2022-03-16 Nr. AB-6385-3-61-3-04500-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1533-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04500-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. T. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. T. M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 21S30541 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – Komisija) 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 6K-1565 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, priežastį – politines aplinkybes ir dėl to gresiantį pavojų jo sveikatai ir gyvybei, tačiau atsakovas objektyviai nevertino pareikėjo politinių motyvų – grasinimų pagrįstumo. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) yra sunku reikšti savo norus ir dėl to politiškai kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės.

2.2. Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus. Pareiškėjas siekė, kad jam turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jos išklausymas, tačiau nagrinėjant pareiškėjo skundą ikiteismine tvarka Komisijoje tokia pareiškėjo teisė nebuvo užtikrinta. Asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė.

3. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjo pasakojimas buvo neišsamus, bendro pobūdžio, todėl nebuvo pripažintas patikimu įrodymu, todėl tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, jog dėl individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas ir pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

3.2. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė jam tariamai kilmės valstybėje kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo įvertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu Departamentas nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

3.3. Atsakovas nurodė, kad skundo nagrinėjimas žodinio proceso tvarka Komisijoje nėra privalomas, o Komisija nenustatė ir pareiškėjas nenurodė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

3.4. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad pareiškėjas nurodė individualias aplinkybes, dėl kurių kilmės valstybėje jam gresia pavojus gyvybei ir sveikatai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateiktas pasakojimas turėjo esminių trūkumų, t. y., pareiškėjo pasakojimas apie jam kylantį pavojų dėl dalyvavimo demonstracijose bei pareiškėjui pareikštus grasinimus nebuvo pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir buvo bendro pobūdžio. Pareiškėjo pasakojimas taip pat iš dalies nebuvo suderinamas su kilmės valstybės informacija, kadangi (duomenys neskelbtini) dėl vykusių protestų buvo persekiojami aktyvistai, protestų organizatoriai ar pagrindinį vaidmenį protestuose atliekantys žmonės, o pareiškėjas nei vienai iš šių asmenų grupių nepriklauso (pareiškėjas nebuvo nei protestų organizatorius, nei opozicijos lyderis, nei žurnalistas, nei viešai valdžią ar karines grupuotes kritikuojantis asmuo, pareiškėjui dėl jo veiklos nebuvo pareikšti kaltinimai ir jis nebuvo sulaikytas). Be to, tariamas pareiškėjo persekiotojas, (duomenys neskelbtini), kuri tariamai išsiuntė pareiškėjui grasinimą, tik iš dalies valstybinis subjektas. Atsakovas pažymėjo, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Anot atsakovo, pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

3.5. Nagrinėjamu atveju Departamento atlikto tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia kankinimai arba mirties bausmė. Pareiškėjas skunde nepateikė įrodymų, kurie paneigtų šias ginčijamame bei skundžiamame sprendimuose daromas išvadas.

3.6. Atsakovas pabrėžė, kad pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (tai, kad pareiškėjas ateityje dėl kokių nors priežasčių nekils grėsmė kilmės valstybėje), kas būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas. Departamentas, atlikdamas tyrimą, vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu.

3.7. Pareiškėjo skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, o vien pareiškėjo nesutikimas su Departamento priimtais sprendimais, nesudaro pagrindo pripažinti šiuos sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais.

3.8. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, atsakovas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame Sprendime. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

3.9. Tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Šiame kontekste atsakovas pažymėjo, kad nors pareiškėjas iš savo kilmės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pakeitė Departamento sprendimą, uždraudžiant pareiškėjui M. T. M. M. atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedant į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, likusią skundo dalį atmesdamas kaip nepagrįstą.

5. Remdamasis rašytiniais įrodymais, teismas nustatė, kad:

5.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 24 d. pateikė Departamentui prašymą suteikti jam prieglobstį, t. y. pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

5.2. Departamentas 2021 m. spalio 11 d. priėmė sprendimą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendime nurodyta, kad, įvertinus prieglobsčio prašytojo pateiktas aplinkybes ir atsižvelgiant į informaciją apie kilmės valstybę, taip pat prašytojo asmenines aplinkybes, susirinkimų laisvės ribojimas ir saugumas savaime neįpareigoja suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą. Susirinkimo laisvės apribojimas neprilygsta „persekiojimui“, o bendra saugumo padėtis nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų).

5.3. Pareiškėjas, nesutikdamas su jo atžvilgiu priimtu Sprendimu, kreipėsi į Komisiją, ši 2021 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje iš esmės grindžia bendra saugumo padėtimi (duomenys neskelbtini) bei tuo, kad jis, kaip demonstracijų dalyvis, buvo atpažintas, kai per televiziją buvo parodytas jo veidas, dėl to sulaukė grasinimų.

7. Teismas nustatė, kad apklausos metu pareiškėjas papasakojo, jog prieš išvykdamas iš (duomenys neskelbtini), t. y. nuo 2021 metų, buvo demonstracijų dalyvis, bet nebuvo aktyvistas. (duomenys neskelbtini) turėjo keletą parduotuvių, finansinė padėtis buvo nebloga. Ramiai gyventi trukdė grupuotė, kuri kontroliuoja visą valstybę. (duomenys neskelbtini) neturi teisės sakyti savo nuomonę, šalyje nesaugu gyventi. Jis dalyvavo proteste (duomenys neskelbtini). Visi protestuotojai dengia veidus, kad nebūtų atpažinti, tačiau jis buvo atpažintas, kai per televiziją buvo parodytas jo veidas. Taip buvo atskleista, kad jis dalyvavo mitinguose, nustatyta jo tapatybė, gyvenamoji vieta. Taigi pareiškėjo tėvas liepė išvažiuoti. Pareiškėjas buvo išvykęs mėnesiui į (duomenys neskelbtini), tačiau kai baigėsi leidimas, grįžo atgal į (duomenys neskelbtini), ten slapstėsi. Nuo gegužės mėnesio gyveno priemiestyje, tada nusprendė išvykti. Jis buvo nuvažiavęs pas tėvus atsisveikinti dešimt dienų iki išvykimo, tada sužinojo, kad jam buvo atsiųstas grasinimas iš (duomenys neskelbtini). Tėvai gyvena (duomenys neskelbtini). Kai išvyko iš (duomenys neskelbtini), jo niekas neieškojo. (duomenys neskelbtini) visur yra šios grupuotės narių, tad ten negali gyventi . Giminaičiai taip pat žino, kad jo ieško. (duomenys neskelbtini) buvo sudegintas jo autoservisas. Apie tai pranešė brolis. Iš (duomenys neskelbtini) išvyko tada, kai atsirado galimybė per (duomenys neskelbtini) pasiekti Lietuvą. Pareiškėjas nurodė, kad atvyko į Lietuvą, nes nori saugiai gyventi.

8. Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas nurodė, jog jis protestuose dalyvaudavo užsidengęs veidą, nors nurodė, kad jį atpažino, kai viešai per televiziją buvo parodytas jo veidas, tačiau byloje nustatyta, kad jis buvo užfiksuotas per futbolo varžybas, kai buvo kalbinamas šalia buvęs jo draugas; tai teismo posėdyje patvirtino pats pareiškėjas. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad neaišku, kaip viešas pareiškėjo parodymas per futbolo varžybas yra susijęs su jo dalyvavimu demonstracijose prieš valdžią ir jo atpažinimu kaip demonstracijų dalyvio. Teismas darė išvadą, kad šiuo aspektu pareiškėjo paaiškinimai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl turi esminių trūkumų.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodomas tariamas persekiotojas (duomenys neskelbtini) grupuotė tik iš dalies yra valstybinis subjektas. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, jei kilmės valstybė jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinių“ priežasčių (jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų). Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, jog į kilmės valstybės institucijas dėl galimo persekiojimo nesikreipė.

10. Teismo vertinimu, pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, paskatinusius jį išvykti iš (duomenys neskelbtini) (grupuotės grasinimas) yra bendro pobūdžio. Pareiškėjo nurodomas grasinimo epizodas (laiškas) yra vienintelis, be to, pats grasinimas atėjo jau po to, kai pareiškėjas apsisprendė išvykti iš šalies. Teismo įsitikinimu, šiuo požiūriu pareiškėjo pasakojimas stokoja detalumo ir nuoseklumo, tad jis negali būti vertinamas jo naudai.

11. Teismas dar pažymėjo, kad tokios pareiškėjo nurodomos bendro pobūdžio išvykimo iš kilmės šalies priežastys – susirinkimų laisvės ribojimas ir mažas bendras saugumas šalyje – savaime negali įpareigoti suteikti jam pabėgėlio statusą. Susirinkimo laisvės apribojimas neprilygsta „persekiojimui“, bendra saugumo padėtis nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių, t. y. rasės, religijos ir pan.

12. Teismo nuomone, pareiškėjas neįrodė individualių, su jo asmeniu susijusių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas savo kilmės šalyje šiuo metu susiduria su realia persekiojimo rizika ar grėsme. Bendro pobūdžio teiginiai apie blogą kilmės valstybės saugumo padėtį, apie tai, kad (duomenys neskelbtini) gyventojai neturi teisės reikšti savo nuomonę, nesudaro pagrindo palankiai išspręsti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui būtų kilusi individualaus pobūdžio grėsmė. Iš esmės nustatytas tik vienas incidentas, kai pareiškėjui į namus buvo atsiųstas grasinimas (laiškas). Tačiau, teismas šį laišką vertino visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, ir konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui realiai gresia persekiojimas dėl „konvencinių“ priežasčių, o tai leistų padaryti išvadą, kad pareiškėjui būtina taikyti tarptautinę apsaugą.

13. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas yra jaunas, darbingo amžiaus vyras, taigi nėra pažeidžiamas asmuo. (duomenys neskelbtini) yra likę jo artimieji. Pareiškėjas visą savo gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), žino vietinius papročius ir kultūrą.

14. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statuso (Įstatymo 86 str. 1 d.).

15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tai, kad jam reikalinga papildoma apsauga, iš esmės grindė tais pačiais argumentais kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą; kitų aplinkybių nenurodė ir jų nebuvo nustatyta. Tad tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Teismas sprendė, kad atsakovas, įvertinęs pareiškėjo prašyme pateiktus motyvus ir surinktą kilmės valstybės informaciją, įvertino gresiančių veiksmų formą, pobūdį ir pasekmes bei padarė išvadą, kad neegzistuoja individualios pareiškėjo savybės, dėl kurių galėtų būti pažeidžiamos pagrindinės jo teisės ir laisvės. Kitaip tariant, nenustatyta realiai egzistuojanti visiškai pagrįsta baimė, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, kurie yra nustatyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo kilmės šalyje šiuo metu vyktų tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas; šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Tad nėra ir sąlygos, įtvirtintos Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Taigi, nebuvo nustatyta, kad būtų pagrįsta tikimybė, jog pareiškėjo kilmės valstybėje grėstų neigiamos pasekmės; kitaip tariant, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje.

16. Teismas nurodė, kad teisinis reglamentavimas neįpareigoja Komisijos visais atvejais organizuoti žodinio skundo nagrinėjimo. Šiuo atveju pareiškėjo skundą Departamente nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų reikalingas. Tokių aplinkybių neįvardijo ir pats pareiškėjas. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad skundo nagrinėjimo Komisijoje metu nebuvo užtikrintas betarpiškas jo išklausymas žodžiu.

17. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad pritaikytas maksimalus 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcinga priemonė padarytam pažeidimui. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, taip nėra duomenų, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei įvertinęs Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, nuostatas, teismas konstatavo, kad nustatytas 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas. Teismas pakeitė šią Sprendimo dalį, nustatydamas, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18. Kadangi pareiškėjui taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šio asmens duomenys, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, kadangi Departamento Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 3 metų, yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, ir pakeisti šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 19. Pareiškėjas M. T. M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Sprendimą, Komisijos sprendimą bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjui turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas.

20. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

20.1. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindžia aktyviu dalyvavimu demonstracijose, kurios buvo nukreiptos prieš vyriausybę ir partinę struktūrą, nes visos didžiosios partijos (duomenys neskelbtini) vykdo korupcinę politiką. Visuotinai žinoma, ir atsakovas tai pripažino, kad dalyvavę demonstracijose asmenys yra vertinami kaip priešiškai vyriausybės atžvilgiu nusiteikę, todėl sukarintų grupuočių požiūriu bet kokia tokia veikla yra vertinama kaip „išdavikiška“, o turėję sąlytį asmenys turi būti sunaikinti. Šių duomenų atsakovas nevertino ir sprendime dėl to visiškai nepasisakė, o pareiškėjo skundus nagrinėjęs teismas rėmėsi atsakovo nepatikrintais teiginiais.

20.2. Pareiškėjas akcentuoja, kad išvykimo iš kilmės šalies priežastys yra politinio pobūdžio. Iš JTVPK parengtame Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo, patvirtinto Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos, 1992 m., Ženeva Nr. HCR/1P/4/Eng/REV.2 (kuriuo remiasi ir Departamentas, ir teismai priimdami sprendimus) (toliau – ir Vadovas) 82 punkte teigiama, kad „Kaip nurodyta, persekiojimas dėl „politinių įsitikinimų“ reiškia, kad besikreipiantis asmuo viešai skelbęs savo pažiūras arba jomis susidomėjusios valdžios institucijos. Tačiau gali būti, kad besikreipiantis asmuo niekada nereiškęs savo pažiūrų, bet žinant, jas esant tvirtas, galima pagrįstai numanyti, kad anksčiau ar vėliau jos bus išreikštos ir sukels jo ir valdžios institucijų konfliktą“. Vadovo 83 punkte nurodoma, kad „Besikreipiantis asmuo, tvirtinantis bijąs būti persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, neprivalo įrodyti, kad šalies, iš kurios kilo, valdžios institucijos žinojo apie jo pažiūras, iki jam iš jos išvykstant“.

20.3. Pareiškėjo vertinimu, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, Departamentas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo klausimą, turėjo atsakyti, ar pareiškėjas gali laisvai reikšti savo nuomonę dėl dabartinio (duomenys neskelbtini) režimo, ar tai gresia sankcijomis ir rizikomis tiek tiesiogiai iš (duomenys neskelbtini) vyriausybės, tiek iš sukarintų ir jėgos politiką vykdančių politinių partijų.

20.4. Atsakovas turėjo surinkti informaciją apie pareiškėjui kylančios grėsmės realumą. Tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, įskaitant kilmės valstybės įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą. Be to, tai turi būti ne šiaip valstybės kilmės informacija, bet aktuali informacija. Siekiant tiksliai įvertinti pareiškėjo baimę ir grėsmę patirti persekiojimą, atsakovas turėjo ištirti ne tik galiojančius teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje. Apie tai, kad situacija (duomenys neskelbtini) paskutiniu metu nuolat blogėja, o susidorojimai su kitaip manančiais yra kasdienybė, patvirtina aktuali informacija iš (duomenys neskelbtini).

20.5. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas remiasi Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) viešai skelbiamais duomenimis, kurie yra paviešinti prieš daugiau nei metus, o duomenys surinkti dar gerokai anksčiau, todėl visiškai nėra aktualūs.

20.6. Aktualią informaciją apie situaciją (duomenys neskelbtini) skelbia daugelis tarptautinių organizacijų, todėl atsakovas turi realią galimybę tinkamai įvykdyti savo pareigą ir surinkti naujausią informaciją apie pareiškėjo kilmės šalį ir saugumo situaciją, pavyzdžiui pasinaudoti JAV Saugumo departamento (duomenys neskelbtini) paskelbta ataskaita, (duomenys neskelbtini) tarptautinės organizacijos Humanity&Inclusion paskelbta ataskaita. Anot pareiškėjo, turint tokius duomenis galima tik konstatuoti, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) vyksta karo veiksmai ir pirmiausia jie yra nukreipti ne tik į kariaujančių pusių pajėgas, bet būtent siekiant sukelti didesnį efektą – į civilius asmenis. Taigi, atsakovas nesirėmė naujausia aktualia kilmės šalies aktualia informacija, nors tai yra būtina sąlyga teisingam ir pagrįstam sprendimui priimti.

20.7. Pareiškėjo nuomone, vertinant, ar kilmės valstybėje yra pakankamai saugu, turi būti analizuojamas ne tik ir ne tiek pagal tarptautinių organizacijų skelbiamus duomenis, o remiantis faktu, ar kilmės valstybė yra ratifikavusi 1951 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją bei 1984 m. Konvenciją prieš kankinimus, nes tik tokiu būdu egzistuoja realus pagrindas tikėtis, jog grąžintas į kilmės šalį prieglobsčio prašytojas nepatirs savo atžvilgiu netinkamo elgesio.

20.8. Pareiškėjas nurodo, kad, be to, vertindamas baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, atsakovas neatsižvelgė, jog nėra reikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs konkrečius persekiojimo veiksmus, nukreiptus į jo asmenį praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Šiuo atveju pareiškėjas jau susidūrė su realiais grasinimais ir pagrindas jiems reikšti nėra išnykęs, taigi pareiškėjui egzistuoja pagrįsta baimė susidurti su smurtu.

20.9. Pareiškėjas akcentuoja, kad tarptautinių normų ir teisės doktrinos pagrindu LVAT nurodė, kad asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Departamentas, atlikdamas individualų faktų ir aplinkybių vertinimą, be kita ko, turi nustatyti, ar prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje taikomos įvairios priemonės gali, pavyzdžiui, pažeisti pareiškėjo ekonomines, socialines ir kultūrines teises, tokias taip teisė į mokslą, sveikatą, socialinę apsaugą ir visas kitas priemones bei socialines normas, jeigu jos gali būti taikomos pareiškėjui ir pareiškėjas to pagrįstai bijo. Departamentas turi išsiaiškinti, ar prieš pareiškėją gali būti atliekami veiksmai arba taikoma įvairių priemonių sankaupa, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu arba dažnumu, kad būtų laikomi sunkiu pagrindinių žmogaus teisių pažeidimu.

21. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai nurodo:

21.1. Nei Įstatymas, nei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintas Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašas neįpareigoja rinkti kilmės valstybės informaciją visais prieglobsčio prašytojo norimais aspektais, tą patvirtina ir LVAT praktika. Be to, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, buvo surinkta ir įvertinta tiek informacija pagal pareiškėjo prašymo motyvus, tiek ir informacija apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokios aktualios ir patikimos kilmės valstybės informacijos, kuri leistų kitaip vertinti padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas mano, kad tyrimo metu buvo surinkta visa aktuali kilmės valstybės informacija, o vien tai, kad pareiškėjo netenkina surinkta informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai.

21.2. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų dėl EPPB ataskaitos ne aktualumo, atsakovas pažymi, kad Departamentas ne vieną kartą ginčijamame sprendime davė nuorodą į naujausią Europos sąjungos pabėgėlių agentūros (toliau – ir ESPA, ankstesnis pavadinimas EPPB) oficialiame puslapyje paskelbtą (duomenys neskelbtini) ataskaitą apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini). Dar daugiau, Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, rėmėsi ne tik ESPA, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjo individualios situacijos kontekste. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas mano, kad pareiškėjo skunde pateikta kilmės valstybės informacija, nepatvirtina tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikio.

21.3. Tarptautinės apsaugos suteikimo poreikio pareiškėjui nepatvirtina apeliaciniame skunde nurodyta (duomenys neskelbtini) tarptautinės organizacijos Humanity&Inclusion paskelbta ataskaita bei duomenys apie kiekvieną dieną skelbiamas aukas viešai prieinamame puslapyje (duomenys neskelbtini) Humanity&Inclusion yra tarptautinė nevyriausybinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas yra padėti žmonėms su negalia ir pažeidžiamoms gyventojų grupėmis, imtis veiksmų, kad būtų patenkinti jų esminiai poreikiai, pagerintos jų gyvenimo sąlygos ir skatinti pagarbą jų orumui ir pagrindinėms teisėms. Taigi, ši organizacija neturi nei tikslo, nei įgaliojimų spręsti, dėl konkrečių asmenų persekiojimo jų kilmės valstybėje arba nustatyti beatodairiško smurto lygį, kuris yra pakankamas, kad asmeniui galėtų būti suteikta papildoma apsauga. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių apie (duomenys neskelbtini) skelbiamas aukas, atsakovas pažymi, kad minimame puslapyje skelbiama informacija taip pat nepatvirtina, kad pareiškėjas, atsižvelgiant į jo individualias aplinkybes, atitinka prieglobsčio suteikimo kriterijus. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, Departamentas, remdamasis naujausia informacija apie (duomenys neskelbtini), ginčijamame sprendime konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidaus ginkluotas karinis konfliktas, t. y. neginčijo, kad pareiškėjo kilmės valstybėje yra (duomenys neskelbtini) smurtas, tačiau konstatavo, kad vadovaujantis ESPA pateikiamais naujausiais duomenimis, nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Be to, atsakovas akcentavo, jog pagal ESPA įsteigimo nuostatas vienas iš šios institucijos tikslų yra rinkti kilmės valstybės informaciją. Todėl ESPA (duomenys neskelbtini) gairės apie padėtį pareiškėjos kilmės valstybėje yra aktualios ir patikimas šaltinis, kuriuo turėjo pagrindą vadovautis tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas.

21.4. Prašymas dėl papildomos apsaugos turi būti grindžiamas objektyviais faktoriais. Tik vienu atveju prieglobsčio prašytojas neprivalo pateikti įrodymų, kad tokia grėsmė kyla dėl jo asmeninių savybių ar kitų, būtent su jo asmeniu, susijusių aplinkybių, kai prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas. Nustačius, kad (duomenys neskelbtini) vyksta vidinis karinis konfliktas prieglobsčio teisės nuostatų vertinimo kontekste, turi būti vertinama, ar prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietovėje saugumo situacija prilygsta beatodairiško smurto situacijai, sąlygojančiai tarptautinės apsaugos poreikį. Remiantis ESPA pateikiama informacija ((duomenys neskelbtini) parengtomis gairėmis), šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje (duomenys neskelbtini) smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą Departamentą nagrinėti pareiškėjo M. T. M. M. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, be kita ko, norėtų būti tiesiogiai išklausytas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

24. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, ar nurodyti pasakojimo neatitikimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodo, kad atsakovas tyrimą atliko paviršutiniškai, nenustatė esminių aplinkybių, be to, pareiškėjo kilmės valstybėje yra nesaugu.

26. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

28. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

29. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, jog prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

30. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

31. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

32. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

33. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

34. LVAT 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

35. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

36. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) grindė tuo, jog yra persekiojamas dėl to, kad aktyviai dalyvavo mitinge (duomenys neskelbtini).

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas byloje surinktus įrodymus, laikydamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, ko pasėkoje jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus, kuriais jis grindė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, apklausų metu duotus paaiškinimus, pagrįstai sprendė (Nutarties 7, 8 p.), jog pareiškėjo paaiškinimai yra prieštaringi ir nenuoseklūs, todėl turi esminių trūkumų, pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, paskatinusius jį išvykti iš (duomenys neskelbtini) (grupuotės grasinimas) yra bendro pobūdžio, stokoja detalumo ir nuoseklumo. Pareiškėjas neįrodė individualių, su jo asmeniu susijusių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjas savo kilmės šalyje šiuo metu susiduria su realia persekiojimo rizika ar grėsme. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nurodomas grasinimo epizodas (laiškas) yra vienintelis, be to, pats grasinimas atėjo jau po to, kai pareiškėjas apsisprendė išvykti iš šalies. Tačiau, vertinant šį laišką visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, pagrįstai konstatuota, kad nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui realiai gresia persekiojimas dėl „konvencinių“ priežasčių, o tai leistų padaryti išvadą, kad pareiškėjui būtina taikyti tarptautinę apsaugą.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas subjektyviai vertina Vadovo nuostatas. Pažymėtina, kad Vadovo 80 punktas nurodo, jog „Kitokių nei vyriausybės politinių pažiūrų laikymasis savaime nėra pagrindas prašyti pabėgėlio statuso, o prašytojas turi įrodyti, kad bijo būti persekiojamas dėl laikymosi tokias nuomones. Tai patvirtina aplinkybės, kad pareiškėjas laikosi nuomonės, kurios valdžios institucijos netoleruoja, kritiškai vertina valdžios politiką ar metodus. Tai patvirtina aplinkybės, kad valdžios institucijos tokią nuomonę pastebėjo. Mokytojų ir rašytojų politinė nuomonė yra labiau pastebima nei kitų asmenų, kurie yra mažiau matomi a mokytojas ar rašytojas gali būti ryškesnis nei mažiau atviroje padėtyje esančio asmens. Giminaičių svarba ir pareiškėjo nuomonės tvirtumas – tiek, kiek tai galima nustatyti iš visų bylos aplinkybės – taip pat gali turėti reikšmės.“. Vadovo 81 punkte taip pat teigiama, kad „Reikia nustatyti pareiškėjo politinę nuomonę, kuri yra jo baimės pagrindas ir sukėlė arba gali sukelti persekiojimą, kurio jis teigia bijojęs.“

39. Vis tik įvertinus pareiškėjo apklausos metu duotus paaiškinimus matyti, kad pareiškėjas tik bendrais bruožais nurodo savo politines pažiūras bei dalyvavimo protestuose dėl šių pažiūrų aplinkybes, todėl pagal tai negalima konstatuoti pagrįstos tikimybės būti persekiojamam. Tokie pareiškėjo paaiškinimai, be to nenustačius aplinkybių, kurios priskirtų pareiškėją prie pažeidžiamų grupių atstovų, teisėjų kolegijai nesuponuoja, kad esama pagrindo laikyti „visiškai pagrįstos baimės“ nuostatą įvykdytą.

40. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad aplinkybės, jog kilmės valstybė neratifikavo tarptautinių teisės aktų (Nutarties 20.7 p.), savaime suponuoja tarptautinės apsaugos taikymą. Tarptautinės apsaugos taikymui būtina nustatyti konkrečių individualių aplinkybių visumą, be kita ko, konkrečiu atveju prieglobsčio prašytojui egzistuojančią „visiškai pagrįstos baimės“ nuostatą, o ne bendro pobūdžio aplinkybes apie teisės aktų neratifikavimą.

41. Pastebėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia naujas aplinkybes (Nutarties 20.6 p.), kurių nenurodė skunde pirmosios instancijos teismui, nenustatyta priežasčių dėl kurių pareiškėjas šių aplinkybių negalėjo nurodyti anksčiau, todėl teisėjų kolegija jų netiria (ABTĮ 142 str. 3 d.).

42. Dėl apeliacinio skundo teiginių, kad atsakovas rėmėsi neaktualiais šaltiniais, teisėjų kolegija pastebi, kad EPPB (naujasis pavadinimas ESPA) yra organizacija, kurios vienas iš steigimo tikslų yra rinkti kilmės šalies informaciją. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas nepateikė aktualesnės informacijos, kuri paneigtų kilmės šalies informaciją. Juolab, kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, atsakovas rėmėsi ne tik EPPB duomenimis, tačiau ir kitais šaltiniais, kurie yra tarpusavyje suderinti.

43. Taip pat teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad (duomenys neskelbtini) yra likę pareiškėjo artimieji, jis visą savo gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), žino vietinius papročius ir kultūrą.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad Departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjos nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. taip, kaip palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

45. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodo savarankiškų argumentų dėl skundžiamo teismo sprendimo dalių, kuriomis pakeistos Departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 pastraipos, atitinkamai pakeistas ir Komisijos sprendimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo šiais aspektais nepasisako.

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. T. M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė