2017-11-28 Nr. AB-22042-3-62-3-00825-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2272-261/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00825-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. T. (S. T.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. T. (S. T.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 5–6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN), 60 000 Eur neturtinei žalai atlyginti

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2012 metų liepos mėnesio iki 2016 metų vasario mėnesio Pravieniškių PN 3–jame sektoriuje buvo kalinamas perpildytoje sekcijoje, antisanitarinėmis sąlygomis, nes joje buvo buitinių parazitų, buvo drėgna, ant lubų buvo grybelis. Be to, pastato, kuriame gyveno pareiškėjas, stogas buvo iš sveikatai pavojingos medžiagos – asbesto. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumų, neigiamų išgyvenimų.

3. Pravieniškių PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 9–13) prašė jį atmesti.

4. Atsiliepime nurodė, kad daliai pareiškėjo reikalavimų turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Paaiškino, kad objektyvių duomenų apie tai, kiek pataisos įstaigos gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, buvo asmenų, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, t. y. turėjo galimybę judėti po visą lokalinį sektorių, lankytis sporto salėje, koplyčioje ir t. t. Atsakovas pažymėjo, kad, jeigu patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai valytų ir vėdintų patalpas), jose negalėtų atsirasti pelėsis. Pareiškėjas įstaigos administracijos neinformavo apie tai, kad budėtojas minėtas pareigas atlieka blogai. Pravieniškių PN yra sudarę sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, atlikti darbai registruojami žurnale. Gyvenamųjų pastatų, kuriuose gyveno pareiškėjas, stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda tik laužant, griaunant ar apdorojant asbesto gaminius. Pravieniškių PN nevykdomi jokie darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl įstaigos ar jos pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) padarė nuteistajam žalos.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo skunde nurodytam laikotarpiui, t. y. nuo 2012 m. liepos 18 d. iki 2013 m. gegužės 12 d. (imtinai), taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas. Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, netirtinos bei nevertintinos. Pritaikius trejų metų senaties terminą laikyta, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2016 m. vasario 5 d.

7. Spręsdamas dėl minimalaus patalpos ploto normos užtikrinimo pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad objektyvių duomenų apie Pravieniškių PN konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje brigadoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš konkretaus būrio miegamųjų vietų skaičiaus. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas darė išvadą, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1. punktas, nustatantis, jog bendrabučių tipo patalpose vienam žmogui turi tekti 3,1 kv. m gyvenamojo ploto, nebuvo pažeistas. Apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai neįtvirtina reikalavimo eliminuoti kameroje laikomo baldų, inventoriaus užimamą plotą.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl patalpose buvusių parazitų. Byloje nėra duomenų, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (parazitų) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta tarp UAB „Dezinfa“ ir Pravieniškių PN sudaryta paslaugų teikimo sutartis teismui nekėlė abejonių, jog įstaigoje pastoviai atliekamas kenkėjų naikinimas. Atsakovas pažymėjo, jog informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale ir esant poreikiui įstaigos administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl buitinių parazitų buvimo laikytini nepagrįstais.

9. Atsižvelgdamas į tai, kad už gyvenamųjų patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, yra atsakingi patys nuteistieji, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginį, kad patalpose buvo pelėsis, vertino kaip patvirtinantį aplinkybę, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo tinkamai neatliko pareigos tvarkyti kamerą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ 24 punkte nustatyta, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir orlaides. Taigi patalpoje buvo drėgna dėl netinkamai nuteistųjų vykdomų pareigų atidaryti langus ir išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Todėl teismas pareiškėjo teiginius dėl drėgmės, pelėsio (grybelio) buvimo gyvenamosiose patalpose laikė deklaratyviais ir atmestinais.

10. Dėl asbesto stogo dangoje buvimo teismas rėmėsi atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, kad pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių. Teismas nurodė, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai, todėl atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo nekonstatuotini. Teismas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų) bei priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.

11. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsakovo pateikti teismui duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nei karto nesikreipė dėl streso, įtampos ar nemigos, pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms.

III. 12. Pareiškėjas S. T. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 53–66), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teiktą skundą tenkinti.

13. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Administraciniai teismai ne kartą yra nagrinėję atsakovo veiksmus, aiškiai konstatavę pažeidimus bei skundus tenkinę. Todėl situacija, kai pareiškėjo skundas yra atmetamas, o asmenų, su kuriais pareiškėjas kartu atliko bausmę, skundai tenkinami, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Pareiškėjo galimybės rinkti įrodymus yra ribotos, todėl pareiškėjas reikalauja vadovautis kitose administracinėse bylose nustatytomis aplinkybėmis.

13.2. Pareiškėjo teigimu, patalpose, kuriose jis buvo laikomas, gyveno 14 asmenų. Drėgmės lygis gyvenamojoje patalpoje viršijo normą, laikėsi pelėsis, nes nebuvo papildomos vėdinimo sistemos, o vėdinimo per langą nepakako. Ploto trūkumas, drėgmė ir pelėsis kamerose tiesiogiai veikė pareiškėjo sveikatą, ypač kvėpavimo takus.

13.3. Atsakovas patvirtino, kad gyvenamuosiuose pastatuose yra asbesto. Pasak pareiškėjo, bet kuriuo metu produktas, turintis asbesto, gali būti pažeistas, o asbesto plaušeliai gali pasklisti ir patekti į organizmą. Dėl to pareiškėjui ateityje gali kilti sveikatos sutrikimų.

13.4. Pareiškėjas papildomai nurodė, jog atsakovas negali nurodyti, kada buvo pakeistas gulimasis inventorius, kuriam teisės aktuose yra nustatytas 10 metų naudojimo terminas. Pareiškėjui esą buvo suteiktas nebetinkamas naudojimui gultas. Pareiškėjas po šiltu dušu galėjo nusprausti tik 1 kartą per savaitę, po sporto pasinaudoti dušu negalėjo. Pareiškėjas kameroje buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos nemokamai skalbti ir džiovinti drabužius. Pareiškėjas nebuvo aprūpinamas asmens higienos priemonėmis bei darbinėmis pajamomis. Patalynė buvo išduodama be užvalkalų, minkštasis inventorius buvo prastos būklės. Pravieniškių PN nebuvo evakuacinio išėjimo. Pareiškėjui daug nepatogumų sukėlė jo perkėlimas iš Pravieniškių PN į Alytaus pataisos namus.

13.5. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog kalinimo sąlygų pažeidimai yra susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu bei nusikaltimais žmoniškumui, todėl ieškinio senatis jiems netaikoma.

14. Pravieniškių PN atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 71–73) prašo jį atmesti, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes bei objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą, todėl nėra pagrindo šį sprendimą naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra priimtas ir atsakovo apeliacinis skundas dėl šio sprendimo pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. naujos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos įsigaliojimo. Vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 1 dalimi, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti pirmąja instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas pirmojoje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų, nagrinėjamų apeliacine tvarka, procesas ir proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo apeliacinis skundas nagrinėjamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo redakciją, galiojančią nuo 2016 m. liepos 1 d.

16. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Pravieniškių PN neteisėtų veiksmų, laikant pareiškėją kamerų tipo patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis plotas bei higienos reikalavimai (jose buvo drėgna, buvo pelėsio ir buitinių parazitų), taip pat neužtikrinant, kad pastatuose nebūtų asbesto.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą neturtinei žalai iki 2013 m. gegužės 12 d. prisiteisti, tuo tarpu nuo 2013 m. gegužės 13 d. iki 2016 m. vasario 5 d. pareiškėjui būnant Pravieniškių PN minimali asmeniui tenkanti gyvenamosios patalpos ploto norma nebuvo pažeista, o kiti pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai nepasitvirtino.

18. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad senaties terminas šiuo atveju netaikytinas, o pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis aplinkybėmis, nustatytomis kitose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo teigimu, jam būnant Pravieniškių PN, minimali gyvenamosios patalpos ploto norma neatitiko reikalavimų, kadangi patalpoje buvo laikoma 14 asmenų, drėgmės lygis patalpose viršijo normą, laikėsi pelėsis, pastatų stogo dangoje buvo gaminių iš asbesto, tokios kalinimo sąlygos kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai išreiškė nusiskundimus Pravieniškių PN jam skirtu gultu, patalyne bei minkštuoju inventoriumi, patalpų vėdinimu, prausimosi tvarka, apgyvendinimu su rūkančiais asmenimis, galimybės nemokamai skalbti ir džiovinti drabužius nesudarymu, neaprūpinimu higienos priemonėmis bei darbo pajamomis, evakuacinio išėjimo nebuvimu bei tuo, kad perkėlimas iš Pravieniškių PN į Alytaus pataisos namus jam sukėlė nepatogumų.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Be to, pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-468-442/2017, 2016 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2374-442/2016, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/201 ir kt.).

21. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu (t. y. kad, jam skirtas netinkamas naudoti gultas, prastos būklės minkštasis inventorius, ne visa priklausanti patalynė, neužtikrinta tinkama vėdinimo sistema, prausimosi tvarka, jis buvo apgyvendintas su rūkančiais asmenimis, negalėjo nemokamai skalbti ir džiovinti drabužių, nebuvo tinkamai aprūpintas higienos priemonėmis bei darbo pajamomis, Pravieniškių PN nebuvo evakuacinio išėjimo, o pareiškėjo perkėlimas iš Pravieniškių PN į Alytaus pataisos namus jam sukėlė nepatogumų) bei su tuo susijusius reikalavimus. Šiuo aspektu skundas pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas, todėl minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir reikalavimai apeliacinės instancijos teisme taip pat nenagrinėtini. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, plačiau pasisakys tik dėl tų pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kurie susiję su ieškinio senaties termino taikymu, minimalaus gyvenamosios patalpos ploto normos užtikrinimu, drėgme, pelėsiu bei buitinių parazitų buvimu gyvenamosiose patalpose, taip pat produktų, turinčių asbesto, buvimu stogo konstrukcijose.

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

22. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Šios teisės normos paskirtis yra užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę bei palengvinti ginčo šalių įrodinėjimo procesą. Šios bylos ginčui taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimams atlyginti padarytą žalą, kuris taikytinas taip pat ir reikalavimams atlyginti neturtinę žalą. Praleistas ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.), o ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu (CK 1.126 str. 2 d.).

23. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, tačiau netinkamai nustatė šio termino pabaigos datą. Iš voko, kuriame buvo atsiųstas pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui (b. l. 8), matyti, kad ant jo yra 2016 m. gegužės 12 d. išsiuntimo iš Alytaus pataisos namų žyma (reg. Nr. 1756). Vadinasi, laiškas su pareiškėjo skundu dėl netinkamų kalinimo sąlygų įkalinimo įstaigoje išsiųsti įteiktas ir užregistruotas 2016 m. gegužės 12 d. Būtent ši data yra svarbi nustatant CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtinto trejų metų ieškinio senaties termino pabaigą, nes pareiškėjas šią dieną pateikė (išsiuntė) skundą, tuo tarpu aplinkybės, dėl kurių siunta iš Alytaus pataisos namų buvo išsiųsta vėliau, nuo pareiškėjo valios nepriklausė. Taigi pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą neturtinei žalai iki 2013 m. gegužės 11 d. (imtinai) prisiteisti.

24. Atsakovas pirmosios instancijos teismo prašė taikyti senaties terminą ir teismas senaties terminą pritaikė, prieš tai ex officio patikrinęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka ir neturi pagrindo pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertinti iš naujo.

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog teisės aktai, reglamentuojantys laikymo sąlygas ir nustatantys nuteistų asmenų teises bei pareigas, yra viešai prieinami. Be to, kaip nurodė pareiškėjas, jis laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu jautė neigiamus išgyvenimus, todėl galėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Kita vertus, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu, ar kitaip savo teises ginti teisme bei kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus teisės specialistus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2016 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-662/2016, 2017 m. sausio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-102-525/2017 ir kt.).

26. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog teisė į teismą (vienas jos aspektų – teisė kreiptis į teismą) nėra absoliuti, galimi tam tikri šios teisės apribojimai (nes teisės kreiptis į teismą prigimtis (pobūdis) reikalauja valstybės reglamentavimo); svarbu, kad šie apribojimai nesuvaržytų ir „nesusilpnintų“ asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė ir kad jie atitiktų teisėtą tikslą ir egzistuotų pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių bei siekiamo tikslo (žr. 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kt. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pripažinęs, kad senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. 2009 m. liepos 7 d. sprendimą byloje Stagno prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1062/07)). Ši teismo praktika patvirtina, kad, remiantis nacionalinės teisės nustatyta tvarka, reikalavimui dėl Konvencijos pažeidimo gali būti taikomas senaties terminas ir jo taikymo pagrįstumas vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

27. Kaip minėta, šio ginčo atveju pareiškėjas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą neturtinei žalai iki 2013 m. gegužės 11 d. (imtinai) prisiteisti. Pažymėtina, jog nuo minėto ieškinio senaties termino pabaigos iki skundo pateikimo teismui (2016 m. gegužės 12 d.) praėjo pakankamai ilgas laikotarpis, per kurį pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, tačiau byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo aktyvus, siekdamas apginti jo nurodomą teisės pažeidimą. Atitinkamai, nesant aplinkybių, pateisinančių tokį neveikimą arba jo teisės į gynybą ribojimą, darytina išvada, jog senaties terminas šiuo atveju yra proporcinga priemonė, atitinkanti ieškinio senaties tikslus.

28. Kadangi pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimų priteisti neturtinę žalą iki 2013 m. gegužės 11 d. (imtinai) atsisakyta tenkinti pritaikius ieškinio senaties terminą, ši bylos dalis pagrįstai iš esmės nenagrinėta, todėl nevertintini ir pareiškėjo argumentai dėl jo kalinimo sąlygų pažeidimų šiuo laikotarpiu ir tai patvirtinantys nauji įrodymai nerinktini.

Dėl vienam asmeniui nustatytos minimalios ploto normos ir atitikimo higienos normų reikalavimams

29. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.

30. Remiantis byloje pateiktais rašytinais įrodymais (b. l. 14, 30–31, 32, 33) nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 12 d. iki 2016 m. vasario 5 d. buvo laikomas: 35,62 kv. m ploto 4 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, kurioje įrengtos 8 miegamos vietos; 35,84 kv. m ploto 7 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 4, kurioje įrengtos 6 miegamosios vietos; 33,58 kv. m ploto 6 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 5, kurioje įrengtos 6 miegamos vietos.

31. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minimalus 3,1 kv. m. bendrabučio tipo patalpose asmeniui tenkantis plotas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir miegamųjų vietų skaičių jose. Pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė savo nesutikimo su minėta Pravieniškių PN pateikta informacija, pats jokių konkrečių duomenų nepateikė, o tik nurodė, kad ginčo patalpose buvo laikoma 14 asmenų. Kita vertus, iš pradžių skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas nurodė, jog buvo kalinamas tik vienoje patalpoje, kurios plotas 30 kv. m ir kurioje buvo laikoma 11 asmenų. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai dėl Pravieniškių PN patalpų plotų ir miegamųjų vietų skaičiaus laikytini prieštaringais, todėl vertinti kritiškai.

32. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis kitose administracinėse bylose, kuriose buvo vertinamos kalinimo sąlygos Pravieniškių PN, nustatytomis aplinkybėmis, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, jog nagrinėdamas administracinę bylą teismas atsižvelgia į toje konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vertina jas individualiai. Juo labiau, kad dalyje pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų administracinių bylų buvo sprendžiama dėl kalinimo sąlygų ne Pravieniškių PN, o kitose įkalinimo įstaigose, be to, dalis pareiškėjo nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimų yra panaikinti, todėl šiose bylose nustatytos faktinės aplinkybės nėra reikšmingos nagrinėjant administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą ir jame nurodytas individualias aplinkybes.

33. Atsakant į pareiškėjo argumentus, kad gyvenamoji patalpa buvo apstatyta baldais, pažymėtina, jog nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nenustatytas reikalavimas, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtų išgyvenimų intensyvumo lygį bei pažeidimo mastą, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

34. Dėl pareiškėjo argumentų, kad gyvenamosios patalpos neatitiko higienos normų, taip pat kad gyvenamųjų pastatų stogo konstrukcijose (šiferio lakštuose) buvo asbesto pažymėtina, kad vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų pažeidimai, yra atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017 ir kt.).

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo drėgna ir dėl to ant lubų buvo pelėsis, o gyvenamųjų pastatų stogo konstrukcijose buvo asbesto. Šias aplinkybes pareiškėjas nurodė ir apeliaciniame skunde. Pažymėtina, jog atsakovo atstovas pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą minėtų aplinkybių neginčijo. Nurodė, kad drėgmė ir pelėsis gyvenamojoje patalpoje yra paties pareiškėjo netinkamo elgesio (netinkamo patalpų tvarkymo) rezultatas, taip pat kad įstaigoje nevykdomi jokie darbai, dėl kurių gali kilti stogo dangoje esančio šiferio asbesto dulkių. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytų su prasta gyvenamųjų patalpų būkle susijusių aplinkybių (drėgmės ir pelėsio buvimo), taip pat nepateikė duomenų, kad gyvenamosios patalpose nėra asbesto dulkių, šios aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai.

36. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo buitinių parazitų, kuriuos jis turėdavo naikinti pats. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d.) nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka (60 p.). Analogiška nuostata įtvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte.

37. Atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą Pravieniškių PN nurodė, kad yra sudaręs sutartį su UAB „Dezinfa“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai ir profilaktiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos (b. l. 23–25). Taigi matyti, jog atsakovo atstovas ėmėsi veiksmų, siekdamas užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Kita vertus, neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017 ir kt.).

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį (higienos normų pažeidimus) ir trukmę, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju kilusi neturtinė žala akivaizdi ir laikytina pakankamai pagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotinas ir priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nurodytų dvasinių ir fizinių nepatogumų bei atsakovo veiksmų.

40. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

41. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

42. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.).

43. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

44. Remiantis EŽTT praktika, laikas, kurį asmuo praleido tomis sąlygomis, yra svarbiausias veiksnys vertinant žalos dydį (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2013 m. sausio 8 d. sprendimo byloje Torreggiani ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 43517/09 ir kt.) 105 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 172 p.). Taip pat EŽTT pripažino, kad proceso nacionaliniame teisme sparta ir šalies pragyvenimo lygis gali būti svarbūs kriterijai nustatant, ar nacionaliniu lygmeniu priteista kompensacija yra pakankama (žr., pvz., 2017 m. gegužės 4 d. nutarimą byloje Bilinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40091/13), 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimo byloje Stella ir kiti prieš Italiją (pareiškimo Nr. 49169/09 ir kt.) 58, 61 ir 62 p.).

45. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteistas 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų pobūdį ir intensyvumą, į įstaigos, kurioje nustatyti pažeidimai, veiklos bei ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

46. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimas keičiamas ir pareiškėjui priteisiama 300 Eur dydžio suma neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. T. (S. T.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui S. T. (S. T.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 300 Eur (trijų šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys