2013-09-26 Nr. AB-5415-3-61-3-01198-2010-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1761/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01198-2010-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 15.2.3.2; 59 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 1–24), kurį patikslino (1 t., b. l. 97–112; 2 t., b. l. 84–92, 109–118), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija) 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2546(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 1D-3590(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 3) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją (3 290 Lt); 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį (81 353,68 Lt) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 5) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neturtinę 10 000 Lt žalą; 6) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuo skundo priėmimo teisme dienos (2010 m. balandžio 28 d.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos 5 procentų metines palūkanas nuo neišmokėtos pareigūnų ir karių pensijos dalies sumos – 81 353,68 Lt; 7) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nemokėtas palūkanas – 4 117,68 Lt; 8) priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovas, vadovaudamasis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi, mokėjo jam sumažintą – 2 227,68 Lt pensiją. Pažymėjo, kad pensija sumažėjo 70 procentų. Atkreipė dėmesį į tai, kad valstybė nėra nustačiusi jokio teisinio mechanizmo dėl jos grąžinimo, atsakovas atsisakė mokėti nustatyto dydžio valstybinę pensiją ir toliau nemoka paskirtos pensijos, todėl tvirtino, kad patyrė nepatogumus, prarado dalį šeimos biudžeto. Tokį Vidaus reikalų ministerijos sprendimą laikė neteisėtu, nes mokant sumažintą valstybinę pensiją buvo pažeistos jo konstitucinės teisės. Nurodytos teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaudamasi Vidaus reikalų ministerija perskaičiavo paskirtą valstybinę pensiją, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48 ir 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pabrėžė, kad ginčą stengėsi išspręsti taikiai, tačiau nepavyko. Tvirtino, kad teisėkūros subjektai nevykdo konstitucinės pareigos – pripažinti teisės aktą netekusiu galios, kurio teisėtumas panaikintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas). Pareiškėjo manymu, dėl neteisėtai sumažintos jam mokamos valstybinės pensijos jis patyrė neturtinę žalą, kurią vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis privalo atlyginti valstybė. Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, taikant Konstitucijai prieštaraujančias teisės aktų nuostatas ir mokant sumažintą valstybinę pensiją, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, įtampą ir fizinius nepatogumus, pablogėjo sveikata, kankina nemiga dėl padidėjusių komunalinių paslaugų kainų, negali normaliai užsitikrinti pragyvenimo sąlygų, buvo priverstas riboti savo poreikius. Neteisėti veiksmai buvo ilgalaikio pobūdžio, nes pensija buvo apribota nuo 2010 m. sausio 1 d.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 52; 2 t., b. l. 65–66, 123–124) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija, mokėdama pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nes vadovavosi ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiomis Valstybinių pensijų įstatymo ir Laikinojo įstatymo nuostatomis, įsigaliojusiomis nuo 2010 m. sausio 1 d. Nurodė, kad pareiškėjui buvo taikoma Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, t. y. pareiškėjo pensija buvo ribota 1,3 šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiu. Pabrėžė, kad 2012 m. vasario 6 d. priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas galioja tik į ateitį, todėl tvirtino, jog ginčijami sprendimai vertintini pagal jų priėmimo ir vykdymo metu galiojusią teisę. Pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis paminėtu Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, todėl pareiškėjo reikalavimą mokėti 3 290 Lt dydžio pensiją laikė nepagrįstu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Sveikatos priežiūros tarnyba) atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 54–55; 2 t., b. l. 130–131) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ir pareiškėjui mokėjo tokio dydžio pensiją, kuri atitiko teisės aktų nuostatas. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų (tarp jų pareigūnų ir karių) perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Pažymėjo, kad įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota ir išmokėta sumažinta pareiškėjo pensija, sprendimų priėmimo metu galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai ir buvo teisėti pagrindai perskaičiuoti ir išmokėti sumažintą pareiškėjo pensiją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 3 d. sprendimu (2 t., b. l. 147–155) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 8 030,40 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1D-2546(2) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų; panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 1D-3590(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų; atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2010–2012 m. Teismas vadovavosi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 15 straipsniu (nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas – iki 2011 m. gruodžio 31 d., kuris pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.), 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Pažymėjo, jog, pagal įstatymo nuostatas, pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenustatant kompensavimo mechanizmo.

Teismas taip pat vadovavosi Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (redakcijos iki 2010 m. sausio 1 d., nuo 2010 m. sausio 1 d., nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.), Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi (redakcijos nuo 2010 m. sausio 1 d., nuo 2010 m. kovo 1 d., nuo 2010 m. gruodžio 1 d.), 5 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios. Remdamasis nurodyto teisinio reglamentavimo analize, teismas padarė išvadą, kad asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus nustatytas išimtis), valstybinės pensijos perskaičiuotos (sumažintos) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį jos dar kartą perskaičiuotos (sumažintos), atsižvelgiant į jų gaunamas draudžiamąsias pajamas.

Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą, ir tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, ir tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į paminėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama nuo 5 iki 20 procentų (didėjant išmokų sumai, ji didėja).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė priteisti jam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. visą nesumokėtą pensijos dalį, t. y. 81 353,68 Lt. Nustatė, kad, vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo apribota. Be to, remdamasis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas apskaičiavo pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą 0,8 (K = 0,8), perskaičiavo pensijos dydį ir jam priklausančią valstybinę pensiją sumažino.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“;

Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Teismas atsižvelgė į šio Konstitucinio Teismo nutarimo argumentus. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra galimas.

Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas, remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą, įdėjus pastangų turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą.

Esant aptartam teisiniam reglamentavimui ir byloje esančiai medžiagai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas neteisėtai apribojo pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas vietoje 1,5 koeficiento taikydamas 1,3 koeficientą. Kadangi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pensija pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojama, o pensijos ribojimas remiantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatomis laikytinas neteisėtu.

Atsižvelgiant į tai, teismo nuomone, nėra pagrindo įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją mokėti pareiškėjui visą paskirtą pensiją. Teismas taip pat vadovavosi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55/2004, Nr. A575-1831/2011). Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. balandžio 29 d., t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galbūt pažeistas teises.

Sisteminis nurodytų teisės nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos vertinimas sudarė pagrindą teismui pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Remdamasis aptartu teisiniu reglamentavimu ir byloje esančia medžiaga, teismas padarė išvadą, kad atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Remdamasis Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. vasario 11 d. pažyma Nr. 11D(P)-6132, teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta 6 654,28 Lt valstybinė pensija nesikeitė viso ginčo periodo metu. Taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių konstitucingumas patvirtintas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, ir taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatytą 1,5 koeficientą, pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. turėjo būti išmokėta 60 228 Lt suma, tačiau išmokėta tik 52 197,60 Lt, taigi pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidarė 8 030,40 Lt nepriemoka.

Teismas akcentavo, kad teismo sprendimu išsprendžiamas ginčas už laikotarpį iki 2011 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktą aiškinimą, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 8 030,40 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 „Dėl atstovavimo valstybei (Vyriausybei) bylose dėl neišmokėtos socialinių išmokų ir darbo užmokesčio dalies priteisimo“ nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos. Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 1D-2546(2) bei 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 1D-3590(11). Šiuose sprendimuose yra pateikiama informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis ši pensija buvo apskaičiuojama. Taip pat šiuose sprendimuose išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją.

Teismas, atsižvelgdamas į teisės aktų nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktus išaiškinimus, padarė išvadą, kad yra pagrindas panaikinti tik tas Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 1D-2546(2) bei 2012 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. 1D-3590(11) dalis, kuriomis atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų. Teismo nuomone, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją mokėti 3 290 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją negali būti pripažintas pagrįstu, nes yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami teisės aktų, t. y. tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai galėtų sukelti koliziją su tam tikru šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu ir dėl to galėtų atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų laike su tam tikrais teisės aktais.

Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panašaus pobūdžio bylose (2010 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-53/2010, 2012 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2941/2011 ir kt.). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis. Pažymėjo, jog valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms:

1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.);

2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.);

3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Pareiškėjo teigimu, dėl neteisėto pensijos sumažinimo jis patyrė dvasinius išgyvenimus, įtampą ir fizinius nepatogumus, pablogėjo sveikata, kankina nemiga dėl padidėjusių komunalinių paslaugų kainų, negali normaliai užsitikrinti pragyvenimo sąlygų, buvo priverstas riboti savo poreikius bei pateikė rašytinius įrodymus, kuriais grindė neturtinės žalos atlyginimą. Teismo vertinimu, pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. išrašas iš medicininių dokumentų bei sanatorijos pažyma, nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad dėl paminėtų Lietuvos valstybės veiksmų jis patyrė neturtinę žalą.

Nenustačius vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. padarytos žalos, nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas pažymėjo, jog viešosios teisės normos, reglamentuojančios ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo, nenumato procesinių palūkanų, delspinigių, netesybų dėl pensijų neišmokėjimo, todėl jos negali būti priteisiamos. Paminėto pobūdžio sankcijų ginčą reglamentuojantys teisės aktai nenustato, teismas neturtinės žalos pareiškėjui nepriteisė, todėl reikalavimas priteisti palūkanas šiuo atveju negalėjo būti patenkintas.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime išsprendė pareiškėjo prašomų ištirti teisės aktų nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimą, dėl to teismas pakartotinai nesikreipė į Konstitucinį Teismą, o pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nepatenkino. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, vadovaudamasis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad nepateiktas įrodymas, kuris patvirtintų, kad pareiškėjas apmokėjo patirtas išlaidas.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas dėl išlaidų atlyginimo negali būti sprendžiamas. Nurodė, kad pareiškėjas turi teisę ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo paduoti teismui prašymą dėl šioje byloje turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, kartu pateikiant tam tikrus įrodymus.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 158–181) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų pratęsti įstatymo galiojimą atitikties Konstitucijai. Nemokant ir negrąžinant pensijos, pažeidžiamos jo konstitucinės teisės. Teismas netinkamai vykdė įpareigojimą motyvuoti teismo sprendimą, neatsakė į kiekvieną proceso dalyvių argumentą, netinkamai įvertino įrodymus. Teismas nesistengė apginti jo teisių ir interesų.

2. Valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o jos perskaičiavimas ir pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki šiol nepateisinamas, pažeidžiami proporcingumo ir lygiateisiškumo principai. Teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų paskirtą pensiją kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų. Teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Nuo 2011 m. sausio 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pratęsimą diskriminuojama viena pensijų gavėjų grupė. Pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą.

3. Teismas neteisingai apskaičiavo ir priteisė tik 8 030,40 Lt. Teismui skundė institucijų neveikimą, t. y. Konstitucinio Teismo sprendimų ir nutarimų nevykdymą, nes neperskaičiuota jo valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Teismas neaptarė Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo. Išmokėtina nepriemoka nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio mėn. Paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis nepagrįstai ribojamas. Vidaus reikalų ministerija toliau moka sumažintą pensiją, t. y. taikydama negaliojančio įstatymo apribojimus, kiekvieną mėnesį nusavina teisėtos pareigūnų ir karių pensijos dalį ir tokiais veiksmais didina neturtinę žalą bei nusavintos pensijos dalį.

4. Valstybei nustačius aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, negavo dalies pagrįstai ir teisėtai įgytos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kuri nėra perskaičiuota pagal Konstitucinio Teismo nutarimus, ir tai tęsiama toliau, t. y. negavo ir negauna pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės diskriminacinis teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nemokėjimas sukėlė jam sunkius išgyvenimus, paūmėjo ligos, sukėlė nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą, pažemino jo, kaip pensininko, orumą, garbę, verčia jaustis nereikalingu savo valstybėje. Tai patvirtina pridėti rašytiniai dokumentai. Teismas turėjo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, įvertinti padarytą neturtinę žalą ir priteisti 10 000 Lt.

5. Turi teisę ne tik reikalauti sumokėti priteistą nuostolių atlyginimo sumą, bet ir reikalauti atlyginti nuostolius, padarytus negrąžinus laiku pensijos dalies, t. y. palūkanas (CK 6.210 str. 1 d., 6.37 str. 2 d.).

Atsakovai apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 191–192) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas skundas, ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą; atmetus apeliacinį skundą, prašo nustatyti teismo sprendimo įvykdymo terminą iki 2014 m. vasario 1 d.

Atsakovai nurodo, kad neginčija pagal teismo pripažintą pagrindą priteistos sumos aritmetinio dydžio. Tačiau, jų nuomone, teismo sprendimas yra nepagrįstas teisiškai – teismas neatsižvelgė, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį nuo įsigaliojimo dienos. Įstatymų leidėjas nenustatė, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas ar kitas įstatymas galiotų retroaktyviai. Teismas negali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimo santykiams iki nutarimo įsigaliojimo, nes įsibrautų į Konstitucinio Teismo kompetenciją. Be to, prašo nustatyti teismo sprendimo įvykdymo terminą iki 2014 m. vasario 1 d., nes 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos perskaičiuotų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti 2014 m. valstybės biudžeto projektą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškimu (3 t., b. l. 4) prisideda prie atsakovų apeliacinio skundo.

Atsakovai atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (3 t., b. l. 3) nesutinka su apeliaciniu skundu.

Atsakovai nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra skundo dalyko, nes nenurodyta nei kokią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį prašoma panaikinti, nei kokį naują sprendimą prašoma priimti. Pareiškėjas siekia nurungti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą remdamasis ankstesne Konstitucinio Teismo praktika. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais, bet nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas tokios teisės nenumato. Kadangi ginčo santykius reguliuoja Valstybinių pensijų įstatymas, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas, tai CK netaikytinas, o reikalavimas dėl palūkanų atmestinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (3 t., b. l. 1–2) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį dėl atmestų pareiškėjo skundo reikalavimų palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjui priteista suma – 8 030,40 Lt, jo prašymu apskaičiuota nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Teismas, atmesdamas skundo reikalavimus, tinkamai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl kitos sprendimo dalies, kuria patenkintas skundo reikalavimas, savo argumentus išdėstė atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovų apeliacinis skundas atmestinas. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjui paskirtos valstybinės pareigūnų pensijos dydžio sumažinimo teisėtumas. Byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjui (kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos 360,00 Lt dydžio priedu) paskirtos 6 654,28 Lt dydžio pensijos sumažinimas buvo taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu (šio straipsnio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai) bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009-12-08 įstatymo Nr. XI-531 ir 2010-11-12 įstatymo Nr. XI-1124 redakcijos) pagrindu (šios dalies nuostatos paminėtu Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai).

Atsižvelgiant į paminėtą Konstitucinio Teismo nutarimą bei į tai, kad pensijos sumažinimo neteisėtumą pareiškėjas sieja iš esmės tik su nurodytų teisės normų (Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d.) neteisėtumu bei su tiesioginiu Konstitucijos taikymu, nagrinėjamoje byloje yra būtina pateikti aukščiau nurodytų (pareiškėjo kvestionuojamų) teisės normų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje aiškinimą.

Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (bylai aktualios 2009-12-08 įstatymo Nr. XI-531 ir 2010-11-12 įstatymo Nr. XI-955 redakcijos) buvo įtvirtintas Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų bendro dydžio ribojimo principas, pagal kurį kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Kalbant apie tokio pensijų dydžio ribojimo taikymą laike, pažymėtina, kad nurodyta vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio riba galiojo nuo 2010 m. sausio 1 d. (kai įsigaliojo 2009-12-08 įstatymo Nr. XI-531 redakcija) iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (kai įsigaliojo aptariamos teisės normos 2012-06-30 įstatymo Nr. XI-2196 redakcija). Laikotarpiu iki 2010 m. sausio 1 d. ir po 2012 m. rugsėjo 1 d. aptariama pensijų dydžio riba buvo (ir šiuo metu yra) paskelbto vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pastaroji valstybinių pensijų mokėjimo riba buvo aprobuota Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimu ir buvo pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.

Pasisakydama dėl aukščiau nurodytų abiejų redakcijų Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija dar kartą pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ši teisės norma (abi nurodytos redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas (t. y. neįskaitant teisėjų valstybinės pensijos), prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tai reiškia, kad šių redakcijų nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio riba byloje nagrinėjamoje situacijoje neturi būti taikoma. Todėl kyla klausimas, ar laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (t. y. Konstitucijai prieštaravusios Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. galiojimo laikotarpiu) pareiškėjo atžvilgiu turi (turėjo) būti taikoma prieš ir po šio laikotarpio galiojusi (galiojanti) mokėtinų pensijų dydžio nustatyta vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio riba, ar joks pensijų ribojimas neturėtų būti taikomas. Atsakydama į šį klausimą, kolegija pažymi, kad (kaip jau buvo nurodyta aukščiau) pensijų ribojimas paskelbtu šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai. Tai, viena vertus, leidžia daryti išvadą, kad ir toks pats, nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. nustatytas, išmokėtinų valstybinių pensijų maksimalaus dydžio ribojimas neprieštarauja Konstitucijai. Kita vertus, tai leidžia daryti išvadą, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. galiojęs Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nustatytas išmokėtinų valstybinių pensijų maksimalaus dydžio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai tik Laikinojo įstatymo nustatytų valstybinių pensijų sumažinimo kontekste. Pastebėtina, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja būtent su nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu teisinių santykių dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo reglamentavimu ir nekvestionuoja iki tol buvusio šių santykių teisinio reglamentavimo.

Kolegija, įvertinusi išvardytas aplinkybes bei vadovaudamasi protingumo ir sąžiningumo principais, daro išvadą, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo atžvilgiu turi būti taikytina šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio jam paskirtos pensijos išmokėjimo riba. Todėl pirmosios instancijos teismo šios ribos pritaikymas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Pažymėtina, kad abiejų nurodytų apribojimų (taikant koeficientą 1,3 ir koeficientą 1,5) taikymo skirtumas pinigine išraiška yra atvaizduotas teismo išreikalautoje ir trečiojo suinteresuoto asmens teismui pateiktoje 2012 m. gruodžio 11 d. pažymoje Nr. 11D(P)-6132 (2 t., b. l. 132-133; 3 t., b. l. 12-13). Šios pažymos duomenų aritmetinis tikslumas ginčo šalių nėra kvestionuojamas, todėl kolegija pripažįsta jį teisingu. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl jam priteistinos pensijos dalies apskaičiavimo neteisingumo yra siejami ne su apskaičiavimo aritmetiniu teisingumu, o su jo kvestionuojamų teisės normų taikymu. Todėl į šiuos argumentus yra atsakyta, kolegijai pasisakant dėl bylai aktualių materialinės teisės normų taikymo aiškinimo. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjui paskirtos pensijos mokėtino dydžio sumažinimas, taikant šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio koeficientą 1,5, laikytinas teisėtu.

Pasisakydama dėl pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistos neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio (8 030,40 Lt), kolegija pažymi, kad jis buvo teismo apskaičiuotas remiantis paminėta 2012 m. gruodžio 11 d. pažyma Nr. 11D(P)-6132 už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Nustatydamas šio laikotarpio pabaigos ribą, teismas rėmėsi pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu, už kurį jis prašė priteisti jam fiksuoto dydžio pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką (81 353,68 Lt).

Tačiau pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduotame skunde, be reikalavimo priteisti fiksuoto dydžio pensijos nepriemoką, buvo nurodytas reikalavimas įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją ateityje mokėti nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją (3 290 Lt). Kolegija, vertindama pareiškėjo skundo reikalavimų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo piniginiai reikalavimai dėl jam išmokėtos ne visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos laiko aspektu nukreipti ne tik į periodą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., bet ir į tolimesnį laikotarpį, kuris yra ribojamas teismo sprendimo priėmimo dienos.

Nurodyti piniginiai pareiškėjo skundo reikalavimai, be kita ko, yra siejami su (pareiškėjo manymu, neteisingu) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymu. Todėl nagrinėjamai bylai yra reikšmingas šios teisės normos taikymo laike aspektas. Šiame kontekste pažymėtina, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009-12-08 įstatymo Nr. XI-531 ir 2010-11-12 įstatymo Nr. XI-955 redakcijos) nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, galiojo iki 2012 m. rugsėjo 1 d., kai įsigaliojo šio įstatymo pataisos, nustatytos 2012 m. birželio 30 d.

įstatymo Nr. XI-2196 redakcija, t. y. galiojo ir po to laikotarpio (iki 2011-12-31), už kurį pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neteisėtai neišmokėtos pensijos dalį. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, siekdamas teisingo bylos išsprendimo, turėjo apskaičiuoti pareiškėjui Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu neišmokėtos pensijos dalį ne tik už laikotarpį iki 2011 m. gruodžio 31 d., bet ir už tolimesnį šios teisės normos galiojimo laikotarpį, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Todėl kolegija, remdamasi trečiojo suinteresuoto asmens teismui pateikta 2012 m. gruodžio 11 d. pažyma Nr. 11D(P)-6132, apskaičiuoja pareiškėjui priteistinos pensijos nepriemokos sumą ir už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., t. y. 2 743,84 Lt didina pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistą sumą.

Atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl jam paskirtos pareigūnų pensijos sumažinimo, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, neteisėtumo, kolegija pabrėžia, kad (kaip jau buvo pasakyta aukščiau) ši teisės norma Konstitucinio Teismo buvo pripažinta neprieštaravusia Konstitucijai. Šiame kontekste kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 (kuri savo aplinkybėmis yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla ir Teismų įstatymo 33 str. 4 d. bei ABTĮ 13 str. taikymo požiūriu dėl to yra reikšminga nagrinėjamai bylai), nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau kolegija kartu akcentuoja, kad Konstitucinio Teismo taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010-04-20 sprendimą, 2012-02-06 nutarimą).

Kaip jau buvo pasakyta, Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti jo nurodytą neturtinę žalą, kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytiems argumentams ir jų nekartodama, taip pat pažymi, kad atsisakymas išmokėti jo (pareiškėjo) nurodytą valstybinės pareigūnų pensijos dalį CK 6.271 straipsnio 4 dalies (o tuo pačiu ir CK 6.250 str.) taikymo požiūriu negali būti laikomas neteisėtu neveikimu. Todėl teisinių prielaidų taikyti pareiškėjo nurodytą deliktinę atsakomybę nėra. Kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams ir išvadai dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jo nurodytas palūkanas nepagrįstumo.

Atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad šioje teisės normoje buvo ir yra išspręstas Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimo laike klausimas. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu šis klausimas nėra reikšmingas ta prasme, kad pastarosios (materialiosios) teisės normos taikymas laike iš esmės yra išspręstas paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Todėl kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad šiuo klausimu apelianto pateikti argumentai nagrinėjamai bylai nėra reikšmingi.

Atsakydama į atsakovų apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kolegija pažymi, kad byloje taikytinų teisės normų (tarp jų ir Konstitucijos 110 str.) aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuri (kaip jau buvo pasakyta aukščiau) savo faktinėmis aplinkybėmis bei teisės taikymo aspektu iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Todėl šiomis teisės aiškinimo taisyklėmis yra būtina vadovautis ir nagrinėjamoje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Be to, nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis (joje nurodytos teisės aiškinimo taisyklės bei išvados) yra reikšminga nagrinėjamai bylai ir ABTĮ 13 straipsnio taikymo prasme. Pagal šią teisės normą, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, be kita ko, yra pateiktas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimas, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, neatsižvelgdamas ir į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Todėl atsakovų apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai kolegijos pripažintini nepagrįstais.

Pasisakydama dėl atsakovų apeliaciniame skunde pateikto prašymo nustatyti teismo sprendimo įvykdymo terminą iki 2014 m. vasario 1 d., kolegija, atsižvelgdama į šio prašymo argumentavimą ir iš esmės sutikdama su juo, pripažįsta būtina atidėti teismo sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, administracinių teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes. Todėl teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus dėl būtinumo padidinti pareiškėjui priteistinos pensijos nepriemokos sumą dar 2 743,84 Lt, kolegija keičia teismo priimtą sprendimą padidindama pareiškėjui priteistą sumą iki 10 774,24 Lt.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. sprendimą pakeisti, padidinant pareiškėjui A. K. priteistos sumos dalį iki dešimties tūkstančių septynių šimtų septyniasdešimt keturių litų ir 24 ct (10 774,24 Lt). Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teismo sprendimo priteisti pareiškėjui A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 10 774,24 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos vykdymą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis