ž. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y. pažeisdamas Policijos veiklos įstatymo 23 str. 1 d. ir           24 str. 1 d. reikalavimus, viršijo policijos pareigūnui suteiktus įgaliojimus,

nesant bÅ«tinybės prieÅ¡ nukentėjusiuosius A. U. ir G. U. panaudodamas psichinį ir fizinį smurtÄ , taip

padarydamas fizinę ir moralinę žalÄ nukentėjusiesiems ir didelę žalÄ valstybei.

Apelianto skunde dėstoma versija apie įvykio aplinkybes skiriasi nuo jo ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktos versijos. Apeliantas skunde ginčija faktines bylos aplinkybes, t. y. neigia mušęs nukentėjusiuosius, tuo tarpu teismo posėdžiuose jis nesutiko su savo veiksmų teisiniu vertinimu, t. y. pripažino smurtavęs prieÅ¡ nukentėjusiuosius, tačiau teigė taip pasielgęs, vykdydamas profesinę pareigÄ , nes pažeidimo vietoje nukentėjusieji prieÅ¡inosi, sukeldami grėsmę jo sveikatai, todėl jis, kaip policijos pareigÅ«nas, turėjo teisę panaudoti fizinę prievartÄ . Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nuteistojo veika įvertinta abiem aspektais. Apeliaciniame skunde ginčijama aplinkybė, jog apeliantas ligoninėje ir jos kieme panaudojo fizinį smurtÄ prieÅ¡

A. U. ir G. U., įrodyta nuosprendyje išdėstytais tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų medicinos darbuotojų R. S., A. T., L. M.,

J. K., N. B., J. B.,

S. M., nukentėjusiųjų A. U. ir G. U. parodymais, paties apelianto parodymais, kuriuose jis nurodė atlikęs smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiuosius, įvykio vietoje buvusių filmavimo kamerų vaizdo įrašų duomenimis, teismo medicinos specialisto

išvada. Šių nuosprendyje įvertintų įrodymų visuma nustatyta, kad L. Ž. ligoninės koridoriuje G. U. sudavė

du smÅ«gius į pečių-nugaros sritį ir vienÄ kartÄ â€“ į galvÄ , po to A. U. papurÅ¡kė aÅ¡arinių dujų ir ne mažiau kaip aÅ¡tuonis

kartus įspyrė į krÅ«tinę, pilvÄ , kojas. Nors apeliantas skunde teigia, jog byloje esantys vaizdo įraÅ¡ai neinformatyvÅ«s, tačiau jis, peržiÅ«rėjęs vaizdo įraÅ¡us ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jokių pastabų dėl jų informatyvumo nepateikė, jų nebuvo ir po apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikto įrašų peržiÅ«rėjimo, todėl argumentas dėl įrašų neinformatyvumo atmestinas.

Vertindamas apelianto veiksmų teisėtumÄ , teismas detaliai iÅ¡analizavo apeliantui kaltinamajame akte inkriminuotus veiksmus ir, susiaurindamas apelianto nusikalstamų veikų apimtį, iÅ¡dėstė iÅ¡samius argumentus, pagrindžiančius, kurie apelianto smurtiniai veiksmai prieÅ¡ nukentėjusiuosius atitiko Policijos įstatyme numatytas fizinės prievartos panaudojimo ribas ir kuriais Å¡ios ribos buvo peržengtos. Nors apeliantas viso proceso metu teigė, kad nukentėjusiojo A. U. veiksmai ligoninėje – striukės suplėšymas ligoninėje ir grasinimas papjauti, kažkÄ laikant kiÅ¡enėje ligoninės kieme – kėlė grėsmę jo sveikatai, todėl jis, panaudodamas fizinį smurtÄ , siekė apginti save nuo nukentėjusiojo kėsinimosi, tačiau bylos įrodymai Å¡iÄ apelianto versijÄ paneigia. Teismas, įvertinęs tarp nukentėjusiųjų ir apelianto kilusio konflikto pradžios aplinkybes, teisingai nurodė, kad A. U. apeliantÄ provokuojantis elgesys, kuomet jis suplėšė pareigÅ«no drabužius, jam suteikė pagrindÄ parklupdyti abu nukentėjusiuosius, tačiau, suduodamas klÅ«pančiam G. U. smÅ«gius, apeliantas virÅ¡ijo įgaliojimus, nes G. U. tuo metu nesiprieÅ¡ino, todėl prieÅ¡ jį naudoti fizinį smurtÄ nebuvo bÅ«tinybės. Teismas, vertindamas tolesnę konflikto eigÄ ir remdamasis vaizdo įraÅ¡u, kuriame užfiksuota, jog tuo metu, kai apeliantas papurÅ¡kė dujų A. U. į veidÄ ir ėmė spardyti, nukentėjusiojo veiksmai – stovėjimas atsirėmus į turėklus, veido užsidengimas rankomis, o ne jų laikymas kiÅ¡enėje, pargriuvimas – apeliantui nekėlė jokio pavojaus, todėl jis fizinę prievartÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį panaudojo, nesant Policijos veiklos įstatyme numatytų sÄ lygų ir pagrindų, taip virÅ¡ydamas policijos pareigÅ«nui suteiktus įgaliojimus. Byloje nustatyta, kad dėl padaryto įgaliojimų virÅ¡ijimo didelės žalos patyrė ir nukentėjusieji, ir valstybė. Didelės žalos požymis, bÅ«tinas baudžiamajai atsakomybei kilti, yra vertinamasis, nuosprendyje jis iÅ¡samiai atskleistas.

           BK 30 str. nustatyta, kad asmuo pagal šį KodeksÄ neatsako už žalÄ , kuriÄ padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis nevirÅ¡ijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. Tokia Å¡io įstatymo nuostata reiÅ¡kia, kad profesinių pareigų vykdymas yra baudžiamÄ jÄ atsakomybę Å¡alinanti aplinkybė tik tuo atveju, jei tokios pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte numatytomis sÄ lygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos. Byloje nustatyta, kad apeliantas, vykdydamas profesines pareigas, virÅ¡ijo Policijos veiklos įstatymu nustatytus įgaliojimus, todėl apelianto skundo argumentai dėl jam taikytinų BK 30 str. nuostatų yra nepagrįsti.

           Apeliantas taip pat teigia, kad jis nukentėjusiuosius, kaip teisės pažeidėjus, turėjo teisę sulaikyti,

todėl byloje nepagrįstai nebuvo vadovaujamasi BK 29 str. 1 d. nuostatomis. BK          29 str. 1 d. numato, kad asmuo

neatsako pagal BK už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas iÅ¡trÅ«kti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam iÅ¡vengti sulaikymo nusikalstamÄ veikÄ padariusiam asmeniui, padaro turtinę žalÄ , nesunkų sveikatos sutrikdymÄ arba sunkų sveikatos sutrikdymÄ dėl neatsargumo, jeigu nusikalstamÄ veikÄ padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Å ioje byloje jau aptarta, kad tuo metu, kai apeliantas mušė nukentėjusiuosius, jie fiziÅ¡kai nesiprieÅ¡ino ir nebandė iÅ¡vengti sulaikymo. Be to, pagal BK     29 str. gali bÅ«ti sulaikytas tik asmuo, padaręs nusikalstamÄ veikÄ , t. y. nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ . Tuo tarpu iÅ¡ apelianto parodymų matyti, kad jie nukentėjusiuosius ruošėsi sulaikyti ne dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, o dėl administracinio teisės pažeidimo. Todėl Å¡ioje byloje ir BK 29 str. 1 d. nuostatos negali bÅ«ti taikomos.

           Apelianto skunde minimoje baudžiamojoje byloje dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams galutinis sprendimas šiuo metu jau priimtas, konstatuojant, kad G. U. ir

A. U. veikose nėra nusikaltimo, numatyto BK 286 str. požymių, todėl ikiteisminis tyrimas nutrauktas.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

Â

           Prokurorė skunde nesutinka su byloje nustatyta apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jog jo nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Teismas pripažino apelianto veikoje buvus Å¡iÄ aplinkybę, atsižvelgdamas į tai, kad iÅ¡ vaizdo įraÅ¡o ir L. Ž. parodymų matyti, jog konflikto pradžioje nukentėjusysis A. U. griebė apeliantui už striukės ir jÄ suplėšė, o įpusėjus konfliktui, A. U., pagal liudytojų S. M., A.

P. ir apelianto parodymus, Å¡aukdamas grasino apeliantÄ papjauti. Prokurorė skunde pirmųjų teismo laikytais provokuojančiais nukentėjusiojo veiksmų – striukės suplėšymo – neaptaria ir neginčija jÄ buvus. Sekantį nukentėjusiojo elgesį – rėkimÄ , grasinant papjauti apeliantÄ â€“ prokurorė skunde plačiai aptaria tuo požiÅ«riu, jog tokie nukentėjusiojo veiksmai apeliantui nekėlė jokios grėsmės ir tai pripažinta nuosprendžiu. Å ie argumentai nėra teisingi.

Pirmiausia, provokuojantis elgesys ir realios grėsmės sukėlimas nėra tapačios sÄ vokos, nes provokavimas pirmiausia yra psichologinio poveikio priemonė, kuris nebÅ«tina sukelia realiÄ grėsmę kaltininkui, nes gali pasireikÅ¡ti tiek veiksmais, tiek įvairiu įžeidinėjimu ir panaÅ¡iu elgesiu. Å ioje byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo veiksmai pasireiÅ¡kė riksmais papjauti. Nuosprendžiu nustatyta, kad nukentėjusysis jokių tokius grasinimus patvirtinančių veiksmų neatliko. Tačiau, atsižvelgiant į konflikto eigÄ , kuomet A.

U. pirmiausia suplėšė apelianto drabužį ir nepakluso pareigÅ«nų reikalavimams nusiraminti, toliau prieÅ¡inosi, bėgo nuo pareigÅ«nų ir dėl to L. Ž. prieÅ¡ jį turėjo panaudoti fizinės prievartos veiksmus, kurių dalis nuosprendžiu pripažinti teisėtais – nukentėjusiojo riksmai papjauti apeliantÄ buvo akivaizdžiai provokuojančio pobÅ«džio. A. U. apeliantui iÅ¡sakytus grasinimus patvirtina ne tik paties L. Ž. ir jo kolegos A. P., bet ir nuoseklÅ«s liudytojo S. M., kuris apelianto nepažįsta ir nėra suinteresuotas palengvinti jo teisinę padėtį, parodymai.

Tuo tarpu iÅ¡ byloje apklaustų medicinos darbuotojų parodymų, filmavimo kamerų vaizdo įrašų matyti, kad medicinos darbuotojos stebėjo konfliktÄ , vykusį ligoninės patalpose, o tai, kas vyko kieme, stebėjo epizodiÅ¡kai arba apskritai nematė, todėl jų parodymai nepaneigia L. Ž., A. P. ir S. M. parodymų. Apibendrinus daroma iÅ¡vada, kad teismas pagrįstai pripažino apelianto veiksmuose buvus prokurorės skunde ginčijamÄ atsakomybę lengvinančiÄ aplinkybę.

           Prokurorė skunde nesutinka su apeliantui nuosprendžiu paskirta bausmės rÅ«Å¡imi – teisės dirbti valdžios ir valdymo įstaigose atėmimu ir teigia, kad bausmės tikslai bus pasiekti, tik paskyrus griežčiausiÄ BK 228 str. 1 d. sankcijoje numatytÄ bausmę – laisvės atėmimÄ .

           Parenkant bausmę, atsižvelgiama į dvi aplinkybių grupes, kurių viena apibÅ«dina nusikalstamÄ veikÄ , kita – kaltininko asmenybę. Teismas L. Ž. bausmės rūšį parinko atsižvelgdamas į BK 55 str. įtvirtintÄ bendrÄ taisyklę, pagal kuriÄ pirmÄ kartÄ už nesunkų ar apysunkį nusikaltimÄ skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Laisvės atėmimo bausmė skiriama iÅ¡skirtinį veikos ir asmenybės pavojingumÄ rodančiais atvejais.

Kolegija sprendžia, jog tokių aplinkybių šioje byloje nėra. Prokurorė skunde teisingai nurodo, kad apelianto veiksmais buvo padaryta didelė žala tiek nukentėjusiesiems, tiek valstybei. Tačiau didelės žalos požymis yra būtinas piktnaudžiavimo sudėties požymis, todėl jis, priešingai nei teigiama skunde, nerodo padidinto veikos pavojingumo. Šiame sprendime jau aptarta, jog tiek tarp apelianto ir nukentėjusiųjų kilusio konflikto pradžiai, tiek jo eigai turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo A.

U. elgesys. Suprantama, kad tai apeliantui nesuteikė jokios teisės virÅ¡yti policijos pareigÅ«no įgaliojimus, tačiau leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡is nusikaltimas buvo ne dėsninga apelianto ankstesnio elgesio, bet iÅ¡ dalies paties nukentėjusiojo, paskatinusio įvykdyti nusikaltimÄ , veiksmų pasekmė, o tai rodo mažesnį apelianto veiksmų pavojingumÄ . Nors skunde pabrėžiami tik neigiami L. Ž. apibÅ«dinantys duomenys – tai, kad jam vienÄ kartÄ skirta tarnybinė nuobauda, tačiau iÅ¡ jo darbovietės pateiktoje charakteristikoje apeliantas apibÅ«dinamas kaip pareigingas ir gerai atliekantis pareigas, tarnyboje tris kartus skatintas, nusikalstamos veikos padarymo metu galiojančių drausminių nuobaudų neturėjęs (1 t., 180 b. l.).

Skunde didelis dėmesys skiriamas tai aplinkybei, kad apeliantas, teistas už tyčinio nusikaltimo padarymÄ , visam laikui neteko galimybės dirbti vidaus tarnyboje, todėl jam analogiÅ¡ka turiniu bausme – teisės atėmimu dirbti valdžios ir valdymo įstaigose – bausmės tikslai nebus pasiekti. Tokia iÅ¡vada yra tik iÅ¡ dalies teisinga, nes apeliantui paskirta bausme trejus metus uždrausta dirbti ne tik vidaus tarnyboje, bet ir žymiai platesniame institucijų rate, t. y. visose valdžios ir valdymo įstaigose.

Ä®vertinus Å¡iuos duomenis, daroma iÅ¡vada, kad apeliantui paskirta bausmė tinkamai individualizuota, atitinkanti jo veikos ir asmenybės pavojingumÄ , todėl prokurorės skundo praÅ¡ymas pakeisti Å¡iÄ bausmę laisvės atėmimo bausme atmestinas.

Â

Dėl nukentėjusiojo A. U. apeliacinio skundo

Nukentėjusysis skunde nesutinka su jam priteista 3

000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti ir praÅ¡o Å¡iÄ sumÄ padidinti iki 15 000 Lt Lt. Neturtinės žalos nustatymo

kriterijai išvardinti CK 2.650 str. 2 d. Nagrinėjamoje byloje dėl L. Ž. įvykdytos nusikalstamos veikos nukentėjusiojo A. U. sveikata sutrikdyta nesunkiai. Kita vertus, iš paties

apelianto skundo teiginių matyti, kad šie sužalojimai jam jokių ilgalaikių pasekmių nesukėlė ir šiuo metu jis fizinių sužalojimo pasekmių praktiškai nejaučia. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos dydį, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusiajam, kuris

prieš jį įvykdyto nusikaltimo metu jau buvo patyręs sužalojimus, apelianto tyčiniai nusikalstami veiksmai

sukėlė ne tik papildimÄ fizinį skausmÄ , bet ir dvasinius iÅ¡gyvenimus. Tačiau nukentėjusysis skunde visÄ Ä¯vykio situacijÄ perteikia, literatÅ«rine kalba plečiamai interpretuodamas apelianto veiksmus. Tuo tarpu teismas visiÅ¡kai pagrįstai reikÅ¡minga neturtinės žalos dydžio nustatymui reikÅ¡minga aplinkybe laikė ir paties nukentėjusiojo provokuojantį elgesį, kuriuo jis apeliantÄ privertė atlikti teisėtus prievartos veiksmus, peraugusius į neteisėtus. Tokiu elgesiu nukentėjusysis sukÅ«rė sau pačiam rizikingÄ situacijÄ ir iÅ¡ dalies įtakojo neturtinės žalos atsiradimÄ . Nors neturtinės žalos nustatymui apelianto turtinė padėtis nėra pagrindiniu kriterijumi, tačiau, įvertinus tai, kad pagal CK        6.280 str. nuostatas P apskrities vyriausiasis policijos komisariatas turės teisę apeliantui pareikÅ¡ti regresinius reikalavimus, o apeliantas po nusikaltimo neteko darbo, jo darbinės veiklos sritis paskirta bausme stipriai apribota, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į L. Ž. sunkiÄ turtinę padėtį. Kolegija, atsižvelgdama į skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstytus duomenis, daro iÅ¡vadÄ , kad nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydis nustatytas, teisingai įvertinus CK 6.250 str. 2 d. iÅ¡dėstytus neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, tinkamai įvertinus abiejų Å¡alių – nukentėjusiojo ir apelianto – interesus, todėl didinti priteistos atlyginti neturtinės žalos dydį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

           Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

N U T A R Ė :

Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorės, nuteistojo L. Ž. ir nukentėjusiojo A. U. apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                        Arnoldas Šukaitis

Teisėjai                                                                               Â

               Bronė Vidzėnienė

Â

    Â

                                                                                                 Sigitas

Bagdonavičius