2022-03-03 Nr. BB-1574-1-10-1-00440-2011-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-10-648/2022

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-00440-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.7.2.1; 1.2.17.12.2; 1.2.18.4; 1.2.18.10; 1.2.29.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

nuteistojo D. K. gynėjai advokatei Egidijai Belevičienei,

nuteistosios L. T. gynėjui advokatui Laimonui Judickui,

G. B., kuriam baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. T. ir jos gynėjo advokato Laimono Judicko, nuteistojo D. K. (D. K.), asmenų, kuriems baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui D. P., R. S., G. B. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 16 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 8 d. nuosprendžiu L. T. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį, BK 208 straipsnio 2 dalį, BK 216 straipsnio 1 dalį, D. K. dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, G. B. dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, D. P. dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, R. S. dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, išteisinti, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimo požymių.

Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu L. T. nuteista pagal BK 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 216 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirti galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, BK 71 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant L. T. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas) ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 25 MGL dydžio (1 250 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per paskirta sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo; D. K. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 80 MGL (3012,80 Eur) dydžio bauda, ją įpareigota sumokėti per vienerius metus; pripažinta, kad D. P., R. S. ir G. B. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymių, ir, vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu (2010 m. birželio 15 d. įstatymo redakcija), baudžiamoji byla jiems nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui; pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl L. T. išteisinimo pagal BK 208 straipsnio 2 dalį palikta nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 19 d. nutartimi ištaisytas Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 16 d. nutarties rezoliucinėje dalyje padarytas netikslumas ir nurodyta, kad L. T. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, nurodytos BK 208 straipsnio 2 dalyje, požymių, ir, vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija), baudžiamoji byla L. T. nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Taip pat baudžiamoji byla suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui nutraukta R. J.. Kasacinis skundas dėl šios nuosprendžio dalies nėra paduotas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi L. T. gynėjo advokato Laimono Judicko, prašiusio tenkinti jo ir L. T. kasacinį skundą, D. K. gynėjos advokatės Egidijos Belevičienės, prašiusios tenkinti D. K. kasacinį skundą, G. B. gynėjo advokato Romualdo Mikliušo, prašiusio tenkinti G. B. kasacinį skundą, prokuroro, prašiusio L. T. ir jos gynėjo advokato Laimono Judicko kasacinį skundą tenkinti iš dalies, D. P. kasacinį skundą atmesti, D. K., G. B. ir R. S. kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. L. T. nuteista už tai, kad, būdama UAB „L“ direktorė bei viena iš akcininkių, atstovaudama šiai bendrovei ir veikdama jos vardu, žinodama apie bendrovės sunkią ekonominę padėtį ir galimą nemokumą, nevykdydama įsipareigojimų kreditoriams ir akivaizdžiai gresiant bendrovės bankrotui, kuris 2010 m. balandžio 27 d. teismo nutartimi buvo paskelbtas kreditorių iniciatyva, iššvaistė savo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms ir atsiskaitymams su kreditoriais padengti, sudarydama apsimestinį sandorį, taip padarydama turtinės žalos kreditoriams, o vėliau siekė šį turtą legalizuoti, t. y. turėdama išankstinį tikslą iššvaistyti dėl einamų pareigų savo žinioje esantį UAB „L“ nekilnojamąjį turtą – patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, jai kaip direktorei 2009 m. spalio 29 d. pasirašius minėtų patalpų apsimestinę pirkimo–pardavimo sutartį su D.

P., žinant, jog D. P. nesumokės bendrovei sutartyje nurodytų lėšų – 300 000 Lt už tariamai perkamas patalpas, nuo 2010 m. sausio 27 d. akcininkių sprendimu paskyrus bendrovės direktoriumi R. J., kuris, žinodamas apie apsimestinį sandorį, kaip direktorius melagingai patvirtino parašu 2010 m. sausio 28 d. kasos pajamų orderyje LIL Nr. 228, kad gavo iš D. P. lėšas. Taip L. T. iššvaistė savo žinioje esantį didelės vertės svetimą UAB „L“ turtą – patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, už 300 000 Lt vertės, t. y. perrašius teisinę pastato registraciją D.

P. vardu, po to sudarė galimybę direktoriui R. J. apgaulingai organizuoti bendrovės „L“ buhalterinę apskaitą, klastojant dokumentus, siekiant melagingai pagrįsti tariamai teisėtą UAB „L“ priklausančių lėšų – 400 000 Lt (iš jų 300 000 Lt tariamai gautų už parduotuvės patalpų pardavimą) kasoje panaudojimą, 2010 m. vasario 9 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 02/09 tariamai perkant iš UAB „Euro kailiai“ 5000 vnt. 400 000 Lt vertės UAB „L P“ akcijų už 400 000 Lt. L. T., tęsdama savo nusikalstamą veiką ir žinodama, jog UAB „L“ nekilnojamasis turtas – patalpos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), Panevėžys, yra jos nusikalstamais veiksmais pagal 2009 m. spalio 29 d. apsimestinę pirkimo–pardavimo sutartį iššvaistytos ir perleistos tretiesiems asmenims, t. y.

D. P., kita 2010 m. rugsėjo 7 d. apsimestine pirkimo–pardavimo sutartimi tariamai parduotos UAB „P P“ (buvęs pavadinimas – UAB „E“), o šiai bendrovei 2011 m. rugsėjo 26 d. apsimestine pirkimo–pardavimo sutartimi tariamai pardavus patalpas UAB „M“, kuri šias patalpas įgijo per direktorių D. K., realiai nemokėdama pinigų UAB „P P“ ir žinodama, kad BUAB „L“ iškelta bankroto byla, pasitelkusi D. K., kuris nežinojo apie jos nusikalstamus veiksmus iššvaistant UAB „L“ priklausiusias patalpas ir jam būnant tik formaliu bendrovės direktoriumi, įteisino šias patalpas UAB „M“ vardu ir, būdama faktinė šių patalpų savininkė bei valdytoja, 2011–2013 metais nuomodama UAB „M“ vardu šias patalpas kitiems asmenims, faktiškai dalyvaudama bandant šias patalpas parduoti, 2013 m. spalio 24 d.

UAB „M“ vardu sudarius preliminariąsias sutartis su patalpų pirkėjais, bendravo su nekilnojamojo turto agentūros atstovais, derindama patalpų kainą, pardavimo sąlygas, t. y. faktiškai sudarydama tariamus patalpų pirkimo–pardavimo sandorius fizinių ir juridinių asmenų vardu bei šias patalpas panaudodama komercinėje veikloje, UAB „M“ vardu gaunant pajamas už nuomą, avansinį būsimų pirkėjų 18 000 Lt mokėjimą už preliminariąsias sutartis, taip siekdama nuslėpti UAB „L“ teisėtai priklausiusį, jos pačios iššvaistytą didelės vertės svetimą turtą, nors žinojo, kad patalpos UAB „M“ vardu įgytos nusikalstamu būdu.

Taip L. T. iššvaistė savo žinioje esantį svetimą UAB „L“ didelės vertės turtą – patalpas už 300 000 Lt vertės, dėl to bendrovė neteko nuosavybės teisių į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, kurios galėjo būti panaudotos skoloms ir atsiskaitymams su bendrovės kreditoriais padengti, bei nusikalstamu būdu įgytas patalpas kitos bendrovės vardu legalizavo ir siekė jas parduoti iki 2014 m. sausio 17 d., t. y. kai buvo pritaikytas teisėsaugos institucijų laikinas nuosavybės teisės apribojimas į šias patalpas.

2. D. K. nuteistas už tai, kad nuo 2011 m. rugsėjo 13 d. paskirtas UAB „M“ direktoriumi, kartu vykdančiu ir kasininko funkcijas, žinodamas, jog bendrovėje faktinė veikla realiai nebus vykdoma, ir būdamas tik formalus direktorius, nuo 2011 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. sausio 17 d. Vilniuje pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų norminių aktų reikalavimus, klastodamas dokumentus ir suklastotus dokumentus pateikdamas buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „Vomes“ atstovei, nežinančiai apie jo nusikalstamą veiką, kad ji įtrauktų į apskaitą, taip tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės „M“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d.

Buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 6 straipsnio („Apskaitos tvarkymo sistemos nustatymas ir parinkimas“) 2 dalies reikalavimus, nustatančius, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio („Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“) 1 dalies reikalavimus, nustatančius, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, bei, vykdydamas buvusios UAB „L“ akcininkės ir direktorės L.

A.-T. prašymus, 2011 m. rugsėjo 26 d. apsimestinėje negyvenamosios patalpos pirkimo–pardavimo sutartyje pasirašęs fiktyvų iš UAB „P P“ (buvusi UAB „E“) 2009 metais UAB „L“ priklausiusių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), įsigijimą už 280 000 Lt, taip pat žinodamas, kad bendrovėje nėra lėšų, ir nemokėdamas pinigų UAB „P P“, UAB „M“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovės UAB „Vomes“ įgaliotai atstovei pateikė minėtą apsimestinę pirkimo–pardavimo sutartį bei 2011 m. gruodžio 2 d. surašytą vekselio kopiją dėl tariamo 280 000 Lt gavimo iš užsienio įmonės „H“, bet nepateikęs jokių pirminių dokumentų, dėl to apskaitoje nebuvo registruotas tariamų 280 000 Lt pinigų gavimas, taip pagal suklastotus dokumentus įteisino šias patalpas UAB „M“ vardu.

Po to L. A.-T. būnant faktine šių patalpų savininke ir valdytoja, D. K. 2011–2013 metais tik UAB „M“ vardu pasirašant šių patalpų nuomos sutartis ir jas nuomojant kitiems asmenims, iš gautų už nuomą 46 621,61 Lt pajamų dalį 39 000 Lt skolos sumokėjo bendrovei „H“ pagal tariamą vekselio kopiją, kurios nepatvirtino jokiais apskaitos dokumentais ir jų nepateikė apskaitą tvarkančiai atstovei, nes pagal išrašytus jo kasos išlaidų orderius, t. y. 2013 m. gegužės 24 d. A Nr. 9 – dėl 18 000 Lt ir 2013 m. spalio 1 d.

A Nr. 10 – dėl 21 000 Lt, nepateikė jokių dokumentų, kad bendrovė „H“ minėtus pinigus gavo. D. K. 2013 m. spalio 24 d. tik pasirašius UAB „M“ vardu preliminariąsias sutartis su būsimais patalpų pirkėjais ir gavus į atsiskaitomąją bendrovės sąskaitą avansinį būsimų pirkėjų 18 000 Lt mokėjimą, o L. A.-T. faktiškai bendraujant su nekilnojamojo turto agentūros atstovais, derinant patalpų kainą, pardavimo sąlygas, bandant šias patalpas parduoti, taip D. K. apgaulingai tvarkant UAB „M“ buhalterinę apskaitą, L.

A.-T. siekė UAB „M“ vardu nuslėpti UAB „L“ teisėtai priklausiusį minėtą turtą, kuriam 2014 m. sausio 17 d. buvo pritaikytas teisėsaugos institucijų laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Dėl visų šių išvardytų pažeidimų ir iš jų atsiradusių pasekmių iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „M“ 2011–2014 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

3. G. B. 2011 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus miesto 15-ajame notaro biure, Vilniuje, veikdamas pagal UAB „E“ direktorės R. S. 2011 m. rugsėjo 23 d. įgaliojimą atstovauti bendrovei, suklastojo dokumentą, t. y. 2011 m. rugsėjo 26 d. nekilnojamosios patalpos pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DJ-5587 dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pardavimo tarp jo (G. B.) ir UAB „M“ direktoriaus D. K. už 280 000 Lt, pasirašydamas apsimestinėje sutartyje bei žinodamas, kad pinigai nebus sumokėti, nes šios patalpos buvo įgytos 2010 metais taip pat nemokant pinigų, t. y. taip patvirtino įgytų patalpų UAB „M“ vardu faktą. Baudžiamoji byla jam nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

4. D. P. nuo 2009 m. spalio 29 d. iki 2010 m. rugsėjo 7 d. Vilniuje, dirbdama pagal darbo sutartį UAB „L“, suklastojo dokumentus, t. y. 2009 m. spalio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl UAB „L“ patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tarp jos ir tuometinės direktorės L. A.-T., pasirašydama apsimestinėje sutartyje ir iš anksto žinodama, jog nesumokės bendrovei sutartyje nurodytų lėšų – 300 000 Lt už tariamai perkamas patalpas, o vėliau pagal 2009 m. lapkričio 2 d. panaudos sutartį nuo 2009 m. lapkričio 2 d. iki 2010 m. vasario 2 d. leido nemokamai UAB „L“ naudotis minėtomis patalpomis.

4.1. D. P., tęsdama nusikalstamą veiką, suklastojo, t. y. savo parašu melagingai patvirtino 2010 m. sausio 28 d. UAB „L“ kasos pajamų orderyje LIL Nr. 228, kad sumokėjo grynuosius pinigus – 300 000 Lt UAB „L“ direktoriui R. J., taip sudarydama sąlygas jam žinomai suklastotą dokumentą panaudoti įtraukiant jį į bendrovės buhalterinę apskaitą bei sudarydama sąlygas buvusiai UAB „L“ direktorei perrašyti L. A.-T. teisinę patalpų registraciją jos vardu.

4.2. Taip pat D. P., toliau tęsdama nusikalstamą veiką, 2010 m. rugsėjo 7 d. Vilniaus miesto 15-ajame notaro biure Vilniuje suklastojo dokumentą, t. y. 2010 m. rugsėjo 7 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DJ-5286 dėl patalpų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), Panevėžys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pardavimo tarp jos ir UAB „E“ atstovaujamos direktorės R. S., pasirašydama apsimestinėje sutartyje ir melagingai patvirtindama, kad gavo sutartyje nurodytas lėšas – 300 000 Lt, taip patvirtindama įgytų patalpų UAB „E“ vardu faktą.

4.3. Baudžiamoji byla jai nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

5. R. S. 2010 m. rugsėjo 7 d. Vilniaus miesto 15-ajame notaro biure, Vilniuje, dirbdama UAB „E“ direktore ir atstovaudama bendrovei, suklastojo dokumentą, t. y. 2010 m. rugsėjo 7 d. nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. DJ-5286 dėl patalpų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), Panevėžys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pirkimo tarp jos ir D. P., pasirašydama apsimestinėje sutartyje ir melagingai patvirtindama, jog sumokėjo D. P. sutartyje nurodytas lėšas – 300 000 Lt už perkamas patalpas, nors realiai už jas nemokėjo, ir taip patvirtino įgytų patalpų UAB „E“ vardu faktą. Baudžiamoji byla jai nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

6. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl L. T., D. K., D. P., R. S. ir G. B. išteisinimo, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir selektyviai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai vertino jų visumą, jų nesugretino, nesusiejo į vientisą loginę grandinę ir dėl to padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

III. Kasacinio skundo argumentai

7. Kasaciniu skundu nuteistoji L. T. ir jos gynėjas advokatas Laimonas Judickas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 16 d. nuosprendžio dalį dėl L. T. nuteisimo, Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 19 d. nutartį dėl klaidos ištaisymo ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 8 d. nuosprendžio dalį dėl jos išteisinimo. Kasatoriai skunde nurodo:

7.1. Apeliacinės instancijos teismas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 324 straipsnio 6 dalies pagrindu neatnaujino įrodymų tyrimo byloje dėl L. T. pareikštų kaltinimų, nors byloje buvo atnaujintas įrodymų tyrimas dėl R. J., D. K. pareikštų kaltinimų. Neatnaujinus bylos dalies dėl L. T. pareikštų kaltinimų, tiesiogiai neištirti reikšmingi bylos duomenys, dėl to apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

7.2. Skundžiamame nuosprendyje pritarta prokuroro apeliacinio skundo argumentams ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Skundžiamame nuosprendyje atskirai aptariami L. T. ir D. K. pareikšti kaltinimai. Apeliaciniame teisme atnaujinus įrodymų tyrimą dėl R. J. ir D. K. pareikštų kaltinimų, nebuvo tirti įrodymai ar aplinkybės, kurios būtų susijusios su L. T. inkriminuotais nusikalstamų veikų epizodais. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinio skundo dalį dėl L. T. pareikštų kaltinimų, vadovavosi tik rašytine bylos medžiaga. Byloje tiesiogiai nebuvo apklausiami liudytojai. Svarbu ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas visas byloje kilusias abejones ir prieštaravimus tarp įrodymų aiškino kaip nepatikimus, todėl jais nesivadovavo (pvz., liudytojos J. Č. parodymais).

7.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančius BPK 20 straipsnio reikalavimus. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje esančius prieštaravimus aiškino baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų nenaudai ir neatsižvelgė į byloje surinktų įrodymų visumą, dėl to pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kasatoriai nurodo atskirus įrodymus (kuriuos, jų vertinimu, netinkamai vertino apeliacinės instancijos teismas) dėl to, kad L. T. neturėjo realių žinių apie įmonės finansinę būklę. Taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas 2009 m. spalio 29 d. patalpų pirkimo–pardavimo sutartį pripažino apsimestine, tačiau tokia išvada padaryta atmetus ir nepagrįstai nesivadovavus byloje pateiktais L. T., D. P., R. J. ir J. Č. parodymais. Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į A. G. nurodytas aplinkybes, duomenis apie UAB „F“ apyvartines lėšas, kurios patvirtino J. Č. parodymus, kad ji galėjo disponuoti 300 000 Lt suma. Teismui nesivadovavus J. Č. byloje teiktais parodymais, buvo atmesti D. P. ir R. J. parodymai. Nepašalinus abejonių dėl J. Č. paliudytos aplinkybės, jog ji galėjo disponuoti 300 000 Lt grynųjų pinigų suma, nebuvo pagrindo nesivadovauti tokiais įrodymais.

7.4. Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad L. T., sudarydama 2009 m. spalio 29 d. patalpų pirkimo–pardavimo sutartį, siekė nusikalstamų tikslų, t. y. iššvaistyti UAB „L“ turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms ir atsiskaitymams su kreditoriais padengti, taip pat padarydama turtinės žalos kreditoriams, o vėliau siekė šį turtą legalizuoti. Šios prielaidos nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad 2009 m. spalio 12 d. UAB „L“ neeiliniame visuotiniame akcininkų susirinkime pastatą (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, nuspręsta parduoti nenurodant konkretaus pirkėjo, tačiau nurodant turto pardavimo kainą. 2009 m. spalio 12 d. UAB „L“ neeilinio akcininkų susirinkimo protokolu L. T. buvo įpareigota pasirašyti sutartį su būsimu pirkėju. Tai reiškia, kad akcininkų sprendimo priėmimo metu dar nebuvo žinomas pirkėjas. Byloje nėra duomenų, kad L. T. būtų gavusi naudą už patalpas ar kontroliavusi bendroves, kurioms priklausė patalpų nuosavybės teisė. Aplinkybės, kad 18 000 Lt avansas buvo sumokėtas patalpų nuosavybės teisių turėtojui, reiškia, kad patalpos buvo ne „legalizuojamos“, o buvo gaunamas jų vertės ekvivalentas pinigais.

7.5. Byloje taip pat nėra duomenų, kad sudarant 2010 m. rugsėjo 7 d., 2011 m. rugsėjo 26 d. patalpų pirkimo–pardavimo sutartis būtų dalyvavusi L. T.. Taip pat byloje nenustatyta, kad L. T. būtų faktiškai disponavusi patalpomis ir gavusi kokią nors naudą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokias aplinkybes laikė nustatytomis ir įrodytomis, nors tokia išvada padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus.

7.6. Byloje nesurinkta duomenų ir dėl to, kad L. T. būtų susijusi su UAB „E“, UAB „M“ valdymu, t. y. kad šių įmonių faktine valdytoja ir galutine naudos gavėja būtų būtent L. T., kad ji būtų pasitelkusi D. K. savo tikslams įvykdyti. Priešingai, byloje nesurinkta ir nenustatyta ryšio bei sąsajų tarp L. T. ir UAB „E“, UAB „M“ ar D. K.. Taigi, byloje nesant duomenų, jog L. T. būtų susijusi su UAB „E“, UAB „M“ valdymu, kad patalpas būtų valdžiusi ar iš jų kokią nors naudą būtų gavusi būtent L. T., nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad L. T. valdė pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, ir juo disponavo.

7.7. Dėl BK 216 straipsnio taikymo kasaciniame skunde pažymima, kad pripažinus L. T. kalta padarius nusikalstamas veikas, nurodytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 208 straipsnio 2 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje, liko neįvertinta tai, ar L. T. inkriminuotos veikos atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus.

7.8. Šioje byloje patalpų, kurios yra nekilnojamasis turtas, pirkimo–pardavimo sutartys civiline tvarka nebuvo panaikintos ir galioja iki šiol, todėl toks nekilnojamasis turtas nelaikytinas BK 216 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo objektu. Civilinė ieškovė BUAB „L“ baudžiamojoje byloje atsisakė visų civilinio ieškinio reikalavimų ir patalpoms taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos. Šalims pasirašius taikos sutartį civilinio pobūdžio ginčas buvo išspręstas, o visos ginčytos patalpų pirkimo–pardavimo sutartys liko galioti. Tokiu būdu bankrutavusios UAB „L“ teisės buvo apgintos civilinio proceso priemonėmis.

7.9. BK 216 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos objektas yra valstybės finansų ir kredito sistema, jos stabilumas. Todėl, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarčių civiline tvarka nepripažinus fiktyviomis ir apsimestinėmis, jų nepanaikinus ir iš tokių sandorių kilusiems padariniams likus galioti, nėra pagrindo daryti išvadą esant pažeistam įstatymo saugomam gėriui.

7.10. Pagal L. T. pareikšto kaltinimo turinį, jos neteisėti veiksmai pagal BK 216 straipsnio 1 dalį pasireiškė apsimestinių sandorių sudarymu. Tačiau nė viename iš civilinių ginčų L. T. nebuvo traukiama kaip atsakovė. Tuo labiau patalpų pirkimo–pardavimo sutartys civiline tvarka nebuvo panaikintos ir galioja iki šiol, t. y. restitucija ar turto konfiskavimas patalpoms netaikytas, sudaryti sandoriai nepanaikinti ir galioja. Esant privalomai nekilnojamojo turto perleidimo sandorių notarinei registracijai ir išviešinimui Nekilnojamojo turto registre, tokio turto legalizavimas sandorių pagrindu neatitinka BK 216 straipsnio 1 dalies požymių, t. y. turto perleidimo.

7.11. Turto iššvaistymo požymis apima neatlygintinį turto (turtinės teisės) perleidimą tretiesiems asmenims, kurie šį turtą gauna, juo gali disponuoti savo nuožiūra. Tai reiškia, kad tokio turto civilinėje apyvartoje nėra tikslo „legalizuoti“ (įteisinti). Nesant aplinkybių dėl turto įteisinimo, t. y. disponavimo civilinėje apyvartoje įforminimo, nėra pagrindo daryti išvadą, kad tokio turto perleidimas tretiesiems asmenims galėtų būti pripažintas turto legalizavimu. Nenustačius tikslo įteisinti nusikalstamu būdu įgytą turtą, nėra būtinųjų BK 216 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo subjektyviųjų požymių – tiesioginės tyčios ir tikslo.

8. Kasaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 16 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 8 d. išteisinamąjį nuosprendį arba perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

8.1. Skundžiamas nuosprendis neatitinka BK 331 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 305 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, keliamų apeliacinės instancijos teismo surašomo nuosprendžio turiniui. Pakartodamas (perkopijuodamas) ydingas kaltinamojo akto formuluotes aprašant veikos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad jos iš esmės neatitinka ne tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų visumos turinio, tačiau ir paties teismo motyvų dėl nusikalstamais pripažintų D. K. veiksmų prasmės; jame paliktos teisiškai ydingos kasatoriui kaltinamuoju aktu inkriminuotos veikos aplinkybės, konstatuojant jį atlikus veiksmus, atitinkančius jam ir neinkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius. Nuosprendyje nėra išdėstytos bylos įrodymais pagrįstos išvados dėl kasatoriaus D. K. kaltės.

8.2. Skundžiamo nuosprendžio dalyje dėl D. K. nuteisimo yra išvardyti D. K. parodymai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – FNTT) Panevėžio apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos skyriaus 2014 m. gegužės 27 d. specialisto išvada Nr. 5-5/47, specialistės Z. M. parodymai, auditoriaus E. J. surašytos specialisto išvados Nr. 09/14 ir Nr. 04/26, specialisto E. J. parodymai. Jokie kiti įrodymų šaltiniai nėra nurodyti ir nebuvo vertinti. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino daugelio kitų įrodymų šaltinių, kuriais savo sprendimą motyvavo pirmosios instancijos teismas. Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo atskirus įrodymus, kurių nevertino apeliacinės instancijos teismas, ir pasisako dėl jų esmės, turinio, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo atlikta nurodomų įrodymų analizė yra išsami ir objektyvi.

8.3. Kasatorius akcentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio konstatuojamojoje dalyje pripažino, jog D. K. tyčia suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, t. y. padarė nusikaltimą, nurodytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, tačiau tokio nusikaltimo padarymu D. K. nebuvo kaltinamas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka kaltinimas keičiamas nebuvo, prokuroro apeliaciniu skundu taip pat nebuvo prašoma keisti kaltinimo. BPK 320 straipsnyje yra apibrėžtos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad išteisintojo padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo procesinės teisės nuosprendžio konstatuojamojoje dalyje įrašyti, kad D. K. tyčia suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo.

8.4. Skundžiamame nuosprendyje aprašant nuteistosios L. T. veiksmus nurodyta, kad ji pasinaudojo D. K. kaip asmeniu, kuris nežinojo apie jos vykdomą nusikaltimą, t. y. asmeniu be kaltės (tai teigia ir D. K., nurodydamas, kad jis nežinojo apie visas aplinkybes, susijusias su patalpų perleidimu). Vis dėlto kitame to paties nuosprendžio konstatuojamosios dalies punkte teismas konstatavo visiškai priešingas aplinkybes – kad D. K. vykdė L. T. nusikalstamus nurodymus, t. y. buvo jos bendrininkas, nors šis požymis D. K. taip pat nebuvo inkriminuotas.

8.5. Šios tarpusavyje iš esmės prieštaraujančios ir nesuderinamos faktinės aplinkybės laikytinos esminiu nuosprendžio trūkumu, ypač įvertinant tai, kad tai prieštaravimas ne tarp nuosprendžio motyvų, o tarp konstatuojamosios dalies teiginių, t. y. įsiteisėjus tokiam nuosprendžiui šios abi aplinkybės turi būti vertinamos kaip teismo nustatyta tiesa. Šios teismo nurodytos tarpusavyje nesuderinamos aplinkybės turi esminę reikšmę sprendžiant dėl D. K. pareikšto kaltinimo pagrįstumo. Nuosprendis, kurio konstatuojamojoje dalyje įrašytos tokios esminės viena kitą paneigiančios išvados dėl teismo nustatytų faktinių aplinkybių, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, toks nuosprendis negali būti paliktas galioti, todėl turi būti panaikintas dėl esminių nuosprendžio surašymą reglamentuojančių BPK normų pažeidimo, ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

8.6. Kasatorius akcentuoja skundžiamo nuosprendžio nenuoseklumą ir tuo aspektu, kad jame nepagrįstai konstatuota, jog D. K. buvo tik formalus (deklaratyvus) įmonės vadovas. Kasatorius pažymi, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma rodo, jog kasatorius buvo ne formalus, o realus ir vienintelis įmonės vadovas, o vėliau – ir akcininkas. Jis priiminėjo sprendimus dėl įmonės veiklos, rūpinosi sudaromų sandorių turiniu, atliko kitas įmonės vadovui priskirtas funkcijas. Tai, kad D. K. realiai, o ne formaliai atliko direktoriaus funkcijas, patvirtina ir ta aplinkybė, kad kai dėl sunkios įmonės finansinės padėties jis (vienintelis UAB „M“ darbuotojas) buvo atleistas iš šių pareigų ir apie tai buvo informuota „Sodra“, jis, kaip vienintelis akcininkas, ir toliau faktiškai valdė šią įmonę, kaip vadovas nebuvo išregistruotas iš VĮ Registrų centro duomenų bazės.

8.7. Kasatorius teigia, kad skundžiamo nuosprendžio išvados dėl jo kaltės padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes apeliacinės instancijos teismas netinkamai, neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymų šaltinius, dalies jų turinį, kuris tiesiogiai paneigė kasatoriui pareikštą kaltinimą, nutylėjo, nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir nuosprendį grindė duomenų šaltiniu, neatitinkančiu BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse keliamų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas besąlygiškai rėmėsi specialisto išvada, surašyta ikiteisminio tyrimo metu, kuria grindžiamas ir kaltinimas, neįvertindamas to, kad ši išvada nėra teisinga dėl joje esančių duomenų nepakankamumo, kad jos teisingumo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepatvirtino net pati ją surašiusi specialistė, taip pat to, kad joje pateikiamos išvados yra paneigtos kitų byloje esančių įrodymų.

8.8. Kvestionuodamas specialistės išvados turinį bei apeliacinės instancijos teismo rėmimąsi ja, kasatorius pažymi, kad išvadoje pateikiama neteisinga vekselio, kaip vertybinio popieriaus, teisinė reikšmė, ir pabrėžia, kad surašant išvadą specialistei nebuvo pateikti visi reikšmingi dokumentai, kuriems esant išvada keistųsi. Vekselis aptariamoje specialistės išvadoje buvo įvertintas tik kaip dokumentas, pagal kurį turėjo būti paskolinti pinigai, tačiau neįvertinta, kad vekselis gali atlikti ir tam tikrą prievolės užtikrinimo funkciją. Vekselio teisinės reikšmės vertinimas yra teisinių, o ne specialiųjų žinių taikymo sritis. Todėl šio vertybinio popieriaus teisinį vertinimą turėjo pateikti būtent bylą nagrinėjęs teismas, tačiau tai nebuvo padaryta ir ši teisės taikymo bei aiškinimo klaida (dėl vekselio esmės, paskirties bei reikšmės) sudarė prielaidas nepagrįstai konstatuoti kasatoriaus kaltę.

8.9. Kasaciniame skunde pažymima, kad teismas, savo baigiamojo akto išvadas grįsdamas specialisto išvada, negali neįvertinti jos turinio patikimumo ir teisingumo, negali šiam įrodymų šaltiniui taikyti žemesnių įrodinėjimo standartų nei kitiems byloje esantiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė, nes specialisto išvada ikiteisminio tyrimo metu buvo surašyta neturint visų reikšmingų dokumentų, kurie būtų turėję esminę įtaką išvados turiniui (ir kurie vėliau buvo gauti ir ištirti bylos nagrinėjimo metu). Tokia išvada nėra patikima ir ja negali būti grindžiamos apkaltinamojo nuosprendžio išvados.

8.10. Nagrinėjamoje byloje esant esminių prieštaravimų tarp specialisto išvados ir gynybos pateiktos konsultacinės išvados, šių prieštaravimų nepašalinęs, pirmosios instancijos teismas visus nepašalintus neaiškumus aiškino kaltinamojo naudai, o apeliacinės instancijos teismas, visiems tiems prieštaravimams ir toliau egzistuojant, gynybos pateiktą konsultacinę išvadą ignoravo nepateikdamas jokio jos teisinio vertinimo, besąlygiškai rėmėsi FNTT specialistės išvada, kurios teiginių nepatvirtino net pati ją surašiusi specialistė ir kurios akivaizdų klaidingumą bei neišsamumą konstatavo pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo motyvų dėl FNTT specialistės išvados kritiško vertinimo nepaneigė, neatsižvelgė į tai, kad ši išvada ikiteisminio tyrimo metu buvo surašyta specialistei neturint esminę reikšmę turinčių dokumentų, nepateikė jokių savarankiškų motyvų, kodėl ši išvada turėtų būti laikoma patikima ir teisinga. Šie pažeidimai gali būti ištaisyti tik panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, kai turėtų būti paskirta UAB „M“ ūkinės finansinės veiklos ekspertizė.

8.11. Svarbus įrodymų šaltinis, paneigiantis ydingus kaltinimo teiginius, mechaniškai perkeltus į apkaltinamąjį nuosprendį bei atskleidžiantis kasatoriaus veiksmų tikrąją reikšmę, yra kasatoriaus D. K. parodymai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė kaip gynybinę versiją. Tačiau iš nuosprendžio turinio matyti, kad iš esmės vienintelė aplinkybė, kuria remiantis buvo atmestas šis įrodymų šaltinis, – tai kasatoriaus procesinė padėtis, o jo parodymų turinio nei atskirai, nei su visuma įrodymų apeliacinės instancijos teismas neįvertino, taip esmingai pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

8.12. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nuosprendį grįsdamas išimtinai FNTT specialistės išvada, šiam vieninteliam įrodymų šaltiniui suteikė išskirtinę įrodomąją reikšmę, neįvertino jo turinio trūkumų, keliančių abejonių šio įrodymų šaltinio patikimumu. Nuosprendyje teismas nutylėjo, kad pati šią išvadą surašiusi specialistė Z. M., apklausta teisme, nepatvirtino jos teisingumo, nes surašant išvadą jai nebuvo pateikti visi reikšmingi dokumentai. Konstatuodamas, kad ši specialistės išvada yra teisingiausia, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino priešingos konsultacinės išvados, tai būtų lėmę būtinybę skirti ekspertizę prieštaravimams pašalinti. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesilaikė rungtyniškumo principo reikalavimų, vieninteliam byloje esančiam įrodymui – FNTT specialistės išvadai (kurios patikimumas buvo paneigtas bylos teisminio nagrinėjimo metu) suteikė išskirtinę reikšmę, be jokių motyvų atmesdamas kitus įrodymus, juos tiesiog nutylėdamas ir jų nevertindamas. Šie pažeidimai laikytini esminiais, nes suvaržė kaltinamajam garantuojamas teises ir sukliudė šią baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme išnagrinėti išsamiai ir nešališkai bei priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

8.13. Dėl baudžiamojo įstatymo (BK 222 straipsnio 1 dalies) taikymo kasatorius pažymi, kad teismų nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, jog D. K. veiksmuose nebuvo nustatyti būtinieji šio nusikaltimo sudėties požymiai: nebuvo nustatyta nė viena iš alternatyvių objektyvių veikų – nenustatyti teisės aktų pažeidimai ir nenustatytos pasekmės, taip pat nebuvo nustatyta tiesioginės D. K. tyčios. Nenustačius asmens veiksmuose nusikaltimo sudėties, jam negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

9. Kasaciniu skundu G. B., kuriam baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria baudžiamoji byla jam nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 8 d. išteisinamąjį nuosprendį arba perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

9.1. Skundžiamas nuosprendis neatitinka BPK įtvirtintų reikalavimų, keliamų apeliacinės instancijos teismo surašomo nuosprendžio turiniui. Pakartodamas ydingas kaltinamojo akto formuluotes aprašant veikos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad jos iš esmės neatitinka ne tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų viseto turinio, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nustatytos esminės naujos aplinkybės, kurios paneigė kaltinamojo akto formuluotes, dėl ko pasisakoma kasaciniame skunde, tačiau ir paties teismo motyvų dėl nusikalstamais pripažintų G. B. veiksmų prasmės; jame paliktos teisiškai ydingos kasatoriui kaltinamuoju aktu inkriminuotos veikos aplinkybės, konstatuojant jį atlikus veiksmus, atitinkančius jam ir neinkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius. Nuosprendyje nėra išdėstytos bylos įrodymais pagrįstos išvados dėl kasatoriaus kaltės.

9.2. Kaip kasatoriaus kaltę pagrindžiantys duomenys yra išvardyti šie įrodymai: paties G. B. parodymai, auditoriaus E. J. surašytos specialisto išvados Nr. 09/14 ir Nr. 04/26, specialisto E. J. parodymai. Jokie kiti įrodymų šaltiniai nėra nurodyti ir nevertinti.

9.3. Kasatorius nurodo atskiras skundžiamo nuosprendžio dalis ir pateikia jų vertinimą. Teigia, kad iš skundžiamo nuosprendžio lieka neaišku, apie kokią tikrovės neatitinkančią informaciją kalbama, nes nuosprendyje tokia „tikrovės neatitinkanti informacija“ nėra detalizuojama ir konkrečiai įvardijama. Iš nuosprendžio turinio nėra aišku, kaip finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimas VĮ Registrų centrui gali daryti įtaką įmonės galimybėms įsigyti nekilnojamąjį turtą. Be to, 2017 m. balandžio 26 d. UAB „A“ auditorius E. J. pateikė specialisto išvadą Nr. 04/26, kurioje buvo padaryta išvada, kad prekybos patalpų pirkimas ir pardavimas buvo tinkamai atvaizduotas. Šios aplinkybės skundžiamame nuosprendyje yra netiriamos ir nutylėtos. Kasatorius akcentuoja, kad patalpos buvo parduotos rinkos kainomis. Be to, nuostolingas sandoris yra visiškai normalus reiškinys atsižvelgiant į verslo riziką. Dalyvavimas versle visada yra susijęs su rizika, jog priimami sprendimai gali būti ne tik naudingi, bet ir nuostolingi. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų faktą, kad UAB „E“ priklausančias patalpas Panevėžyje valdė L. T., nes patalpos buvo nuomojamos, o nuomos pajamos registruojamos UAB „E“ buhalterinėje apskaitoje (apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas šioje byloje nebuvo inkriminuotas).

9.4. G. B. nurodė visus jam žinomus užsienio bendrovių atstovus. Be to, visa informacija apie juridinius asmenis, veikiančius tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, yra viešai prieinama, tačiau teisminio bylos apeliaciniame teisme nagrinėjimo metu nebuvo tiriama ir tikrinama.

9.5. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo teisminio tyrimo metu ištirtais įrodymais, o išskirtinai vadovavosi prokuratūros apeliacinio skundo teiginiais, surašytais tik iš kaltinamojo akto. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 44–46 lapuose yra pateikta išsami įrodymų analizė ir kiekvieno iš jų reikšmė atsižvelgiant į visetą įrodymų, nuosekliai analizuoti ūkiniai sandoriai, jų tarpusavio santykis ir atvaizdavimas buhalterinės apskaitos dokumentuose bei padarytos pagrįstos išvados. Apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų net nenurodė, jų neanalizavo ir nevertino, t. y. neįvykdė pareigos nuosprendyje nurodyti visus įrodymus, išdėstyti pagrįstus motyvus dėl jų vertinimo, dėl pripažinimo įrodymais ar atmetimo, motyvus, leidžiančius padaryti priešingą išvadą nei pirmosios instancijos teismas. Taip buvo pažeisti imperatyvūs BPK bei teismų praktikoje suformuluoti reikalavimai, keliami apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio surašymui, tokie pažeidimai turi būti pripažinti esminiais.

9.6. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio konstatuojamojoje dalyje pripažino, kad G. B. tyčia pasirašinėjo suklastotus dokumentus ir juos panaudojo, t. y. padarė nusikaltimą, nustatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad jeigu G. B. pasirašyti sandoriai būtų suklastoti, t. y. fiktyvūs, tai G. B., veikiančiam kaip UAB „E“ atstovui, turėtų būti inkriminuojamas ir BK 222 straipsnis, tačiau tai nebuvo padaryta, o pasirašyti sandoriai, įregistruoti UAB „E“ buhalterinėje apskaitoje, nėra nuginčyti ar pripažinti apgaulingais. Teisminio nagrinėjimo ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, kaltinamasis negali būti pripažintas kaltu dėl veikos, dėl kurios jis nebuvo kaltinamas (BPK 255 straipsnio 1 dalis).

9.7. Skundžiamo nuosprendžio 47 punkte apeliacinės instancijos teismas nurodė: „L. T., tęsdama savo nusikalstamą veiką <...> ir žinodama, jog UAB „L“ nekilnojamasis turtas – patalpos, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, yra jos nusikalstamais veiksmais pagal 2009-10-29 apsimestinę pirkimo–pardavimo sutartį iššvaistytos ir perleistos tretiesiems asmenims, t. y. D. P., kita 2010-09-07 apsimestine pirkimo–pardavimo sutartimi tariamai parduotos UAB „P P“ (buvęs pavadinimas UAB „E“) <...>“ Taigi, to paties nuosprendžio konstatuojamojoje dalyje aprašant vieno asmens veiksmus nurodyta, kad L. T. pasinaudojo UAB „E“, t. y. G. B., kaip asmeniu, kuris nežinojo apie jos daromą nusikaltimą, t. y. asmeniu be kaltės. Šios iš esmės tarpusavyje prieštaraujančios ir tarpusavyje nesuderinamos faktinės aplinkybės laikytinos esminiu, o ne formaliu nuosprendžio trūkumu, ypač įvertinant tai, kad tai prieštaravimas ne tarp nuosprendžio motyvų, o tarp konstatuojamosios dalies teiginių, t. y. įsiteisėjus tokiam nuosprendžiui šios abi aplinkybės turi būti vertinamos kaip teismo nustatyta tiesa. Šios teismo nurodytos tarpusavyje nesuderinamos aplinkybės turi esminę reikšmę ir sprendžiant G. B. pareikšto kaltinimo pagrįstumą – jei būtų pripažinta teisinga nuosprendžio 47 punkte nurodyta aplinkybė, kad G. B. nežinojo apie kitų asmenų daromas nusikalstamas veikas, tai reiškia, kad nėra nustatyta ir jo tyčia klastoti dokumentus. Nuosprendis, kurio konstatuojamojoje dalyje įrašytos tokios esminės viena kitą paneigiančios išvados dėl teismo nustatytų faktinių aplinkybių, negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, toks nuosprendis negali būti paliktas galioti ir turi būti panaikintas dėl esminių nuosprendžio surašymą reglamentuojančių BPK normų pažeidimo bei byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

9.8. Skundžiamo nuosprendžio išvados dėl kasatoriaus kaltės padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – apeliacinės instancijos teismas netinkamai, neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymų šaltinius, dalies jų turinį, o tuos, kurie paneigė kasatoriui pareikštą kaltinimą, nutylėjo, nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir nuosprendį grindė duomenų šaltiniu, neatitinkančiu BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse keliamų reikalavimų. Esminis įrodymų šaltinis, kuriuo remiantis buvo panaikintas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, yra tai, kad teiginių apie investuoti ketinusius asmenis nepatvirtina objektyvūs įrodymai (nuosprendžio 45 punktas). Priešingai, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad baudžiamoji byla nagrinėjama nuo 2011 metų, ikiteisminio tyrimo metu tyrimas buvo atliktas nekvalifikuotai ir galimos abejonės dėl duomenų patvirtinimo, todėl abejonės negali būti naudojamos kaltinamųjų nenaudai, tai prieštarauja baudžiamojo įstatymo normų reikalavimams.

9.9. Savo išvadą, kad patalpų pirkimas ir pardavimas buvo tinkamai atvaizduoti balanse, auditorius ekspertas E. J. patvirtino ir apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje, priešingai nei specialistė Z. M., kuri savo išvados teiginių teisingumo apklausta teisme nepatvirtino. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje cituoja E. J. pateiktą išvadą, tiek jo parodymus, tačiau dėl jų turinio įrodomosios reikšmės nepateikia jokių motyvų. Teismas nuosprendyje nenurodė jokių argumentų dėl šio įrodymų šaltinio neteisingumo ar nepatikimumo, bet juo tiesiog nesivadovavo ir motyvuose nutylėjo, t. y. šio įrodymų šaltinio visiškai neįvertino, nors šis įrodymų šaltinis nagrinėjamoje byloje yra vienas esminių, kuris paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl kasatoriaus kaltės. Teismų praktikoje nurodyta, kad tai, jog privataus teismo eksperto ar kito asmens, turinčio specialiųjų žinių, pateikta išvada laikoma konsultacine, savaime nereiškia, kad teismas byloje jos neturi tirti ir vertinti. Be tinkamo pagrindo atsisakymas tirti kaltinamojo ar jo gynėjo pateikiamas konsultacines išvadas reikštų rungimosi principo pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas gynybos pateiktą konsultacinę išvadą tiesiog ignoravo nepateikdamas jokio jos teisinio vertinimo. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo motyvų dėl FNTT specialistės išvados kritikos vertinimo nepaneigė, taip pat nutylėjo aplinkybę, kad ši išvada ikiteisminio tyrimo metu buvo surašyta specialistei neturint esminę reikšmę turinčių dokumentų, teismas nepateikė jokių savarankiškų motyvų, kodėl ši išvada turėtų būti laikoma patikima ir teisinga, ir tiesiog ja vadovavosi.

9.10. Šioje byloje svarbus įrodymų šaltinis, paneigiantis ydingus kaltinimo teiginius, yra paties kasatoriaus parodymai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė kaip gynybinę versiją. Tačiau iš nuosprendžio turinio matyti, kad iš esmės vienintelė aplinkybė, kuria remiantis buvo atmestas šis įrodymų šaltinis, – tai kasatoriaus procesinė padėtis, o jo parodymų turinio nei atskirai, nei su visuma įrodymų apeliacinės instancijos teismas neįvertino, taip esmingai pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

Kasatoriaus parodymus patvirtino iš esmės visi bylos teisminio nagrinėjimo metu ištirti tiek objektyvaus, tiek subjektyvaus pobūdžio įrodymų šaltiniai. Patalpų pirkimo–pardavimo sandorio tikrumas, kuris nėra paneigtas jokiais šioje byloje esančiais įrodymais, yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-l 801-619/2017. Šioje byloje buvo patvirtinta 2017 m. rugsėjo 19 d. taikos sutartis, kuria konstatuota, kad aptariamas patalpų pirkimo–pardavimo sandoris nepažeidė teisės aktų reikalavimų, kad UAB „M“ teisėtai (ir realiai) įgijo teisę į aptariamą nekilnojamąjį turtą.

Ta aplinkybė, kad UAB „M“, sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį, nesumokėjo UAB „E“ turto kainos, nedaro sutarties negaliojančios, nes pačioje sutartyje nustatytas mokėjimo atidėjimas, o vėliau kreditorius reikalavimo teisę pardavė kitiems ūkio subjektams, kuriems savo įsipareigojimus UAB „M“ įtvirtino surašydama vekselį. Galiausiai UAB „M“ bankroto proceso metu patalpos buvo parduotos ir įplaukų sąskaita atsiskaityta su visais UAB „M“ kreditoriais, įskaitant ir bendrovę „H“. Visi sandoriai ir atsiskaitymai arba atsiskaitymo atidėjimai buvo teisingai atvaizduoti UAB „E“ apskaitoje, dėl to bendrovei ir atsakingiems asmenims nebuvo inkriminuotas BK 222 straipsnis.

Tačiau, nepaisydamas įrodymų visumos ir ignoruodamas įrodymų vertinimui ir nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas į nuosprendį perkėlė klaidingas ir paneigtas kaltinamojo akto formuluotes, nepaisydamas teisme ištirtų aplinkybių ir neatnaujinęs įrodymų tyrimo. Kasatoriaus parodymus patvirtino kaltinamųjų L. T. parodymai, liudytojos A. Č. parodymai, liudytojo Ž. P. parodymai, E. J. specialisto išvada, byloje esantys dokumentai, kurie ir buvo įvertinti nurodytoje išvadoje. O teismas, atmesdamas kasatoriaus parodymus, t. y.

BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus atitinkantį įrodymų šaltinį, nenurodė jokių leistinų ir patikimų duomenų šaltinių, kuriems prieštarautų G. B. nurodytos aplinkybės.

9.11. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino daugelio byloje esančių įrodymų, nuosprendį grindė vieninteliu įrodymų šaltiniu (kaltinamojo akto argumentais, kurie nebuvo ištirti teisminio bylos nagrinėjimo metu), nepagrįstai suteikdamas jam išskirtinę įrodomąją reikšmę, nepašalino esančių prieštaravimų; nuosprendyje išdėstytos išvados ir jų motyvai yra tarpusavyje prieštaringi ir nelogiški. Visi šie pažeidimai laikytini esminiais ir sudaro pagrindą naikinti skundžiamą nuosprendį.

10. Kasaciniu skundu asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, R. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria baudžiamoji byla jai nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 8 d. išteisinamąjį nuosprendį arba perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

10.1. Kasaciniame skunde akcentuojami BPK 331 straipsnio ir 305 straipsnio nuostatų pažeidimai, padaryti surašant apkaltinamąjį apeliacinės instancijos teismo nuosprendį.

10.2. Skundžiamame nuosprendyje R. S. kaltė grindžiama tik pačios kasatorės parodymais, auditoriaus E. J. surašyta specialisto išvada Nr. 09/14 ir Nr. 04/26, specialisto E. J. parodymais. Kasatorė kvestionuoja šių įrodymų reikšmę bei jų vertinimą. Taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino kitų įrodymų, kuriais savo sprendimą motyvavo pirmosios instancijos teismas: apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje dėl kasatorei inkriminuoto kaltinimo nebuvo vertinti G. B., D. P. parodymai (kurie paneigia apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio teiginius, kad R. S. klastojo dokumentus, taip pat paaiškina, kokiu būdu buvo surastos lėšos (300 000 Lt) atsiskaityti už įsigytas patalpas Panevėžyje), nebuvo vertinami ir esminę reikšmę turintys dokumentai.

10.3. Skundžiamame nuosprendyje konstatuota, kad R. S. tyčia pasirašinėjo suklastotus dokumentus ir juos panaudojo, t. y. padarė nusikaltimą, nurodytą BK 300 straipsnio 1 dalyje. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu R. S. pasirašyti sandoriai būtų suklastoti, t. y. fiktyvūs, tai jai turėtų būti inkriminuojamas ir BK 222 straipsnis, tačiau ši BK norma nebuvo inkrimuojama, o pasirašyti sandoriai įregistruoti UAB „E“ buhalterinėje apskaitoje ir nėra nuginčyti ar pripažinti apgaulingais. Kasatorės vertinimu, tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo išvados dėl jos kaltės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį yra nelogiškos ir nepagrįstos.

10.4. Skundžiamo nuosprendžio išvados dėl kasatorės kaltės padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus – apeliacinės instancijos teismas netinkamai, neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymų šaltinius, kai kuriuos įrodymus ignoravo, nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir nuosprendį grindė duomenų šaltiniu, neatitinkančiu BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse keliamų reikalavimų. 2017 m. balandžio 26 d. UAB „A“ auditorius E. J. atliko tyrimą ir pateikė specialisto išvadą Nr. 04/26, kurioje buvo padarytos išvados dėl tinkamo patalpų pirkimo–pardavimo ir kitų finansinių opercijų atvaizdavimo buhalterinėje apskaitoje. Savo išvadą auditorius patvirtino ir apklaustas pirmosios instancijos teisme, priešingai nei specialistė Z. M., kuri savo išvados teiginių teisingumo apklausta teisme nepatvirtino. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje cituoja tiek E. J. pateiktą išvadą, tiek jo parodymus, tačiau dėl jų turinio įrodomosios reikšmės nepateikia jokių motyvų. Teismas nenurodė argumentų dėl šio įrodymų šaltinio neteisingumo ar nepatikimumo, bet juo tiesiog nesivadovavo ir motyvuose nutylėjo, tai reiškia, kad teismas šio įrodymų šaltinio apskritai neįvertino, nors šis įrodymų šaltinis nagrinėjamoje byloje yra vienas esminių, kuris vienareikšmiškai paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl kasatoriaus kaltės.

10.5. Šioje byloje svarbus įrodymų šaltinis, paneigiantis ydingus kaltinimo teiginius, perkeltus į apkaltinamąjį nuosprendį, bei atskleidžiantis kasatorės veiksmų tikrąją reikšmę, yra pačios kasatorės parodymai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė kaip gynybinę versiją. Tačiau iš nuosprendžio turinio matyti, kad iš esmės vienintelė aplinkybė, kuria remiantis buvo atmestas šis įrodymų šaltinis, – kasatorės procesinė padėtis, o parodymų turinio nei atskirai, nei su visuma įrodymų apeliacinės instancijos teismas neįvertino, taip esmingai pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

11. Kasaciniu skundu asmuo, kuriam baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, D. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria baudžiamoji byla jai nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 8 d. išteisinamąjį nuosprendį arba perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

11.1. Skundžiamas nuosprendis neatitinka reikalavimų, keliamų nuosprendžio turiniui. Pakartodamas ydingas kaltinamojo akto formuluotes aprašydamas veikos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad jos iš esmės neatitinka ne tik bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nustatytų faktinių aplinkybių, bet ir paties teismo motyvų dėl nusikalstamais pripažintų kasatorės veiksmų prasmės; jame paliktos teisiškai ydingos kasatorei kaltinamuoju aktu inkriminuotos veikos aplinkybės, konstatuojant ją atlikus veiksmus, atitinkančius jai ir neinkriminuoto nusikaltimo sudėties požymius. Nuosprendyje nėra išdėstytos bylos įrodymais pagrįstos išvados dėl kasatorės kaltės.

11.2. Kasaciniame skunde kvestionuojamos atskiros apeliacinės instancijos teismo išvados dėl bylos aplinkybių, pateikiamas kasatorei palankus jų vertinimas. Taip pat pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų byloje reikšmingų įrodymų, ir nurodomi konkretūs įrodymai: nebuvo vertinta 2016 m. kovo 22 d. specialisto E. J. išvada Nr. 16/03/22, J. Č., R. S. parodymai (paneigiantys apsimestinį sandorių pobūdį bei paaiškinantys lėšų gavimo aplinkybes), kiti esminę reikšmę turintys dokumentai. Akcentuojama, kad jei sandoris iš tikrųjų buvo apsimestinis, tai atsiskaitymas už patalpas būtų greitas ir toks, kuris nesukeltų įtarimų. Būtent realus pinigų išėmimas iš UAB „F“ apyvartos, pažymima kasaciniame skunde, užtruko pakankamai ilgą laiką, tai yra logiška ir taip pat paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadas.

11.3. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 300 straipsnio nuostatas, nes skundžiamame nuosprendyje nėra konkrečiai nurodyta, kokia informacija pirkimo–pardavimo sutartyse neatitinka tikrovės ir kokie byloje esantys įrodymai tokius apeliacinės instancijos teismo argumentus patvirtina. Jeigu kasatorė nebūtų patalpų Panevėžyje nusipirkusi iš UAB „L“, tai nebūtų pardavusi ir UAB „E“, o pastarieji nebūtų pardavę patalpų UAB „M“, todėl bendrovė „H“ nebūtų galėjusi perimti iš UAB „E“ reikalavimo teisių į UAB „M“. Įvertinus tai, kad UAB „M“ bankroto byloje bendrovė „H“ buvo Vilniaus apygardos teismo patvirtinta kreditore ir atgavo savo kaip kreditorės reikalavimo lėšas, tai paneigia skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus apie apsimestinius sandorius. Taip pat bendrovė „H“ patvirtino savo finansavimą ir dviem banko mokėjimais, tai patvirtina įvykusio atsiskaitymo tarp kasatorės ir UAB „L“ faktą. Visi šie argumentai, kasatorės teigimu, patvirtina, kad jos veiksmuose nebuvo BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

12. Nuteistosios L. T. ir jos gynėjo advokato Laimono Judicko, nuteistojo D. K., asmenų, kuriems baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, D. P., R. S., G. B. kasaciniai skundai tenkintini.

Dėl BK 184 straipsnio 2 dalies ir BK 208 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

13. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu L. T. nuteista pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už tai, kad ji iššvaistė jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą, UAB „L“ priklausantį nekilnojamąjį turtą – patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, be to, apeliacinės instancijos teismo nutartimi, ištaisius netikslumą apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, L. T. baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal BK 208 straipsnio 2 dalį nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

14. Baudžiamoji atsakomybė už turto iššvaistymą nustatyta BK 184 straipsnyje, pagal kurį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę, o pagal straipsnio 2 dalį atsako tas, kas iššvaistė didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės vertės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Teismų praktikoje turto iššvaistymas – tai kaltininkui patikėto ar savo žinioje esančio svetimo turto (turtinės teisės) neteisėtas, neatlygintinas perleidimas padarant žalos turto (turtinės teisės) savininkui arba teisėtam valdytojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168/2013, 2K-P-89/2014, 2K-369-303/2017, 2K-64-1073/2022).

15. Taigi būtini turto iššvaistymo kaip nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra turto perleidimo neteisėtumas ir turtinės žalos padarymas. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-895/2017, 2K-44-788/2019). Turto iššvaistymo požymių buvimas gali būti konstatuojamas ir tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-234-699/2017, 2K-302-489/2017, 2K-7-648/2019).

16. Vienas iš požymių, kuriuo remiantis gali būti konstatuojamas turto perleidimo neteisėtumas, yra tokio turto perleidimas neatlygintinai. Turto perleidimo neatlygintinumas pagal kasacinio teismo praktiką reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę perleidžia, tačiau turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę nėra atlyginama arba atlyginama aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-369-303/2017, 2K-7-648/2019, 2K-89-303/2022). Tokiais atvejais būtina įsitikinti ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, kad turto savininkas ar teisėtas valdytojas patyrė realios žalos dėl kaltininko veiksmų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-196-788/2017, 2K-179-697/2018).‏‏‎

17. Pagal BK 208 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, paslėpė, iššvaistė, perleido, pervedė į užsienį ar nepateisinamai pigiai pardavė turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė turtinės žalos kreditoriams. Nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl būtinasis nusikaltimo sudėties požymis yra nusikalstami padariniai – turtinė žala kreditoriams. Tarp veikos (šiuo atveju – turto iššvaistymo) ir nusikalstamų padarinių turi būti nustatomas priežastinis ryšys, tai yra būtina nustatyti, jog kaltininko veika buvo turtinės žalos padarymo kreditoriams priežastis.

18. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje teismai nustatė skirtingas aptariamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo faktines aplinkybes bei pasekmes ir padarė priešingas teisines išvadas. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas L. T. dėl jai pareikštų kaltinimų pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 208 straipsnio 2 dalį, nustatė, kad UAB „L“ priklausiusių patalpų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), Panevėžys, 2009 m. spalio 29 d. pirkimo–pardavimo sandoris buvo realus, už parduotą turtą gauti pinigai (300 000 Lt) buvo apskaityti įmonės buhalterinėje apskaitoje, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad L. T. iššvaistė jos žinioje buvusį svetimą turtą ir padarė turtinę žalą kreditoriams. O apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą, kad L. T. iššvaistė įmonės turtą ir padarė žalos įmonės kreditoriams, kadangi patalpų pirkimo–pardavimo sandoris tarp UAB „L“ ir D. P. buvo apsimestinis, nes sandorio šalių išreikšta valia neatitiko jų tikrųjų ketinimų, o UAB „L“ negavo pirkimo–pardavimo sutartyje nurodomos 300 000 Lt (86 886 Eur) sumos.

19. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje daroma išvada, jog aptariamas patalpų pirkimo–pardavimo sandoris (kaip ir vėlesni kaltinime nurodyti to paties turto perleidimo sandoriai) buvo apsimestinis, nesiekiant sukurti realių padarinių (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio 38, 40 ir 41 punktai). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio 1 dalį apsimestinis sandoris yra sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių byloje teismai nenustatė. Pagal byloje pareikštų kaltinimų turinį ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes nekilnojamojo turto perleidimo sandoris atitiktų ne apsimestinio, o tariamojo sandorio apibrėžimą (pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris yra tariamasis sandoris). Nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo kaltininkams, ginčijamų sandorių neteisingas įvardijimas teismo nuosprendyje nėra esminis, kita vertus, tai rodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįsigilino į turto perleidimo sandorių esmę.

20. ‏‏‎Apeliacinės instancijos teismas nekilnojamojo turto (patalpų) perleidimo neteisėtumą nagrinėjamoje byloje baudžiamosios atsakomybės pagal BK 184 straipsnio 2 dalies prasme grindė sandorio fiktyvumu (tariamasis sandoris) ir iš jo išplaukiančiais padariniais – turto perleidimo neatlygintinumu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, L. T., sudarydama tariamą patalpų pirkimo–pardavimo sandorį su D. P., neketino vykdyti sutartyje nustatytų įsipareigojimų ir jie per nustatytą terminą nebuvo įvykdyti, L. T., sudarydama sandorį, siekė ne ekonominės naudos įmonei, o turėjo nusikalstamų tikslų, t. y. iššvaistyti UAB „L“ turtą, taip sumažinant įmonės turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms ir atsiskaitymams su kreditoriais padengti. Tokios išvados nėra teisingos, nes jų nepatvirtina bylos įrodymai.

21. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti argumentai bei išvados nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl sudaryto turto perleidimo sandorio realumo, o byloje surinkti įrodymai dėl ginčo sutarties sudarymo aplinkybių, sandorio šalių ketinimų ir jos vykdymo vertinti selektyviai, iš dalies teismo išvadas pagrindžiant ir prielaidomis. Skundžiamame nuosprendyje nėra pagrindžiama, kaip ir kokios žalos dėl L. T. veiksmų iššvaistant svetimą bendrovei priklausantį turtą patyrė UAB „L“, o apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. P. negalėjo turėti (pasiskolinti) reikiamos pinigų sumos ginčo patalpoms įsigyti (apie tai išsamiau teisėjų kolegija pasisakys nutartyje toliau), yra grindžiama prielaida. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas šiuo atveju neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, o nuosprendžio turinys – BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

22. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog UAB „L“ už parduotas patalpas realiai negavo sutartyje nurodytos pinigų sumos – 300 000 Lt (86 886 Eur), tačiau teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kad dėl to buvo padaryta turtinė žala UAB „L“.

23. Pažymėtina, kad BK 184 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika gali būti inkriminuota tik tuo atveju, jei nustatyta, kad dėl kaltininko veikos neteisėtai perleidžiant jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą žalos patiria ne bet koks asmuo, o būtent šio turto savininkas ar teisėtas valdytojas, todėl šios aplinkybės tinkamas nustatymas turi esminę reikšmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-56-511/2020).

24. Nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra konkrečiai nurodyta, koks konkretus subjektas (fizinis ar juridinis asmuo, valstybė) dėl L. T. veiksmų, susijusių su turto perleidimu, patyrė turtinės žalos. Kaltinamajame akte nurodyta, kad byloje nukentėjusiųjų nėra, o civiline ieškove pripažinta BUAB „L“ bankroto administratorė UAB „Adsum“. Byloje nėra duomenų, kad kiti juridiniai ar fiziniai asmenys, be (B)UAB „L“, būtų patyrę turtinės žalos. Pažymėtina, kad L. T. veiksmais iššvaistant jai patikėtą svetimą turtą žala pirmiausia galėjo būti padaryta turto savininkei – UAB „L“ (vėliau – BUAB „L“), tačiau šis būtinasis nusikaltimo sudėties požymis kaltinime net nebuvo inkriminuotas.

25. Byloje nustatyta, kad BUAB „L“ bankroto proceso metu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartimi patvirtinta ieškovės BUAB „L“ ir atsakovių D. P., UAB „P P“, BUAB „M“ taikos sutartis, pagal kurią BUAB „M“ sutiko atlyginti ieškovei 40 000 Eur; ieškovė atsisakė pareikšto civilinio ieškinio dėl 139 596,85 Eur žalos atlyginimo iš atsakovų R. J., L. T. ir L. A. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-356-560/2016; visos šalys besąlygiškai pripažino, kad UAB „M“ yra teisėta patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, įgijėja ir savininkė (civilinė byla Nr. e2-1801-619/2017).

26. 2017 m. lapkričio 15 d. BUAB „L“ bankroto administratorė E. G. atsisakė civilinio ieškinio nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje. Atsisakyme nurodoma, kad visi klausimai, susiję su žalos atsiradimo objektu (nekilnojamuoju turtu – patalpomis), išspręsti pirmiau nurodyta taikos sutartimi (27 t., b. l. 5). Taigi, visi klausimai, susiję tiek su parduotų patalpų priklausomumu, tiek su žalos padarymo faktu, buvo išspręsti civilinio proceso tvarka, BUAB „L“, atstovaujama bankroto administratorės, pripažino, kad žala įmonei nėra padaryta.

27. Pagal teismų praktiką, patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2007, 2K-7-388/2007, 2K-508-976/2015, 2K-46-699/2018). Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus, pavyzdžiui, be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įpareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-285/2013, 2K-7-388/2007, 2K-46-699/2018).

28. Nagrinėjamoje byloje turto perleidimo sandorio faktas buvo išviešintas, užfiksuotas UAB „L“ dokumentuose, gautos lėšos įtrauktos į UAB „L“ buhalterinę apskaitą, turtas, kuris buvo perduotas pirkėjai (D. P.), neišnyko, jo savininkas buvo aiškus, nėra duomenų apie turto sugadinimą ar esminį pasikeitimą, be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, patalpų pirkimo–pardavimo sutartis nėra nuginčyta, panaikinta ar pripažinta negaliojančia civilinio proceso tvarka. Taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad L. T. būtų ėmusi veiksmų civilinės ieškovės galimai pažeistų interesų gynybai apsunkinti. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino L. T. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

29. Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad L. T. nepadarė ir nusikalstamos veikos, nustatytos BK 208 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamoje byloje L. T. pareikštų kaltinimų pagal BK 208 straipsnio 2 dalį pagrįstumas buvo tiesiogiai kildinamas iš kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę, taip padarydamas turtinės žalos turto savininkui ar teisėtam valdytojui ir įmonės kreditoriams, kaltininko veika pagal sutaptį kvalifikuotina pagal atitinkamą BK 184 straipsnio dalį ir 208 straipsnio 2 dalį. Tačiau nagrinėjamoje byloje nei kaltinamajame akte, nei apeliacinės instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje nėra nurodyta ir nustatyta, kokiems konkretiems UAB „L“ kreditoriams ir kokio dydžio turtinė žala buvo padaryta, tai yra nėra nurodyti visi būtinieji nusikalstamos veikos, nustatytos BK 208 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai. Be to, nagrinėjamoje byloje nustačius, kad UAB „L“ turtas apskritai nebuvo iššvaistytas, nėra pagrindo spręsti baudžiamosios atsakomybės klausimą ir pagal BK 208 straipsnio 2 dalį pagal pareikštą kaltinimą.

30. Apibendrindama tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 184 straipsnio 2 dalį bei BK 208 straipsnio 2 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria L. T. nuteista pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir jai baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal BK 208 straipsnio 2 dalį nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, naikintina ir paliekama galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria L. T. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 208 straipsnio 2 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.

Dėl BK 216 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo

31. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu L. T. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad įteisino byloje nurodytas patalpas UAB „M“ vardu, būdama faktinė šių patalpų savininkė bei valdytoja, 2011–2013 metais nuomodama UAB „M“ vardu šias patalpas kitiems asmenims, faktiškai dalyvaudama bandant šias patalpas parduoti, siekė nuslėpti UAB „L“ teisėtai priklausiusį, jos pačios iššvaistytą didelės vertės svetimą turtą, nors žinojo, kad patalpos UAB „M“ vardu įgytos nusikalstamu būdu.

32. Pagal BK 216 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens turtą, žinodamas, kad jis gautas nusikalstamu būdu, tą turtą įgijo, valdė, naudojo, perdavė jį kitiems asmenims, atliko su tuo turtu susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius, naudojo jį ūkinėje, komercinėje veikloje, kitaip jį pertvarkė ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos, taip pat tas, kas slėpė savo paties ar kito asmens turto tikrąjį pobūdį, šaltinį, buvimo vietą, disponavimą juo, judėjimą arba nuosavybės ar kitas su tuo turtu susijusias teises, žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2022 m. vasario 1 d.).

33. Kasacinio teismo praktikoje yra pabrėžiama, kad nusikalstama turto kilmė turi būti nustatyta, o ne preziumuota. Nagrinėjamai nusikalstamai veikai būdinga tiesioginė tyčia, kuri apima ne tik suvokimą, kad minėtos finansinės operacijos ir sandoriai atliekami su nusikalstamu būdu įgytu turtu ar pinigais, taip pat norą taip veikti, bet ir siekį nuslėpti tikrąją tų pinigų ir kitokio turto kilmę arba juos įteisinti. Toks siekis atskleidžia šios nusikalstamos veikos esmę ir leidžia ją atskirti nuo kitų panašių nusikalstamų veikų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-330/2011, 2K-7-96/2012, 2K-196-788/2017, 2K-300-697/2019).

34. Teisėjų kolegija šioje byloje jau konstatavo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nepagrįstumą sprendžiant dėl patalpų pirkimo–pardavimo sandorių fiktyvumo, todėl išdėstytų argumentų nekartoja. Nustačius, kad ginčo patalpos teisėtai ir realiai iš UAB „L“ nuosavybės perėjo D. P. nuosavybėn, iš šios – UAB „E“ nuosavybėn, o iš šios – UAB „M“ nuosavybėn, turto kilmė laikytina nenusikalstama. Esant šioms aplinkybėms, nėra nustatytas būtinasis aptariamos nusikalstamos veikos sudėties požymis – nusikalstama turto kilmė.

35. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu ir tai, kad nei UAB „M“, nei jos vadovas D. K. nebuvo kaltinami neteisėtai įgiję aptariamas patalpas. D. K. buvo pareikšti kaltinimai pagal BK 222 straipsnį (apgaulingas apskaitos tvarkymas), taigi nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad L. T. žinojo, kad patalpos UAB „M“ vardu įgytos nusikalstamu būdu.

36. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino BK 216 straipsnio 1 dalies nuostatas ir L. T. pagal šią teisės normą nuteisė nenustatęs visų būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikinama ir paliekama galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria L. T. pagal BK 216 straipsnio 1 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo

37. D. P., R. S. bei G. B. baudžiamoji byla dėl jiems pareikštų kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad: 1) D. P. suklastojo dokumentus – iš anksto žinodama, kad nesumokės sutartyje nurodytų 300 000 Lt (86 886 Eur) už patalpų (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, įsigijimą iš UAB „L“, suklastojo patalpų pirkimo–pardavimo sutartį; 2) suklastojo, t. y. savo parašu melagingai patvirtino 2010 m. sausio 28 d. UAB „L“ kasos pajamų orderyje LIL Nr. 228, kad sumokėjo grynuosius pinigus – 300 000 Lt (86 886 Eur) UAB „L“; 3) R. S., būdama UAB „E“ direktorė, suklastojo dokumentą – patalpų pirkimo–pardavimo sutartį tarp jos ir D. P. patvirtindama, kad sumokėjo D. P. 300 000 Eur (86 886 Eur) už patalpas, nors realiai šių pinigų nesumokėjo; 4) G. B., veikdamas UAB „E“ vardu, suklastojo dokumentą – patalpų pirkimo–pardavimo už 280 000 Lt (81 093,61 Eur) sutartį tarp jo ir UAB „M“ direktoriaus D. K., nors žinojo, kad šie pinigai nebus sumokėti. Taigi, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad visi nurodomi patalpų pirkimo–pardavimo sandoriai buvo tariami, nes pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytos pinigų sumos iš tiesų nebuvo sumokėtos.

38. Dokumento suklastojimas – tai veiksmai, kuriais sukuriamas dokumento netikrumas arba jo turinio neteisingumas. Dokumentas yra suklastotas, kai kaltininkas pakeičia kito asmens surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašo, atspausdina ar kitaip pagamina, arba tik patvirtina kito asmens surašytą dokumentą, taip dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Dokumentai klastojami įrašant melagingą informaciją, padirbant parašą ar antspaudą, pašalinant tikro dokumento teksto dalį, perklijuojant nuotrauką ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-35/2011, 2K-385-942/2017, 2K-92-648/2019 ir kt.).‏‏‎

39. BK 300 straipsnyje esanti teisės norma saugo valdymo tvarką, dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir taip užtikrina normalią, teisingą dokumentų apyvartą. Apie žalą šiai baudžiamojo įstatymo saugomai vertybei, taigi ir apie padarytos veikos pavojingumą, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes. Baudžiamosios atsakomybės klausimas tokiais atvejais spręstinas nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valdymo tvarką, ar dėl tokios veikos jai padaroma žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-22-303/2021, 2K-145-495/2021 ir kt.).‏‏‎ BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika aprašyta formaliąja nusikalstamos veikos sudėtimi, todėl nėra būtina konstatuoti, kad suklastojus tikrą dokumentą būtų padaryta žala, tačiau, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teismų praktiką, svarbu nustatyti, ar tokiais veiksmais yra realiai pažeidžiamas aptariamoje teisės normoje saugomas teisinis gėris.

40. ‏‏‎Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad sudarydami patalpų pirkimo–pardavimo sandorius D. P., R. S. ir G. B. siekė, kad pasikeistų patalpų priklausomybė, t. y. patalpos iš esamo savininko nuosavybės pareitų naujam savininkui. Ši aplinkybė nėra paneigta ir skundžiamame nuosprendyje. Darytina išvada, kad savo esme aptariami patalpų pirkimo–pardavimo sandoriai dėl šios dalies iš tiesų atspindėjo sandorio šalių valią – nuosavybės perleidimą (įgijimą).

41. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-282-303/2020 ir kt.).

42. D. P. patalpų įsigijimo fiktyvumas, taigi ir kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį pagrįstumas, skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje iš esmės grindžiamas tik prielaida, kad D. P. negalėjo turėti pakankamai lėšų, kad įsigytų patalpas. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad neįtikinamas D. P. pateiktas paaiškinimas, jog jai pinigų paskolino J. Č., nes toks pastarosios veikimas neatitinka elementarios logikos taisyklių. Teisėjų kolegija nepritaria tokiai apeliacinės instancijos teismo išvadai, nes ji nėra pagrįsta byloje ištirtais įrodymais. Patalpų pirkimo–pardavimo sutartyje tarp UAB „L“ ir D. P. nurodytas 30 dienų apmokėjimo atidėjimo terminas, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, nepatvirtina, kad D. P. (ar J. Č., iš kurios buvo skolinami pinigai) negalėjo turėti nurodomos pinigų sumos. Apklausiamos teisme tiek D. P., tiek J. Č. parodė, kad reikėjo laiko visai pinigų sumai surinkti, todėl ir buvo sutarta dėl apmokėjimo atidėjimo. Tokie veiksmai nėra neteisėti, jais yra užtikrinamas sutarčių laisvės principo įgyvendinimas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pinigų sumokėjimo grynaisiais faktas patvirtintas D. P. ir R. J. parodymais, iš dalies UAB „L“ buhalterės J. Z. parodymais, rašytiniais įrodymais – kasos pajamų orderiu ir sąskaita faktūra, kurie buvo įtraukti į UAB „L“ buhalterinę apskaitą. Šiuos įrodymus, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas vertino kaip nepatikimus ir tokį sprendimą motyvavo aplinkybe, kad UAB „L“ buhalterė J. Z. teigė nemačiusi, jog už parduotą turtą pinigų suma būtų realiai perduota įmonės vadovui, padėta į seifą ar pan. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju buhalterės J. Z. parodymams buvo suteikta nepagrįstai didelė įrodomoji reikšmė, nors jais ir nėra besąlygiškai paneigiami D. P. bei R. J. parodymai. Pažymėtina, kad nei R. J., nei D. P. ir neteigė, kad pinigai buvo perduoti buhalterės akivaizdoje.

43. Kaltinamojo (ar įtariamojo) parodymų vertinimas, akcentuojant vien jo procesinį statusą ir dėl to juos pripažįstant neteisingais, neatitinka BPK 20 straipsnio reikalavimų. Teisė į gynybą yra garantuota tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, tiek BPK 10 straipsnio 1 dalyje, 44 straipsnio 8 dalyje ir kt. Įtariamojo ar kaltinamojo parodymai savo esme visada yra gynyba, nepriklausomai nuo to, ar šie parodymai yra teisingi, ar ne. Vertindamas asmenų parodymus, teismas privalo atsižvelgti, be kita ko, į asmens procesinį statusą ir jo galimą suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau tai nereiškia, kad neutralaus liudytojo parodymai visais atvejais turi didesnę įrodomąją reikšmę nei kaltinamojo parodymai. Nagrinėjamoje byloje UAB „L“ buhalterės J. Z. parodymai nėra paneigti, tačiau iš jų turinio galima padaryti išvadą tik apie tai, kad liudytoja parodė, jog nematė, ar direktoriui buvo perduoti grynieji pinigai, o ne patvirtino sutartos sumos nesumokėjimą apskritai.

44. Liudytojos J. Č. parodymai dėl pinigų paskolinimo D. P. skundžiamame nuosprendyje įvertinti kaip neatitinkantys tikrovės dėl to, kad, teismo vertinimu, ji negalėjo turėti tokios pinigų sumos, t. y. gauti jos iš valdomos įmonės UAB „F“. Pažymėtina, kad dėl šių aplinkybių tyrimas nebuvo atliekamas, o kitų duomenų, kuriais būtų paneigti liudytojos parodymai apie turėtas lėšas, byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (33 punkte) nurodoma, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nuosprendyje, kuriuo J. Č. buvo pripažinta kalta padariusi BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, buvo nustatytos aplinkybės, susijusios su neteisėtu UAB „F“ 2011–2012 m. buhalterinės apskaitos tvarkymu. Teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ susipažinus su teismų sprendimais nurodomoje byloje (bylos Nr. 1-401-891/2015), matyti, kad veikos, už kurių padarymą nuteista J. Č., nėra susijusios nei su UAB „L“, nei su D. P., nei su kitais šioje byloje nagrinėjamais įvykiais. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra pateikta argumentų, kurie sudarytų realų pagrindą liudytojos J. Č. parodymus vertinti kaip nepatikimus.

45. Taigi, skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados, kad D. P. už įsigytas patalpas realiai pinigų UAB „L“ nesumokėjo, yra grindžiamos prielaidomis, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

46. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad D. P. parduodant patalpas UAB „E“ (valdomai R. S.) bei vėliau šiai bendrovei (G. B. veikiant įmonės vardu) parduodant patalpas UAB „M“ nebuvo sumokėtos sutartos pinigų sumos – 300 000 Lt (86 886 Eur) bei 280 000 Lt (81 093,61 Eur), taigi, sandoriai buvo tariami ir juose nurodyti duomenys yra suklastoti.

47. Visų pirma pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje pabrėžtinai akcentuojama, jog pirminis patalpų pirkimo–pardavimo sandoris tarp UAB „L“ ir D. P. buvo tariamas, ir, remiantis šia aplinkybe, analizuojami tolesni patalpų pirkimo–pardavimo sandoriai (skundžiamo nuosprendžio 43 punktas). Taip, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, principo in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) bei nekaltumo prezumpcijos turinį, R. S. bei G. B. veiksmai a priori (iš anksto) buvo vertinami kaip neteisėti.

48. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs visumą byloje esančių įrodymų, konstatavo, kad UAB „E“ sandorio su D. P. sudarymo metu buvo pajėgi įsigyti nekilnojamąjį turtą. Šias aplinkybes patvirtino byloje esantys dokumentai: 2010 m. rugsėjo 7 d. įmonės kasos pajamų orderis, kuriame užfiksuota, kad UAB „E“ priėmė iš bendrovės „H“ 300 000 Lt (86 886 Eur) kaip paskolą; 2011 m. įmonės balansas, kuriame užfiksuoti ilgalaikiai įmonės įsipareigojimai, kurių suma 300 000 Lt (86 886 Eur); įmonės kasos išlaidų orderis, kuriame užfiksuota, kad UAB „E“ išduoda R. S. 300 000 Lt (86 886 Eur) D. P. sumokėti. Patalpų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta pas notarą, jos teisėtumas nėra nuginčytas. Taigi, byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kurie pagrindžia tiek UAB „E“ finansines galimybes įsigyti nekilnojamąjį turtą, tiek pinigų sumokėjimo pardavėjai (D. P.) faktą. Konstatuodamas, kad sutarta pinigų suma realiai sumokėta nebuvo, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė pirmiau nurodytų faktų teisingumo, R. S. kaltę (BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą) tiesiogiai kildino iš pirminio UAB „L“ ir D. P. sandorio neteisėtumo, todėl padarė nepagrįstas, teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais neparemtas išvadas.

49. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė BPK reikalavimus atitinkančio G. B. veiksmų vertinimo, o apsiribojo tik formalaus pobūdžio išvada, kad G. B. ir D. K. negalėjo konkrečiai nurodyti užsienio bendrovių atstovų, kurie suteikė jiems lėšų, duomenų. Jokių kitų reikšmingų aplinkybių, kurios patvirtintų G. B. pareikšto kaltinimo pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas nenurodė.

50. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad patalpos už 280 000 Lt (81 093,61 Eur) buvo parduotos UAB „M“, vadovaujamai D. K.. Reikalavimo teisę į 280 000 Lt (81 093,61 Eur) sumą pagal patalpų pirkimo–pardavimo sutartį UAB „E“ perleido bendrovei „G“, kuriai buvo skolinga pagal pirmiau minėtą 300 000 Lt (86 886 Eur) paskolą. Dėl susidariusio 20 000 Lt kainos skirtumo (nuo 300 000 Lt iki 280 000 Lt) G. B. liko skolingas užsienio bendrovės „G“ vadovui ir mainais už šią skolą G. B. perleido pastarajam UAB „E“ akcijas. Šios pirmosios instancijos teismo išvados skundžiamame nuosprendyje nebuvo paneigtos. Aplinkybė, kad G. B. negalėjo nurodyti konkrečių bendrovės „G“ vadovo ar atsakingo asmens kontaktinių duomenų, nėra esminė. Tiriamos nusikalstamos veikos (BK 300 straipsnio 1 dalis) kontekste svarbu tai, kad pirkimo–pardavimo sutartyje nurodomas sandoris iš tiesų įvyko, finansinio pobūdžio klausimai yra išspręsti. Byloje taip pat pateikta konsultacinė auditoriaus specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad UAB „E“ atliktas patalpų pardavimas atvaizduotas tinkamai, o 2011 m. spalio 25 d. pasirašius reikalavimo teisės perleidimo sutartį skola bendrovei „G“ buvo įskaityta ir tai tinkamai atvaizduota UAB „E“ balanse (28 t., b. l. 8). Dėl šios konsultacinės specialisto išvados turinio nagrinėjamu klausimu apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, taip pat nevertino ir duomenų, kurie patvirtino UAB „E“ finansinius pajėgumus.

51. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas kaltinimų G. B. pagrįstumą, nenurodė aiškių motyvų, kodėl naikinamas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis. Skundžiamame nuosprendyje pateikiama argumentacija yra neišsami, G. B. veiksmai vertinami bendrai su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis jų neindividualizuojant, neatskleidžiant, kokiu būdu pasireiškė būtent kasatoriaus veiksmų neteisėtumas, bei nepateikiant argumentų, kodėl atmetami jo kaltę paneigiantys įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo išvados nekyla iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, o yra grindžiamos klaidinga išankstine prielaida dėl kasatoriaus kaltės. Tokia skundžiamo nuosprendžio argumentacija neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

52. Apibendrindama tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog D. P., R. S. ir G. B. buvo pagrįstai kaltinami pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Patikrinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų laikymosi aspektais matyti, kad kasatorių kaltė buvo preziumuojama, nors jų sudarytų sandorių tikrumas (turinio, formos, tikslo, atlygintinumo prasme) yra pagrįstas byloje esančiais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad kasatorių sudaryti sandoriai buvo tariami, kad būtų sutrikdyta normali, teisinga dokumentų apyvarta. Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis naikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria D. P., R. S. ir G. B. išteisinti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo

53. D. K. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad tyčia apgaulingai tvarkė UAB „M“ buhalterinę apskaitą, pasirašė apsimestinėje patalpų pirkimo–pardavimo sutartyje, pateikė įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančios bendrovės atstovei vekselio kopiją dėl 280 000 Lt (81 093,61 Eur) gavimo iš užsienio bendrovės „H“, tačiau nepateikė jokių pirminių dokumentų, dėl ko įmonės buhalterinėje apskaitoje buvo registruotas 280 000 Lt (81 093,61 Eur) gavimas, vėliau iš pajamų, gautų už patalpų nuomą, sumokėjo užsienio bendrovei „H“ 39 000 Lt (11 295,18 Eur), tačiau nepateikė įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančios bendrovės atstovei jokių dokumentų, kad bendrovė „H“ nurodytus pinigus gavo.

54. Bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžiamos pagal kaltinamuosius ir nusikalstamas veikas, kurių padarymu jie kaltinami. Konkrečias bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-243-697/2020). D. K. buvo kaltinamas bei apeliacinės instancijos teismo nuteistas pagal BK 222 straipsnį (apgaulingas apskaitos tvarkymas), tačiau, kaip pagrįstai pažymima kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad D. K. pasirašė fiktyvioje patalpų pirkimo–pardavimo sutartyje, klastojo dokumentus ir juos pateikė bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančios įmonės atstovei. Pagal skundžiamame nuosprendyje pateiktą D. K. veikos aprašymą matyti, kad dalis jam inkriminuotų veiksmų atitinka BK 300 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos (dokumentų klastojimo) požymius. Vis dėlto dėl šios nusikalstamos veikos padarymo D. K. nebuvo kaltinamas, tyrimas nebuvo atliekamas, todėl skundžiamame nuosprendyje esančios nuorodos į galimą D. K. dokumentų klastojimą yra nepagrįstos.

55. Apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas veikiant tiek tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia: kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2010, 2K-7-304-976/2016, 2K-123-1073/2020). ‏‏‎

56. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo D. K. tyčią padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrindė aplinkybe, kad nuteistasis žinojo, jog sutarta pinigų suma už patalpas jas parduodančiai bendrovei nebus sumokėta, todėl ėmėsi tyčinių veiksmų buhalterinei apskaitai apgaulingai tvarkyti. Kaip pirmiau minėta šioje kasacinės instancijos teismo nutartyje, patalpų pirkimo–pardavimo sandoriai iš tiesų vyko ir nėra įrodyta, kad kuris nors iš sandorių būtų tariamas (t. y. už jį nebūtų atlyginta šalių sutarta pirkimo kaina). Taigi, sprendžiant dėl D. K. kaltės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti, ar lėšų iš užsienio bendrovės „H“ gavimas ir vėlesnis dalies skolos grąžinimas šiai įmonei buvo tinkamai fiksuojami UAB „M“ buhalterinėje apskaitoje.

57. Byloje esančioje Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Panevėžio apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. gegužės 27 d. specialisto išvadoje Nr. 5-5/47 nurodyta, kad 280 000 Lt (81 093,61 Eur) gavimas iš užsienio bendrovės „H“ pagal išrašytą vekselį nėra įregistruotas, nei banko sąskaitos išraše, nei kasos pajamų orderyje ar kasos knygoje nefiksuotas, taip pat nėra duomenų, kad užsienio bendrovė gavo 39 000 Lt (11 295,18 Eur) kaip dalį grąžinamos skolos (18 t., b. l. 93–109). Apklausiama teisiamajame posėdyje išvadą pateikusi specialistė parodė, kad jai nebuvo pateikta 2011 m. spalio 25 d. reikalavimo perleidimo sutartis tarp UAB „E“ ir bendrovės „G“, taip pat ir dokumentai, patvirtinantys, jog UAB „E“ buvo skolinga bendrovei „G“ 300 000 Lt pagal paskolos sutartį bei 2011 m. lapkričio 11 d. sutartis tarp bendrovių „G“ ir „H“. Specialistė nurodė, kad jei šie dokumentai būtų pateikti, išvada keistųsi. Taip pat specialistė nurodė, kad vekselis, kuris patvirtina UAB „M“ bei „H“ finansinius įsipareigojimus (pinigų gavimą, vėlesnį dalies jų grąžinimą), surašytas netinkamai, todėl negali būti laikomas tinkamu buhalteriniu dokumentu.

58. Byloje taip pat buvo pateikta auditoriaus E. J. išvada Nr. 09/14. Ši išvada buvo parengta nuteistojo D. K. užsakymu. Pagal kaltinamojo (jo gynėjo) ar kito proceso dalyvio prašymą privataus eksperto ar kito asmens, turinčio specialiųjų žinių, atliktas daiktų ar dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, tyrimas nėra objektų tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, ir šių asmenų surašytas dokumentas nepripažįstamas nei ekspertizės aktu (BPK 88 straipsnis), nei specialisto išvada (BPK 90 straipsnis), o yra tiriamas ir vertinamas kaip dokumentas – konsultacinė išvada, surašyta specialiųjų žinių turinčio asmens (BPK 95–96 straipsniai) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-521/2008, 2K-465/2010, 2K-165/2013, 2K-337/2014). Konsultacinė išvada gali būti pripažinta įrodymu baudžiamojoje byloje, jeigu atitinka bendruosius ir specialiuosius tokio pobūdžio įrodymams keliamus reikalavimus. Tais atvejais, kai konsultacinė išvada prieštarauja baudžiamojoje byloje esančiai specialisto išvadai ar ekspertizės aktui, prieštaravimams pašalinti paprastai į teismo posėdį kviečiami specialisto išvadą ar ekspertizės aktą ir konsultacinę išvadą pateikę asmenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-337/2014, 2K-211-895/2018).‏‏‎ ‏‏‎

59. Konsultacinėje išvadoje konstatuota, kad UAB „M“ teisėtai ir pagrįstai išrašė 280 000 Lt sumos vekselį bendrovei „H“ kaip skolos patvirtinimą. Vekselis, kurį UAB „M“ pasirašė bendrovės „H“ naudai, buvo išrašytas kaip 280 000 Lt skolos patvirtinimas. 2013 m. gegužės 24 d. ir 2013 m. spalio 1 d. pinigų mokėjimai bendrovei „H“ pagal vekselį, užfiksuoti kitoje vekselio pusėje, yra tinkamai įforminti ir yra teisėti, nes atitinka Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo normas, būtent 41 straipsnio 3 dalyje nurodytus reikalavimus. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos specialisto išvada, kad UAB „M“ buvo padarytas 39 000 Lt nuostolis, nes nėra bendrovės „H“ kasos pajamų orderio kvito, kuris patvirtintų pinigų gavimo faktą, yra nepagrįsta. Faktą, kad D. K. vėliau atliko mokėjimus bendrovei „H“, įrodo atlikti įrašai kitoje vekselio pusėje (25 t., b. l. 1–17). Apklausiamas teismo posėdyje E. J. parodė, kad jam buvo pateikta daugiau dokumentų nei FNTT specialistei.

60. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė argumentų, kodėl FNTT specialistės išvada remiasi, o konsultacinę E. J. išvadą atmeta. Remdamasis FNTT specialistės išvada, teismas konstatavo D. K. tyčią ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus ir padarė ne įrodymais, o prielaidomis grįstas išvadas dėl kasatoriaus kaltės.

61. Apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojos A. Č., tvarkiusios UAB „M“ buhalterinę apskaitą, parodymų, kad ji nereikalavo iš įmonės „H“ kasos pajamų orderio, nes nežinojo, ką turi pildyti užsienio bendrovė, taip pat E. J. pateiktos konsultacinės išvados, kad UAB „M“ išduotas vekselis atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad D. K., pateikdamas vekselį, kaip įmonės finansinius įsipareigojimus (ir jų vykdymą) patvirtinantį dokumentą, sąmoningai siekė apgaulingai tvarkyti įmonės buhalteriją.

62. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ir bendrovė „H“ pripažino tai, jog gavo dalinį mokėjimą pagal vekselį, nes ji pateikė mažesnį savo kaip kreditorės reikalavimą UAB „M“ bankroto byloje. Iš 2018 m. balandžio 11 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties byloje B2-791-450/2018 nustatyta, kad UAB „M“ likvidavimo procese buvo parduotas jai priklausęs nekilnojamasis turtas – negyvenamosios patalpos už bendrą 302 800 Eur sumą ir bankroto administratorius pateikė duomenis, kad iš gautų lėšų bendrovė visiškai atsiskaitė su visais kreditoriais bei sumokėjo patirtas administravimo išlaidas. Taigi, aptariamų buhalterinių operacijų turinys buvo patvirtintas, bendrovė „H“ realiai gynė savo interesus UAB „M“ bankroto proceso metu ir su ja (bei kitais įmonės kreditoriais) yra atsiskaityta.

63. Remiantis nurodytais argumentais, darytina išvada, kad D. K. įmonės buhalterijai pateikė reikšmingus duomenis, pagrindžiančius UAB „M“ finansinius įsipareigojimus bei jų vykdymą. Pateiktuose dokumentuose (vekselyje) esanti informacija buvo pakankama siekiant nustatyti įmonės veiklą, turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį bei struktūrą. Skundžiamame nuosprendyje D. K. tyčia veikti nusikalstamai yra preziumuojama atsižvelgiant į tariamą patalpų pirkimo–pardavimo sandorių fiktyvumą, tačiau jo tyčia apgaulingai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą nėra įrodyta, nepaneigti duomenys, patvirtinantys tinkamą buhalterinių dokumentų pateikimą už buhalterinę apskaitą atsakingam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria D. K. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, naikinama ir paliekama galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria D. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl kasacinio teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų

64. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kasacinės instancijos teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą patrauktiems baudžiamojon atsakomybėn asmenims – L. T., D. P., R. S., G. B. ir D. K.. Pagal BPK 376 straipsnio 2 dalį, jeigu byloje nuteisti keli asmenys, teismas išnagrinėja bylą dėl to nuteistojo, su kuriuo susijęs paduotas skundas. Tačiau jeigu netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir esminiai šio kodekso pažeidimai galėjo turėti įtakos ir kitiems nuteistiesiems, teismas patikrina, ar teisėtas nuosprendis ir kitiems nuteistiesiems, kurie nepadavė skundų.

65. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje R. J. dėl kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu baudžiamoji byla jam nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. R. J. kasacinio skundo nepadavė.

66. R. J. byloje buvo kaltinamas dėl veikų – UAB „L“ turto pasisavinimo, dokumentų klastojimo ir apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo – padarymo, įsigyjant UAB „L“ vardu kitos bendrovės akcijas. Taigi veikos, dėl kurių baudžiamoji byla jam nutraukta, nėra susijusios (išskyrus nežymią dalį kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo) su šioje kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje paduotais kitų kasatorių kasaciniais skundais. Be to, iš apeliacinės instancijos teismo proceso išplaukia, kad, nagrinėjant apeliacine tvarka prokuroro apeliacinį skundą, R. J. gynėja pateikė prašymą baudžiamojo persekiojimo prieš jos ginamąjį nebetęsti ir bylą nutraukti suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, tai apeliacinės instancijos teismas ir padarė.

67. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo tikrinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalies, susijusios su R. J., teisėtumo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 16 d. nuosprendį:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria L. T. nuteista pagal BK 184 straipsnį ir 216 straipsnio 1 dalį, o baudžiamoji byla dėl kaltinimo pagal BK 208 straipsnio 2 dalį nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, D. K. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o D. P., R. S. ir G. B. baudžiamoji byla dėl kaltinimų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 8 d. nuosprendžio dalį, kuria L. T. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, 208 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, D. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, D. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, R. S. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir G. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti kaip nepadarę veikų, turinčių nusikaltimų požymių.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Tomas Šeškauskas

Artūras Pažarskis