2013-04-03 Nr. AB-994-3-61-3-00276-2013-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-366/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00276-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. P. (V. P.) ir N. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. P. ir N. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl reikalavimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai V. P. ir N. P. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6) bei patikslintu skundu (b. l. 35–40) į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) reikalavimą, nurodytą 2012 m. rugsėjo 17 d. rašte Nr. (15/3-13)10K-26171 ir 2012 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. (15/3-2)10K-37232, pareiškėjams Lietuvos Respublikai pateikti įrodymus apie (duomenys neskelbtini) pilietybės netekimą. Taip pat pareiškėjai prašė pripažinti, jog jie kreipimosi į teismą terminą praleido dėl objektyvių priežasčių ir terminą atnaujinti, įpareigoti atsakovą sudaryti sąlygas pareiškėjams, realizuojant jų teises į Lietuvos pilietybės grąžinimą, netrukdomai prisiekti Lietuvos Respublikai.

Pareiškėjai paaiškino, jog atsakovas padarė klaidingą išvadą nuspręsdamas, kad jie, t. y. V. P. ir N. P., neatitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) reikalavimų ir nesuteikė jiems galimybės prisiekti Lietuvos Respublikai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 6 d. nutartimi (b. l. 157–158) V. P. ir N. P. prašymo dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjų skundą.

Nurodė, jog pareiškėjai skunde paaiškino, kad prašė atnaujinti praleistą terminą skundui dėl 2012 m. rugsėjo 17 d. rašto Nr. (15/3-13)10K-26171 paduoti, nurodydami, kad 30 dienų apskundimo termino nepraleido, nes apskundimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. gruodžio 27 d. rašto Nr. (15/3-2)10K-37232, kuris yra tęstinio susirašinėjimo paskutinis atsakovo pateiktas raštas pareiškėjams, taip pat terminą galimai praleido ir dėl teisinių procedūrų nežinojimo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai praleido 2012 m. rugsėjo 17 d. rašto Nr. (15/3-13)10K-26171 apskundimo terminą. Minėtame rašte buvo išdėstyti atsakovo reikalavimai pareiškėjams dėl pilietybės įgijimo, nurodyti pareiškėjų prašymų trūkumai bei privalomi įvykdyti veiksmai, siekiant Lietuvos pilietybės. Taip pat nurodyta, kad šis raštas skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

Pareiškėjai, inicijuodami pažeistų teisių gynybą ir, jų manymu, neteisėto sprendimo apskundimą, privalėjo laikytis įstatyme nustatytų skundo padavimo teismui terminų, tačiau esantys įrodymai leido daryti išvadą, kad pareiškėjai šias nuostatas pažeidė. Pareiškėjai prašydami teismo atnaujinti skundo padavimo terminą, nenurodė jo praleidimo svarbių priežasčių, o nurodytų teismas nepripažino svarbiomis, todėl jų prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą nebuvo patenkintas, ir teismas atsisakė priimti jų skundą (ABTĮ 33 str. 1 d., 37 str. 2 d. 8 p.).

Taip pat teismas pažymėjo, kad 2012 m. gruodžio 27 d. raštu Nr. (15/3-2)10K-37232 atsakovas informavo kokius veiksmus pareiškėjai turi atlikti bei pacitavo teisės aktus, kurie reglamentuoja pilietybės įgijimą ir su tuo susijusius klausimus, tačiau šis raštas pareiškėjams teisinių pasekmių nesukėlė (yra informacinio pobūdžio). Todėl skundą dėl Migracijos departamento 2012 m. gruodžio 27 d. rašto Nr. (15/3-2)10K-37232 teismas atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismo (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

II. Pareiškėjai V. P. ir N. P. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 160–164), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartį ir pareiškėjų skundą priimti.

Pareiškėjai teigia, kad atsižvelgiant į tęstinį susirašinėjimo su atsakovu pobūdį, atsakovo sprendimo apskundimo teismui terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo paskutinio pareiškėjams pateikto oficialaus atsakymo, kurį jie gavo 2012 m. gruodžio 27 d., tad šiuo atveju 30 dienų apskundimo terminas, pareiškėjams į teismą kreipusis 2013 m. sausio 25 d., teismo nepagrįstai laikomas praleistu. Nurodo, kad teismas spręsdamas skundo priėmimo klausimą šiuo atveju vertino, jog paskutinis atsakovo dokumentas yra tik informacinio pobūdžio, nesukuriantis pareiškėjams jokių pareigų. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad šis atsakovo atsakymas buvo pateiktas į pareiškėjų skundą dėl neleidimo prisiekti. Taigi, atsakovas atsisakydamas tenkinti pareiškėjų skundą, priėmė valinį aktą, turintį tiesioginės įtakos pareiškėjų teisėms ir pareigoms, nes šis dokumentas patvirtino, kad nepaisant pareiškėjų skunde nurodytų argumentų, jiems prisiekti Lietuvos Respublikai, iš anksto neatsisakius (duomenys neskelbtini) pilietybės, nebus leidžiama. Tokia aplinkybė, pareiškėjams leidžia pagrįstai teigti, jog klausimo dėl priesaikos Lietuvos Respublikai davimo sprendimas iš esmės buvo tęstinio pobūdžio, todėl atsakovui 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu galutinai atsisakius sudaryti galimybę pareiškėjams prisiekti, toks atsisakymas buvo tinkamai skundžiamas teismui per nustatytą apskundimo terminą.

Vadovaujantis ABTĮ 34 straipsnio nuostatomis, toks terminas teismo gali būti atnaujintas, jeigu yra pagrįstas pagrindas manyti, kad jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, ir neatnaujinus šio termino nebus galima bylos nagrinėti teisme. Priešingu atveju teismas nenagrinėdamas bylos teisme ir nepriimdamas sprendimo neįvykdys savo pagrindinės paskirties - Lietuvos Respublikoje vykdyti teisingumą. Teisės aktai neįvardina kokios priežastys, kurios sutrukdė asmenims realizuoti savo konstitucinę teisę į teismą, laikytinos svarbiomis, o kokios - ne. Teismų praktikos doktrinoje svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžius realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-1836-05).

Pareiškėjai taip pat remiasi ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-491/2009, kurioje teigiama, kad „jeigu termino praleidimo laikotarpis neilgas, tai, sprendžiant, ar asmuo prarado teisę apskųsti teismo sprendimą dėl įstatyme nustatytos apskundimo procedūros nesilaikymo, būtina įvertinti pažeidimo pobūdį šį pažeidimą lėmusių aplinkybių prasme, t. y. ar termino apeliaciniam skundui paduoti praleidimą lėmė netinkamas naudojimasis procesinėmis teisėmis, ar įvykusi klaida ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės. Jeigu apeliacinio skundo padavimo terminas yra praleistas nedaug ir tik dėl tokios atsitiktinio pobūdžio aplinkybės kaip klaida, tai iš esmės sąžiningai procesiškai elgęsis proceso dalyvis vienos pagrindinių procesinių teisių - teisės apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar nutartį apeliacine tvarka - neturėtų prarasti. Priešinga išvada prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams“.

Pažymi, kad jie neturėdami teisinio išprusimo, savo suvokimo ribose ne vieną kartą kreipėsi į atsakovą dėl leidimo prisiekti. Tai patvirtina, kad visą laiką buvo atliekami aktyvūs veiksmai siekiant savo teisių, tačiau teisinių žinių bei teisingos informacijos stoka, garbus amžius ir lietuvių kalbos nemokėjimas, objektyviai trukdė tai padaryti laiku ir pagal teisės aktų reikalavimus.

Nurodo, jog tokia teismo pozicija pažeidžia ne tik teisėtus interesus į ginčo nagrinėjimą teisme (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 ir ABTĮ 5 str.), bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, kuris įpareigoja teismą sprendžiant bylą siekti, kad teismo sprendimai būtų ne tik teisėti, bet ir teisingi. Taip pat teismas spręsdamas klausimą apie termino atnaujinimą privalėjo atsižvelgti į pamatinius teisės principus, o ne į formalius teisės normų reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskirasis skundas atmestinas.

Nustatyta, kad pareiškėjų V. P. ir N. P. skundas paduotas dėl Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 17 d. Nr. (15/3-13)10K-26171 ir 2012 m. gruodžio 27 d. Nr. (15/3-2)10K-37232 raštų.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje, konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga laikytis nustatytų kreipimosi į teismą terminų. Pabrėžtina, jog apribotais kreipimosi į teismą terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jų galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai.

ABTĮ 33 straipsnyje reglamentuojami skundo administraciniams teismams padavimo terminai – jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai skundžia Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 17 d. raštą Nr. (15/3-13)10K-26171, kuriuo buvo išdėstyti atsakovo reikalavimai pareiškėjams dėl pilietybės įgijimo, nurodyti pareiškėjų prašymų trūkumai bei privalomi įvykdyti veiksmai, siekiant Lietuvos pilietybės, bei apskundimo tvarka, ir 2012 m. gruodžio 27 d. raštą Nr. (15/3-2)10K-37232, kuriuo pareiškėjai buvo informuoti kokius veiksmus turi atlikti.

Į teismą dėl Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 17 d. rašto panaikinimo pareiškėjai kreipėsi 2013 m. sausio 23 d. (b. l. 1–6) skundu, t. y. praleidę ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytą terminą. Šį faktą skunde iš dalies pripažįsta ir pareiškėjai, todėl prašo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl šio reikalavimo pateikti.

Pabrėžtina, jog ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjų prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi nuostatos, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, t. y. nepriklausė nuo jo valios. LVAT praktikoje pažymima, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, grįsdami termino kreiptis į teismą su skundu dėl skundžiamo Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 17 d. rašto panaikinimo praleidimą, nurodo tai, kad 30 dienų apskundimo termino nepraleido, nes apskundimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. gruodžio 27 d. rašto, kuris yra tęstinio susirašinėjimo paskutinis atsakovo pateiktas raštas pareiškėjams. Pareiškėjai taip pat teigia terminą galimai praleidę ir dėl teisinių procedūrų nežinojimo.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog šios pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti laikomos objektyviomis, nuo jų valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis nustatytu terminu paduoti skundą. Šiuo atveju pareiškėjams skundžiamame Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 17 d. dokumente buvo aiškiai išaiškinta priimto sprendimo apskundimo tvarka, t. y. kad atsakymas ABTĮ nustatyta tvarka gali būti skundžiamas Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pabrėžtina, jog asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles, todėl pareiškėjai, būdami atidus ir rūpestingi, privalėjo tinkamai, laikydamiesi įstatymų nuostatų, imtis priemonių savo galimai pažeistoms teisėms apginti ir interesams įgyvendinti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog asmens išsilavinimo lygis, teisinių žinių stoka, amžius, liga ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi, nes asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą (žr., pvz., 2011 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-171/2011; 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-87/2011; 2010 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-329/2010 ir kt.). Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, teiginys, kad pareiškėjai V. P. ir N. P. nežinojo ir nebuvo susipažinę su teisės aktais, negali būti vertinamas kaip objektyvi aplinkybė termino atnaujinimo prasme, kaip sutrukdžiusi pareiškėjams laiku kreiptis į teismą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepagrįstai nesivadovavo skundžiame sprendime nurodyta jo apskundimo tvarka. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai neatnaujino pareiškėjams termino skundui dėl Migracijos departamento 2012 m. rugsėjo 17 d. rašto panaikinimo pateikti ir šioje dalyje atsisakė priimti pareiškėjų skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu. Pažymėtina, jog atsisakymas atnaujinti skundo padavimo terminą, kai ištyrus kiekvienai konkrečiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą nustatoma, jog asmuo praleido įstatymu nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl savo neatidumo, nerūpestingumo ar kitų subjektyvaus pobūdžio priežasčių, negali būti vertinamas kaip teisingumo, sąžiningumo principų pažeidimas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai taip pat buvo pateikę reikalavimą teismui dėl Migracijos departamento 2012 m. gruodžio 27 d. rašto Nr. (15/3-2)10K-37232 panaikinimo. Pažymėtina, jog šiuo raštu atsakovas informavo pareiškėjus apie tai, kokius veiksmus jie turi atlikti, bei tai, kad jie nepateikė atitinkamų dokumentų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog, vadovaujantis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis nustato, jog skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Nepaisant to, kad įstatymas sieja galimybę kreiptis į teismą su manymu, jog yra pažeistos subjekto teisės ir interesai, teismas, gavęs skundą, privalo nustatyti, ar ginčijamas aktas arba veiksmai sukelia besikreipiančiam subjektui teisines pasekmes. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl viešojo administravimo subjektų informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentų, adresuotų atitinkamiems asmenims. Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Pažymėtina, jog iš Migracijos departamento 2012 m. gruodžio 27 d. rašto Nr. (15/3-2)10K-37232 akivaizdu, kad jis yra informacinio pobūdžio, ir pats savaime pareiškėjams teisinių pasekmių nenumato, juo pareiškėjams nesuformuluotos jokios teisės ir/ar pareigos. Įvertinus skundžiamo rašto turinį, nustatytas aplinkybes, taikytinų teisės aktų nuostatas, konstatuotina, jog toks raštas negali būti vertinamas kaip privalomas elgesio taisykles pareiškėjams nustatantis dokumentas, sukeliantis pareiškėjams teisines pasekmes. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas pagrįstai pareiškėjų skundą dėl nurodyto skundžiamo rašto panaikinimo atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, teisingai įvertino visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Pareiškėjų atskirasis skundas atmestinas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų V. P. (V. P.) ir N. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė