2013-03-06 Nr. AB-311-3-61-3-00826-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-232/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00826-2012-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 26.; 38.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. Ž. skundą atsakovui Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, UAB „Vilniaus energija“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1-10, 36-45), prašydama:

1) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. vasario 20 d. sprendimą, įpareigojant Komisiją tinkamai išnagrinėti pareiškėjos skundą;

2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja paaiškino, jog ji nesutinka su Komisijos sprendimu atsisakyti nagrinėti pareiškėjos skundą dėl Vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) atsisakymo įvertinti nesąžiningas standartines šilumos vartojimo sąlygas.

Nurodė, jog pareiškėja kreipėsi į Tarnybą, siekdama pripažinti sutartį su UAB „Vilniaus energija“ nesąžininga, tai buvo atlikta, tačiau buvo nevertintos šios sutarties papildomos sąlygos – šilumos paskirstymo metodikos, kurias vienašališkai parenka šilumos tiekėjas ir kurios yra nesuderintos su Tarnyba. Pažymėjo, jog tokiu būdu yra pažeidžiama pareiškėjos, kaip vartotojos, teisė rinktis ir pirkti prekes ir paslaugas savo nuožiūra. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 03-41 patvirtintas Šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5 yra standartinė šilumos pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga, nes privalomai taikoma visiems vartotojams, ją nustato įgaliota institucija, o individualiems vartotojams parenka šilumos tiekėjas vienašališkai. Ši sąlyga nėra suderinta su Tarnyba, nors Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 19 straipsnio 4 dalis numato, kad šilumos pirkimo-pardavimo standartinės sąlygos derinamos su Tarnyba.

Pažymėjo, jog, remiantis Šilumos ūkio įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, visų butų savininkai proporcingai šildo bendro naudojimo patalpas, o už jų šildymą moka savo atitinkamiems šilumos tiekėjams. Pabrėžė, kad įstatymų nuostatos reikalauja įvertinti visą šilumos kiekį, o ne tik centralizuotai tiekiamos šilumos kiekį. Daugiabutyje name, kuriame gyvena pareiškėja, yra įrengtas centralizuotos šilumos apskaitos prietaisas, pagal kurio rodmenis išskirstomas apmokėjimas šio namo butų savininkams, kitų butų išskiriama šiluma šiuo prietaisu neapskaitoma, todėl prietaisas apskaito tik dalį šilumos, o likusi dalis nėra įvertinta. Pareiškėjos teigimu, bendro naudojimo patalpas šildo ir šiluma, kurią išskiria kitu būdu šildomi butai, todėl šių butų savininkai jau yra sumokėję už jiems tenkančią proporcingą šilumos, suvartotos bendro naudojimo patalpoms šildyti, dalį, apmokėdami už savo buto šildymą, kaip numatyta Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnyje, CK 4.76 straipsnyje.

Pareiškėja manė, kad nagrinėjamu atveju taikytinas teisėtų lūkesčių principas, o metodika Nr. 5 prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsniui, CK 4.76, 4.82 straipsniams, proporcingumo principui. Pažymėjo, jog vartojimo energijos pirkimo-pardavimo sutartims taikytinas CK 6.188 straipsnyje įtvirtintas vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolės mechanizmas. Nesąžininga gali būti pripažinta individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga, prieštaraujanti bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir tuo iš esmės pažeidžianti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Atsižvelgiant į energijos pirkimo-pardavimo sutarties specifiką, energiją tiekiančio asmens atsakomybė tik iki energijos įvado gyvenamajame name reikštų tiekėjo atsakomybės ribojimą, kuris šios vartojimo sutarties atveju būtų nesąžiningos šalių teisių ir pareigų pusiausvyros sąlygos tvirtinimą. CK 6.188 straipsnio 5 dalyje nustatyta išimtis dėl nesąžiningumo kontrolės taikymo tam tikroms sąlygoms, jeigu jos išreikštos aiškiai ir suprantamai. Pažymėjo, kad CK 1.3 straipsnio 4 dalis suteikia teismui teisę teisės akto prieštaravimo atvejais taikyti aukštesnės galios teisės aktą, 5 dalis suteikia teisę teismui pripažinti negaliojančiu CK ar kitam įstatymui prieštaraujantį teisės aktą ar jo dalį, jei tokia kontrolė neįeina į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) kompetenciją.

A. V. vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos E. Ž. skundą (b. l. 76-79) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog atsakovas įvertino pareiškėjos pateiktą sutartį ir nustatė, kad UAB „Vilniaus energija“ atsiskaitymo už butų šildymą ir karštą vandenį sutartis iš esmės yra analogiška kito vartotojo prašymu pateiktai nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu jau išnagrinėtai sutarčiai. Tarnyba minėtą sutartį 2011 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 10-242 įvertino ir pripažino, kad atitinkamos jos sąlygos atitinka nesąžiningų sąlygų nustatymų kriterijus. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba pateikė pareiškėjai šio nutarimo išrašą ir informavo kitais jos nurodytais klausimais. Tarnybos priimtuose nutarimuose išdėstyti motyvai taikytini visoms iš esmės analogiškos sutartims. UAB „Vilniaus energija“, atsižvelgdama į Tarnybos nutarime išdėstytus argumentus, informavo Tarnybą, kad bendrovė atsiskaitymo už šildymą ir karštą vandenį sutarties nuostatas taikys pagal visų galiojančių teisės aktų šiais klausimais sistemiškai nustatytą reguliavimą, t. y. bendrovė atsižvelgė į Tarnybos pasiūlymą.

Pažymėjo, kad Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 4 dalis nenustato pareigos Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai derinti su Tarnyba šilumos paskirstymo metodų, jie derinami su valstybės institucijomis bendra tvarka, tokiu būdu Tarnyba nėra įgaliota vertinti šios komisijos priimtų nutarimų teisėtumo ir pagrįstumo. Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodai nėra sutartis tarp vartotojo ir tiekėjo, todėl jiems netaikytinos CK 6.188 straipsnyje įtvirtintos nuostatos dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į pareiškėjos E. Ž. skundą (b. l. 103-105) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėja nepateikė duomenų, kuriais grindžiamas jos reikalavimas panaikinti Komisijos sprendimą. Šilumos ūkio įstatyme yra įtvirtintas mechanizmas, pagal kurį vartotojai nusprendžia, koks Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamas šilumos paskirstymo metodas bus taikomas jų name, garantuota pasirinkimo laisvė teisės aktų nustatyta tvarka pasitvirtinti individualų suvartojamos šilumos paskirstymo metodą. Metodas Nr. 5 turėjo būti patvirtintas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atsižvelgiant į CK 4.76 straipsnį, 4.82 straipsnio 3 dalį, Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį, 28 straipsnio 3 dalį. Metodas Nr. 5 gali būti taikomas kartu su bet kuriuo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su komisijos suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas šilumos kiekis pastato šildymui, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitu būdu. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos manymu, pareiškėja nepagrįstai teigia, kad tiekiant šilumos energiją neatsižvelgiama į tai, kad bendro naudojimo patalpas šildo ir šiluma, išskiriama kitais būdais. Metodo Nr. 5 3 punktas numato tris galimybes pasirinkti šilumos kiekio vartotojų bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskyrimo koeficientą. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatos įtvirtina tvarką, pagal kurią vartotojai pasirenka šilumos paskirstymo metodą iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamų ar atitinkama tvarka patys parengia metodą. Įstatymas nenumato specialių reikalavimų dėl šilumos paskirstymo metodų privalomo suderinimo su Tarnyba, todėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija vadovaujasi bendrais priimamų sprendimų derinimo pagrindais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į pareiškėjos E. Ž. skundą (b. l. 106-108) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad metodai Nr. 5, Nr. 4 nėra standartinės sąlygos, kurios taikomos visiems vartotojams. Pažymėjo, jog Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas šilumos paskirstymo metodų taikymas, jų parinkimas. Metodas Nr. 5 taikomas kaip papildomas metodas, jis leidžia nustatyti šilumos kiekį, kuris skirtas bendro naudojimo patalpų šildymui ir dėl šio metodo pareiškėja buvo informuota Tarnybos raštais. UAB „Vilniaus energija“ sutinka su atsakovo nuomone, jog derinti šilumos paskirstymo metodų su Tarnyba nereikia.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu (b. l. 123-128) pareiškėjos E. Ž. skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad 2011 m. lapkričio 16 d. Tarnyba raštu Nr. 4-9385 informavo pareiškėją, kad ginčus tarp vartotojų ir šilumos bei karšto vandens tiekėjų dėl energetikos objektų, įrenginių, apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų ne teisme tvarka nagrinėja Valstybinė energetikos inspekcija. Dėl to Tarnyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 23 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paprašė inspekcijos pagal kompetenciją išnagrinėti pareiškėjos prašyme keliamus klausimus dėl mokesčio už UAB „Vilniaus energija“ neteikiamas paslaugas pagrįstumo, o vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punktu, paprašė Vilniaus miesto savivaldybės pagal kompetenciją išnagrinėti prašyme keliamus klausimus, paaiškinant, kokiu pagrindu savivaldybė nedavė rašytinio pritarimo paprastojo remonto projektui, pertvarkant pastato šildymo sistemas. 2011 m. gruodžio 28 d. pareiškėja kreipėsi į Tarnybą, prašydama atsakyti į jos pateiktus klausimus ir ištirti sutarties su UAB „Vilniaus energija“ nesąžiningumą. 2012 m. sausio 6 d. Tarnyba raštu Nr. 4-194 pateikė nuomonę pareiškėjos nurodytais klausimais. Paaiškino, kad pareiškėja, kaip bendraturtis, turi apmokėti jai tenkančią šilumos dalį, sunaudotą namo bendroms reikmėms. Nurodė, kad galutinis vartotojas, vartojantis šilumos energiją, turi teisę disponuoti informacija, susijusia su vartotojui taikomu šilumos paskirstymo metodu. Atkreipė dėmesį, kad Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 4 dalis nenustato pareigos derinti su Tarnyba šilumos paskirstymo metodų. Informavo, kad Tarnyba, įvertinusi pareiškėjos pateiktą sutartį, nustatė, jog ši sutartis iš esmės analogiška kito vartotojo pateiktai ir išnagrinėtai sutarčiai, kurios nuostatos Tarnybos 2011 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 10-242 buvo pripažintos atitinkančiomis nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus. UAB „Vilniaus energija“ 2011 m. birželio 16 d. raštu Nr. 013-01-10696R informavo Tarnybą, kad bendrovė atsižvelgs į Tarnybos pasiūlymą netaikyti tų sutarties sąlygų, kurios pripažintos nesąžiningomis.

Teismas pabrėžė, jog Tarnybos 2011 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 10-242 pripažinta, kad vartotojo su UAB „Vilniaus energija“ sudarytos atsiskaitymo už butų šildymą ir karštą vandenį sutarties nuostatos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalyje numatytus nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus, o UAB „Vilniaus energija“ siūloma pakeisti, panaikinti ar netaikyti atitinkamuose sutarties punktuose nustatytų sąlygų. 2012 m. sausio 17 d. pareiškėja kreipėsi į Tarnybą su pakartotiniu prašymu dėl sutarties pripažinimo nesąžininga. 2012 m. vasario 7 d. Tarnyba raštu Nr. 4-1298 informavo pareiškėją, kad pareiškėjos su UAB „Vilniaus energija“ sudaryta sutartis yra iš esmės analogiška kito vartotojo pateiktai ir Tarnybos įvertintai sutarčiai, kurios nuostatos Tarnybos 2011 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 10-242 buvo pripažintos atitinkančiomis nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus. Apie tai buvo informuota Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija, kuri į pateiktas pastabas atsižvelgė. 2012 m. vasario 8 d. Tarnyba raštu Nr. 4-1368 informavo pareiškėją, kad Tarnybos 2011 m. gegužės 4 d. nutarimo Nr. 10-242 išdėstyti argumentai aktualūs ir taikytini pareiškėjos su UAB „Vilniaus energija“ sudarytos sutarties nuostatoms. Paaiškino, kad sutarties 2, 3, 5, 6 ir 7 punktų nuostatos yra nesąžiningos vartotojo atžvilgiu.

Pabrėžė, jog 2012 m. vasario 10 d. pareiškėja kreipėsi su skundu į Komisiją, prašydama panaikinti Tarnybos 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 4-194, 2012 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 4-1298 bei įpareigoti Tarnybą išnagrinėti ir pripažinti nesąžiningomis pareiškėjos pateiktos sutarties sąlygas. 2012 m. vasario 20 d. Komisija raštu Nr. 7R-24(4R-67) informavo pareiškėją, kad ji išankstine ne teismo tvarka nagrinėja administracinius ginčus tik tada, kai įstatymai nenustato kitaip. Komisijos teigimu, ginčas ne teismo tvarka Tarnyboje išnagrinėtas ir dėl to priimtas nutarimas. Pažymėjo, jog pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnį, siekiant iš esmės spręsti kilusį ginčą, pareiškėja turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą ir šiuo pagrindu Komisija atsisakė priimti pareiškėjos skundą nagrinėti.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl teisės skųsti Tarnybos sprendimą pareiškėjos pasirinkta išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – ir Administracinių ginčų komisijų įstatymas) 9 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintų Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 23 punktu. Teismas pabrėžė, jog Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad vartotojas, manydamas, kad pardavėjas, paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, turi teisę šio skirsnio nustatyta tvarka kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją, Tarnybą, inspekciją ar Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą, taip pat į šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas ginčus nagrinėjančias institucijas ar į teismą. Pareiškėja nurodyta teise pasinaudojo ir kreipėsi į Tarnybą, kuri išnagrinėjusi skundą konstatavo, kad ginčas yra analogiškas anksčiau Tarnybos nagrinėtajam, ir pareiškėjai pateikė 2011 m. gegužės 4 d. nutarimą Nr. 10-242, kuriuo atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutarties, sudarytos tarp kito vartotojo ir UAB „Vilniaus energija“, sąlygos pripažintos nesąžiningomis, ir pateikė UAB „Vilniaus energija“ pasiūlymą nutraukti viešojo intereso pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnį ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo. Kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėja, nesutikdama su atsakovo sprendimu, turėjo teisę savarankiškai kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės dėl atsiskaitymo už šildymo ir karšto vandens teikimą tvarkos. Toks ginčas galėjo būti nagrinėjamas ir pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 32 straipsnyje numatytas procedūras. Tokiu būdu ginčo dėl vartojimo sutarčių sąlygų procedūros nenumato, kad toks ginčas gali būti nagrinėjamas Komisijoje. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsnio 2 dalies 2 punktą Komisija nenagrinėja administracinių ginčų, kuriems nagrinėti įstatymai numato kitokią tvarką. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog Komisija pagal jai nustatytą kompetenciją negalėjo nagrinėti ginčų, kurių nagrinėjimas yra priskirtas teismui, ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą dėl Tarnybos sprendimo pareiškėjos pateiktu klausimu.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Komisija nagrinėja ginčus dėl individualių administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo) viešojo administravimo srityje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Tarnybos nutarimai, priimti išnagrinėjus vartotojų skundus neteismine tvarka, yra rekomendacinio pobūdžio, jie paslaugos teikėjui nėra privalomi. Toks Tarnybos nutarimas nėra individualus teisės aktas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-119/2010). Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Tarnyba pareiškėjai pateikė 2011 m. gegužės 4 d. nutarimą Nr. 10-242, priimtą įvertinus analogišką sutartį dėl tų pačių klausimų, kuriuos išspręsti prašė ir pareiškėja, todėl šiuo atveju ginčas, kylantis byloje skundžiamo nutarimo teisėtumo pagrindu, nenagrinėtinas Komisijoje. Remdamasis tuo, teismas konstatavo, jog Komisija teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos pateiktą skundą dėl Tarnybos sprendimo.

Teismas pabrėžė, jog, atmetus pareiškėjos skundą, nėra pagrindo tenkinti jos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėja E. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 132-141) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisijos 2012 m. vasario 20 d. sprendimą, įpareigojant Komisiją tinkamai išnagrinėti pareiškėjos skundą ir/arba panaikinti atsakovo 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 4-194, įpareigojant atsakovą išnagrinėti ir pripažinti nesąžiningomis pareiškėjos sutarties su šilumos tiekėju pagrindu taikomas šilumos paskirstymo metodikas (Nr. 4, Nr. 5). Pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas (150 litų).

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjos skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo paskirstymo metodas Nr. 5 prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 4 daliai. Pareiškėja pabrėžia, jog visų butų savininkai proporcingai šildo bendro naudojimo patalpas, o už jų šildymą sumoka savo atitinkamiems centralizuotos šilumos arba kitos šildymui naudojamos energijos (dujų, elektros) tiekėjams, kaip numato Šilumos ūkio įstatymas. Pareiškėja remiasi Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, jog įstatymas reikalauja įvertinti visą šilumos kiekį, o ne tik centralizuotai tiekiamos šilumos kiekį. Butų išskiriamas šilumos kiekis, suvartotas bendrų patalpų šildymui, apskaitytas nebuvo, nes jokia metodika to nenumato, nors pagal įstatymą turėjo būti įvertintas. Šilumos kiekio dalių matavimo, nustatymo arba įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka CK nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų, kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Pareiškėjos vertinimu, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodika Nr. 5 prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsniui, CK 4.76, 4.82 straipsniams ir proporcingumo principui.

Pareiškėja pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nepagristai nusprendė, kad atsakovo atsisakymas nagrinėti nerašytines vartojimo sutarties sąlygas nėra laikytinas atsisakymu atlikti atsakovo kompetencijai priskirtus veiksmus. Mano, jog tokiu išaiškinimu teismas pakeitė skundo pagrindą.

Pabrėžia, jog pareiškėjos skundas yra pateiktas dėl viešojo administravimo subjekto atsisakymo vykdyti jam pavestas funkcijas – įvertinti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, o ne pakeisti šilumos tiekimo sutarties sąlygas.

Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos E. Ž. apeliacinį skundą (b. l. 145-148) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

Papildomai pažymima, jog Tarnyba, įgyvendindama jai Vartotojų teisių apsaugos įstatymu nustatytas funkcijas bei savo iniciatyva ar vartotojų prašymų pagrindu nagrinėdama vartojimo sutartis nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu, savo įvertinimą dėl išnagrinėtos vartojimo sutarties sąlygų atitikties nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijams išdėsto nutarime, kartu pateikdama siūlymą pardavėjui ar paslaugų teikėjui pakeisti, panaikinti arba nebetaikyti nesąžiningos sąlygos ar sąlygų sudarant sutartis su vartotojais. Tarnybos priimti nutarimai aktualūs visų tipines iš esmės analogiškas sutartis sudariusių vartotojų atžvilgiu, t. y. nutarimu Tarnyba pasisako dėl tipinių sutarčių sąlygų ir nutarime išdėstyti motyvai taikytini visoms iš esmės analogiškoms sutartims (nutarimu gali vadovautis vartotojas, sudaręs iš esmės analogišką sutartį). Atitinkamai, bendrovės įsipareigojimai, priimti vykdant Tarnybos nutarimus dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo, taip pat taikytini visų vartotojų, sudariusių iš esmės analogiškas sutartis su bendrove atžvilgiu. Mano, jog Tarnyba išsamiai išnagrinėjo E. Ž. 2011 m. gruodžio 27 d. prašymą bei pateikė motyvuotus atsakymus dėl pareiškėjos prašyme išdėstyto reikalavimo.

Atsakovas dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtinto šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodų Nr. 4, Nr. 5 vertinimo vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu nurodo, jog jo kompetenciją šilumos srityje nustato Energetikos įstatymas, kurio 26 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Tarnyba išankstine skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėja fizinių asmenų skundus dėl energijos pirkimo-pardavimo ar paslaugų teikimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo, bei Šilumos ūkio įstatymas, kurio 19 straipsnio 4 dalis numato, jog šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas tvirtina Vyriausybė arba jos įgaliota institucija, suderinusi su Tarnyba, bei 21 straipsnio 1 dalies 4 punktas, kuris numato, kad Tarnyba nagrinėja ginčus, kylančius iš sutartinių santykių tarp buitinių šilumos vartotojų ir šilumos bei karšto vandens tiekėjų, priežiūros paslaugų teikėjų, ginčo sprendimo ne teisme tvarka dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo ar paslaugų teikimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo ir kitose nenumatytose valstybinės vartotojų teisių apsaugos srityse.

Atsakovas pažymi, jog Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 4 dalis nenustato pareigos Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai derinti su Tarnyba šilumos paskirstymo metodų. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos parengti šilumos paskirstymo metodai, kaip teisės aktų projektai, pagal Nuostatų 6.18 punktą derinami su kitomis valstybės institucijomis bendra tvarka. Nurodo, jog Tarnyba nėra įgaliota vertinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos priimtų nutarimų teisėtumo bei pagrįstumo.

Atsakovas atkreipia dėmesį, jog Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos parengti šilumos paskirstymo metodai yra priimti vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, 21 straipsnio 2 dalimi, bei patvirtinti teisės aktu – Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 03-41. Paaiškina, jog šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodai (tarp jų metodas Nr. 5) nėra sutartis tarp dviejų šalių – vartotojo ir pardavėjo ar paslaugų teikėjo. Pažymi, jog šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodui Nr. 5, kaip kompetentingos institucijos patvirtintam teisės aktui, netaikytinas CK 6.188 straipsnis, jo nuostatos negali būti vertinamos nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų taikymo aspektu. Pažymi, jog Tarnyba nėra teisės aktų įgaliota įvertinti vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo požiūriu E. Ž. skunde nurodytų šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepimu į pareiškėjos E. Ž. apeliacinį skundą (b. l. 154-155) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai apibrėžė administracinio ginčo ribas, t. y. kad ginčas yra kilęs dėl teisės skųsti Tarnybos sprendimą. Pabrėžia, jog pareiškėjos pasirinkta išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka nebuvo vertinamas jos skunde keliamas klausimas dėl paslaugų turinio, o tik patikrinama, ar buvo pasirinkta savo galimai pažeistos teisės gynimui tinkama tvarka.

Pažymi, jog pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnį vartotojas, kurio netenkina Tarnybos sprendimas, turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamas ginčą spręsti iš esmės, taigi nagrinėjamu atveju teisės aktais yra numatytos specialios ginčų, kylančių dėl vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų, nagrinėjimo procedūros.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, jog įstatymai nenumato specialių reikalavimų dėl šilumos paskirstymo metodų privalomo derinimo su Tarnyba. Pažymi, jog pareiškėja apeliaciniame skunde ir pati pripažįsta, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos priimti šilumos paskirstymo metodai yra norminiai teisės aktai. Nurodo, jog, atsižvelgiant į Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos tvirtinami šilumos paskirstymo metodai yra rekomendacinio pobūdžio norminiai administraciniai teisės aktai, o ginčai dėl norminių administracinių teisės aktų yra sprendžiami ABTĮ nustatyta tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į pareiškėjos E. Ž. apeliacinį skundą (b. l. 149-151) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą remiamasi Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir nurodoma, jog Tarnyba yra vartotojų ginčų sprendimo ikiteisminė institucija. Teisinius santykius, kylančius iš šilumos energijos tiekimo, iš šilumos pirkimo-pardavimo sutarties, reglamentuoja civilinės teisės normos. Ginčus, kylančius iš civilinių teisinių santykių, nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Mano, jog Tarnybos nutarimas nėra individualus teisės aktas, o kilęs ginčas dėl sutarties sąlygų vykdymo yra civilinio pobūdžio ginčas, kuris nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme, todėl, remiantis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, ši byla galėtų būti nutraukta kaip nepriskirta administracinių teismų kompetencijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, jog šilumos paskirstymo metodas Nr. 5, metodas Nr. 4 nėra standartinė sąlyga, kuri taikoma visiems vartotojams. Šilumos paskirstymo metodų taikymas, jų parinkimas reglamentuotas Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje. Pabrėžia, jog šilumos paskirstymo metodas Nr. 5 leidžia nustatyti šilumos kiekį, kuris skirtas bendro naudojimo patalpų šildymui. Vartotojų prievolė apmokėti dalį mokesčių, skirtų bendro naudojimo patalpų šildymui, yra įtvirtinta CK 4.76 straipsnyje, 4.82 straipsnio 3 dalyje, Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnyje, 29 straipsnio 3 dalyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo teisės skųsti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sprendimą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai, taip pat dėl tokio sprendimo teisėtumo priežiūros administraciniuose teismuose.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu konstatavo, kad Komisija teisėtai ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos pateiktą skundą dėl Tarnybos sprendimo ir nusprendė pareiškėjos skundą atmesti.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nusprendė, kad atsakovės atsisakymas išnagrinėti nerašytines vartojimo sutarties sąlygas nėra laikytinas atsisakymu atlikti atsakovo kompetencijai priskirtus veiksmus.

Teisėjų kolegija su tokiu apeliantės argumentu nesutinka.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Tarnyba 2012 m. sausio 6 d. raštu Nr. 4-194 pateikė nuomonę pareiškėjos nurodytais klausimais paaiškindama, kad pareiškėja, kaip bendraturtis, turi apmokėti jai tenkančią šilumos dalį, sunaudotą namo bendroms reikmėms. Taip pat nurodė, kad galutinis vartotojas, vartojantis šilumos energiją, turi teisę disponuoti informacija, susijusia su vartotojui taikomu šilumos paskirstymo metodu. Atkreipė dėmesį, kad Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 4 dalimi nenustatoma pareiga šilumos paskirstymo metodus derinti su Tarnyba.

Informavo, kad Tarnyba, įvertinusi pareiškėjos pateiktą sutartį, nustatė, jog ši sutartis iš esmės analogiška kito vartotojo pateiktai ir išnagrinėtai sutarčiai, kurios nuostatos Tarnybos 2011 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 10-242 buvo pripažintos atitinkančiomis nesąžiningas sąlygas nustatymo. UAB „Vilniaus energija“ 2011 m. birželio 16 d. raštu Nr. 013-01-10696R informavo Tarnybą, kad atsižvelgs į Tarnybos pasiūlymą netaikyti tų sutarties sąlygų, kurios pripažintos nesąžiningomis. Tarnybos 2011 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 10-242 pripažinta, kad vartotojo su UAB „Vilniaus energija“ sudarytos atsiskaitymo už butų šildymą ir karštą vandenį sutarties nuostatos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalyje numatytus nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus, o UAB „Vilniaus energija siūloma pakeisti, panaikinti ar netaikyti atitinkamuose sutarties punktuose nustatytų sąlygų.

Pareiškėjai pakartotinai kreipusis į Tarnybą (2012 m. sausio 17 d.), Tarnyba 2012 m. vasario 7 d. raštu Nr. 4-1298 informavo pareiškėją, kad jos su UAB „Vilniaus energija“ sudaryta sutartis iš esmės analogiška kito vartotojo anksčiau pateiktai ir Tarnybos įvertintai sutarčiai, kurios nuostatos Tarnybos 2011 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 10-242 buvo pripažintos atitinkančiomis nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijus. Apie tai buvo informuota Kontrolės komisija, kuri į pateiktas pastabas atsižvelgė. Pateikė tarnybos specialistų nuomonę pareiškėjos keliamais klausimais (b. l. 22-26).

Vėliau, kitu Tarnybos raštu (2012 m. vasario 8 d. Nr. 4-1368), pareiškėja buvo informuota, kad Tarnybos 2011 m. gegužės 4 d. nutarime Nr. 10-242 išdėstyti argumentai aktualūs ir taikytini pareiškėjos su UAB „Vilniaus energija“ sudarytos sutarties nuostatoms (b. l. 18-21). 2012 m. vasario 10 d. pareiškėja su skundu kreipėsi į Komisiją, prašydama panaikinti Tarnybos 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 4-194 ir 2012 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 4-1298 bei įpareigoti Tarnybą išnagrinėti ir pripažinti nesąžiningomis pareiškėjos pateiktos sutarties sąlygas (b. l. 1-9).

Taigi konstatuotina, kad Tarnyba atsakė į pareiškėjos pateiktus klausimus, vertino sutarties nuostatas ir dalį jų pripažino nesąžiningomis pritaikydama analogišką jau priimtą sprendimą ir atsisakė vertinti Šilumos paskirstymo metodikų vienašališko keitimo ir taisymo teisėtumą, kaip neturinti kompetencijos vertinti Kontrolės komisijos priimamų norminių administracinių aktų teisėtumo.

Komisija 2012 m. vasario 20 d. raštu Nr. 7R-24(4R-67) informavo, kad ji išankstine ne teismo tvarka nagrinėja administracinius ginčus tik tada, kai įstatymai nenustato kitaip. Komisija nurodė, jog iš Tarnybos 2012 m. sausio 6 d. atsakymo turinio matyti, kad Tarnyba išreiškia tik nuomonę dėl pareiškėjos pateiktų klausimų sprendimo, kartu konstatuoja keliamo ginčo analogiją su kita byla ir pateikia nutarimo išrašą, tokiu būdu informuodama apie sprendimo priėmimą dėl pareiškėjos. Komisijos teigimu, ginčas ne teismo tvarka Tarnyboje išnagrinėtas ir dėl to priimtas nutarimas. Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnio nuostatas, siekiant iš esmės spręsti kilusį ginčą, pareiškėja turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Dėl šių priežasčių Komisija atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjos skundą (b. l. 29).

2012 m. vasario 23 d. UAB „Vilniaus energija“ raštu Nr. 013-01-3785R informavo Tarnybą, kad vykdant sutartį, atsiskaitymo už šildymo ir karštą vandenį sąlygas, kurios nutarimu pripažintos nesąžiningomis, pareiškėjos atžvilgiu bendrovė taiko nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų (b. l. 100-102), taigi Tarnybos 2011 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 10-242 konstatuotų nesąžiningų sutarties nuostatų netaikymo principas įgyvendinamas visoms analogiškoms sutartims.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodoma, jog vartotojas, manydamas, kad pardavėjas, paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, turi teisę šio įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją, Tarnybą, Inspekciją ar Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą, taip pat į šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytas ginčus nagrinėjančias institucijas ar į teismą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išaiškinimu, jog pareiškėja šia teise pasinaudojo, kai kreipėsi į Tarnybą, kuri išnagrinėjusi skundą, konstatavo, kad ginčas analogiškas anksčiau Tarnybos nagrinėtajam skundui, išspręstam 2011 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 10-242.

Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio nuostatose nurodoma, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo (1 d.), ir nenagrinėja skundų inter alia tada, kai administraciniams ginčams nagrinėti įstatymai numato kitokią tvarką (2 d. 2 p.). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 2 straipsnio nuostatose nurodyta, kad viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (1 d.). Iš šių nuostatų sisteminio aiškinimo galima daryti išvadą, kad inter alia įmonė, įstaiga, institucija, turinti įgaliojimą atlikti viešąjį administravimą, gali veikti ir ne viešojo administravimo srityje, t.y. gali veikti ir ne kaip viešojo administravimo subjektas ir atlikti ne viešojo administravimo funkcijas, o, pavyzdžiui, pagal įstatymais numatytą kompetenciją būti ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucija. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 4 punktą Vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra ginčų dėl šilumos energijos pirkimo–pardavimo ar paslaugų teikimo sutarčių nesąžiningų sąlygų taikymo ir kitose nenumatytose valstybinės vartotojų teisių apsaugos srityse, sprendimo ne teismo tvarka, institucija.

Šios bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėja savo prašyme Tarnybai išdėstė dvejopo tipo reikalavimus: 1) prašė atsakyti į jos klausimus – t.y. prašė pateikti informaciją, nuomonę; 2) prašė įvertinti konkrečios sutarties dėl šilumos tiekimo ir metodikų, kaip standartinių sutarties sąlygų, nesąžiningumą – t. y. iš esmės prašė spręsti ginčą su šilumos tiekėju. Taigi pareiškėjos reikalavimų pagrindu išskirtini Tarnybos, kaip subjekto, funkciniai skirtumai, kurie lemia ir skirtingą teisinį Tarnybos veiklos reguliavimą bei susiklosčiusių teisinių santykių vertinimą.

Pagal apeliacinio skundo reikalavimą matyti, kad ginčas kyla tik dėl to, ar Tarnyba atliko visus veiksmus, kuriuos turėjo atlikti ginčui tarp pareiškėjos ir UAB „Vilniaus energija“ išspręsti. Iš pareiškėjos argumentų matyti, kad ji neginčija tų Tarnybos veiksmų, kuriais ji pateikė savo nuomonę tam tikrais pareiškėjos pateiktais klausimais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Tarnyba, pateikdama savo nuomonę, veikė kaip viešojo administravimo subjektas Viešojo administravimo įstatymo prasme. Tuo tarpu vertindama pareiškėjos pateiktos konkrečios sutarties nuostatas Tarnyba veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip teisės aktuose nustatyta ikiteisminio nagrinėjimo institucija (Šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5-6 punktai, 22 straipsnio 1 dalies 6 punktas, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktas, 12 straipsni). Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnio nuostatas ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo. Kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Iš to darytina išvada, kad pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nuostatas šiame įstatyme nurodytų institucijų išnagrinėtas vartotojų ginčas pagal kompetenciją yra priskirtinas bendrosios, o ne specialiosios (administracinės) kompetencijos teismams.

Pagal Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, Vyriausioji administracinių ginčų komisija nagrinėja skundus (prašymus) dėl centrinių valstybinio administravimo subjektų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat dėl minėtų subjektų atsisakymo ar vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo. Administracinių ginčų komisijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodoma, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija nesprendžia administracinių ginčų, kuriems nagrinėti įstatymai nustato kitokią tvarką. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 533 patvirtintuose Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų (Žin. 1999, Nr. 41-1288) 23 punkte nurodoma, kad skundo priimtinumo (bylos pradėjimo), bylų sujungimo ar bylos išskyrimo į kelias klausimas išsprendžiamas komisijos pirmininko rezoliucija, taigi administracinių ginčų komisijos pirmininkas turi kompetenciją spręsti dėl komisijos kompetencijos. Pažymėtina ir tai, kad analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1347/2012). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog Komisijos atsisakymas nagrinėti pareiškėjos skundą yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, atsižvelgiant į teismų kompetenciją. Pastebėtina, kad administracinių teismų kompetenciją apibrėžia ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis, kuri numato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, kuri yra apibrėžiama kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veikimo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Teismų praktikoje pažymima, kad vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kurį atribojama administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija, yra teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 straipsnis, Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 22 d. nutartis byloje UAB „Kupiškio agrotiekimas“ v. Kupiškio rajono savivaldybės administracija). Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo spręsti yra pažymėjusi, kad administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų jurisdikcija atribojama ne vien pagal teisiniame santykyje, iš kurio kilo ginčas, dalyvaujančius subjektus, tačiau ir pagal paties teisinio santykio pobūdį. Specialioji teisėjų kolegija taip pat ne kartą yra pažymėjusi, kad administracinių teismų kompetencijai paprastai nėra priskirtas ginčų, kurių išsprendimas siejamas su tolesniu kokio nors civilinio teisinio ginčo išsprendimu, nagrinėjimas (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. nutartį byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus apskrities viršininko administracija).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundu iš esmės ginčija susiklosčiusius sutartinius santykius. Pareiškėja kreipėsi į Komisiją, kad ši išnagrinėtų pareiškėjos skundą ir/arba panaikintų atsakovo 2012 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 4-194, įpareigojant atsakovą išnagrinėti ir pripažinti nesąžiningomis pareiškėjos sutarties su šilumos tiekėju pagrindu taikomas šilumos paskirstymo metodikas (Nr. 4, Nr. 5).

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad Tarnyba nepagrįstai nenagrinėjo šilumos paskirstymo metodikų kaip standartinių sutarties sąlygų sąžiningumo ir prašo ją kaip viešojo administravimo subjektą tai padaryti. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėja iš esmės yra nepatenkinta ginčą išnagrinėjusios institucijos (Tarnybos) sprendimu, t. y. skundu Komisijai ir teismui siekia išspręsti ginčą su UAB „Vilniaus energija“, taigi siekia, kad Tarnyba veiktų kaip ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucija, o ne kaip viešojo administravimo subjektas.

Iš Tarnybos pateikto rašto turinio matyti, kad dėl nesąžiningų ir/ar standartinių sąlygų Tarnyba pasisakė, jas įvertino pagal savo kompetenciją, tik ne tokia apimtimi ir priimant ne tokį sprendimą, kokio siekė pareiškėja. Šioje sprendimo dalyje pasisakydama Tarnyba iš esmės apibrėžė ginčo ribas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad Tarnyba apibrėžė nesąžiningas sutarties sąlygas ne ta apimtimi, kokia norėjo pareiškėja, nereiškia, kad šiuo atveju atveju pasikeitė santykių, dėl kurių kreipėsi, pobūdis, o Tarnyba dėl to veikė ne kaip ginčų ikiteisminio nagrinėjimo institucija, o kaip viešojo administavimo subjektas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja tiek savo skundą pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinį skundą grindžia išimtinai civilinės teisės argumentais. Be to, nors pareiškėja teikia argumentus dėl Metodikų teisėtumo, akivaizdu, kad Tarnyba, kaip ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija (taip pat kaip ir būdama viešojo administravimo subjektas), neturi galių vertinti kitos institucijos (šiuo atveju, Energetikos inspekcijos) priimtų teisės aktų teisėtumo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad Tarnybos nutarimai, priimti išnagrinėjus vartotojų skundus neteismine tvarka, yra rekomendacinio pobūdžio, jie paslaugos tiekėjui nėra privalomi ir Tarnybos nutarimas nėra laikytinas individualiu teisės aktu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-119/2010).

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas ir pagrindžiančių argumentus, kad byloje vertinamu atveju Tarnyba veikė ne kaip ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija, o kaip viešojo administravimo subjektas. Be to, pareiškėjos argumentai yra prieštaringi ir tuo požiūriu, kad, viena vertus, nurodoma, jog Tarnyba byloje vertinamu atveju laikytina viešojo administravimo subjektu, tačiau, kita vertus, teigiama, jog ji civilinės teisės požiūriu turi vertinti konkrečios sutarties nesąžiningumą.

Apibendrintai, darytina išvada, kad pareiškėja pagal savo keliamų reikalavimų pobūdį iš esmės vykdo savo civilinių subjektinių teisių gynybą, o civilinių teisių gynybą užtikrina bendrosios kompetencijos teismai.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl pareiškėjos antrojo reikalavimo panaikinti patį Tarnybos aktą, o sprendė tik dėl Komisijos atsisakymo nagrinėti pareiškėjos skundą. Nors šiuo požiūriu teismo sprendimas ydingas, tačiau šis ydingumas nėra esminis, nes pirmiau išdėstyti motyvai dėl susiklosčiusių santykių ir keliamo ginčo pobūdžio yra iš esmės analogiški ir dėl Komisijos atsisakymo nagrinėti pareiškėjos skundą, ir dėl ginčijamo Tarnybos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Vis dėlto, kadangi, kaip nurodyta pirmiau, ši skundo dalis nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, pareiškėjos skundo dalis dėl Tarnybos 2012 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. 4-194 paliktina nenagrinėtina, o byla nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos E. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo rezoliucinės dalies pirmą punktą pakeisti ir išdėstyti taip: pareiškėjos E. Ž. skundo dalį dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. vasario 20 d. sprendimo atmesti kaip nepagrįstą. Bylą dėl E. Ž. skundo dalies dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. 4-194 nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis