2021-05-26 Nr. AB-11246-3-61-3-00320-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3135-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00320-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. (H.) G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. (H.) G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2020 m. spalio 29 d. (skunde nurodyta 2020 m. spalio 30 d.) sprendimą Nr. (15/5-3) 50U-05269 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad ketindamas dirbti Lietuvos Respublikoje 2019 m. spalio 25 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui (toliau – ir Migracijos skyrius) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2019 m. gruodžio 18 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. LT7499721, galiojantį dvejus metus. Pareiškėjas, ketindamas dirbti uždaroje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Aribolt“, 2020 m. birželio 12 d. Migracijos departamento Vilniaus skyriui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. Migracijos departamento Vilniaus skyrius 2020 m. birželio 30 d. sprendimu leido pakeisti darbdavį.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2020 m. rugpjūčio 4 d. pradėjo dirbti UAB „Aribolt“. Pareiškėjo atstovė 2021 m. sausio 12 d. elektroniniu paštu gavo Sprendimą, kuriame buvo nurodyta, kad UAB „Aribolt“ direktoriaus įgaliotas asmuo B. K. (veikdama pagal 2020 m. kovo 20 d. UAB „Aribolt“ direktoriaus išduotą įgaliojimą), kaip darbdavio atstovė, pažeisdama Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, įvykdė administracinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje (nelegalus darbas). Pareiškėjas, būdamas UAB „Aribolt“ darbuotoju, apie šį nusižengimą nebuvo informuotas. Be to, Migracijos departamentui apie šį administracinės teisės pažeidimą buvo žinoma dar 2020 m. birželio 30 d., kai buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo darbdavio pakeitimo. Pareiškėjas nurodė, kad UAB „Aribolt“ direktoriumi visą laiką buvo A. K., o B. K. įvardijama kaip UAB „Aribolt“ direktoriaus įgaliotas asmuo, t. y. ji veikė pagal 2020 m. kovo 30 d. įgaliojimą.

4. Pareiškėjas teigė, kad B. K. negali būti prilyginama darbdaviui, kaip tai numato ANK 95 straipsnis, todėl Sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėjo nuomone, sistemiškai aiškinant teisinį reglamentavimą, nustatytą ANK 95 straipsnyje ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 10 dalyje, tiek ANK, tiek Užimtumo įstatymas atskiria fizinio ir juridinio asmens atsakomybę. Įstatymų leidėjas sąmoningai Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje nurodė ne „darbdavio“, tačiau „fizinio ir juridinio asmenų“ sąvokas. Pareiškėjo vertinimu, nėra tenkinama Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta sąlyga, t. y. įgalioto siauroje srityje fizinio asmens B. K. pripažinimo kalta dėl nelegalaus darbo įsiteisėjimo dienai, ji iš esmės nebuvo pareiškėjo darbdaviu. Pareiškėjas nurodė, kad iš 2020 m. kovo 20 d. įsakymo turinio matyti, jog UAB „Aribolt“ direktorius pavedė komercijos direktorei B. K. nuo 2020 m. kovo 23 d. iki 2020 m. balandžio 3 d. vykdyti UAB „Aribolt“ darbuotojų atrankas, darbuotojų priėmimo į darbą bei atleidimo iš jo funkcijas. Tokios apimties įgaliojimai akivaizdžiai nesuteikia B. K. darbdavio statuso, nes jai nėra pavesta vadovauti UAB „Aribolt“, o įgaliojimų suteikimas kitam asmeniui savaime nereiškia, kad tokių veiksmų negalėjo vykdyti UAB „Aribolt“ vadovas. B. K. darbdavio įgaliojimai nebuvo suteikti.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Avaldris“, kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Nr. LT7499721 buvo išduotas 2019 m. gruodžio 27 d. Migracijos departamentas 2020 m. birželio 12 d. gavo pareiškėjo prašymą jo darbdavį UAB „Avaldris“ pakeisti į UAB „Aribolt“, todėl priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjo darbdavį.

7. Atsakovas paaiškino, kad Migracijos departamentas nustatė, jog B. K., būdama UAB „Aribolt“ direktoriaus įgaliotu asmeniu (darbdavio atstove), pažeisdama Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, įvykdė administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje (nelegalus darbas), už kurį Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu administracinio nusižengimo byloje jai paskirta administracinė nuobauda – 2 000 Eur bauda, kuri nebuvo sumokėta. Pareiškėjo darbdavį (darbdavio atstovę) patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą atsirado pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, pagrįstai priėmė sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

8. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, jog B. K. buvo nepagrįstai laikyta darbdaviu, nes B. K. atsakomybė kildinama iš jos, kaip darbdavio santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl tokiu atveju būtent darbdavio veiksmai atlikti per atstovą sudaro pažeidimo objektyviąją pusę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, yra konstatavęs, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas, susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skirta bauda.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo H. G. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, 2020 m. spalio 29 d. priėmė Sprendimą. Sprendime nurodyta, kad Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2019 m. gruodžio 27 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7499721, galiojantį iki 2021 m. rugsėjo 1 d.; Migracijos departamento Vilniaus skyrius 2020 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą leisti pakeisti darbdavį; UAB „Aribolt“ direktoriaus įgaliotas asmuo B. K. (veikdama pagal 2020 m. kovo 20 d. UAB „Aribolt“ direktoriaus išduotą įgaliojimą), kaip darbdavio atstovė, pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas ir įvykdė administracinį nusižengimą, nustatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, už kurį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 28 d. nutarimu B. K. skirta administracinė nuobauda – 2 000 Eur bauda; Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 20 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą ir skundo netenkino.

11. Teismas nurodė, kad pareiškėjas H. G. nuo 2020 m. rugpjūčio 4 d. dirba UAB „Aribolt“.

12. Teismas aptarė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalių, ANK 2 straipsnio 1 dalį ir ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

13. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad B. K., kuri veikė pagal 2020 m. kovo 30 d. įgaliojimą, negali būti prilyginama darbdaviui, kaip tai numato ANK 95 straipsnis, ir nurodė, jog teismų praktikoje yra išaiškinta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda. Pareiškėjas savo skunde pats nurodė, be to, tai matyti ir iš kitų byloje esančių įrodymų, kad B. K. veikė pagal UAB „Aribolt“ direktoriaus įgaliojimą, ji vykdė darbuotojų atrankas, darbuotojų priėmimo į darbą bei atleidimo iš jo funkcijas, t. y. ji, kaip darbdavio įgaliotas asmuo, vykdė su personalo valdymu susijusias funkcijas. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia pareiškėjas, B. K. patenka į Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nurodytų subjektų ratą, kurie negali būti bausti už nelegalų darbą, priešingu atveju įmonės darbuotojams (nagrinėjamu atveju pareiškėjui) atsiranda atitinkamos teisinės pasekmės.

14. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, nustatęs pareiškėjo darbdavio įgalioto atstovo nelegalaus darbo faktą, turėjo teisę, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad jis, būdamas UAB „Aribolt“ darbuotoju, apie darbdavio atstovės padarytą nusižengimą nebuvo informuotas, Migracijos departamentui apie administracinės teisės pažeidimą buvo žinoma dar 2020 m. birželio 30 d., kai buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo darbdavio pakeitimo, nurodė, kad jie nedaro jokios įtakos Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, darbdavio įgaliota atstovė B. K. už nelegalų darbą bausta 2020 m. liepos 28 d. nutarimu, t. y. jau po to, kai buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo darbdavio pakeitimo (2020 m. birželio 30 d.).

16. Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjo darbdavys (darbdavio atstovė) nubaustas už nelegalų darbą, nors šis faktas nustatytas (atsirado) jau po leidimo laikinai gyventi išdavimo (ar sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo), atsakovas turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes jo galiojimo laikotarpiu atsirado aplinkybės, kurioms esant toks leidimas būtų neišduotas. Migracijos departamentas, nustatęs pareiškėjo darbdavio (jo atstovės) nelegalaus darbo faktą, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

17. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, ginčijamą Sprendimą, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, priėjo prie išvados, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, juose aiškiai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Sprendime aiškiai ir pakankamai nurodyta, kodėl pareiškėjui panaikinamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jis atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė kitų teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos ir laikėsi pagrindinių procedūrų.

III. 18. Pareiškėjas H. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimą ir skundą tenkinti.

19. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su teismo argumentais, jog B. K. patenka į Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nurodytų subjektų ratą, kurie negali būti bausti už nelegalų darbą, priešingu atveju įmonės darbuotojams atsiranda atitinkamos teisinės pasekmės, kadangi jie prieštarauja Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktui. Pareiškėjo teigimu, nėra jokio pagrindo tapatinti bendrovės darbuotoją B. K., veikusią pagal direktoriaus A. (A.) K. įgaliojimą, su juridiniu asmeniu, kaip darbdaviu, ar juridinio asmens vadovu pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį.

20. Pareiškėjas teigia, kad sistemiškai vertinant Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, ANK 2 straipsnio 1 dalį ir 95 straipsnį bei Užimtumo įstatymo 55 straipsnį (institucijos, vykdančios nelegalaus darbo, nedeklaruoto darbo ir nedeklaruotos savarankiškos veiklos kontrolę) ir 56 straipsnį (nelegalus darbas ir atsakomybė už jį), užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimui, be kitų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintų sąlygų, būtina nustatyti, kad darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį yra nubaustas už nelegalų darbą. Sisteminis ir lingvistinis teisės normų aiškinimas sudaro pagrindą spręsti, kad tiek ANK 95 straipsnis, tiek Užimtumo įstatymas, tiek Įstatymas atskiria fizinio asmens ir juridinio asmens atsakomybę.

21. Pareiškėjas nurodo, kad jis darbo sutartį yra sudaręs su UAB „Aribolt“, kuri yra Lietuvos Respublikoje įsteigtas juridinis asmuo, būtent UAB „Aribolt”, kaip juridinis asmuo, yra jo darbdavys. Byloje nustatyta, kad UAB „Aribolt” vadovo pareigas eina, t. y. vienasmenio valdymo organo funkcijas įgyvendina A. K.. Migracijos departamento Sprendimo priėmimo dieną nebuvo priimti jokie individualūs administraciniai aktai, kuriuose būtų konstatuota, kad UAB „Aribolt“ ar A. K. pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnį ir dėl to jiems paskirta minėtame straipsnyje nustatyta poveikio priemonė. Pareiškėjas teigia, kad B. K. nutarimo dėl nelegalaus darbo įsiteisėjimo dieną ji nebuvo pareiškėjo darbdaviu. Juridiniam asmeniui UAB „Aribolt“ negali būti aktuali įgaliotam fiziniam asmeniui B. K. paskirtos nuobaudos vykdymo pabaiga. Pareiškėjo vertinimu, priešingai nei konstatavo teismas, šiuo konkrečiu atveju byloje nebuvo nustatytas jo darbdavio ar jo atstovo nubaudimo už nelegalų darbą faktas, o tai reiškia, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, netinkamai teisiškai kvalifikavo vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatytų šios teisės normos taikymo sąlygų, tai lemia priimto Sprendimo neteisėtumą.

22. Pareiškėjas akcentuoja, kad UAB „Aribolt“ direktorius pavedė B. K. vykdyti tik vieną funkciją – organizuoti darbuotojų atrankos, darbuotojų priėmimą į darbą bei atleidimą. UAB „Aribolt“ direktorius, kaip matyti iš 2020 m. kovo 20 d. įsakymo turinio, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 3.1.5 punktu, taip pat siekdamas išvengti tiesioginių kontaktų su darbuotojais ir kitais asmenimis, pavedė UAB „Aribolt“ komercijos direktorei B. K. nuo 2020 m. kovo 23 d. iki 2020 m. balandžio 3 d. vykdyti UAB „Aribolt“ darbuotojų atrankos, darbuotojų priėmimo bei atleidimo, funkcijas. Tokios apimties įgaliojimai nesuteikia B. K. darbdavio statuso, nes jai nėra pavesta vadovauti UAB „Aribolt“, o įgaliojimų suteikimas kitam asmeniui savaime nereiškia, kad tokių veiksmų negalėjo vykdyti UAB „Aribolt“ vadovas, t. y. B. K. darbdavio įgaliojimai nebuvo suteikti.

23. Pareiškėjo vertinimu, byloje nebuvo nustatyta jokių teisinių ir faktinių aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog B. K. gali būti prilyginama UAB „Aribolt” vienasmenio valdymo organui. B. K., veikusi jai suteiktų siaurų įgaliojimų ribose, iš esmės nevadovavo UAB „Aribolt“, todėl jos kaltės konstatavimo dienai ji negali būti laikoma pareiškėjo darbdaviu. Pareiškėjas pažymi, kad administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už nelegalų darbą gali būtų traukiami tiek darbdaviai, tiek kiti atsakingi asmenys. UAB „Aribolt“ direktoriumi visą laikotarpį buvo A. K..

24. Pareiškėjas teigia, kad jis turi teisėtą pagrindą tikėtis, jog sprendžiant jo teisinės padėties klausimus, bus laikomasi galiojančių teisės normų. Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatytos sankcijos ir poveikio priemonės gali būti taikomos tik nustačius, kad būtent darbdavys ar jo atstovas, įgyvendinantis vienasmenio valdymo funkcijas, buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn dėl konstatuoto nelegalaus darbo fakto. Įstatymas nenumato galimybės taikyti šias poveikio priemones tuo atveju, jei administracinėn atsakomybėn traukiamas ne pats darbdavys, o kiti darbdavio darbuotojai, neturintys valdymo organų funkcijų. Pareiškėjo teisėtų lūkesčių apimtį sudaro pagrindas tikėtis, kad nenustačius jo darbdavio – UAB „Aribolt“ ir jo vadovo A. (A.) K. nubaudimo už nelegalų darbą fakto, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatytos sankcijos ir poveikio priemonės jam nebus taikomos, nesant tam teisės aktų įtvirtintų pagrindų.

25. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

26. Atsakovas nurodo, kad sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. sprendimu ir jame išdėstytai motyvais.

27. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad nėra jokio pagrindo tapatinti bendrovės darbuotoją B. K., veikusią pagal direktoriaus A. K. įgaliojimą, su juridiniu asmeniu, kaip darbdaviu, ar juridinio asmens vadovu pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, ir teigia, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys (ANK 2 str. 1 d.). Šiuo atveju B. K. atsakomybė kildinama iš jos, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų (UAB „Aribolt“ komercijos direktorė B. K. buvo įgaliota vykdyti darbuotojų priėmimo į darbą funkcijas), todėl tokiu atveju būtent darbdavio veiksmai, atlikti per atstovą, sudaro pažeidimo objektyviąją pusę.

28. Atsakovas nurodo, kad nors pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas laikotarpiui iki 2021 m. rugsėjo 1 d., tai nereiškia, jog pareiškėjas galėjo tikėtis, kad leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, jog neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tai, kad administracinį teisės nusižengimą (leido dirbti nelegalų darbą) padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas darbdavio atstovas, darbdavio įgaliotas įgyvendinti vienasmenio organo funkcijas, susijusias su personalo valdymu, o ne UAB „Aribolt“ ar minėtos bendrovės direktorius, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl ginčijamas Sprendimas priimtas pagrįstai ir nepažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių.

29. Atsakovas teigia, kad Migracijos departamentas, nustatęs bent vieną Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintą savarankišką leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, o neatitiktis Įstatymo reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Bylos dalykas – atsakovo Migracijos departamento 2020 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. (15/5-3) 50U-05269, kuriuo panaikintas pareiškėjui H. G., dirbusiam UAB „Aribolt“, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas.

31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 28 d. nutarimu B. K. (UAB „Aribolt“ įgaliotas asmuo, veikiantis pagal UAB „Aribolt“ direktoriaus 2020 m. kovo 20 d. išduotą įgaliojimą) nubausta pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) 2 000 Eur bauda, o pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kuriais yra ginčijama ši pirmosios instancijos teismo išvada, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą – „<...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, <...>, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams <...>“, yra pažymėjęs, kad: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio („Nelegalus darbas“) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz., valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr., pvz., 2019 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019; 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019; kt.).

33. Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinto leidimo laikinai gyventi panaikinimo teisinis pagrindas yra susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu.

34. Nagrinėjamu atveju buvo nubaustas UAB „Aribolt“ įgaliotas asmuo, veikiantis pagal UAB „Aribolt“ direktoriaus 2020 m. kovo 20 d. išduotą įgaliojimą, pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kuri nustato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 28 d. nutarimu nustatyta, jog B. K., būdama UAB „Aribolt“ darbdavio įgaliotu asmeniu, 2020 m. balandžio 2 d. leido dirbti administracinio nusižengimo protokole nurodytiems asmenims įmonės siuvykloje, esančioje Mėnulio g. 69, Lentvaryje, Trakų rajone, teisės aktų nustatyta tvarka nesudariusi rašytinių darbo sutarčių ir nepranešusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie šių asmenų įdarbinimą prieš vieną dieną iki darbo pradžios. Dėl to konstatuota, kad B. K. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 42 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

35. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą.

36. DK 42 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (šio kodekso 34 straipsnis). Apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Darbdavys leidžia darbuotojui pradėti dirbti tik tada, kai pasirašytinai supažindina darbuotoją su darbo sąlygomis, tvarką darbovietėje nustatančiomis darbo teisės normomis, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimais (DK 42 straipsnio 2 ir 4 dalys).

37. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 28 d. nutarimu būtent ir buvo nustatyta, kad B. K. vykdė darbdavio funkcijas, o ne kitas asmuo (pvz., pareiškėjo nurodomas A. K.). Šioje administracinėje byloje negali būti iš naujo vertinamos aplinkybes, susijusios su tuo, kokias funkcijas vykdė B. K. ir ar ji pagrįstai buvo nubausta pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį. Tai, kad šiuo atveju nebuvo nubausta UAB „Aribolt“, kurią pareiškėjas įvardija kaip savo darbdavę, ir A. K. (įmonės vadovas) nėra jokio pagrindo vertinti, kad atsakovas netinkamai taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą.

38. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Migracijos departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

39. Apibendrinant konstatuotina, jog atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio įgaliotas asmuo nubaustas už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

40. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo teisėtais lūkesčiais, pažymėtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad šiuo atveju UAB „Aribolt“ ir jos vadovas A. K. nebausti už nelegalų darbą, nereiškia, jog pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negalės būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos.

41. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. (H.) G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė