2013-06-21 Nr. AB-2919-3-61-3-02065-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520-971/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02065-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. I. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja N. I. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centro (toliau – ir atsakovas, Centras) vado 2012 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. TE-68 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėja nurodė, jog ji eina Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro Štabo Tyrimo skyriaus (toliau – ir Centro skyrius) specialistės pareigas. 2012 m. liepos 3 d. buvo patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 1J-8 (toliau – ir Išvada, Tarnybinio patikrinimo išvada), kurioje nurodyta, kad ji neinformavo Raudonojo Kryžiaus draugijos (toliau – ir RKD, Draugija) apie 2012 m. balandžio 27 d., 2012 m. gegužės 15 d., 2012 m. gegužės 18 d., 2012 m. gegužės 20 d. vykdytus užsieniečių išsiuntimus, aplaidžiai ir netinkamai atliko savo pareigas bei neįvykdė tiesioginio vadovo – Centro skyriaus vado – pavedimo prieš 2 dienas iki numatomų užsieniečių išsiuntimų ar grąžinimų informuoti Draugiją. Išvadoje konstatuota, kad savo veiksmais pareiškėja pažeidė Centro skyriaus specialisto pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 8.6 punkto reikalavimą. Remdamasis 2012 m. liepos 3 d. tarnybinio patikrinimo išvada Centro vadas 2012 m. liepos 18 d. priėmė įsakymą Nr. TE-68, kuriuo pareiškėjai paskyrė tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Pareiškėja teigė, jog nuobauda paskirta nepagrįstai ir neteisėtai, remiantis neišsamia ir neobjektyvia tarnybinio patikrinimo išvada.

Pareiškėja paaiškino, jog Išvadoje pavedimas išdėstomas praleidžiant svarbią dalį, kad Draugija apie išsiunčiamus asmenis turėjo būti informuojama tik prieš tai suderinus su tiesioginiu viršininku. Projektas „Išsiuntimo arba grąžinimo monitoringas“ buvo vykdomas Draugijos. Centro skyriaus darbuotojai nebuvo supažindinti, kiek laiko projektas truks, koks jo pobūdis. Centro skyriaus viršininko 2012 m. sausio 11 d. atsiųstame elektroniniame laiške taip pat nebuvo nurodyta, kiek laiko truks pats projektas. Nebuvo jokios patvirtintos tvarkos, ar visais atvejais Draugija turėtų būti informuojama apie planuojamus užsieniečių išsiuntimus. Tvirtino, kad, bendraudama ir dalindamasi praktika su kolegomis, išsiaiškino, jog Draugija ne visais atvejais vykdavo į išsiuntimus, kai užsieniečių grąžinimas būdavo organizuojamas ne per Lietuvos Respublikos oro uostus.

Skunde atkreipė teismo dėmesį į tai, jog, atliekant tarnybinį patikrinimą dėl 2012 m. balandžio 27 d. vykdyto išsiuntimo, Išvadoje visiškai nenagrinėtos jos paaiškinime išdėstytos aplinkybės. Aiškino, jog apie projekto pabaigą nebuvo informuota ir kreiptis į Draugiją galėjo tik su viršininko ar jo paskirto atsakingo pareigūno leidimu.

Pareiškėja nurodė, jog išsiuntimai buvo organizuojami per Rygos oro uostą. Iš Ž. K. elektroniniu paštu gauto laiško turinio bei kolegų patirties suprato, kad Draugija dėl tokio pobūdžio užsieniečių grąžinimo jau neinformuojama, todėl tiesioginio vadovo pavedimas neaktualus. Tvirtino, jog išsiuntimus vykdė tinkamai, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Išvadoje nenustatyti jokie faktai dėl išsiuntimo procedūros nuostatų pažeidimo. Nebuvo aiškios tvarkos ir informacijos, kiek laiko galioja tiesioginio vadovo A. K. pavedimas. Tvirtino, jog elgėsi pagal situaciją, atsižvelgdama ir į kolegų patirtį dėl to paties vadovo pavedimo vykdymo. Nurodė, jog Išvadoje teigiama, kad jos (pareiškėjos) neteisėti veiksmai pasireiškia tyčia, tačiau, atliekant tarnybinį patikrinimą, neįvertinta, ar pagal faktinę situaciją ji galėjo tiksliai žinoti tiesioginio vadovo pavedimo taikymo ribas. Pastebėjo, kad vykdydama išsiuntimą 2012 m. vasario 7 d., suderinusi su tiesioginiu viršininku A. K., informavo Draugiją. Pareiškėja aiškino, kad Ž. K., nesant vadovo, balandžio mėnesį siųstame laiške nepaminėjo būtinybės informuoti Draugiją dėl planuojamų išsiuntimų. Kiti kolegos, organizuodami išsiuntimus iš Rygos oro uosto, taip pat neinformuodavo Draugijos. Manė, kad jos veiksmuose nebuvo neteisėtos veikos bei kaltės dėl tariamo Pareigybės aprašymo 8.6 punkto pažeidimo. Teigė, jog tarnybinį patikrinimą atlikęs pareigūnas nepatikrino, ar kiti specialistai, vykdydami išsiuntimus per Rygos oro uostą nuo kovo mėnesio, informuodavo Draugiją, juos apklausė tik žodžiu.

Atkreipė dėmesį į tai, kad už tariamą vadovo pavedimo nevykdymą, kuris pagal inkriminuotą teisės akto nuostatą, turėtų būti vienkartinio, ne nuolatinio pobūdžio, ji baudžiama viena griežčiausių tarnybinių nuobaudų. Aiškino, kad ji 2012 m. vasario 6 d. pranešė Draugijai apie 2012 m. vasario 7 d. planuojamą užsieniečio išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Tuo metu rėmėsi atsakingo asmens Ž. K. suteikiama informacija ir kolegų patirtimi, elgėsi pagal susiklosčiusią situaciją. Manė, jog jos veiksmuose nėra kaltės. Pažymėjo, kad joks teisės aktas nesukuria pareigos vykdant užsieniečių išsiuntimus pranešinėti apie tai visuomeninėms organizacijoms, todėl pačią išsiuntimo procedūrą vykdė nepažeisdama teisės aktų nuostatų. Skunde tvirtino, kad jai taikant tarnybinę atsakomybę dėl Pareigybės aprašymo 8.6 punkto pažeidimo, Išvadoje neįvardyta, kokiems strateginiams Centro skyriaus tikslams įgyvendinti tariamas jos padarytas pažeidimas turėjo reikšmės. Nurodė, jog atsakovas, paskirdamas tarnybinę nuobaudą, neatsižvelgė į Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 26 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 5.2 punkte nurodytų ir ginčo atveju vertintinų aplinkybių visumą.

Pareiškėja taip pat nurodė, kad tarnybinis patikrinimas atliktas neišsamiai ir neobjektyviai, nes 2012 m. liepos 3 d. tarnybinio patikrinimo išvada neatitinka Tvarkos 20 punkte nustatytų reikalavimų: nėra nustatytos ir įvertintos visos tyrimui svarbios aplinkybės, neveikimas bei kaltė dėl Pareigybės aprašymo 8.6 punkto pažeidimo konstatuota formaliai.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodyta, jog, atlikus tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjos netinkamo pareigų atlikimo, 2012 m. liepos 3 d. buvo surašyta ir patvirtinta Tarnybinio patikrinimo išvada. Atsižvelgus į joje konstatuotus padarytus teisės aktų pažeidimus, Centro skyriaus vado 2012 m. liepos 18 d. įsakymu pareiškėjai buvo skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja savo poziciją dėl tiesioginio viršininko nurodymo nevykdymo aiškino remdamasi neva kitų pareigūnų analogiško pavedimo neatlikimu, tačiau nepateikė nei vieno įrodymo savo argumentams pagrįsti. Teigė, jog tarnybinio patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų tarnybinio nusižengimo sudėčiai konstatuoti ir pareiškėjos kaltei patvirtinti.

Atsakovas prašė atsižvelgti į tą faktą, jog pareiškėja, grįsdama savo reikalavimą aplinkybe, kad ir kiti Centro skyriaus pareigūnai neatlieka analogiško tiesioginio viršininko pavedimo, nepateikė jokių minėtą aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Atlikus tarnybinį patikrinimą, buvo nustatytos aplinkybės ir surinkti jas pagrindžiantys įrodymai, remiantis kuriais patvirtinta pareiškėjos kaltė. Tyrimo metu tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės nebuvo pažeistos.

Atsiliepime paaiškinta, jog Centro vado 2012 m. liepos 18 d. įsakymu pareiškėjai skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas – pasirinkta ne atsitiktinai, bet įvertinus tai, kad pareigūnė ne pirmą kartą pažeidė tarnybinę drausmę. Nurodė, jog pareiškėja už tarnybinės drausmės pažeidimus ir aplaidumą bei formalų ir netinkamą pareigų vykdymą ne kartą įspėta bei bausta, per pastaruosius metus atliekamas ketvirtas pareiškėjos tarnybinio nusižengimo patikrinimas. Atsakovas pripažino, kad pareigūnė jokių išvadų nedaro, nesugeba arba sąmoningai nenori tinkamai atlikti savo pareigų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjos N. I. skundą tenkino, panaikino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro vado 2012 m. liepos 18 d. įsakymą Nr. TE-68 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, kuriuo N. I. paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

Teismas nustatė, jog 2011 m. lapkričio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad N. I. savo veiksmais pažeidė Pareigybės aprašymo 7.2, 8.5 punktų reikalavimus, pareiškėjai siūloma skirti tarnybinę nuobaudą už Pareigybės aprašymo 8.6 punkto nuostatų pažeidimą. Pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai liudija, jog Centro skyriaus viršininkas A. K. elektroniniu paštu pavaldiems tarnautojams J. B., N. I., J. L., A. R., Ž. K., D. S. 2012 m. sausio 11 d. atsiuntė laišką, kuriame nurodė, kad nuo 2012 m. sausio 16 d., suderinę su Tyrimo skyriaus viršininku, jie privalės elektroniniu paštu informuoti Draugiją apie numatomus užsieniečių išsiuntimus (išsiuntimo monitoringas). Minėtame laiške taip pat pažymėta, jog apie numatomus išsiuntimus Draugiją pageidautina informuoti prieš dvi dienas.

Sprendime nurodyta, jog Išvadoje konstatuota, kad N. I. padarytas tarnybinis pažeidimas pasireiškė tuo, kad pareiškėja nuo 2012 m. sausio 11 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. įvykdė 5 užsieniečių išsiuntimus – 2012 m. vasario 7 d. 2 Afganistano piliečių grąžinimą ir 3 Gruzijos piliečių išsiuntimą (2011 m. gegužės 15 d., 2011 m. gegužės 18 d., 2012 m. gegužės 20 d.), tačiau Draugijai informacija pavėluotai buvo pateikta tik apie minėtų Afganistano piliečių grąžinimą.

Teismo vertinimu, Centro skyriaus viršininko A. K. 2012 m. sausio 11 d. laiške formuluojamame pavedime nėra imperatyviai nurodoma, kad Draugija apie užsieniečių išsiuntimą privalo būti informuojama prieš dvi dienas, o tik išreikštas toks pageidavimas dėl informacijos pateikimo. Nurodė, jog priešingai aiškinant Centro skyriaus viršininko A. K. 2012 m. sausio 11 d. laiške išdėstytą pavedimą, t. y. šį pavedimą suvokiant taip, kad informacija Draugijai visais atvejais turi būti pateikiama ne vėliau kaip prieš dvi dienas iki užsieniečių išsiuntimo, tektų pripažinti, kad tokio pavedimo vykdymo tvarka yra nurodoma nekonkrečiai, nes gali būti suprantama nevienareikšmiškai.

Teismas nustatė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja apie Afganistano piliečių grąžinimą į Afganistaną Draugiją informavo 2012 m. vasario 6 d., t. y. prieš jų grąžinimą, todėl, teismo vertinimu, pareiškėja minėtą vado pavedimą įvykdė tinkamai ir jos veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų, t. y. tarnybinio nusižengimo sudėties objektyviosios pusės požymio.

Teismas sprendė, kad pareiškėja 2012 m. gegužės 15, 18 ir 20 d. vykdytas trijų Gruzijos piliečių išsiuntimo procedūras derino nustatyta tvarka, iš esmės įvykdė Centro vado A. K. 2012 m. sausio 11 d. duotą pavedimą ir savo veiksmais Pareigybių aprašymo 8.6 punkto nuostatų nepažeidė. Todėl 2012 m. liepos 3 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje nepagrįstai konstatuota, kad pareiškėjos veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, nes byloje esančiais įrodymais nepatvirtintas esminis tarnybinės atsakomybės elementas – neteisėta veika. Konstatavo, jog 2012 m. liepos 3 d. tarnybinio patikrinimo išvada nelaikytina pagrįsta objektyviais duomenimis. Sprendė, kad nėra teisiškai reikšmingos tos 2012 m. liepos 3 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytos aplinkybės, jog pareiškėja už tarnybinių pareigų neatlikimą ne kartą buvo įspėta ir bausta. Taip pat pažymėjo, kad šios aplinkybės nėra pagrįstos byloje esančiais įrodymais.

Teismas darė išvadą, kad skundžiamas Centro skyriaus vado 2012 m. liepos 18 d. įsakymas, kuriuo N. I. paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, priimtas 2012 m. liepos 3 d. tarnybinio patikrinimo išvados, kuri nelaikytina pagrįsta objektyviais duomenimis, pagrindu, todėl ir pats įsakymas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinas pagrįstu bei teisėtu ir yra naikintinas.

III. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos N. I. skundą kaip nepagrįstą.

Be aplinkybių, išdėstytų atsiliepime į skundą, atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai. Teigia, jog teismas neatsižvelgė į faktą, kad pareiškėja pati ne vieną kartą nurodė, jog vykdydama užsieniečių išsiuntimus/grąžinimus ji Draugijos neinformavo, nevertino Draugijos advokato padėjėjos E. S. elektroninio laiško, kuriame pateiktas faktas, kad pareiškėja N. I. apie užsieniečių išsiuntimą/grąžinimą iš Lietuvos Respublikos Draugijai yra pranešusi vienintelį kartą, nors išsiuntimus vykdė ne vieną kartą.

Atsakovas pažymi, jog teismas, ignoruodamas minėtus faktus, konstatavo, kad byloje esančiais įrodymais nepatvirtintas esminis tarnybinės atsakomybės elementas – neteisėta veika, ir remdamasis šiuo argumentu tenkino pareiškėjos skundą, todėl teismo sprendimas yra naikintinas.

Pareiškėja N. I. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Be aplinkybių, išdėstytų skunde pirmosios instancijos teismui, pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pavedimo turinį ir formą, teisingai pažymėjo, jog jis nebuvo tikslus ir nedviprasmiškas, tokią savo poziciją teismas pagrindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėja iš Ž. K., su kuriuo turėjo derinti užsieniečių išsiuntimo procedūras, gauto atsakymo turėjo pagrindą manyti, kad Draugijai apie Gruzijos piliečių išsiuntimo procedūras pranešti nereikia.

Pareiškėja mano, jog sprendime pagrįstai pripažinta, kad nėra tarnybinio nusižengimo sudėties esminio elemento – neteisėtos veikos. Taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teisme buvo išsiaiškinta tai, kad Draugijos advokato padėjėja E. S. elektroninį laišką Centrui išsiuntė tik gavusi paklausimą iš Centro, kiek kartų pareiškėja yra informavusi Draugiją apie jos vykdytus užsieniečių išsiimtus, grąžinimus. Pažymi, jog Draugijos advokato padėjėja savo iniciatyva dėl to, kad pareiškėjos nepranešimas šiai organizacijai apie kitus tris pareiškėjos vykdytus išsiuntimus/grąžinimus kaip nors pakenkė jų vykdytam projektui, į Centrą nesikreipė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro vado 2012 m. liepos 18 d. įsakymo Nr. TE-68 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“, kuriuo pareiškėjai N. I. paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai, kuri eina Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro Štabo Tyrimo skyriaus specialistės pareigas, Įsakymu buvo paskirta tarnybinė nuobauda už netinkamą tiesioginio vadovo pavedimo vykdymą ir už atsakovo Štabo Tyrimo skyriaus specialisto pareigybės aprašymo, patvirtinto atsakovo vado 2011 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. 3K-233, 8.6 punkto reikalavimų pažeidimą. Pažymėtina, kad Pareigybės aprašymo 8.6 punkte nustatyta, jog valstybės tarnautojas, einantis Centro skyriaus specialisto pareigas, privalo vykdyti vienkartinius, nenuolatinio pobūdžio Centro vadovybės, skyriaus viršininko įsakymus ir pavedimus, siekdamas Centro strateginių tikslų. Įsakymas buvo priimtas remiantis 2012 m. liepos 3 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 1J-8 „Dėl Štabo Tyrimo skyriaus specialistės N. I. tarnybinio nurodymo netinkamo bei formalaus atlikimo“.

Tarnybinio patikrinimo išvadoje, kuri yra sudėtinė Įsakymo dalis, nurodyta, jog pareiškėjos padarytas tarnybinis pažeidimas pasireiškė tuo, kad pareiškėja nuo 2012 m. sausio 11 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. įvykdė 5 užsieniečių išsiuntimus – 2012 m. vasario 7 d. 2 Afganistano piliečių grąžinimą ir 3 Gruzijos piliečių išsiuntimą (2011 m. gegužės 15 d., 2011 m. gegužės 18 d., 2012 m. gegužės 20 d.), tačiau Draugijai informaciją pavėluotai pateikė tik apie Afganistano piliečių grąžinimą, nors pagal Štabo Tyrimo skyriaus viršininko pavedimą privalėjo informuoti Draugiją prieš dvi dienas iki išsiuntimų ar grąžinimų vykdymo apie visus numatomus išsiuntimus arba grąžinimus. Byloje buvo pateikti įrodymai, kad Centro skyriaus viršininkas elektroniniu paštu pavaldiems tarnautojams, iš jų ir pareiškėjai, atsiuntė laišką, kuriame nurodė, kad nuo 2012 m. sausio 16 d. suderinę su TS (Tyrimo skyriaus) viršininku jie privalės elektroniniu paštu informuoti Draugiją apie numatomus išsiuntimus (išsiuntimo monitoringas) (b. l. 24). Šiame laiške nurodyta, kad apie numatomus išsiuntimus Draugiją pageidautina informuoti prieš dvi dienas. Pažymėtina, kad pareiškėja 2012 m. birželio 15 d. paaiškinime nurodė, jog 2012 m. vasario 7 d. buvo vykdomas ne išsiuntimas, bet savanoriškas Afganistano piliečių grąžinimas, grąžinimas vyko 2011 m. vasario 7 d., ji RKD informavo 2011 m. vasario 6 d., suderinusi su viršininku, o viršininko nurodyme buvo nurodyta, kad pageidautina informuoti prieš dvi dienas. Pareiškėja dėl kitų užsienio piliečių išsiuntimų per Rygą paaiškino, kad klausimus dėl šių išsiuntimų derino su vyr. specialistu Ž. K., kuris nurodė, jog užtenka tik suderinti tranzitą ir informuoti airBaltic. Pareiškėja taip pat nurodė, kad ir kiti skyriaus specialistai neinformuoja RKD, kai vykdomi išsiuntimai per Rygos oro uostą, o ji neturėjo pagrindo nepasitikėti vyr. specialisto Ž. K. bei kitų skyriaus specialistų žodžiais. Tarnybinio patikrinimo metu šios pareiškėjos nurodytos aplinkybės buvo išnagrinėtos ir nepripažintos pagrįstomis bei pateisinančiomis pareiškėjos veiksmus, susijusius su netinkamu pranešimu bei nepranešimu Draugijai apie užsienio piliečių išsiuntimą.

Pareiškėja skundu ginčijo Įsakymą ir prašė jį panaikinti tuo pagrindu, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, jog ji padarė minėtą tarnybinį nusižengimą bei kad skyrė per griežtą tarnybinę nuobaudą, t. y. skirdamas šią nuobaudą atsakovas neatsižvelgė į Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 1 dalyje bei Tvarkos 52 punkte nurodytų vertintinų aplinkybių visumą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs proceso šalių argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, byloje surinktus įrodymus, tenkino pareiškėjos skundą, nustatęs, kad pareiškėja neatliko atsakovo nurodytos neteisėtos veikos, todėl pareiškėjai negalėjo būti skiriama tarnybinė nuobauda. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigdamas, jog tarnybinio patikrinimo metu buvo įrodyta pareiškėjos neteisėta veika ir buvo pagrindas pareiškėjos tarnybinio nusižengimo sudėčiai konstatuoti.

Nagrinėjant atsakovo apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad pareiškėja yra statutinė valstybės tarnautoja, todėl sprendžiant jo patraukimo tarnybinėn atsakomybėn klausimą taikytinas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538. Statutas įtvirtina pagrindinius vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybės principus, nustato skiriamų tarnybinių nuobaudų sąrašą, kriterijus, būtinus nuobaudai skirti, nuobaudų skyrimo terminus ir tvarką, kuri detaliau reglamentuota Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtintoje Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkoje. Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas. Tarnybinio nusižengimo sudėtis: neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes – ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių. Statuto 2 straipsnio 6 dalis apibrėžia, kad tarnybinis nusižengimas – šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu. Ar pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, nustatoma tarnybinio patikrinimo metu, kurį baigus surašoma tarnybinio patikrinimo išvada, joje išdėstant nustatytas aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus ir pateikiant teisinį tikrinamo pareigūno veikos įvertinimą (Tvarkos 6, 20 punktai). Taigi sprendžiant ginčą dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo teisėtumo ir pagrįstumo, esminę reikšmę turi konkretaus tarnybinio nusižengimo sudėties nustatymas. Tarnybinio patikrinimo metu turi būti ištirtos ir objektyviai įvertintos visos tarnybinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės.

Pažymėtina, kad tarnybinės atsakomybės tikslas yra tiek tarnybos pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą tarnybos funkcijų atlikimą. Tarnybinė atsakomybė – sudėtinė Lietuvos valstybės tarnybos dalis, kuri tiesiogiai daro įtaką valstybės tarnybos žmogiškiesiems ištekliams, gerina jos įvaizdį visuomenėje bei didina žmonių pasitikėjimą ja, sudaro sąlygas išvengti klaidų ir sukurti profesionalią valstybės tarnybos aplinką. Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 141 straipsnis suponuoja tai, kad statutinių valstybės institucijų pareigūnai atlieka statutinę tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla šie jai būdingi bruožai: specialus teisinis reguliavimas atitinkamos tarnybos ypatumus nustatančiais teisės aktais (statutais), griežto hierarchinio pavaldumo statutiniai santykiai, kuriems būdingas inter alia ypatingas tarnybos atlikimo režimas (inter alia tarnybos pareigų vykdymo, tarnybos laiko, tarnybinės subordinacijos ypatumai, pareigūnų karjerą ir vietą statutinių santykių hierarchijoje žyminčių specialių tarnybinių laipsnių (rangų) sistema, tarnybinės (drausminės) atsakomybės specifika), specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (inter alia susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (inter alia jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu), specialios socialinės ir kitos garantijos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas).

Tarnybinis nusižengimas, kurį padaro statutinis valstybės tarnautojas, yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas statutinis valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys (tarnybos pareigų, nustatytų Statute, pareigybių aprašymuose, kituose teisės aktuose neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Taigi statutinis valstybės tarnautojas gali apskritai neatlikti savo pareigų, arba jas atlikti, tačiau su tam tikrais trūkumais, klaidomis, t. y. netinkamai. Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas, susijusias su valstybės tarnybos teisiniais santykiais, yra nurodęs, kad įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui. Tarnybos teisinių santykių specifika pasireiškia tuo, kad tarnautojas iš esmės yra silpnesnioji šalis, o tarnybos teisiniai santykiai yra jautrūs, vertinant socialiniu aspektu. Atsižvelgiant į tai, būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę tarnautojui, atleisti jį iš pareigų, perkelti į kitas pareigas ir pan. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–773/2011, 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62–2207/2011; kt.).

Pagal bylos duomenis pareiškėjai tarnybinė nuobauda paskirta tiek už netinkamą pareigų atlikimą, kai ji, atsakovo teigimu, pavėluotai pranešė Draugijai apie Afganistano piliečių grąžinimą į Afganistaną, ir už pareigų neatlikimą (neveikimą), t. y. tiesioginio vadovo pavedimo neįvykdymą, kai pareiškėja nepranešė Draugijai apie 3 Gruzijos piliečių išsiuntimą 2011 m. gegužės 15 d., 2011 m. gegužės 18 d., 2012 m. gegužės 20 d. Taigi tikrinant teisme pareiškėjai paskirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumą už šiuos nusižengimus, atsakovas turėjo pareigą įrodyti pareiškėjos netinkamą pareigų vykdymą ir neveikimą bei kaltės buvimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad pareiškėja, pranešdama Draugijai 2012 m. vasario 6 d. apie Afganistano piliečių grąžinimą į Afganistaną 2012 m. vasario 7 d., nepažeidė Centro skyriaus viršininko nurodymo. Įvertinus pareiškėjos atliktus veiksmus ir jos tiesioginio vadovo 2012 m. sausio 11 d rašytiniame pavedime suformuluotą nurodymą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Centro skyriaus viršininko 2012 m. sausio 11 d. elektroniniame laiške suformuluotame pavedime nėra imperatyviai nurodoma, jog Draugija apie užsieniečių išsiuntimą privalo būti informuojama prieš dvi dienas, o tik išreikštas toks pageidavimas dėl informacijos pateikimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad tarnybinės užduotys, formuluojamos rašytiniais pavedimais, turi būti konkrečios, suprantamos, atspindėti užduoties tikslus, nustatyti įpareigojimo įvykdymo terminus, atitinkančius užduoties sudėtingumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo Centro skyriaus viršininkas privalėjo aiškiai, nedviprasmiškai formuluoti savo nurodymą ir reikalavimą pareiškėjai, jei pareiškėja privalėjo konkrečiai Draugiją informuoti prieš dvi dienas iki numatomo užsienio piliečių išsiuntimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėja nepadarė tarnybinio nusižengimo, nepranešdama Draugijai apie 3 Gruzijos piliečių išsiuntimą 2011 m. gegužės 15 d., 2011 m. gegužės 18 d., 2012 m. gegužės 20 d. Byloje surinktų įrodymų visuma sudaro faktinį ir teisinį pagrindą pripažinti, kad pareiškėja padarė šį pažeidimą ir yra visi pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės, kuriems esant galima konstatuoti, kad yra tarnybinis nusižengimas, sukeliantis tarnybinę atsakomybę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra nurodęs, kad asmeniui taikant drausminę atsakomybę už neveikimą, kuris pasireiškė teisės aktais nustatytų procesinių veiksmų neatlikimu nustatytais terminais, turi būti įvertinamas ne tik objektyvus atsakomybės už neveikimą pagrindas – pareigos atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus turėjimas, bet ir subjektyvus pagrindas – galėjimas veikti kaip to reikalauja teisės aktai. Nustatant galėjimą veikti kaip to reikalauja teisės aktai, privalu atsižvelgti į visas neveikimo metu egzistuojančias faktines aplinkybes, kurios sudaro galimybę pareiškėjui veikti kaip to reikalauja teisės aktai arba gali būti padaryta priešinga išvada, kad susiklosčiusioje faktinėje situacijoje pareiškėjas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, veikti kaip to reikalauja teisės aktai negalėjo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-1480/2005; 2010 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-876/2010).

Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad pareiškėja neįvykdė savo tiesioginio vadovo 2012 m. sausio 16 d. nurodymo pranešti Draugijai apie numatomus išsiuntimus. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad pareiškėjai buvo pranešta, jog 2011 m. gegužės 15 d., 2011 m. gegužės 18 d., 2012 m. gegužės 20 d. nebegalioja 2012 m. sausio 16 d. nurodymas, t. y. kad jis atšauktas ar kad jis negalioja vykdomiems išsiuntimas per Rygos oro uostą, pan. Pažymėtina, kad 2012 m. sausio 16 d. nurodyme nebuvo nurodytas terminas, iki kada pareiškėja privalės informuoti Draugiją apie vykdomus išsiuntimus.

Tiek pareiškėja, tiek pirmosios instancijos teismas, teigdami, jog pareiškėja nepadarė tarnybinio nusižengimo, neinformuodama Draugijos apie 3 Gruzijos piliečių išsiuntimą 2011 m. gegužės 15 d., 2011 m. gegužės 18 d., 2012 m. gegužės 20 d., rėmėsi Ž. K. 2012 m. balandžio 16 d. atsakymu pareiškėjai į jos 2012 m. balandžio 16 d. elektroninį laišką, t. y. tuo, kad Ž. K., su kuriuo tuo metu turėjo būti derinami visi klausimai, susiję su užsieniečių išsiuntimu (Centro skyriaus viršininkas buvo išvykęs į komandiruotę), nenurodė pareiškėjai apie tai, jog reikia informuoti Draugiją apie užsieniečių išsiuntimą.

Įvertinus pareiškėjos ir Ž. K. susirašinėjimo medžiagą, kitus byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėja, remdamasi Ž. K. atsakymu, neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo nevykdyti savo tiesioginio vadovo 2012 m. sausio 16 d. nurodymo. Pareiškėja Ž. K. informavo apie tai, kad vienas Gruzijos pilietis (nurodomi vardas ir pavardė) išreiškė norą grįžti namo, o viršininkas sakė, jog su Ž. K. reikia „derinti dėl bilietų“. Pareiškėja klausimus buvo suformulavusi tokius, iš kurių matyti, kad pareiškėja domėjosi, kaip organizuoti šio užsienio piliečio išsiuntimą, ir pareiškėjai būtent buvo paaiškinta, kaip ir kada reikia užsakyti bilietą konkrečiam asmeniui, nurodyta, kad reikia suderinti tranzitą ir informuoti airBaltic, nes kai asmuo turi galiojantį pasą Gruzijos policijos informuoti nereikia.

Pažymėtina, kad iš Ž. K. atsakymo matyti, jog iš esmės buvo kalbama apie konkretaus Gruzijos piliečio išsiuntimą. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, jog pareiškėja ir dėl kitų Gruzijos piliečių išsiuntimo kreipėsi į Ž. K., kad pareiškėjai buvo pranešta apie tai, jog jos tiesioginio vadovo 2012 m. sausio 16 d. nurodymas neturi būti vykdomas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja 2012 m. birželio 15 d. paaiškinime buvo nurodžiusi, jog dėl RKD informavimo kalbėjo su viena Tyrimo skyriaus specialiste ir iš pokalbio suprato, kad kiti specialistai, vykdydami išsiuntimus per Rygą, neinformuoja RKD.

Pareiškėja nurodė, kad ji žinojo, jog RKD stebi išsiuntimus, vykdomus iki Lietuvos Respublikos pasienio ar iš Vilniaus oro uosto, nes „iki Rygos oro uosto dėl kažkokių priežasčių jie nevažiuoja“, tačiau šių nurodytų aplinkybių pareiškėja neįrodė. Byloje buvo pateikti J. L., J. B. paaiškinimai, iš kurių matyti, kad jos nesakė pareiškėjai apie tai, jog nereikia pranešti RKD (b. l. 34, 35). Pažymėtina, kad iš Draugijos pateikto Stebėtų grąžinimo ir išsiuntimo atvejų sąrašo matyti, jog asmenys, kurie išsiunčiami į Gruziją, yra lydimi iki Latvijos pasienio arba stebimas jų išvykimas iš Užsieniečių registracijos centro (b. l. 54-56).

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad tada, kai darbdavys duoda neteisėtus nurodymus ar nesupažindina valstybės tarnautojo su konkrečiomis jo pareigomis, kurias jis pagal turimus įgaliojimus ir kompetenciją turi vykdyti, tokių nurodymų neįvykdymas, tam tikrų pareigų neatlikimas, nežinant, jog jas reikia atlikti, negali būti pagrindu tarnybinei atsakomybei, nes būtinųjų tarnybinės atsakomybės sąlygų – valstybės tarnautojo neteisėtų veiksmų ir/ar kaltės dėl tarnybos drausmės pažeidimo – taip pat nėra. Darbdavio teisė patraukti valstybės tarnautoją tarnybinėn atsakomybėn egzistuoja tik tuomet, kai paties darbdavio įvykdytas pažeidimas nėra tarnybos drausmės nesilaikymo priežastis.

Pareiškėja byloje nenurodė aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad pareiškėja dėl objektyvių priežasčių negalėjo įvykdyti tiesioginio vado nurodymo, kuris nebuvo atšauktas ar nustojęs galioti, nėra pripažintas neteisėtu. 2012 m. sausio 16 d. nurodymas buvo aiškiai suformuluotas, pareiškėjai buvo žinomas ir suprantamas, nes pareiškėja šį nurodymą vykdė, t. y. Draugijai 2012 m. vasario 6 d. pranešė apie Afganistano piliečių grąžinimą į Afganistaną. 2012 m. sausio 16 d. nurodyme nebuvo nurodyta jokių išimčių dėl tam tikrų valstybių, oro uostų ar pan., dėl kurių pareiškėjai galėjo kilti neaiškumų, kai ji vykdė Gruzijos piliečių išsiuntimą 2011 m. gegužės 15 d., 2011 m. gegužės 18 d., 2012 m. gegužės 20 d. Pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyta aplinkybė, jog Centro darbuotojai nebuvo supažindinti, kiek laiko projektas „Išsiuntimo arba grąžinimo monitoringas“ truks, su projekto pobūdžiu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja, gavusi minėtą Ž. K. atsakymą, turėjo pagrindą manyti, jog Draugijai apie Gruzijos piliečių išsiuntimo procedūras pranešti nereikia. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja dėl projekto „Išsiuntimo arba grąžinimo monitoringas“ bei tiesioginio vadovo 2012 m. sausio 16 d. nurodymo vykdymo nesikreipė į Ž. K., o Ž. K. atsakymas pareiškėjai nekeičia 2012 m. sausio 16 d. nurodymo. Pareiškėjos nurodoma aplinkybė, kad atsakovas kitiems tarnautojams, kurie neinformavo apie išsiuntimus, nepradėjo tarnybinių patikrinimų, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja nepadarė tarnybinio nusižengimo.

Apibendrinant pirmiau nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad tarnybinio patikrinimo metu pagrįstai buvo nustatyta, jog pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą nepranešdama Draugijai apie 3 Gruzijos piliečių išsiuntimą 2011 m. gegužės 15 d., 2011 m. gegužės 18 d., 2012 m. gegužės 20 d., ir už tai pareiškėjai galėjo būti skirta tarnybinė nuobauda.

Pareiškėjai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, dėl to, kad pareiškėjai jau 2012 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. TE-43 ir 2012 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. TE-58 buvo paskirtos tarnybinės nuobaudos (papeikimas ir pastaba), pareiškėja pažeidinėjo tarnybinę drausmę, už tarnybinės drausmės pažeidimus ir aplaidumą bei formalų ir netinkamą pareigų vykdymą ne kartą įspėta bei bausta. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šios aplinkybės nėra pagrįstos byloje esančiais įrodymais, priešingai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. sprendimu Centro vado 2012 m. balandžio 20 d. įsakymas buvo panaikintas.

Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių nuobaudų skyrimo principams bei teisingumo ir protingumo kriterijams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11 – 319/2007; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, aplinkybes, kurioms esant šis nusižengimas padarytas, tai, kad padarytas nusižengimas nesukėlė neigiamų pasekmių, byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad iki 2011 m. gegužės 15 d. pareiškėja pažeidinėjo tarnybos drausmę, netinkamai atlikinėjo savo pareigas, buvo bausta, daro išvadą, kad pareiškėjai atsakovas 2012 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. TE-68 paskyrė neadekvačią pareiškėjos padarytam nusižengimui tarnybinę nuobaudą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjai skirta per griežta tarnybinė nuobauda, kad už pareiškėjos padarytą nusižengimą turėjo būti paskirta žymiai švelnesnė tarnybinė nuobauda – pastaba.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir nustatė, jog pareiškėja negalėjo būti traukiama tarnybinėn atsakomybėn. Bylos faktinės ir teisinės aplinkybės sudaro pagrindą iš dalies tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo iš dalies tenkintinas pareiškėjos skundas – pakeičiama atsakovo vado 2012 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. TE-68 pareiškėjai paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, į tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos N. I. skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro vado 2012 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. TE-68 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo“ pareiškėjai N. I. paskirtą tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą, į tarnybinę nuobaudą – pastabą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius

Dalia Višinskienė