2021-07-14 Nr. AB-14458-3-61-3-04011-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-473-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04011-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2016 m. birželio 22 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 363 grubiai pažeidžiant pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Šioje kameroje trūko ploto, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis netinkamai įrengtais tualetu ir praustuve, dirbtinis apšvietimas buvo per silpnas, kameroje buvo išplitęs juodasis pelėsis, spintelėje trūko vietos, dėl to dalį savo daiktų pareiškėjas turėjo laikyti po lova. Pareiškėjo teigimu, asmuo, kuris buvo kalinamas toje pačioje kameroje su pareiškėju, kameroje rūkydavo, dėl to pareiškėjas turėjo kvėpuoti užterštu oru. Pareiškėjas savo poziciją grindė teismų praktika.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kildinamos iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

7. Teismas, įvertinęs CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1, 5 dalių, atsakovo prašymą taikyti senaties terminą, tai, kad pareiškėjas skundą dėl neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, teismui išsiuntė 2019 m. lapkričio 22 d. (spaudas ant voko), konstatavo, kad pareiškėjas praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2016 m. birželio 22 d.

8. Teismas, vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teismui nepateikė argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis, taip pat pareiškėjas skunde nenurodė jokių termino praleidimo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo priežasčių, kurios būtų laikytinos objektyviomis ir nuo jo valios nepriklausančiomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Teismas ex officio (pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, paarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą ginti savo galbūt pažeistas teises. Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytą teisinį reguliavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo atstovo prašymu taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 3 d. sprendimą, atnaujinti senaties terminą ir patenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Pareiškėjas yra įkalinimo įstaigoje, neturi teisinio išsilavinimo, prieš įkalinimą gyveno Norvegijoje, reikėjo laiko adaptuotis. Pareiškėjas prašo teismo spręsti klausimą dėl senaties termino atnaujinimo. Ne tik kalinimo sąlygos, bet ir perkėlimas į Lietuvos Respubliką pareiškėjui sukėlė didelį šoką. Nurodo, kad senaties terminas praleistas ne tik dėl objektyvių priežasčių, bet ir pakankamai nežymiai (apie keturis mėnesius).

9.2. Atsakovo atsiliepimas yra prieštaringas. Net esant akivaizdžiam pažeidimui (kameros ploto), atsakovas jį neigia. Atsakovas neteisingai nurodo, kad jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo užtikrintas užuolaidėlėmis ir užtvaromis. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų asmenų, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimą.

9.3. Įrodinėjimo naštos aspektu atsakovas selektyviai ir tendencingai taiko LVAT praktiką, perkeldamas įrodinėjimo naštą pareiškėjui, tai iš esmės neatitinka LVAT praktikos šios kategorijos administracinėse bylose. Nagrinėjamoje byloje teismui pateiktame skunde yra aiškiai detalizuotas kiekvienas pažeidimas, be to, pateikti ir atsikirtimai į atsakovo atsiliepimą, kuriame papildomai detalizuoti pažeidimai atsakovo pozicijos kontekste.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 10. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2016 m. birželio 22 d., atlyginimo.

11. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2019 m. lapkričio 22 d., pareiškėjo skundo reikalavimui atlyginti jo galbūt patirtą neturtinę žalą nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2016 m. birželio 22 d. taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir šį reikalavimą atmetė.

12. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atnaujinti senaties terminą ir patenkinti pareiškėjo skundą. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo, nurodo, kad senaties terminas praleistas ne tik dėl objektyvių priežasčių, bet ir pakankamai nežymiai. Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už jo kalinimą galbūt netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2016 m. birželio 22 d.

13. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymu, atkreiptinas dėmesys į EŽTT jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių nustatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. EŽTT yra pažymėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, laikui bėgant įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 str.) padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017 ir kt.).

15. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020 ir kt.).

16. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už jo kalinimą galbūt netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2016 m. birželio 22 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2019 m. lapkričio 22 d. (spaudas ant voko), t. y. praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

17. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

18. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017 ir kt.). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

19. Įvertinus tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas teises (niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas), dėl kurių pažeidimo jis patyrė neturtinę žalą, pripažintina, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, t. y. pareiškėjas turėjo suvokti patį žalos faktą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių tai, kad jis, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises, kad jam nebuvo žinomi nacionalinės teisės aktai, suteikiantys teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisinių žinių trūkumas nelaikytinas svarbia priežastimi, dėl kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjui neturint galimybių pačiam tinkamai ginti savo galbūt pažeistas teises ir įgyvendinti interesus, tokiems veiksmams atlikti galėjo būti pasitelktas teisines paslaugas teikiantis asmuo arba kreiptasi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo.

20. Byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nebūtina išdėstyti argumentus dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo, pakanka motyvuoti teismo sprendimą ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad taiko sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2016 m. birželio 13 d. iki 2016 m. birželio 22 d., atlyginimo ir pareiškėjo skundą atmetė.

22. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė