2022-08-10 Nr. AB-20270-3-61-3-00848-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3573-520-2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00848-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini)apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini)piliečio (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2022 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 22S66018 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad negali pasilikti ar sugrįžti į savo kilmės valstybę, nes jį persekioja kariai, o jo tėvas bei motina buvo nužudyti dėl tėvo politinės veiklos. Pareiškėjas nurodė, kad tėvas buvo (duomenys neskelbtini) partijos narys ir rinkimų aktyvistas, tačiau po nepasisekusių rinkimų su opozicinių partijų nariais buvo susidorota ir dėl šios priežasties pareiškėjas visiškai pagrįstai bijo gresiančio smurto, nes savo kilmės šalyje patyrė persekiojimą ir tiesioginius grasinimus. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl nesibaigiančio kariuomenės smurto prieš civilius bei susidorojimo grėsmės (duomenys neskelbtini) jis nusprendė išvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjo teigimu, jis negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga ir bijo sugrįžti, nes jo teisių kilmės šalies institucijos negina, teismų sistema korumpuota ir pavaldi valdančiajai partijai.

3. Pareiškėjas teigė, kad jis nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą, mano, kad atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jam turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

4. Pareiškėjas nesutiko su Departamento išvada, kad jo (pareiškėjo) pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, nes tyrimo metu iš pareiškėjo pateiktų duomenų nebuvo įmanoma nustatyti faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui nekyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė laikytina visiškai pagrįsta.

5. Pareiškėjo vertinimu, nebuvo tinkamai ištirta ir įvertinta situacija, susidariusi pareiškėjo kilmės valstybėje, neištirta jo gyvenamojoje teritorijoje veikiančių vyriausybės represinių organizacijų prievartos problematika bei netinkamai įvertinta kilmės valstybės informacija, susijusi su bendra teisės taikymo ir pareiškėjo individualios persekiojimo rizikos tikimybe. Pareiškėjas atsakovo vykdyto tyrimo metu nurodė faktinių duomenų visumą, kuri pagrindė prielaidą, jog, grįžus į kilmės valstybę, jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, tačiau Departamentas pareiškėjo pateiktus duomenis įvertino nevisapusiškai.

6. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad nenustatytos būtinosios išsiuntimo sąlygos, todėl Sprendimas nepagrįstas objektyviais įrodymais. Sprendime nurodyta, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali pasislėpti, tačiau atsakovas detaliai neįvertino pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos aplinkybių.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad vien tai, jog prieglobsčio prašymas atmestas, negali būti pakankama aplinkybė taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą, nors ir išklausė pareiškėją, tačiau tinkamai neįvertino jo paaiškinimų ir, atsižvelgdamas į juos, nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę. Departamentas, atlikdamas pareiškėjo situacijos vertinimą, galbūt pažeidė Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas.

8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Departamentas paaiškino, kad jis nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso, kadangi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

10. Departamentas nurodė, kad jis, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, kuris turėjo esminių trūkumų, kilmės valstybės informacijos kontekste, konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas ir jį patvirtinantys dokumentai nelaikytini patikimais įrodymais bei pareiškėjo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta. Pareiškėjas teigė, kad jo tėvas ir šeima buvo kaltinami rėmę separatistus, tačiau tyrimo metu atsakovas nerado informacijos, kad (duomenys neskelbtini) (anglų kalba – (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini))) būtų palaikę separatistus.

11. Departamentas, pasisakydamas dėl 2020 m. rugsėjo 7 d. komunikato, kurį pateikė (duomenys neskelbtini) organizacija, nurodė, kad (duomenys neskelbtini) pagal kilmės valstybės informaciją yra neaktyvi, todėl Departamentas abejojo dėl šio komunikato autentiškumo.

12. Departamentas nurodė, kad jis, vertindamas pareiškėjo pateiktą arešto orderį, pabrėžė, kad jame nurodyta, jog teisėsaugos institucijoms buvo duoti nurodymai sulaikyti pareiškėją gyvą arba mirusį ir kad jis kaltinamas prisidėjimu prie (duomenys neskelbtini) veiklos prieš (duomenys neskelbtini) valdžią. Atsakovas pažymėjo, kad buvo rasta duomenų, jog arešto orderį išdavęs pareigūnas (duomenys neskelbtini) dirba (duomenys neskelbtini) policijoje, tačiau pareiškėjo pateiktas dokumentas nėra teismo nuosprendis, o arešto orderis, todėl policija negalėtų savavališkai paskirti mirties bausmės pareiškėjui be teismo nuosprendžio.

13. Departamentas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) mieste vartojama tiek anglų, tiek prancūzų kalba, tačiau tai labiau (duomenys neskelbtini) miestas ir centrinė (duomenys neskelbtini) valdžia yra (duomenys neskelbtini), todėl visi valdžios institucijų dokumentai yra rašomi prancūzų kalba. Pareiškėjo pateiktas dokumentas surašytas angliškai, jame gausu perteklinės informacijos, dokumento autorius prašo išduoti orderį, tačiau dokumento pavadinimas yra ne prašymas išduoti arešto orderį, o arešto orderis, be to, pareiškėjas teigė gyvenęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) regione, su savo tėvais, tačiau arešto orderis buvo išduotas (duomenys neskelbtini) mieste, kuris yra kitame regione, todėl Departamentas pateiktą arešto orderį laikė neatitinkančiu tikrovės.

14. Pasisakydamas dėl (duomenys neskelbtini) (anglų kalba – (duomenys neskelbtini), (toliau – ir (duomenys neskelbtini))) partijos nario pasirašyto rašto, Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas paaiškino Departamentui, jog jo tėvas buvo (duomenys neskelbtini) partijos narys, kad jis pats ieškomas (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini)šiuo raštu patvirtina pritarimo pareiškimą. Tyrimo metu Departamentas rado kitų (duomenys neskelbtini) partijos raštų pavyzdžių, kuriuose pavaizduoti skirtingi logotipai, o be to, visi (duomenys neskelbtini) raštai apačioje turi (duomenys neskelbtini) paveikslėlį, tačiau pareiškėjo pateiktame rašte tokio paveikslėlio nėra, todėl formalaus rašto formato neatitikimai Departamentui sukėlė abejonių dėl pareiškėjo pateikto rašto autentiškumo. Pareiškėjo pateiktas (duomenys neskelbtini) pritarimo pareiškimas neatitinka (duomenys neskelbtini) partijos skelbiamos pozicijos, nes tyrimo metu Departamentas nerado informacijos, kad (duomenys neskelbtini) nariai būtų persekiojami (duomenys neskelbtini) valdžios, todėl Departamentas vertino, kad pareiškėjo pateiktas (duomenys neskelbtini) raštas nėra autentiškas, o jo pasakojimo neatitikimai ir prieštaravimai bei pateiktų dokumentų abejotinas autentiškumas kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pasakojimo.

15. Departamentas akcentavo, kad Sprendime detaliai aptarė saugumo situaciją kilmės valstybėje, todėl pagrįstai konstatavo, jog beatodairiško smurto lygis anglakalbiame (duomenys neskelbtini) regione yra toks žemas, kad rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali. Departamentas nurodė, kad, įvertinęs pareiškėjui gresiantį pavojų „slankiojančios skalės“ testo kontekste, nenustatė individualių aplinkybių, kurios padidintų riziką bei lemtų tarptautinės apsaugos poreikį pareiškėjui nepaisant žemo beatodairiško smurto lygio.

16. Departamentas nurodė, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios pareiškėjo išsiuntimą – į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Departamentas pabrėžė, kad šių aplinkybių visuma leido pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje, kuri pareiškėjo atveju susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis.

17. Departamentas pabrėžė, kad pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę, todėl nustatyti maksimalūs 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką bei 3 metų draudimo atvykti į kitas Šengeno erdvės valstybes terminai yra proporcingi.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies – pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, o kitą skundo dalį atmetė.

19. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausų metu duotus paaiškinimus ir atsakovo surinktą informaciją, konstatavo, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, jog (duomenys neskelbtini) jis buvo neteisėtai kalinamas ir kankinamas dėl politinių pažiūrų. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog jo tėvas dalyvavo (duomenys neskelbtini) partijos rinkimų kampanijoje, o tokie asmenys (opozicija) automatiškai tampa (duomenys neskelbtini) valdžios taikiniais, pareiškėjas taip pat akcentavo, kad jo tėvas ir motina buvo nužudyti, pats pareiškėjas buvo įkalintas, tačiau tėvo draugas jam padėjo pabėgti, vėliau pareiškėjas sužinojo, kad jis yra ieškomas, yra išduotas arešto orderis.

20. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalimi punktu, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Tvarkos aprašo nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.

21. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo pateiktų dokumentų formą bei turinį. Dėl 2020 m. rugsėjo 7 d. komunikato teismas pažymėjo, kad jo išdavimo data – 2020 m. rugsėjo 7 d., tačiau atsakovo surinkta informacija patvirtina, jog tiek oficialioje (duomenys neskelbtini) svetainėje, tiek socialiniame tinkle Facebook paskutinis įrašas atitinkamai buvo 2014 ir 2015 metais, todėl teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad nėra tikėtina, jog (duomenys neskelbtini) organizacija, būdama neaktyvi, pateikė komunikatą dėl pareiškėjo tėvo.

22. Vertindamas arešto orderio kopiją, teismas pabrėžė, kad jame nurodyta, jog pareiškėjas ieškomas gyvas ar miręs ir yra sulaikomas. Vadovaudamasis (duomenys neskelbtini) baudžiamojo kodekso nuostatomis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas dokumentas nėra teismo nuosprendis, o arešto orderis, todėl policija negalėtų savavališkai paskirti mirties bausmės jam be teismo nuosprendžio, be to, pareiškėjo pateiktas dokumentas surašytas angliškai, jame gausu perteklinės informacijos, dokumento autorius prašo išduoti arešto orderį, tačiau dokumento pavadinimas – ne prašymas išduoti arešto orderį, o arešto orderis. Teismas papildomai pažymėjo, kad abejonių dėl pareiškėjo pateikto arešto orderio patikimumo kelia ir tai, kad pareiškėjas teigė gyvenęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) regione, su savo tėvais, tačiau arešto orderis buvo išduotas (duomenys neskelbtini) mieste, kuris yra kitame regione.

23. Teismas nurodė, kad Departamento surinkta informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) partijos raštų šablonai skiriasi nuo pareiškėjo pateikto: juose pavaizduoti skirtingi logotipai, be to, visi (duomenys neskelbtini) raštai apačioje turi (duomenys neskelbtini) paveikslėlį, tačiau pareiškėjo pateiktame rašte tokio paveikslėlio nėra. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad formalaus rašto formato neatitikimai kelia abejonių dėl pareiškėjo pateikto rašto autentiškumo.

24. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas apie tariamą persekiojimą kilmės valstybėje pasižymi esminiais trūkumais ir pateikti Departamentui ir teismui dokumentai nelaikytini patikimais įrodymais, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo pasakojimas nesuponuoja prieglobsčio suteikimo.

25. Įvertinęs Departamento surinktą informaciją, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

26. Vadovaudamasis 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 7 straipsnio nuostatomis, įvertinęs pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pažymėjęs, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali pasislėpti, teismas pripažino pagrįsta Departamento Sprendimo dalį išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

27. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jo padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 ir 44 punktais, taip pat teismas vertino, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą.

28. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra keistina, nustatant, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

29. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 nuostatas ir pažymėjo, jog pareiškėjui taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jo duomenys, vadovaujantis minėtų taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai.

III. 30. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

31. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai vertino jo (pareiškėjo) pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos.

32. Pareiškėjo vertinimu, Sprendime buvo netinkamai ištirta ir įvertinta pareiškėjo situacija, susidariusi jo kilmės šalyje, taip pat nebuvo ištirta esama pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje veikiančių vyriausybės represinių organizacijų prievartos problematika, nebuvo tinkamai įvertinta kilmės valstybės informacija, susijusi su bendra teisės taikymo ir pareiškėjo individualios persekiojimo rizikos tikimybe, nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo individualios savybės neįrodo tarptautinės apsaugos suteikimo poreikio.

33. Pareiškėjas pažymi, kad jis Departamento vykdyto tyrimo metu buvo nurodęs faktinių duomenų visumą, kuri pagrindė prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas pateikė pakankamai informacijos bei objektyvių duomenų, kurie įrodė, kad persekiojimas yra individualaus pobūdžio. Pareiškėjas nurodė visas reikalingas aplinkybes, tačiau faktai buvo interpretuojami, o priimtas Sprendimas yra nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju tiek iš pareiškėjo pasakojimo, tiek iš Departamento surinktos kilmės valstybės informacijos galima pagrįstai daryti išvadą, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kuri yra persekiojama.

34. Pareiškėjas akcentuoja, kad Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, todėl Sprendimas naikintinas.

35. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

36. Departamentas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad tiek Departamentas, tiek ir teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti teismo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2022 m. vasario 9 d. sprendimo Nr. 22S66018, kuriuo pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.

38. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjui nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė Departamento Sprendimą, t. y. nustatė, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

39. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga suteikiama, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

40. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

41. Pažymėtina, kad Konvencija buvo papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso. Pagal Konvencijos 1 straipsnio A skirsnio 2 punkto pirmą pastraipą sąvoka „pabėgėlis“ apibrėžia asmenį, kuris „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba; arba neturėdamas atitinkamos pilietybės ir būdamas už šalies, kurioje anksčiau buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų dėl tokių įvykių negali ar bijo į ją grįžti“.

42. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalies a punktą tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą.

43. 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES) 46 straipsnis reglamentuoja tarptautinės apsaugos prašytojų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę. Pagal šio straipsnio 1 dalį valstybėms narėms įtvirtinta pareiga užtikrinti, kad tarptautinės apsaugos prašytojai turėtų teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę, kuria galėtų naudotis teisme, kad galėtų apskųsti tame straipsnyje nurodytus procesinius sprendimus. Pagal to paties straipsnio 3 dalį tam, kad būtų laikomasi 1 dalies, valstybėms narėms nustatyta pareiga užtikrinti, jog taikant veiksmingą teisių gynimo priemonę būtų numatytas išsamus ir ex nunc (nuo dabar) faktinis ir teisinis tarptautinės apsaugos poreikių nagrinėjimas, įskaitant, atitinkamais atvejais, nagrinėjimą pagal Direktyvą 2011/95/ES, bent vykdant apeliacines procedūras pirmosios instancijos teisme.

44. Pagal aptartas nuostatas nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašytojo skundą (apeliacinį skundą), tarptautinės apsaugos prašymui reikšmingi faktai ir teisės klausimai turėtų būti nagrinėjami skundo nagrinėjimo metu aktualių aplinkybių kontekste (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3235-520/2022; kt.).

45. Direktyvos 2011/95/ES V skyriuje, skirtame reikalavimams, taikomiems priskyrimui prie papildomą apsaugą galinčių gauti asmenų, reglamentuoti, 15 straipsnis apibrėžia didelės žalos kategoriją. Pagal šio straipsnio c punktą didele žala laikytina rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui, kylanti dėl nesirenkamojo smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Aiškindamas šią nuostatą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra nurodęs, kad, kiek tai susiję su pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktą pateiktu tarptautinės apsaugos prašymu, net jei šiame prašyme nesiremiama konkrečiai su prašytojo situacija susijusiomis aplinkybėmis, iš šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies matyti, jog toks prašymas turi būti vertinamas individualiai, todėl reikia atsižvelgti į įvairias aplinkybes. Tarp šių aplinkybių, be kita ko, šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies a punkte yra nurodyti „visi vertintini faktai, susiję su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu“. Konkrečiau kalbant, be kita ko, galima atsižvelgti į ginkluotų susirėmimų intensyvumą, dalyvaujančių ginkluotųjų pajėgų organizuotumo lygį ir konflikto trukmę kaip į veiksnius, į kuriuos atsižvelgiama vertinant realų didelės žalos pavojų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2011/95 15 straipsnio c punktą; taip pat galima atsižvelgti į kitus veiksnius, pavyzdžiui, nesirenkamojo smurto geografinį paplitimą, konkrečią vietovę, į kurią prašytojas patektų, jeigu būtų grąžintas į atitinkamą šalį ar regioną, ir galimai tyčinę agresiją, kurią prieš civilius vykdo kariaujančios šalys (ESTT 2021 m. birželio 10 d. sprendimo CF, DN, byloje C‑901/19, 41–43 p.).

46. Atkreiptinas dėmesys ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią valstybėje (į kurią grąžintinas tarptautinės apsaugos prašytojas) praeityje egzistavusios tam tikros aplinkybės gali būti svarbios, norint išsiaiškinti dabartinę toje valstybėje egzistuojančią situaciją, tačiau vertinant atitinkamą riziką svarbiausios yra dabartinės sąlygos (2003 m. spalio 14 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Tomic prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 17837/03; 2004 m. vasario 19 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Hida prieš Daniją, pareiškimo Nr. 38025/02).

47. Pagal Direktyvos 2013/32/ES 10 straipsnio (Prašymo nagrinėjimo reikalavimai) 3 dalį valstybės narės užtikrina, kad sprendžiančiosios institucijos sprendimai dėl tarptautinės apsaugos prašymų būtų priimami po tinkamo nagrinėjimo. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad: <...> b) būtų gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš Europos pabėgėlių fondo ir Europos prieglobsčio paramos biuro (dabar – Europos Sąjungos paramos agentūra) ir Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės šalyse ir, jei būtina, šalyse, kurias jie kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams <...>.

48. Direktyvos 2013/32/ES 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad V skyriuje nurodytos institucijos per sprendžiančiąją instituciją, prašytoją arba kitu būdu turi gauti bendrą 3 dalies b punkte nurodytą informaciją, reikalingą jų darbui atlikti.

49. Valstybės institucijos – Departamento pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį kyla iš Įstatymo, Tvarkos aprašo, kurių normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus, jų aiškinimą teismų praktikoje. Valstybės institucijos, nagrinėjančios tarptautinės apsaugos prašymą, pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį yra pabrėžiama ir formuojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2021 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021; kt.).

50. Taip pat teismų praktikoje nurodoma, kad Departamentas, kuriam pateiktas prašymas ir dėl papildomos apsaugos, turi surinkti ir įvertinti informaciją tiek apie bendrą vyraujančią padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje, tiek pareiškėjo gyvenamosios vietos informaciją, surinktą informaciją analizuoti, ar atsižvelgus į pareiškėjo gyvenamosios vietos regioną ir bendrą kilmės valstybės situaciją, yra saugu pareiškėją gražinti į kilmės valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2213-881/2022; kt.).

51. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad valstybės institucijai, nagrinėjančiai tarptautinės apsaugos prašymą, t. y. Departamentui surinkta informacija apie kilmės valstybę turi atitikti esminius kriterijus, kurie yra įtvirtinti aptartų teisės aktų nuostatose: turi būti atsižvelgiama į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės valstybe sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą; turėtų būti gaunama tiksli naujausia informacija iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, iš Europos pabėgėlių fondo, Europos prieglobsčio paramos biuro (dabar – Europos Sąjungos paramos agentūra), Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro ir atitinkamų tarptautinių žmogaus teisių organizacijų, apie bendrą vyraujančią padėtį prašytojų kilmės valstybėje ir, jei būtina, šalyse, kurias tarptautinės apsaugos prašytojai kirto tranzitu, ir kad tokia informacija būtų prieinama už prašymų nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą atsakingiems darbuotojams. Jeigu konkrečioje tarptautinės apsaugos prašymo byloje nustatoma, kad surinkta informacija apie kilmės valstybę neatitinka esminių kriterijų, kuriuos ji turėtų atitikti pagal minėtus teisės aktus, valstybės institucijos pareiga bendradarbiauti su tarptautinės apsaugos prašymo prašytoju ir surinkti pagrindžiančią informaciją, negali būti laikoma tinkamai įvykdyta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1685-968/2022; kt.).

52. Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento Sprendimą informacijos apie (duomenys neskelbtini) aspektu, konstatuoja, kad Departamentas Sprendime neanalizavo, ar atsižvelgus į pareiškėjo gyvenamosios vietos regioną ir į bendrą (duomenys neskelbtini) situaciją (naujausius duomenis apie karinį konfliktą), yra saugu pareiškėją grąžinti į kilmės valstybę. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl papildomos apsaugos, neatsižvelgė į viešai skelbiamą informaciją apie (duomenys neskelbtini) vykstančią „(duomenys neskelbtini) krizę“. Dar (duomenys neskelbtini) protestai ir (duomenys neskelbtini) vyriausybės reakcija į protestus peraugo į ginkluotą ir tebevykstantį konfliktą tarp (duomenys neskelbtini) palaikančių frakcijų ir (duomenys neskelbtini) vyriausybės ((duomenys neskelbtini)), o (duomenys neskelbtini) Saugumo departamentas dėl (duomenys neskelbtini) susiklosčiusios situacijos suteikė laikinąjį apsaugos statusą, t. y. aštuoniolikai mėnesių sustabdė (duomenys neskelbtini) piliečių deportaciją ((duomenys neskelbtini)).

53. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad Departamentas neįvykdė pareigos surinkti bendrą kilmės šalies informaciją ir ją įvertinti pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo kontekste, todėl Sprendimas pripažįstamas nepagrįstu ir neteisėtu, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Atsižvelgiant į tai, Sprendimas panaikinamas, o pareiškėjo prašymas dėl pabėgėlio statuso suteikimo grąžinamas nagrinėti iš naujo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat panaikinamas (ABTĮ 147 str.).

54. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo panaikinamas Departamento Sprendimas ir Departamentas įpareigojamas pareiškėjo prieglobsčio prašymą išnagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į bendro saugumo kilmės valstybėje aspektus. Tai konstatavus, kiti pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nėra vertinami, nes jų vertinimas neturi teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti bei nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo.

55. Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau įvertinus jo nurodytus teisiškai nepagrįstus argumentus dėl žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme būtinumo, tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 141 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. vasario 9 d. sprendimą Nr. 22S66018 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio (duomenys neskelbtini) prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Dalia Višinskienė