2022-08-10 Nr. AB-20096-3-62-3-00909-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3537-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00909-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugpjūčio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis, prieglobsčio prašytojas), kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 21S37555 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė tokius argumentus:

2.1. Pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad kilmės valstybėje jam kyla grėsmė, kadangi jis priklauso LGBT bendruomenei, grižus į kilmės šalį tėvas grasina nužudyti. Nepaisant šių aplinkybių, pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvoje.

2.2. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjas nepriklauso LGBT bendruomenei, nes atsakovas nepasitelkė specialistų, neatliko medicinos ir kitomis specialiomis žiniomis paremto tyrimo, kuris paneigtų pareiškėjo pasakojimą apie jo lytinę orientaciją.

2.3. LGBT asmenims (duomenys neskelbtini) yra nesaugu, nes vyriausybinės saugumo pajėgos nesugeba ištirti diskriminacijos prieš LGBT, veiksmingai neužkerta kelio diskriminacijai, priešingai, pati valstybė toleruoja ir prisideda prie nusikaltimų prieš LGBT. Atsakovas netinkamai įvertino prieglobsčio prašymo aplinkybes, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą.

2.4. Taip pat buvo nepagrįstai nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, o nustatyti draudimo atvykti terminai – neproporcingi.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Migracijos departamentas nesuteikė pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 ir 87 straipsnių nuostatų.

3.2. Pareiškėjo pasakojimas pasižymėjo rimtais trūkumais, kuriuos Migracijos departamento pareigūnas buvo pajėgus objektyviai nustatyti remdamasis DSSH modeliu, t. y. specialiu modeliu, kuriuo siekiama įvertinti paties prieglobsčio prašytojo savęs suvokimą, jausmus bei patirtį, nesikoncentruojant į jo seksualinę praktiką. Pareiškėjo pasakojimas apie savo, kaip LGBT bendruomenės nario, patirtis buvo prieštaringas, paviršutiniškas ir dažnai grindžiamas stereotipiniu LGBT bendruomenės suvokimu, todėl jis nebuvo laikomas patikimu įrodymu ir jam nebuvo taikomas abejonės privilegijos principas.

3.3. Atsakovas, aptaręs DSSH modelio tyrimo elementus („kitoniškumą“, „stigmą“, „gėdą“ bei „žalą“) ir nurodęs pareiškėjo pasakojimo neatitikimus, be kita ko, pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojas bendromis frazėmis papasakojo apie jo individualų persekiojimą. Apklausos metu asmuo papasakojo tik vieną faktą, kai jam grasino tėvas, kad nužudys, tačiau jeigu asmuo būtų buvęs persekiojamas kitų (duomenys neskelbtini) organizacijų ar asmenų, jis turėjo galimybę tai atskleisti. Pasakodamas istoriją, asmuo į kamerą nežiūrėjo, demonstravo galbūt susijaudinimą, šiais veiksmais asmuo galbūt norėjo sustiprinti savo teikiamo pasakojimo pagrįstumą. Prieglobsčio prašytojas pasakodamas visiškai nedetalizavo, ar jo seksualinė orientacija yra teisės aktais kriminalizuojama. Abstrakčiai minėjo, kad (duomenys neskelbtini) įstatymų niekas nesilaiko. Įvertinęs asmens pasakojimą, remiantis DSSH modeliu, Migracijos departamentas nustatė patikimumo trūkumus, todėl pareiškėjo pasakojimą vertino kritiškai bei nelaikė patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos poreikį. Migracijos departamentas padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjo pasakojimas buvo su trūkumais, jo baimės nebuvo pagrįstos objektyviais įrodymais, todėl tyrimo metu nenustatė faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojamos baimės nelaikė visiškai pagrįsta. Taip pat atsakovas nenustatė papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

3.4. Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti sprendimo teisėtumą.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. birželio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą, uždraudžiant pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pakeitė Sprendimo 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dviems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

5. Iš byloje esančios medžiagos teismas nustatė tokias aplinkybes:

5.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 25 d. pateikė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kuriame nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini), sužinojęs apie lytinę orientaciją tėvas grasino nužudyti. Turi psichologinių problemų.

5.2. 2021 m. spalio 29 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad būdamas mažas suprato, kad yra kitoks, o bėgant metams suprato, kad jo jausmai nukreipti į vyrus. Tėvams apie save nepasakojo, tačiau jie suprato iš jo aprangos ir elgesio. Tėvas išmesdavo pareiškėją iš namų, tuomet jis glausdavosi pas giminaičius, o po dienos ar kelių vėl grįždavo į namus. (duomenys neskelbtini) susirado darbą kavinėje, ten susipažino su vaikinu, draugavo apie 1,5 mėnesio. Pareiškėjas savo draugo pavardės ar kitų duomenų nurodyti negalėjo. Paaiškino, kad grįžusį į (duomenys neskelbtini) nužudytų jo tėvas.

5.3. Migracijos departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos). Taip pat nusprendė išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

6. Teismas byloje vadovavosi 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies, Įstatymo 86 straipsnio 2 dalies, 87 straipsnio 1–3 dalių, 88 straipsnio, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 115 ir 116 punktų nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose.

7. Teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimo kontekste įvertinus „kitoniškumo“, „stigmos“, „gėdos“ bei „žalos“ elementus nustatyti rimti prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumai, kurių pagrindu labiau tikėtina, kad jo deklaruojama lytinė orientacija yra pramanyta su tikslu tinkamai pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį, kurio pateikimas, savo ruožtu, buvo sąlygotas ne baime grįžti į kilmės šalį, o nenoru išvykti iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas nustatė, kad asmuo apie savo „kitoniškumo“ suvokimą pasakojo nenuosekliai, neišsamiai. Pareiškėjo lytinės orientacijos suvokimas apsiribojo potraukio ir jausmų moterims nebuvimu, nesigilinant į emocinės būklės suvokimo savęs, kaip (duomenys neskelbtini), proceso detales. Migracijos departamentas, įvertinęs „stigmos“ bei „gėdos“ elementus, nustatė, kad pareiškėjo pasakojimas neatspindi šių elementų, būdingų LGBT asmenims. Įvertinęs „žalos“ elementą, Migracijos departamentas nustatė, kad asmens žinios apie galimas grėsme (duomenys neskelbtini) yra pakankamai gerai žinomos, sugebėjo identifikuoti realią „žalą“, kurią patirtų grįžimo į kilmės valstybę atveju dėl deklaruojamos lytinės orientacijos, tačiau tai, teismo manymu, nepagrindė „kitoniškumo“, „stigmos“ ir „gėdos“ dalyse išvardintų pasakojimo trūkumų.

8. Teismo vertinimu, atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atlikta apklausa, detaliai analizuoti ir įvertinti visi nurodyti argumentai. Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į pareiškėjo kilmės valstybės informaciją, atliko papildomą vertinimą pagal DSSH modelį, siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį bei priėmė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka įstatyme numatytų sąlygų dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo. Teismo vertinimu, pareiškėjo paaiškinimai dėl asmeninės patirties ir emocinės būklės yra itin abstraktūs, bendro pobūdžio, pareiškėjo pasakojimas apie jo individualią situaciją (seksualinę orientaciją) stokoja konkretumo ir individualumo, neatitinka apie kilmės valstybę surinktos informacijos. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjas turi pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jeigu grįžtų į kilmės valstybę.

9. Atsakovas surinko aktualią pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimui kilmės valstybės informaciją ir ją išdėstė Sprendime. Surinkta informacija buvo aktuali pareiškėjo pasakojimui, todėl nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jam galėtų kilti grėsmė. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Vienintele grėsmės priežastimi pareiškėjas nurodė tėvo grasinimus, tačiau tarptautinė apsauga nėra taikoma dėl šeimoje kylančių konfliktų. Pareiškėjas turi teisę kreiptis į vietos valdžios / teisėsaugos institucijas dėl apsaugos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kilmės šalyje kreipėsi į policiją dėl grasinimų, kurių sulaukė iš tėvo, o institucija būtų atsisakiusi tokią apsaugą suteikti. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad nei pareiškėjo pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, kad prieglobsčio prašytojui kilmės valstybėje grėsė / gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

10. Taigi, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio nuostatų. Taip pat teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą ir atsakovo nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, įtvirtintų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.

11. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, tačiau laikė, kad nustatyti draudimo atvykti terminai (draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką terminas 5 metus ir 3 metus į kitas Šengeno erdvės) yra neproporcingi, todėl sutrumpino juos iki 2 metų.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.

13. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pakartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, papildomai pažymint:

13.1. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

13.2. Pareiškėjo pasakojimą, kad dėl jo santykių jį smerkia šeima, patvirtina kilmės šalies informacija. (duomenys neskelbtini) yra paplitę garbės nusikaltimai, kuriuos įvykdo šeimos nariai vyrai, siekdami apginti savo šeimos garbę. Garbės nusikaltimus toleruoja visuomenė, nes manoma, kad šie nusikaltimai yra tinkamas atsakas į garbės pažeidimus. Policija ir valstybės institucijos nesiima priemonių šiuos nusikaltimus užkardyti ir išaiškinti.

13.3. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad LGBT asmenims yra nesaugu, nes vyriausybinės saugumo pajėgos nesugeba ištirti diskriminacijos prieš LGBT veiksmų ir veiksmingai neužkerta kelio diskriminacijai prieš LGBT. Priešingai, vyriausybinės institucijos bei susijusios ginkluotos grupuotės yra atsakingos už 53 proc. nusikaltimų prieš LGBT asmenis.

13.4. (duomenys neskelbtini) šiuo metu yra apėmusi ekonominė krizė, aukštas nedarbo lygis. Dėl vidinio karinio konflikto ir ekonominės krizės (duomenys neskelbtini) negali išspręsti struktūrinių problemų. Tačiau pareiškėjo išvykimo priežastis negalima laikyti ekonominėmis, nes skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus taip pat, kaip ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje.

13.5. Atsakovas rėmėsi Europos prieglobsčio paramos biuro informacija, kuri yra rekomendacinio pobūdžio ir pasenusi.

13.6. Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Taip pat panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareikėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka. Atsakovas atsiliepime remiasi argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymint:

14.1. Pareiškėjo atveju jo pasakojimas neatitiko kriterijų, kurių pagrindu pasakojimą būtų galima laikyti patikimu, tyrimo metu įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, buvo vertinama, kad jis nepateikė išsamios ir asmeninės informacijos apie savo patirtį suvokimo, kad yra (duomenys neskelbtini), prasme, o jo teiginiams apie jo santykius taip pat trūksta konkretumo ir detalių, kurios patvirtintų jo tikrą asmeninę patirtį. Atsižvelgiant į pareiškėjo pasakojimą ir prieglobsčio prašyme nurodytos aplinkybes apie asmens priklausymą LGBT bendruomenei, Migracijos departamentas pareiškėjo prašymo pagrįstumą vertino pagal DHHS modelį. Pareiškėjo paaiškinimai dėl savo asmeninės patirties ir emocinės būklės yra itin abstraktūs, bendro pobūdžio, pareiškėjo pasakojimas apie jo individualią situaciją (seksualinę orientaciją) stokoja konkretumo ir individualumo, neatitinka apie kilmės valstybę surinktos informacijos. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turi pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jeigu grįžtų į kilmės valstybę.

14.2. Pareiškėjas nesugebėjo įrodyti savo priklausymo LGBT bendruomenei, todėl Migracijos departamentas neturėjo teisinio pagrindo jo priskirti prie padidintos rizikos asmenų grupės. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje yra subjektyvi, todėl nėra visiškai pagrįsta. Šių išvadų pareiškėjas skunde jokiais argumentais nepaneigė.

14.3. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo neįrodinėjo tokiomis aplinkybėmis, kad prieš jį kilmės valstybėje naudojamos neteisėtos ekonominio poveikio priemonės.

14.4. Atsakovas surinko aktualią ir naujausią informaciją, atliko tinkamą ir išsamų tyrimą, pareiškėjas nepaneigė atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, pareiškėjas taip pat buvo pagrįstai išsiųstas į kilmės valstybę, o nustatytus draudimo atvykti terminus pirmosios instancijos teismas net sutrumpino, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 21S37555, kuriuo, be kita ko, atmestas pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), bei nuspręsta išsiųsti jį į kilmės valstybę, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tačiau pažymėjęs, kad Migracijos departamentas nustatė neproporcingus terminus uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitas Šengeno erdvės valstybes, minėtus terminus, skaičiuojamus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, sutrumpino iki dvejų metų.

17. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdamas reikalavimus, teigia teismo išvadas dėl jo neatitikimo Įstatymo reikalavimams, keliamiems pabėgėlio statusui įgyti ir papildomai apsaugai gauti, esant nepagrįstas dėl netinkamo jų nurodytų aplinkybių išnagrinėjimo ir informacijos apie saugumo padėtį kilmės valstybėje vertinimo. Teismas neįvertino, kad atsakovas neįvykdė pareigos tyrimą dėl pareiškėjo prašymo atlikti atidžiai, jo nurodytas aplinkybes įvertinti naujausios kilmės valstybės informacijos kontekste.

18. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

19. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, jog ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

21. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

22. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

23. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje N. A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

24. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

25. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

26. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

27. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

28. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

30. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė grėsmė dėl to, kad priklauso LGBT bendruomenei.

31. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištiriant (ABTĮ 80 str. 1 d.).

32. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

33. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Nurodyti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 56 str. 2 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018).

35. Teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir (ar) skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008).

36. Pažymėtina, kad iš pirmosios instancijos teismui pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas pateikė, be kita ko, garso įrašą ir apklausos transkripciją. Išklausus garso įrašą ir įvertinus apklausos transkripciją matyti, kad ji buvo atliekama spalio 29 d., apklausos pradžioje atsakovo darbuotojas nurodė: „<...> Taigi, tęsiame vakar dienos apklausą ir mes jums uždavėme klausimą vakar, ar turite savo draugo nuotraukų išsaugojęs, kurias galite pateikti Migracijos departamentui?“. Kitų garso įrašų ir (ar) transkripcijų byloje nepateikta. Taigi, matyti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą įvertinęs tik vieną pareiškėjo apklausos dalį bei neišreikalavo kitos apklausos įrašo bei transkripcijos, kurioje būtų užfiksuota pareiškėjo apklausos pradžia, dalies. Pažymėtina, kad ir ginčijamame Sprendime, aprašant pareiškėjo pateiktos aplinkybes, nurodytos aplinkybės, kurių pareiškėjas nenurodė apklausos, kurios įrašą vertino teismas, metu.

37. Pirmosios instancijos teismui neišreikalavus pilnos pareiškėjo apklausos garso įrašo (transkripcijos), vertintina, kad teismas negalėjo tinkamai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėti pareiškėjo skundo dėl Sprendimo panaikinimo. Tai sudaro pagrindą iš dalies patenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Dalia Višinskienė