2013-05-02 Nr. AB-1403-3-61-3-01648-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-47/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01648-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 18) pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus pataisos namuose jam nebuvo laiku suteiktos reikalingos sveikatos priežiūros paslaugos. Nurodė, jog dėl Vilniaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos kaltės pareiškėjui nebuvo laiku nustatyta diagnozė, nesuteikta reikalinga pagalba, todėl jis prarado 60 proc. darbingumo, šiuo metu kas antrą mėnesį turi atlikti onkologinius tyrimus, gydytis. Paaiškino, jog tik praėjus 10-11 mėnesių pareiškėjas pateko pas gydytojus, kurie jam nustatė 4 stadijos nosiaryklės karcinomą. Pažymėjo, jog faktą, kad 2010 m. sausio 8 d. – 2010 m. spalio 5 d. laikotarpiu sveikatos priežiūros paslaugos pareiškėjui teiktos nesilaikant teisės aktų reikalavimų nustatė Valstybinė medicininio audito inspekcija, Seimo kontrolieriaus pavedimu atlikusi Vilniaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos auditą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 25-26) paaiškino, kad Vilniaus pataisos namuose veikianti Sveikatos priežiūros tarnyba teikia pirminę medicininę pagalbą, o esant reikalui atlikti tam tikrus sudėtingesnius tyrimus, nustatyti diagnozę ar gydytis stacionariai, pacientai yra siunčiami į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Pažymėjo, kad Vilniaus pataisos namų gydytojui odontologui nustačius pareiškėjui neaiškios kilmės patinimą, pacientas tyrimams atlikti ir diagnozei nustatyti buvo siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Nurodė, kad Vilniaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnyboje nėra reikalingos įrangos ir specialistų sudėtingesniems tyrimams atlikti, todėl pareiškėjo teiginiai, jog Vilniaus pataisos namuose jam nebuvo nustatyta diagnozė, yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad Vilniaus pataisos namų specialistai tinkamai atliko savo pareigas, siųsdami pareiškėją tyrimams atlikti į ligoninę, kur tam yra visos reikalingos sąlygos. Atsakovas taip pat nurodė, jog pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nepagrįstas, nepateikti jokie paaiškinimai bei įrodymai, patvirtinantys žalos atsiradimo faktą, neteisėtus atsakovo veiksmus bei priežastinį ryšį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 66-70).

Teismas nustatė, kad Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Audito inspekcija), atlikusi auditą, 2011 m. birželio 3 d. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaitoje Nr. 1A-102(NK-48) (toliau – ir Ataskaita) nurodė, jog 2009 m. spalio 19 d. V. K. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime konsultavo gydytoja dermatovenerologė A. J., kuri, be kita ko, nurodė, kad pacientui prieš savaitę buvo patinęs mazgas po apatiniu žandikauliu dešinėje pusėje, oda buvo normalios spalvos, čiuopė žirnio dydžio limfmazgį.

Pareiškėją 2010 m. sausio 8 d. perkėlus į Vilniaus pataisos namus, pirminės apžiūros metu šeimos gydytoja E. M., be kita ko, pažymėjo, kad pacientas nusiskundimų neturėjo ir paskyrė gydytojų odontologo ir psichiatro konsultacijas. Teismas pabrėžė, jog duomenų apie buvusią pirminę gydytojo odontologo konsultaciją pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje nėra. Nurodė, jog pareiškėjui 2010 m. sausio 8 d. buvo atliktas bendras kraujo tyrimas ir bendras šlapimo tyrimas, patologinių pakitimų nenustatyta. Gydytoja E. M. 2010 m. liepos 19 d. pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje pažymėjo, kad pacientas skundėsi skausmu dešinėje apatinio žandikaulio srityje, skausmas prasidėjo prieš 6 mėnesius, nurodė objektyvią būklę – apatinio žandikaulio srityje buvo apie 1 cm dydžio skausmingas darinys, nustatė diagnozę — limfadenitas, paskyrė gydymą Doksiciklino 100 mg tabletėmis 4 kartus per dieną ir gydytojo odontologo konsultaciją.

Gydytojas odontologas A. K. 2010 m. spalio 1 d. pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje pažymėjo, kad jis skundėsi apatinio žandikaulio dešinės pusės skausmu, kuris atsirado prieš 9 mėnesius, įvertino objektyvią būklę – buvo patinimas, dantų neskaudėjo, papildomai paskyrė Ospamokso 1 g 2 kartus per dieną ir pakartotinę konsultaciją 2010 m. spalio 5 d. Gydytojas A. K. 2010 m. spalio 5 d. pažymėjo, kad pacientas vartojo antibiotikus, tačiau būklė negerėjo, patinimas išliko, pacientą nukreipė į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

Pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo stacionarizuotas nuo 2010 m. spalio 8 d. iki 2010 m. spalio 15 d., jam nustatyta diagnozė – pažandinės seilių liaukos lėtinis uždegimas, būklė po kairės pusės eksudacinio pleurito, paskirta atvykti veido žandikaulių chirurgo konsultacijai. Gydytojas A. K. 2010 m. lapkričio 11 d. 2010 m. lapkričio 3 d. pacientą nukreipė į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl pažandinės seilių liaukos uždegimo. Pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo stacionarizuotas nuo 2010 m. lapkričio 5 d. iki 2011 m. vasario 10 d., jam nustatyta diagnozė – nosiaryklės karcinoma, IV stadija, dešinės pusės kaklo metastazės, pradėta spindulinė terapija.

Teismas nurodė, jog Audito inspekcijos Ataskaitoje pateikta išvada, kad V. K. Vilniaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnyboje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nesilaikant teisės aktų reikalavimų, t. y. 2010 m. liepos 19 d. šeimos gydytoja E. M. neaprašė paciento pareiškėjo nusiskundimų anamnezės, nepažymėjo skausmo pobūdžio, plitimo, intensyvumo, nesilaikydama Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. V-1013 patvirtintos medicinos normos MN 14:2005 „Šeimos gydytojas.

Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 12.1.2 punkto nuostatos – išsiaiškinti ir apibūdinti priežastį, dėl kurios atvyko pacientas, ir 12.1.4 punkto nuostatos – šeimos gydytojas turi mokėti rinkti anamnezę. Gydytojas odontologas A. K., 2010 m. spalio 1 d. vertindamas paciento V. K. būklę, nenurodė tikslios patinimo vietos, dydžio, sąlyčio su aplinkiniais audiniais, nevertino burnos, dantų būklės, nesilaikydamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. V-679 patvirtintos medicinos normos MN 42:2005 „Gydytojas odontologas.

Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 12.3.1 punkto nuostatos – gydytojas odontologas turi gebėti įvertinti asmens sveikatos būklę, išsiaiškinti paciento sveikatos problemas, susijusias su odontologinėmis ligomis. Atsižvelgdamas į Audito inspekcijos Ataskaitos išvadas, kad pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugos buvo teikiamos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, teismas sprendė, kad egzistuoja viena iš viešosios civilinės atsakomybės sąlygų – Vilniaus pataisos namų neteisėti veiksmai. Kitų dviejų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų teismas teigė nenustatęs. Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodomi jam dėl ligos kilę nepatogumai neturi priežastinio ryšio su Vilniaus pataisos namų pareiškėjui netinkamai suteiktomis paslaugomis.

Pastebėjo, jog pareiškėjui dar būnant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2009 m. spalio 19 d. gydytojas nurodė, kad jam buvo patinęs mazgas po apatiniu žandikauliu dešinėje pusėje, užčiuoptas žirnio dydžio limfmazgis. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas iki 2010 m. liepos 19 d. į Vilniaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Pažymėjo, jog pareiškėjas gydytojo odontologo konsultacijai buvo nukreiptas 2010 m. liepos 19 d., tačiau dėl odontologo konsultacijos kreipėsi tik 2010 m. spalio 1 d. Nuo 2010 m. spalio mėnesio, kada pareiškėjas kreipėsi į odontologą, jis Vilniaus pataisos namuose buvo konsultuotas du kartus – 2010 m. spalio 1 d. ir 2010 m. spalio 5 d., tačiau pareiškėjo būklei nepagerėjus jis buvo nukreiptas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

Atkreipė dėmesį, kad ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, kur pareiškėjui buvo atlikti išsamesni tyrimai, nosiaryklės karcinoma buvo diagnozuota ne iš karto, o tik antrą kartą jį stacionarizavus 2010 m. lapkričio mėnesį. Pažymėjo, kad pareiškėjui kreipusis į odontologą, jam buvo suteikta konsultacija gydytojo kompetencijos ribose, o dėl išsamesnių tyrimų, kurie atliekami Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, pareiškėjui buvo išrašytas siuntimas. Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus pataisos namai delsė pareiškėjui suteikti tinkamą medicinos pagalbą.

Be to, net jei pareiškėjas būtų nukreiptas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę anksčiau, nėra jokių įrodymų, patvirtinančių tai, kad nosiaryklės karcinoma būtų diagnozuota anksčiau ar, kad pareiškėjui būtų buvęs skirtas kitoks nei chemoterapinis gydymas, taip pat, kad pareiškėjui būtų buvęs nustatytas didesnis darbingumo procentas. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstavo, kad nenustatyta viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos ir atsakovės neteisėtų veiksmų.

Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė prašomos atlyginti neturtinės žalos bei jos dydžio, nes aplinkybių, kad pareiškėjui dėl Vilniaus pataisos namų veiksmų būtų kilęs fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, depresija, kas pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.250 straipsnį galėtų pagrįsti neturtinės žalos buvimo faktą, nenustatyta.

III. Pareiškėjas V. K. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti.

Apeliaciame skunde (b. l. 74-75) nurodo, kad gydymo metu patyrė daug skausmo, stiprius dvasinius išgyvenimus. Pažymi, jog mazgo po apatiniu žandikauliu patinimas jam buvo nustatytas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2009 m. spalio 19 d., tačiau jokių įrašų sveikatos kortelėje apie tai nebuvo. Gydytoja E. M. neaprašė pareiškėjo nusiskundimų, o gydymą jam skyrė nenustačiusi diagnozės, lygiai taip pat kaip ir gydytojas A. K.. Į gydytoją odontologą jis ilgą laiką nesikreipė dėl to, jog šis atostogavo. Todėl nagrinėjamu atveju įžvelgtinas gydytojų neprofesionalumas, abejingumas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 80-81) atsakovas iš esmės atkartoja Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimo motyvus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių naujų įrodymų ir argumentų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui sveikatos sužalojimu jo patirtą neturtinę žalą, kuri kildinama iš neteisėtų Vilniaus pataisos namų veiksmų (neveikimo) sveikatos priežiūros paslaugų teikimo srityje.

Bendrai valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK, Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas) byloje nustatomas pirmiausia. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo grindžia tuo, kad Vilniaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojai, teikdami pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugas, veikė neteisėtai – laiku nediagnozavo ligos, ko pasėkoje pareiškėjas neteko 60 proc. darbingumo ir šiuo metu yra priverstas kęsti nuolatinius tyrimus ir gydymą.

Pirmos instancijos teismas, remdamasis Audito inspekcijos Ataskaita, nustatė, kad pareiškėjui sveikatos priežiūros paslaugos buvo teikiamos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl konstatavo Vilniaus pataisos namų neteisėtus veiksmus. Tačiau teismas sprendė, jog pareiškėjo nurodomi jam dėl ligos kilę nepatogumai neturi priežastinio ryšio su Vilniaus pataisos namų pareiškėjui netinkamai suteiktomis paslaugomis. Pažymėjo, kad Audito inspekcijos nustatyti Vilniaus pataisos namų gydytojų padaryti pažeidimai nereiškia, kad būtent dėl jų kilo pareiškėjo nurodomos pasekmės – 60 proc. nedarbingumas, chemoterapinis gydymas, nes pažeidimų, susijusių su pareiškėjui skirtų tyrimų, gydymo kokybe, nenustatyta. Teismas taip pat sprendė, jog pareiškėjas nepagrindė prašomos atlyginti neturtinės žalos fakto ir jos dydžio, nes aplinkybių, kad pareiškėjui dėl Vilniaus pataisos namų veiksmų būtų kilęs fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, depresija, kas pagal CK 6.250 straipsnį galėtų pagrįsti neturtinės žalos buvimo faktą, nenustatyta.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl žalos, kylančios iš asmens sveikatos priežiūros santykių, atlyginimo yra nurodęs, kad gydytojų civilinė atsakomybė už netinkamą gydymą yra specifinė neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, aspektais. Gydytojo profesinės atsakomybės pobūdis yra nulemtas sveikatos, kaip visuomeninės veiklos srities, reikšmingumo ir su tuo susijusios būtinybės garantuoti tinkamą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą visuomenei. Gydytojas, kaip profesionalas, turi specialių žinių, taip pat pripažintą teisę taikyti tokias žinias ir kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus; specialisto turima kvalifikacija sukuria teikiamų paslaugų kokybės prezumpciją, žmogus, pasikliovęs specialistu, turi jaustis saugus, todėl atitinkamos profesijos asmeniui yra taikomi griežtesni atidumo, atsargumo bei rūpestingumo reikalavimai. Tai yra esminis profesionalo atsakomybės bruožas. Gydytojo veiksmų neteisėtumas ir kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, gali būti konstatuojami esant lengvesnio laipsnio pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai pažeidimui negu įprastu civilinės atsakomybės atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2009). Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad gydytojo veiksmų standartas apima ne tik medicinos ir kitų mokslų žinias, taikytinas medicinos praktikoje, profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisykles, bet ir gydytojo veiksmų vertinimą protingumo, sąžiningumo kriterijais, konkrečiomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2010).

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuolat akcentuoja administracinio teismo pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, tinkamai taikyti materialinės teisės normas, laikytis teismo procesą reglamentuojančių teisės aktų ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57, 81, 86 str.). Tikrinamu atveju šios pareigos nebuvo atliktos tinkamai.

Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas šioje byloje nenustatė visų teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su civilinės atsakomybės sąlygų buvimu ar nebuvimu. Kolegijos nuomone byloje esantys įrodymai nepakankami visapusiškam Vilniaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojų veiksmų įvertinimui. Teismo išvada iš esmės paremta Audito inspekcijos nustatytomis aplinkybėmis. Ši institucija, savo kompetencijos ribose atlikusi pareiškėjui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę, nustatė, jog gydytojų veiksmai neatitinka tam tikrų, jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegijos nuomone, siekdamas visapusiškai įvertinti atsakovo veiksmų teisėtumą, teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo apsiriboti vertinimu ar gydytojai veikė vadovaudamiesi teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis. Teismas turėjo vertinti ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių bei jas naudojant atidžiai, rūpestingai, kvalifikuotai, ar gydytojai veikė kaip sąžiningi, atidūs, atsargūs, rūpestingi, kvalifikuoti savo srities specialistai, vadovaudamiesi medicinos ir kitų mokslų žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis. Konstatuotina, jog teismas atsakovo veiksmų minėtais aspektais nevertino, jų tinkamai neidentifikavo. Nors teismas akcentavo, jog civilinėje atsakomybėje galioja principas impossibilium nulla obligatio est. (lot. – iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma), todėl sprendžiant dėl gydytojų atsakomybės už netinkamą gydymą reikšminga aplinkybė yra ir tai, kokias objektyvias galimybes medicinos mokslo ir praktikos lygis suteikia gydytojui, šios galimybės byloje nebuvo vertintos, nebuvo nustatyti pareiškėjo ligos diagnostikos ypatumai. Pažymėtina, jog tik tinkamai įvertinus atsakovo veiksmų teisėtumą galima spręsti apie priežastinio ryšio buvimą ar nebuvimą.

Pažymėtina, jog konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialių žinių, todėl tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai. Taigi, sprendžiant dėl gydytojų veiksmų teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai. Konstatuotina, jog jokie specialiųjų žinių reikalaujantys tyrimai nagrinėjamoje byloje nebuvo atlikti, o byloje esančių įrodymų nepakanka įvertinti, ar buvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Byloje nėra pareiškėjo medicininių dokumentų iš Vilniaus pataisos namų, kurie yra reikšmingi sprendžiant atsakovo civilinės atsakomybės klausimą.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, pasižymi tam tikra specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta pagrindžiant turtinę žalą, dažnai yra neįmanoma. Taigi ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Taigi įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008).

Atsižvelgiant į tai, kad teismas neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, visapusiškai, objektyviai jų neištyrė, taip pažeisdamas ABTĮ 81 straipsnio, 86 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama šiam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė