2017-09-12 Nr. AB-16709-3-61-3-04049-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. eA-806-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04049-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.1.2; 12.13.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 2014 m. lapkričio 24 d. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI) priėmė sprendimą Nr. FR0682-648, kuriuo patvirtino 2014 m. rugsėjo 5 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-601 ir nurodė pareiškėjui S. V. (toliau – ir pareiškėjas) papildomai sumokėti į biudžetą 139 224 Lt (40 322,06 Eur) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 108 207,66 Lt (31 339,10 Eur) GPM delspinigių, 13 922 Lt (4 032,09 Eur) GPM baudos, 8 183 Lt (2 369,96 Eur) privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, 3 951,50 Lt (1 144,43 Eur) PSD įmokų delspinigių, 818 Lt PSD (236,91 Eur) įmokų baudos, 4 290 Lt (1 242,47 Eur) valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų, 2 145 Lt (621,23 Eur) VSD įmokų baudos.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2015 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. 68-62 pakeitė Klaipėdos AVMI sprendimą ir panaikino nurodymus sumokėti GPM, PSD ir VSD baudas.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. S-117 (7-94/2015) patvirtino VMI sprendimą ir atleido pareiškėją nuo 6 268 Eur GPM bei 229 Eur PSD įmokų mokėjimo.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti Komisijos 2015 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. S-117(7-94/2015) dalį, kuria buvo patvirtintas VMI 2015 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. 68-62; 2) panaikinti VMI 2015 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 68-62 dalį, kuria pakeistas Klaipėdos AVMI sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. FR0682-648 ir pareiškėjui nurodyta sumokėti 139 224 Lt (40 322,05 Eur) GPM, 108 207,66 Lt (31 339,10 Eur) GPM delspinigių, 8 183 Lt (2 369,96 Eur) PSD įmokų, 3 951,5 Lt (1 144,43 Eur) PSD įmokų delspinigių, 4 290 Lt (1 242,47 Eur) VSD įmokų; 3) panaikinti Klaipėdos AVMI sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. FR0682-648; 4) perduoti pareiškėjo skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo nuomone, neteisėtai ir nepagrįstai visos gautos lėšos pripažintos jo asmeninėmis pajamomis, kadangi nebuvo tirtos jo sutuoktinės L. V. mokestinės prievolės. Pareiškėjas teigė, kad nepagrįstai išimtinai naudojamasi UAB „Šalnos prekyba“ baudžiamosios bylos medžiaga ir mokestinio ginčo metu papildomai nerinkti įrodymai, susiję ne su UAB „Šalnos prekyba“, o su pareiškėjo mokestinėmis prievolėmis. Pareiškėjas akcentavo, kad nebuvo tinkamai įvertintos jo patirtos išlaidos, bei pažymėjo, jog nebuvo įrodyta individuali veikla.

Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad įvairūs fiziniai asmenys nuo 2006 iki 2010 metų mokestiniais pavedimais, grynųjų pinigų įnešimais pervedė/įnešė į pareiškėjo banko sąskaitas už prekes iš viso 217 102,44 Lt (62 877,21 Eur). Atsakovas nurodė, kad šios sumos gautos eliminavus fizinių asmenų pavedimus, kurie yra užfiksuoti UAB „Šalnos prekyba“ neoficialios apskaitos lentelėse. Atsakovo nuomone, aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo vykdyta veikla atitinka visus individualios veiklos požymius, todėl mokesčių mokėtojo gautos pajamos buvo pagrįstai priskirtos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, ir apmokestintos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu (toliau – ir MAĮ), Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymu (toliau – ir GPMĮ) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės).

Akcentavo, jog Klaipėdos AVMI sprendime Nr. FR0682-648 yra nurodyta, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas vykdė individualią veiklą, tačiau nei baudžiamojoje byloje, nei mokestinio patikrinimo metu nenustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė dalyvavo gaunant individualios veiklos ir kitas pajamas, todėl apskaičiuotos pajamos nedalijamos abiem sutuoktiniams, o visos priskiriamos tik pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytus faktus, kad nei baudžiamojoje byloje, nei mokestinio patikrinimo metu nenustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė dalyvavo gaunant individualios veiklos ir kitas pajamas.

Apibendrinęs aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2013 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-372/2013, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-388/2009, 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1507/2008), teismas sprendė, kad MAĮ nuostatos ir teismų praktika suteikia teisę mokesčių administratoriui mokesčius apskaičiuoti vadovaujantis teismų sprendimais bei Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos dokumentais.

Dėl pareiškėjo vykdytos individualios veiklos teismas nurodė, kad mokesčių administratorius nuosekliai pagrindė visus kriterijus, t. y. kad buitinės technikos pardavimas, kurį vykdė pareiškėjas, laikytinas savarankiška veikla, nes buvo atliekama neatsižvelgiant į kokius nors kitus asmenis, pareiškėjas pats sprendė su pardavimu susijusius klausimus ir veikė savo iniciatyva, užsiėmė tęstine veikla, kadangi pardavimas buvo vykdomas periodiškai nuo 2006 iki 2010 metų, parduodamas buitinę techniką siekė, gauti pajamų ir ekonominės naudos. Teismo vertinimu, pareiškėjas leistinais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais nepaneigė mokesčių administratoriaus išvadų dėl jo individualios veiklos.

Dėl pareiškėjo skundo motyvų, kad nebuvo įvertintos jo patirtos sąnaudos įsigyjant buitinę techniką, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų apie patirtas išlaidas, todėl mokesčių administratoriui nekilo pareiga nustatinėti išlaidų dydį už patį pareiškėją. Pareiškėjas neabejotinai turėjo galimybę pateikti pakankamus paaiškinimus dėl patirtų išlaidų, bet pasirinko jų mokesčių administratoriui neatskleisti.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo tokias pat aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Pabrėžia, kad mokesčių administratorius padarė esminę klaidą, patikrinimą atlikęs tik pareiškėjo atžvilgiu, kuri prieštarauja formuojamai mokesčių administratoriaus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai (2013 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012; 2013 m. balandžio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-26/2013 ir kt.).

Pareiškėjo įsitikinimu, teismas ir mokesčių administratorius tinkamai nenustatė pareiškėjo vykdytos individualios veiklos požymių, nekonstatavo, kaip konkrečiai buvo vykdyta individuali pareiškėjo veikla ir neištyrė visų būtinų įrodymų, todėl priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Siekiant apskaičiuoti mokesčius pareiškėjui, turėjo būti tiriama jo, o ne UAB „Šalnos prekyba“ vykdyta veikla. Byloje nėra nustatyta, kaip pareiškėjas savarankiškai gabeno prekes, jas įsigijo, ieškojo pirkėjų ir kt., todėl, nenustačius visų individualios veiklos konstatavimui būtinų aplinkybių, priimtas sprendimas laikomas nepagrįstu, be to, mokesčių administratoriui nevertinus pareiškėjo patirtų išlaidų, buvo pažeistos MAĮ 70 straipsnio nuostatos. Pareiškėjas akcentuoja, kad per visus laikotarpius visos gautos pajamos privalo būti vertinamos vienodai, kadangi joms įvertinti taikomi vienodi metodai, t. y., kaip ir 2010 metais, kitais laikotarpiais išlaidos turėjo būti įvertintos 30 proc. Apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys, kad teismo priimtu sprendimu nebuvo pasisakyta dėl tarp bendrovės ir mokesčių administratoriaus pasirašyto susitarimo dėl mokesčio ir su jais susijusių sumų dydžio, kuriame mokesčių administratoriui pripažino, kad prekių įsigijimo savikainos ir sąnaudų nustatymas užimtų neproporcingai daug laiko. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nėra pateikta nė vieno argumento nurodančio, kuo pareiškėjo vykdyta veikla skyrėsi nuo UAB „Šalnos prekyba“ vykdytos veiklos, pareiškėjo veikloje nėra savarankiškumo požymių. Visos pareiškėjo sąskaitose buvusios lėšos yra UAB „Šalnos prekyba“ lėšos, kurias pareiškėjas gaudavo į savo sąskaitą už pagalbą asmenims įsigyjant šaldymo techniką. Pareiškėjas šių lėšų nenaudojo, jokios mokestinės naudos iš jų negavo. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad apskaičiuoti delspinigiai, kaip prievolės užtikrinimo būdas, šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į kilusio ginčo specifiką, itin ilgą jo nagrinėjimo laiką, visa savo apimtimi būtų neadekvatūs tam tikslui, kurio yra siekiama.

Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Kartoja tokius pat argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą bei sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Komisijos 2015 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. S-117(7-94/2015) ir VMI 2015 m. balandžio 3 d. sprendimo Nr. 68-62, kuriuo pakeistas Klaipėdos AVMI sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. FR0682-648 ir pareiškėjui nurodyta sumokėti 139 224 Lt (40 322,05 Eur) GPM, 108 207,66 Lt (31 339,10 Eur) GPM delspinigių, 8 183 Lt (2 369,96 Eur) PSD įmokų, 3 951,5 Lt (1 144,43 Eur) PSD įmokų delspinigių, 4 290 Lt (1 242,47 Eur) VSD įmokų.

Šiuos mokesčius pareiškėjui mokesčių administratorius apskaičiavo remdamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, kurios suteikia teisę mokesčių administratoriui mokėtiną atitinkamo mokesčio sumą apskaičiuoti ne pagal atitinkamos mokesčio įstatyme nustatytą tvarką, o pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais mokesčių administratoriaus sprendimais, iš esmės ginčija mokesčių administratoriaus atliktą mokėtinų mokesčių dydžio apskaičiavimą bei nustatymą.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Vadovaujantis šio įstatymo 70 straipsnio 2 dalimi, detalią minėto straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru. Ši tvarka buvo nustatyta VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintose Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse.

Aiškinant šį teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviems būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010, 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-146/2011, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012, 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013, 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015, 2016 m. vasario 4 d. nutartą administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016). Be to, minėtų Taisyklių 4 ir 4.1 punktuose numatyta, jog įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius: nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais.

Tai, kad pareiškėjas siekdamas išvengti į valstybės biudžetą mokėti privalomus mokesčius, iš šio tikslo siekdamas, tikslingai neįtraukdavo į įmonės buhalterinę apskaitą duomenų apie įmonės sudaromus sandorius, tikslingai buhalterinės apskaitos dokumentuose nefiksavo gaunamų pajamų, yra konstatuota įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-117-606/2013 (ABTĮ 58 str. 4 d.).

Taigi, byloje nustatyta, jog pareiškėjas papildomų pajamų nedeklaravo ir nuo jų mokesčių nesumokėjo. Atitinkamai duomenų, kurie atitiktų reikalavimus, keliamus buhalterinės apskaitos ar ūkinės-komercinės veiklos dokumentams, mokesčių administratoriui nepateikė. Kadangi buhalterinės apskaitos duomenys pagal teisės aktų nuostatas yra pirminiai ir leistini informacijos šaltiniai, kurių pagrindu yra galima nustatyta tvarka apskaičiuoti mokėtinus į biudžetą mokesčius, todėl tais atvejais, kai tokių duomenų mokesčio mokėtojas nerenka, juos iškraipo ar sunaikina, yra prarandama objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas (dydžius).

Tai lemia, kad minėta pareiškėjo veikla – apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas, neatspindi visų įvykusių ūkinių operacijų ir įvykių, sudarė prielaidas mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas. Pažymėtina, kad apeliaciniu skundu iš esmės yra ir neginčijama mokesčių administratoriaus teisė remtis minėtos teisės normos nuostatomis, apskaičiuojant pareiškėjui mokėtinų mokesčių sumas. Šiuo atveju pareiškėjas ginčija mokesčių administratoriaus veiksmus, pritaikant atitinkamus metodus, kuriais remiantis jis nustatė konkrečius pareiškėjui mokėtinų mokesčių dydžius.

MAĮ 70 straipsnyje taip pat yra apibrėžtas ir šio mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, šį apskaičiavimą jis turi atlikti „atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“, o jų nepakankant – „parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas savo nustatytus įvertinimo metodus (nustatytus Taisyklėse), arba jų netaikydamas. Metodų nustatytų Taisyklėse jis gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. O kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis, ekonomikos-finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, kuriuos parenka, atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan. (Taisyklių 6.2.–6.3.; 28–29 punktai).

Toks metodų nustatytų Taisyklėse pobūdis savo ruožtu lemia, kad jų taikymas, o tuo pačiu ir mokesčių, remiantis jais apskaičiavimas, yra susijęs su specialių žinių panaudojimu bei pritaikymu. Pagal įrodymų vertinimo taisykles, duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, kaip taisyklė, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias (ABTĮ 57 str. 2 d.; 61–63 str.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad jog įvairūs fiziniai asmenys laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. mokestiniais pavedimais, grynųjų pinigų įnešimais pervedė/įnešė į pareiškėjo banko sąskaitas už prekes iš viso 217 102,44 Lt (62 877,21 Eur), kurių priskirtinumo prie neapmokestinamų pajamų pareiškėjas nepagrindė. Pažymėtina, jog fizinių asmenų pervestos pinigų sumos nepriskirtos UAB „Šalnos prekyba“ pajamoms, kadangi atlikti mokėjimai tam tikrais atvejais buvo didesni nei sumos nurodytos bendrovės neoficialios apskaitos Excel lentelėse. Be to, mokėjimo pavedimai yra atlikti į pareiškėjo asmenines sąskaitas. Todėl iš minėtų mokestinio patikrinimo metu nustatytų pavedimų turtinių aplinkybių, matoma, jog atsakovas pagrįstai pripažino pervestas pinigų sumas kaip pajamas gautas iš individualios veiklos. Byloje taip pat nėra aplinkybių, kurios leistų tvirtinti, jog būtent pareiškėjo sutuoktinė būtų vykdžiusi individualią veiklą kartu su pareiškėju. Atitinkamai, vadovaujantis byloje esančiais duomenimis, pažymėtina, jog mokesčių administratorius pareiškėjui mokėtinus mokesčius apskaičiavo taikydamas lėšų banko sąskaitose metodą numatytą Taisyklių 22–24 punktuose. Šio metodo pagalba ir buvo nustatyta pareiškėjo galima ūkinės veiklos apimtis, iš jos gautos pajamos, bei jų dalis nuo kurios nebuvo sumokėti mokesčiai. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes – pareiškėjui priklausančias mokėti mokesčių sumas, panaudojo teisės aktais leistinus bei tinkamus tokių duomenų surinkimo ir nustatymo metodus.

Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas, iš esmės nurodo, kad atsakovas netinkamai pritaikė Taisyklėse numatytą metodą, kadangi nebuvo įvertintos visos reikšmingos bylai aplinkybės ir faktoriai, dėl ko buvo gauti neteisingi duomenys.

Šiuo atveju būtina pažymėti, kad mokestinėse bylose mokesčių administratorius, taikydamas MAĮ 70 straipsnį ir papildomai apskaičiuodamas mokesčius bei su jais susijusias sumas, privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. O tada, jei mokesčių mokėtojas nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Įrodinėjimo pareiga onus probandi yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (MAĮ 67 str.; ABTĮ 57 str. 4 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011).

Kaip minėta, duomenys, kurie gauti panaudojus bei pritaikius specialias žinias, paprastai turi būti paneigiami tokių pat žinių pagrindu. Kadangi pareiškėjas tokių įrodymų byloje neteikia, todėl įrodymų vertinimo prasme, darytina išvada, kad jis nustatyta tvarka nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių apie pareiškėjo nesumokėtų mokesčių apimtį ir jų dydį bei neįrodė savo teiginių teisingumo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, gautoje patikrinti administracinėje byloje yra pakankamai faktinių duomenų, įgalinančių įtvirtinti, kas buvo nustatyta mokestinio patikrinimo akte bei vėliau konstatuota mokesčių administratoriaus, Komisijos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimuose. Tie įrodymai, kurie buvo pateikti mokesčių administratoriaus ir yra administracinėje byloje – visiškai pakankami padaryti išvadai dėl pareiškėjo gautų pajamų priskyrimo, mokestinės prievolės dydžio nustatymo bei individualios veiklos konstatavimo. Atitinkamai mokesčių mokėtojas, paduodamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, nepateikė naujų duomenų, leidžiančių prieiti prie kitokios išvados.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo jį atleisti nuo delspinigių, kurie savo apimtimi būtų neadekvatūs tam tikslui, kurio yra siekiama.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: <...> yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.“ Iš šios teisės normos konstrukcijos matyti, kad joje yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos yra išdėstytos kitų teisės normų dispozicijose – MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalyje.

Pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką <...> „priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: <...> sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis“. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktus mokesčio mokėtojas nuo paskirtos baudos gali būti atleistas <...> „jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.“

Šis teisinis reguliavimas savo ruožtu apsprendžia ir įrodinėtinų aplinkybių ratą, kurios atitiktų sąlygas, numatytas minėtose MAĮ straipsnių nuostatose. Byloje nenustatyta aplinkybių, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės socialinė, ekonominė padėtis yra sunki, todėl nėra pagrindo pareiškėją atleisti nuo apskaičiuotų mokesčių delspinigių vadovaujantis MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas iš esmės nenurodo iš MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų aplinkybių. Pareiškėjo nurodomas prašymo pagrindas yra abstraktaus pobūdžio, remiamasi vien tik humaniškumo, pagarbos asmeniui, socialinio teisingumo principais, todėl – nekonkretus, sietinas su subjektyvių, o ne objektyvių aplinkybių buvimu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių ir MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais.

Apibendrinus darytina išvada, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo ir jis atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti – teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, savo išvadas pagrindė teisminio nagrinėjimo metu nustatytomis aplinkybėmis bei ginčo teisinius santykius reguliuojančių teisės normų nuostatomis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Arūnas Sutkevičius