2017-11-22 Nr. AB-21582-3-62-3-00794-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2626-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00794-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Teisingumo ministerijai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Nurodė, kad nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK nežmoniškomis, antisanitarinėmis, fizinę ir psichinę sveikatą žalojančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, prilygstančiomis kankinimui. Gyveno patalpose neužtikrinant teisės aktais nustatyto ploto, lovos pastatytos per arti langų, patalpose buvo per silpnas dirbtinis apšvietimas, prausyklose buvo tik šaltas vanduo, džiovykloje neužteko vietos rūbams džiovintis, pirtyje neįmanoma sureguliuoti vandens temperatūros, vanduo bėgo silpnai, tualeto bei prausyklos grindys slidžios, pavojingos. Gyvenamosiose patalpose buvo pilna tarakonų, blakių. Per mažai klozetų, praustuvių, pisuarų. 2016 m. balandžio 1 d. į teismo posėdį Kaišiadorių rajono apylinkės teisme pristatę Pravieniškių PN-AK pareigūnai teismo salėje laikė jį su antrankiais, todėl skaudėjo rankas. Dėl tokių veiksmų patyrė neturtinę žalą, išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, diskomfortą, psichologinę kančią. Prašė netaikyti senaties termino, kadangi anksčiau negalėjo kreiptis, nes su pareiškėju Pravieniškių PN-AK administracija būtų susidorojusi.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad pareiškėjas atlikinėjo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 2 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos. Pažymėjo, kad ne visos miegamojo vietos būna užimtos. Pabrėžė, kad pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Nuteistieji gadina patalpose esantį inventorių, o įstaiga nuolat jį remontuoja. Vadovaujantis higienos norma, karštas vanduo į būriuose įrengtas praustuves netiekiamas. Įstaigoje yra patvirtintas ir viešai paskelbtas naudojimosi dušu grafikas, pagal kurį nuteistieji dušine gali naudotis vieną kartą per savaitę. Savo asmeninius drabužius nuteistieji gali skalbti tiek dušinėje, tiek ir būriuose. Karšto vandens šildytuvai įrengti visuose būriuose. Pravieniškių PN-AK užtikrinta galimybė nuteistiesiems ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, į Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje užfiksuoti tik nežymūs susirgimai. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiai faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žąlą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalos. Taip pat prašė taikyti ieškinio senatį.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė A. P. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 626 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma ir t. t. momento. Administracinėje byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė tik 2016 m. gegužės 9 d. Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. gegužės 9 d., buvo pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašė ir atsakovas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.). Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžė Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės vertintos kaip deklaratyvios, nepagrįstos jokiais įrodymais, todėl vertinta, kad byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėta, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gina eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą. Teismas atsakovo prašymą patenkino ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. gegužės 9 d. atmestas kaip nepagrįstas.

7. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėta, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotas gyvenamųjų patalpų plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, nei nurodo atsakovas, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nėra paneigti, todėl teismas vadovavosi jais, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo. Teismas nustatė, kad pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, 443 paras nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje (138 paras pareiškėjui trūko 0,45 kv. m gyvenamojo ploto, o 305 paras pareiškėjui trūko 0,09 kv. m gyvenamojo ploto).

8. Atsakovas nepaneigė skunde nurodytų aplinkybių dėl gyvenamųjų patalpų apšvietimo, parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose, todėl šie pareiškėjo argumentai liko nepaneigti. Todėl teismas galėjo vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, buitinių parazitų buvimo galėjo patirti nepatogumus.

9. Pareiškėjas skunde nurodė, jog prausyklose per mažas praustuvių, klozetų, pisuarų skaičius, tenkantis būrio nuteistiesiems. Atsakovo atstovas 2016 m. birželio 1 d. pažymoje Nr. 77-1140 nurodė Pravieniškių PN-AK 7, 14, 9, 10 ir 8 būriuose esantį sanitarinių įrengimų skaičių, tačiau nepateikė teismui duomenų apie šiuos būriuose bausmę atliekančių nuteistųjų skaičių, todėl pareiškėjo argumentai dėl per mažo klozetų, praustuvių, pisuarų trūkumo taip pat nepaneigti. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo prausyklų, klozetų arba unitazų, pisuarų trūkumą, blogai veikiančius maišytuvus pirtyje, slidžių grindų dangų buvimą prausykloje ir tualete, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo patirtomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl prausyklų, klozetų arba unitazų, pisuarų per mažo kiekio, blogai veikiančių maišytuvų pirtyje, slidžių grindų dangų buvimo prausykloje, tualete, vertintos deklaratyviomis, nepagrįstomis ir neindividualizuotomis subjektyviomis neigiamomis pasekmėmis (išgyvenimais), todėl neturtinės žalos faktas laikytas nepagrįstu.

10. Teismas nurodė, kad tiek sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), tiek ir sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nenumatė karšto vandens tiekimo į bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų prausyklas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl karšto vandens nebuvimo prausyklose atmesti kaip nepagrįsti.

11. Pareiškėjas neneigė, kad būriuose, kuriuose jis atliko laisvės atėmimo bausmę, yra įrengtos džiovyklos, tačiau pažymėta, kad teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų ploto, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti Pravieniškių PN-AK administracijos neteisėtų veiksmų dėl netinkamo džiovyklų įrengimo. Taip pat pažymėta, jog pažymoje nurodyta, kad įstaiga 2014 m. liepos 23 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 76/112 su UAB „Vilniaus skalbykla“ dėl skalbinių skalbimo paslaugos teikimo. Patalynė keičiama vieną kartą per savaitę.

12. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad lovos gyvenamosiose patalpose buvo išdėstytos netinkamai – per arti langų bei rėmėsi sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimas, tvarka, sveikatos priežiūra“. Pažymėta, kad paminėta higienos norma neteko galios 2010 m. sausio 11 d., o vertinamuoju laikotarpiu galioję teisės aktai nereglamentuoja lovų išdėstymo bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose bei lovų atstumų nuo langų, todėl šie pareiškėjo argumentai atmesti kaip nepagrįsti.

13. Pareiškėjas skunde atsakovui reiškė pretenzijas dėl to, kad į 2016 m. balandžio 1 d. teismo posėdį Kaišiadorių rajono apylinkės teisme konvojavę Pravieniškių PN-AK pareigūnai teismo salėje jį laikė su antrankiais. Teismas vadovavosi Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, 195 punktu. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teisme 2016 m. balandžio 1 d. vyko teisiamasis posėdis baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-925/2016 (teisminio proceso Nr. 1-06-0-00048-2016-8), kuriame dalyvavo pareiškėjas. Nei minėto teismo posėdžio protokole, nei garso įraše nėra užfiksuota, jog pareiškėjas būtų reiškęs prašymą teismo posėdžio metu nuimti antrankius, kad teismo posėdžio pirmininkas būtų leidęs nuimti pareiškėjui antrankius, o konvojaus pareigūnai šio nurodymo nebūtų vykdę. Todėl nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų.

14. Pravieniškių PN-AK 2016 m. gegužės 24 d. pažyma Nr. 73(2)-105 patvirtino, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK, į Psichologinę tarnybą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė. Todėl spręsta, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei.

15. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gan ilgą laikotarpį (443 paras), tačiau nagrinėjamu atveju akcentuotos bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrosios sąlygos. Pareiškėjui minimalus teisės aktuose nustatytas plotas nebuvo užtikrintas gyvenant bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla. Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar pan. veikla iš dalies kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Byloje nebuvo duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis.

16. Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto, netinkamo apšvietimo, parazitų buvimo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 626 Eur ir ši suma priteista iš atsakovo.

III. 17. Pareiškėjas A. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

18. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo nagrinėtiną laikotarpį. Konvencijos 3 straipsnis nenumato termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjas negalėjo kreiptis anksčiau, nes EŽTT sprendimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti.

19. Pareiškėjas prašė skaičiuojant pažeidimo laikotarpį taikyti teisės į 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, standartą. Pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai.

20. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos dydžio.

21. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai ir neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą. Atsakovo atstovas nepateikė nuteistųjų skaičiaus, kiek gyveno kartu su pareiškėju, melavo, kad ne visos vietos užimtos, nepateikė įrodymų dėl tualetų, pisuarų, praustuvių skaičiaus. Pripažinus ploto trūkumą, automatiškai trūksta ir tualetų, pisuarų, praustuvių.

22. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantys Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis; reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

23. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai įvertino aplinkybę, jog duomenų apie tai, kiek asmenų tuo metu pataisos namų gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, atsakovas pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami ir sisteminami. Be to, ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos. Akcentuoja, kad pareiškėjui minimalus plotas nebuvo užtikrintas gyvenant bendrabučio tipo patalpose, tačiau jis turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją.

24. Mano, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl higienos normų pažeidimų yra išdėstytos abstrakčiai, neindividualizuotos subjektyvios neigiamos pasekmės, nenurodytas priežastinis ryšys tarp nurodytų pažeidimų ir padarytos neturtinės žalos.

25. Teigia, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.

26. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

27. Mano, kad apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teisingumo ministerija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti.

29. Pažymi, kad Teisingumo ministerijos kompetencijai nėra priskirtos funkcijos, susijusios su kalinimo įstaigose nustatytų sąlygų laikymosi tvarkos įgyvendinimu, todėl Teisingumo ministerija neturi galimybių pasisakyti dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių.

30. Teisingumo ministerija, remdamasi ABTĮ 135 straipsnio 1 dalimi, prisideda prie Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, apeliacinio skundo.

31. Pareiškėjas A. P. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą.

32. Prašo dar kartą atsižvelgti į tai, kad nei viename būryje nebuvo užtikrintas 4,1 kv. m plotas. Be to, atsakovas į plotą įskaito ir baldus. Tvirtina, jog viso kalėjimo metu buvo užimtos visos miegamosios vietos. Prašo teismo netaikyti senaties laikotarpio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jam dėl netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo padaryta neturtinė žala.

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) arba ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p. (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d., su vėlesniais pakeitimais), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

35. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

36. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

37. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2015 m. gegužės 10 d. (b. l. 12), prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 16–22).

38. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

40. Dėl pareiškėjo teiginio, esą EŽTT sprendimai, kuriuose yra išaiškinti kalinimo sąlygų standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis negalėjo su jais susipažinti, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, juose nustatytų reikalavimų nesilaikymu. Pažymėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kalinimo sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Todėl tai, kad, pasak pareiškėjo, Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, negalėjo objektyviai sukliudyti pareiškėjui kreiptis į teismą dėl kalinimo sąlygų neatitikimo nacionalinės teisės aktų reikalavimams. Be to, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, skundo teismui padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu EŽTT sprendimu, su kuriuo, išverstu į lietuvių kalbą, jis susipažino.

41. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu. Byloje taip pat nėra duomenų dėl pareiškėjo kreipimųsi į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos.

42. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2011 m. gruodžio 12 d.

43. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

44. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).

45. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, ginčui aktualiu laikotarpiu, 443 paras nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje (138 paras pareiškėjui trūko 0,45 kv. m gyvenamojo ploto, o 305 paras pareiškėjui trūko 0,09 kv. m gyvenamojo ploto).

46. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

47. Kadangi tikslių duomenų apie tai, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo pateikta, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, skaičiuojant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, atsižvelgė į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje.

48. Nustačius, kad pareiškėjui gyvenamosios patalpos ploto teko mažiau negu numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad dėl nurodytų aplinkybių egzistuoja pagrindas šiuo pareiškėjo nurodytu aspektu konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.).

49. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, buitinių parazitų buvimo, per mažo klozetų, praustuvių, pisuarų trūkumo galėjo patirti nepatogumus, nes dėl nurodytų aplinkybių jo laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų.

50. Kitus pareiškėjo teiginius dėl teisės aktų pažeidimų, pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais.

51. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, paminėtų šio procesinio sprendimo 49 ir 50 punktuose, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu.

52. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

53. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

54. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus, į byloje nustatytas aplinkybes, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 626 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti didinamas iki 1 700 Eur.

55. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 700 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys