2024-09-11 Nr. AB-13087-3-61-3-02113-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2239-556/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02113-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. liepos 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 24S109382 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760301774.

2. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:

2.1. Siekdamas dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Vlantana“ (toliau – ir Bendrovė), per Migracijos departamento išorės paslaugų tiekėją Jungtiniuose Arabų Emyratuose pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).

2.2. Atsakovas 2023 m. spalio 18 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui Leidimą, todėl 2023 m. spalio 25 d. pareiškėjui išduotas Leidimas Nr. 760301774, galiojantis iki 2025 m. spalio 25 d. Leidimas pareiškėjui įteiktas 2023 m. lapkričio 6 d. ir jis 2024 m. vasario 5 d. atvyko į Lietuvą.

2.3. Atsakovas Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Sprendimas grindžiamas aplinkybe, jog patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje esančią informaciją nustatyta, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje. Bendrovė 2024 m. vasario 29 d. Migracijos departamentui pateikė pranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis, kuriame nurodė, jog pareiškėjas neįdarbintas, nes neatitiko įmonės reikalavimų. Atsakovas įvertinęs, kad pareiškėjas prašymą išduoti Leidimą pateikė ketindamas įsidarbinti Bendrovėje, tačiau joje neįsidarbino, konstatavo, kad pareiškėjas teikdamas prašymą pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl nusprendė panaikinti Leidimą.

2.4. Leidimas pareiškėjui išduotas susitarus su Bendrove dėl darbo joje – tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju. Su Bendrove buvo susitarta, kad pareiškėjui bus mokamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas minimalus atlyginimas ir komandiruotpinigiai. Pareiškėjas turėjo reikiamos kvalifikacijos vairuotojo pažymėjimą, todėl buvo pasirengęs dirbti Bendrovėje, tačiau atvykus į Lietuvą jam nebuvo suteiktas darbas, todėl jis pradėjo ieškoti kito darbdavio ir jį susirado. Atvykęs į Lietuvą pareiškėjas turėjo asmeninių santaupų pragyvenimui, kol ieškojo naujo darbo.

2.5. Sprendimas turi labai neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes jam įsigaliojus, jis turės išvykti iš šalies, o tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys žalą. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas priimdamas Sprendimą neįvertino visų aktualių aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas nedirbo Bendrovėje ne dėl savo kaltės.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:

4.1. Migracijos departamentas vykdydamas užsieniečių kontrolę VSDFV informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo įsidarbinimą ir nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nebuvo. Bendrovė 2024 m. vasario 29 d. pranešimu informavo Migracijos departamentą, kad pareiškėjas neįdarbintas, nes neatitinka Bendrovės reikalavimų. Pareiškėjas 2024 m. kovo 26 d. pateikė naują prašymą išduoti Leidimą, darbo kitoje įmonėje pagrindu.

4.2. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes buvo priimtas Sprendimas, kuriame konstatuota, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl Leidimo išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Taip pat įvertinus, kad pareiškėjas prašyme išduoti Leidimą nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvoje laikotarpiu bus 1 386 Eur darbo užmokestis ir tai, kad pareiškėjas Bendrovėje neįsidarbino ir minėtų lėšų negavo, Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvoje. Įvertinus šias aplinkybes buvo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą.

4.3. Pareiškėjas skunde neneigė, kad jis Bendrovėje nebuvo įdarbintas ir prašyme išduoti Leidimą gyventi nurodytų lėšų jis negavo, todėl buvo nustatytas imperatyvus pagrindas panaikinti jam išduotą Leidimą. Užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik Leidimų išdavimo metu, bet ir visą jų galiojimo laikotarpį, todėl užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi, jei jie nebeatitinka Įstatyme nustatytų reikalavimų. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis turėjo kitų pragyvenimo lėšų nei buvo nurodytas prašyme, tik patvirtino, kad jis teikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

4.4. Sprendimas nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ar nediskriminavimo principų. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus, todėl užsieniečio Leidimo panaikinimas imperatyviais Įstatyme numatytais pagrindais, nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ar nediskriminavimo principų.

4.5. Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti savarankiški imperatyvūs Leidimo panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą Leidimą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) panašaus pobūdžio bylose. Minėtos aplinkybės įrodė, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, neturėjo diskrecijos teisės nepanaikinti pareiškėjui išduoto Leidimo.

II. 5. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. liepos 18 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. M. skundą kaip nepagrįstą.

6. Teismas apžvelgė Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktų, 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktų bei Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Aprašas) 130 punkto nuostatas.

7. Teismas nustatė:

7.1. Pareiškėjas 2023 m. spalio 4 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti Leidimą, nurodydamas, kad ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju Bendrovėje ir jam bus mokamas ne mažesnis nei 1 386 Eur darbo užmokestis.

7.2. Migracijos departamentas, įvertinęs minėtą pareiškėjo prašymą, nusprendė jį tenkinti ir išdavė pareiškėjui Leidimą Nr. 760301774. Minėtas Leidimas pareiškėjui išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), galioja iki 2025 m. spalio 25 d.

7.3. Pareiškėjui pateikus naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, atsakovas patikrinęs VSDFV informacinėje sistemoje esančius duomenis nustatė, kad pareiškėjas su Bendrove darbo sutarties nesudarė, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės) ir 5 punktu (neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje), 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu (nustatyta, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta), priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą.

8. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus. Minėtus reikalavimus pareiškėjas turėjo atitikti ne tik Prašymo pateikimo metu, bet ir viso Leidimo galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. spalio 25 d. Išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti sąlygų, pagal kurias išduotas Leidimas, Įstatymas nenumato.

9. Teismas pastebėjo ir tai, kad pagal Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reglamentavimą užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus (kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidaujantis pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, pateikia Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją). Minėto teisinio reglamentavimo sisteminė analizė teismui leido daryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo pareigą įsidarbinti pas tą darbdavį ir tų darbo funkcijų vykdymui, kurios buvo nurodytos prašyme išduoti Leidimą, o pakeisti darbdavį ar darbo funkcijas galėjo tik turėdamas Migracijos departamento sutikimą. Teikdamas prašymą išduoti Leidimą ir jame pažymėdamas varnele atitinkamą sąlygą, pareiškėjas patvirtino, kad jam yra žinoma, jog jis turi informuoti atsakovą apie pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl prašymo. Pareiškėjas, nesudarydamas darbo sutarties su Bendrove, neinformavo Departamento apie pasikeitusias aplinkybes.

10. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, nustatęs, jog pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje, privalėjo taikyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą. Nors pareiškėjas tvirtino, kad jis baigė Motorinių transporto priemonių kroviniams vežti vairuotojų mokymo programą pradinei kvalifikacijai įgyti skubos tvarka, turėjo reikiamos kvalifikacijos vairuotojo pažymėjimą, todėl buvo pasirengęs dirbti Bendrovėje, tokius teiginius teismas vertino kaip deklaratyvius pareiškėjo samprotavimus, kurie negalėjo niekaip paneigti nei atsakovo, nei teismo padarytos išvados, jog pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje, todėl pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje.

11. Teismas pažymėjo, kad vienas iš ginčijamo Sprendimo priėmimo pagrindų yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktas. Iš byloje teikiamų duomenų teismas nustatė, kad Bendrovė, darbo sutarties su užsieniečiu, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), nesudarė.

12. Teismas apžvelgė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas ir nustatė, kad pareiškėjas prašyme išduoti Leidimą darbui Bendrovėje nurodė, jog jo gaunamos pajamos iš darbo santykių (reguliarios) bus 1 386 Eur, tačiau faktiškai Bendrovėje nebuvo įdarbintas, taigi savo ketinimų neįvykdė, reguliarių pajamų negavo. Atitinkamai Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis – 1 386 Eur, nes pareiškėjas nebuvo įdarbintas Bendrovėje. Teismo vertinimu, Migracijos departamento Sprendime padarytą išvadą, jog pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, patvirtino Sprendime išdėstyti argumentai, t. y. VSDFV duomenys apie asmenį. Todėl atsakovas Sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, taip pat, kad jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų. Teismas įvertino, kad pareiškėjas skunde deklaratyviai nurodė, jog turėjo asmeninių santaupų ir jos buvo jo pragyvenimo šaltinis, tačiau jokių duomenų, kurie patvirtintų šiuos teiginius nei atsakovui, nei teismui nepateikė. Kita vertus, šie duomenys neaktualūs ginčui, kadangi vertinamos gautos pajamos iš tos veiklos, kuriai yra išduotas Leidimas, o šiuo atveju tokių pajamų pareiškėjas iš vis negavo.

13. Teismo įsitikinimu, Migracijos departamentas iki Sprendimo priėmimo išsiaiškino ir įvertino individualią pareiškėjo situaciją, teisėtai ir pagrįstai, nustatė, jog Bendrovėje pareiškėjas nebuvo įdarbintas, negavo pajamų iš darbo santykių, kurių pagrindu jam buvo išduotas Leidimas, todėl, neatitikdamas Leidimo išdavimui Įstatyme nustatyto pagrindo bei sąlygų, pareiškėjas pažeidė imperatyvias Įstatymo nuostatas. Tam, kad būtų panaikintas Leidimas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, Migracijos departamentui pakako nustatyti faktą, dėl kurio ginčo šioje byloje nėra, kad pareiškėjas neįsidarbino ir negauna reguliarių pajamų.

14. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendime pakankamai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju. Tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl, teismo vertinimu, ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio keliamus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

15. Įvertinęs nustatytų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, teismas sprendė, kad nenustačius Migracijos departamento Sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

16. Teismas nustatęs, jog ginčas nėra išspręstas pareiškėjo naudai, jam patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepriteisė.

III. 17. Pareiškėjas A. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760301774. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo:

18.1. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas susitarus su Bendrove dėl darbo joje tarptautinio krovinių vežimo vairuotoju. Su Bendrove buvo susitarta, kad pareiškėjui bus mokamas Vyriausybės nustatytas minimalus atlyginimas, mokamas vieną kartą per mėnesį ir komandiruotpinigiai. Taigi pareiškėjas turėjo teisę atvykti į Lietuvą Įstatymo nuostatų pagrindu ir dirbti Bendrovėje. Pareiškėjas įgijo vairuotojo pradinei profesinę kvalifikaciją vežti krovinius komerciniais tikslais, turėjo reikiamos kvalifikacijos vairuotojo pažymėjimą, todėl buvo pasirengęs dirbti Bendrovėje. Tačiau atvykus į Bendrovę, jam nebuvo suteiktas darbas, dėl šios priežasties pareiškėjas pradėjo ieškoti kito darbdavio ir jį susirado. Tokiu būdu, pareiškėjas, atvykęs į šalį su tikslu dirbti Bendrovėje, joje įdarbintas nebuvo, todėl ne dėl savo kaltės atlyginimo iš Bendrovės negavo. Tačiau jis turėjo asmeninių lėšų pragyvenimui savo banko sąskaitoje. Kita vertus, pareiškėjas turėjo darbo teisinius santykius su Bendrove, taigi pareiškėjas turi teisę į atlyginimą, tačiau tai yra Darbo sutarties vykdymo teisiniai santykiai reguliuojami Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatų.

18.2. Atsakovo Sprendimas turi labai neigiamas pasekmes pareiškėjui, nes jam įsigaliojus, jis turės išvykti iš šalies, tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys pareiškėjui žalą.

18.3. Priimdamas Sprendimą atsakovas (taip pat pirmosios instancijos teismas – skundžiamą sprendimą), neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė, kad pareiškėjas nedirbo UAB „Vlantana“ ne dėl savo kaltės.

19. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pareiškėjas su Bendrove turėjo darbo santykius, nes pareiškėjas Bendrovėje dirbti nepradėjo, todėl pareiškėjo darbo sutartis su Bendrove neįsigaliojo. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad jis turėjo pragyvenimo lėšų savo banko sąskaitoje tik patvirtina, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodyta, kad jo pragyvenimo lėšos Lietuvoje yra 1 386 Eur darbo užmokestis per mėnesį. Atsakovo teigimu, pareiškėjo Leidimas Sprendimu buvo panaikintas imperatyviais Įstatymo numatytais pagrindais, Sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose, taigi Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovo nuomone, Regionų administracinis teismas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp proceso šalių kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 24S109382, kuriuo nuspręsta panaikinti A. M. 2023 m. spalio 25 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760301774, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, padaręs išvadą, jog Migracijos departamentas iki Sprendimo priėmimo išsiaiškino ir įvertino individualią pareiškėjo situaciją, teisėtai ir pagrįstai, nustatė, jog Bendrovėje pareiškėjas nebuvo įdarbintas, negavo pajamų iš darbo santykių, kurių pagrindu jam buvo išduotas Leidimas, todėl, neatitikdamas Leidimo išdavimui Įstatyme nustatyto pagrindo bei sąlygų, pareiškėjas pažeidė imperatyvias Įstatymo nuostatas. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas Sprendime pakankamai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju.

23. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde iš esmės teigia, jog teismas neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė, kad pareiškėjas nedirbo Bendrovėje ne dėl savo kaltės.

24. Teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 2 d.) ar pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo (ABTĮ 146 str. 2 d.) pagrindų, apeliacine tvarka nagrinėdama bylą patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas 2023 m. spalio 4 d. pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad ketina dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju Bendrovėje ir jam bus mokamas ne mažesnis nei 1 386 Eur darbo užmokestis. Migracijos departamentas, įvertinęs minėtą pareiškėjo prašymą, nusprendė jį tenkinti ir išdavė pareiškėjui Leidimą Nr. 760301774. Minėtas Leidimas pareiškėjui išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje), galioja iki 2025 m. spalio 25 d. Pareiškėjui pateikus naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, atsakovas patikrinęs VSDFV informacinėje sistemoje esančius duomenis nustatė, kad pareiškėjas su Bendrove darbo sutarties nesudarė, todėl, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 5 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą.

26. Vertindama pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1856-789/2024).

27. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal tos pačios dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, inter alia, nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.

28. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, į kurią nukreipia minėta Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, inter alia, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 p.).

29. Sprendžiant dėl reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat aktualu tai, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 minimalus mėnesinis atlyginimas (2023 m. – 840 Eur; 2024 m. – 924 Eur).

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui išdavus Leidimą Nr. 760301774, galiojantį iki 2025 m. spalio 25 d., pagal 2023 m. spalio 4 d. prašymą išduoti Leidimą, kuriame nurodyta, jog pareiškėjo laikino gyvenimo Lietuvos Respublikoje pagrindas – darbas Bendrovėje, išduoto Leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar šis reikalavimas bus įgyvendintas bei, atitinkamai, ar tarp pareiškėjo ir Bendrovės bus sudaryta darbo sutartis, pagal kurią pareiškėjui bus mokamas nurodytas mėnesinis 1 386 Eur darbo užmokestis, esantis, kaip identifikuota minėtame prašyme, jo vieninteliu pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje šaltiniu. Kadangi šiuo atveju atsakovui nustačius ir pareiškėjui patvirtinus, kad su pareiškėju darbo sutartis sudaryta nebuvo ir jam nebuvo mokamas nurodytas darbo užmokestis, į bylą nebuvo pateikti priešingas išvadas patvirtinantys įrodymai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir spręsti, jog Sprendimu buvo nepagrįstai ir neteisėtai pripažinta tai, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, o darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.; 50 str. 1 d. 6 p.).

31. Nors pareiškėjas pateiktuose procesiniuose dokumentuose akcentuoja, kad su juo darbo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl pareiškėjo, o Bendrovės kaltės, byloje reikšminga tai, kad Sprendimu buvo nuspręsta, jog atitinkamas leidimas laikinai gyventi, išduotas pareiškėjui pagal 2023 m. spalio 4 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, negali galioti, nes pagal šį prašymą prisiimti įsipareigojimai ir pagrindai, susiję su pareiškėjo teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Pažymėtina, kad asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Kartu pažymėtina tai, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024).

32. Taip pat atmestini pareiškėjo argumentai dėl to, jog jis turėjo asmeninių lėšų pragyvenimui savo banko sąskaitoje, nes 2023 m. spalio 4 d. prašyme išduoti Leidimą buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas vienintelis pareiškėjo numatomas pragyvenimo Lietuvos Respublikoje šaltinis – jo gaunamas darbo užmokestis Bendrovėje. Todėl kiti pajamų šaltiniai, kurie nebuvo nurodyti pateiktame prašyme, neturi reikšmės sprendžiant dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1729-815/2024).

33. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, jog šiuo atveju pareiškėjui išduotas Leidimas Nr. 760301774, galiojantis iki 2025 m. spalio 25 d., buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto (dėl pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje) bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto (dėl nesudarytos darbo sutarties) pagrindais.

34. Spręsdama, ar šiuo atveju ginčijamu Sprendimu buvo taip pat pagrįstai ir teisėtai pripažinta, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti Leidimą, neatitinka tikrovės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo pripažįstama, jog prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį, buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024).

35. Nagrinėjamu atveju atsakovas, pagrįstai ir teisėtai pripažinęs, jog tarp pareiškėjo ir Bendrovės nebuvo sudaryta darbo sutartis bei pareiškėjui nebuvo mokamas nurodytas darbo užmokestis ir jis neturėjo pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, iš esmės remdamasis analogiškomis (tapačiomis) aplinkybėmis nusprendė, jog tai kartu savaime sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, taip pat pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Vis dėlto atsižvelgusi į pacituotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl šio Įstatyme nustatyto pagrindo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi taikymo ir aiškinimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju atsakovas byloje nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad jau siekiant laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo pakankamai akivaizdu, kad darbo sutartis tarp pareiškėjo ir Bendrovės nebus sudaryta, numatytas mokėti darbo užmokestis negalės būti mokamas ir taip iš esmės buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas (atsakovą), siekiant apgaule gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

36. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog Sprendime nurodyta teisinė kvalifikacija, t. y. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas, buvo nepagrįsta, todėl yra šalintina iš Sprendimo, tačiau, kitų pirmiau nurodytų Įstatymo pagrindais, Sprendimas lieka nepakeistu.

37. Kartu pažymėtina, jog apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pareiškėjui sukeliamų neigiamų pasekmių ar Sprendimo proporcingumo yra pripažintini teisiškai nereikšmingais, nes atsakovui nustačius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, atsakovas turėjo imperatyvą panaikinti atitinkamą leidimą, o byloje ginčijamu Sprendimu sukeliamos teisinės pasekmės kyla iš šioje nutartyje nurodytų aplinkybių, t. y. jog ginčo atveju nebuvo laikomasi prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi prisiimtų įsipareigojimų ir leidimo išdavimo pagrindų. Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose nenurodė kitų pareiškėjo teisių apsaugos požiūriu reikšmingų aplinkybių, kurias atsakovas, priimdamas Sprendimą, privalėjo vertinti remdamasis proporcingumo principu, taigi pareiškėjas konkrečiai nepagrindė, kokius teisėtus pareiškėjo interesus ar kitus teisinius gėrius atsakovas priimtu Sprendimu neproporcingai pažeidė.

38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo, priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.; 50 str. 1 d. 6 p.).

39. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą paneigiama ir teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius