2018-02-28 Nr. AB-3986-3-65-3-00305-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-748-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00305-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. P., V. B. ir A. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. P., V. B. ir A. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos A. P., V. B. ir A. M. (toliau – ir pareiškėjos) su skundu (b. l. 2–11) kreipėsi į teismą, prašydamos joms priteisti negrąžintą darbo užmokesčio sumą, iš jos atėmus pagal Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) grąžintiną dalį, susidariusią laikotarpiu, kuriuo pareiškėjos gavo sumažintą darbo užmokestį, t. y. A. P. – 3 987,46 Eur, V. B. – 1 330,03 Eur, A. M. – 1 687,26 Eur.

2. Reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį pareiškėjos iš esmės grindė tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažinus atitinkamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas prieštaravusiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), joms turi būti kompensuota visa dėl šių nuostatų taikymo ginčijamu laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka. Tuo tarpu Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kadangi juo nustatyta grąžintina suma skiriasi nuo pareiškėjų realiai negautos darbo užmokesčio sumos. Pareiškėjos teismui 2016 m. lapkričio 24 d. papildomai pateikė prašymą (b. l. 63–72) kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to, ar Grąžinimo įstatymo (2015 m. birželio 30 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1927) 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta dėl ekonomikos krizės sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo tvarka (formulė) (ta apimtimi, kuria nustatyta tvarka yra naujai reguliuojami teisiniai santykiai / juridiniai faktai, įvykę iki šio įstatymo priėmimo; taip pat nustatyta tvarka nėra kompensuojami, grąžinami visi asmens patirti darbo užmokesčio praradimai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. dėl taikyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo) neprieštarauja įstatymo negaliojimo atgal principui, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam principui, 48 straipsnio 1 dalies, 23 straipsnio, 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principams.

3. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyrius atsiliepime (b. l. 41–48) į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad darbo užmokestį pareiškėjoms mokėjo ir moka pagal galiojančius teisės aktus. Vadovaudamasis Grąžinimo įstatymu, atsakovas pareiškėjoms ketina grąžinti dalį jų patirtų praradimų. Ginčo dėl pagal Grąžinimo įstatymą pareiškėjoms apskaičiuotų kompensuotinų sumų byloje nėra.

II. 4. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu (b. l. 81–85) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priimdamas Grąžinimo įstatymą, įvykdė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, bei remdamasis Lietuvos Respublikos finansų ministro konstitucinės justicijos byloje teiktais apskaičiavimais, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, formulėje nustatydamas tolygiai ir proporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) koeficientą, iš esmės rėmėsi teisingo ir proporcingo atitinkamo laikotarpio mažinimo konstanta, paverčiant ją matematiniu dydžiu – atitinkamai 0,98 ir 0,955. Taigi iš esmės sprendė, jog asmenims, kurių darbo užmokestis buvo sumažintas ne daugiau kaip 2 procentais 2009 metų mėnesiais ir ne daugiau kaip 4,5 procento 2010–2013 metų mėnesiais, grąžintinos sumos nepriklausys, nors tam tikrus praradimus šie asmenys ir bus patyrę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Grąžinimo įstatyme nustatytos formulės taikymą, yra nurodęs, kad asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis, ir tai iš esmės reiškia, jog asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 3 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2620-520/2016 ir Nr. A-2449-520/2016).

6. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjos negalėjo įgyti teisėtų lūkesčių, kad joms bus kompensuoti visi jų patirti praradimai. Pareiškėjos nepateikė konkrečių skaičiavimų, pagrindžiančių jų argumentus, kad pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jų praradimų dalis pažeidžia jų teises, proporcingumo ir lygiateisiškumo principus, o pareiškėjų skunde ir jų atstovo teismo posėdyje nurodyti abstraktūs ir deklaratyvūs argumentai nesudaro pagrindo teigi, kad įstatymų leidėjas nustatė neteisingą kompensacijų dydžių požiūriu kompensavimo mechanizmą. Todėl, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes bei remiantis Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio nuostatomis, Konstitucinio Teismo pateiktais išaiškinimais dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų ir jų kompensavimo mechanizmo nustatymo, pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo reikalavimą priteisti susidariusį skirtumą tarp nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. netektos darbo užmokesčio sumos ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotos grąžintinos darbo užmokesčio sumos nėra.

7. Abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjų teiginiai nepagrindžia būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Byloje nustatytos aplinkybės, aukščiau pateiktas jų vertinimas nurodytų byloje taikytinų teisės aktų kontekste pašalina abejones dėl to, ar Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, taikytina šioje byloje, gali prieštarauti pareiškėjų nurodytoms Konstitucijos normoms, konstituciniams principams, todėl pareiškėjų prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

III. 8. Pareiškėjos A. P., V. B. ir A. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 87–98), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjų skundą tenkinti bei kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo.

9. Nurodo, kad pareiškėjos įgijo teisėtą lūkestį, kad jų patirti praradimai bus grąžinti didesne dalimi. Pagal Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą formulę pareiškėjoms grąžinami praradimai yra neteisingi, pažeidžia lygiateisiškumo principą. Pagal šią teisės normą vieniems valstybės tarnautojams grąžinama didesnė prarasta darbo užmokesčio dalis nei kitiems, daliai prarasta darbo užmokesčio dalis iš viso negrąžinama arba jos dydis yra neigiamas. Be to, Grąžinimo įstatyme nustatydamas koeficientus (0,98 ir 0,955) įstatymų leidėjas iš naujo nustatė darbo užmokesčio mažinimą 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu. Dėl to kyla pagrįstų abejonių dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies konstitucingumo.

10. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 101–106) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

12. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

13. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 5 d. sprendimu kitoje administracinėje byloje Nr. I-32-320/2016, išnagrinėjęs pareiškėjų A. P., V. B. ir A. M. skundą dėl visos nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, pareiškėjų skundą atmetė nustatęs, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam Grąžinimo įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – VSDFV Utenos skyriui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs.

14. Nagrinėjamoje byloje gi pareiškėjos kreipėsi į teismą, manydamos, jog neišmokėtos darbo užmokesčio dalies kompensavimas pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas efektyviai neapgina pažeistų jų teisių ir, pareiškėjų nuomone, prieštarauja Konstitucijai. Todėl pareiškėjos prašė priteisti skirtumą, kuris susidarė tarp per krizę neišmokėtos sumažinto darbo užmokesčio dalies ir pagal Grąžinimo įstatymą apskaičiuotų darbo užmokesčio praradimo kompensavimo išmokų. Apeliaciniame skunde pareiškėjos nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai. Apeliaciniame skunde pareiškėjos taip pat reiškia prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Grąžinimo įstatyme reglamentuota dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka neprieštarauja Konstitucijai.

15. Pasisakydama dėl pareiškėjų teiginių, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias joms nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Šiuo atveju teisėjų kolegijai išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai pareiškėjų išdėstytų argumentų pagrindu.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, jog teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 metais neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų akcentuojama aplinkybė, jog joms pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Pabrėžtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017 ir kt.).

18. Atkreiptinas dėmesys, kad darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mažintas ne visiems valstybės tarnautojams, todėl ir Grąžinimo įstatymas taikomas tik tiems asmenims, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas). Kaip minėta, kompensuojama turi būti tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis, todėl taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama.

19. Dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su Grąžinimo įstatyme nustatytų neišmokėto darbo užmokesčio daliai taikytinų koeficientų (0,98 2009 metais ir 0,955 2010–2013 metais), pažymėtina, jog šioje nutartyje (žr. šios nutarties 16 pastraipą) jau buvo nurodyti argumentai, dėl kurių pareiškėjų pozicija dėl visos ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo yra nepagrįsta. Įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime paminėjo toje konstitucinės justicijos byloje pateiktą Lietuvos Respublikos finansų ministro Rimanto Šadžiaus raštą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad 2009 metais dėl atlyginimų mažinimo sutaupyta apie 11 mln. Lt, o kiekvienais paskesniais metais (įskaitant 2013 metus) – apie 112 mln. Lt; siekiant per metus sutaupyti 112 mln. Lt valstybės biudžeto lėšų, darbuotojų darbo metinį užmokesčio fondą būtų reikėję tolygiai mažinti: 2009 metais – apie 2 proc., kiekvienais paskesniais metais – apie 4,5 proc. Pažymėtina, kad šiuos apskaičiavimus Konstitucinis Teismas pakartojo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime. Jais remiamasi ir nustatant atitinkamus koeficientus (0,98 ir 0,955) Grąžinimo įstatyme, kurio preambulėje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Seimas šį įstatymą priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus.

20. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija netenkina pareiškėjų prašymo šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą.

21. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų A. P., V. B. ir A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė