2013-09-06 Nr. AB-4599-3-62-3-00543-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P146-155/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00543-2012-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-196/2013 pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto ištyrimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) kreipėsi su pareiškimu (b. l. 5−10) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) ištirti, ar Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punkto redakcija, išdėstyta Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendime Nr. T-61 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“, ta apimtimi, kuria trečiu sakiniu papildytas Kauno miesto tvarkymo taisyklių 2 punktas: „Jeigu teritorijų planavimo dokumentuose teritorija nėra apibrėžta (nurodyta), faktiškai naudojama teritorija laikoma teritorija iki gretimos teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos ar faktiškai naudojamos teritorijos, bet ne daugiau kaip 20 metrų nuo pastatų išorinių atitvarų“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617) (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 2 straipsnio 40 daliai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) (toliau – ir Žemės įstatymas) 2 straipsnio 11 ir 14 dalims, 40 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 20-449; 2000, Nr. 56-1639) (toliau – ir Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas) 26 straipsnio 1 dalies 1 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 4 punktui;

2) pripažinus, kad Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punkto nauja redakcija, išdėstyta Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendime Nr. T-61 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei Želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“, ta apimtimi, kuria trečiu sakiniu papildytas Kauno miesto tvarkymo taisyklių 2 punktas: „Jeigu teritorijų planavimo dokumentuose teritorija nėra apibrėžta (nurodyta), faktiškai naudojama teritorija laikoma teritorija iki gretimos teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos ar faktiškai naudojamos teritorijos, bet ne daugiau kaip 20 metrų nuo pastatų išorinių atitvarų“, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 daliai, Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 ir 14 dalims, 40 straipsnio 6 daliai, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punktui, Nuostatų 4 punktui, panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2012 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. T-61 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei Želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. T-61);

3) nustatyti, kad panaikintas norminis administracinis aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Pareiškėjas paaiškino, kad Kauno miesto savivaldybės taryba 2012 m. vasario 23 d. priėmė sprendimą Nr. T-61 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“, kuriuo buvo pakeistos Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklės (toliau – ir Miesto tvarkymo ir švaros taisyklės, Taisyklės). Miesto tvarkymo ir švaros taisyklės yra norminis teisės aktas, reglamentuojantis bendruosius ir specialiuosius Kauno miesto švaros reikalavimus, privalomus tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims.

Sprendimu Nr. T-61 patvirtintos minėtų taisyklių pakeitimų nuostatos taip pat yra norminio pobūdžio bei atitinka visus kriterijus, būdingus norminiam teisės aktui, apibrėžtus Lietuvos Respublikos įstatymuose. Oficialus pranešimas apie priimtą Sprendimą Nr. T-61 paskelbtas dienraštyje „Laikinoji sostinė“ 2012 m. kovo 3 d., o visas jo tekstas Kauno miesto savivaldybės interneto tinklalapyje www.kaunas.lt buvo paskelbtas dar 2012 m. kovo 1 d., todėl darytina išvada, kad Sprendimas Nr. T-61 įsigaliojo 2012 m. kovo 1 d. Ginčijamu Sprendimu Nr. T-61 Taryba Miesto tvarkymo taisyklėse įvedė naują „faktiškai naudojamos teritorijos“ sąvoką ir nustatė, kad „jeigu teritorijų planavimo dokumentuose teritorija nėra apibrėžta (nurodyta), faktiškai naudojama teritorija laikoma teritorija iki gretimos teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos ar faktiškai naudojamos teritorijos, bet ne daugiau kaip 20 metrų nuo pastatų išorinių atitvarų“.

Būtent šios nuostatos, susijusios su faktiškai naudojamos teritorijos sąvokos įvedimu ir pareigų asmenims tvarkyti ir palaikyti švarą faktiškai naudojamose teritorijose nustatymu, pareiškėjui sukėlė abejonių dėl jų atitikimo Lietuvos Respublikos įstatymų ir Vyriausybės norminių aktų nuostatoms. Atkreipė dėmesį, kad Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 ir 14 dalys apibrėžia žemės naudotojo ir žemės sklypo sąvokas („žemės naudotojas − žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu“;

„žemės sklypas − teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre“). To paties įstatymo 40 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad pagal žemės sklypų formavimo ar pertvarkymo projektą suformuoti žemės sklypai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai ir įstatymų nustatyti juridiniai faktai Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka registruojami Nekilnojamojo turto registre. Suformuotų žemės sklypų kadastro duomenys Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka įrašomi į Nekilnojamojo turto kadastrą.

Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 dalis apibrėžia, kas yra teritorijų planavimo dokumentai. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato bendrijos pareigą organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų ir jam priskirto žemės sklypo valdymą, priežiūrą ir kitokį tvarkymą, planuoti ir kaupti lėšas šiems darbams atlikti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai įtvirtina pagrindinį administratoriaus uždavinį − įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su <...> Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra (Nuostatų 4 punktas).

Paminėtų įstatymų ir Vyriausybės nutarimo nuostatos leidžia daryti išvadą, kad fiziniai ir juridiniai asmenys privalo tvarkyti tik įstatymo nustatyta tvarka jiems priskirtas teritorijas, t. y. tik tokias, kurios suformuotos kaip daiktas ir įregistruotos įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas darė išvadą, kad Sprendimu Nr. T-61 priimtas Miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punkto pakeitimas prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 daliai, Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 ir 14 dalims, 40 straipsnio 6 daliai, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punktui, Nuostatų 4 punktui.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba prašė pripažinti Sprendimą Nr. T-61 teisėtu ir pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą atmesti.

Atsiliepime į pareiškimą (b. l. 106–109) atsakovas paaiškino, kad Vyriausybės atstovo pareiškime nurodyti teisės aktai, kuriais grindžiami reikalavimai, reglamentuoja ne ginčo dalyką, t. y. Miesto tvarkymo ir švaros taisyklių bei Želdinių tvarkymo taisyklių nuostatas, o visai su tuo nesusijusius klausimus (teritorijų planavimo, bendrojo naudojimo objektų valdymą ir pan.). Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 36 punktą viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų yra švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas.

Joks aukštesnės galios teisės aktas nereglamentuoja tokių taisyklių nustatymo, jų reglamentavimo apimčių ir panašiai, todėl savivaldybė, nustatydama tokias taisykles, privalo vadovautis bendraisiais teisės principais ir tinkamai įgyvendinti vietos savivaldos principus. Atsakovas, remdamasis teisės aktų nuostatomis, darė išvadą, kad jei asmenys (daugiabučio namo savininkai) nėra aktyvūs, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka nesuformavę žemės sklypo prie jų gyvenamo daugiabučio namo, anot pareiškėjo, jiems turi būti taikoma išimtis, ir jie neprivalo tvarkyti daugiabučio namo užimamos teritorijos ir būti už ją atsakingais.

Atsakovo nuomone, taip būtų pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnyje įtvirtintas principas, draudžiantis teisės aktais diskriminuoti tapačius asmenis. Pabrėžė, kad Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje yra apibrėžta sąvoka „žemės sklypas“ − teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. To paties įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje taip pat apibrėžta sąvoka „žemės naudotojas“ − žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu.

Darė išvadą jog, vadovaujantis aukščiau nurodyta teisės norma, žemės naudotojas įstatymų nustatytais pagrindais gali naudoti žemę, tačiau nebūtinai tik žemės sklypą, kaip tai apibrėžta Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalies nuostatoje (t. y. teritorijos dalį, kurios ribos ir kadastriniai duomenys yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre). Tokią nuostatą, atsakovo nuomone, patvirtina ir Kauno apygardos administracinio teismo 2001 m. lapkričio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 17K-351/2001, kuriame konstatuota, kad namui priskirta tvarkytina teritorija turi būti suprantama kaip namo kiemo teritorija.

Teismas šiame sprendime nenurodė, kad namo teritorija (kuria naudojasi namo gyventojai ir kurios tvarkymu privaloma pasirūpinti) laikytina tik tokia teritorija, kuri yra suformuota ir įregistruota įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, darė išvadą, jog Sprendimas Nr. T-61 neprieštarauja Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 ir 14 dalyse įtvirtintoms nuostatoms. Taip pat pažymėjo, kad vertinant ginčo dalyką pagal teisės analogiją, asmenys, taip pat ir gyvenantys daugiabučiame name, net ir teisės aktų nustatyta tvarka nesuformavę ir neįregistravę jiems priklausančio pastato užimamo žemės sklypo, privalo mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį lygiais pagrindais su valstybinės žemės nuomininkais, naudojančiais žemės sklypą pagal sutartį.

Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) yra suformavęs praktiką ir išaiškinęs žemės sklypo naudotojo statuso pripažinimo sąlygas bei pareigą naudotojams mokėti ginčo mokestį (LAT 2011 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2011). Tais atvejais, kai išnuomotas žemės sklypas yra užimtas nuomininkui priklausančių pastatų, pripažįstama, kad nuomininkas faktiškai naudojasi žemės sklypu (LAT 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009). Todėl asmenims, teisės aktų nustatyta tvarka nesuformavus žemės sklypo ir jo neįregistravus, vis vien kyla pareiga atsakyti už faktinį tokio žemės sklypo naudojimą.

Remdamasis tuo, darė išvadą, kad Sprendimas Nr. T-61 neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 dalies nuostatoms, kadangi į sąvoką „faktiškai naudojama teritorija“ įeina visi Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 dalyje nurodyti dokumentai. Sprendimas Nr. T-61 neprieštarauja ir Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatai, nes Kauno apygardos administracinis teismas 2001 m. lapkričio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 17K-351/2001 konstatavo, jog namui priskirta tvarkytina teritorija turi būti suprantama kaip namo kiemo teritorija, teismas nenurodė, jog tokia laikytina tik įstatymų nustatyta tvarka įregistruota teritorija.

Kartu pažymėjo, jog ginčijamas Sprendimas Nr. T-61 yra norminis teisės aktas, kuriuo, kol jis galioja ir nėra panaikintas, savo veikloje privalo vadovautis administratoriai.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 30 d. sprendimu (b. l. 122−129) pareiškėjo pareiškimą tenkino iš dalies: pripažino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. T-61 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei Želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“, ta apimtimi, kuria trečiu sakiniu papildytas Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punktas „Jeigu teritorijų planavimo dokumentuose teritorija nėra apibrėžta (nurodyta), faktiškai naudojama teritorija laikoma teritorija iki gretimos teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos ar faktiškai naudojamos teritorijos, bet ne daugiau kaip 20 metrų nuo pastatų išorinių atitvarų“ prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija) 2 straipsnio 40 daliai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija) 2 straipsnio 11 ir 14 dalims, 40 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (2001 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. IX-532 redakcija) 26 straipsnio 1 dalies 1 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (2004 m. sausio 5 d. nutarimo Nr. 3 redakcija) 4 punktui; panaikino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. T-61 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei Želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“; dėl kitos reikalavimų dalies pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. T-20 patvirtintos Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklės nustato bendruosius ir specialiuosius tvarkymo ir švaros reikalavimus, taikomus fiziniams ir juridiniams asmenims. Minėtose taisyklėse įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šios taisyklės adresuotos ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių veikimas negalėtų baigtis jų pritaikymu konkrečiu atveju. Realizavus šių teisės aktų reikalavimus konkrečiame santykyje, jie veiktų ir toliau bei turėtų būti taikomi naujai atsirandantiems kitiems tos pačios rūšies santykiams. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklės yra norminis teisės aktas, nes atitinka norminio teisės akto kriterijus, apibrėžtus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 2 straipsnio 10 dalyje, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 13 dalyje bei teisės doktrinoje. Todėl ir skundžiamas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimas Nr. T-61 taip pat atitinka visus kriterijus, būdingus norminiam teisės aktui. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsniu ir atsižvelgęs į tai, kad oficialus pranešimas apie priimtą Tarybos Sprendimą Nr. T-61 paskelbtas dienraštyje „Laikinoji sostinė“ 2012 m. kovo 3 d., o visas jo tekstas Kauno miesto savivaldybės interneto tinklalapyje www.kaunas.lt buvo paskelbtas 2012 m. kovo 1 d., darė išvadą, kad sprendimas įsigaliojo 2012 m. kovo 4 d.

Teismas vertino Sprendimu Nr. T-61 papildytą Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punkto trečią sakinį, rėmėsi Taisyklių 1, 2 punktais ir, atsižvelgęs į pareiškėjo ginčijamo Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo turinį, darė išvadą, jog Taryba Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklėse įvedė naują „faktiškai naudojamos teritorijos“ teisinę sąvoką bei nurodė „jeigu teritorijų planavimo dokumentuose teritorija nėra apibrėžta (nurodyta), faktiškai naudojama teritorija laikoma teritorija iki gretimos teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos ar faktiškai naudojamos teritorijos, bet ne daugiau kaip 20 metrų nuo pastatų išorinių atitvarų“.

Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 dalis (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija) numato, kad teritorijų planavimo dokumentai − bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. Šiame apibrėžime pateikiamas sąrašas, kokie yra teritorijų planavimo dokumentai bei nurodoma, kad minėtuose dokumentuose raštu ir grafiškai pateikiami sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. Teritorijų planavimo dokumentas, kuriame teritorija nėra apibrėžta (nurodyta) (kaip Kauno miesto savivaldybės taryba įvardija „faktiškai naudojama teritorija“), įstatymo nėra apibrėžta. Taigi nesant minėtame įstatyme „faktiškai naudojamos teritorijos“ sąvokos, atsakovas negalėjo tokios sąvokos įrašyti į Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisykles. Įstatymas aiškia apibrėžia kas yra teritorijų planavimo dokumentai, ir jokie interpretavimai šiuo atveju negalimi. Todėl teismas konstatavo, kad Sprendimas Nr. T-61 prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 daliai (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija).

Teismas taip pat vertino Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (2001 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. IX-532 redakcija) 26 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 1 straipsnį, Žemės įstatymo (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija) 2 straipsnio 11, 14 dalis, 40 straipsnio 6 dalį ir Nuostatų 4 punktą, pažymėjo, jog iš minėtų nuostatų matyti, kad jose naudojamas žemės sklypas suprantamas kaip teritorijos dalis, kuri yra asmeniui teisėtai suteikta ar įstatymų nustatyta tvarka priskirta naudotis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Remdamasis šiomis teisės normomis, teismas konstatavo, kad fiziniai ar juridiniai asmenys privalo prižiūrėti ir tvarkyti tik įstatymo nustatyta tvarka jiems priskirtas (teisėtai suteiktas naudotis) teritorijas. Todėl atsakovo priimtose Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklėse vartojama sąvoka „faktiškai naudojama teritorija“, jos turinys bei nuostata dėl faktiškai naudojamos teritorijos ribos („teritorija iki gretimos teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos ar faktiškai naudojamos teritorijos, bet ne daugiau kaip 20 metrų nuo pastatų išorinių atitvarų“) neatitinka nurodytose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų. Dėl paminėtų priežasčių teismas konstatavo, jog Sprendimas Nr. T-61 prieštarauja ir Žemės įstatymo (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija) 2 straipsnio 11 ir 14 dalims, 40 straipsnio 6 daliai, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (2001 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. IX-532 redakcija) 26 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir Nuostatų (2004 m. sausio 5 d. nutarimo Nr. 3 redakcija) 4 punktui.

Atsakovo argumentus dėl teisės analogijos taikymo teismas atmetė kaip nepagrįstus. ABTĮ 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jei ir tokio įstatymo nėra, − vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (teisės analogija). Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju įstatymai aiškiai apibrėžia sąvokas, todėl teismui nekilo abejonė dėl jų taikymo.

Taip pat pažymėjo, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-402/2008 buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. liepos 19 d. sprendimas Nr. T-397 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei Želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1792/2008). Minėtame sprendime taip pat buvo suformuluota nauja sąvoka „faktiškai naudojama teritorija“. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I(17)-11-07 nurodė, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ar nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims, ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 14 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinė galia ir įstatyme nustatytas draudimas taikyti norminį administracinį aktą, kompetentingo administracinio teismo pripažintas neteisėtu, saisto ir viešojo administravimo subjektus, jiems vykdant teisėkūros funkciją. Šis draudimas reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama vėliau priimtais norminiais administraciniais aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, arba kitais norminiais administraciniais aktais pratęsti teismo neteisėtu pripažinto norminio administracinio akto galiojimą. Priešingas aiškinimas neatitiktų teisėtumo ir teisinio tikrumo principų reikalavimų (nes atitinkamų teisinių santykių subjektams kiltų pagrįstų abejonių dėl atitinkamo norminio administracinio akto galiojimo), pažeistų konstitucinį valdžių padalijimo principą. Administracinio teismo sprendimo teisinė galia pakartotinai priimtais norminiais administraciniais aktais negali būti įveikta (žr. mutatis mutandis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. gegužės 30 d. nutarimą).

Atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes, faktinę situaciją, į tai, kad prašymas nėra motyvuotas, nepateikti objektyvūs ir neginčijami įrodymai, patvirtinantys neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (b. l. 131−134) prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas iš dalies patenkintas, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinį skundą atsakovas grindė iš esmės analogiškais argumentais, kurie buvo išdėstyti atsiliepime į pareiškimą. Papildomai nurodė, kad:

1. Nesutinka su teismo išvada, jog terminas „faktiškai naudojama teritorija“ nėra įtrauktas į teritorijų planavimo dokumentų sąrašą, todėl šios sąvokos negalima interpretuoti, nes įstatymas aiškiai apibrėžia kas yra teritorijų planavimo dokumentai. Teigia, kad teismas netinkamai aiškino atsakovo Sprendimą Nr. T-61, nes atsakovas neturėjo siekio ir nepriėmė sprendimo dėl daugiabučių namų užimamų sklypų suformavimo, o tik nustatė, kad tie daugiabučių namų gyventojai, kurie nesuformavę ir neįregistravę sklypų, privalo tvarkyti namo prieigas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad visose nekilnojamo daikto kadastro duomenų bylose yra schematiniai planai, kuriuose nurodyta konkretaus daugiabučio namo vieta bei atitinkamų butų ūkio viršininkų patvirtinti planai, detalizuojantys schematinį planą ir nusakantys privalomos tvarkyti teritorijos plotą. Teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad Sprendime Nr. T-61 naudojamos sąvokos „faktiškai naudojama teritorija“ apibrėžimas apima ir Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 dalyje nurodytus dokumentus, kurie laikytini teritorijų planavimo dokumentais. Todėl teismo išvada, kad minėta sąvoka šiai teisės normai prieštarauja, nepagrįsta. Taip pat atkreipė dėmesį, kad teismas nenurodė teisės aktų, kurie įpareigoja valomai teritorijai patvirtinti detaliuosius ar kitokius planus.

2. Teismas neatsižvelgė į atsakovo argumentą (ir dėl jo nepasisakė), kad Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje yra apibrėžta sąvoka „žemės naudotojas“, kuris gali naudoti žemę, kurios ribos ir kadastriniai duomenys nebūtinai įregistruoti Nekilnojamo turto registre.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje prašė Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1070-505/012 palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 138−139) pareiškėjas nurodė, kad atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės pakartojo savo argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui, ir naujų vertinimų nepateikė. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas išsamus, pagrįstas ir teisėtas, byla išnagrinėta nepažeidžiant ABTĮ nuostatų, todėl naikinti teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo. Teismo išvada, kad Sprendimas Nr. T-61 prieštarauja nurodytų teisės aktų nuostatoms, yra pagrįsta, nes sistemiškai vertinant teisės normas darytina išvada, jog fiziniai ir juridiniai asmenys privalo tvarkyti tik įstatymo nustatyta tvarka jiems priskirtas teritorijas, t. y. tik tokias teritorijas, kurios suformuotos kaip daiktas ir įregistruotos įstatymų nustatyta tvarka.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A525-196/2013, (b. l. 143–153) atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą tenkino – Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimą pakeitė, t. y. panaikino sprendimo dalį, kuria pareiškėjo pareiškimas tenkintas iš dalies, ir šioje dalyje pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą atmetė; likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, su pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko. Rėmėsi: Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (2001 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. IX-532 redakcija) 26 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame apibrėžta, jog bendrija privalo organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų ir jam priskirto žemės sklypo valdymą, priežiūrą ir kitokį tvarkymą, planuoti ir kaupti lėšas šiems darbams atlikti, šio įstatymo 1 straipsniu (šis įstatymas nustato be kitų klausimų ir daugiabučių namų savininkų bendrosios nuosavybės valdymą) ir 4 straipsnio 2 dalimi (žemės sklypo priskyrimo daugiabučiam namui, taip pat šio sklypo valdymo, naudojimo bei disponavimo juo tvarką ir sąlygas nustato žemės santykius reglamentuojantys įstatymai); Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (2004 m. sausio 5 d. nutarimo Nr. 3 redakcija) 4 punktu, kuris įtvirtina nuostatą, jog pagrindinis administratoriaus uždavinys - įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra; Teritorijų planavimo įstatymo (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija) 2 straipsnio 40 dalimi, kurioje nustatyta, kad teritorijų planavimo dokumentai – bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Teritorijų planavimo įstatyme sąvoka „faktiškai naudojama teritorija“ nėra apibrėžta, įstatymas aiškiai apibrėžia teritorijų planavimo dokumentų sąvoką, ir jokie interpretavimai nėra galimi. Pažymėjo, kad Teritorijų planavimo įstatymo 1 straipsnyje yra įtvirtina, jog šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimą, planavimo organizatorių, planų rengėjų, fizinių, juridinių asmenų, valstybės ir savivaldybių institucijų teises ir pareigas šiame procese. Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 1 punkte nustatyta, kad šios Taisyklės nustato bendruosius ir specialiuosius tvarkymo ir švaros reikalavimus, taikomus fiziniams ir juridiniams asmenims jiems įstatymų nustatyta tvarka priskirtose teritorijose bei asmenims, kurie pagal atitinkamas sutartis pastarąsias teritorijas tvarko ir prižiūri, taip pat nustato tvarkos reikalavimus renginiuose. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgus į aiškiai apibrėžtą Taisyklių paskirtį, sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovo teisė priimti Taisykles kyla iš Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 33 punkto, kurio pagrindu 2005 m. sausio 27 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tvarkymo ir švaros bei Želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ buvo patvirtintos Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklės ir kuriame nustatyta, kad savivaldybės taryba tvirtina želdinių apsaugos, miestų ir kitų gyvenamųjų vietovių tvarkymo, visuomenės sveikatos, sanitarijos ir higienos, atliekų tvarkymo bei aplinkos apsaugos, gyvūnų laikymo, prekybos turgavietėse ir kitas taisykles. Priimant ginčijamą 2012 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. T-61 galiojusioje Vietos savivaldos įstatymo redakcijoje 6 straipsnio 36 punkte sanitarijos ir higienos taisyklių tvirtinimas ir jų laikymosi kontrolės organizavimas, švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas priskirtas savarankiškajai savivaldybių funkcijai.

Atkreipė dėmesį, kad Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai. Be to, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimus). Šiame kontekste pažymėtina, kad vietinės ir centrinės valdžios santykiai yra reguliuojami tam tikrų teisės principų, kurie įtvirtinti tiek nacionaliniu (Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnis), tiek tarptautiniu lygmeniu (Europos vietos savivaldos chartija).

Šie principai reguliuoja ir klausimus, kaip valdžios institucijų pareigos atitinkamoje srityje yra išskirstomos arba pasidalinamos. Vietinės ir centrinės valdžios santykiai, siekiant užtikrinti adekvatų jų tarpusavio santykį ir pagarbą kiekvienam iš subjektų atitinkamos valdymo pakopos sferoje, grindžiami vietos savivaldos savarankiškumo ir laisvės, teisėtumo, įstatymų viršenybės, subsidiarumo, deleguotos kompetencijos, bendradarbiavimo ir kitais principais. Šių principų realizavimas reikalauja garantuoti, kad egzistuotų vietos valdžia, galinti pakankamai savarankiškai prisiimti įsipareigojimus ir pasirinkti jų vykdymo būdus, priemones ir šaltinius jiems įgyvendinti (Europos vietos savivaldos chartijos preambulė; taip pat žr.

LVAT 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A882-617/2010). Nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 13 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime Konstitucinis Teismas dar kartą pabrėžė, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais.

Savivaldybės taryba, kaip vietos savivaldos teisę įgyvendinanti institucija, jos kompetencijai priskirtas funkcijas vykdo bei savivaldybėms priskirtą kompetenciją įgyvendina vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio nustatytais vietos savivaldos principais, tokiais kaip atsakingumo savivaldybės bendruomenei, bendruomenės ir atskirų savivaldybės gyventojų interesų derinimo, savivaldybės gyventojų dalyvavimo tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus, pagal kurį savivaldybės institucijos sudaro sąlygas savivaldybės gyventojams tiesiogiai dalyvauti rengiant ir svarstant sprendimų projektus, organizuojant apklausas, susirinkimus, sueigas, viešą peticijų nagrinėjamą, skatina kitas pilietinės iniciatyvos formas.

Be to, pati savivaldos teisės prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimą).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pabrėžė, kad sanitarijos ir higienos taisyklių tvirtinimas ir jų laikymosi kontrolės organizavimas, švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas yra priskirtas savarankiškajai savivaldybių funkcijai. Todėl savo veiklos teritorijoje užtikrindama šios savarankiškosios funkcijos vykdymą, savivaldybė privalo nustatyti atitinkamą teisinį režimą bei imtis konkrečių priemonių šiam tikslui pasiekti.

Teisėjų kolegija darė išvadą, kad nurodytų Teritorijų planavimo įstatymo ir Vietos savivaldos įstatymo nuostatų analizė suponuoja išvadą, jog Taisyklės reglamentuoja iš esmės skirtingus teisinius santykius nei Teritorijų planavimo įstatymas. Taisyklių tikslas iš esmės yra užtikrinti švarą ir tvarką, o ne priimti sprendimą dėl daugiabučių namų užimamų sklypų suformavimo. Atsižvelgusi į tai, kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Taisyklėse įtvirtinus sąvoką „faktiškai naudojama teritorija“, tai prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 daliai. Atkreipė dėmesį, kad sąvokos „faktiškai naudojama teritorija“ apibrėžimas apima ir Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 dalyje nurodytus dokumentus. Tai, kad švaros ir tvarkos užtikrinimo tikslu įtvirtinta pareiga tvarkyti ir faktiškai naudojamą teritoriją, kuri nėra suformuota teritorijų planavimo dokumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog minėta nuostata prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 daliai, kadangi, kaip minėta, šių teisės normų tikslas yra iš esmės skirtingas. Teisėjų kolegija taip pat sutiko su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodė teisės normų, kurios įpareigoja valomai teritorijai patvirtinti teritorijų planavimo dokumentus.

Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, žemės sklypo priskyrimo daugiabučiam namui, taip pat šio sklypo valdymo, naudojimo bei disponavimo juo tvarką ir sąlygas nustato žemės santykius reglamentuojantys įstatymai. Vertindama ginčijamos Sprendimo Nr. T-61 dalies galimą prieštaravimą Žemės įstatymui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, jog Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad žemės naudotojas – žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu, 14 dalyje apibrėžta žemės sklypo sąvoka – tai teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje įtvirtinta žemės naudotojo sąvoka, aiškinant ją lingvistiškai, suponuoja išvadą, kad žemės naudotojas įvairiais įstatymų nustatytais pagrindais gali naudoti žemę, tačiau nebūtinai tik išimtinai žemės sklypą, kaip tai apibrėžta Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje. Kauno apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į atsakovo atsiliepimo argumentą, jog Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje apibrėžta sąvoka „žemės naudotojas“, kuris gali naudoti žemę, kurios ribos ir kadastriniai duomenys nebūtinai yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegija šį atsakovo atsiliepimo ir apeliacinio skundo argumentą vertino kaip pagrįstą. Kolegijos vertinimu, namui priskirtina tvarkyti teritorija nebūtinai turi atitikti žemės sklypo sąvoką ir būti įregistruota nekilnojamojo turto registre. Sprendė, kad šiuo atveju daugiabučių namų savininkų bendrijoms teritorija priskirta administraciniu aktu – ginčijamu Sprendimu Nr. T-61. Šis priskyrimas negali būti tapatinamas su žemės sklypo suformavimu, kadangi teritorija priskiriama tik tvarkymo tikslais, nesukuriant kitų, nei apibrėžta Miesto tvarkymo ir švaros taisyklėse, teisių ir pareigų.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad teigti, jog Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimas Nr. T-61 ta apimtimi, kuria trečiu sakiniu papildytas Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punktas „Jeigu teritorijų planavimo dokumentuose teritorija nėra apibrėžta (nurodyta) faktiškai naudojama teritorija laikoma teritorija iki gretimos teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos ar faktiškai naudojamos teritorijos, bet ne daugiau kaip 20 metrų nuo pastatų išorinių atitvarų“, prieštarauja išvardytų teisės aktų nuostatoms, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei interpretavo ir taikė materialinės teisės normas, todėl priimtas sprendimas dalyje, kurioje konstatuota, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimas Nr. T-61 ta apimtimi, kuria trečiu sakiniu papildytas Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punktas, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-619 redakcija) 2 straipsnio 40 daliai, Žemės įstatymo (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija) 2 straipsnio 11 ir 14 dalims, 40 straipsnio 6 daliai, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (2001 m. spalio 9 d. įstatymo Nr. IX-532 redakcija) 26 straipsnio 1 dalies 1 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų (2004 m. sausio 5 d. nutarimo Nr. 3 redakcija) 4 punktui, negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Dėl nurodytų motyvų kolegija nutarė atitinkamai pakeisti teismo sprendimą (ABTĮ 140 str. 1 d. 3 p.).

V. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje 2013 m. gegužės 17 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą (b. l. 158–164) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-196/2013 vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai ar plenarinei sesijai.

Pareiškėjo nuomone, priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-196/2013, nebuvo atsižvelgta į vienodą administracinių teismų praktiką, ir tai turėjo lemiamos įtakos šios nutarties priėmimui. Teigia, kad nagrinėjama byla ir jos faktinės aplinkybės yra analogiškos LVAT 2008 m. spalio 30 d. nutartimi išnagrinėtoms aplinkybėms administracinėje byloje Nr. A438-1792/2008, kurioje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo prašymą buvo tiriamas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. T-397 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei Želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“ dalies teisėtumas ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „asmenys tvarko ir palaiko švarą <...> faktiškai naudojamose teritorijose. <...> Faktiškai naudojama teritorija – teritorija, apibrėžta (nurodyta) nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylose, esančiuose žemės sklypų planuose ir kituose teritorijų planavimo dokumentuose“.

Administracinėje byloje Nr. A438-1792/2008 LVAT teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas materialines teisės normas taikė teisingai, procesinių teisės normų nepažeidė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad po LVAT 2008 m. spalio 30 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-1792/2008 paskelbimo savivaldybės ėmė ieškoti naujų būdų, kaip spręsti teritorijų tvarkymo problemą aplink daugiabučius namus, kai žemės sklypai yra nesuformuoti ir nėra teritorijų planavimo dokumento.

Apie šį teismo sprendimą buvo plačiai rašoma spaudoje ir viešai diskutuojama, nes jis palietė visas 60 savivaldybių. Daugelis savivaldybių inicijavo teritorijų planavimo dokumentų prie daugiabučių namų rengimą, žemės sklypų formavimą, tačiau po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutarties priėmimo administracinėje byloje Nr. A525-196/2013 neaišku, kurio teismo sprendimo nuostatomis vadovautis ir ar savivaldybės vėl galės rinkti rinkliavą už teritorijos tvarkymą aplink daugiabučius namus vien tik pagal faktišką (dažnai ginčijamą) naudojimą, nesant teritorijų planavimo dokumentų.

Atsižvelgdamas į tai, kad administracinių teismų praktika analogiško pobūdžio bylose yra prieštaringa, pareiškėjas mano, jog būtina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-196/2013. Pažymėjo, kad šiuo metu susiklosčiusi teisiškai neapibrėžta situacija pažeidžia teisėtą lūkestį dėl efektyvios teisės į teisminę gynybą realizacijos ir tinkamo ginčo išsprendimo, o kartu kelia kliūtis Vyriausybės atstovui tinkamai vykdyti Konstitucijoje įtvirtintą savivaldybių administracinę priežiūrą, tuo pačiu pažeidžiant ir viešąjį interesą.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba prašo atmesti pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Atsiliepime į prašymą atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad apie LVAT 2008 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A438-1792/2008, pareiškėjui buvo žinoma jau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šia nutartimi pareiškėjas rėmėsi savo pasisakymuose, ją taip pat paminėjo ir pirmosios instancijos teismas. Atsakovo manymu, tai patvirtina, kad pareiškėjas siekia pakartoti apeliacinį procesą, kadangi priimtas galutinis teismo sprendimas jo netenkina. Tačiau proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra esminiams pažeidimams pašalinti, o ne priemonė tęsti apeliacinį procesą. Atkreipia dėmesį, kad prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nurodo tik vieną nutartį, priimtą prieš 5 metus, o ne kelias, skirtingu laikotarpiu priimtas nutartis. Todėl nėra pagrindo teigti, kad neužtikrintas vienodos teismų praktikos formavimas, kadangi tėra pavienis atvejis, ir panašaus pobūdžio bylų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra nagrinėjęs. Atsakovas taip pat pažymi, kad nors abiejų minimų administracinių bylų ginčo šalys ir sutampa, tačiau akivaizdu, kad faktinės abiejų bylų aplinkybės nėra visiškai identiškos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Procesą atnaujinti atsisakytina.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Minėtoje teisės normoje vartojama įsiteisėjusio teismo baigiamojo akto (teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties) sąvoka reiškia, kad šalių ginčas buvo išspręstas galutinai ir nebegali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, t. y. minėtas teismo baigiamasis aktas įgyja res judicata galią. Procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, gali būti atnaujintas tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis.

Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A525-196/2013, kurios procesą prašoma atnaujinti, buvo priimta ir paskelbta 2013 m. balandžio 24 d. (b. l. 142–153), o išsiųsta bylos proceso šalims 2013 m. balandžio 29 d. (b. l. 154). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą gautas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2013 m. gegužės 17 d. (b. l. 158–164), t. y. nepraėjus trims mėnesiams nuo nutarties paskelbimo ir įteikimo pareiškėjui momento, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso administracinėje byloje Nr. A525-196/2013 atnaujinimo paduotas per įstatymo nustatytą terminą.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Šioje normoje įtvirtinta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Vienoda teismų praktika administraciniuose teismuose užtikrinama ne tik instancine teismo sprendimų kontrole, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba. Tačiau siekiant proceso atnaujinimo analizuojamu pagrindu, pareiškėjui būtina pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. ar jų ratio decidendi sutampa (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-149/2011).

Pareiškėjas, pagrįsdamas prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-196/2013, nurodo, jog priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį šioje byloje nebuvo atsižvelgta į teismo precedentą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1792/2008, kurios faktinės ir teisinės aplinkybės, anot pareiškėjo, yra analogiškos aplinkybėms, kurios buvo vertinamos išnagrinėtoje byloje Nr. A525-196/2013. Pareiškėjas teigia, kad po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutarties priėmimo administracinių teismų praktika analogiško pobūdžio bylose laikytina prieštaringa, dėl to nei Vyriausybės atstovų tarnyboms, nei savivaldybėms šiuo metu nėra aišku, kokia teismų praktika reikia vadovautis, ir ar savivaldybės galės rinkti rinkliavą už teritorijos tvarkymą aplink daugiabučius namus vien tik pagal faktinį naudojimą, nesant įformintų teritorijų planavimo dokumentų.

Pareiškėjo prašyme minimoje administracinėje byloje Nr. A438-1792/2008 buvo nagrinėjama, ar Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punkto redakcija, išdėstyta Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. T-397 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei Želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“ 1.2 punkte, ta apimtimi, kuria nustatyta, jog „asmenys tvarko ir palaiko švarą <...> faktiškai naudojamose teritorijose. <...> Faktiškai naudojama teritorija – teritorija, apibrėžta (nurodyta) nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylose, esančiuose žemės sklypų planuose ir kituose teritorijų planavimo dokumentuose“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 daliai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 11 ir 14 dalims, 40 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punktui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 4 punktui.

Administracinę bylą Nr. A438-1792/2008 nagrinėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi paminėtų teisės aktų nuostatų analize, konstatavo, jog fiziniai ar juridiniai asmenys privalo prižiūrėti bei tvarkyti tik įstatymo nustatyta tvarka jiems priskirtas (teisėtai suteiktas naudotis) teritorijas, todėl atsakovo priimtose Taisyklėse vartojama sąvoka „faktiškai naudojama teritorija“ , jos turinys bei nuostatos, kad asmenys tvarko ir palaiko švarą bei saugo, tvarko ir prižiūri želdinius faktiškai naudojamose teritorijose, neatitinka nurodytose teisės aktuose įtvirtintų teisės normų. Šioje byloje teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo ginčijamas Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių nuostatas pripažino neteisėtomis ir panaikino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. T-397 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei Želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“.

Administracinėje byloje Nr. A525-196/2013, kurios procesą prašoma atnaujinti, buvo tiriamas klausimas, ar Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punkto redakcija, patvirtinta Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T-61 „Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. T-20 „Dėl Kauno miesto tvarkymo ir švaros bei Želdinių tvarkymo, priežiūros ir apsaugos taisyklių“ pakeitimo“, ta apimtimi, kuria trečiu sakiniu papildytas Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punktas: „Jeigu teritorijų planavimo dokumentuose teritorija nėra apibrėžta (nurodyta), faktiškai naudojama teritorija laikoma teritorija iki gretimos teisės aktų nustatyta tvarka priskirtos ar faktiškai naudojamos teritorijos, bet ne daugiau kaip 20 metrų nuo pastatų išorinių atitvarų“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (Žin., 1995, Nr. 107-2391; 2004, Nr. 21-617) 2 straipsnio 40 daliai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) 2 straipsnio 11 ir 14 dalims, 40 straipsnio 6 daliai, Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (Žin., 1995, Nr. 20-449; 2000, Nr. 56-1639) 26 straipsnio 1 dalies 1 punktui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 4 punktui.

Administracinę bylą Nr. A525-196/2013 nagrinėjusi teisėjų kolegija, įvertinusi su ginčo teisiniais santykiais susijusių teisės aktų normas, priėjo išvadą, kad sanitarijos ir higienos taisyklių tvirtinimas ir jų laikymosi kontrolės organizavimas, švaros ir tvarkos viešose vietose užtikrinimas yra priskirtas savarankiškajai savivaldybių funkcijai, todėl savo veiklos teritorijoje užtikrindama šios savarankiškosios funkcijos vykdymą, savivaldybė privalo nustatyti atitinkamą teisinį režimą bei imtis konkrečių priemonių šiam tikslui pasiekti. Kolegija sprendė, kad Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklės reglamentuoja iš esmės skirtingus teisinius santykius nei Teritorijų planavimo įstatymas. Taisyklių tikslas iš esmės yra užtikrinti švarą ir tvarką, o ne priimti sprendimą dėl daugiabučių namų užimamų sklypų suformavimo. Atsižvelgusi į tai, kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Taisyklėse įtvirtinus sąvoką „faktiškai naudojama teritorija“, tai prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 40 daliai. Lingvistiškai aiškindama Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 ir 14 dalyse įtvirtintas sąvokas, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad namui priskirtina tvarkyti teritorija nebūtinai turi atitikti žemės sklypo sąvoką ir būti įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

Prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjanti teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad administracinėse bylose Nr. A438-1792/2008 ir Nr. A525-196/2013 buvo tiriamas to paties norminio teisės akto dalies – Kauno miesto tvarkymo ir švaros taisyklių 2 punkto teisėtumas, tačiau buvo tirtos skirtingos nurodyto Taisyklių punkto redakcijos, patvirtintos atitinkamai Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. T-397 ir Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. T-61.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad išvados, kurios gali būti padarytos ištyrus skirtingų redakcijų norminio teisės akto (jo dalies), t. y. skirtingo teisinio reguliavimo, nors jis ir reglamentuoja tapačius arba labai panašius teisinius santykius, atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, gali skirtis. Pareiškėjo nurodytose norminėse administracinėse bylose Nr. A438-1792/2008 ir Nr. A525-196/2013 pateikti savivaldybės tarnybos priimtų norminių teisės aktų atitinkamų dalių atitikties aukštesnės galios teisės aktams aiškinimai yra pateikti ištyrus skirtingas tiriamų norminių teisės aktų redakcijas.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo nurodytos administracinėje byloje Nr. A438-1792/2008 ir administracinėje byloje Nr. A525-196/2013, kurios procesą prašoma atnaujinti, suformuluoti teisės išaiškinimai, kurie yra pateikti ištyrus skirtingų redakcijų (skirtingo teisinio reguliavimo) atitiktį aukštesnės galios teisės aktams, negali būti traktuojami kaip teismų praktikos išsiskyrimas ar prieštaringumas.

Minėta, kad atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Nagrinėjamu konkrečiu atveju nustačius, kad administracinėse bylose Nr. A438-1792/2008 ir Nr. A525-196/2013 nagrinėtos aplinkybės nesutampa, konstatuotina, jog pareiškėjas nepagrindė būtinumo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-196/2013 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Vadovaudamasi ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą, apibendrinusi šioje nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-196/2013 atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-196/2013 pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto ištyrimo ir sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas