2019-05-22 Nr. AB-11776-3-61-3-00481-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-396-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00481-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.10.3; 12.13.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Ž. G. 2017 m. vasario 9 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Šiaulių AVMI) 2016 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-443 (toliau – 2016 m. liepos 14 d. sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 68-306 (toliau – 2016 m. spalio 18 d. sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2017 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. S-15(7-263/2016) (toliau – 2017 m. sausio 16 d. sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Pirmą kartą bylą nagrinėjusios MGK 2015 m. spalio 26 d. sprendime aiškiai bei vienareikšmiškai nurodyta, kad byloje nėra pakankamai neginčytinų įrodymų, jog pareiškėjas dovanojimo ir paskolos sandoriais negavo atitinkamų piniginių lėšų. Mokesčių administratorius naujų įrodymų dėl minėtų lėšų nerinko ir tik perrašė savo ankstesnį sprendimą, jį papildydamas jau byloje buvusios medžiagos vertinimu, o MGK 2017 m. sausio 16 d. sprendime, esant tai pačiai bylos medžiagai, padarė priešingą išvadą, nei buvo padariusi 2015 m. spalio 26 d. sprendime, t. y. nurodė, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų tam, kad pagrįstų pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pareiškėjui papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas. MGK tokiam teiginiui pagrįsti neįvardijo nei vieno įrodymo, kuriuo galėtų remtis tvirtindama, kad G. P. pareiškėjui nesuteikė 75 000 JAV dolerių paskolos, nes tokio įrodymo nėra.

2.2. Mokesčių administratorius netinkamai vykdė įrodinėjimo pareigą, t. y. jis, nors ir turėjo tokią galimybę, tačiau nieko netikrino ir nesiaiškino, o tik nesutiko su pareiškėjo pateiktais absoliučiai visais įrodymais, nors jie nėra prieštaringi ir jų visuma visiškai įrodo aplinkybę dėl 75 000 JAV dolerių paskolos gavimo. MGK šios situacijos taip pat neįvertino ir nepaaiškino, kaip jos įvardinta teismų praktika kitose bylose atitinka šioje byloje užimtą mokesčių administratoriaus „neigimo“ poziciją, kuri iš esmės reiškia, kad iš viso neįmanoma įrodyti grynais pinigais gautą paskolą. Be to, mokesčių administratoriaus pozicija nėra aiški, t. y. ar mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjo nurodytas asmuo, suteikęs pareiškėjui paskolą, apskritai neegzistuoja, ar jis realiai egzistuoja, tik neturėjo galimybės pareiškėjui suteikti paskolą. Tai, kad G. P. sąskaitoje nevyko pinigų judėjimas, niekaip nepaneigia paskolos realumo. MGK šiuos pareiškėjo nurodytus prieštaringumus nutylėjo, t. y. tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo.

2.3. Mokestinis patikrinimas pirmą kartą vyko iki 2014 m. gegužės 28 d., o pareiškėjas įrodymus apie 2004 m. gautą 75 000 JAV dolerių paskolą pateikė 2014 m. balandžio 18 d., t. y. dar nepasibaigus pareiškėjo mokestiniam tikrinimui. Pareiškėjas 2015 m. gegužės 30 d. rašytiniame paaiškinime nenurodė šios paskolos, nes jis buvo klausiamas tik apie 2008–2011 m. laikotarpį.

2.4. Mokesčių administratorius nesurinko jokių įrodymų, kurie paneigtų MGK 2015 m. spalio 26 d. sprendime padarytą išvadą, jog mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjui nebuvo padovanota 45 000 Lt, nepatvirtinta neginčijamais įrodymais. Mokesčių administratorius nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo mama A. G. negalėjo pareiškėjui padovanoti 9 800 Lt, o pareiškėjo senelis J. V. negalėjo sukaupti 33 800 Lt, nors visą gyvenimą dirbo, laikė dalį santaupų ir banke. Pareiškėjo mama disponavo daug didesnėmis sumomis, nors ir skolintomis (teisės aktai nedraudžia dovanoti pasiskolintų pinigų). Apie šį pajamų šaltinį pareiškėjas nurodė taip pat dar nepasibaigus pareiškėjo mokestiniam tikrinimui.

3. Atsakovas VMI atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. VMI atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Atliko pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – PSD įmokos) patikrinimą už 2007–2011 metus, apskaičiavo 15 897,24 Eur GPM ir 675,10 Eur PSD įmokų, 13 239,01 Eur GPM delspinigių ir 456,10 Eur PSD įmokų delspinigių, skyrė 1 589 Eur GPM baudą ir 67 Eur PSD įmokų baudą. MGK atleido pareiškėją nuo 6 619,51 Eur GPM ir 228,05 Eur PSD įmokų delspinigių mokėjimo. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjo išlaidos 2008–2009 metais viršijo realiais šaltiniais pagrįstas pareiškėjo pajamas.

3.2. Pareiškėjo mama neturėjo finansinių galimybių prisidėti prie 45 000 Lt pareiškėjui dovanotų lėšų (2000–2003 metais ji paėmė 6 paskolas įvairiuose bankuose), o pareiškėjo senelio banko sąskaitose 2003 m. pabaigoje buvo tik 7 908,40 Lt, todėl jis neturėjo galimybės prisidėti 33 800 Lt suma prie pareiškėjui dovanotų 45 000 Lt. Be to, nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas iš G. P. gavo 75 000 JAV dolerių paskolą, nes pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina realaus pinigų perdavimo fakto.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Įvertinęs tai, kad pareiškėjo seneliui J. V. per mėnesį tekdavo tik apie 400–500 Lt, teismas konstatavo, kad jam nekyla abejonių, jog minėtas asmuo pareiškėjui negalėjo padovanoti 33 800 Lt. Dėl pareiškėjo mamos A. G. teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu jos išlaidos viršijo pajamas, ji turėjo finansinių įsipareigojimų bankams, kuriuos dengė imdama naujus kreditus, todėl, kaip ir J. V., neturėjo galimybės disponuoti didesnėmis pinigų sumomis. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką, tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas pajamas gauna grynaisiais pinigais ir dėl to jų gavimas nefiksuojamas kredito įstaigose esančių sąskaitų išrašuose ir šios pajamos nedeklaruojamos pateikiant atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijas, įrodinėjimo pareiga tenka mokesčių mokėtojui (2016 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-777-428/2016). Teismas pripažino, kad pareiškėjas neįrodė 45 000 Lt dovanos realumo.

6. Dėl 75 000 JAV dolerių paskolos teismas nustatė, kad pareiškėjo pateikta paskolos sutartis atitinka vienašalį paskolos gavėjo patvirtinimą apie gautą paskolą, jį pasirašė pareiškėjas, paskolos davėju nurodytas Urugvajaus pilietis G. I. P., tačiau jį identifikuojantys duomenys (gimimo data ar asmens identifikavimo kodas) nenurodyti, sutartis nepatvirtinta notaro ar kito kompetentingo valstybės pareigūno. Pareiškėjo pateiktas G. I. P. ofšorinės banko sąskaitos Kazachstane išrašas nepatvirtintas banko antspaudu ir banko darbuotojo parašu. Be to, jame pateikti duomenys apie G. I. P. turėtas pinigines lėšas iki paskolos sutartyje nurodytos pinigų gavimo datos, o pinigų judėjimas iš sąskaitos neužfiksuotas, todėl teismas vertino, kad šis išrašas negali patvirtinti, kad sutarties sudarymo metu G. I. P. turėjo 75 000 JAV dolerių sumą ir ją iki sutarties sudarymo arba vėliau būtų išgryninęs ir perdavęs pareiškėjui. Pareiškėjas pateikė H. L. paaiškinimus, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių paaiškinime nurodytas aplinkybes (pavyzdžiui, sutarties ar kito dokumento, patvirtinančio, kad H. L. naudojasi banko saugykla, duomenų, patvirtinančių pinigų padėjimo į saugyklą ir atsiėmimų faktus, datas, sumas ir kt.). Pareiškėjo pateiktus G. P. prisistatančio asmens elektroniniu paštu gautus paaiškinimus vertino kritiškai. Teismas pritarė mokesčių administratoriaus ir MGK išvadai, kad negalima identifikuoti elektroniniu paštu pateikusio paaiškinimus asmens tapatybės, paaiškinimo tikrumas nepatvirtintas. Teismas nurodė, kad pareiga įrodyti paskolos realumą tenka pareiškėjui. Pareiškėjas paskolos nedeklaravo, iki šiol nėra grąžinęs jokios jos dalies, valiutos keitimo čekių neišsaugojo, sudarytos paskolos realumo neįrodė. Vienašalę asmeninės paskolos sutartį teismas vertino, kaip formalią, sudarytą siekiant pagrįsti išlaidas viršijusias pajamas bei išvengti GPM ir PSD įmokų mokėjimo nuo pajamų, gautų iš mokesčių administratoriui nežinomų pajamų šaltinių.

7. Dėl ilgos mokestinio ginčo trukmės teismas pastebėjo, kad MGK į tai atsižvelgė ir atleido pareiškėją nuo 50 proc. GPM delspinigių (t. y. nuo 6 619,51 Eur) ir PSD įmokų delspinigių (t. y. nuo 228,05 Eur) mokėjimo. Teismas konstatavo, kad MGK pernelyg ilgai vykusius kontrolės veiksmus įvertino tinkamai.

III. 8. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą patenkinti.

9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

9.1. Teismas visiškai neišnagrinėjo dalies pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad mokesčių administratorius neįvykdė MGK 2015 m. spalio 26 d. sprendime jam adresuotų nurodymų, tačiau MGK 2017 m. sausio 16 d. sprendime tuos pačius įrodymus įvertino priešingai nei MGK 2015 m. spalio 26 d. sprendime, kuriame MGK buvo padariusi išvadą, kad byloje nėra pakankamai neginčytinų įrodymų, kad pareiškėjas dovanojimo ir paskolos sandoriais negavo atitinkamų piniginių lėšų, t. y. bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti mokesčių administratoriui buvo susijęs su įrodymu nepakankamumu, tačiau nagrinėjamu atveju jokie papildomi įrodymai nebuvo surinkti. Atsisakymas analizuoti šiuos pareiškėjo skundo argumentus teismo nebuvo motyvuotas.

9.2. Teismas niekaip nevertino fakto, kad dėl 75 000 JAV dolerių paskolos įrodymus teikė tik pareiškėjas, o mokesčių administratorius nesiėmė jokios iniciatyvos pareiškėjo pateiktus duomenis, jei jie kėlė abejonių, patikrinti ir nors pabandyti surinkti jį dominančius duomenis. Tokiu būdu buvo pažeistos įrodinėjimo naštos taisyklės. Mokesčių administratorius neįrodė, kad pareiškėjo pateikti įrodymai yra neleistini ir nepagrindžia realaus paskolos pareiškėjui suteikimo. Pats mokesčių administratorius savo įrodinėjimo pusės nevykdė, jokių įrodymų nerinko ir užėmė vien tik neigimo poziciją. Mokesčių administratorius negali remtis tik prielaidomis ir spėlionėmis, kurias vėliau turi paneigti mokesčių mokėtojas. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas H. L. patvirtino, kad dalyvavo paskolos sudarymo sandoryje, padėjo jį organizuoti, matė pinigų perdavimo faktą, pinigus saugojo banko saugykloje, vėliau padėjo pinigus pervežti į Lietuvą. Teismui nebuvo pagrindo liudytojo parodymais nesiremti vien dėl nedidelių liudytojo ir pareiškėjo paaiškinimų nesutapimų, kurie nėra esminiai, atsižvelgiant į tai, prieš kiek laiko buvo suteikta paskola. Teismas taip pat neaptarė ir pareiškėjo skunde nurodyto mokesčių administratoriaus prieštaringumo ir neaiškios pozicijos, ar jis nustatė, kad G. P. iš viso neegzistuoja, ar, kad jis tik neturėjo galimybės suteikti pareiškėjui paskolos. Banko išrašas įrodo, kad toks asmuo tikrai egzistuoja, kad jis yra pasiturintis ir turėjo galimybę pareiškėjui suteikti paskolą tokiam ilgam laikotarpiui ir ją suteikė. Teismo argumentas dėl nepatvirtinto banko išrašo yra nepakankamas šį įrodymą atmesti. Tiek G. P., tiek H. L. nurodė konkrečius ir išsamius savo kontaktinius duomenis, H. L. atvyko į Lietuvą bei teismo posėdyje prisiekė ir buvo apklaustas. Pareiškėjas pateikė objektyvius ir tiesioginius įrodymus, kad paskolą realiai gavo (paskolos sutartį, susirašinėjimą su G. P., paties G. P. paaiškinimus, liudytojo H. L. paaiškinimus ir parodymus teisme, išrašą iš banko sąskaitos). Pareiškėjui nesuprantama, kokius dar dokumentus jis turi pateikti, kad mokesčių administratorius minėtą paskolą pagaliau pripažintų.

9.3. Paskolos sutartis buvo sudaryta ne Lietuvoje. Forma, kuria sudaryta sutartis, yra standartinė tarptautinė paskolos IOU (I Owe You – aš tau skolingas) forma. Nei Danijos, nei Europos Sąjungos teisės aktuose nėra numatyta, kad paprastosios paskolos dokumentas turi būti pasirašytas abiejų pusių. Kreditoriaus parašas nėra privalomas, nes jam svarbu turėti paskolos sutartį su paskolos gavėjo parašu, kas patvirtina įsipareigojimą grąžinti jam paskolintą pinigų sumą.

9.4. Dėl 45 000 Lt dovanos mokesčių administratorius nepagrindė, kad J. V. negalėjo sukaupti ir padovanoti pareiškėjui 33 800 Lt, taip pat nepagrindė, kad A. G. nedisponavo 9 800 Lt suma, kurią padovanojo pareiškėjui. Teisės aktai nedraudžia dovanoti taip pat ir pasiskolintų pinigų. Be to, mokesčių administratorius nesurinko jokių įrodymų, kurie paneigtų MGK 2015 m. spalio 26 d. sprendime padarytą išvadą, jog mokesčių administratoriaus išvada, kad pareiškėjui nebuvo padovanoti 45 000 Lt, nepatvirtinta neginčijamais įrodymais.

10. Atsakovas VMI atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Šiaulių AVMI 2016 m. liepos 14 d. sprendimo (jame nurodyta data 2016 m. birželio 14 d. laikytina rašymo apsirikimu), kuriuo pareiškėjui apskaičiuota 15 897,24 Eur GPM, 13 239,01 Eur GPM delspinigių, 675,10 Eur PSD įmokų, 456,10 Eur PSD įmokų delspinigių, skirta 1 589 Eur GPM bauda ir 67 Eur PSD įmokų bauda, bei dėl šį sprendimą patvirtinusių VMI 2016 m. spalio 18 d. sprendimo ir MGK 2017 m. sausio 16 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. MGK 2017 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjas buvo atleistas nuo 6 619,51 Eur GPM delspinigių ir 228,05 Eur PSD įmokų delspinigių mokėjimo.

12. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų ginčijamiems sprendimams panaikinti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą iš esmės grindžia šiais argumentais: 1) teismas neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl dalies pareiškėjo skundo argumentų; 2) teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojo H. L. parodymus ir kitus pareiškėjo pateiktus įrodymus (banko išrašą, paskolos sutartį); 3) teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad mokesčių administratorius neįrodė, jog pareiškėjo senelis ir mama negalėjo pareiškėjui padovanoti ginčo sumų.

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

14. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

16. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, kaip mokesčių administratorius įvykdė MGK 2015 m. spalio 26 d. sprendime jam adresuotus nurodymus. Pareiškėjas nenurodo, kaip ši aplinkybė nulėmė (galėjo nulemti) po pakartotinio mokestinio patikrinimo priimtų skundžiamų mokesčių administratoriaus ir MGK bei apeliacine tvarka tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Remiantis bylos medžiaga, nustatyta, kad pakartotinio mokestinio patikrinimo metu vietos mokesčių administratorius surinko papildomus įrodymus ir juos vertino kartu su kitais įrodymais. Skundžiamame sprendime teismas vertino visą informaciją ir įrodymus, įskaitant surinktus pakartotinio mokestinio patikrinimo metu, kuriais remiantis buvo priimti ginčijami mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas atskirai nevertino, kaip mokesčių administratorius įvykdė MGK 2015 m. spalio 26 d. sprendime jam adresuotus nurodymus, atmetami kaip teisiškai nereikšmingi.

17. Pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams ir aplinkybių, susijusių su 75 000 JAV dolerių paskola bei 45 000 Lt dovanota suma, vertinimui (žr. pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies skyrius „Dėl A. G. dovanotų lėšų“ ir „Dėl 75 000 JAV dolerių paskolos“), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai pažymi, kad dėl įrodymų vertinimo mokestinių ginčų bylose, kai remiantis įvairiais civiliniais sandoriais įrodinėjamas (grindžiamas) mokesčių mokėtojo gautų pajamų realumas, LVAT ne kartą yra išaiškinęs, jog įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos (žr., pvz., 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007, 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2019). LVAT praktikoje taip pat pažymėta, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą; vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia; tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias turinio viršenybės prieš formą principą, pagal kurį mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (žr., pvz., 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-1111/2011, 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015, 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2019).

18. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėju, kad teismas neatsižvelgė į liudytojo H. L. parodymus ir kitus pareiškėjo pateiktus įrodymus (banko išrašą, paskolos sutartį). Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas sprendime detaliai visų surinktų įrodymų kontekste įvertino teismo posėdyje apklausto liudytojo H. L. parodymus, faktines aplinkybes, susijusias su G. P. vaidmeniu pareiškėjui esą suteikiant 75 000 JAV dolerių paskolą. Tokiam vertinimui teisėjų kolegija pritaria ir sutinka su išvada, kad pareiškėjas nepagrindė gautos paskolos realumo. Su tuo susijusius pirmosios instancijos teismo motyvus (žr. nutarties 6 p.), įvertinusi, be kita ko, paminėtos LVAT praktikos kontekste, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, nustatęs, jog byloje nėra 75 000 JAV dolerių perdavimą pagal paskolos sutartį patvirtinančių dokumentų, pagrįstai sprendė, kad pripažinti nurodytas lėšas pareiškėjo pajamomis nėra pagrindo. Vertindama pareiškėjo teiginius, kad ginčo paskolos sutartis sudaryta ne Lietuvoje, pagal standartinę tarptautinės paskolos IOU (I Owe You – aš tau skolingas) formą, teisėjų kolegija pabrėžia, kad šie pareiškėjo teiginiai, juos vertinant visos bylos medžiagos kontekste, neįrodo paskolos sutarties realumo ir 75 000 JAV dolerių paskolos perdavimo pareiškėjui fakto.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, susijusius su A. G. ir J. V. galimybėmis pareiškėjui dovanoti 45 000 Lt pinigų. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pakartotinio mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad nei A. G., nei J. V. neturėjo realių galimybių prisidėti prie 45 000 Lt sumos. Todėl pareiškėjo teiginius, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog mokesčių administratorius neįrodė, kad pareiškėjo senelis ir mama negalėjo jam padovanoti ginčo sumų, atmeta kaip nepagrįstus.

20. Įvertinusi kitus pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad jais arba kartojami pirminiame skunde išdėstyti argumentai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami.

21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė