2013-02-20 Nr. AB-69-0-00-0-00000-0000-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-335/2013

Procesinio sprendimo kategorija 11.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybei, Kauno pedagogų kvalifikacijos centrui dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos stačiatikių arkivyskupija (toliau – ir Arkivyskupija) prašymu (b. l. 5−7), kurį patikslino (b. l. 135−138), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti Arkivyskupijai praleistą terminą pateikti prašymą dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą – pastatą (duomenys neskelbtini), Kaune, atkūrimo ir turto grąžinimo, bei atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teisę į šį pastatą patvirtinančius dokumentus.

Nurodė, jog 1990 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. XI-3697 „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms" 2 straipsnis suteikė teisę religinėms bendruomenėms susigrąžinti nacionalizuotus maldos namus bei kitus pastatus. Remiantis šiuo įstatymu, Kauno miesto stačiatikių Apreiškimo parapija (pareiškėja yra jos teisių perėmėja) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę dėl pastatų (duomenys neskelbtini), Kaune, grąžinimo. 1992 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. 5 Kauno miesto taryba grąžino stačiatikių Blagoveščenijos katedros religinei bendruomenei (pavadinimas pakeistas 1996 m. vasario 8 d.

Kauno Apreiškimo katedros klebono įsakymu) 226,21 kv.m. bendrojo naudingo ploto 1-o aukšto medinį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Kaune. 1993 m. balandžio 5 d. raštu Nr. 31-475 dėl kito pastato (duomenys neskelbtini), Kaune grąžinimo Kauno miesto valdyba informavo bendruomenę, kad dviejų aukštų mūrinį rusų gimnazijos namą (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), 1925 m. pastatė Kultūros draugija „Mokslas-Šviesa", todėl grąžinti jį pareiškėjui nėra teisinio pagrindo. Pažymėjo, kad 1995 m. kovo 21 d.

Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) Nr. I-822 2 straipsnis įtvirtino teisę susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą tik religinėms bendrijoms. Šio įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos sprendimai dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo arba lėšų kompensavimo religinėms bendruomenėms pagal 1990 m. vasario 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms" nepriimami, o pareiškimai dėl turto grąžinimo arba jo išpirkimo nagrinėjami šio įstatymo nustatyta tvarka.

Paaiškino, kad remiantis šia įstatymo nuostata pastato nuosavybių teisių atkūrimo procesą tęsia stačiatikių religinė bendrija − Lietuvos stačiatikių arkivyskupija, į kurios sudėtį įeina Kauno miesto stačiatikių Apreiškimo parapija (religinė bendruomenė). Nurodė, jog 2006 metais tvarkant šalia parapijos esančią cerkvę, jos rūsyje buvo rasti dokumentai – 1939 m. balandžio 18 d. Lietuvos Stačiatikių Eparchijos Tarybos žurnalas Nr. 1709, kurio archyve nebuvo, jame užfiksuota, kad gimnazijos pastatas yra parapijos nuosavybė nuo jo pastatymo momento ir sutartiniu terminu yra naudojamas draugijos „Mokslas-Šviesa".

Pareiškėjas 2007 metais kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl pastato (duomenys neskelbtini), Kaune, valdymo nuosavybės teise juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau byla buvo nutraukta dėl to, kad pareiškėjas praleido Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą minėtiems dokumentams pateikti. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1285/2008 ir teigė, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, nes dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą, termino eigos metu nebuvo surasti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) pateikė atsiliepimą (b. l. 63−66), kurį patikslino (b. l. 146−149), kuriame nurodė, kad pareiškėjo prašymas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Teigė, kad pareiškėjas praleido Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, šis terminas yra naikinamasis, todėl negali būti atnaujintas. Tai konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarime (toliau – ir Konstitucinio Teismo Nutarimas). Atsižvelgiant į tai, prašymas dėl termino atnaujinimo nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti turi būti atmestas, o prašymas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – pastatą (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo pateiktas 1991 metais, todėl nėra pagrindo jo atnaujinti. Pažymėjo, kad bylos, kuria pareiškėjas remiasi prašyme ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nesutampa, todėl ja remtis visa apimtim šioje byloje negalima. Nurodė, kad praleistų terminų atnaujinimas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukels, nes jis iki šiol neturi nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų ir dėl to kreiptųsi dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Taip pat pastebėjo, jog pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti laikomos svarbiomis, nes teismui nepateikta įrodymų, jog pareiškėjas būtų ėmęsis aktyvių veiksmų dokumentams surasti.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu (b. l. 182−185) pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas įvertino bylos medžiagą ir šiems teisiniams santykiams aktualų teisinį reguliavimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 19 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pateiktais išaiškinimais, ir darė išvadą, jog vien tuo pagrindu, jog Įstatyme nėra įtvirtintos nuostatos dėl prašyme nurodomo termino atnaujinimo, pareiškėjo prašymas dėl nuosavybės teisių dokumentų pateikimo termino atnaujinimo negali būti tenkinamas. Teismas taip pat nurodė, kad administracinės bylos duomenys patvirtina, jog prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo turtą buvo pateiktas Kauno miesto savivaldybei 1991 m. vasario 15 d., todėl nebėra pagrindo kreiptis iš naujo, prašant atnaujinti Įstatymo nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą – pastatą (duomenys neskelbtini), Kaune, pateikti, nes minėtas terminas nėra praleistas, todėl šis pareiškėjo prašymas kaip nepagrįstas taip pat atmestinas.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir atkreipė dėmesį, kad net ir svarstant pareiškėjo prašymo dėl termino atnaujinimo klausimą, remiantis bendraisiais teisės aktų pagrindais, reglamentuojančiais termino atnaujinimo galimybę (ABTĮ 4 str. 6d., 5 str., CPK 3 str.) pagal esamus administracinėje byloje duomenis spręstina, jog nėra pagrindo jo atnaujinimui. Pažymėjo, kad nežinojimas apie egzistavimą nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tuo atveju, kai pretendentas savo valiniais veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo ir ėmėsi visų priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau tos informacijos negavo dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Pareiškėjas termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti praleidimą grindžia nežinojimu iki 2006 m. apie 1939m. dokumentą − Lietuvos Stačiatikių Eparchijos Tarybos žurnalą Nr. 1709. Pareiškėjo teigimu, minėtas dokumentas buvo atsitiktinai rastas tvarkant cerkvės rūsį, tačiau duomenų, patvirtinančių pareiškėjo aktyvius veiksmus, laikotarpiu nuo Kauno miesto valdybos oficialaus atsisakymo (1993-04-05) grąžinti ginčo pastatą iki 1995 m. kovo 21 d. Įstatymo 5 straipsnio 2dalyje nustatyto termino, teismui nepateikta. Nėra įrodymų, jog pareiškėjas būtų nurodytu terminu papildomai kreipęsis į archyvus ar į teismą dėl juridinę reikšmę nustatymo (į teismą šiuo tikslu buvo kreiptasi tik 2007 m.), ar kitokiu būdu ieškojęs dokumentų, todėl jo nurodytos priežastys nelaikytinos objektyviomis, kurios sudarytų pagrindą termino atnaujinimui.

Be to, teismo nuomone, net ir atnaujinus terminą prašomiems dokumentams pateikti, pagal dokumentų turinį spręstina, jog nuosavybės teises atkurianti institucija negalės jų pagrindu atkurti nuosavybės teisių. Sistemiškai aiškinant Įstatymo nuostatas, galima teigti, jog šis įstatymas nuosavybės teisių atkūrimą sieja ne su bet kokių dokumentų pateikimu. Minėto įstatymo 7 straipsnyje nurodyta, jog nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais gali būti turto nacionalizacijos aktai, išrašai iš hipotekos ir notarų aktų knygų, turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai. Pareiškėjo nurodomas dokumentas Lietuvos Stačiatikių Eparchijos Tarybos žurnalas Nr. 1709 nepatenka į Įstatymo 7 straipsnyje išvardintų dokumentų sąrašą, terminą kreiptis dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo pareiškėjas yra praleidęs be svarbios priežasties, todėl kreipimasis iš naujo į teismą dėl juridinę reikšmę fakto nustatymo teisinių pasekmių nebesukurs.

Teismas pastebėjo, kad pareiškėjo minima 2008 m. spalio 8 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1285/2008 buvo priimta iki Konstitucinio Teismo Nutarimo, todėl teisėjų kolegija nesutiko, jog nurodytos bylos aplinkybės yra analogiškos šiai bylai, todėl konstatavo, kad ja remtis, konkrečiu atveju nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 188−190), kuriuo prašo panaikinti 2012 m. rugsėjo 17 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo pareiškimą dėl termino atnaujinimo patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Remiasi Konstitucinio Teismo Nutarimo 3.3 ir 4.1 punktais ir daro išvadą, kad jame nėra nustatyta, kad praleidus terminą bendrijos netenka teisės jį atkurti ir todėl vienerių metų terminas religinių bendrijų prašymams dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo nėra absoliutus. Minėtame Nutarime pažymėta, kad svarstant praleistų terminų atnaujinimo klausimą, turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo prašymo argumentų visumą.

2) Sutinka su teismo pozicija, kad pareiškėjas praleido tik terminą nuosavybės dokumentams pateikti, o terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra praleistas.

3) Paprastai teisinėje praktikoje naujai surasti ar kitaip paaiškėję įrodymai laikytini svarbia priežastimi prašymui tenkinti. Atsižvelgiant į tai, mano, kad tai, jog nuosavybės teisę įrodantys dokumentai buvo rasti ten, kur jų rasti nebuvo tikimasi, bylos aplinkybių visumos kontekste, laikytina svarbia priežastimi terminui šių dokumentų pateikimui atnaujinti.

4) Atkreipia dėmesį, kad po dokumentų suradimo pareiškėjas, siekdamas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ėmėsi aktyvių veiksmų: iškart kreipėsi į Savivaldybę; jai nepripažįstant atrastų dokumentų įrodomosios galios, iniciavo civilinę bylą dėl juridinio fakto nustatymo; tačiau juridinis faktas nebuvo nustatytas, dėl to, jog toks tokio fakto nustatymas nesukeltų pareiškėjui pasekmių, dėl šios priežasties pareiškėjas nedelsdamas iniciavo administracinę bylą dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo.

5) Nurodo, kad teismo pasisakymas dėl rastų dokumentų pobūdžio išeina už šios bylos dalyko ribų. Teigia, kad kilus ginčui dėl šių dokumentų turinio ir įrodomosios reikšmės, jei šioje byloje bus atnaujintas terminas dokumentams pateikti, pareiškėjas kreipsis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinio fakto nustatymo.

6) Atkreipia dėmesį, kad per laikotarpį nuo šios bylos pradžios iki dabar pasikeitė pastato į kurį pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises paskirtis, jis nėra mokslo, sveikatos priežiūros, kultūros, švietimo ar ryšių įstaiga, kaip nurodoma Įstatymo 4 straipsnio 3 punkte, todėl daro išvadą, kad šiuo atveju taikytina Įstatymo 4 straipsnio nuostata, dėl kurios išsamiai pasisakyta Konstitucinio Teismo Nutarime. Pastebi, kad nors teismo posėdžio metu ši aplinkybė buvo nurodyta, teismas sprendime dėl jos nepasisakė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Savivaldybė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 196−199), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

1) Įstatyme nėra numatyta galimybė esant tam tikroms aplinkybėms atnaujinti Įstatymo 5 straipsnyje nustatytus terminus, todėl jų nesilaikymas yra savarankiškas pagrindas neatkurti pažeistų teisių.

2) Sutinka su teismo išvada, kad nežinojimas apie nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų egzistavimą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tuo atveju, jei pretendentas savo valiniais veiksmais siekė nuosavybės teisų atkūrimo, ėmėsi visų priemonių informacijai apie išlikusį nekilnojamą turtą gauti, tačiau tokios informacijos negavo dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta, pagrindo termino atnaujinimui nėra.

3) Pareiškėjo argumentas dėl teismo išėjimo už šios bylos ribų pasisakant dėl rastų dokumentų pobūdžio yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Pastebi, kad teismui tenkinus pareiškėjo reikalavimą, kuris teisinių pasekmių nesukelia, pareiškėjo teisės nebūtų apgintos.

4) Nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų sąrašas nurodytas Įstatymo 7 straipsnyje. Pareiškėjo nurodomas dokumentas į šį sąrašą nepatenka, todėl teismas pagrįstai nurodė, kad terminą kreiptis dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų pateikimo pareiškėjas praleido be svarbios priežasties.

5) Dėl pareiškėjo argumento, kad ginčo pastato paskirtis pasikeitė, pabrėžė, kad Nekilnojamojo turto registre šis pastatas įregistruotas kaip pastatas – mokykla ir jo tikslinė paskirtis – mokslo. Priešingų įrodymų į bylą pateikta nebuvo, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje numatyta prezumpcija, kad visi nekilnojamojo turto registre ir kadastre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomo teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, laikytina, kad pastato paskirtis nėra pakitusi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą dėl teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo pateiktas dar 1991 m. vasario 15 d., todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikti ir šioje dalyje pareiškėjo prašymas yra atmestinas kaip nepagrįstas. Kita prašymo dalis- atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teisę į ginčo pastatą patvirtinančius dokumentus- lieka šios bylos nagrinėjimo dalyku.

Ginčo santykiams yra taikytinas Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymas, kuris reglamentuoja prašymų padavimo tvarką bei terminus, bet nenumato praleisto termino prašymui paduoti atnaujinimo. Teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, paremtomis Konstitucinio Teismo išaiškinimais dėl šio įstatymo konstitucingumo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 2012 m. birželio 19 d. nutarime konstatavo, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas religinių bendrijų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, gali nustatyti konstituciškai pakankamus (protingus) religinių bendrijų prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus; tai darydamas įstatymų leidėjas privalo paisyti to, kad nepagrįstai ilgi religinių bendrijų nuosavybės teisių atkūrimo terminai gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą. Nutarime taip pat pabrėžta, kad jei įstatymų leidėjas įtvirtina tokį terminą, jis neprivalo nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį teismai galėtų šį terminą atnaujinti. Remiantis šiais Konstitucinio Teismo išaiškinimais darytina išvada, kad nėra pagrindo atnaujinti prašyme nurodyto termino nuosavybės teisę į pastatą patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Teismas atkreipia dėmesį, kad net ir esant galimybei atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teisę į ginčo pastatą patvirtinančius dokumentus pasitelkiant įstatymo analogiją, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas nebuvo pakankamai aktyvus įrodymų rinkimo procese. Pareiškėjas papildomai nesikreipė į archyvus ar į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, be to Lietuvos Stačiatikių Eparchijos Tarybos žurnalas, kaip dokumentas, patvirtinantis nuosavybės teisę, rastas atsitiktinai, tvarkant cerkvės rūsį. Pareiškėjo nežinojimas apie nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų buvimą galėtų būti pagrindas terminui atnaujinti, jei pareiškėjas savo valiniais veiksmais prisidėtų prie tokios informacijos gavimo. Šiuo atveju, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas negavo informacijos dėl nuo jo valios priklausančių aplinkybių, nes nebuvo pakankamai rūpestingas nuosavybės teisių atkūrimo procese.

Be to, Religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymo 7 straipsnis numato baigtinį dokumentų, galinčių patvirtinti nuosavybės teisę, sąrašą. Tai yra tokie dokumentai kaip turto nacionalizacijos aktai, išrašai iš hipotekos ir notarų aktų knygų, turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai. Dokumentas- Lietuvos Stačiatikių Eparchijos Tarybos žurnalas Nr. 1709, kurį pareiškėjas siekia pateikti, nepatenka į nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų apibrėžimą minėto įstatymo 7 straipsnio prasme, todėl negali būti pripažįstamas nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu. Nepagrįstu laikomas apeliacinio skundo argumentas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl rasto Lietuvos Stačiatikių Eparchijos Tarybos žurnalo pobūdžio išėjo už šios bylos dalyko ribų. Nes prieš priimdamas sprendimą dėl praleistų terminų atnaujinimo teismas privalo įsitikinti, kad priimtas sprendimas sukels atpatinkamas pasekmes, t.y. įgalins įvykdyti nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendimas dėl dokumento, kuris nėra nuosavybės teises patvirtinantis dokumentas, tokių pasekmių nesukeltų, todėl taptų beprasmis. Dėl to teismui privalu įvertinti ar dokumentas, dėl kurio pateikimo prašomą atnaujinti terminą, yra dokumentas patvirtinantis nuosavybės teises.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo Lietuvos stačiatikių arkivyskupijos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė