2022-06-08 Nr. AB-16376-3-61-3-01448-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-67-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01448-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. J. (G. J.) ir K. J. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-4124-602/2021 pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. J. (G. J.) ir K. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai G. J. ir K. J. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyrių (toliau – ir Skyrius) suderinti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre žemės sklypų Nr. 719-1-1 (1,1241 ha), Nr. 719-1-2 (0,1998 ha) ir Nr. 719-2, kurie suprojektuoti Skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 49VĮ(14.49.2)-1665 (toliau – ir Įsakymas) patikslintame Vilniaus miesto kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekte, kadastrinių matavimų bylas; 2) įpareigoti Skyrių atkurti nuosavybės teisės į G. J. tenkančią nekilnojamojo turto dalį (0,52 ha) ir K. J. tenkančią nekilnojamojo turto dalį (2,29 ha), perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeninio ūkio žemės sklypus: Nr. 719-1-1, Nr. 710-1-2, Nr. 719-2, esančius (duomenys neskelbtini).

2. Pareiškėjai paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtos Vilniaus miestui žemės reformos žemėtvarkos projekte, G. J. asmeniniam ūkiui suprojektuoti žemės sklypai Nr. 719-1 (1,50 ha) ir Nr. 719-2 (1,00 ha). Skyriaus vedėjas Įsakymu patikslino asmeninio ūkio žemės sklypų Nr. 719-1 ir Nr. 719-2 ribas, plotus ir specialiąsias žemės naudojimo sąlygas. Paminėtu įsakymu vietoj buvusio asmeninio ūkio žemės sklypo Nr. 719-1 suformuoti du atskiri žemės sklypai Nr. 719-1-1 (1,1241 ha) ir Nr. 719-1-2 (0,1998 ha), taip pat pakeistos sklypo Nr. 719-2 ribos ir plotas (0,6689 ha). Nurodė, kad asmeniniam ūkiui žemė buvo skirta G. J. šeimai, kurią sudaro G. J. ir jo sutuoktinė K. J.. Pagal Vilniaus apskrities 2001 m. kovo 27 d. išvadą Nr. 102 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, G. J. turi nuosavybės teisę į 0,52 ha žemės plotą. Pagal Vilniaus apskrities 2000 m. birželio 28 d. išvadą Nr. 3336 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, K. J. turi nuosavybės teisę į 7,5 ha žemės plotą.

3. Pareiškėjai nurodė, kad jie 2018 m. vasario 7 d. kreipėsi su prašymu atkurti nuosavybės teises, perduodant jiems neatlygintinai nuosavybėn suprojektuotus asmeninio ūkio žemės sklypus: Nr. 719-1-1, Nr. 710-1-2, Nr. 719-2, esančius (duomenys neskelbtini). Skyrius 2018 m. kovo 16 d. rašte pripažino, kad G. J. turi teisę nusipirkti (ar gauti neatlygintinai nuosavybėn pagal išvadą) jam skirtą asmeninio ūkio žemę. Taip pat pripažino, kad pareiškėjas G. J. buvo įtrauktas į piliečių, įsigyjančių žemę, mišką ir vandens telkinius Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini), eiliškumo grupėje, sąrašą ir Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 patvirtintame Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtos Vilniaus miestui žemės reformos žemėtvarkos projekte, pareiškėjo G. J. asmeniniam ūkui suprojektuoti žemės sklypai: Nr. 719-1 (1,50 ha) ir Nr. 719-2 (1,00 ha). Tačiau pažymėjo, kad pareiškėjui priklausančio asmeninio ūkio žemės sklypų įregistravimo bei įsigijimo procedūra sustojo, nes Skyriui kilo abejonių dėl pareiškėjui G. J. suteikto asmeninio ūkio žemės ploto. Teigė, kad pareiškėjai bandė pašalinti Skyriaus keltas abejones kreipdamiesi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas atsisakė priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kaip nenagrinėtiną teisme. Teismai nurodė, kad šį klausimą pagal kompetenciją privalo spręsti žemės reformą vykdanti NŽT.

4. Pareiškėjai teigė, kad atsižvelgę į paminėtas teismų nutartis, jie pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, perduodant jiems neatlygintinai nuosavybėn suprojektuotus asmeninio ūkio žemės sklypus: Nr. 719-1-1, Nr. 710-1-2, Nr. 719-2, esančius (duomenys neskelbtini). Skyriaus 2018 m. kovo 16 d. rašte pripažįstama, kad Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės taryba 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimu G. J. šeimai asmeniniam ūkiui skyrė 0,50 ha plotą, tačiau tame pačiame sprendime esami duomenys apie tai, kad 2 ha asmeninio ūkio žemės G. J. buvo suteikti anksčiau, atsakovo yra ignoruojami. Nurodė, kad Skyrius vertindamas Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimo turinį, akcentuoja tik 0,5 ha žemės suteikimo faktą, t. y. tik paskutinę sprendimo priedo lentelės grafą (apie 0,5 ha suteikimą), ir ignoruoja to paties sprendimo įrašą, kad G. J. jau priklauso 2–3 ha. Šis įrašas patvirtino, kad iki Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimo priėmimo G. J. jau buvo suteikti 2 ha žemės, o minėtu serijos sprendimu papildomai buvo skirta 0,5 ha žemės plotas (iš viso pareiškėjas galėjo gauti 3 ha asmeninio ūkio žemės). Paaiškino, kad paminėtas aplinkybes patvirtino ir Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. 3267-41, kuriuo patvirtintame Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtos Vilniaus miestui žemės reformos žemėtvarkos projekte, G. J. asmeniniam ūkiui suprojektuoti žemės sklypai: Nr. 719-1 (1,50 ha) ir Nr. 719-2 (1,00 ha).

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Skyrius 2018 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. 49SJ-326(14.49.105.) iš esmės atsisakė svarstyti pareiškėjų prašymą, nurodęs, kad Vilniaus miesto skyrius tuo pačiu klausimu jau yra atsakęs 2018 m. kovo 16 d. raštu. Atitinkamai šiame rašte nėra pasisakyta dėl pareiškėjų atstovo 2018 m. spalio 15 d. rašte Nr. 106 nurodytų argumentų. Pareiškėjai teigė, kad tokį Skyriaus raštą vertina ne kaip individualų administracinį aktą, bet kaip atsakovo atsisakymą atlikti jo kompetencijai priskirtus viešojo administravimo veiksmus, t. y. neteisėtą neveikimą. Pareiškėjai nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas galėtų atsisakyti nagrinėti pareiškėjų ir / ar jų atstovo prašymus tuo atveju, jeigu nuosavybės teisių atkūrimo procesas pareiškėjams būtų pasibaigęs ir dėl to būtų priimtas atitinkamas sprendimas. Tačiau pareiškėjų atveju tas procesas nėra užbaigtas ir NŽT turi pareigą atkurti nuosavybės teises pareiškėjams bei atitinkamai pareigą iš esmės nagrinėti jų prašymus ir skundus, kurie paduodami dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

6. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė šį skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. VI sesijos sprendimu G. J. šeimai asmeniniam ūkiui skyrė 0,50 ha žemės plotą. Prie šio Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimo pridėtas sąrašas asmenų, kuriems suteiktas asmeninio ūkio žemės sklypas. Priedas suskirstytas atitinkamomis grafomis, kur vietoje iš jų nurodyta piliečio, kuriam suteiktas asmeninis ūkis, vardas, pavardė, kitose grafose nurodyta „Prašo“, „Priklauso“, „Suteikta“. Atsižvelgiant į skunde nurodomas klaidingas faktines aplinkybes dėl skirto ploto, akcentavo, kad ties G. J. pavarde esančiais įrašais grafoje „Prašo“ nurodyta „3.00“, grafoje „Priklauso“ nurodyta „2.00-3.00“ ir grafoje „Suteikta“ nurodyta „0.50“. Grafoje „Priklauso“ nurodytas žemės plotas „2.00-3.00“ laikytinas kaip vertinimas, kiek G. J. pagal teisės aktus galėjo būti suteikta konkrečios žemės ploto, t. y. tai nereiškia, kad asmeniui anksčiau jau buvo suteikta tarp 2–3 ha žemės, juolab, kad NŽT tokių „suteikimo“ dokumentų nėra, pareiškėjai taip pat tokių dokumentų nepateikė.

8. Atsakovas paaiškino, kad remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 6 dalimi, pareiškėjui gali būti suteiktas neatlygintinai tik 0,50 ha asmeninio ūkio žemės plotas, kuris buvo skirtas tuometės Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. XXXIV sesijos sprendimu. Be to, pagal išvadą, šis perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtai žemei, miško sklypo plotas, pareiškėjui bus įskaitomas kaip naudojamo asmeninio ūkio žemės sklypas, t. y. asmeninis ūkis gali būti neatlygintinai perduodamas tik įgyvendinant minėtą išvadą.

9. Atsakovas teigė, kad nesutinka su pareiškėjų argumentais, jog nei Skyriaus 2019 m. kovo 12 d. rašte, nei susitikimo metu nėra minimas likusios pareiškėjų naudojamos asmeninio ūkio žemės klausimas. Nurodė, kad pareiškėjams buvo atsakyta NŽT 2019 m. gegužės 6 d. raštu Nr. 1SS-858-(5.59 E.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“, kuriame pareiškėjai pakartotinai buvo informuoti, kad tokio turinio klausimas jau buvo detaliai išnagrinėtas NŽT 2019 m. vasario 21 d. raštu Nr. 1SS0369-(7.22 E.) „Dėl prašymo nagrinėjimo“. Atsakovas pažymėjo, kad nors pareiškėjai nurodė, kad NŽT vengia atsakyti į pateiktą skundą, tačiau suformuotame skundo dalyke toks reikalavimas nėra reiškiamas. Skyrius į analogiškus klausimus pareiškėjui atsakė 2018 m. kovo 16 d. raštu Nr. 49SJ-57-(14.49.105.), t. y. šis teisines pasekmes sukeliantis individualus administracinis aktas yra galiojantis ir nebandomas ginčyti. Taip pat pareiškėjams detaliai buvo atsakyta NŽT minėtu 2019 m. vasario 21 d. raštu Nr. 1SS-369-(7.22 E.). Šis individualus administracinis aktas taip pat nebuvo ginčijamas. Kita vertus, pareiškėjai apskritai neginčijo jokio NŽT ar Skyriaus rašto, o tiesiog prašė priimti priešingą galiojantiems institucijos administraciniams aktams sprendimą. Manė, kad skunde keliant tokio turinio reikalavimus turėjo būti ginčijami NŽT administraciniai aktai, kuriais be kita ko atsisakyta tenkinti pareiškėjų keltus reikalavimus.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjų G. J. ir K. J. skundą.

11. Teismas, įvertinęs byloje surinktus ir ištirtus rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovas, neturėdamas teisės akto, kuris būtų pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas naudojasi 2,5 ha žemės sklypu, pagrįstai vadovavosi Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimu, kuriuo pareiškėjui buvo skirtas 0,50 ha asmeninio ūkio žemės plotas, ir netenkino pareiškėjo prašymo perduoti G. J. neatlygintinai nuosavybėn 3,00 ha bendro ploto asmeninio ūkio žemės sklypus, kurie suprojektuoti Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtos Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3267-41 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, Vilniaus rajone“.

12. Pareiškėjai G. J. ir K. J. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundą, taip pat pridėti prie bylos Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičio 1995 m. gegužės 1 d. pažymėjimą.

13. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašė šį apeliacinį skundą atmesti, taip pat pridėti prie bylos (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 21 sesijos sąrašus ir 1994 m. birželio 29 d. 22 sesijos sprendimą.

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjęs pareiškėjų apeliacinį skundą 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi jį tenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą panaikino bei bylą perdavė tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad teismo vertinimu, pareiškėjams priklauso 2–3 ha, būtent iki 1995 m. kovo 16 d. sprendimo buvo suteikti 2 ha, minėtu sprendimu papildomai skirta 0,5 ha asmeninio ūkio žemės. Teisėjų kolegija, įvertinusi žemės skyrimą asmeniniam ūkiui patvirtinančias aplinkybes ir dėl jų padaręs išvadą, nurodė, kad faktinės aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl paskirtos asmeniniam ūkiui žemės naudojimo šiuo tikslu, byloje netirtos, pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė, todėl bylą perdavė tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

III. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjų G. J. (G. J.) ir K. J. skundą tenkino ir įpareigojo NŽT Vilniaus miesto skyrių suderinti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre žemės sklypų Nr. 719-1-1 (1,1241 ha), Nr. 719-1-2 (0,1998 ha) ir Nr. 719-2, kurie suprojektuoti Skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 49VĮ(14.49.2)-1665 patikslintame Vilniaus miesto kadastro vietovės (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekte, kadastrinių matavimų bylas ir atkurti nuosavybės teises į G. J. (G. J.) tenkančią nekilnojamojo turto dalį (0,52 ha) ir K. J. tenkančią nekilnojamojo turto dalį (2,29 ha), perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeninio ūkio žemės sklypus: Nr. 719-1-1, Nr. 710-1-2, Nr. 719-2, esančius (duomenys neskelbtini).

17. Teismas nustatė, kad tuometės Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. 24 sesijos sprendimu (pakeistas apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. sprendimu) G. J. šeimai asmeniniam ūkiui buvo skirtas 0,50 ha žemės plotas.

18. Vilniaus apskrities Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės, dalies (duomenys neskelbtini) kadastro vietovių bei Vilniaus miestui priskirtos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projekte (toliau – ir Projektas), patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 3267-41, teritorijoje priskirtoje Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d., G. J. asmeniniam ūkiui kartu su namų valda buvo suprojektuoti sklypas Nr. 719-1 (1,50 ha) ir sklypas Nr. 719-2 (1,00 ha). Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 2.3-11952-(01) „Dėl Vilniaus apskrities Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtos Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 3267-41 patikslinimo“ buvo patikslintos Projekte suprojektuoto žemės sklypo Nr. 719-1 ribos ir plotas, išskiriant du namų valdos žemės sklypus ir 1,0028 ha ploto paliekant kaip žemės ūkio paskirties žemės sklypą. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1665 buvo patikslintos Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtos Vilniaus miestui žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotų žemės sklypų Nr. 719-1, Nr. 719-2 ir Nr. 711 ribos ir plotai.

19. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog G. J. tuometės Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimu buvo skirtas 0,50 ha asmeninio ūkio žemės plotas. Prie šio Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimo pridėtas sąrašas asmenų, kuriems suteiktas asmeninio ūkio žemės sklypas (toliau – ir Priedas). Priedas suskirstytas atitinkamomis grafomis, kur vienoje iš jų nurodyta piliečio, kuriam suteiktas asmeninis ūkis, vardas, pavardė, kitose grafose nurodyta „Prašo“, „Priklauso“, „Suteikta“. Eilutėje ties G. J. pavarde esančiais įrašais grafoje „Prašo“ nurodyta „3.00“, grafoje „Priklauso“ nurodyta „2.00-3.00“ ir grafoje „Suteikta“ nurodyta „0.50“.

20. Teismas pažymėjo, kad Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-230 redakcija) nustatyta, kad žemę asmeniniam ūkiui suteikia apylinkių tarybos. Ši nuostata pakartota Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarime Nr. 308 (2 punktas), Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 4 punkte. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, (toliau – ir Tvarka) 6 punkte įtvirtinta nuostata, kad prašymai suteikti asmeninio ūkio žemę paduodami iki 1993 m. gruodžio 31 d., o Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalyje (1994 m. gegužės 24 d.

įstatymo Nr. I-476 redakcija) nustatyta, kad sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos priima ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. 1995 m. lapkričio 30 d. įstatymu Nr. I-1112 Žemės reformos įstatymo 16 straipsnis papildytas 8 punktu, nustatant, kad jei apylinkių tarybos pagal anksčiau galiojusius įstatymus nepriėmė sprendimo suteikti asmeninio ūkio žemę piliečiams, turėjusiems teisę šią žemę gauti, apskrities valdytojas, remdamasis agrarinės reformos tarnybos pateikta medžiaga, gali priimti sprendimą, patvirtinantį, kad šie piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme (bet ne daugiau kaip 2–3 ha faktiškai naudojamų žemės ūkio naudmenų).

Ši nuostata galiojo iki 1997 m. liepos 23 d. 2004 m. liepos 13 d. įstatymu Nr. IX-2353 papildyto Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentų neišliko arba asmeninio ūkio žemės suteikimas apylinkės teritorijoje 1990 m. liepos 26 d. – 1994 m. liepos 1 d. laikotarpiu apylinkės tarybos sprendimu buvo įformintas kaip žemės nuoma, arba dėl pareigūnų biurokratizmo apylinkės taryba priėmė sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo 1994 m. liepos 1 d.–1995 m. kovo 26 d. laikotarpiu, asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos asmeninio ūkio žemės plotą, esant įstatyme išdėstytoms sąlygoms, ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. sprendimu patvirtina apskrities viršininkas.

Taigi tinkamu asmeninio ūkio žemės suteikimo aktu laikytinas pagal ne vėliau kaip iki 1993 m. gruodžio 1 d. pateiktą asmens prašymą ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. priimtas apylinkės tarybos sprendimas dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui; nuo 1995 m. gruodžio 20 d. iki 1997 m. liepos 23 d. priimtas apskrities valdytojo sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą; ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. priimtas apskrities viršininko sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos žemės plotą.

21. Teismo vertinimu, pareiškėjams pagal (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos jau priklauso 2–3 ha. Šis įrašas patvirtina, kad iki Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimo priėmimo G. J. jau buvo suteikti 2 ha žemės, o minėtu sesijos sprendimu papildomai buvo skirta 0,5 ha žemės plotas (iš viso pareiškėjas galėjo gauti 3 ha asmeninio ūkio žemės). Tai patvirtina ir Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymas Nr. 3267-41, kuriuo patvirtintame Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. 1-1304 priskirtos Vilniaus miestui žemės reformos žemėtvarkos projekte, G. J. asmeniniam ūkiui suprojektuoti žemės sklypai: Nr. 719-1 (1,50 ha) ir Nr. 719-2 (1,00 ha). Taigi, atsižvelgus į minėtą teisinį reglamentavimą ir ištirtas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog atsakovas, neturėdamas teisės akto, kuris būtų pagrindas pripažinti, jog pareiškėjas naudojasi 2,5 ha žemės sklypu, nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo perduoti G. J. neatlygintinai nuosavybėn 3,00 ha bendro ploto asmeninio ūkio žemės sklypus.

22. Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju iš skundo priedų matoma, jog žemės sklypai buvo naudojami žemės ūkio paskirčiai, konkrečiai ariamajai žemei. Taip pat pažymėjo, jog atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pripažino, jog ginčo dėl 2,5 ha asmeninio ūkio žemės naudojimo šioje byloje nėra. Atsakovas neneigė asmeninio ūkio žemės naudojimo fakto, todėl nurodė, kad: „dėl asmeninio ūkio naudojimo ar nenaudojimo tai tokio ginčo apskritai nebuvo, todėl teismas negali jo išspręsti. Jeigu tarnyba būtų pasisakiusi, kuriame nors administraciniame akte, kad atsiprašome Jums negalime suteikti asmeninio ūkio, todėl, kad Jūs nenaudojate ir nepateikėte dokumentų, tada galėtų asmuo ginčyti tokį administracinį aktą”. Taigi, teismas pažymėjo, jog abi asmeninio ūkio žemės suteikimo sąlygos byloje yra nustatytos.

23. Todėl teismo vertinimu, atsakovas NŽT yra įpareigotinas suderinti ir įregistruoti Nekilnojamojo turto registre žemės sklypų Nr. 719-1-1 (1,1241 ha), Nr. 719-1-2 (0,1998 ha) ir Nr. 719-2, kurie suprojektuoti Skyriaus vedėjo 2012 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 49VĮ(14.49.2)-1665 patikslintame Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) žemės reformos žemėtvarkos projekte, kadastrinių matavimų bylas ir atkurti nuosavybės teises į G. J. tenkančią nekilnojamojo turto dalį (0,52 ha) ir K. J. tenkančią nekilnojamojo turto dalį (2,29 ha), perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeninio ūkio žemės sklypus: Nr. 719-1-1, Nr. 710-1-2, Nr. 719-2, esančius (duomenys neskelbtini).

IV. 24. Atsakovas NŽT pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti.

25. Atsakovas apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

26. Asmeninio ūkio skyrimas ir asmeninio ūkio naudojimas yra dvi skirtingos teisinės prielaidos, todėl nebuvo galima daryti išvados dėl naudojamo, remiantis tik skyrimo prielaida. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. sprendimas galioja kartu su papildomu apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. sprendimu. Nei pareiškėjų skunde, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo nurodomas teisės aktas, kuriuo būtų leidžiama kelis kartus asmeniui suteikti asmeninį ūkį. Pažymėjo, kad grafoje „suteikta“ yra nurodytas tik 0,50 ha plotas, bet dėl šios grafos „suteikta“ teismas kažkodėl detaliai nepasisakė ir nepaaiškino, kodėl minėtoje vietoje įrašyta 0,50 ha, o ne 2,00 ha. Taigi, 1995 m. kovo 16 d. sprendime nėra duomenų, kad G. J. suteikiamas papildomas 0,5 ha plotas asmeninio ūkio žemei. Atsakovas pabrėžė, kad jeigu Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimas 1991 m. balandžio 11 d. galiotų ir nebūtų pakeistas apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. sprendimu, tai šio sprendimo grafoje „suteikta“ neabejotinai būtų įrašyta ne 0,5 ha, o 2,5 ha. Pirmosios instancijos teismo sprendime pasirinktas lentelės grafų interpretavimas iš esmės prieštarauja asmeninio ūkio suteikimą reglamentuojantiems teisės aktams ir pagal tokį išaiškinimą tarnyba galėtų atkurti (suteikti) daugiau nei 3 ha asmeninio ūkio žemės. Be to, atsakovas manė, kad pirmosios instancijos teismas pasirinkdamas tokį situacijos ir sesijų „traktavimą“ kokio prašė pareiškėjai, be kita ko, turėjo įvertinti, kad nors pareiškėjų atžvilgiu matematiškai sudedant 1991 m. balandžio 11 d. ir 1995 m. kovo 16 d. sesijų sprendimus nėra viršijamas maksimalus 3 ha asmeninio ūkio dydis, tačiau vertinant kitų asmenų pavydžius – nemažai daliai asmenų, matematiškai sudėjus sesijų sprendimus būtų viršijama leistina 3 ha dydžio riba.

27. Pažymėta, kad 29 (duomenys neskelbtini) pretendentams nuosavybės teisės grąžinant natūra nebuvo atkurtos į 18,69 ha plotą. Laisvos valstybinės žemės, kurioje galėtų būti projektuojami žemės sklypai grąžinimui natūra yra tik 2,88 ha. Valstybinės žemės patikėtinio įsitikinimu, pateikta proporcija atspindi, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą būdo „natūra“ visiems neužteks, todėl asmeninio ūkio dydis, kuriuo galima padengti (įskaityti) natūros plotą, ginčo atveju yra tik 0,50 ha.

28. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo asmeninis ūkis yra naudojamas (viena iš asmeninio ūkio suteikimo sąlygų) remiantis tuo, kad NŽT posėdžio metu pasakė, jog šioje byloje dėl to nėra kilęs ginčas. Tačiau, NŽT nuomone, nagrinėjamoje byloje nebuvo surinkta pakankamai įrodymų leidžiančių teigti, kad pareiškėjai faktiškai naudoja jiems prašomą suteikti asmeninį ūkį. Teismo proceso metu turėjo būti nustatomas asmeninio ūkio naudojimo / nenaudojimo statusas, surinkti rašytiniai įrodymai (faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, išvažiuojamojo posėdžio protokolas ir kt.). NŽT įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje (inicijuojant procesą) nebuvo keliamas klausimas dėl faktinio 2,50 ha teritorijos naudojimo / nenaudojimo, o Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pasisakius, kad ši aplinkybė turėtų būti įvertinta, Vilniaus apygardos administracinis teismas tiesiog formaliai konstatavo, kad tokio ginčo nėra ir konstatavo asmeninio ūkio naudojimo statusą.

V. 29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. sausio 12 d. nutartimi tenkino atsakovo NŽT apeliacinį skundą, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – atmetė pareiškėjų G. J. ir K. J. skundą kaip nepagrįstą.

30. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo apeliacinio skundo, pareiškėjų atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymėjo, kad pareiškėjai inicijavo ginčą nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu, būtent norėdami, kad byloje būtų pasisakyta dėl asmeninio ūkio žemės jiems skyrimo, naudojimo bei šios žemės įskaitymo į grąžintiną žemę. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo, Žemės reformos įstatymo nuostatomis bei teismų praktika, nurodė, kad asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui. Taigi būtinos yra dvi sąlygos: skyrimas ir naudojimas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 7 d. nutartį byloje Nr. eA-155-1062/2021).

31. Teismas iš bylos dokumentų nustatė, kad Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. 6 sesijos sprendimo 64 eilutėje tarp asmenų, kuriems suteikiami asmeninio ūkio žemės sklypai (duomenys neskelbtini) aukštesniosios žemės ūkio mokyklos teritorijoje, nurodytas pareiškėjas G. J. (gyvenęs (duomenys neskelbtini), dirbęs šaltkalviu), o eilutėje „sklypo dydis“ įrašytas skaičius „2“. Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimu buvo sprendžiami klausimai dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, taip pat ir dėl 1991 m. balandžio 11 d. sprendimu suteiktos žemės. Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimo 1 priede („Sąrašas asmenų, kuriems suteiktas asmeninio ūkio žemės sklypas“), dalyje (duomenys neskelbtini), 656 eilutėje nurodytas J. H., lentelės grafoje „Prašo“ yra įrašas „3“, lentelės grafoje „Priklauso“ yra įrašas „2-3“, lentelės grafoje „Suteikta“ yra įrašas „0,5“. Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimas 1991 m. balandžio 11 d. pakeistas apylinkės tarybos 1995 m. kovo 16 d. sprendimu. Tai pareiškėjams buvo paaiškinta Skyriaus 2018 m. kovo 16 d. rašte. Todėl, teismo vertinimu, nepagrįsti yra pareiškėjų argumentai dėl NŽT pozicijos prieštaringumo.

32. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tiek vertinant 1995 m. kovo 16 d. sprendimo (būtent jo 1 priedo) turinį, tiek vertinant šį dokumentą kartu su NŽT paaiškinimais, įrašo grafos „Priklauso“ įrašo „2-3“, negalima vertinti kaip vienareikšmiškai patvirtinančio, kad pareiškėjui iki šio sprendimo priėmimo yra suteikta 2 ha asmeninio ūkio žemės. To negalima daryti nei dėl grafos pavadinimo, nei dėl to, kad nėra nurodytas vienas skaičius.

33. Teismas akcentavo, kad vertinant 1995 m. kovo 16 d. sprendimo (būtent jo 1 priedo) turinį, įrašo grafos „Suteikta“ įrašo „0,5“, negalima vertinti kaip patvirtinančio, kad pareiškėjui yra suteikta papildomai 0,5 ha asmeninio ūkio žemės, nes sprendime nėra nurodoma, kad tai papildomai suteikiamas žemės plotas. Be to, teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai nurodė, kad šioje vietoje pagal pareiškėjo paaiškinimus būtų nurodyta, jog yra suteikta 2,5 ha, tačiau tokio įrašo nėra.

34. Teismas vertindamas Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. ir 1995 m. kovo 16 d. sprendimų turinį kartu su NŽT paaiškinimais, iš šių įrodymų nustatė, kad 1991 metų sprendime buvęs įrašas dėl 2 ha asmeninio ūkio žemės bei pareiškėjo darbo vietos nurodymas, taip pat įrašas 1995 metų sprendime dėl 2–3 ha asmeninio ūkio žemės priklausymo, patvirtino, kiek pareiškėjui asmeninio ūkio žemės galėjo būti suteikta, o ne kiek buvo suteikta.

35. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, atsakovas pagrįstai akcentavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pasirinktas lentelės grafų interpretavimas iš esmės prieštarauja asmeninio ūkio suteikimą reglamentuojantiems teisės aktams ir pagal tokį išaiškinimą tarnyba galėtų atkurti (suteikti) daugiau nei 3 ha asmeninio ūkio žemės. Atsakovas pagrįstai akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas pasirinkdamas tokį situacijos ir sesijų „traktavimą“ kokio prašė pareiškėjai be kita ko neįvertino, kad nors pareiškėjų atžvilgiu matematiškai sudedant 1991 m. balandžio 11 d. ir 1995 m. kovo 16 d. sesijų sprendimus nėra viršijamas maksimalus 3 ha asmeninio ūkio dydis, tačiau vertinant kitų asmenų pavyzdžius – nemažai daliai asmenų, matematiškai sudėjus sesijų sprendimus būtų viršijama leistina pagal teisės aktus 3 ha dydžio riba (pvz. 666 eilutėje nurodytam asmeniui turėtų priklausyti 5,5 ha asmeninio ūkio žemės).

36. Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą ir tenkinęs pareiškėjų skundą, neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių ir nepakankamai atsižvelgė į teisės aiškinimą šios kategorijos bylose, t. y., kad sprendžiant klausimą, ar žemė gali būti laikoma asmeninio ūkio žeme, kiekvienu atveju turi būti nustatytos dvi būtinos sąlygos – skyrimas ir naudojimas. Teismas, nustatęs tik naudojimo sąlygą, tačiau neįvertinęs išsamiai visų įrodymų dėl skyrimo sąlygos, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Taigi, apibendrindamas bylos faktines aplinkybes bei teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl NŽT nustatytų aplinkybių ir taikytų materialiosios teisės normų, todėl spendimas pakeistas, pareiškėjų skundas atmestas.

VI. 37. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjų G. J. (G. J.) ir K. J. prašymas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-4124-602/2021.

38. Šį prašymą pareiškėjai grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais, kuriems esant procesas gali būti atnaujinamas.

39. Pareiškėjų teigimu, šioje byloje priimtomis, tokios pačios galios (galutinėmis ir neskundžiamomis) nutartimis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tuo pačiu klausimu padarė dvi kardinaliai skirtingas išvadas. Tai automatiškai reiškia, kad teismų praktika tuo pačiu klausimu yra skirtinga ir dėl to būtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pašalintų tokį prieštaravimą ir aiškiai pasisakytų kuri nutartis yra pagrįsta bei kuria turėtų vadovautis, o kurią teismas pripažįsta kaip nepagrįstą. Pareiškėjai pažymi, kad vėliau priimta 2022 m. sausio 12 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įveikė įsiteisėjusios ir neskundžiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutarties prejudicinę ir res judicata galią, paneigdamas ankstesnės nutarties išvadas, tačiau pats teismas to sąmoningai neakcentavo. Pareiškėjų nuomone, iš pradžių teismas paminėjo ankstesnės nutarties išvadas, o po to padarė visiškai priešingas išvadas, tiesiogiai nepasisakydamas, kad jis nesutinka su 2020 m. lapkričio 11 d. nutarties išvadomis.

40. Pareiškėjai, cituodami Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99; EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Sutyazhnik prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8269/02; EŽTT 2001 m. kovo 29 sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 40713/04), teigia, kad ši praktika turi reikšmę ne tik dėl to, kad yra teikiamas prašymas dėl proceso atnaujinimo, bet ji aktuali dėl to, kad vienas iš prašymo pagrindų yra aplinkybė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. sausio 12 d. nutartimi pakeisdamas galutines ir to paties teismo neskundžiamos 2020 m. lapkričio 11 d. nutarties išvadas, t. y. iš esmės atnaujino procesą pagal ankstesnę neskundžiamą teismo nutartį ir pakeitė tos nutarties išvadas, nors to daryti neturėjo teisės ir pagrindo.

41. Pareiškėjų nuomone, teismas 2022 m. sausio 12 d. nutartyje akivaizdžiai pažeidė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutarties prejudicinę ir res judicata galią, o tuo pačiu ir teisinio apibrėžtumo principą. Taip pat pareiškėjai konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tuo pačiu klausimu yra prieštaringa ir tas prieštaravimas yra toje pačioje byloje.

42. Pareiškėjų teigimu, nagrinėjamu atveju materialiosios teisės normos pažeidimas pasireiškia šia 2022 m. sausio 12 d. nutarties išvada: „Atsakovas pagrįstai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pasirinktas lentelės grafų interpretavimas iš esmės prieštarauja asmeninio ūkio suteikimą reglamentuojantiems teisės aktams ir pagal tokį išaiškinimą tarnyba galėtų atkurti (suteikti) daugiau nei 3 ha asmeninio ūkio žemės. Atsakovas pagrįstai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pasirinkdamas tokį situacijos ir sesijų „traktavimą“ kokio prašė pareiškėjai be kita ko neįvertino, kad nors pareiškėjų atžvilgiu matematiškai sudedant 1991 m. balandžio 11 d. ir 1995 m. kovo 16 d. sesijų sprendimus nėra viršijamas maksimalus 3 ha asmeninio ūkio dydis, tačiau vertinant kitų asmenų pavyzdžius – nemažai daliai asmenų, matematiškai sudėjus sesijų sprendimus būtų viršijama leistina pagal teisės aktus 3 ha dydžio riba (pvz. 666 eilutėje nurodytam asmeniui turėtų priklausyti 5,5 ha asmeninio ūkio žemės).“ Pareiškėjai pažymi, kad pati Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sąmoningai ar nesąmoningai šioje dalyje nepacituoja tų atsakovo argumentų, su kuriais nurodo sutinkanti, ir netgi nepamini asmeninio ūkio suteikimą reglamentuojančių teisės aktų, kuriuos taikant taip pat pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs daryti tokias išvadas.

43. Pareiškėjai pažymi, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos 2022 m. sausio 12 d. paskelbtu vertinimu, pagal asmeninio ūkio žemės suteikimą reglamentuojančius teisės aktus asmeniui asmeninio ūkio žemė galėjo būti suteikta tik vieną kartą ir vienu sprendimu. Jeigu asmeniui, kuriam kartą jau buvo suteikta asmeninio ūkio žemė, buvo priimtas kitas sprendimas, kuriuo suteikta asmeninio ūkio žemės, tai reiškia, kad iš jo buvo paimta anksčiau suteikta žemė ir vietoj to suteikta nauju sprendimu skiriama žemė. Pareiškėjų atveju tai reiškia, kad vadovaujantis teismo neįvardintais asmeninio ūkio žemės suteikimą reglamentuojančiais teisės aktais pareiškėjui 1995 m. kovo 16 d. sprendimu asmeninio ūkio žemė buvo ne suteikta, išeitų, kad šiuo sprendimu iš pareiškėjų buvo atimta 1,5 ha asmeninio ūkio žemės, kuri buvo suteikta 1991 m. balandžio 11 d. sprendimu (paliekant 0,5 ha iš suteiktų 2 ha). Pareiškėjų nuomone, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. sausio 12 d. nutartyje darydamas tokias išvadas nepamini nei vienos konkrečios teisės normos, kuria jis remiasi, o tai įvardija – „asmeninio ūkio suteikimą reglamentuojantiems teisės aktams“, jie pasisakyti dėl konkretaus teisės akto ir konkrečios teisės normos turinio, kuria neva remiasi teismas neturi galimybės.

44. Pareiškėjų teigimu, geriau už bet kokius jų argumentus, akivaizdų materialiosios teisės normos taikymo pažeidimą atskleidžia to paties teismo, toje pačioje byloje, tuo pačiu klausimu, tik kitos teisėjų kolegijos pateiktos išvados, kurios, priešingai nei 2022 m. sausio 12 d. nutartyje, yra padarytos prieš tai aiškiai įvardijus asmeninio ūkio žemės suteikimą reglamentuojančius teisės aktus, kuriais remiasi teisėjų kolegija 2020 m. lapkričio 11 d. nutartyje: Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje (1993 m. liepos 15 d.

įstatymo Nr. I-230 redakcija) nustatyta, kad žemę asmeniniam ūkiui suteikia apylinkių tarybos. Ši nuostata pakartota Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarime Nr. 308 (2 punktas), Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 4 punkte; Tvarkos 6 punkte įtvirtinta nuostata, kad prašymai suteikti asmeninio ūkio žemę paduodami iki 1993 m. gruodžio 31 d.; Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalyje (1994 m. gegužės 24 d.

įstatymo Nr. I-476 redakcija) nustatyta, kad sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos priima ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. 1995 m. lapkričio 30 d. įstatymu Nr. I-1112 Žemės reformos įstatymo 16 straipsnis papildytas 8 punktu, nustatant, kad jei apylinkių tarybos pagal anksčiau galiojusius įstatymus nepriėmė sprendimo suteikti asmeninio ūkio žemę piliečiams, turėjusiems teisę šią žemę gauti, apskrities valdytojas, remdamasis agrarinės reformos tarnybos pateikta medžiaga, gali priimti sprendimą, patvirtinantį, kad šie piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme (bet ne daugiau kaip 2–3 ha faktiškai naudojamų žemės ūkio naudmenų).

Ši nuostata galiojo iki 1997 m. liepos 23 d. 2004 m. liepos 13 d. įstatymu Nr. IX-2353 papildyto Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentų neišliko arba asmeninio ūkio žemės suteikimas apylinkės teritorijoje 1990 m. liepos 26 d. – 1994 m. liepos 1 d. laikotarpiu apylinkės tarybos sprendimu buvo įformintas kaip žemės nuoma, arba dėl pareigūnų biurokratizmo apylinkės taryba priėmė sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo 1994 m. liepos 1 d.–1995 m. kovo 26 d. laikotarpiu, asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos asmeninio ūkio žemės plotą, esant įstatyme išdėstytoms sąlygoms, ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. sprendimu patvirtina apskrities viršininkas.

Taigi, pareiškėjų tvirtinimu, tinkamu asmeninio ūkio žemės suteikimo aktu laikytinas pagal ne vėliau kaip iki 1993 m. gruodžio 1 d. pateiktą asmens prašymą ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. priimtas apylinkės tarybos sprendimas dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui; nuo 1995 m. gruodžio 20 d. iki 1997 m. liepos 23 d. priimtas apskrities valdytojo sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą; ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. priimtas apskrities viršininko sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos žemės plotą.

45. Pareiškėjai nurodo, kad paminėto teisinio reglamentavimo kontekste teisėjų kolegija 2020 m. lapkričio 11 d. pasisakė dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo teisinio fakto. Akivaizdu, kad aktualus teisinis reguliavimas nedraudė apylinkės taryboms asmeninio ūkio žemę suteikti ne vienu, bet keliais sprendimais. Tokių pavyzdžių visoje Lietuvos Respublikoje apstu, taip veikė visos apylinkės tarybos. Jeigu apylinkės tarybos būtų suteikinėjusios žemę tam pačiam asmeniui tik vienu sprendimu, jos savo darbą būtų baigusios jau 1991 metais. Tai jokiu būdu nereiškia, kad keliais sprendimais asmeniui suteiktas bendras asmeninio ūkio žemės plotas gali viršyti teisės aktuose nustatyto maksimalaus ploto. Šiuo atveju dviem sprendimais pareiškėjui suteiktas asmeninio ūkio žemės plotas leistino maksimalaus ploto neviršija, tai pripažinta ir 2022 m. sausio 12 d. nutartyje. Dėl to pareiškėjams neaišku, kuo remdamasis teismas daro neįvardintų teisės normų taikymo išvadą, jog jeigu pripažinsime, jog apylinkės tarybos galėjo suteikti žemę per kelis kartus, tai reikš maksimalaus 3 ha normos viršijimą. Taip pat pareiškėjams neaišku, kodėl teismas tokiu atveju pripažįsta pagrįstą 1995 m. kovo 16 d. 24 sesijos sprendimą, kuriuo tam pačiam asmeniui asmeninio ūkio žemė suteikta antrą kartą. Juk vadovaujantis tokia logika, kad asmeninio ūkio žemė galėjo būti suteikta tik vieną kartą, reikėtų vadovautis 1991 m. balandžio 11 d. sprendimu, o vėlesnį sprendimą traktuoti kaip neteisėtą.

46. Apibendrindami pareiškėjai nurodo, kad 2022 m. sausio 12 d. nutartyje pateiktas teisės normų aiškinimas yra akivaizdžiai nemotyvuotas ir nepagrįstas, o bandant suprasti teismo byloje daromas išvadas kyla akivaizdžių prieštaravimų ne tik su to paties teismo išvadomis 2020 m. lapkričio 11 d. nutartyje, bet netgi su 2022 m. sausio 12 d. nutarties išvadomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VII. 47. Pareiškėjai G. J. ir K. J. prašo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 12 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-4124-602/2021 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.

48. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatyme apibrėžtą terminą ir įstatyme numatytais pagrindais.

49. Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir EŽTT, kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Varnienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42916/04), 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 52854/99) ir kt.).

50. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Kot prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 20887/03)). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teismų sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT 2008 m. liepos 31 d. sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04)). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2011 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Shchurov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 40713/04)).

51. Iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad fundamentaliais trūkumais paprastai laikytini tokie ankstesnio proceso defektai, kaip jurisdikcijos klaidos, rimti teisminio proceso pažeidimai (pvz., asmens neįtraukimas į jam svarbų procesą ar pan.) ar piktnaudžiavimas valdžia (žr. 2008 m. liepos 31 d. sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 13151/04), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Esertas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 50208/06)), retais atvejais – ir vidaus teisės taikymo klaidos (žr., pvz., 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą byloje Trapeznikov ir kiti prieš Rusiją, (pareiškimo Nr. 5623/09, 12460/09) ir kt.). Poreikis ginti aiškiai pažeistas Konvencijos garantijas taip pat gali būti svarus argumentas, teikiant prašymus dėl pasibaigusio proceso atnaujinimo (žr. 2015 m. vasario 5 d. sprendimą byloje Bochan prieš Ukrainą (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 22251/08)).

52. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių, kurios įvardijamos kaip proceso atnaujinimo pagrindas, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018 ir kt.).

53. Akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

54. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011 ir kt.).

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

55. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

56. Pareiškėjai materialiosios teisės normos pažeidimą sieja su šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 12 d. nutarties išvada: „Atsakovas pagrįstai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime pasirinktas lentelės grafų interpretavimas iš esmės prieštarauja asmeninio ūkio suteikimą reglamentuojantiems teisės aktams ir pagal tokį išaiškinimą tarnyba galėtų atkurti (suteikti) daugiau nei 3 ha asmeninio ūkio žemės. Atsakovas pagrįstai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pasirinkdamas tokį situacijos ir sesijų „traktavimą“ kokio prašė pareiškėjai be kita ko neįvertino, kad nors pareiškėjų atžvilgiu matematiškai sudedant 1991 m. balandžio 11 d. ir 1995 m. kovo 16 d. sesijų sprendimus nėra viršijamas maksimalus 3 ha asmeninio ūkio dydis, tačiau vertinant kitų asmenų pavyzdžius – nemažai daliai asmenų, matematiškai sudėjus sesijų sprendimus būtų viršijama leistina pagal teisės aktus 3 ha dydžio riba (pvz. 666 eilutėje nurodytam asmeniui turėtų priklausyti 5,5 ha asmeninio ūkio žemės).“ Pareiškėjų nuomone, priimdamas 2022 m. sausio 12 d. sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas darydamas tokias išvadas nepamini nei vienos konkrečios teisės normos, kuria jis remiasi, o tai įvardija – „asmeninio ūkio suteikimą reglamentuojantiems teisės aktams“, todėl pasisakyti dėl konkretaus teisės akto ir konkrečios teisės normos turinio, kuria neva remiasi teismas, pareiškėjams nėra galimybės.

57. Dėl šių pareiškėjų nurodytų argumentų teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad šioje administracinėje byloje išnagrinėtas ginčas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pareiškėjams, byloje pasisakant dėl asmeninio ūkio žemės jiems skyrimo, naudojimo bei šios žemės įskaitymo į grąžintiną žemę.

58. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas 2022 m. sausio 12 d. nutartyje, įvertinęs šioje byloje surinktų įrodymų visetą, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą ir tenkinęs pareiškėjų skundą, neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių ir nepakankamai atsižvelgė į teisės aiškinimą šios kategorijos bylose, t. y., kad sprendžiant klausimą, ar žemė gali būti laikoma asmeninio ūkio žeme, kiekvienu atveju turi būti nustatytos dvi būtinos sąlygos – skyrimas ir naudojimas. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs tik naudojimo sąlygą, tačiau neįvertinęs išsamiai visų įrodymų dėl skyrimo sąlygos, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

59. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjai, nesutikdami su bylą nagrinėjusio teismo procesiniame sprendime padarytomis išvadomis dėl asmeninio ūkio žemės skyrimą patvirtinančių dokumentų (Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. sprendimo ir 1995 m. kovo 16 d. sprendimo) vertinimu ir bylos teisinių aplinkybių atliktu vertinimu, prašyme atnaujinti procesą nenurodo, kokią konkrečią ir byloje taikytą ABTĮ įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančią nuostatą bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas taikė netinkamai, akivaizdžiai neteisingai ir dėl šios pažaidos galėjo būti priimtas neteisėtas ir neteisingas teismo baigiamasis aktas. Prašyme yra deklaratyviai teigiama, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. sausio 12 d. nutartyje nenurodė konkrečios teisės aktų normos, kuria remiamasi, todėl pareiškėjai negali dėl jos pasisakyti, tačiau, minėtoje nutartyje apeliacinio teismo yra aiškiai nurodyta, kad teismas priimdamas sprendimą rėmėsi ABTĮ, Atkūrimo įstatymo, asmeninio ūkio žemės suteikimo bei naudojimo sąlygas ir tvarką reglamentuojančiomis Žemės reformos įstatymo bei su jo įgyvendinimu susijusių kitų teisės aktų nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

60. ABTĮ 156 straipsnyje, įtvirtinančiame administracinių bylų proceso atnaujinimo pagrindus, nenustatyta, kad procesas galėtų būti atnaujintas proceso šaliai pareiškus, kad priimant įsiteisėjusį teismo sprendimą buvo netinkamai atliktas faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimas ar vertinimas. Tokia įstatymų leidėjo pozicija yra pagrįsta taisykle, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).

61. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjai, prašydami atnaujinti procesą, nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie leistų abejoti asmeninio ūkio suteikimą patvirtinančių dokumentų: Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1991 m. balandžio 11 d. sprendimo ir 1995 m. kovo 16 d. sprendimo, atliktu teismo vertinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad, pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Šios taisyklės administraciniame procese kyla iš ABTĮ 56 straipsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtinto teisinio reglamentavimo.

62. Pažymėtina, kad pareiškėjai prašyme neįvardijo konkrečios materialiosios teisės normos, kuri buvo neteisingai taikyta sprendžiant asmeninio ūkio suteikimo klausimą.

63. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, galėjusį nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, nepripažintini pagrįstais. Taigi nėra teisinio pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

64. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010, 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Atnaujinti procesą vadovaujantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, procesas turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

65. Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).

66. Pareiškėjų teigimu, šioje byloje priimtomis, tokios pačios galios (galutinėmis ir neskundžiamomis) nutartimis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tuo pačiu klausimu padarė dvi kardinaliai skirtingas išvadas dėl byloje pateiktų dokumentų, įrodančių asmeninio ūkio suteikimą, vertinimo. Pareiškėjai, cituodami teismo išvadas, teigia, kad vėliau priimta 2022 m. sausio 12 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paneigė įsiteisėjusios ir neskundžiamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutarties išvadas. Pareiškėjai konstatuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tuo pačiu klausimu yra prieštaringa ir tas prieštaravimas yra toje pačioje byloje.

67. Darytina išvada, kad pareiškėjai, nesutikdami su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 12 d. pateiktu įrodymų vertinimu, iš esmės siekia, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo. Jų prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikiami iš esmės tapatūs argumentai, kuriais buvo grindžiamas pareiškėjų skundas pirmosios instancijos teismui ir atsiliepimas į apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

68. Pažymėtina, kad, pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020 ir kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016 ir kt.).

69. Akcentuotina, jog teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Įrodymų naštos paskirstymo taisyklės suponuoja, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Šios taisyklės administraciniame procese kyla iš ABTĮ 56 straipsnio 2 ir 5 dalyse įtvirtinto teisinio reglamentavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2106-415/2019, 2021 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-643-815/2021).

70. Pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

71. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas patikrino faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nesutiko su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu dėl asmeninio ūkio skyrimo sąlygos. Iš pirmosios instancijos teismo bei apeliacinės instancijos teismo procesinių sprendimų motyvų matyti, kad buvo įvertinti visi proceso šalių teikti įrodymai (įrodymų visuma).

72. Atsakydama į pareiškėjų argumentus, kad byloje yra priimtos dvi viena kitai prieštaraujančios apeliacinės instancijos teismo nutartys, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjęs pareiškėjų apeliacinį skundą 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi jį tenkino iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. sprendimą panaikino bei bylą perdavė tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pabrėžtina, kad apeliacinis teismas, šia nutartimi neužbaigė bylos nagrinėjimo ir nepriėmė galutinio sprendimo šioje byloje, kadangi nustatė, kad nebuvo ištirtos visos aktualios bylai aplinkybės ir pirmosios instancijos teismas dėl jų nepasisakė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino, o bylą perdavė nagrinėti iš naujo. Taigi, šioje byloje įrodymų ir bylai aktualių aplinkybių vertinimas pirmosios instancijos teisme buvo atliekamas iš naujo. Ir tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui patikrinus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, 2022 m. sausio 12 d. nutartimi buvo priimtas galutinis ir neskundžiamas sprendimas šioje byloje.

73. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog aptariamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. sausio 12 d. nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, t. y. nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

74. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai prašo atnaujinti administracinės bylos procesą iš esmės tik dėl to, kad jie nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu teismo procesiniu sprendimu ir siekia, jog byla pakartotinai būtų išnagrinėta apeliacine tvarka, nors administracinė byla, užbaigta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014 ir kt.).

75. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjų G. J. ir K. J. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atsisakytina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4124-602/2021 (ABTĮ 162 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų G. J. (G. J.) ir K. J. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4124-602/2021 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-4124-602/2021 pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. J. (G. J.) ir K. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Jūratė Varanauskaitė